Kas: paroda Mindwalk (kūriniai iš privačių šiuolaikinio meno kolekcijų)
Kur : galerija Vartai
Kada: 2013/12/07
Sužavėjo Vartų idėja - pristatyti darbus iš privačių , dar tik pildomų, meno kolekcijų, palenktyniauti "on risk" su Laiku. Juk nežinia,kur bus paslėpti ,o gal net išgrobstyti meno raritetai po kolekcininkų mirties. Tikimybė, kad jie bus priimti kaip dovana nacijai Lietuvoje traukiasi it šagrenės oda. Tą liudija valdžios sužlugdytas kolekcininkų Viktoro ir Danguolės Butkų Modernaus meno centro projektas.
Sparčiai keičiantis realybės dekoracijoms,keičiasi ir mecenatystės formos, tipažai. Iš meno pasišventėlių, filantropų estafetę perima investiciniai fondai, ekonomiškai stiprios ir finansiškai įžvalgios valstybės, kaupiančios kultūrinį paveldą kaip ateities kapitalą. Vokiečių nacionaliniai bankai rengia prie Sači galerijos talentingų vaikų konkursus su įspūdingais priziniais fondais, apsiima juos remti, superka darbus.Taip daro neklystamas investicijas, superka žmonijos grynąjį auksą, kurio atsargos, ištekliai - baigtiniai, riboti, unikalūs. Gyvi talentai - kaip deimantai, šlifuojami nuo mažens. Užaugę be apdailos ir prasigėrę be darbų - beverčiai. Valstybinis kolekcijų stogas garantuoja, kad auksas bus maksimaliai kryptingai panaudotas - parodytas vartotojams, ištroškusiems dvasinio peno (o mene jo - daugiausia!).
Vienas paskutinių, didžiausių italo Aligjero Boečio (Alighiero e Boetti) mappų kabo kažin kokiame vokiečių banke, yra jo turtas, rodomas retsykiais tik laaaabai laaaabai apsaugotose ir prestižinėse galerijose, kaip antai Londono Teite ( TATE). Teitui anglų valdžia skyrė apie milijoną svarų supirkinėti neatrastus Rusijos dailininkus.Anglai kaupia išliekamos vertės,beveik neįkainojamą turtą.
Iš laiko perspektyvos kaip romantiški herojai, kilnieji donkichotai ir filantropai atrodo XX amžiaus legendiniai kolekcininkai. Prancūzas Polis Giljomas (Paul Guillaume), apsėstas Afrikos aborigenų menu, dėl draugo A.Modiljanio ėmėsi supirkinėti Paryžiaus impresionistų šedevrus. Neleido mirti badu Sutinui, išgyveno triuškinamai negalestingą visuomenės kritiką pirmąsyk pristatęs dar nepripažintų genijų darbus Briuselyje. Jis rinko jų darbus ne iš manjakiško kaupiko gobšumo ar dėl pomirtinės šlovės. Buvo nuoširdus jų draugas ir jais tikėjo. Sakyčiau - įkvėpė tikėjimu neatlieptais talentais ir pačius badavusius dailininkus. Per meilę jiems įsiamžino Oranžeri galerijoje Paryžiaus Tiuilri soduose. NIekur taip intymiai, kamerinėse naminėse erdvėse nepriartėjama prie Sezano, Pikaso ir Modiljanio kaip Oranžeri salėse. Ten atkurtas ir Polio darbo kabinetas. Afrikos egzotikos pirklys buvo jų ir stogas, ir užnugaris, ir maitintojas, pripažinimo stūmoklis, ir - kažkiek kūrybos variklis. http://www.musee-orangerie.fr/
Briuselyje gyvas paminklas nueinančiai į praeitį mecenatystei - Dovydo ir Alisos van Biurenų namas -sodas-galerija. Ten gyveno ir kaupė belgų, olandų dailės šedevrus olandų bankininkas, turtuolis drauge su meninių polinkių žmona. Ji liejo netgi labai neprastas akvareles. Pradėjo rinkti klasiką,Breigelius, igainiui kolekcininkų aistra išsirutuliojo į kilnią mecenatystę. Įdomiausias , paslaptingiausias momentas, kai kolekcininkas virsta mecenatu, palaipsniui išauga privatininko kaupiko ribas, tampa kultūrinių erdvių šviesuliu, meno istorijos kūrėju, menininkų atrama.
Biurenai rėmė, užsakinėjo darbus, priglobė šeimininko tėvynainį, siurealistą ( greičiau - maginio realizmo vieną iš pirmtakų) Gustavą fon de Vojestainą ( Woestyne). Jų įmantraus dizaino namas-dvaras tapo Vojestaino darbų muziejumi, jo tapyba nepasklido po uždaras kolekcijas, kaip daugumos 20 a. talentingų tapytojų, neturėjusių laimės patekti po stiprių, apsisprendusių mecenatų sparnu. Biurenų autorinio dzen dizaino sodas-labirintas tarsi pratęsia, plačiau įrėmina Vojestaino dailės gamtinį pradą, sujungia jį su Briuselio architektonika. Surinkta kolekcija apsaugo meno oazę brangiausios žemės rajone nuo graudaus, dažno Vyšnių sodo likimo. Ilgai puoselėtas sodas neparduotas, neiškirsats dėl kokios maximos pelno užgaidų, išliko, mat apsaugotas nac. muziejaus statusu. Dovydas ir Alisa pasiliko ten gyventi meno dėka, jų dvasia juntama medituojant vynuogių pavėsinėje, galingo klevo paunksmėje. http://www.museumvanbuuren.be/en/histoire.php
Amsterdamas mena kito žymaus 20 a. kolekcininko armėnų kilmės Nikolajaus Chardžijevo dramą. JIs surinko bene didžiausią rusų avangardo kolekciją .Gaudavo iš jaunų, revoliucijos sūkurių vėtomų ir mėtomų menininkų darbus dovanų, su autografais už... supratingumą. Nuoširdiai mylėjo meną ir lengvai "skaitė" rusų avangardo genijų "laiškus" amžinybei, sprogusio laiko liudijimus, juos entuziastingai tyrinėjo, rašė apie juos menotyrinius straipsnius.
Šį lapkritį Stedelike (Miesto muziejuje) atidaryta didelė rusų avangardo paroda iš Chardžijevo kolekcijos. Pristatyta olandų, ilgamečių jos tyrinėtojų, įspūdinga ataskaita visuomenei. Buvo pateikta viskas, kas liko išgrobsčius kolekciją, kai mecenatas per dideles kliūtis, konspiraciniais pagrindais pervežinėjo archyvus ir meno kūrinius iš SSSR į Vakarus. Tai darė, kad išsaugotų apskritai revoliucinį avangardinį rusų meną nuo tarybinių liaudies meno prievaizdų. Tarpininkai ( D. Jakobsonas ir kiti) kėlė sąlygą - apsimokėti Malevičiaus darbais, apmulkino sąžiningą Cardžijevą, iš panosės išbogino lagaminus su dešimtimis eskizų ir grafikos lakštų į Izraelį, užlaikė krovinį muitinėje. KOlekcionierius, negavęs didžiausios siuntos, susirgo gelta, desperatiškai ligoninėje šaukė: "Kur mano popieriai???? ". Kuo ne piratų nuotykiai apiplėšiant aukso pirklius? Auksui pervežti per Robin Hudo girią pakako kapšelio, kolekcijai reikia konteinerių ir sustiprintos apsaugos.
Chardžijevo kultūrinis žygdarbis pranoko klasikines mecenato misijas. JO kolekcijos likučiai liudijo tai, ką visai įmanomais būdais stengėsi ištrinti Sovietų totalitarinis režimas - avangardo tarpsnį šalies, kultūros istorijoje. Sovietų propaganda persekiojo, kišo į kalėjimus tuos, kas bandė tyrinėti rusų avangardą, skleidusį absoliučios laisvės dvasią, teigusį laisvos kiekvieno žmogaus kūrybos būtinybę.
Amsterdamo kitame muziejuje - Ermitaže, šį rudenį lygiagrečiai yra pristatoma kito žymaus rusų mecenato Ivano Morozovo kolekcijos dalis, susijusi su prancūzų simbolistų NABIS judėjimu. JO kolekcijos, kuri nūnai įkainota virš 5 mrd dol. suma ,likimo vingiai pranoksta A.Diuma muškietininkų nuotykius. 20 amžiaus pradžioje I.Morozovas supirko apie 600 prancūzų šedevrų iš Paryžiaus pirklių, kone pusdykiai - Sezaną, Pikasą, Matisą, Sislėjų. Be galo įdomu atsekti, kaip keitėsi , kristalizavosi jo atrankos prioritetai. Pradėjo nuo rusų realistų (K. Korovinas), o baigė Gogenu, kurio nesuprato net artimiausi bendražygiai amžininkai, išskyrus Van Gogą. Silpni, pseudoreligingi Nabis grupės darbai rodo, kaip prie turtingo meno mecenato šliejosi ir silpni dailininkai, skubėję po įmantriom idėjinėm iškabom įsisavinti jo lėšas, atspėti jo norus,įtikti jo skoniui.
Kiekvienas mecenatas privalomai užkimba ant falsifikatų ir asmenų, talentingai imituojančių menininkų įvaizdžius. Vilniaus Minkwalk parodoje nuostabą kėlė B. Symulevičiaus kolekcijos eksponatas - Gintaro Didžiapetrio projektas "Namai". Viso labo prastos fotografijos iš įvairių rakursų namo, kurio aukštingumą buvo prie sovietų liepta sumažinti, bet gyventojai to nežinojo. Apgavystės materialumas matyt kažkuo pasirodė artimas , sujaudino kolekcininką. Meno tame buvo - viso labo R.Milušausko talentingas, užburiančiai vaizdingas lydimas popierinis tekstas. Nagi moka jis pinigus darytis iš lengvatikių, neatimsi. IR Nabis grupės antrasis gudrių amatininkų ešelonas mokėjo I. Morozovą laikinai užburti, aptarnavo greitomis jo žmogiškus norus.
MOrozovo kolekciją bolševikai 1918-ais nacionalizavo. Nacionalizacija- tai toks valstybiškai įteisintas būdas besąlygiškai, be plėšikų kraujo skerdynių, vien parašais dokumentuose atimti svetimą turtą. Panašiai kaip LB perėmė Ūkio ir Snoro bankus. Jų negaila, o I. MOrozovo kolekcijos dalinio išparceliavimo ir gelbėjimo istorijos - iki ašarų. Jau ilgam prarastas , nuplaukė į uždarus privatininkų seifus žmonijos turtas - parduotoji dalis I. Morozovo surinkto paveldo. Rusijoje nacionalizuoti prancūzų impresionistai buvo užvardinti Vakarų modernaus meno muziejumi. JŲ valdiškas direktorius iškart ėmėsi prekybos, pusdykiai pardavinėjo Van Gogą ir PIkasą anglams. Laimė, buvo atleistas, pardavimai pristabdyti.
Po1948 m inkvizitoriško dekreto, kai modernus menas ( ir impresionizmas) buvo paskelbti kaip kenkėjiški, už įstatymo ribų, muziejininkams buvo liepta sunaikinti MOrozovo kolekciją. Net plaukai iš siaubo šiaušiasi, jog Gogeno "Paslaptingą šaltinį" galėjo po karo sovietai sunaikinti kaip imperializmo šiukšlę. Išsigandę stalinistinių represijų muziejininkai sumanė pasmerktus darbus paskirstyti po provincijos muziejus ir taip išgelbėti. Vaizduotė neišneša, kas, koks tarybinis monstras galėjo priimti sprendimą - sunaikinti tūkstančių vertės darbus, kurių autoriai jau tapo Vakarų meno kelrodėmis žvaigždėmis.. Galbūt kaltos - karo žaizdos, masinė keršto paranoja, kai naikinama viskas, kas priklausė priešo - "supuvusių Vakarų" stovyklai. Nors.. galbūt kokia iš FB tarpuvartės ištraukta a la Monika Šalčūtė, paskirta meno kuratore, nusprendė pasireikšti ir ūkiškai apvalyti MOrozovo kolekciją nuo jai nesuprantamų išsidirbinėjimų. KOkių tik cirkų nebūna, kai valdo tamsiausios liaudies žvaigždės:)))
Neteko laimės pažinti gyvai iš arti nuovokių, įžvalgių kolekcininkų, perėjusių į mecenatų lygą. Daugėja liūdnokų istorijų, kurios sklinda iš dailės lūpų į lūpas. Apie tai, kaip talentas įkalinamas su šeima gėjų pilyje kur nors Prancūzijoje ar Bavarijoje, pasirašo kelių metų trukmės terminuotą sutartį. Pasirašo už išlaikymą šeimai sukurti kolekciją. Ir išmetamas, pamirštamas po sutarties pasirašymo kaip panaudota, iščiulpta lėlė.Meno rinka žiaurėja. Štai prižadamas didelis honoraras, jaunas neatrastas menininkas įsikvepia , prikuria kaip pašėlęs dėl astronominės sumos šedevrų ir yra sutartą apmokėjimo dieną užmušamas . Nes kolekcijos vertė ženkliai pakyla po autoriaus mirties.. Neištiražuota, neklonuota kūryba - ekskliuzyvas. Arba kolekcininkas suveža ir girdo kryptingai tapytojus pleneruose, išprovokuoja atiduoti gerus darbus veltui ar net padovanoti reikalimgiems žmonėms. Tikri menininkai - patiklūs kaip vaikai, juos lengviausia apgauti.
Įtariu, ateity daugės juodos pakraipos kolekcininkų kaip Dž.Džarmušo filme "Kontroliuojamos ribos".Jų gobšumo įrankiai - korumpuotų kultūros ministerijų klerkai ir parsidavę muziejininkai, menotyrininkai. Gi turint menotyroje antpečius nesunku užlaužti jauną studentą pusdykiai atiduoti sotbinius kūrinius prirodytam pirkliui ir gauti judo procentą. Ši tema itin aktuali Lietuvai. Mat naujoje epochoje būtent lietuvių kurti vaizduojamieji menai bus aukščiausiai kotiruojami,turės ateities vertę kaip anksčiau prancūzai, italai. Ir Valdovų rūmų vadams reikėtų ne milijonus leisti antikvarinių kušečių medžioklėms , o supirkinėti , saugoti vienoje vietoje R. Sližio, K. Šimonio, K.Zimblytės, S.Kuzmos darbus.Dėl jų čia atvyks ateities meno turistų kartos, ne dėl praeities amatininkų bereikšmių daiktų sandėlių.
I.Morozovas, N.Chardžijevas, R.Mikutavičius - ryškūs, filantropiniai mecenatai, kuriems labiau rūpėjo ne pinigai, o menas, - pasilieka kaip praeities humanizmo žvaigždės. Ateities privatų mecenatą ( ne kolekcinnką!) matau kaip solidų, apsisprendusį žmogų su užtarnautu autoritetu, su savo galerija ir patalpomis eksponavimui, kad nereikėtų kaulyti iš valstybės brangių gugenhaimų.. Galbūt Biurenas yra iš tų naujųjų, pozityvių.Jis neverčia menininkų prievartauti talentų, t.y. daryti tai, kas mieliau jam. Jis pats turi uoslę menui, išliekamybei, pasižymi ateities kartų skonio nuojautomis.Jis gina kolekciją autorinių teisių išmanymu, garantuoja jos apsaugą nuo godžių ir verslių palikuonių pretenzijų, jo nejaudina dirbtinė, vienadienė aukcionų konjunktūra, jis nepasiduota masinio skonio įtkoms. Kaip uola. Ak, pasvajokim apie meno mesijų gimimą....
.........................................................
Mindwalk parodoje teisininkas Rolandas Valiūnas parodė iš savo kolekcijos Žilvino Kempino kinetinę instaliaciją "Lėta eiga" .Pirmąsyk turėjau progą susipažinti su lietuvių šiuolaikinio meno žvaigždės
darbu iš arti, gyvai, ne iš albumų. Kiek jame užkoduota universalių, daugiabriaunių prasmių! Ant 3 metrų ilgio plieno lakšto išbarstytos magnetinės laikrodžio rodyklės.Kiekviena sukasi savo ritmu, rodo vienintėlį laiką, kurį subendrina viena erdvė.Tarsi pratęsiama S. Dali mintis apie išnykusį laiką, išskydusį laikrodį, pasibaigusį Majų kalendorių. Kaip daugybė paskirų žmonių-vektorių susijungia į bendra Laiko tėkmę ? Ar tai mūsų laikmečio pabirų technogreičių atspindys, kur kiekvienas sukame atskirai vis greičiau savo rodiklytes plieno rėmuose - įsigręžę į kompus, ipadus, dviračius, lėktuvus, automobilius, erdvėlaivius ir kitokius plieno lakštus ir lankstinius.
Tiksli ir išraiškinga dabarties pakrikusio ir susvetimėjusio plieninio laiko metafora. Jos prototipus realybėje mačiau Čikagoje - rytais prieš 9-ias - minia lekiančių į ofisus samdinių nervingai žvilgčioja į plieninius laikrodžių ar mobilių korpusus. Minios Amsterdamo individualistų dviratininkų įnirtingai suka plieninių žirgų ratus pirmyn,neturi jokio tarpusavio ryšio, bet iš jų besisukančių ratų susidaro Amstredamo garsinis ir vaizdinis piešinys.Puikus,modernus kūrinys, keičia mąstymo kampą ir atveria akis į tikrovę. Ačiū mecenatui R. Valiūnui už Kalėdinę dovaną surefleksuoti " Lėtą eigą."
Kitą Ž.Kempino darbą "Lemniscate", 2008, pristatė Lewben Art Foundation. Gaudžia 2 lygiagretūs ventiliatoriai, jų oro srovės išrango magnetinę juostelę į lemniskatę, matematinės kreivės figūrą, virpančią aštuoniukę ant balto sienos paviršiaus. Panašaus principo orinių instaliacijų - su išpūstu kamuoliu daug Damjeno Hersto kūryboje. Tačiau Ž.Kempino lakoniškas minimalizmas sukėlė žymiai stipresnių sensorinių potyrių. Tarsi adata kas bestų į smegenų centrus kur užkoduotos pamatinės mifologemos ir kolektyviniai archetipai, žmonijos dėsningumų pradmenys. Plazdanti aštuoniukė - ir begalybės, amžinybės įvaizdis. Į ją veda tai, kas atsiranda iš skirtingų objektų-subjektų samplaikos, sąšaukos.... Ritmingas prietaisų gaudesys atgamina lėktuvų motorų ūžesį. Pojūčiais tarsi pakyli, patiri sensorinę euforiją, jauti karmos vėjų dvelksmą, kyla kaip vaikystėje daugybė gyvybiškai svarbių klausimų : o jei nebūtų galerijos sienos, juk magnetinė juostelė dingtų iš vėjapučių lauko... ir jie pūstų tuščiai.. Tam kad gimtų, išliktų bendra figūra juk reikalinga siena? ir t.t. ir t.t. Taip reta, kai menas dovanoja idėjų labirintą, kuriuo vaikščiosiu mintyse kada panorėjusi....
Beveik stebuklas, galima medituoti į šią instaliaciją vienumoje, sėdint ant Vartų palangės, stebint vėtros judesius Moniuškos skverelio medžių viršūnėse. Na kur dar pasaulio galerijose gausi prabangą mylėtis su geru kūriniu be liudininkų - be minių reklaminių žioplių ir akylų apsaugininkų kontrolės?!
Drįstu asociatyviaiu prilyginti šiuolaikinio mecenato ir menininko duetą Ž. Kempino ventiliatoriams. Jie turi būti ir šalia, ir atskirai, bet pūsti meno vėją viena kryptimi. Kitais atvejais niekaip jų sanglaudoje neatsiras amžinybės lemniskatė.
Kur : galerija Vartai
Kada: 2013/12/07
 |
| Art:.H.Memling. Portraits of Willem Moreel and his Wife (portraits of foundators),1482 |
Sužavėjo Vartų idėja - pristatyti darbus iš privačių , dar tik pildomų, meno kolekcijų, palenktyniauti "on risk" su Laiku. Juk nežinia,kur bus paslėpti ,o gal net išgrobstyti meno raritetai po kolekcininkų mirties. Tikimybė, kad jie bus priimti kaip dovana nacijai Lietuvoje traukiasi it šagrenės oda. Tą liudija valdžios sužlugdytas kolekcininkų Viktoro ir Danguolės Butkų Modernaus meno centro projektas.
Sparčiai keičiantis realybės dekoracijoms,keičiasi ir mecenatystės formos, tipažai. Iš meno pasišventėlių, filantropų estafetę perima investiciniai fondai, ekonomiškai stiprios ir finansiškai įžvalgios valstybės, kaupiančios kultūrinį paveldą kaip ateities kapitalą. Vokiečių nacionaliniai bankai rengia prie Sači galerijos talentingų vaikų konkursus su įspūdingais priziniais fondais, apsiima juos remti, superka darbus.Taip daro neklystamas investicijas, superka žmonijos grynąjį auksą, kurio atsargos, ištekliai - baigtiniai, riboti, unikalūs. Gyvi talentai - kaip deimantai, šlifuojami nuo mažens. Užaugę be apdailos ir prasigėrę be darbų - beverčiai. Valstybinis kolekcijų stogas garantuoja, kad auksas bus maksimaliai kryptingai panaudotas - parodytas vartotojams, ištroškusiems dvasinio peno (o mene jo - daugiausia!).
Vienas paskutinių, didžiausių italo Aligjero Boečio (Alighiero e Boetti) mappų kabo kažin kokiame vokiečių banke, yra jo turtas, rodomas retsykiais tik laaaabai laaaabai apsaugotose ir prestižinėse galerijose, kaip antai Londono Teite ( TATE). Teitui anglų valdžia skyrė apie milijoną svarų supirkinėti neatrastus Rusijos dailininkus.Anglai kaupia išliekamos vertės,beveik neįkainojamą turtą.
 |
| Art. A.Modigliani. Portrait of P. Guillaume |
Iš laiko perspektyvos kaip romantiški herojai, kilnieji donkichotai ir filantropai atrodo XX amžiaus legendiniai kolekcininkai. Prancūzas Polis Giljomas (Paul Guillaume), apsėstas Afrikos aborigenų menu, dėl draugo A.Modiljanio ėmėsi supirkinėti Paryžiaus impresionistų šedevrus. Neleido mirti badu Sutinui, išgyveno triuškinamai negalestingą visuomenės kritiką pirmąsyk pristatęs dar nepripažintų genijų darbus Briuselyje. Jis rinko jų darbus ne iš manjakiško kaupiko gobšumo ar dėl pomirtinės šlovės. Buvo nuoširdus jų draugas ir jais tikėjo. Sakyčiau - įkvėpė tikėjimu neatlieptais talentais ir pačius badavusius dailininkus. Per meilę jiems įsiamžino Oranžeri galerijoje Paryžiaus Tiuilri soduose. NIekur taip intymiai, kamerinėse naminėse erdvėse nepriartėjama prie Sezano, Pikaso ir Modiljanio kaip Oranžeri salėse. Ten atkurtas ir Polio darbo kabinetas. Afrikos egzotikos pirklys buvo jų ir stogas, ir užnugaris, ir maitintojas, pripažinimo stūmoklis, ir - kažkiek kūrybos variklis. http://www.musee-orangerie.fr/
 |
| Art. G. van de Woestyne |
Briuselyje gyvas paminklas nueinančiai į praeitį mecenatystei - Dovydo ir Alisos van Biurenų namas -sodas-galerija. Ten gyveno ir kaupė belgų, olandų dailės šedevrus olandų bankininkas, turtuolis drauge su meninių polinkių žmona. Ji liejo netgi labai neprastas akvareles. Pradėjo rinkti klasiką,Breigelius, igainiui kolekcininkų aistra išsirutuliojo į kilnią mecenatystę. Įdomiausias , paslaptingiausias momentas, kai kolekcininkas virsta mecenatu, palaipsniui išauga privatininko kaupiko ribas, tampa kultūrinių erdvių šviesuliu, meno istorijos kūrėju, menininkų atrama.
 |
| mecenatoriai, kolekcininkai D. ir A. van Biurenai |
 |
| Biurenų namas-sodas Briuselyje |
Amsterdamas mena kito žymaus 20 a. kolekcininko armėnų kilmės Nikolajaus Chardžijevo dramą. JIs surinko bene didžiausią rusų avangardo kolekciją .Gaudavo iš jaunų, revoliucijos sūkurių vėtomų ir mėtomų menininkų darbus dovanų, su autografais už... supratingumą. Nuoširdiai mylėjo meną ir lengvai "skaitė" rusų avangardo genijų "laiškus" amžinybei, sprogusio laiko liudijimus, juos entuziastingai tyrinėjo, rašė apie juos menotyrinius straipsnius.
 |
| N. Chardžijevas ir K.Malevičius |
Šį lapkritį Stedelike (Miesto muziejuje) atidaryta didelė rusų avangardo paroda iš Chardžijevo kolekcijos. Pristatyta olandų, ilgamečių jos tyrinėtojų, įspūdinga ataskaita visuomenei. Buvo pateikta viskas, kas liko išgrobsčius kolekciją, kai mecenatas per dideles kliūtis, konspiraciniais pagrindais pervežinėjo archyvus ir meno kūrinius iš SSSR į Vakarus. Tai darė, kad išsaugotų apskritai revoliucinį avangardinį rusų meną nuo tarybinių liaudies meno prievaizdų. Tarpininkai ( D. Jakobsonas ir kiti) kėlė sąlygą - apsimokėti Malevičiaus darbais, apmulkino sąžiningą Cardžijevą, iš panosės išbogino lagaminus su dešimtimis eskizų ir grafikos lakštų į Izraelį, užlaikė krovinį muitinėje. KOlekcionierius, negavęs didžiausios siuntos, susirgo gelta, desperatiškai ligoninėje šaukė: "Kur mano popieriai???? ". Kuo ne piratų nuotykiai apiplėšiant aukso pirklius? Auksui pervežti per Robin Hudo girią pakako kapšelio, kolekcijai reikia konteinerių ir sustiprintos apsaugos.
Chardžijevo kultūrinis žygdarbis pranoko klasikines mecenato misijas. JO kolekcijos likučiai liudijo tai, ką visai įmanomais būdais stengėsi ištrinti Sovietų totalitarinis režimas - avangardo tarpsnį šalies, kultūros istorijoje. Sovietų propaganda persekiojo, kišo į kalėjimus tuos, kas bandė tyrinėti rusų avangardą, skleidusį absoliučios laisvės dvasią, teigusį laisvos kiekvieno žmogaus kūrybos būtinybę.
Amsterdamo kitame muziejuje - Ermitaže, šį rudenį lygiagrečiai yra pristatoma kito žymaus rusų mecenato Ivano Morozovo kolekcijos dalis, susijusi su prancūzų simbolistų NABIS judėjimu. JO kolekcijos, kuri nūnai įkainota virš 5 mrd dol. suma ,likimo vingiai pranoksta A.Diuma muškietininkų nuotykius. 20 amžiaus pradžioje I.Morozovas supirko apie 600 prancūzų šedevrų iš Paryžiaus pirklių, kone pusdykiai - Sezaną, Pikasą, Matisą, Sislėjų. Be galo įdomu atsekti, kaip keitėsi , kristalizavosi jo atrankos prioritetai. Pradėjo nuo rusų realistų (K. Korovinas), o baigė Gogenu, kurio nesuprato net artimiausi bendražygiai amžininkai, išskyrus Van Gogą. Silpni, pseudoreligingi Nabis grupės darbai rodo, kaip prie turtingo meno mecenato šliejosi ir silpni dailininkai, skubėję po įmantriom idėjinėm iškabom įsisavinti jo lėšas, atspėti jo norus,įtikti jo skoniui.
Kiekvienas mecenatas privalomai užkimba ant falsifikatų ir asmenų, talentingai imituojančių menininkų įvaizdžius. Vilniaus Minkwalk parodoje nuostabą kėlė B. Symulevičiaus kolekcijos eksponatas - Gintaro Didžiapetrio projektas "Namai". Viso labo prastos fotografijos iš įvairių rakursų namo, kurio aukštingumą buvo prie sovietų liepta sumažinti, bet gyventojai to nežinojo. Apgavystės materialumas matyt kažkuo pasirodė artimas , sujaudino kolekcininką. Meno tame buvo - viso labo R.Milušausko talentingas, užburiančiai vaizdingas lydimas popierinis tekstas. Nagi moka jis pinigus darytis iš lengvatikių, neatimsi. IR Nabis grupės antrasis gudrių amatininkų ešelonas mokėjo I. Morozovą laikinai užburti, aptarnavo greitomis jo žmogiškus norus.
 |
| Art: Matisse.I. Morozov |
MOrozovo kolekciją bolševikai 1918-ais nacionalizavo. Nacionalizacija- tai toks valstybiškai įteisintas būdas besąlygiškai, be plėšikų kraujo skerdynių, vien parašais dokumentuose atimti svetimą turtą. Panašiai kaip LB perėmė Ūkio ir Snoro bankus. Jų negaila, o I. MOrozovo kolekcijos dalinio išparceliavimo ir gelbėjimo istorijos - iki ašarų. Jau ilgam prarastas , nuplaukė į uždarus privatininkų seifus žmonijos turtas - parduotoji dalis I. Morozovo surinkto paveldo. Rusijoje nacionalizuoti prancūzų impresionistai buvo užvardinti Vakarų modernaus meno muziejumi. JŲ valdiškas direktorius iškart ėmėsi prekybos, pusdykiai pardavinėjo Van Gogą ir PIkasą anglams. Laimė, buvo atleistas, pardavimai pristabdyti.
Po1948 m inkvizitoriško dekreto, kai modernus menas ( ir impresionizmas) buvo paskelbti kaip kenkėjiški, už įstatymo ribų, muziejininkams buvo liepta sunaikinti MOrozovo kolekciją. Net plaukai iš siaubo šiaušiasi, jog Gogeno "Paslaptingą šaltinį" galėjo po karo sovietai sunaikinti kaip imperializmo šiukšlę. Išsigandę stalinistinių represijų muziejininkai sumanė pasmerktus darbus paskirstyti po provincijos muziejus ir taip išgelbėti. Vaizduotė neišneša, kas, koks tarybinis monstras galėjo priimti sprendimą - sunaikinti tūkstančių vertės darbus, kurių autoriai jau tapo Vakarų meno kelrodėmis žvaigždėmis.. Galbūt kaltos - karo žaizdos, masinė keršto paranoja, kai naikinama viskas, kas priklausė priešo - "supuvusių Vakarų" stovyklai. Nors.. galbūt kokia iš FB tarpuvartės ištraukta a la Monika Šalčūtė, paskirta meno kuratore, nusprendė pasireikšti ir ūkiškai apvalyti MOrozovo kolekciją nuo jai nesuprantamų išsidirbinėjimų. KOkių tik cirkų nebūna, kai valdo tamsiausios liaudies žvaigždės:)))
Neteko laimės pažinti gyvai iš arti nuovokių, įžvalgių kolekcininkų, perėjusių į mecenatų lygą. Daugėja liūdnokų istorijų, kurios sklinda iš dailės lūpų į lūpas. Apie tai, kaip talentas įkalinamas su šeima gėjų pilyje kur nors Prancūzijoje ar Bavarijoje, pasirašo kelių metų trukmės terminuotą sutartį. Pasirašo už išlaikymą šeimai sukurti kolekciją. Ir išmetamas, pamirštamas po sutarties pasirašymo kaip panaudota, iščiulpta lėlė.Meno rinka žiaurėja. Štai prižadamas didelis honoraras, jaunas neatrastas menininkas įsikvepia , prikuria kaip pašėlęs dėl astronominės sumos šedevrų ir yra sutartą apmokėjimo dieną užmušamas . Nes kolekcijos vertė ženkliai pakyla po autoriaus mirties.. Neištiražuota, neklonuota kūryba - ekskliuzyvas. Arba kolekcininkas suveža ir girdo kryptingai tapytojus pleneruose, išprovokuoja atiduoti gerus darbus veltui ar net padovanoti reikalimgiems žmonėms. Tikri menininkai - patiklūs kaip vaikai, juos lengviausia apgauti.
Įtariu, ateity daugės juodos pakraipos kolekcininkų kaip Dž.Džarmušo filme "Kontroliuojamos ribos".Jų gobšumo įrankiai - korumpuotų kultūros ministerijų klerkai ir parsidavę muziejininkai, menotyrininkai. Gi turint menotyroje antpečius nesunku užlaužti jauną studentą pusdykiai atiduoti sotbinius kūrinius prirodytam pirkliui ir gauti judo procentą. Ši tema itin aktuali Lietuvai. Mat naujoje epochoje būtent lietuvių kurti vaizduojamieji menai bus aukščiausiai kotiruojami,turės ateities vertę kaip anksčiau prancūzai, italai. Ir Valdovų rūmų vadams reikėtų ne milijonus leisti antikvarinių kušečių medžioklėms , o supirkinėti , saugoti vienoje vietoje R. Sližio, K. Šimonio, K.Zimblytės, S.Kuzmos darbus.Dėl jų čia atvyks ateities meno turistų kartos, ne dėl praeities amatininkų bereikšmių daiktų sandėlių.
I.Morozovas, N.Chardžijevas, R.Mikutavičius - ryškūs, filantropiniai mecenatai, kuriems labiau rūpėjo ne pinigai, o menas, - pasilieka kaip praeities humanizmo žvaigždės. Ateities privatų mecenatą ( ne kolekcinnką!) matau kaip solidų, apsisprendusį žmogų su užtarnautu autoritetu, su savo galerija ir patalpomis eksponavimui, kad nereikėtų kaulyti iš valstybės brangių gugenhaimų.. Galbūt Biurenas yra iš tų naujųjų, pozityvių.Jis neverčia menininkų prievartauti talentų, t.y. daryti tai, kas mieliau jam. Jis pats turi uoslę menui, išliekamybei, pasižymi ateities kartų skonio nuojautomis.Jis gina kolekciją autorinių teisių išmanymu, garantuoja jos apsaugą nuo godžių ir verslių palikuonių pretenzijų, jo nejaudina dirbtinė, vienadienė aukcionų konjunktūra, jis nepasiduota masinio skonio įtkoms. Kaip uola. Ak, pasvajokim apie meno mesijų gimimą....
.........................................................
 |
| Art: Ž.Kempinas |
 |
| Kolekcininkas R.Valiūnas |
darbu iš arti, gyvai, ne iš albumų. Kiek jame užkoduota universalių, daugiabriaunių prasmių! Ant 3 metrų ilgio plieno lakšto išbarstytos magnetinės laikrodžio rodyklės.Kiekviena sukasi savo ritmu, rodo vienintėlį laiką, kurį subendrina viena erdvė.Tarsi pratęsiama S. Dali mintis apie išnykusį laiką, išskydusį laikrodį, pasibaigusį Majų kalendorių. Kaip daugybė paskirų žmonių-vektorių susijungia į bendra Laiko tėkmę ? Ar tai mūsų laikmečio pabirų technogreičių atspindys, kur kiekvienas sukame atskirai vis greičiau savo rodiklytes plieno rėmuose - įsigręžę į kompus, ipadus, dviračius, lėktuvus, automobilius, erdvėlaivius ir kitokius plieno lakštus ir lankstinius.
Tiksli ir išraiškinga dabarties pakrikusio ir susvetimėjusio plieninio laiko metafora. Jos prototipus realybėje mačiau Čikagoje - rytais prieš 9-ias - minia lekiančių į ofisus samdinių nervingai žvilgčioja į plieninius laikrodžių ar mobilių korpusus. Minios Amsterdamo individualistų dviratininkų įnirtingai suka plieninių žirgų ratus pirmyn,neturi jokio tarpusavio ryšio, bet iš jų besisukančių ratų susidaro Amstredamo garsinis ir vaizdinis piešinys.Puikus,modernus kūrinys, keičia mąstymo kampą ir atveria akis į tikrovę. Ačiū mecenatui R. Valiūnui už Kalėdinę dovaną surefleksuoti " Lėtą eigą."
Kitą Ž.Kempino darbą "Lemniscate", 2008, pristatė Lewben Art Foundation. Gaudžia 2 lygiagretūs ventiliatoriai, jų oro srovės išrango magnetinę juostelę į lemniskatę, matematinės kreivės figūrą, virpančią aštuoniukę ant balto sienos paviršiaus. Panašaus principo orinių instaliacijų - su išpūstu kamuoliu daug Damjeno Hersto kūryboje. Tačiau Ž.Kempino lakoniškas minimalizmas sukėlė žymiai stipresnių sensorinių potyrių. Tarsi adata kas bestų į smegenų centrus kur užkoduotos pamatinės mifologemos ir kolektyviniai archetipai, žmonijos dėsningumų pradmenys. Plazdanti aštuoniukė - ir begalybės, amžinybės įvaizdis. Į ją veda tai, kas atsiranda iš skirtingų objektų-subjektų samplaikos, sąšaukos.... Ritmingas prietaisų gaudesys atgamina lėktuvų motorų ūžesį. Pojūčiais tarsi pakyli, patiri sensorinę euforiją, jauti karmos vėjų dvelksmą, kyla kaip vaikystėje daugybė gyvybiškai svarbių klausimų : o jei nebūtų galerijos sienos, juk magnetinė juostelė dingtų iš vėjapučių lauko... ir jie pūstų tuščiai.. Tam kad gimtų, išliktų bendra figūra juk reikalinga siena? ir t.t. ir t.t. Taip reta, kai menas dovanoja idėjų labirintą, kuriuo vaikščiosiu mintyse kada panorėjusi....
Beveik stebuklas, galima medituoti į šią instaliaciją vienumoje, sėdint ant Vartų palangės, stebint vėtros judesius Moniuškos skverelio medžių viršūnėse. Na kur dar pasaulio galerijose gausi prabangą mylėtis su geru kūriniu be liudininkų - be minių reklaminių žioplių ir akylų apsaugininkų kontrolės?!
Drįstu asociatyviaiu prilyginti šiuolaikinio mecenato ir menininko duetą Ž. Kempino ventiliatoriams. Jie turi būti ir šalia, ir atskirai, bet pūsti meno vėją viena kryptimi. Kitais atvejais niekaip jų sanglaudoje neatsiras amžinybės lemniskatė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą