Velykos Londone (4):NG spūstyse prie Van Gogo

Kas: Nacionalinė Galerija Londone
Kada: 20120404

http://www.nationalgallery.org.uk/

Londono Nacionalinei Galerijai  (LNG) paros per mažai. Netgi turint išankstinį planelį-maršrutą. Esu dėkinga  medicinos darbuotojai Giedrei, išdresiravo sudarinėti net laukinėms kelionėms pavalandinį  kasdienį planą.Jos dėka pamačiau Kinijoje tiek, kiek su agentūromis pavyktų per 3-4 atskridimus. Į LNG be asm. maršruto su išprintintu salių planu  geriau kojos nekelti. Netruks pasiklysti, susimakaluoti  tarp epochų, vardų, sunkiai beatgausite kvapą išėję. Kažkuo primena pasinėrimą  prie gyvo koralinio rifo.Beplaukiant apima euforija, žuvys vis gražesnės, akių neatplėši :: vis tolyn, ooo florentiečių portretai...ooo vėlyvieji viduramžiai, ooo Kranachas,  ooo Vermėjėris, ooo olandų peizažai, iki impresionistų jau atplaukiau  iš paskutniųjų jėgų, į galą  net nesidarydama į šalis.

Tiesa, buvo viena poilsio stotelė anglų dailės 34-ojoje salėje, ties Geinsboro "Rytiniu pasivaikščiojimu" .Ten odinės sofos patogios su atlošais, hyperrelaksinės. Tačiau poilsio akims ir ten nėra. Aktyvi komunikacija su paveikslais tęsiasi .Geinsboro portretus, spėju, turėjo omenyje O. Vaildas "Doriano Grėjaus portrete". Jų žvilgsniai veria kiaurai lyg pozuotojai įdėmiai stebeilytųsi iš anapus, Pirmąsyk tą patyriau  Bato (Bath) Holberno muziejaus salėje. Stovi ir jauti nugara, kaip Selinos žvilgsnis kiaurai veria nugarą 
Žr. www.holburne.org/muse/search/item.cfm?MuseumNumber=L2001.1
    

A.de Messina . Laiminantis Kristus

A. Baldovineti. Geltona mergina 

Mįslė, atspėkite,kas autorius?Vienas vertingiausių LNG paveikslų

Niekas  neįspėjo, net įtarti negalėjau, kad  galerijoje  teks irtis su minia ar pro minią. Prie impresionistų  lankytojai grūdosi kaip Vilniuje pensininkai rytais prie Maksimos lovių  su išmetamais nuolaidiniais maisto daviniais, panašiai plūsta minia į Akropolio išpardavimus  Nuo meno apkvaitę lankytojai   glaudžiais internacionaliais būreliais spietėsi prie Van Gogo ir Rafaelio. Kaip bitės apie medaus korius,  apsalusiais veidais.Tekdavo palaukti. Eilutė, kuri neerzino, o glostė akis. Įtariu, panašus jausmas apima stovinčius po mišių prie ostijos po liežuviu . Nė už  ką nesikeisčiau su jais, perima šviesos dalelę iš vieno sisteminio  tarno. Šedevrų žiūrėtojai  glaudžiasi  prie šviesos versmių, kurios trykšta  be tarpininkų - tiesiai iš Kūrėjo saulėtų šaltinių.
 Beje, lietuviškajame google apie ostiją -  daug paaiškinimų, apie Vermėjėrį net Wikipedijoje nėra  lietuviško įrašo. Tai rodo, kad   niekas LT menotyroje  juo nesidomi ir meile jam mokinių neužkrečia. Gaila. 



Nėi vienoje galerijoje neteko atlaikyti tokių spūsčių. Figueroje, S.Dali rezidencijoje, vasarą irgi kilometrinės eilės prie įėjimo. LNG - nemokama visą savaitę. Ten įeina visi, kas nori, be jokios kontrolės. Eina su vaikais, su kūdikių vežimėliais, su paltais, išsipustę ar raudonai įdiržusiom  rankom po indų plovimo pamainos. Meno klasika, patikrinta laike, priartėjo prie masių. Jau  lenkų santechnikas supranta, kad Kranacho madonos - gražios ( LT žurnalistai - dar ne, toli žaliaakėms pikulinėms iki lenkų santechniko meninio išprusimo ir humanistinės orientacijos). Žinau, ką sakau. Kažkada  du tokie remontavo vonios kambarį. Vienas paprašė leisti po darbo pavartyti įsidėmėtą  japonų haiku graviūrų albumą.Pasirodo, rimtai domisi, daug iš jo sužinojau netikėtų dalykų.

L.Kranachas. Sidabro amžiaus pabaiga

Šis Kranacho darbas susišaukė su M.Formano " Gojos šešėlių" ir A. Tarkovskio "Andrejaus Rubliovo" represijų  motyvais. Abiejuose filmuose  inkvizitorių-valstybininkų  būriai ima sekti  laisvės apsvaigintus piliečius, skųsti juos dėl kiekvienos teisinės smulkmenos. Represiniai 300 smogikų, brolelių dobilėlių ,naujųjų opričnikų  būriai nepaklusniuosius ir laisvamanius išgaudo ir susodina, rimbais įplaka vienodą požiūrį ir paklusnumą viršesnei kūriškai jėgai. 20 metų -  nejaugi tik tiek trunka atokvėpiai, ramesnės pauzės  tarp "RIMBO ir VĖZDO" santvarkų?   

Plaukdama išvien su minia pradžioje net pyktelėjau, kad va, baigėsi tuščių muziejų  rojus,  prisiekę meno mylėtojai ir ekspertai yra pamažėle išgujami  iš ramybės oazių.  Gyvas paveikslas ir jo web-atvaizdas ar net albuminė HD kopija  - nesulyginami. Ne ne ne! Nelygu  gyvas žmogus ir  - atpasakojimas apie jį iš teismo eksperto lūpų. Ryškiausiai  atspaudo neatitikimas originalui matyti  Kranacho vyresniojo darbuose. http://www.nationalgallery.org.uk/paintings/lucas-cranach-the-elder-charity . Jo madonų veido išraiškos, nuogų kūnų odos švytinti balkšva spalva - nenusakomos.Jas reikia pamatyti gyvai, net ne per BBC mokomąjį  filmą.

Ten gimė drambliukės svajonė -  o gal LNG už pinigus organizuoja  mažų grupių  apžvalginius turus, be masių palydos? Betgi britai -  tikri demokratai, ne lozunginiai. Kuo greičiau paprasti žmonės priartės prie didžiosios dailės  lobynų, kuriuos Bažnyčia  tiek amžių godžiai slėpė (ir tebeslepia)  uždarose kolekcijose, tuo aukštesnis bus bendras  šalies kultūros lygis, kils bendri grožio standartai. Mija ar Mikelkevičiūtė jau nebebus renkamos prie seksualiausių, kai atmintyje  puikuosis įspraustos italų Renesanso madonos ar Renuaro Mauduolės.  Dėl  bendro labo  verta  paslėpti snobiškas užmačias  ir susitaikyti su  naujais dailės "mitybos"nepatogumais.

E.Mane "Maksimiliano sušaudymas"

Patiko salių darbuotojų meilumas. Jie nerėkė ir piktai nedėbsojo netgi tada, kai užsimiršusi mergina rankomis ėmė čiupinėti  E.Mane šiurpią  drobę "Maksimiljano egzekucija" . Tik švelniai palietė lankytojos petį. Kultūra, ko norėti.... ŠMC kėdžių niūrios šildytojos šią žiemą  galėjo rungtis hepeningų konkursuose tema "Man šalta, mažai moka, esu pikta ir niekam neleisiu džiaugsmingai  mėgautis ekspozicijomis, gadinsiu, kiek turiu jėgų, nuotaiką "  


LNG  turi vieną didžiausių Renesanso ir ankstyvųjų italų kolekciją. Peržvelgiau per ją  krikščionybės istoriją. Gi  religinės tematikos paveikslų užsakovai buvo ne  karaliai ar didikai. Karaliai  ir hercogai norėjo matyti Savąsias  Didybes, įamžintas genijų, pirkosi bilietą į ateitį, kaip nūnai Virgin raketų skrydžius pas R.Brensoną.  Bažnyčiai rūpėjo įskiepyti tikėjimo pagrindus per antgamtinio mito siužetą. Be Bažnyčios švietėjiškų ir kultūrinimo misijų neturėtumėm meno paveldo.Nenutapę Biblinio siužeto didieji dailininkai negalėtų tapyti  įdomesnių laikmečio veidų ir gėlių arba to, ką jiems liepė širdis,  tas necenzūruojamas Dangaus  radijas:))) Kaip dabar negalėtų pildytis portfolijų-aplankų ,  nesukūrę reklamos įklotams ar skutimosi peiliukams. Menininko nukryžiavimas ant realybės ir dangaus susikirtimo skersinių , tarp duonos kąsnio ir jo nematerialių aukštybių išliks per amžius.  Žiurkinėje šimašių.rinkoje jis nusipigina,sunkiai išgyvena nemeluodamas sau. Diktatūrose - yra prievartaujamas šlovinti stabus. Ajajajai, kokiais šantažais  buvo užlaužti sparnai, tarkime, S.Neriai. Tai  tęsėsi ir  tęsis naujose diktatūrose ir režimuose. Vietoj Kristaus ir Marijos buvo tapomi ir skaptuojami įsakmia tvarka Leninas ir Partija. Vakaruose gal šiandien: Seksas ir  Vaivorykštinė Vagina arba , kaip alternatyva,  Kosmosas ir Širdis. Batkos Baltarusijoje  - Kolūkis ir Gamykla... Sakyčiau , pas mus irgi jau kelia galvas užsislaptinę  užsakovai, diktuojantys  gerai apmokamus kultinius šablonus.. Dėl Angelo esu tikra. Taip taip, Angelus galerijos įsileidžia, juos gerai perka  teisininkai, pagrindiniai  gintaro šalies rmeno kolekcionieriai,  mokyklos ir valstybinės įstaigos. Moterišką tikėjimo pradą šalia angelo atstovauja VALSTYBĖ.  Šlovink ANGELUS ir VALSTYBĘ - turėsi dubenėlį su putra, Kultūros ministerijos medalį ir stipendiją, jauniklių gerbėjų pulkus  soctinkluose ir  oficiozinių menotyrininkų liaupses.  

   

Neatsimenu, kieno tai  modern paveikslas , ne  iš LNG fondų . Tikėtina , Kristus šiandien taip atsidėkotų  už praeities menininkams skirtą "saują ryžių", kad  anie nebadavo .

              
 
Vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo Renesanso italai paliko didžiausią įspūdį. Juose dar necenzūruotas, nenufiltruotas,  inkvizicijose dar nepralobusio Vatikano neužgniaužtas požiūris į žydų biblijinį mitą. Apaštalai su  gaisrais ant galvos. Taip, jie gi buvo  bendraminčiai,  užsidegę viena idėja. Madonos su Dauno sindromu ar darželinukių veidais. Palaimintos, nesugadintos, tyros sielos ir turi atrodyti  kažkiek nepilno proto  Mat proto perteklius neleistų joms šventai įtikėti .Ryškiausi  - tie, kurie peržengė bendrus savo amžininkų kanonus. Mazačą tik pagal istorines datas  ir technikas  galima priskirti prie kvadročento epochos.Išties stilistiškai ir mentališkai (dailininko mintis)  jis lygiai toks pat gotiškas kaip Džotas, ne maža tiek barokiškas ir net siurealistiškas. Jis - tiesiog nepakartojamas Mazačas, vienintelis toks. .     

Mazačas. Mergelė Marija su keturiais angelais

 

D. Girlandajas. Madona su kūdikiu ir šv. JOnas 

J.van Klevė" Šventoji šeimyna" 

 Domeniko Girlandajo Madona sukėlė daug sentimentų. Kaip Mikelandželo fanė mokykloje garbinau ir jo Mokytoją. Girlandajo  madonų atvirukų prikaišiodavau matomiausiose vietose, norėjau būti tokia pat graži, bent kiek panaši į jas :)))) Laimė, jackaitėmis  ir ivanovomis akių kasdien dar niekas įkyriai nezulino. O L.Dziržinskaitės kuodas nedarė įspūdžio, kaip ir V.Tereškovos užkonservuota šukuosena . Botičelio ir Girlandajo merginos man buvo grožio idealas. Dabar jau ne. Sakyčiau,  per daug  kvadročentinio fotošopo. Nudailintos iki saldumo dailininko moters idealo projekcijos. Jam tokių norėjosi, bet ar tokių nušventintų  manekenių buvo tikrovėje ? Olando Joso van Klevė(van der Bekė) Šventa Šeimyna nūnai man artimesnė realistišku pieno kvapu. Ir šiaip įdomus faktas, kiek ilgai tuomet moterys  nenujunkydavo. Gal nepajėgė atsisakyti svaigaus  kūniško artumo, kol vyras pastorius glostė  neatsitraukdamas šventąsias knygas su instrukcijomis, kaip pridera dorai  kanoniškai gyventi?    

 

V. Huberis

Mazačo Šventųjų duetas (1428m)  realistiškai, be transnacionalinių variacijų, priminė,  visuotino mito apie Kristų  žydišką koloritą. Žaviai įtaigią mitologiją, lyg čigonų burtus, iškėlė ir išplatino (krauju įskiepijo)  ši pažymėtoji  tauta.. Kodėl lietuviai, tarkim, savęs nepasižymi kokia NSO parkavimosi aikštele?Ak, tiesa, yra Merkinės piramidė, plūsta ir ten garbintojų minios. Kas galėtų nepatikėti Kristaus holivudine istorija,  kai tiek  nuostabių paveikslų įamžino išmintingus jo istorijos dalyvių, hebrajų  veidus, tiek didingų bažnyčių ir katedrų suprojektavo architektai . Sektum, rodos,  paskui Mazačo romantiškus šventuosius ir gaudytum kiekvieną jų  kabalistinės daugiaprasmybės perlą.

Mazačas . Šv. Džeromas ir Jonas Krikštytojas

    



 Austrą Volfą Huberį pažinojau  gerai iš peizažų. Jo siužetinė kompozicija nustebino. Nepatikėjau, kad tai jo braižas. Paveiksle "Kristus palieka šventą Motiną" atpažinau šviežiai išgyventą psichologinę būseną, išleidus sūnų į UK studijas. Lygiai taip pat paslika  kelias savaites galavausi liūdesyje, kuris nepažįstamas kubiloidų pontijams pilotams. Juk nežinai,bijai net pagalvoti,  kas jį ten vieną gelbės ir slaugys, jei  susirgs. Nežinai,  kaip jis atsispirs žydros mizoginiškos kultūros vaivorykštiniams apynasriams ir Aukso veršio stabams.Ar pakaks galių sekti paskui pašaukimą, ar sutiks Šviesių  Žmonių, padėsiančių jam atsiskleisti pilna jėga, neprievartausiančių  prigimties. Juk aš negalėsiu būti šalia.Manau, ne aš viena alpau ant draugių rankų išlydėdama naujuosius rekrūtus . Karmėlavos aerouoste ne tokių scenų esu prisižiūrėjusi. Kai  ekonominė socialinė alternatyva tėra  kaip "Moters ir 5 jos vaikų" (1672) Le nain Brothers grupės paveiksle, neturim teisės  sulaikyti   brangiausiųjų..                       

Į meno šedevrus žiūrint  pro istorinę-paprotinę-dvasinę prizmę,  jie teikia daug atradimo, atpažinimo džiaugsmo. Nuoširdžiai nepavydžiu seno surėdymo menotyrininkams, terminų žongliruotojams. It  kokie  grindų lakų distributoriai   kažkodėl turi išvardinti  (kas liepė?????) -   kuo,  ant kokios drobės tapyta, kiek sluoksnių uždėta. Mėgaujantis rūšiniu  vynu, juk sveiko proto žmonių  neturėtų dominti techniniai mažmožiai  -  "iš kokio medžio buvo kuoliukas, prie kurio jūrininko mazgu rišo vynuogę". Įdomiau sužinoti apie patį dalininką, jo pažiūras, interesus, meiles. Tai atveria plačiau vartus į jo vaizdinių pasaulius, o ne į ano meto dažų pramonės galimybes.

Ilgiausiai meditavau prie Jano van Eiko "Aldorfinių  šeimos portreto " (1434). Štai kur  gyvos, ne menamos,  Šventosios  Trejybės pašlovinimas. Jame tiek sakralaus paslaptingumo, magiško užšifruoto kodo, kurį norisi įminti, bet neįmanoma. Telieka  kaitalioti versijas - kuo ši šeimynėlė tokia ypatinga. Moteris, visiškai pasitikinti vyru, nušvitusi ramybėje ir laukime. Vyras,  sudraudžiantis įspėjančiu gestu nedrumsti judviejų intymių laukų. Žiūrint ilgiau iš arti tarsi atsiduri su jais viename kambaryje. Perspektyvos fokusas.       

 Renesanso ne šventųjų portretuose mirga marga negražūs žmonės, pirkliai ir hercogai, kariai ir senatoriai . Jie turėjo pinigų paveikslams pas genijų. Natūraliai gražūs žmonės liko už molberto ribų arba pozavo Marijoms ir  Šventiems kankiniams. Olando Kventino Maseiso "Negraži hercogienė" gali būti puiki reklama plastikos chirurgams. 15 amžiuje ji neturėjo pasirinkimo, nors geidė išlikti puošni ir patraukli.   

    
 Prancūzo  Dž Č.Kazino (Casin) "Ulisas po sudužusio laivo" irgi patraukė dėmesį atpažįstama psichologine būsena. Taip atrodė verslininkai ne po krizės, o po naktinės mokesčių reformos. Plaukė plaukė, plukdė Tėvynės ekonomiką, turėjo aukštų svajonių krantų, nieko nepagrobė, nieko neužgrobė  ir - šnaaaaj - bankams pataikaujančių klerkų šobla sudaužė laivynus su gražiausiomis  trispalvėm viltimis. 2010-ais mačiau iš arti. daug  lygiai taip pat susikrimtusių odisėjų.  Didžioji dalis,atsigavę po šoko,  nuplukdė savo laivus tolyn nuo Scilės ir Charibdės (Sodros ir VMI) , nuo sirenų su "antišešėlių" marškinėliais.

Turiu pasiūlymą Londone gyvenantiems emigrantams ir studentams. Darykite  barterinius mainus gyvenamais plotais abiturientams, galbūt giminaičiams. Ryanair bilietas kainuoja kaip vienas  naujas batas. Svarbiau rasti jiems pigią nakvynę ir pabūti gidais dėl transporto ir maitinimo LT mokytojai piršto nepajudins. Jiems nereikia meno.  Net sporto nereikia. Pirkau slides su viena  draugiška klase, sugužėjo lyderio atvesti,  be jokių mokytojų, susiorganizavo ,  net paskolino vieni kitiems litukų pigiausioms  -  ir iščiuožė būriu  į slidžių žygius, be pedagogų žinios. Nūdienos daugumos mokytojų  vertybės kaip Lt rinkodarininkų. Ir tiems ir aniems mėginau savo idėjas pristatyti seminaruose  per dailės iliustracijas. Abiejų grupių elitas sureagavo vienodai sarkastiškai ir agresyviai : "ką ką, kokia mums iš to nauda?Kur lentelės ir skaičiukai?Ar statistiškai tai įrodyta? Skaičiukais, ne paveiksliukais tikime"  Rinkodarininkams atleistina, jie varžosi dėl pelno. O mokytojams?  Pasirodė -  beviltiški, be asociatyvaus mąstymo užuomazgų. Vaikams, jaunoms imlioms širdims,  kaip oro reikia didžiosios kultūros bent jau trupinių. Kam? Kad darbą gautų Vakarų rinkoje intelektualesnį, taigi ir geriau apmokamą. Kad santuoka neapkarstų pramogomis ir rutina. Kad vaikams ir anūkams  įskiepytų  grožio skonį.