2014 m. kovo 22 d., šeštadienis

Kada išnyksta talentas?

Kas: filmas "Prasta šukuosena" (Pelo Malo / Bad Hair)
Rež:  Mariana Rondon ( Venesuela) 
Vertinimai: 10/10
http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1389212220

Ydingas mitas , jog "talentas pats prasimuša". Galbūt taip buvo kažkada, kai gyveno gerieji karaliai, kilmingi aristokratai dvarininkai ir bajorai su nenupirktais kilmės dokumentais,  rūpestingi mokytojai ir pasišventę mecenatai. Buvo ir pražuvo. Galbūt pramanas apie  sparnuoto paukščio prasimušimą skurdo narvelyje -  patogus pasiteisinimas plagiatoriams ir meno komersantams. Anie braunasi į  šlovės viršūnes pakeliui nučiulpdami,nutręšdami,  pamėgdžiodami  ( geriausiu atveju - įmantriai imituodami) tikruosius talentus, užimdami jų vietą gerųjų prodiuserių paunksmėje.

 Talentas tuo ir ypatingas, kad pats niekada neprasimuš.  Jį  reikia surasti, įžvelgti, suprasti,  išpuoselėti. Užtat jį užmušti, išravėti sulig pirmais pumpurais  - paprasta, kaip 2x2, kaip vandenį kur nors nuleist ar laiptinėje nusičiaudėti. Niekas net ir dėmesio neatkreips. Tiesiog vieną gražią dieną  talentingas vaikas liausis dainavęs, piešęs, šokęs. Jam daugiau nebesidainuos, nesipieš,nesišoks... Jis taps VIENODU bebalsiu statistiniu minios beveidžiu... runkeliu... Venesuelos bananu...

Art: Jesus Villareal. The boy of the gold mask ( Venezuela)
Chuniorui, 9-mečiam Karakaso varguolių berniukui (  lietuvių vertėja  kažkodėl vertė - Jauniui, chia-cha) , nulemtos 2 Likimo gijos. Užaugus su gyvenimo iškankinta  vieniša mama-  būti nušautam, kaip tėvas. Arba išsigelbėti po močiutės sparnu - išsiauklėti į gėjų. Jo aplinka nežino kitų alternatyvų, todėl nuoširdžiai, entuziastingai grūda meniškos sielos,artistišką  berniuką į skurdžiausių daugiabučių norminius rėmus. Neleidžia net pabandyti būti savimi, susivokti noruose, apginti išskirtinumą. Su  skustuvu iki šaknų išrauna jo pirmąją  mažą svajonę - dainuoti išsitiesinus garbanotus juodaodžio plaukus.

Pirmas žingsnis į  totalitarizmą, visuomenės degradavimą - neleisti vaikui išreikšt save, per jėgą jį standartizuoti,  draudžiant bet kokią iniciatyvą ir kitoniškumą, išraunant pirmuosius savimonės, laisvos valios daigus. Venesueloje tą  draudžiamąją, antihumanišką jėgą  įkūnija mama, profesionali apsauginė. Lietuvoje tą įkūnija visa visuomenė, pradedant "pseudoelitinio" valgymo normintojais užkalniais-jurkevičiais ir baigiant ultrapatriotinio mąstymo prievaizdais-cenzoriais juknevičienėmis-valatkomis-kęstučiaismasiuliais.      

Tai kas gi užmuša talentą? Paprastos, bulvinės kasdienybės rutina. Kai  namie net televizoriaus nėra, o, pasistaipius valiūkiškai  prieš veidrodį,  mama paklaiksta iš siaubo, kad sūnus - žydras. Kai niekas iš artimųjų nesupranta  ir nemyli tokio , koks esi ir koks gimei. Kai niekam nesi reikalingas toks, koks nori būti, ne kokiu būsi kitiems  parankus standartas. Talentą užmuša, suignoruoja  ir -  šaltos, valdingos, abejingos  mamos.  Chunioro mama -  tokia kaip visos tipinės paprastos venesuelietės, didžiasalietės, krasnuchietės (Vilniuje), naujaakmenietės. Kaip visos didmiesčių nutriušusių miegamųjų  vienišos supermamos - skubanti, išsekusi, nervinga,  ieškanti geresnio darbo,  pripuolamai seksuojanti,  pagaliau randanti darbą per lovą,   tempianti  dėl menkiausios  elgesio keistenybės sūnų  konsultuotis pas gydytoją .

Art: Jesus Villareal (Venezuela)_
Šaunus, sokratiškas gydytojo vaidmuo. Į motinos baimes: "Ar Chunioras  žydras?" , šis, kaip kunigas, išaiškina: " Tik jis vienas gali nuspręsti, kai užaugs." Chunioras nusprendžia anksčiau - nurėžti svajonę ir ... nebedainuoti. Kodėl?   Nes nėra kitos gijos, kurią žinotų, kurią norėtų jam įduoti mama.

Filmo tematinės intonacijos artimos A.Čechovo apsakymams.  Ryškūs charakteriai, kuriuos sulipdė beviltiška terpė. Esi mažas žmogus, ir mažai tu gali, kad ir koks įstabus tau rodosi pasaulis. Beveik dokumentali  tipinio  blokinio daugiabučio istorija, kur šeimos skruzdiškai kapanojasi  urbanistinėje-postindustrinėje  kovoje dėl būvio.   





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą