2013 m. gruodžio 26 d., ketvirtadienis

Atžalynas: anuomet, t-a-d-a, šiandien, rytoj ir... visados

Kas: teatro spektaklis K.Binkio "Atžalynas",  
Kur: Vilniaus nac. dramos teatras
Režisierius: Jonas Vaitkus
Kada: 2013/12/19
Vertinimai: 10/10(scenografija - 0, jos nebuvo)

Spektaklis pranoko didžiausius lūkesčius.Po jo susvyravo nusistatymai vengti lietuviško teatro, jau kelintas dešimtmetis nepakylančio iš nihilistiškos destrukcijos griuvėsių. Sugriuvus imperijai, teatras, kaip visuomenės veidrodis, sąžiningai  atspindėjo su pabaiga susijusius procesus  - puvimą,  irimą, defragmentacijas ir kitokias  socialinių ir vidinių (dvasinių) virsmų talžomos visuomenės miazmas. Šios, kaip meninis  Laikmečio dokumentas,  liks įamžintos talentingojo O.Koršunovo  juodos nevilties desperacijose.

rež. J. Vaitkus
K. BInkis
J.Vaitkaus pastatymas - it jaunas želmuo, žymintis  įmanomą  nekomercinio teatro (ir visuomenės) apsivalymą, atgimimą į konstruktyvias formas, diskutuojančias idealus. Iki tol daugumoje pastatymų idealai buvo niekinami, preparuojami marazminiu skalpeliu pagal, na,  maždaug tokią Adamsų  šeimynėlės formulę : "ahaaaaa, vaikučiai geručiai  juokiasi ir svajoja, taip nebūna, jie arba daunai arba akli, reikia skubiai juos apspardyti, apdergti  kiaurai gyvenimo fekalijomis, kad prabustų ir kentėtų, kad gyvenimas jiems taptų juodu  gąsdinamu atrakcionu. Gėrio nėra, nevalia juo tikėti."Šios formulės variacijų apstu E. Nekrošiaus ir A. Giniočio pastatymuose . Juodos primityviausios  destrukcijos fontanai trykšta  lietuvių teatro kritikų bloguose, į kuriuos baisu net žvilgelėti, kad  širdis nesustotų nuo tekstų  pykčio purslų. Teatro blogeriai biochemiškai ir jautriai atspindi-atkartoja, ką mato scenoje. Profesijos baudžiauninkai neturi laimės kaip laisvi žiūrovai nesilankyti menininkų išvemtos  (nenufiltruotos) realybės seansuose,taip vadinamose teatrinėse premjerose.  "Black box" periodo teatre auka - V.Gedgaudas, susprogdino  bendroje  neapykantos terpėje talentas  jautrią širdelę, gaila.

"Atžalyno"režisūrinė stilistika artima japonų kino meistro Kendzi Mizoguči lakoniškoms, paprastoms klasikinėms grafinėms formoms, talpinančioms būties cikliškumą ir žmogaus bergždžias pastangas ištrūkti iš gimimo, giminės nulemtų rėmų. K.Mizogučį amžininkai japonai irgi niekino kaip neva senamadišką.Didžiųjų, brandžių meistrų štrichas - taupus , maksimaliai išraiškingas.Jiems nereikia stovėti  ant galvos kaip cirke mama-afrika,  įmantriais triukais pritraukti neišrankaus žiūrovo dėmesį. Rembrandto paskutiniai darbai primena skubotus eskizus, tačiau  keliuose štrichuose - pagauta  charakterio,veiksmo  universali esmė.Juose tiek išminties, psichologizmo, universalių kodų, jog negali akių atitraukt, tyrinėji kaip atskirą planetą.

J.Vaitkaus "Atžalyno" režisūra liudija Meistro brandą, ištobulintą  firminę  vaitkišką mizanscenų estetiką ir vėl trykštančią jaunatvišką kūrybinę gyvastį. Tai ir Mokytojo pagarbus reveransas Mokiniams,pirmajam režisieriaus kursui, atėjusiam į  nacionalinį teatrą  prieš 30 metų su  "Literatūros pamokomis." S. Balandis, P. Budrys vaidino juose moksleivius, Atžalyne  jau - mokytojus. Kartų estafetės įprasminimas - teatro tradicijų fundametas.Kaip ir bet kokia kita  meninės raiškos sritis, teatras laikos ant tradicijos tęstinumo, ant tvirtų šaknų. Tik chunveibinams  naiviai atrodo, kad sudarkydami ir sugriaudami kanonus jie išranda dviratį.  

K.Binkio drama  kaip   deimantas,   buvo apvalyta nuo daugybinių  interpretacijų apnašų.Sužibo pirminiu idėjinio maksimalizmo skaistumu. Žiūrėjau tautinės dramaturgijos klasiką lyg pirmą kartą atrasčiau. Vaidinimą introdukuoja, lydi Binkio sūnaus prisiminimai,  seno žmogaus įgarsinti samprotavimai apie pjesės prototipus, tėvo inspiracijas, ateitininkų kartos  neva beprasmį  pasišventimą Tėvynei. Jo požiūriu, esą ateitininkų idealai pasmerkė žūčiai gabiausius, stojusius  nelygion kovon su stalinistine-fašistine galybe. Šie prisiminimai - kaip atskaitos taškas, kaip testas: ar buvo kažko verta Rainių auka, išplaukusi iš ateitininkų sąjūdžių ir gyvos, nepalaktinės pasaulėvokos.  Priimant gyvenimą ir mirtį  nedalomoje vienovėje ,  stiprėja įsitikinimas ( ir tikėjimas !): mirusiųjų žygdarbiai lydi nūdienos narsuolių skrydžius,  lyderių pasiaukojimo pavyzdžių apstu  anuomet ir dabar.
http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/jaunas-intelektualas-uzgeso-stuthofe/169929


K.Binkis ,  varguolio kailiu patyręs  socializacijos golgotas prasimušant iš apačių į aukštesnius luomus, sukūrė dramą, kuri bus aktuali, opi  Lietuvai visada. Nepriklausomai nuo santvarkos ir gerovės. Joje nėra charakterių, dėl to absurdiškai skamba  spektaklio aptarimų dalyvių priekaištai, esą tokių teigiamų herojų, kaip  našlaitis Petras Keraitis ir jo draugas Jasius Šiaučiukas  nebebūna. Kad šiuolaikiniai gimnazistai esą  keikiasi ir niekuo nebetiki. Betgi ir dramoje yra keikūnai rūkaliai chuliganai. Tačiau jie destuktyviai neiškelti kaip  dominantės, kaip nugalėtojai .  "Atžalynas" - tai amžinas mitas, klasikinis archetipinis siužetas apie lietuvių, kaip tautos, vyksmą, išlikimą  istorijoje. Dramos veikėjai - IDĖJOS, ne charakteriai.
Petras Keraitis -  lyderis, kuris pasiaukoja, kad sukiršinta, provokuojama išdavystėms bendruomenė  nesusikiltų, nepasiduotų destrukcijai, neprarastų tikėjimo vienybe ir svajonėmis. Jasius Šiaučiukas - ryškiausia žvaigždė, talentas, kuriam iškilti  ir uždegti kitų ambicijas,  reikalinga aplinkos parama.  Jų draugystė - irgi idėja, liudijanti, kad tautos  augimas buvo ir bus grindžiamas  pasiaukojamų lyderių  lygiavimu į gabiausius.

Keraičiai-  lietuvių visuomenės universali idėja. Mūsyse oficiali adamkinė  geradarystė visada  plėtojasi labdariams patogiame formate, tenkina jų savimylą (Mildažytės "bėdų turgus"). Pakanka vienos globotinių ar apdovanotųjų klaidos-abejonės , nepaklusnumo ar netrafaretinio įgeidžio, kad juos kaip benamius kačiukus iššveistų  su panieka ir triukšmų iš elito , išbrauktų iš olimpiadininkų, stipendiatų ir  Paramos koncertų sąrašų.
Art: A Tamašauskas
Tik paprastų žmonių įgimta pagarba siekiantiems mokslų, gabiems pirmūnams duoda šansą prasimušti tiems, kas prasisieks ir ves etnosą ateityje. Laikmečio žiaurumas ,kurio nenumatė K.Binkis, -  jaunus lyderius medžioja, pakerta melagingais kompromatais jų pirmuosiuose žingsniuose, ištiesia nematomas vielutes jų aerodromuose, nustumia nuo oro balionų ( H.Grušnys, V. Daunys,D. Išganaitis). Tačiau jie vis vien kyla ir iškyla, kad išvestų  savo kartą į miškus, pasipriešinimu ar emigracijos sutelktimi  įrodytų neišsenkamas tautos galias BŪTI ,IŠLIKTI, ATSITIESTI, ATGIMTI.

Mintys į šoną. Štai tipinis, archainis lietuvių motinos-Eglės vaikų nukreipimas.Prosenelė iš 7 vaikų vieną sūnų leido į mokslus, kitą - į aviaciją. Per karą spėjo pabėgti,  į Australiją emigravo  būrys lietuvių aviatorių, susitelkė į  aktyvią bendruomenę, gaivino tautinę tapatybę tradicijomis.Aviatorius, dėdė Izidorius Jonaitis, paskiepytas ateitininkų idealais, persikvalifikavo į architektus, irgi paliko žmogiškos siektinybės pavyzdį palikuonims - kaip nepalūžti istorijos mėsmalėse.      
                
Aviatoriai, mokslininkai, programuotojai   - iškiliausias žiedas. Neišvengiama, kad istorijos spiralėse kas 20-30 metų  mokytojų paskiepytą  lietuviukų laisvės kartą išblaško, iššžudo išorinės intervencijos (19 a sukilimai, 20 a. karai, okupacija, 21 a. ekonominis genocidas), bet tąsa išlieka, estafetės perduodamos kaip "Atžalyno" mite: visuomenės abuojumas, mokytojų sterilizuota moralė, draugų auka-parama,  paprastų žmonių sutelktis  iškeliant gabų vaiką.

Art: V.Butanavičius
MIntys į šoną: lėktuvo kaimynė, audinių technologė, skrido į UK aplankyti anūkų, abi dukros  įleido šaknis Albione.Mudvi suartino tema - kaip padėti gabiam jos giminaičiui, teatro režisieriui, sugrįžo po pirmo kurso namo, nes išsiskyrusi mama nepajėgė paremti jo studijų. Dalinomės žinojimais, kiek kas kainuoja, kiek jos giminė turėtų susimesti, kad paremtų gabiausią saviškį  grįžti prie svajonių. Nagi "Atžalyno" tema - pabuvome  siuvėjų Žiogų vaidmenyse, kaip ir daugelis paprastų bendraamžių, kol elito poničkos viešai rypuoja apie jaunimo sugedimą ir paleistuvystę. 
Žinau jaunus verslininkus, kurie partizaniškai ( vengdami medijos patyčių) tyliai, nuosekliai remia neturtingus gabuolius apmokėdami jų neformalų ugdymą ir sportą , padeda jų tėvams pakelti į dangų jauniklius,kurių talentai ir prasisiekimai kels tautas. Daugybė jaunų gabuolių, kaip Petras Žiogo dirbtuvėje,  lygiai taip pat plėšosi tarp  alinančio darbo ir svajonės studijuoti, taupo, nedavalgo, tempia ir stumia vieni kitus, ypač našlaičius,   į pasiekimų viršūnes, priima gyventi nemokamai,suranda paskolų galimybes ne sau, o tiems, kam labiau reikia.      

Art: P.A. Augustinavičius
Net pats  dramos siužetas, turinys  nė kiek nepaseno. Lygiai taip pat žiauriai išmetamai iš mokyklų klaidingai apkaltinti, neturintys įtakingų tėvų užnugario abiturientai, o visuomenė , kaip ir K.Binkio mite-siužete,  mūru stoja gerbiamų mokytojų pusėn. Šviežiausias pavyzdys, kai Vilniaus licėjaus direktorius vienašališkai išmetė du moksliukus šmaikštuolius dėl savo paties e-neraštingumo. Jų juodas juokelis atverstame e-dienyne   taip ir pasiliktų draugo neišsiųstų laiškų folderiuose,  nepasiektų jo mamos, tačiau pedagogų  atžalyniško parodomoj "principingumo" dėka  jų, jų bendramokslių ir jų tėvų  atminty pasiliks neteisybė,  uolaus pareigūno įsiutis, kertant vaikams per sparnus. Draugystė liko, išmesti gabuoliai  iškils, o mokytojai, kaip ir Atžalyne,  liks aiškintis nesibaigiančiuose debatuose , kuris jų geresnis ir moralesnis. 


Naujas pjesės pastatymas kelia opesnį klausimą. Kokiais idealais dabartinės mokyklos pedagogai Tijūnai paskiepys petrus-jasius? Katekizmas nėra idealus teigiantis tekstas, artimas etnoso mentalui. Lietuviai - nuolankūs, tolerantiški, bet nusižeminimas nėra užkoduotas jų išlikimo genetikoje. Ją nuo mutacijų apsaugo narsa ir herojiškumas. Knygnešiai, ateitininkai jį teigė. Dabarties Petro ir Jasiaus prototipų idealus uždega Mikutavičius su Selu. Pavyzdiniai pedagogai , kaip S.Jurkevičius, nuolankiai priima apdovanojimus iš personų, kurios griauna naktimis jaunimo baseinus, apdovanojami viešai pasižada "prisitaikyti prie bet kokio laikmečio", t.y. deklaruoja kaip idealą prisitaikėliškumą. Ačiū Dievui, ne miesto mokyklose, toli  nuo politikos avanscenų,  stoiškai pluša P. Budrio įkūnyti  pedagogai auklėtojai , kurie nepaisydami  medijos trukdžių suvokia - šią, kaip ir bet kokią ateities kartą išugdo  gėris,amžinos vertybės,pasitikėjimas vieni kitais, pasiaukojimas bendram labui.
   
 J. Vaitkaus spektaklis neabejotinai modernus. Mat  drąsiai, prieš bendrą opiniją atveria naujus  trendus vienaląsčiai destruktyviame  lietuviškame teatre. Įrodo, kad galima rasti atsakymus į  opiausius skaudulius klasikoje, tereikia ją perskaityti atviru protu, be išankstinės paniekos. Kad paprastoje formoje  ir kanoninėje aktorių vaidyboje galima sutalpinti daugiau vertybinio turinio, nei 5 valandų trukmės trankiuose eksperimentuose.Vaidinime atsiranda  žmogiško poelgio  taurinanti šviesa - esminė šiuolaikinio meno ( ir teatro!) žymė.

Menas turėtų tiesti tiltus tarp kartų, įkvėpti augimui, atgiavinti humanizmą,  o ne pritrėkšti žmogaus nuopolio, sugyvulėjimo analizais ir verdiktais. Gyvulėliai ekranuose ( L. von Triero Nimfomanė) ir performansuose (O.Kulikas) jau tapo banaliais, įgrįsusiais vimdančiais  stereotipais. Kaip  tyro vandens reikia veikalų apie žmogaus prakilnumą,jo horizontus ir idealus.Pornoviduriai nebejaudina,žymi dvesiantį, degraduojantį teatrą, kur prikli veiksmo kulminacija - vaginos anatomija ar nuogas falas žiūrovams į kaktą (Londono pop-spektakliai) - nebesukelia net vėmimo reflekso, vien anatominį žiovulį. Adrenalininio, brutalaus ir skandalingo  teatro gerbėjams J. Vaitkaus spektaklis pasirodys seklus ir primityvus. 


 It juokingiausią komiksą perskaičiau spektaklio programėlę. Spektaklio kūrėjai, tarsi apsidrausdami nuo kolegų patyčių, teisinosi: " veikalas- naivus, senamadiškas, bet , patikėkite, ten yra  pakankamai destruktyvo". Tuo pačiu išsidavė, kad LNDT credo , vizitine kortele tapo "DESTRUKCIJA" (griovimas),  kad  moderniems  nedestruktyvios pakraipos kūrėjams šio teatro scena nesvetinga.
 Gal irgi pasenau, žaviuosi senamadiškumu? Šalia sėdėjo jaunimas  - jie , kaip ir aš, įtemptai sekė įdomią intrigą. Niekas nenaršė. Salės susidomėjimą liudijo visiška tyla ir ovacijos po finalo. Gimnazistų klasę apgaubia, pasiglemžia atslenkanti karo  Neganda, juoda istorijos skraistė -mirtis. Ne pirma ir ne paskutinė. K Binkis  kartu su J.Vaitkumi užtikrino - išgyvensim,atgimsim, kol puoselėsim amžinas vertybes: draugystę, pasiaukojimą,  ištikimybę,  tikėjimą, drąsą ir herojizmą.     





1 komentaras:

  1. Gera diena,

    Ar jums reikia verslo paskolą? ar asmeninės paskolos? Ar ketinate skolintis paskolą? taip susisiekite su mumis dabar su daugiau informacijos. nedvejodami perduoti jūsų prašymą šiuo metu elektroniniu paštu (john_mclondoninvestment@hotmail.com)

    paskolos paraiškos formą:

    pilnas vardas:
    paskolos suma:
    Kontaktinė adresas:
    Šalis:
    telefono numeris:
    paskolos trukmė:
    tikslas paskolos:

    Laukiu jūsų skubiai reaguoti.

    AtsakytiPanaikinti