2013 m. vasario 22 d., penktadienis

Kaimo studija' I: Kur žiūri žuvis?

Pamoka: "Norai - Žuvys"
Kada: 2013/02/22
Kur:mūsų  kaime 

 Draugės Austėjos gimtadieniui į tuščią lapą prašyte prašėsi Žuvys, jos saulėtasis ženklas, dvasinių paslapčių archetipas.  . 

Turiu žuvų prifotografavusi sočiai. Atmintyje  -  ir Raudonosios jūros koralinio rifo žuvų  vaivorykštiniai spiečiai. Kažkodėl visose fotografijose  pozuojančios žuvys žiūri dešinėn, atkiša  ir kitiems fotografams dešinįjį žandą. Austėjos  žuvis "norėjo" žiūrėti kairėn , ir niekaip kitaip.
Įdomu, o kurion pusėn žiūrės kaimo studijos vaikų žuvys? Tai ir nulėmė šiandieninės pamokos temą.

Jau laukė šešeri, nuolatiniai, branduolys. Niekada nežinau, kiek jų susirinks. Kartą buvo 15-ka, teptukų neužteko. Kartą, kai kaimas sirgo, tapė tik 2 berniukai,  neįtikėtina, iš pirmo sykio įvaldė A2 formatą ir sudėtingą meškino-žaislo formą, net su  šešėliais. Galbūt todėl, kad nežiūrėjau į juos iš  dailės akademijos aukštybių, mano smegenys nespinduliavo kreatyvumą stabdančiais  draudimais : "kol neišmoksite  štrichuoti kubų ir negyvų muliažinių galvų  kompozicijos, kaip mes, vargšai diplomantai,liksite mėgėjai , fėė.."

 Panašiai kaip  Vytauto Ališausko recenzija A.R. Čaplinsko knygai " Vilniaus istorija, legendos ir tikrovė": "Na, jei niekas geriau neparašo, Vilniaus mylėtojas gebės pasinaudoti ir tokia knyga".   Cha,  gėdinga  "intelektualo" autodafė. Taip ciniškai  suniekinti viso gyvenimo A. R. Čaplinsko pasišventimą , atsidavimą , visapusišką  Vilniaus istorijos išmanymą , 600 psl kolosalų darbą, kuriuo, esu tikra, naudojasi ir naudosis vogčiomis patys istorikai.. Diplomuotiems jis vis tiek bus - fėėė, inžinierius , ne  istorikas, jam  kažkodėl negalima, neleidžiama liestis ir  tyrinėti  tai, ką galbūt išpažįsta giliau ir išsamiau, nei valdiški profesionalai.

Jautri tema.Mane pačią gali bet kada atskirti nuo studijos vaikų tūlas paraidinis kontrolierius. Mat  esu  be  legalių antpečių, be  meno diplomų . Ir niekam nesvarbu, kad galbūt išmanau dailėtyroje daugiau, nei tie, per kurių barjerus turėčiau peršokti dėl popieriukų , kad vaikams esu reikalingesnė, nei projektiniai formalistai.

Studijos pamokose  visu negražumu atsiveria valstybės priešiškumas laisvų žmonių gėrybiniams sambūviams ir kūrybinėms akcijoms. Bet kada gali įžygiuoti  prokurorai su kratos orderiais "rodyk , Saule, savo popieriuką, įrodyk, kad nežaloji vaikų, kitaip nubausim už valstybės taisyklių pažeidimus."
Taip, jie turi pagrindo bausti už daug ką.Nekalbam pamokose valstybine kalba. Vaikai - maži, dar lituanisčių mokyklose neišmokyti. Kalbu lietuviškai -jie supranta,  slebizavoju  lenkiškai - netaiso. Mūsų kalba kita -  teptukinė.  Tačiau valstybės sąvaduose tokia dar neįrodyta, gali nubausti. Gali nubausti ir už tai, kad iš savo lėšų perku priemones be važtaraščių ir nesumoku mokesčių  už vykdomą "ūkinę-meninę"  veiklą. Kad grupė susirenka skirtingo amžiaus - nuo 5 iki 15-kos, nežymiu lankomumo,kam? Kam būtų ataskaitos - ponui Dievui?  Kad  nepaisome jokių  metodikų, jas kuriame patys, kolektyviai, laiko nematuojame akademinėmis valandomis. Vaikai paprasčiausiai ilgiau valandos nenusėdi, jie gi vaikai...                     

Kai  dailės mokytojo galvoje nėra mentalinio bloko: "esu išsilavinęs, su diplomu, o jūs dar žali, che-che, nieko dar jums neišeis" ,  tuomet ir grupė  pagreitintai  lavėja, randa individualias stilistikas, žaidžia teptuku, nelaukia nuorodų, kaip juo naudotis, klausia, aks neaišku.  Sunkiau su tais, kurie iš gerų šeimų. Jie - drausmingi  ir išauklėti, užsiblokavę vidujai paieškoms ir eksperimantams, išdresiruoti, laukia paaiškinimų, dairosi į kitus.Neprižiūrėti ir nesureguliuoti , na , pavadinkim juos iš vargingesnių šeimų   - laisvi ir spontaniški  kaip,motina gamta. Studijos elitas. Kaip ir tie, kuriuos augina močiutės- kaip karaliai karūnuoti beribe senelių meile, išskirtiniai, nes išmyluoti daugiau už kitus.     
  
  
Privalau kaskart  vis nustebinti, sugalvoti  vis naują žaidimą, kitaip jie neateis ar pabėgs vidury pamokos. .Absoliuti savanorystė, savanorystės lygiava. Mano ir jų. Dėl to niekas nesijaučia verčiamas, skolingas.Neprivalau tūpčioti su saldainiais, kad tėvai  nesiliautų mokėti už pamokų tęstinumą . Jiems nieko nereikia mokėti, taigi nepriklauso nuo tėvų norų, patys ateina neįpareigoti, SAVO NORU.
 Smarkiai priklauso nuo draugų. Po 45 min nuo pradžios, kiemo draugai  jau trypia už durų, zvangina langus, puldinėja snieguoti: " nagi greičiau, bėgam į kiemą, kiek čia gali terliotis". Danielius  nepabaigė meškino fono, net teptukų neišplovė, paknopstom, neapsirengęs išlėkė dūkti su rogėmis . Laukas, laukiniai žaidimai - ir konkurentai, ir  pagrindinė motyvacija, kodėl kas savaitę  ten važiuoju. Savi, kaimynai, mylimi, socialinė atsakomybė ir moralinė pareiga - kad atrastų spalvotą gyvenimą  bežemių ūkininkų rutinoje ir prievolėse.
 
 Atvežiau plačių teptukų.  Pasižymėjom kiekvienas atskirai, kad nesipainiotų bendroje krūvoje,  Nerchau 16-ka. Atsirado  daugiau azarto, ir papildomo laikas,. fonus liejo greičiau, nei su plonais. Bendras džiaugsmas - gavom dovanų , dar - kitokių dažų ir popieriaus. Taip netikėtai, siurprizas, sujaudino iki ašarų . Perdavė Stanislava  iš Šiaulių, mažas gerumo stebuklas. Net neprašyta. Kaip ir geruoliai  Dastikai, atsiuntė  į kaimą dėžę akrilo,  po Naujųjų , akrilui teko surengti atskirą  pristatymą, vaikai nematė dažų tūtelėse, nežinojo, kaip su jais elgtis.


Užsimerkėm ir sugalvojom norą. Pasirodo, visi turėjo jau tą  didelį norą, mokėjo mintinai. Raginau sugalvoti daugiau norų, būtų gi daugiau piešiniuose žuvų, bet  paprotino : "Noras yra vienas vienintelis ".  Sunkiausia buvo jį išlaikyti paslaptyje. Kas nors vis žiojosi apsiskelbti, bet išmokom pamoką, kad norą galima sakyti tik mamai arba auksinei žuvelei, kitaip neišsipildys. Jei žuvelė  pati sau patiks nupiešta, noras būtinai išsipildys. Albertas tapė ir diskutavo su savimi: "Norai niekada neišsipildo, niekada, tą jau žinau." Pasitikslinau, kiek jam  metų? 8-eri. O man ohohoho kiek,žymiai daugiau, taigi ir  daugiau už jį žinau, žinau netgi, kad: " žuvų išgirsti norai pagreitintai pildosi, kaip stebuklas, juk neatsitiktinai Kristaus apaštalai buvo žvejai, gaudė žuvis ."

Tai Albertą įtikino, mat kaimo bibliotekoje visos sienos nukabinėtos Kristaus  atvaizdais.

Vėl įsitikinau, kad klaida - leisti susėsti alkūnė prie alkūnės. Piešiniai gaunasi vienodi, kiti  atkartoja tą, kuris pirmas uždėjo spalvas. Artimos piešimo kaimynystės rezultatas: 3 geltonos margos žuvys  - mergaičių  ir 3 raudonos - berniukų.

Žuvis jie tapė pirmąsyk, raginau  paleisti fantaziją, mat  gamtoje išskirtinai žuvys- kaip niekas kitas fantasmagoriškos, įvairiaspalvės. Kažkodėl vaikai nenoriai maišo spalvas, nors nesyk  mokėmės, žino kaip jas sukurti, Ne, ima gatavas, nekuria savos paletės. Užduotis - kaip pripratinti naudotis įvairove? Kiekvienam nupirkti didžiuosius akvarelės rinkius dar - per brangu. Naudojam po 6-ias grynas spalvas iš rusiškų akvarelės rinkinėlių. 
Tik 2 mažųjų žuvys žiūrėjo  į kairę. Mažiausios Aurelijos, kuri mūsų būryje pirmąsyk pamatė dažus ir spalvas, ir užsidegė suaugusi būti dailininke. Ir Albertas, kurio vaizdiniai - originaliausi, nuplukdė raudoną karosą į kairę. Nes abu kairiarankiai? Įdomu vis tik - kodėl? Mįslė liko neįminta.Žuvys - nebylios, nepaklausi, kuo skiriasi kairiosios nuo dešiniųjų . 
 
Jau antroji  smurto situacija. Eda išsiterlino veidą juodai, pasimetė, kai visi choru pratrūko juoktis.. JIe kvatojosi vis garsiau, kaip įpratę mokykloje,  jos akyse tvenkėsi ašaros,  neturėjo veidrodžio,mozojosi vis juodžiau. Natūrali reakcija - paimi vaiką už rankos ir nuplauni  vandens kibire, nušluostai, nejučia  prisilieti prie žando, nėra kitos išeities. Pamokslavimai, kad "juoktis - negražu" -senos pedagogikos metodika, jie kurti žodinei didaktikai.. Nesiliesti ir nesikišti, namatyti vaiko sąlyčio su patyčiomis  - naujojo, abejingojo, smurtinio mokytojavimo žala. Apsimazgojus, visiems tapo ramu, psichotrauma nesifiksavo. Jūros vanduo  ir pas Edą nusiliejo žydras, be tamsių nuoskaudų plėmų .

Dedu vaikų nuotraukas jų atsiklausiusi ir ... baiminuosi negerų dėdžių gašlių akių. Tebūnie tai tiesiog kaimas, be pavadinimo.Kad jo nežinomi vaikai, studijiečiai,  jaustųsi saugūs. Kai Deimantę prokurorai   grąžins  į normalią, padorią Neringos šeimą, galbūt išdrįsiu ir mūsų  švento kaimelio vardą atskleisti, jausiuosi saugi ir ginama GEROS VALSTYBĖS.    
        
           



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą