Kaimo studija'17: dovanų karalius mirė..?

Kas : tema "Kalėdų senelio dovanos", druskos technika
Kada: 2014/11/27

Art: Hugo Simberg "Wounded Angel" 

S.J.: Vaikystė baigiasi, kai nebetiki stebuklais.

Snaiges jau tapėme užpernai, pradėję mokytis lieti akvarelę. Nagi šiandien taip skaisčiai už lango žvilga pirmojo sniego paklotė ir speiguotų medžių stulpai ! Negi praleisi pro meniškas akis baltąjį  grožį?

Grožio alkis ypač sustiprėjo po Meno terapijos seminaro. Ten  būrys  profesionalių psichologių darė  aktyvią klientūrinę terapiją. Tolo nuo  Meno esmės, eikvojo įsijautusios dažus, tepliojo be tikslo  kas tik  emociškai ant  pirmos seilės užeina. Terapindamosi išdavė meno terapijos esmę - estetinį, o ne emocinį katarsį  Skubėjau  pas vaikus grįžti prie  Grožio gydomųjų galių, prie teminių paveikslų, kuriuose baimės ir negatyvūss prisiminimai būtų perlydyti į gražius,  viešai rodytinus dalykus. Juk Grožis savaime yra terapija. Kam jį užmuilinti psichoterapeutų dirbtinėmis teorijomis, asmeninėmis psichologės projekcijomis? Kam knistis dirbtinai ir invaziškai  po  vaiko piešinį, kaip po mokaus kliento pasąmonę????

Zazzle art

 Žiema ,  žiebiasi  miestų eglės,  iš TV ekranų jau kaulija vargšų skatikėlių  Nomeda Marčėnaitė,  prekybcentriai vilioja žvėriškomis nuolaidomis, oficialūs dvasininkai  rūsčiai grūmoja ir  gąsdina  besilinksminančius Advento bausmėmis. Vadinasi, ateina Kalėdos. Kuo jos  ypatingos?

 Diana: Kalėdų Senelis atneša dovanas.
Jarekas  (8m) : Nėra jokio Kalėdų senio,  tėvai nuperka, jei pinigų turi.

Su siaubu sužiurome į jį. Kokia šventvagystė, baugus  blūdas, drįsta paniekinti šventos akimirkos Kūrėją,  gerąjį senelį, kuris nepamiršta gerųjų vaikų!!! Tiesmukas  Jareko pragmatizmas nenustebino: vyresnių skersinio draugužių įtakos, pagreitintas šuolis į suaugusiųjų realybę.

Mokytoja: Perduok tiems, kas tau primelavo, kad Kalėdų Senelis yra.  Jis  - yra net labiau, nei jums atrodo.   Neša  slapčia dovanas tol, kol juo tiki. Kai tik nebetiki, tenka  nabagams tėvams  paplušėti, pirkti vietoj  jo  bet ką, kas papuola, pirkti,  kad nesijaustum vienišas tuomet,  kai visi  vaikai džiaugiasi dovanomis. 

Art: Viktorija

Vaikai pritarė : taip taip, negausi  šiemet dovanų, jei netikėsi. Mes tikime -ir sulauksime.

Art: Hugo Simberg

Eda  ( iš 9 vaikų šeimos)  liūdnai prisiminė: o mes pernai ir tikėjome, ir laukėme, bet jis neatskrido ir nieko neatnešė. Sesė mano, kad jis kažkodėl nedaskrido. Gal šiemet daskris ir mus suras?          

 
 MOkytoja: O kaip gi , būtinai daskris! Galime jam parašyti laišką, kokių dovanų norite. Galbūt  pernai, Eda, jis negavo laiško ir  tiesiog sutriko, nežinojo, ką atnešti? Nagi nusiunčiame  jam laiškus, kokių dovanų laukiate! Kadangi ne visi mokate rašyti, tebūnie tai laiškas-piešinys.  Jame lengvai pavaizduosite,kokias dovanas norite gauti. Nunešite  tėveliams, jie irgi perskaitys. Jei sutiks Kalėdų senį,  būtinų būtiniausiai perduos jūsų norus iš paveikslų

Art: Tamara de Lempicka

Papasakojau, kaip  pradinukė dukra, niekam nesakiusi, susirado tikslų adresą Laplandijoje, parašė. Ir - gavo spalvingą asmenišką  Kalėdų Senelio atvirutę anglų kalba. Šis atrašė, kaip  jau ruošia elnius ir elfus kelionei. Jos tikėjimas buvo patvirtintas! Ir  gavo  būtent tas dovanas, kurių  taip laukė. Ir šiemet kaime bus Kalėdų šventė, ir ateis  iš miško tikrų tikriausias  Senis Šaltis su didžiuliu dovanų maišu. Balsiai prisiminiau, kaip Prancūzijos miesteliuose tėveliai kabina laiptus ant stogų ir žaislinius Noelius, rodančius kelią, kaip patekti į kaminą. Prancūzai tėveliai rungiasi tarpusavyje - kas išmoningiau pasitiks dovanų senelį. Prie  durų  ar aplink namą, ant palangės  sukuria elnių, nykštukų, snieguolių ir  miško žvėrelių instaliacijas, kad tik vaikams būtų daugiau  šventinių įspūdžių, kad jų tikėjimas neblėstų. 

Art: Aurelija

Viktorija :Jis tikrai yra . Buvom su mama svečiuose,  grįžom abi namo ryte ir radom  sudėtas dovanas po egle. Mama niekaip negalėjo pati to padaryti. 

MIntys į šoną:  Tarybuose  profsąjungos  visose darbovietėse suruošdavo vienodas dovanėles visiems be išimties darbuotojams.Tuomet tai atrodė kaip  dar vienas pažeminimas,  bolševikų brutalus  kišimąsi į privačias šeimos erdves. Dabar anas  šablonines dovanėles vertinu kaip pagirtiną valdžios  rūpestį vaikais,  tegu ir imituojant nuoširdumą , kuriant įvaizdį, kad "Partija - geroji motina." .  Partija žinojo, kaip visam gyvenimui traumuojamas vaikas,  nesulaukęs elnių iš Laplandijos. Vaikystėje traumuotas, nuskriaustas vaikas užaugs su pykčiais pasauliui, taigi ir tai pačiai partijai. Vaikystės pykčių  dėl neteisybės ir nuoskaudų jokia propaganda neima.Nūdienos partijos to nežino ar ... nenori žinot nes jų vaikai aprūpinti kelioms kartoms į priekį, o svetimų vaikų nepritekliai valdžiaii  iki  lemputės?      

 
Kaip gi atkeliauja laukiamiausias svečias? Prapliupome variantais:  atskrenda dangumi su elniais, atskrenda lėktuvu, atbilda traukiniu, atbirbia lenktyininiu automobiliu, atkulniuoja  miškais su šiaurietiškomis lazdomis. Jarekas ir nupiešė raudoną automobilį. Visi, be išimčių, į dovanų maišą įdėjo MOBILŲ. Visiems mobilus buvo geidžiamiausia dovana. Mobilus vaikui - ryšys su draugais ir tėvais,  pasivaikščiojimų saugas, žaidimų draugas,  žadintuvas, gelbėtojas, antra galva  ir net - išmanesnės smegenys, nuobodulio ir depresijos priešnuodis, socializicijos garantas .

Art: Jarek . "Noriu telefono"

Be telefono - ne gyvenimas, galiu paliudyti. Tą pačia dieną sužinojau apie senuko trenerio, gyvenimo mokytojo  netektį  ir apie  tai, kad Bitė nebeprekiaus prisijaukintais s blackberiais. Žiauru, bet  abi skaudžios netektys sukėlė tapačias  didžiules  sielovartas, tarsi kas dūrė staiga į paširdžius.
Be telefono - ne gyvenimas, kaip anksčiau  vaikystėje be knygų. Kalėdų senelis atnešdavo stirtą , -iolika įdomiausių iliustruotų  knygų ir pažintinių mokslo žurnalų prenumeratos kvitusi. Užsimiršusi po egle prabūdavau iki vakaro,  pripuolusi prie įdomybių nepajėgdavau atsiplėšti. Taip dabar neatsiplešiu periodiškai  nuo e-laikmenų, iš kurių srautais teka  reikiamos žinios, filmai ir  laukiamiausi laiškai.   

Tapydami rinkomės demokratiškai tabletėje muziką, kuri skambės per Kalėdų  karnavalą.  Polkų ir krakoviakų nemėgsta ,salsos,lotynų  ir zumbos dar nežino.  Valsas vaikams - kaip  senelio kostiumas su šlipsu, neįsiūlysi. "Tuk-tuk" - mieliausia. Mažiausioji  tylenė Dominyka reikliai užsipageidavo: "surask tą dainą - mi- mi-mi mi mi - seksi mi-  mi".  Vyresnės  ėmė kumščiuotis ir  prunkšti. Hmm...  Įdomu, kas vaikų pasaulyje, jų kalba reiškia  "sexy"?  Mergaitės kvailai kikeno ir raudonavo, bet vaikiškomis reikšmėmis nesidalino. Keista, iki tol buvom atviri, pasitikėjome vieni kitais. Kuri  paaiškins, kaip supranta lietuviškos žiniasklaidos liguistą  fetišą "seksualumą",  kuriuo kasdien  tvirkinami šimtai tūkstančių vaikų, lygiomis teisėmis su suaugusiais naršantys po naujienų portalus? Viktorijai  (7 m) pabodo laužytis, surimtėjusi  paprotino : " sexy reiškia  - dulkintis ( трахаться), kai vyras lipa ant moters".
     

Nuleidau juokais: " Betgi jūs dar  ne moterys , ir ne vyrai. Kam  kvaršinti galvą suaugusiųjų reikalais ir laipioti vienas ant kito?Jums žymiai svarbiau žinoti - pro kur Kalėdų senelis patenka į namus. Esu tikra,  paukščiai prasitarė, jog  jis pats arba jo nykštukai  įsliūkina  tyliai tyliai nepastebėti pro kaminą arba pro  pravertą orlaidę. Jei dainuosite dainas apie sexy  ir žaisite sexy žaidimus, Senelis  klaidingai pagalvos, kad esate suaugusios ir susipainios  dovanose - gausite  suaugusiems skirtą kokį  virtuvinį puodą,  indų rinkinį, pypkę ar daržo laistytuvą. Bus jums  tada sexy - reikės laukti sekančių Kalėdų su nereikalingais daiktais "

Art: Eda

Diana ėmė kaulyti: Kaip norim vėl į Vilnių nuvažiuoti, prie eglutės, kur daug žmonių ir linksma. Nuveši?. 

Tarytum švento Mikalojaus kryžius gulė ant paliegusių mano pečių . MIkalojų įšventino, tikintieji maldomis jam suteikė stebukladario galių, nes  būdamas turtingas dalino vargšų ,miestelėnų  vaikams dovanas, palikdavo  slapčia prie slenksčio. Turiu parsivežusi žemės grumstą iš Lapadokijos, kur jis gimė. Marijos Žemėje, bene paskutiniame pilėniškame katalikų bastione, vyskupams ir kunigams suteiktos kone Dievų privilegijos,  mokyklose katalikybė įsišaknijo kaip ąžuolas tvirtai  ir ilgam. Tačiau  uolių parodomųjų katalikų valstybėje  realiai niekam  nerūpi šventojo Mikalojaus rūpestis, jog pas vargšų kaimynų vaikus nebeatskrenda Kalėdų senio elniai. Doriems krikščionims nebeįdomu, kad  kaimo tamsiuosiuose užkampiuose  pusbadžiai vaikai  kamuojasi ilgesyje jo belaukdami. KOmfortiškiau  - melstis Mikalojaus  stabui, nei sekti jo gyvos meilės darbais - dovanoti laukimo stebuklą vaikui, kuris nebetiki niekuo šviesiu, nes auga  ,valstybės pamirštas, tamsoje ir skurde. .

Art: Dominyka

Dukra nepritarė minčiai - ir vėl vykti  į naujametę ekskursiją Vilniun: Netraumuok. Mačiau,  kokie prislėgti   važiavo atgal iš teatro, kaip  vis dėlto  liūdna grįžti į  nykių  vakarojimų užkampį, prie vienintelio džiaugsmo  - kompiuterinių žaidimų.  Neerzink mažulių įdomesnio gyvenimo galimybėmis, kurios nepasiekiamos jų šeimoms. 

 Psichinė vaikų sveikata  jaudino mane  stipriau  nei  žiauriają  biomotinų gerbėją Žiobienę,   valdišką vaikų teisių kontrolierę.Kelias dienas ieškojau kontrargumentų : - Pameni, kaip  pradinukai su broliu raudojote  lėktuve grįždami iš Ispanijos, po atostogų nuotykių pažintiniuose parkuose? Pameni, kaip nenorėjote leistis Lietuvoje,  į pilką kasdienybę, kur daugumos  vaikystė nuobodi, rutininė  ir bespalvė, be šypsenų ? Jei  panašiai mąstyčiau tada,   jei niekur jūsų nevežiočiau,  jei apsaugočiau nuo platesnio pasaulio pažinimo,  - neturėtum ambicijų siekti  kažko daugiau-aukščiau  ir keliauti. Galbūt- kaip dauguma - depresuotum ,  svaigintumeisi ,  šokinėtum  vardan skrydžio pojūčio nuo stogų,  frustruotum nepatenkintus poreikius į  pyktį, agresiją. Reikia juos vežti, kad vaikystės neišsipildę norai, neatskridę  Kalėdų seniai, negautos dovanos  nevirstų  paūgėjus į Macikų Valdo  nemotyvuota agresiją ir pykčius  prieš   aplinkinius, o iš tikro -  prieš didžiają pasaulio neteisybę, prieš didžiąsias  mažų vaikų skriaudas.   

Kaimo studija' 16: Helovyno avangardas

Kas: ekskursija per Vėlines  į Jašiūnų dvarą


Kada: 2014/10/31

Jašiūnų  Balinskių dvaras

 Vaikų atostogos - šventas reikalas švietėjams,  išskyrus Prietaiso koaliciją  ir net pačią Daukantinę, rodantiems antivertybinius pavyzdžius ir verslininkams.Nė mur mur valstybiniu lygiu, kad  šimtai tūkstančių vaikų, bendrapiliečių, mūsų  šviesi ateitis, yra paleidžiami  dykai į gatves ar  tyrinėti Šalčiūtės papų, naujienportalių maumukų  viešinamų seks-fetišų ir pornoišteklių, kurių jų tėvai neapmokyti blokuoti . Nei vaikų kūrybos festivalių, nei nuolaidinių kino seansų, nei  mokyklinių pažintinių renginių , nors  ES milijonais sprangsta neformalaus ugdymo lėšų įsisavintojai.

 "Mums atostogos, Saule,  na sugalvok ką nors, kur važiuosim? Mums čia liūdna, vešk kur yra ką veikti!" , - išzyzė ausis Agata.

 Išlukštenau pora valandų iš penktadieninio tapymo, kaip darbo  pertraukėlę. Subendrinta kryptis - aplankyti baigiamą restauruotą Jašiūnų dvarą  Į mašiną sutilpo net 10 vaikų. Primokiau, kad kai sušuksiu  " galva" - ant kelių sėdintieji  pasilenks ir pasislėps, kad negaučiau baudos. Jei valstybė  pažeidžia teisę  į neturtingų vaikų kūrybinį lavinimą, vadinasi, ir mes , kaip lygiateisiai partneriai, galime  kartais pažeisti taisykles ir gauti tai, kas mums priklauso.

Istorija:  Jašiūnų dvaras išsidėstęs Merkio kairiajame krante. Labiausiai ansamblyje išsiskiria rūmai, suprojektuoti 1824 – 1828 metais architekto Karolio Podčašinskio (1790 - 1860). DVaro rūmai yra vėlyvojo klasicizmo pastatas, turintis ir romantizmo bruožų. Rūmai yra dviejų aukštų, stačiakampio plano, su portiku ir lodža.Dvaro rūmai pastatyti Sniadeckių iniciatyva, vėlyvojo klasicizmo stiliumi su romantizmo bruožais. PAgrindinio fasado antrasis aukštas papuoštas 4 dorėninių kolonų portikais. Rūmuose buvo didelė biblioteka, čia gyveno ir lankydavosi  M. Balinskis, Jonas ir Julijos Slovackiai, Andrius Sniadeckis, Adomas Mickevičius, Stanislovas Bonifacas Jundzilas ir kiti XIX a. mokslininkai ir rašytojai. Taip rūmai tapo kultūros židiniu.


Valerija   pakeliui užminė  įdomiausią temą apmąstymams: -O kokią kaukę pasidarei Helovynui?Juk šiandien siaubo naktis! Sėsės - oho kokią baisią iš moliūgo išskaptavo. 

Buvau pamiršusi apie vėlinių karnavalą,  Sauiną prasmingą,bet Vatikano žiauriai sudorotą  keltų tradiciją, kur  gyvieji broliuodavosi su mirusiaisiais .  prisimatuodami jų kaukes per lapkritinę metų sueigą.  Ir Turgelių seniūnijos gyventojams  pagal tradicijas priklauso ryškiau minėti  garsiuosius Vėlinių turgelius. Ar mokytojui  atleistina - pamiršti tradicijas?  Pernai juk darėmė  studijoje kaukes. Chodorovskio įkvėpimas ragino nepasiduoti stereotipų gniuždančiam sąstingiui.

Išsigimėlių cirkas

Maniškių vaikų  realus gyvenimas -  tikras  tamsus Helovynas.  Pašalpiniai ir bedarbiai  tėvai, kažkieno išaugtiniai padriskę  rūbai, alkoholikai degraduojantys  kaimynai, žaidimai naktį patamsiuose, bado dienos,  nesaugumas, jokių vaikiškų žaidimų aikštelių, jokio bendruomenės švyturio, tuščias dykinėjimas stumiant laiką,  šmėkliški pamėkliški tolimi , kažką tuščiai pezantys, nuo realaus gyvenimo atšokę  politikai  TV ekranuose.  Ne tik jų, bet ir  daugumos lietuviškoji viešuma  tirštai pritutinta išsigimėlių- baisūnų-siaubūnų  kaukėmis, su vaiduoklių, kraugerių , numirėlių. zombių, raganų  ar gamtos klaidų veidais. Tarytum nužengusiais iš Todo Brauningo ( Tod Browning) , siaubo filmų pradininko, legendinės, uždraustos  juostos  " Freaks" ( 1932m) 

R. Bogdanas, vaikų žudymo propagandos gynėjas, kuriam menas - juodoji  youtubes  komercija, maitinanti e-verslininką Vaidą Grincevičių  

Fotoart: Georg Georgiou. Psychiatric hospital in Kosovo

Kažkoks tipas V.G.., kuris gąsdina šizoidiniais tekstais gerus vaikus ir sulaukia už tai  nežinia kodėl provalstybininkų pagarbos ir dėmesio

Vadinasi, gyvendami Helovyno tikrovėje, su mirusiasiais bendrausime  žmoniškai, paprastai, gražiuoju, be kaukių, kaip su normaliais  -  gyvesniais nei  aplink šmėžuojatys biologiškai  dar gyvi numirėliai. Žmogus be širdies, su užgesusiomis viltimis, socialiai sugniuždytas - nėra gyvas, o smilksta , kiek biomotoras temps.Negi  reikia tai statistiškai įrodyti Prietaiso komandai?

 Chodorovski: "Jei anksčiau  avangardas išreiškė žiaurumo katarsį,  tai šiuo metu, kai pasaulis yra žiaurus, būti avangardistu - vadinasi, užsiimti menu, nušviesinančiu ir suartinančiu žmones. Kažkada Tulūzas -Lotrekas, Kafka, Dostojevskis ir  Chuanas Rulfas (  Juán Nepomuceno Carlos Pérez Rulfo Vizcaíno, meksikiečių rašytojas,  genialaus romano "Pedras Paramo" autorius - S.J.)  kelė susižavėjimą, o dabar jie tiesiog neurotikai. Chuanas Rulfo atveda mus į mirusiųjų pasaulį, Dostojevskis - į visiško dekadanso pasaulį,  ką jau kalbėti apie Kafką... Šiandien avangardiniu tapo pasaulis, taigi reikia eiti dar toliau, bėgti nuo meno, atspindinčio tavąją neurozę, ir kurti  apvalantįjį  meną

Jašiūnų Balinskio dvaras - apylinkių  elito panteonas. Ir  prof. J.Sniadeckio kapas greta. Siekis - lygiuotis į  dvaro aristokratų ir akademinės šviesuomenės  laisvą mintį,  intelektą, inteligentiškumą, nepriklausomybės kovas. Dvaravietė  dar nepabaigta restauruoti, gal vasarą priims lankytojus.  Darbininkai paprotino palaukti, kol jų vado mašina dings  už horizonto,  tada apsidairę  įleido į teritoriją.  

 - Ei, ryža, ir visi vaikigaliai taviškiai?, - šūktelėjo helovyniškas sargas.  
- Taip, jie maniškiai, - su pasididžiavimu atšoviau.   


Vyresnėliai,  dažniau susiduriantys su patyčiomis mokykloje, nustėro: - Jis tave įžeidė, prasivardžiavo, kodėl neverki, nepyksti ? 

MOkytoja: -Kodėl turėčiau, juk teisybė, esu ryža, ne juodaplaukė. O jei tikrai įžeistų, atsikirsčiau.
Diana: - Ką turėtų kitas pasakyti, kad ant jo užpyktum? Ir kaip jam atsikirstum?  

Vaizduotė neišnešė, ką  toooookio turėčiau išgirsti, kad užgimtų  bent krislas pykčio.Hmm... šią akimirką  laikiau  rimčiausią, praktinį patyčių prevencijos egzaminą.

MOkytoja: Žinai, kad ir ką jis besakytų, nekreipčiau jokio dėmesio, šaltai šaltai. Mat tie, kurie užgaulioja, yra agresyvūs pikti, kaip Helovyno numirėliai ar kokie onanistai parulskiai . Jie tik ir laukia progos apdaužyti, apspjaudyti  gerus žmones. Daužosi pradžioje žodžiais. Jei  imsi atsišaudyti, kibs į plaukus, atlapus, skaudžiai primuš. Geriau juos apeiti iš tolo. Tau svarbiau, ką apie tave mano žmonės, kuriuos tu myli. O pašalinių pikčiurnų nuomonę turėtum  praleisti pro ausis. Juk  puikiai  žinai, kad nesi tokia, kokie jie pravardžiuoja, kam veltis į muštynes, nukentėti?Juk apeini iš tolo piktą šunį, taip ir piktdžiugą žmogų apeik. 
       
Ryžos temą uždarėme, bet muštynių ir ašarų neišvengėme. Pamatę vienintelį supamą atrakcioną, vaikai strimgalviais pasileido prie jo ir susipešė ne juokais. O, kaip svajočiau, kad helovyniškas infernalinis  projektuotojas, iš 20  restauracijos milijonų skyręs dvaro parkui vieną drambliuką ir vieną gaidžiuką  vaikams pažaisti, pasikumščiuotų  iki skausmo su jais  ant žemės dėl vietos po saule. Gal tada jo makaulėje atgytų žmogiškumo,   bendruomeninio mąstymo, viešo intereso neuronų?

Liūdna vaikų eilė  prie projektuotojų Helovyno

 Susirikiavome į eilę , kiekvienam buvo atseikėta po 3 min pasisupti,  pareigingai Dianai įteiktas išmanusis , kad sektų laiką.  Deja, vaikai nesuvokia eilių , jose nenustovi, jiems norisi žaisti čia ir dabar. Teko improvizuoti su vaikiškais  lauko žaidimais . Kilnusis, šviesusis,  tikrasis Helovynas   Balinskių parke,  didžiųjų švietėjų  ir kultūrininkų vėlių sugrįžimo vietoje, buvo ekspromtinis ir siautulingas. Ir "trečias bėga", ir "Ali Baba", ir gūžynės, ir salto čempionatas.
  Radome nepanaudotų plastikinių vamzdžių, sustatėme  iš jų  klibias instaliacijas. Na tikrai ne prastesnes  už M.Navako  kapininį stačiakampį akmeninį bloką, kuriuo kraupau  šį rugsėjį   meniškame Sibilos ( Latvija)  open-air skulptūrų parke. Mūsų  menų aiikštelė buvo parko žolė, išmindžiojome ją, įsidūkę,  be gailesčio. Negi projektuotojas nesidomėjo, jog visi šiuolaikiniai  paveldai ir muziejai pirmiausiai skirti šeimoms su vaikais perduoti tradicijas???? Ir restauracinius sumanymus pirmiausiai reikia  derinti prie vaikų  poreikių ir suvokimo, kaip tą daro senų seniausiai pažangieji Vakarai . 21 a. smalsuoliai  nevaikščios  paklusniai už rankytės su krakmolytom apykaklaitėm  kaip 18a.  liniuotės išmuštruoti pavyzdukai pako alėjomis.

Šviežia patirtis: 10  vaikų grupei būtini 2 suaugę.Aktyvesni pasiima dėmesį patys, o tykesni  mažiukai be dėmesio nuliūsta, aikštijasi, jiems atrodo, kad vieniši ir nemylimi, kad jų jausmai  - išduoti, paniekinti, kad jie išstumti iš bendro  grupės-šeimos emocijų lauko.
Pakeliui atgal nuliūdusių, nepalytėtų  ašarojimą transformavome į bendrą dainą. Kokių dainų moka lenkakalbio krašto pradinukai?

- Ar žinote lenkiškų liaudiškų, pamokysit? 

Nežino,  užtat rusišką  pigų popsą  užstaugė kaip ir dera per Helovyną, net kelias iš siaubo sudrebėjo. Agata susigėdo ir  prisiminė "marš marš Dombrovskį", mudvi vienintelės patriotinę lenkų giesmę težinojome. Lietuvių liaudies  dainų lobyno, sukaupto folkloriniuose ansambliuose,  neatvėriau. Žmogaus jausmai pirma privalo suskambėti gimtosios prokalbės žodžiais ir dermėmis. Piršti jiems  nuo pradžių kitakalbės  kultūros  pradmenis -  smurtinė invazija. Poezijos mylėtojai ir globėjai Balinskiai tokiam barbarizmui nepritartų, pasibaisėtų profašizmo bakchanalija, siautėjančia  nūnai virš Europos.         

 Chodorovski:  Būtent šiuo žiauriu laiku ir reikia kalbėti apie poeziją. Metas pabaigti politines revoliucijas ir pereiti prie poetinių re-evoliucijų. Kaip susikūrė teroristų tinklas, taip turi sukurti savo tinklą ir poetai. POezijos dvasia - vienintelė, kuri gali išgelbėti  dabar pasaulį.(...) Mes galime pradėti keisti pasaulį, jei liausimės bijoję ir pradėsime kalbėti tai, ką galvojame.   

Kaimo studija'15:žaidžiame klases ar dovanojame širdis?

Edos dizainas

Kas: tema " aprenk lėlę" ir mentaliniai dialogai su Čilės genijumi Aleksandru Chodorovskiu ir Argentinos genijumi Chulijum Kortasaru
Kada :2014/10/30

A.Chodorovski: " PAUKŠČIAI, GIMĘ NARVE, MANO, JOG SKRYDIS -  TAI  LIGA."

Meninei kūrybai  būtinas įkvėpimas. Meninės kūrybos užsiėmimams su vaikais prisnūdusiame, spalio tamsos gaubiamame kaimelyje, įkvėpimo reikia dešimteriopai daugiau. Įkvėpimo -  kad  ne tik mažųjų širdis prikeltum gyvenimo džiaugsmui, bet ir pati  nejučia nenugrimztum  į darganotos klimato zonos melancholiją. Šio rudens įkvėpimo šaltiniu  tapo  Čilės  avangardisto Aleksandro Chodorovskio ( A. Jodorowsky) kinas ir mintys.  

A.Chodorovski:" Gyvųjų reikalas yra pasmerktas: šiandien dauguma mano, jog   normalu būti mirusiu."

JO naujausias poetinis , autobiografinis filmas "Realybės šokis "( (the Dance of reality") it ugnikalnio išsiveržimas  palaidojo po apvalančiaja  lavos ugnimi kvailą  stropumą, kurio vedama mėginau  sekti "mokslo patvirtintomis" metodikomis. Šveičiau tolyn  raudoną nepagydamo komunistėlio ir Lenino fano  Džanio Rodario "Fantazijos gramatiką"(Šviesa, 2001). Dar toliau nusviedžiau paranojinę A.Jacikevičienės "Gamtos pažinimo mokymo metodiką" ( šviesa, 1989). Ir atviru veidu atsigręžiau į Chodorovskį.  Menininkas,  85-ies metų amžiaus, sukūręs gyvasties ugnimi žaižaruojantį filmą, yra  neabejotinai vertas išklausymo ir dėkingų pasekėjų  pagarbos. MOkausi šiuo metu iš jo  nepasiduoti  visuomenės stereotipams ir  išsaugoti neišsekamą gyvastingumo versmę - širdyje, ne smegeninėje.     

A. JOdorowsky

A.Chodorovski: "Menas- tai grožis. O kas tai yra? Tai vienintelė siaubo porcija, kurią  turi jėgų iškentėti. Menas - tai irgi baimė, tačiau tai maloni baimė, malonumas. Meno viršūnė - tai poezija, Poezija leidžia mums gyventi  visame šitame būties siaube."
 
 Antroji pamokos dalis paliko didesnį įspūdį. Aikštelėje, ten kur statau mašiną,  Eda subraižė kreida klases, mergaitiškiausią vaikystės žaidimą . Skynimuose pakvipo Kortasaro matės aitrumu. Argentiniečių priešakinis mąstytojas, žaisdamas  visuotinų dėsningumų klases, išryškino šiuolaikinio pasaulio esmines dilemas. Jas  rakinėja visi, ieškantys gilesnių prasmių. Ar mūsų studijos mokiniai augdami pajėgs įveikti socialinių klasių- narvelių ribas? Ar  abejingos, sparčiai gyvulėjančios, socialiai griežtai sugraduotos aplinkos klasiniai nuosprendžiai  juos užrakins, pasmerks nusibaigti, nusigerti vargingų šeimų langeliuose? Neseniai išgirdau iš stebėtojų: "Tavo gėris dar atsirūgs, skiri laiką būsimiems banditams. Kiek vilką bepenėk, jis vis vien į mišką žiūrės. Ir mergaitės užaugs kaip jų motinos - pijokės pasileidėlės."  

 KOrtasaras: "Kam gi grumtis prieš visa tai, kas dedasi, kam stengtis viską išsiaiškinti, gilintis į tokias sąvokas, kaip tvarka ir netvarka, laisvė ir Rokamaduras, ar ne geriau daryti taip, kaip daro tasai, kuris snapučių vazonais nustato visą kiemą Kochabambos gatvėje? Ar ne geriau nugrimzti į kvailybės bedugnę, iš kur, atsirakinęs duris, išeitum į išvietę ar Alyvų darželį?"

 

  

 Štai toks kortasariškas "Žaidžiame klases" variantas jiems tesiūlomas  daugumos -  nusikalstamai neveiksnios valdžios, aukštesnių partinių kastų, abuojos kaimynų terpės, t.y. visų faktiškai  atmirštančių, susimazgiojusių socialinių grupių , kurias  bėgėdiškai gaivina  ciniška statistika,  tas žudantis valdžios manipuliavimo įrankis. 

Žaidžiame  popamokines klases

  Pašokinėjusi blausioje tamsoje klasių langeliais , netikėtai pastebėjau nupieštą ant asfalto didžiulę širdį: "Saule, čia tau". JI buvo didesnė už visureigį.  Niekas niekada nedovanojo man tokios gražios, ugnimi plazdančios didžiulės širdies. Kieno ji?

Mažoji dvynukė Valerija: -  Nupiešiau didelę, nes labai labai tave myliu.
Pritūpiau ir ją mamiškai apkabinau.Jaučiausi šalia menka ir niekinga su   galvą  alinančiais kortasariškais klasių  ir gyvenimo schemų  subraižymais.

 Kortasaras "Taip, tačiau kas mus išgydys nuo duslios ugnies, nuo ugnies, kuri neturi spalvos, kuri išsiveržia vakarop Jušet gatvėje  iš laiko išėstų  laiptinių ir mažyčių koridorių, nuo ugnies, kuri neturi pavidalo, kuri laižo akmenis ir tyko durų kiaurymėse,kaip mums būti, kaip nusiplauti jos saldžius nudegimus,kurie nepraeina, o gyvena mumyse, susiliedami su laiku ir prisiminimais, su visu tuo, kas prie mūsų prilimpa ir  sulaiko mus čia, kas skausmingai  ir palaimingai  dega mumyse, kol mes  nesuakmenėjame"

  - Mergaitės, ar žinote kodėl  esu  maža, o Valerija - didelė? 

Viktorija:  - Todėl , kad tupi, o ji - stovi, atrodo aukštesnė. 
 

Didžioji antiklasinė širdis

Mokytoja:  - Vat ir ne. Valerijos meilė yra didesnė už manąją. Visi, kas myli, žiūrint iš žvaigždžių ir Dievo taško  - yra aukštaūgiai  milžinai. O visi, kas neturi širdyje meilės, tėra juodos skylės, maži nematomi, nelaimingi skruzdžiai, šokinėjantys nežinia kokiu tikslu   per  klasių langelius. Mes visi  menki  prieš Mylinčius  Milžinus.  Ar prisiminsite šią pamoką? 

Art: NOrman Lindsey. Audience. 

Visos apsikabinome draugystės glėbyje.
Diana pasiūlė: - Pasisukame ratu susikibusios už rankų!   

Negi šiaip suksiesi? Reikia kažko gero išmokti. Išmokome tiesiog gatvėje, po blausiu žibintu,  baškirų liaudies šokių žingsnelių, kuriuos  moksleivė parsivežiau iš Ufos šokių kolektyvų sąskrydžio.
 Ir graikų sartakis, parsivežtas iš Chalkidikės vakarėlių,   pasklido kaime azarto žiežirbomis.

Viktorija įsijautė: - O kai būsime didelės ar galėsime visos su tavim gyventi ir visko mokytis? 
MOkytoja: - Ne, tai neįmanoma. Esu pamokose gera, nes nereikia tvarkytis buityje, jūsų maitinti ir prižiūrėti, tik kuriame ir žaidžiame,  prastai gaminu, kai kuriu - nieko aplink nematau. Būčiau prasta mama. Kas mus maitintų?     
Eda: - MOku kepti blynus. 
Agata: - Ir visos išmokome  klijuoti lėlėms drabužius. 

Dianos dizainas

 KOrtasaras: "Dauguma mano, jog meilės esmė - išrinkti moterį ir ją vesti. Ir renkasi, prisiekiu  tau, pats mačiau. Argi  galima pasirinkti meilėje, argi meilė nėra žaibas, kuris trenkia į tave staiga, prismeigia prie žemės vidury kiemo.Sakysite,jog todėl ir renkasi, nes myli, o aš manau, jog atvirkščiai: Beatričės nesirenka, Džuljetos nesirenka . Nesirenka gi liūties, kuri plūsteli ant galvų  išeinantiems  iš koncerto ir akimirksniu permerkia juos kiaurai.""

 Deja,  pirmoji pamokos dalis  nebuvo vykusi. Vyliausi, jog sukurs fantastines, menines  lėles. Tačiau tam reikalinga mamų ir knygelių, filmukų  praturtinta ar prigimtinė vaizduotė.Paprasčiau buvo įsikūnyti  madingais dizaineriais ir tiesiog aprėdyti  baltus lėlių kūnus įmantriais medžiaginiais kostiumais.Nusiplūkėme , veidų spalvinimą ir šukuosenas atidėjome sekančiai pamokai. 

 KOrtasaras:"Mąstau apie daiktus: apie skryneles, apie namų apyvokos rakandus, kurie kartais išnyra rūsiuose, virtuvėse, atokiose slaptavietėse ir kurių paskirties jau niekas nesugeba paaiškinti. Kokia tuštybė manytis neva  suprantame, ką daro laikas: jis laidoja savus mirusiuosius ir sergsti raktus. Ir tik sapnuose, tik poezijoje ir žaidime atsitinka taip: uždegi žvakę, praeini su ja per koridorių - ir netikėtai pažvelgi į tai, kas buvai anksčiau, į tai, kuo, dar nežinia, ar jau tapai".

Andreikos policininkas 

 Mažasis Andreika, kurio  didysis brolis lūkuriavo už durų, aprėdė manekeną  mėlyna policininko uniforma. Kaip įprasta lygiavomės į avangardą - aprenginėjome lėles, kūrėme jų asmenybinius  paslaptingus ir patrauklius įvaizdžius. Lygiagrečiai  -triusikinės-mėsaininės vartotojų visuomenės "priešakyje"  gyvos kompleksuotos suaugusios lėlės,  kurias Beata Tiškevič surikiavo  į apšalusių sustingėlių  vorelę , sušoko pavėluotai į paskutinį  moteriškumo mainstreamų  vagoną. Nusižeminusios  piršosi, parsidavinėjo viešam populiarumui, nusirengė gėdingai iki  vizitacinių triusikų. O kas belieka, kai neturi talento ir kitokiu būdu negali atkreipti į save nuogybių ištroškusios medijos dėmesio, likti  geidžiamame VIP'ų langelyje ?

foto N. Rekašiūtė. Projektas:" Mes - moterys"

A. Chodorovski".Ką aš manau apie visuomenės ateitį? Manau, jog visuomenė bus suskirstyta į apvalius švytinčius žmones ir begemotus.  Begemotus su didžiuliais nasrais, be akių ir ausų, o jų milžiniškoje sūbinėje bus durelės. Kartas iš ten,s kaip iš patrankos, išlėks  mėšlo sviediniai ir užmuš kitus begemotus. Vietoj nosių begemotai turės pirštą , ir jie svajos, kad apvalūs žmonės jį pačiulptų. Ir jie turės dievą - permatomą begemotą, kuris tuštinasi angelais. Štai ką aš manau apie visuomenės ateitį."

 Kortasaras  priminė neišvengiamas  klases: "ir kaimo mergaitėms kažkada teks  prieš kažką nusirenginėti, jei norės lengviau, be vergiško prakaito
prasimaitinti".  Nagi ne! Ugdysimės asmenybinį, ne beatinį-triusikinį moteriškumą.  KOl vaikai negrabiai dabino skudurėliais lėles, paprotinau, kur pravers šie įgūdžiai:
- Kai būsite mamos,  irgi rengsite savo mažylius, puošite vyrus ir pačios puošitės, kad būtumėt gražios.     

Dominykos ir Aurelijos "ponios"

Žiūrint, kaip negrabiai, nelygiai  mažiausios karpė Ingos atsiųstų medžiagų skiautes, dingtelėjo, jog pirmoji būtinybė šioje pradedančiųjų   pameistrių erdvėje - ne meno pamokos, o - siuvimo mašina. Pramokusios siuvimo, paauglės taptų laisvesnės ir aprangos pasirinkimuose, ir ateities uždarbiuose.. Siuvimo mašina bibliotekoje? Chodorovskis  neabejotinai palaimintų  šią idėją, atveriančią skurdo vaikams  platesnius laisvės kelius.

     KOrtasaras: "galbūt tai yra  gyvenimas - traukiniai, kurie išveža ir atveža žmones, kai tuo tarpu tu su įmirkusiomis kojomis stovi ties namo kampu ir klausai mechaninį pianiną ir juoko griausmus, kurie veržiasi iš salės , o tu  trainiojiesi prie įėjimo, nes ne visada yra pinigų įeiti vidun. "

Kaimo studija'14: laiškai - ženklai-prisilietimai

Kas: tema:  įspūdžiai po  kelionės į spektaklį
Kada: 2014/04/23

Art: J.-F.Millet. Messages from the sea.

Dieną paženklino reikšmingi laiškai. Skaitydama pirmąjį whatsapp'e sušilau  atšiauriame spalio gruode. Tiek daug jis spinduliavo jautrumo, dvasios jėgos,  nuoširdaus  palaikymo, kurio nesuteiktų  psichotreningai ir saviįtaigos, vitaminai ir raminamieji, žaliavalgystė ir kylantys ekonomikos rodikliai. Draugė rusė  parašė  lietuvei merginai, kuri  psichologiškai palūžo pirmoje darbovietėje, patarpininkavau persiunčiant gerąją žinutę:

"Dorogaja... Milaja nasha devochka, devushka:)  ocenj chociu pozelatj terpenija i vsegda veritj v glavnuju celj, kotoruju ti uze ja uverenna imeesh. Na puti k etoj celi, vsegda bivaet slozno ( tak skazatj besplatnij sir toljko v mishelovke), no prelestj v tom ,cto tebe nikogda ne dajutsia ispitanija sloznee, nezeli ti mozesh preodoletj, znacit ti na eto sposobna, i eto fakt! Oglianuvshisj nazad i vspominaja etu situaciju ti pojmiosh cto eto vsio bilo nuzno tebe, dlia zakalki charaktera i dlia navikov kotorie tebe v buduschem prigodiatsia. Eto vsio radi tebia vse eti sloznosti, no oni vo blago tebe, poverj:) eto ja na opite svojom poniala:) poetomu nos kverhu, misli pozitivnie, ti siljnaja, profesionaljnaja, umnaja! Poverj, potom posmotrish na vsio eto s ulibkoj, i blagodarnostju:) celuju, liubliu:)"
 ( Vertimas: Brangioji... Mieloji mūsų mergaite, mergina :))) labai noriu palinkėti kantrybės ir visada tikėti  pagrindiniu tikslu, kurį tu tiriausiai jau turi. Pakeliui į šį tikslą visada būna  keblumų ( nemokamas sūris būna tik pelėkautuose), tačiau grožis tame, jog tu niekada negauni išbandymų sudėtingesnių, nei sugebėtum įveikti, vadinasi, tu  sugebi juos įveikti, ir tai - faktas! Atsigręžusi atgal ir prisimindama šią situaciją, tu suprasi, jog visa tai buvo reikalinga charakteriui užgrūdinti ir įgūdžiams, kurie tau ateityje pravers. Tai vis dėl tavęs šie sudėtingumai, tačiau jie į gera, patikėk :)) tai aš iš savo patirties supratau:0 todėl nosį- aukščiau, mintys pozityvios, tu stipri, profesionali, protinga! Patikėk, vėliau į visa tai pažvelgsi su šypsena ir padėka :)))  bučiuoju, myliu :)))"              

Kaip gaila, kad kompas neperteikia siuntėjo autentiškų rašmenų. Jie ištrintų  ciniškas abejones, jog - laiškas tėra  "copy-paste from google". Priešingai -  ranka rašytas, rašančiojo kvėpavimo sušildytas ir  intymaus  kvapo palydėtas laiškas yra kaip rankraštinė, manuskriptinė dovana,  gyvo ryšio paliudijimas. Juk kažkas  skyrė  brangų laiką tau  ir tik tau,  rado  vienetinius žodžius man ir tik man, išlukšteno ir pakylėjo kontaktą iš technologijų džiunglių iki sielų muzikinių sąskambių Kažkada visi, nepakantūs žmogaus robotizacijai, visi,  kam rūpi gyvos širdžių jungtys, grįš prie ranka rašytų  laiškų. Juos galima  bus apipiešti emociniais paveikslėliais , palydėti  škicais ir eskizais, t.y. išskirti autorystę  iš beveidžių, negyvų  copypeistinių šypsnių, palikti žmogišką, nekompiuterizuotą pėdsaką kito žmogaus širdyje . Jau  korėjiečiai Samsungo 4D ipadams  grąžino ir rašiklį ir  rašymo ranka programas.  Sunkiai mokausi jų tabletėje lyg pradinukė išvedžioti  savo vardą ranka, kuri  seniai prarado asmeninio, autorinio  šrifto įgūdžius.

  Antrą laišką Diana perskaitė garsiai  pamokos dalyviams.  Jį  išdailino smetonsku, kaligrafiniu dailyraščiu  GINTA, atsiuntusi dar  mums akvarelinio popieriaus, teptukų, Rafaelo saldainių ir nuotaikingų 2015 m kalendoriukų. JOs dukra į siuntinį įdėjo knygą su įspūdingomis iliustracijomis. Sutarėme, kad kiekvienas knygą laikys po savaitę, o po to ją padovanosime bibliotekai:
  
" Sveika, gerbiama Saule ir šaunūs vaikai, 

Gintos laiško faksimilė

Virtualiai Jus pažįstu jau ne vienerius metus. Stebiu Vaikų meno studijos veiklą , iš Jūsų  visų mokausi gyvenimo džiaugsmo, meilės ir nuoširdumo. Kadangi žinau Jūsų vardus, norėčiau trumpai prisistatyti ir aš, nenoriu  Jūsų išgąsdinti.
Esu Ginta, man labai patinka fotografija ir mados istorija. Auginu devynerių metų dukrytę, kuri mėgsta šokti ir žaisti šachmatais. 
Mieli vaikai, linkiu Jums kurti, klausytis širdies , nebijoti būti savimi. Meno paieškos kartais būna labai nelengvas darbas, bet kiek jis teikia atradimų ir džiaugsmo! Siunčiu Jums  dovanų ir geros nuotaikos  saldainių." 

Visi pasijutom ypatingi, atmintini ir dar labiau mylimi. Šią  pakylėtą sielų sąšaukų būseną  nebent  kokia bevaikė  pikčiurna filosofė N. V.  gali pravardžiuoti hipsterių neoekkleziastu. JOs nusivylimui - mums kartu buvo gera taip, kaip jai niekada nebus -  tol , kol nesiliaus kitų  piktai pravardžiuoti ir  rūšiuoti
 ---------------

Po spektaklio su režisiere Agne Dilyte ir aktoriais

 Skubėjome kuo greičiau išsakyti vaizdiniais įspūdžius iš kelionės į teatrą prieš kelias savaites. Irgi parsivežiau neišdildomų įspūdžių. Išvargau nuo įtampos tiek, kad net apsirgau. Vienam žmogui suganyti gatvėmis zyliojantį 10-ką - lyg karinė operacija. Kitomis akimis pamačiau Vilniaus viešas erdves -  jos nesaugios, mirtinai pavojingos vaikams. Įvažiavimas į požeminę aikštelę prie Swedbanko - mirtinas. Stryksi  kas pėsčiųjų zona - ir iššoka iš pragaro mersas į glėbį,  kruvinas trileris .

Trikampės geležinės skulptūros prie Kamerinio teatro - mirtinai pavojingos. Kai vaikai ant jų sulipo fotografuotis -  nesusitvardžiusi ėmiau rėkti, kad liptų žemyn, mat aštrios geležinės piramidžių briaunos tykojo prakirsti jų galvas,  netyčia suklupę jie  kristų pakaušiais iš aukštai ant betono. Didžiausią stresą įvarė dingusi Viktorija - išėjo iš teatro su minia, nepalaukė visų. Neigiamos emocijos - mamų eilėje prie tualeto. Paniekinamai ir niūriai stebeilijosi į tuteišakalbius vaikus, neatliepė jų  pasisveikinimo šypsenų. Skaudžiausia patirtis - neįsidėjau sumuštinių visiems  užkrimsti. Pasirodo,
kai kurie vaikai išvažiavo alkanais pilvais ir spektaklio metu nuolat dejavo į ausį: "Labai pilvą skauda."  Pilvai liovėsi skaudėti, kai užvažiavome pakeliui namolio l į Maksimą ir sukirtome po bandelę su pienu.

Kelias dienas po to  skausmingai krimtausi - na kaip nepagalvojau dėl maisto? Užpavydėjau nesikremtančiai Rasai Dičpetrienei, kuri triukšmingai per radiją reklamavo masinį vaikų bėgimą prieš skurdą ( virš 40 tūks dalyvių). Pagal sumanymą bėgikų tėvai turėjo pervesti litus į fondą "SOS vaikai" , už surinktas lėšas bus statoma  tolimoje Afrikoje  nepamenu - ligoninė ar mokykla. Jei  mūsų studijos vaikai prabėgtų organizatorės maratone, jų skurstančių  draugų  pilvai mažiau maustų iš bado? Kažin... Teisinga, žmogiška, šiuolaikinė  labdara - nunešk  tyliai sumuštinį ar gerus batus pusbadžiam, šąlančiam kaimynų vaikui,  paremk VIENĄ TALENTINGĄ VAIKĄ, kurį pažįsti asmeniškai,  nespekuliuok jo skurdo kančiomis dėl  tarptautinių fondų  steigėjų, nematomų finansininkų pelno. 

 Mūsų  šaunioji, linksmoji Agata galėtų  pamokyti , kaip kovoti su vaikų skurdu, jei valstybė jo aklai ir nusikalstamai  nemato. Nusipirkusi hamburgerį, suvalgė tik pusę, o likusią dalį ir bulvytes free  noriai ir draugiškai padalino bendrakeleiviams mašinoje.       

Kokie stipriausi įspūdžiai iš  Agnės Dilytės  nuotaikingo spektaklio "Negalima!" ? 

"Kampas, kampas" , - mergaitės sušoko ryškiausios personalijos - valdingos Karalienės reguliuojančių  rankų breiką. Priedainis "kampas, kampas" papildė vaikų slaptų šriftų lobyną. Pamokos gale gavau "kampo, kampo" šokį-žinutę  vos tik įsakmiu balsu  paprašiau visų atsitraukti nuo Valerijos ir leisti jai ramiai pabaigti Vilniaus jūrą su gulbėmis.
 
Planetos  danguje. O taip! Antroje vaidinimo dalyje visi vaikai subėga  į sceną ir, pavirtę astronautais keliauja per Visatą, stebi planetas ir žvaigždes  -kino filmą  ekrane. Ši kosminė kelionė įsirėžė ir Dominykos atmintin. Galbūt, jei surasime rėmėjų ar ispanų draugų, nukaksime paaugę į fantastišką nuotykių šalį -  ISLA MAGIC pažintinį ir poilsio parką Sevilijoje. Ten naujausių technologijų Planetariume su šeima   buvom užburti 3D  amerikoniško mokslinio-dokumentinio filmuko apie kelionę per Saulės sistemą..
 www.islamagica.es

Valerija: Jūra Vilniuje

 Jūra. Hm... Kur gi Vilniuje jūra? Ją su gulbėmis  ir debesimis išliejo mažylės dvynukės. Joms jūra nustelbė spektaklį. Pasirodo, jūra - tai  upė Neris. Mažylės dar nematė jūros, neskiriia vandens telkinių. O Neries platybės su siaura Merkio arterija nesulyginamos.Jei Merkys - upė, tada Neris, vaiko žvilgsniui, žinoma - jūra.

Aurelija: kelias prie Vilniaus jūros 

Swedbankas. Jį nupiešė Gintos atsiųstomis kreidelėmis Diana . Prieš spektaklį savo atvežtą žiūrovų grupę pavedžiojau po Swedbanko įmantrų  sodą su vaizdu į upę-jūrą. Viena iš gražiausių  sostinės urbanistinių erdvių. Davėmės 
mediniais laiptais  iki nusiplūkimo. Piešinyje ir užrašas atsirado " Moj Dziatr ". Spektaklis patiko vyresnio amžiaus - virš 8 vaikams, norėtų dar ir dar jį peržiūrėti,  priėmė per iškabą "moj" .

Eda.Malūnsparnis prie Neries

Malūnsparnis.  Eda kruopščiai atkūrė malūnsparnį aikštelėje. Jai teko laimė pamatyti iš arti, nuo banko apžvalgos aikštelės, kaip leidžiasi malūnsparnis, kaip įsodina  keleivius. Jarekas rėkė: "Nenoriu jokio teatro, noriu  tik skraidyti su  malūnsparniu." . Pasidalinau  karčia gyvenimo išmintimi: "tai brangus malonumas, ne visiems įkandamas. Jei užaugęs kažkaip prasimanysi pinigų, skraidysi  kiek panorėjęs, gal ir pats įsigysi savo raudoną  laumžirgį." Irgi  ne perseniausiai užsidegiau aistra išmokti pilotuoti lėktuvėlį ,  atgaivinti  žymių giminaičių aviatorių genus. Deja, lietuviškų pamokų įkainiai mirtinai  nustelbė genų šauksmą ir vaikystės svajonę.

Džipas. Kšysius nupiešė  džipą ir kelią . JIs važiavo anąkart priekyje, labdaros pagalbininko visureigyje. Kelio motyvai atsikartojo daugumos vaikų piešiniuose, Juk keliavo net 30 kiliometrų, asfalto sužymėjimai jų sąmonėje ( ir atmintyje)  susiliejo su  teatro vaidinimu. Pamokos gale gavau vaizdinį Kšysiaus laišką, nubėgo, iš namų atnešė  džiugią ryškiaspalvę Tabariškių bažnyčią: "Saule, tai dovana - tau". Šis jo piešinys buvo nepalyginamai gražesnis , nei paskubomis ką tik pamokoje  pabrūkšniuotas džipas.

- Neimsiu,  dovanok jį mokyklos mokytojai. Jai piešei, tegu  ir turisi. Mums kažkodėl nepasistengei....   

 Kšysius išėjo trumpam pamąstyti. Grįžo su pasiteisinimais:

Tabariškių legenda , dailininkė Ana Krepštul 

- Ne, čia tikrai tau, nuoširdžiai. Tabariškėse irgi gyveno garsi dailininkė Ana Krepštul. JI nevaikščiojo, bet  tapė dailius paveikslus, kaip ir tu. MOkykloje  tapiau dėl pažymio, todėl gražiau išėjo. 


 Atvirai rodžiau  vaikams įsiskaudinimą:
- Nerašau pažymių, dėl to man galima atmestinai , bet ką iškišti ant  geriausio dovanoto popieriaus? Negi tam važinėju, kad liūdintumėt  abilekokiomis  peckionėmis? 
 Kšysus  šįsyk išsisuko:

Art: Kšystof. Tabariškių bažnyčia

- Neleidi flomasteriais, o su jais geriausiai pavyksta. 

 Pasispyriojusi,  priėmiau jo įžvalgų  ryškų  laišką - kaip priesaiką  prilygti  Anos Krepštul dvasios žygdarbiui. Kaip raginimą tapti neatsiejama permanentine  kaimo dalimi, o ne labdaros  turiste , kuri  kaip anuo malūnsarniu nusileidžia  nustebinti cirkais vaikų, negarantuodama jiems bendros veiklos tęstinumo.