Kas: fortepijono koncertas festivalyje "Baltųjų naktų žvaigždės"
Kur: Naujoji Mariinka,t.y. teatras Mariinskij -2 S-Peterburgas
Kada: 2014/06/22
http://www.mariinsky.ru/playbill/playbill/2014/6/22/2_2200/
Brangius bilietus į mylimą D.Macujevą gavau dovanų gimtadienio proga, iš draugės, rusakalbės vilnietės. Vien dėl jo vertėjo atvykti į Šiaurės Veneciją, kęsti ugningus kasvakarinius rusų šovinistų skandalus prie bendro vakarienės stalo ." Jūs, lietuviai, šiokie anokie, išdavėte mus su amerikonais, mes jus pamokysime, be mūsų dujų pražūsite, jūs dar pasigailėsite ir mus pakviesite ", - tą putinišką inteligentiškos prosovietikų poros propagandą atlaikydavau partizaniškai, tylomis. Kažkiek baiminausi , jog tolimi giminaičiai praneš Mariinkos kontrolieriams, jog esu arši lietuvė nacionalistė, ir nebūsiu įleista į koncertą. Pagrįstai baiminausi, mat rusų politinėje medijoje vis pasirodydavo zonduojantys straipsniai apie privalomą kultūrinę blokada šalims, palaikančioms Ukrainą.
Nagi - prasiveržiau pro Leningrado blokadą, pro rusų pasieniečių naktį muitinėje spjaudomas saulėgrąžas į veidą ir aukštus fortepijono žvaigždės įkainius :))) Į pasimatymą su D. Macujevu atėjau kaip studentiškoje jaunystėje. Prieš tai - apžvalginė para po primirštą Peterburgą: Vasiljevo salos galerijos ir erškėtrožiais kvepiančios gatvės-linijos ( užpilti žemėmis ,Petro 1-ojo importuoti amsterdaminiai kanalai), A.Sacharovo užžėlusios aikštės dykvietė, I.Repino dailės akademijos aplinkinių paminklų didybė, ledinis pasiplaukiojimas Neva ir kanalais ( oras +11), Naujosios Olandijos kvartalo brangios restauracijos . Persirengiau iš pavargusios turistės į elitinio koncerto damą, išsikvėpinau ir išsimakijažinau kinų restoranėlio tualete, priešais teatrą. Laimė, kelioniniai batai suplyšo kitądien. Prieš D.Macujevą pirmoje eilėje sėdėjau ir lydžiausi dar su pilnais, padoriais padais :)))))
http://vtbrussia.ru/culture/gamt/virtual2/
Pirmasis įspūdis patekus į 2013 metais pastatytą naująją muzikos erdvę - fantastinė prabanga ir imperiškos grandiozinės apimtys (22 mlrd rublių!). Vidinė architektūra nenusileidžia Petro 1-ojo futuristinėms urbanistinėms vizijoms. Rausvojo marmuro apdaila, Svarovskio kristalai, daug natūralios šviesos dėl stiklo sienų ir laiptų, magiškai apšviesta vestibiulio SIENA IŠ SKAIDRAUS ONIKSO per visą salės balkonų aukštį, ąžuolo parketas, eskalatoriai, mažytės rūbinės su pakabomis atskirose spintelėse, gigantiška scena, kurioje laisvai pražygiuotų ristūnų batalionas, amfiteatras ant stogo su tapybiškomis miesto panoramomis . Kanadiečių Diamond Schmitt Architects firma, projektavusi teatrą,nustebino išmone. Seni peterburgiečiai nekenčia naujojo pastato, dejuoja, kad tragiška architektūra, sudarkė miestovaizdį. Gal čia pavydas užsienio kolegoms? Miestelėnai ilgainiui pripras ir didžiuosis unikaliu pasauliniu kultūros centru. Nevietiniam žvilgsniui - jis korektiškai prisiderino prie senųjų rūmų , kaip milžiniško jūrų lainerio siluetas.
Lyginant Piterio ir Lietuvos nacionalinės operos pastatą, Nijolės Bučiūtės projektas dar labiau žavi, skatina didžiuotis novatorišku sumanymu, didingais tūriais ir atviru kultūriniu dialogu su Vilniumi. Pertraukėlių panoraminės liūtys ir vaivorykštės, pūgos ir žvaigždėtos padangės, kurias stebime pro fojė vitrininius langus, organiškai papildo muzikos kūrinius, susieja juos su vietovės Laiko dvasia.
Skirtumas į blogą pusę - AKUSTIKA. Vilniškiame teatre kaip karinę paslaptį saugau strategines vietas, iš kurių akustika puiki, kur muzikos grožis pasiekia ausį. Faktas - jo akustika itin prasta. Mariinkos-2 akustika - pavyzdinė, pagirtina, tokios nesu girdėjusi niekur . Pats Gergijevas rūpinosi specialių gipso plokščių išdėstymu, specialios apdailos medienos atranka . Plokštės tolygiai , be nuostolių ir iškraipymų, išsklaido garsą. Taip, taip, taip, galiu patvirtinti! Net durų stebuklinga išilginė rankena ( prie jos sėdėjau) vibravo pustoniais, surezonuodavo į garsesnį forte.
Kitas stiprus įspūdis - orkestras. JO pagrindas - jaunimas, amžiaus vidurkis apie 25 metai. Gergijevas asmeniškai pats važinėja po Rusijos platybes ir atsirinkinėja talentingiausius muzikantus. Tačiau orkestras nėra "žalias'" ir nežabotai hormoninis, su emocijų perversijomis, kaip "rinkevičiukai". M.Ravelio "Bolero" Gergijevo jaunoji gvardija atliko dramatiškai, aistringai, su kompozitoriaus pabrėžtu laipsnišku greitėjimu, su drastiškais intonuoto garso šuoliais nuo šnabždesio iki griausmo. Vienu ypu sugriovė per dešimtmečius nuzulintas šio kūrinio atlikimo dogmas, kur pasikartojanti ritminė monotonija labiau priminė dantų gręžimą, nei impresionistinį, jaudinamą muzikos gabalą . Per Ravelio "Bolero" visi paprastai atsipūtę šypsosi, it per atsibodusios tetulės pliurpalus. Gergijevo interpretacijoje Bolero taktai-klonai nuskambėjo bauginamai, kaip kylanti rusų profašizmo dvasia, kur tvarkingi karinės drausmės ritmai ir vienodi paklusnumo motyvai veda į dramatiškas aneksijas. Karinga laiko dvasia, ji pagaugais nuėjo per nugarą
D. Macujevą gyvai klausiau ketvirtąsyk. Anksčiau jis atvykdavo koncertuoti kovo 8-tą į Vilnių. Pirmąsyk - plaikstėsi genialiais sportiniais pasažais kaip vunderkindas virtuozas virš akivaizdžiai per siauros jo užmojams klaviatūros. Sėdėjusios šalia B Dvariono fortepijono mokytojos apstulbusios aikčiojo ir alpėjo dėl jo technikos: juk tai neįmanoma, nepasiekiama?! juk tai kosmosas! Jaunas neįvykusio futbolininko kraujas bujojo - jis nesusilaikydavo nuo papildomų improvizacijų, žaismingų uodegėlių net P. Čaikovskio koncerte.Tada dar grojo pustuštei salei. Trečiąsyk prieš kelis metus vilniškė publika nebenorėjo jo paleisti, trypė ekstazėje kojomis.Jau buvo įgavęs solidumo, nešuoliavo kaip nežabotas mustangas pirmyn, peršokdamas lėtesnes kūrinių vietas.
Šiųmetiniame Baltųjų naktų festivalyje atradau jau kitonišką, smarkiai pasikeitusį D.Macujevą. Jame prabudo giluminis jausmingumas . Dangaus paženklintas vaikas virto Meistru, jau išpažįstančiu savitą atlikimo stilių, prezentavo unikalų, macujevišką braižą.Jam būdinga - veržli ekspresija, intensyvi dinamika, glotnus, nepastebimas perėjimų "montažas", poetinis polėkis ir stiprus jausmingumas, virtuozinė , džiazuojančiai laisva technika ( pirštai plasnoja , ne daužo per klavišus)
Nebėra atsainios paaugliškos Apolono šypsenėlės, nerūpestingos šmaikščios žaismės. JIs jau visiškai, vyriškai pasišventęs menui, pasiaukojamai tarnauja Muzikai, nekreipdamas dėmesio į publiką, jai nepataikaudamas. Arba kyli su juo ten, kur - amžini Visatos harmonijos klodai ir didžiųjų kompozitorių gyvasis melodinis palikimas noosferoje. Arba eik ir tenkinkis , tarkim , D. Katkaus žemiškais amatininkiškais paviršiais. Stebėjau jo veidą iš arti, 3-4 metrų atstumu. Pagautas įkvėpimo, prakaitas žliaugia upeliais, nutviekstas jam vienam girdimų sąskambių ir kūrybos džiaugsmo. .
Tiesą sakant, jo atelikamo E.Grygo koncerto intonacijos mažai skyrėsi nuo Rachmaninovo 1-ojo koncerto. Tačiau tai ir yra naujųjų laikų menininko, atlikėjo ypatybė - suteikti kūriniams savos ryškios, žvaigždinės asmenybės spalvas.
Šio koncerto įspūdžiais, didžiojo muzikos talento dovanotomis energijomis ir kūrybinės interpretacijos drąsa gyvensiu, kvėpuosiu dar ilgai, semsiuosi iš jo įkvėpimų ir meninių principų .Mene - arba dek, arba varyk lauk, į estradą, paskui Merūną ar Baskovą, neteršk meno šventovės komercija , chaltūra, karjeros bonusais,konservais ar popsu. Apgailėtina - dejuoti dėl finansavimo, Jo nepasidarai - tavęs ir nereikia muzikos vadyboje, jaunoji, baltųjų prodiuserių karta parodys, kaip tai daroma.
Koncertas baigėsi sprintu centro gatvėmis, kad neužmirščiau, jog procarinė Rusija - tai , visų pirma, valdžios savivalė, ne vien meno deimantai. Paskutiniai Ravelio akordai nuskambėjo 23:35, o paskutinis metro - 0:10. Miesto valdžiai nė motais, kad festivalio proga galima pavėlinti grafiką. Ir Gergijevo autoritetas bei miesto svečių lūkesčiai metropolitenui ( kaip beje, būtų ir Vilniaus savivaldybei) - nė motais.
Išvakarėse netyčia perskaičiau LNF direktorės R Prusevičienės atkirtį Kultūros ministrui Š. Biručiui dėl jo mestos frazės TV laidoje, esą kam tokia Filharmonija reikalinga, jei joje renkasi vien bobutės. Meilės kultūrai apakinta, emocijų pagauta, pradžioje įniršau ant ministro : "ak, barbaras, ak, technokratas, pasirengęs dėl popso sumaitoti didžiąją kultūrą." . Tačiau po apsilankymo anšlaginėje, pakylėto puošnaus jaunimo perpildytoje gigantiškoje salėje, visais kūno syvais pajutau jaunimo orkestro galių ir muzikinių išraiškų pranašumą prieš garbių senukų etatinius, hemorojinius pasisėdėjimus Vilniaus filharmonijos orkestruose. Esmingai pakeičiau nuomonę.
Š. Birutis visiškai teisus dėl Filharmonijos sąstingio. Štai praėjusį sezoną radau vos kelis įdomius, vertus dėmesio rudeninius koncertus, net nuolaidų kortelė neatsipirko. Edukacinės sekmadieninės programos - tik ant popieriaus gražiai persiskaito. V.Gerulaitis - idealus muzikos gidas būtent besijauninančioms bobutėms, ne 21 a. mąsliems, hyperaktyviems vaikams, įdėmiai įsiklausantiems į GYVĄ MINTĮ, o ne į tuščius enciklopedinius tauškalus. Štai vasara, grįžta emigrantų jaunimas, atsiveria lietuvių muzikos tradicijoms miesto svečiai - o Filharmonija pliažinasi, atostogauja, uždaryta, kaip kokia ledo čiuožykla ne sezono metu.
.
Prastai dirba Filharmonijos rinkodara, nesusieta su valstybine švietimo sistema.Nelanksti kainodara : bilietai ryškiai per brangūs jauniems muzikos mokytojams, studentams, moksleivams. Filharmonija turėtų brėžti elitinės muzikos kultūros kursą - dabar gi ji labiau panaši į apkiautėjusį konservatyvų muziejų. Į jį parašiutu retsykiais nuleidžiamos užsienio menamos jaunos žvaigždės vis tom pačiom mokiom bobutėm ir prakutusiems senukams . Kai kelis sykius nueini pasikankinti į kokį A.Masiuką, pristatytą kaip NYC'p žvaigždę, nebetiki ir kitais jaunais dėl devalvuotos, klaidinančios reklamos.
V.Gergijevas apie naują teatrą : " noriu atkreipti dėmesį į kamerinių koncertų programą Mariinsko-2 teatre, kur pristatinėsime mūsų jaunimą - ir operinį, ir orkestrų solistus, ir meistrus. Mums ypatingai svarbu, kad kūrybinis gyvenimas virtų naujajame teatre, ir jo pagrindinėje scenoje, ir kamerinėse salėse, pritraukdamas vis naujus žiūrovus, įskaitant paauglių ir jaunimo auditorijas"
JO kultūriniuose ilgalaikiuose planuose - tiesioginės transliacijos iš teatro salių renginių į Rusijos mokyklas, bibliotekas, ligonines . JO didysis strateginis tikslas - atvesti didžiają muziką vaikams , moksleiviams, mokytojams . Baltųjų naktų koncertas įrodė, kad nebūtina vilioti supopsintu repertuaru, miksais su roku ir TV vipais, neprivalus pataikaujantis repas prie dirigento pultelio. Tereikia NUOŠIRDŽIAI MYLĖTI MUZIKĄ, jos nedergti formalinu ir planiniais etatiniais koncertais, reikia itin atidžiai rinkti repertuarą , ieškoti jausminių, gilių transkripcijų ir interpretacijų, atnaujinti orkestrus gabiausiu jaunimu - ir jaunimas pats ateis, ir Filharmonijos bobutės džiūgaus, kad klasikinės muzikos tradicijas perima nauja karta. Tereikia kito, nemuziejinio ir netarnybinio Filharmonijos vadovų požiūrio.Reikia tokio lyderio, kaip V.Gergijevas.
Kur: Naujoji Mariinka,t.y. teatras Mariinskij -2 S-Peterburgas
Kada: 2014/06/22
http://www.mariinsky.ru/playbill/playbill/2014/6/22/2_2200/
Brangius bilietus į mylimą D.Macujevą gavau dovanų gimtadienio proga, iš draugės, rusakalbės vilnietės. Vien dėl jo vertėjo atvykti į Šiaurės Veneciją, kęsti ugningus kasvakarinius rusų šovinistų skandalus prie bendro vakarienės stalo ." Jūs, lietuviai, šiokie anokie, išdavėte mus su amerikonais, mes jus pamokysime, be mūsų dujų pražūsite, jūs dar pasigailėsite ir mus pakviesite ", - tą putinišką inteligentiškos prosovietikų poros propagandą atlaikydavau partizaniškai, tylomis. Kažkiek baiminausi , jog tolimi giminaičiai praneš Mariinkos kontrolieriams, jog esu arši lietuvė nacionalistė, ir nebūsiu įleista į koncertą. Pagrįstai baiminausi, mat rusų politinėje medijoje vis pasirodydavo zonduojantys straipsniai apie privalomą kultūrinę blokada šalims, palaikančioms Ukrainą.
Nagi - prasiveržiau pro Leningrado blokadą, pro rusų pasieniečių naktį muitinėje spjaudomas saulėgrąžas į veidą ir aukštus fortepijono žvaigždės įkainius :))) Į pasimatymą su D. Macujevu atėjau kaip studentiškoje jaunystėje. Prieš tai - apžvalginė para po primirštą Peterburgą: Vasiljevo salos galerijos ir erškėtrožiais kvepiančios gatvės-linijos ( užpilti žemėmis ,Petro 1-ojo importuoti amsterdaminiai kanalai), A.Sacharovo užžėlusios aikštės dykvietė, I.Repino dailės akademijos aplinkinių paminklų didybė, ledinis pasiplaukiojimas Neva ir kanalais ( oras +11), Naujosios Olandijos kvartalo brangios restauracijos . Persirengiau iš pavargusios turistės į elitinio koncerto damą, išsikvėpinau ir išsimakijažinau kinų restoranėlio tualete, priešais teatrą. Laimė, kelioniniai batai suplyšo kitądien. Prieš D.Macujevą pirmoje eilėje sėdėjau ir lydžiausi dar su pilnais, padoriais padais :)))))http://vtbrussia.ru/culture/gamt/virtual2/
 |
| Siena iš onikso |
Lyginant Piterio ir Lietuvos nacionalinės operos pastatą, Nijolės Bučiūtės projektas dar labiau žavi, skatina didžiuotis novatorišku sumanymu, didingais tūriais ir atviru kultūriniu dialogu su Vilniumi. Pertraukėlių panoraminės liūtys ir vaivorykštės, pūgos ir žvaigždėtos padangės, kurias stebime pro fojė vitrininius langus, organiškai papildo muzikos kūrinius, susieja juos su vietovės Laiko dvasia.
Skirtumas į blogą pusę - AKUSTIKA. Vilniškiame teatre kaip karinę paslaptį saugau strategines vietas, iš kurių akustika puiki, kur muzikos grožis pasiekia ausį. Faktas - jo akustika itin prasta. Mariinkos-2 akustika - pavyzdinė, pagirtina, tokios nesu girdėjusi niekur . Pats Gergijevas rūpinosi specialių gipso plokščių išdėstymu, specialios apdailos medienos atranka . Plokštės tolygiai , be nuostolių ir iškraipymų, išsklaido garsą. Taip, taip, taip, galiu patvirtinti! Net durų stebuklinga išilginė rankena ( prie jos sėdėjau) vibravo pustoniais, surezonuodavo į garsesnį forte.
Kitas stiprus įspūdis - orkestras. JO pagrindas - jaunimas, amžiaus vidurkis apie 25 metai. Gergijevas asmeniškai pats važinėja po Rusijos platybes ir atsirinkinėja talentingiausius muzikantus. Tačiau orkestras nėra "žalias'" ir nežabotai hormoninis, su emocijų perversijomis, kaip "rinkevičiukai". M.Ravelio "Bolero" Gergijevo jaunoji gvardija atliko dramatiškai, aistringai, su kompozitoriaus pabrėžtu laipsnišku greitėjimu, su drastiškais intonuoto garso šuoliais nuo šnabždesio iki griausmo. Vienu ypu sugriovė per dešimtmečius nuzulintas šio kūrinio atlikimo dogmas, kur pasikartojanti ritminė monotonija labiau priminė dantų gręžimą, nei impresionistinį, jaudinamą muzikos gabalą . Per Ravelio "Bolero" visi paprastai atsipūtę šypsosi, it per atsibodusios tetulės pliurpalus. Gergijevo interpretacijoje Bolero taktai-klonai nuskambėjo bauginamai, kaip kylanti rusų profašizmo dvasia, kur tvarkingi karinės drausmės ritmai ir vienodi paklusnumo motyvai veda į dramatiškas aneksijas. Karinga laiko dvasia, ji pagaugais nuėjo per nugarą Šiųmetiniame Baltųjų naktų festivalyje atradau jau kitonišką, smarkiai pasikeitusį D.Macujevą. Jame prabudo giluminis jausmingumas . Dangaus paženklintas vaikas virto Meistru, jau išpažįstančiu savitą atlikimo stilių, prezentavo unikalų, macujevišką braižą.Jam būdinga - veržli ekspresija, intensyvi dinamika, glotnus, nepastebimas perėjimų "montažas", poetinis polėkis ir stiprus jausmingumas, virtuozinė , džiazuojančiai laisva technika ( pirštai plasnoja , ne daužo per klavišus)
Nebėra atsainios paaugliškos Apolono šypsenėlės, nerūpestingos šmaikščios žaismės. JIs jau visiškai, vyriškai pasišventęs menui, pasiaukojamai tarnauja Muzikai, nekreipdamas dėmesio į publiką, jai nepataikaudamas. Arba kyli su juo ten, kur - amžini Visatos harmonijos klodai ir didžiųjų kompozitorių gyvasis melodinis palikimas noosferoje. Arba eik ir tenkinkis , tarkim , D. Katkaus žemiškais amatininkiškais paviršiais. Stebėjau jo veidą iš arti, 3-4 metrų atstumu. Pagautas įkvėpimo, prakaitas žliaugia upeliais, nutviekstas jam vienam girdimų sąskambių ir kūrybos džiaugsmo. .
Tiesą sakant, jo atelikamo E.Grygo koncerto intonacijos mažai skyrėsi nuo Rachmaninovo 1-ojo koncerto. Tačiau tai ir yra naujųjų laikų menininko, atlikėjo ypatybė - suteikti kūriniams savos ryškios, žvaigždinės asmenybės spalvas.
 |
| S. Rachmaninovas sukųrė 1-ąjį koncertą- 17-kos! |
Koncertas baigėsi sprintu centro gatvėmis, kad neužmirščiau, jog procarinė Rusija - tai , visų pirma, valdžios savivalė, ne vien meno deimantai. Paskutiniai Ravelio akordai nuskambėjo 23:35, o paskutinis metro - 0:10. Miesto valdžiai nė motais, kad festivalio proga galima pavėlinti grafiką. Ir Gergijevo autoritetas bei miesto svečių lūkesčiai metropolitenui ( kaip beje, būtų ir Vilniaus savivaldybei) - nė motais.
Išvakarėse netyčia perskaičiau LNF direktorės R Prusevičienės atkirtį Kultūros ministrui Š. Biručiui dėl jo mestos frazės TV laidoje, esą kam tokia Filharmonija reikalinga, jei joje renkasi vien bobutės. Meilės kultūrai apakinta, emocijų pagauta, pradžioje įniršau ant ministro : "ak, barbaras, ak, technokratas, pasirengęs dėl popso sumaitoti didžiąją kultūrą." . Tačiau po apsilankymo anšlaginėje, pakylėto puošnaus jaunimo perpildytoje gigantiškoje salėje, visais kūno syvais pajutau jaunimo orkestro galių ir muzikinių išraiškų pranašumą prieš garbių senukų etatinius, hemorojinius pasisėdėjimus Vilniaus filharmonijos orkestruose. Esmingai pakeičiau nuomonę.
Š. Birutis visiškai teisus dėl Filharmonijos sąstingio. Štai praėjusį sezoną radau vos kelis įdomius, vertus dėmesio rudeninius koncertus, net nuolaidų kortelė neatsipirko. Edukacinės sekmadieninės programos - tik ant popieriaus gražiai persiskaito. V.Gerulaitis - idealus muzikos gidas būtent besijauninančioms bobutėms, ne 21 a. mąsliems, hyperaktyviems vaikams, įdėmiai įsiklausantiems į GYVĄ MINTĮ, o ne į tuščius enciklopedinius tauškalus. Štai vasara, grįžta emigrantų jaunimas, atsiveria lietuvių muzikos tradicijoms miesto svečiai - o Filharmonija pliažinasi, atostogauja, uždaryta, kaip kokia ledo čiuožykla ne sezono metu.
.
Prastai dirba Filharmonijos rinkodara, nesusieta su valstybine švietimo sistema.Nelanksti kainodara : bilietai ryškiai per brangūs jauniems muzikos mokytojams, studentams, moksleivams. Filharmonija turėtų brėžti elitinės muzikos kultūros kursą - dabar gi ji labiau panaši į apkiautėjusį konservatyvų muziejų. Į jį parašiutu retsykiais nuleidžiamos užsienio menamos jaunos žvaigždės vis tom pačiom mokiom bobutėm ir prakutusiems senukams . Kai kelis sykius nueini pasikankinti į kokį A.Masiuką, pristatytą kaip NYC'p žvaigždę, nebetiki ir kitais jaunais dėl devalvuotos, klaidinančios reklamos.
V.Gergijevas apie naują teatrą : " noriu atkreipti dėmesį į kamerinių koncertų programą Mariinsko-2 teatre, kur pristatinėsime mūsų jaunimą - ir operinį, ir orkestrų solistus, ir meistrus. Mums ypatingai svarbu, kad kūrybinis gyvenimas virtų naujajame teatre, ir jo pagrindinėje scenoje, ir kamerinėse salėse, pritraukdamas vis naujus žiūrovus, įskaitant paauglių ir jaunimo auditorijas"
JO kultūriniuose ilgalaikiuose planuose - tiesioginės transliacijos iš teatro salių renginių į Rusijos mokyklas, bibliotekas, ligonines . JO didysis strateginis tikslas - atvesti didžiają muziką vaikams , moksleiviams, mokytojams . Baltųjų naktų koncertas įrodė, kad nebūtina vilioti supopsintu repertuaru, miksais su roku ir TV vipais, neprivalus pataikaujantis repas prie dirigento pultelio. Tereikia NUOŠIRDŽIAI MYLĖTI MUZIKĄ, jos nedergti formalinu ir planiniais etatiniais koncertais, reikia itin atidžiai rinkti repertuarą , ieškoti jausminių, gilių transkripcijų ir interpretacijų, atnaujinti orkestrus gabiausiu jaunimu - ir jaunimas pats ateis, ir Filharmonijos bobutės džiūgaus, kad klasikinės muzikos tradicijas perima nauja karta. Tereikia kito, nemuziejinio ir netarnybinio Filharmonijos vadovų požiūrio.Reikia tokio lyderio, kaip V.Gergijevas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą