2012 m. spalio 30 d., antradienis

Apie kvantinės fizikos žalą lietuvių literatūrai


Fizikas KAZYS BIELINIS 

 Recenzijos autorius:KAZYS BIELINIS. Jis  atsiuntė šią recenziją adresu: saulytejonaityte@yahoo.com> nežinau, nei kas toks, nei kuo užsiima, bet jo nuotrauka labai patiko, publikuoju dėl jos ir  poleminį tekstą:))) 
K.Bielinio nuomonė nebūtinai sutampa su blogo autorės požiūriu. 





KAS: Ričardo GAVELIO romanas „Vilniaus pokeris“


Perskaitęs garsią R.Gavelio knygą "Vilniaus pokeris"  prisiminiau savo LIETUVIŲ KALBOS IR  LITERATŪROS mokytoją. Pavardės jau nepamenu, aitė ar ytė, senmergė inteligentė. Knygą imdavo į rankas kaip brangenybę, balso pakelto niekad nesu išgirdęs. Mokiausi pas ją 1979-1981 metais, per patį brežnevizmo piką ir R.Gavelio aktyvios kūrybos  laikotarpį. Literatūros programa buvo skurdi, bet , ačiū jai, išmokė mylėti ir gerbti rašytinį tekstą. Mokytojai nuolat man sakydavo:  „gerai rašai, eik į literatūrą.“  Jaunas buvau tada, mąsčiau- KĄ REIŠKIA  GERAI  RAŠAI? Ką daryti, jeigu gerai rašai???? Eiti į literatūrą tuo metu reiškė eiti į filologyną, būti vienu iš nedaugelio vaikinų tarp daugybės merginų. Ne fasonas gi. Va, fizika tai čia jau kažkas tokio- kvantinės sistemos, ATOMAS. Tai ir nuėjau stoti į fiziką. 

 

Ilgam užmiršau rašymą, bet ne skaitymą ir domėjimąsi literatūra, o ir į daugelį fizikinių reiškinių iki šiol žiūriu dvejopai. Ugnis, pavyzdžiui yra ne vien termodinaminis procesas, o saulėlydis- ne vien optinis reiškinys. Gal dėl to ir išsiskyriau su fizika, nors iki šiol taikau jos dėsnius  gyvenime.

Šioje ilgokoje  įžangoje noriu pabrėžti , jog su amžiną atilsį R.Gaveliu , esam lyg  ir kolegos, fizikai. Garbė ir šlovė jam,  kad  rado drąsos pasirinkti   literatūrą. Vilniaus pokeris -  ryškus pėdsakas  lietuvių literatūroje.  Tačiau– koks  pėdsakaas?

Vienas iš pagrindinių mano mokytojos klausimų, nagrinėjant kūrinį, būdavo: ką rašytojas norėjo juo pasakyti, išreikšti?
Tada dar manydavau , na ir kvailas klausimas  - ką? Per daugelį metų daug mąsčiau apie meno paskirtį, kodėl menininkas kuria, t.y. rašo, piešia, muzikuoja?  Ar jis nori parodyti, kad jis pvz gerai rašo,  kad jo vaizdiniai, personažai  - ryškūs, žodžiai vaizdingi, palyginimai taiklūs, spalvos sodrios? Kam menininkai kentė ir kenčia nepriteklius, skurdą, nepripažinimą? Sunkiai, vis tik atsakymas atėjo.
Kodėl menininkas kuria? Art: Dino Valls


Menininko paskirtis šiame pasaulyje- skelbti amžinąsias vertybes, meilę, tikėjimą, žmogaus dvasios tvarumą. Sąlytyje su menu žmogaus dvasia išsilaisvina iš žemiškų pančių ir kyla, plevena amžinybėje, šlovindama Aukščiausiąjį kūrėją. Menininkas –kaip paukštis, jis įkūnija žmogiškąją paskirtį žemėje- nešti meilę, laisvę, amžiną gyvenimą. Jis yra belytis ir beasmenis, kaip lakštingala, kuri neša giesmę.Išgirdę ją krūmuose  nežinome, ar čia ta lakštingala, kur čiulbėjo vakar, prieš mėnesį ar kaži kada??? Kaip ir dabar mes kažin ar žinome, gal dar žinome, bet kažkada nežinosim, kas nepritekliuose ištapė ankstyvojo  Renesanso koplyčias, nepripažintas nupiešė saulėgrąžas, sudėliojo  graikų mitus?Tiems nežinomiems tai buvo visiškai nesvarbu, kad čia jie  - vardiniai, suasmeninti ir įvardinti ištapė, parašė ir jiems tas neprastai gavosi gerai išėjo.

Menas gali būti nagrinėjamas tik begaliniai nutolusių atskaitos sistemų atžvilgiu, kalbant fizikiniais terminais. Įsivaizduokite sistemas, begalybėje judančias šviesos greičiu- jų atžvilgiu esame statinis taškelis Visatoje. Taškelis, tačiau amžinas, su tvaria energija.  Menas, amžinybės atžvilgiu, taip pat yra -  tik tvarios vertybės. Klausimas, ką autorius norėjo pasakyti savo kūriniu, iš tiesų yra  - kokias tvarias vertybes jis jame išreiškė.

Bandykim šiuos klausimus adresuoti Vilniaus pokeriui.
Art: Teo Alfonso
 
Ričardas Gavelis
Pirmiausia- kodėl Vilniaus pokeris? Kodėl ne Vilniaus vežimas arba vilniaus 21? Pokeris gražiau skamba, aristokratų žaidimas. Vežimas ir 21 tai  - praščiokų erdvės . Tai vieno iš personažų, Gedimino Riaubos, matematiko, pianisto džiazmeno išsakytas terminas. Tai viena  jo pogrindyje sugrota džiazo improvizacija, spontaniškai pavadinta Vilniaus pokeriu  ir jo šuniškoje reinkarnacijoje išsakyta mintis, kad Vilnius ko gero yra atsitiktinumų įkaitas. Atsitiktinumų, sulyginamų su kortų kritimu pokeryje,  alogiškų ir nepaaiškinamų.  
Kūrinyje išreiškiama mintis, jog likimas yra dominuojantis vietos ir žmonių gyvenimuose, aukščiau už kitus dalykus (taip ir norisi pridurti nuo savęs  -  už vertybes).
  
Tai kertinė autoriaus kūrybinė konstrukcija. Jos pagrindu formuojami romano personažai, ir įvykiai. Autorius nuneigia amžinąsias vertybes, romane nėra tikėjimo, meilės. Metmenų  perkėlimas iš begaliniai nutolusių atskaitos sistemų į likimo, arba tikimybių koordinates  neišvengiamai atveda į vieną tašką. Deja,  ne amžiną ir netvarų tašką - į subinę.  Autorius sumaniai sukonstruoja kvantinę literatūrinę sistemą ir toliau pats ją nagrinėja, kelia klausimus kodėl jis taip sukonstravo. Gi todėl, kad savadarbėje atskaitos sistemoj ką nori gali sukonstruoti. Bėda ta: kai žinai, ką sukonstravai, o ne bandai priartinti skaitytoją prie amžinybės,  kitaip ir būt negali. Šredingerio lygtis visada turės tik vieną atsakymą- subinė. Gali sukonstruoti Vargalį su gigantišku peniu, bet nuo to žodis netaps kūnu. Gali vadinti subinę amžinąja Visatos subine, bet gi ne taip yra, supus subinė, kirminai sugrauž ir neprisimins jos niekas.



Pažiūrėkim ką rašo apie R.Gavelį amžininkai (tekstai.lt).

Ričardas Gavelis (1950–2002) – prozininkas, dramaturgas, eseistas. Griežčiausias totalitarizmo kritikas lietuvių literatūroje, dažnai vadinamas pagrindinės savo metaforos – Vilniaus kaip Visatos subinės – kūrėju. Tyrinėjo lietuviško mentaliteto deformacijas, demaskavo ideologijų poveikį asmenybei. Neapdovanotas jokiomis premijomis ar kitais apdovanojimais, bet sulaukęs didžiulių tiražų (vien „Vilniaus pokerio“ parduota apie 100 000 egzempliorių) ir mylimas skaitytojų. 1973 m. Vilniaus universitete baigė fiziką, dirbo Fizikos institute, vėliau - įvairiuose literatūros žurnaluose. Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Iš viso išleido 4 novelių rinkinius ir 7 romanus, parašė keletą pjesių. R. Gavelio proza viena įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Naujus kelius tokiai kritikai atvėrė analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius. Autorius demitologizavo daugelį tautinių šventenybių, išaukštino protą ir dvasios laisvę, naudojo žaidybinį masinės kultūros elementų montažą, nevengė atviros erotikos. Kvestionuojamos tautinės, istorinės, politinės, religinės vertybės literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Vaizduojamas pasaulis primena kafkiškąjį, novelių fabula pajungta giluminiams psichologijos siūbavimams, kuriuos valdo likimo neišvengiamybė. „Sąmoningas provokatorius“, „novelės meistras“, „nešvankybių platintojas“, „degradavęs fizikas“ – taip apibūdinamas jo talentas.

Jeigu Lietuvių literatūra ir kultūra, menas nori išlikti, kažkas nedelsiant turi iš visų įmanomų vietų ištrinti  aukščiau pateiktus teiginius. Mano gi statementas būtų kitoks.
Griežčiausias totalitarizmo kritikas lietuvių literatūroje tikrai ne R.Gavelis. Griežčiausia totalitarizmo kritika yra žmogaus išaukštinimas, vertybių, net ir sunkiausiomis kūrybos suvaržymų sąlygomis, skleidimas.
Ričardas Gavelis literatūros kūrybą grindė reliatyvistiniais kvantinių sistemų modeliais, tyrinėjo žemos energijos virsmus uždarose sistemose. Lieratūroje pritaikė Heizenbergo neapibrėžtumo principą. Susiaurindamas sistemų dimensijas iki subinės jis  pasiekė palyginus  didelį meninės įtaigos  (ir kaip išdava – šlovės) impulsą. Aprašydamas  personas su padidintų matmenų peniais. R. Gavelis  meistriškai išgavo ir aprašė jų silpnų gyvenimiškų impulsų virpesius. Totalitarizmo terpę naudojo kaip priedangą savo eksperimentams teigdamas, jogi ji pastūmėjo personažus  degraduoti , prarasti  vertybes. Tuo pačiu jis  nuslėpė savo, kaip menininko, atsakomybę prieš žmoniją. R.Gavelis- lietuvių literatūros Mengelė, išniekinęs žodį, vertybes, padaręs nepamatuojamą žalą humanizmui , kūrybą nuleidęs iki šlovės siekimo lygmens 
 
Menininko, kaip kūrėjo, atsakomybė yra milžiniška. Jis ir tik jis yra atsakingas už žmonijos kaip tvarios vertybinės sistemos išlikimą. Jis neturi jokios teisės, kad ir meistriškomis priemonėmis, neigti savo dieviškąją paskirtį, nuneigti vertybes vardant stipraus emocinio impulso, galimai atnešančio jam trumpalaikę šlovę. Meninko tragizmas yra tame, jog  jis neturi kito pasirinkimo- tik mylėti žmones, nešti jiems ugnį, kiekvieną naktį kentėti erelio kirčius į kepenis, kol Aukščiausiasis jį išlaisvins iš kančių. Kitaip jis juos žudo, sukiša į subinę, palieka likimo valiai, ramiai mėtydamas pokerio kortas, stebėdamas, kas išliks.

Štai čia ir  yra atsakymas į mokytojos žodžius-" tu gerai rašai". Gerai rašyti dar nereiškia būti menininku. Gal aš blogai myliu žmones. 






3 komentarai:

  1. Nu Kazys duoda vaizdų :) Laukiam dar :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kazys Bielinis a.k.a. Theo Theodoridis...:)

    AtsakytiPanaikinti
  3. a.k.a. my dream man :)) vizualiai, ne mentališkai:)) oponuosiu, nes absol nesutinku su jo nuomone

    AtsakytiPanaikinti