Kampo di Fiori aikštės apylinkių gatvelėse radau Romos autentišką dvasią ir daugiausiai gatvės meniškų vaizdinių. Sužavėjo Florencijos pirklių statytų rūmų ir namų durys. Tarsi išdekoruotas Pinokio Tėtušio pažadas-įsakas - atrasti stebuklingas Likimo duris ir atrankinti jas stebuklingu dorybių rakteliu. Už slėpiningų antikvarinių durų vartų vieni šiuolaikiniai prestižinio, elitinio rajono romėnai slėpė prabangą, kiti - skurdą. Durys - kaip senovės romėnų teatro kaukė, uždengianti privačių valdų slėpinius ir giminės paslaptis, kurias budriai sergsti epliniai ir ipadiniai 21 a Romos cezariai. Irgi apsistojome viename iš tų 16 amžiaus namų, dideliu raktu atrakindavome pirmuosius vartus , mažesniu - duris į laiptinę,kurioje prie pokarinių laikų radijo imtuvo tykiai tūnojo akiniuotas konsjeržas. Miestas muziejus su žmonėmis - muziejaus eksponatais.
Pristatau pirmo įspūdžio duris ir Marijų bareljefus virš jų. Fonas - O. Mandelštamo eliėraštis "Roma".
Где лягушки фонтанов, расквакавшись
И разбрызгавшись, больше не спят
И, однажды проснувшись, расплакавшись,
Во всю мочь своих глоток и раковин
Город, любящий сильным поддакивать,
Земноводной водою кропят,—
Древность легкая, летняя, наглая,
С жадным взглядом и плоской ступней,
Словно мост ненарушенный Ангела
В плоскоступье над желтой водой,—Голубой, онелепленный, пепельный,
В барабанном наросте домов,
Город, ласточкой купола лепленный
Из проулков и из сквозняков,—
Превратили в убийства питомник
Вы, коричневой крови наемники,
Италийские чернорубашечники,
Мертвых цезарей злые щенки...
Все твои, Микель Анджело, сироты,
Облеченные в камень и стыд,—
Ночь, сырая от слез, и невинный
Молодой, легконогий Давид,
И постель, на которой несдвинутый
Моисей водопадом лежит,—
Мощь свободная и мера львиная
В усыпленьи и в рабстве молчит.
И морщинистых лестниц уступки —
В площадь льющихся лестничных рек,—
Чтоб звучали шаги, как поступки,
Поднял медленный Рим-человек,
А не для искалеченных нег,
Как морские ленивые губки.
Ямы Форума заново вырыты
И открыты ворота для Ирода,
И над Римом диктатора-выродка
Подбородок тяжелый висит.
Į Romą verta sugrįžti...dėl ledų. Atsiragauti metams į priekį. Ne todėl , kad esu patologinė smaližė manjakė . Na, gal šiek tiek arti to. Pradinukė sykį pralaukiau pusdienį, kol grįžę tėvai nukels nuo spintų antresolių. Ten užsikardavau, kad pasiekčiau kyšinių -dovaninių saldainių dėžutes, sukrautas stirtomis Iš jų ištraukdavau keletą saldainių ir sustumdydavau per nauja juos taip, kad kyšių gavėjai neįtartų trūkumo. Anksčiau nebuvo pigių plastmasinių korių ir maišeliuose užvakuotų pakuočių, imituoti pilną dėžutę nebuvo sunku.Dėžutes perrišdavo šilkiniais kaspinais, ne pigiais lipdukais.
Art: Banksy (UK)
Teisingų skonių įvairovė ir komponavimas bene stipriausiai suaitrina vaizduotę, atgaivina vaikystės prisiminimus.Juose ledai užima ypatingą, emociškai sakralią vietą. Panašiai kaip Roma žmonijos istorijoje.Ledai - tai vaikystės nerūpestingos vasaros skonis, lėkimas strimgalviais dviračiu "Kregždutė" per Valakampių pušų raitytas šaknis į 2 paplūdimio parduotuvę, kol neišpirko šokoladinių. Ledai - tai ilga kelionė iš mokyklos namo pro ledų vežimėlį prie Lenino prospekto rūsio pieninės. Virš pieninės su sūreliais ledų vežimėlis iškildavo didingai, kaip Roma virš pasaulio istorinių centrų . Einant pro Lenino stabą kandžiojom pirmuosius didžiojo eskimo su riešutais ( 28kapeikų) kąsnius. Žiemą jie speigu nuplikydavo gomurį, Lukiškių aikštėje net ledo ašaros ištrykšdavo. Užlipus laiptais prie buto durų paskutinįsyk buvo aplaižomas eskimo ar ledų puodelyje pagaliukas, toks pat, kokį otolaringologė kišdavo į gerklę tikrinti paburkusių glandų. Liko didžioji paslaptis, ginčuose neišsiaiškinom, ar gerklės gydytojos atiduodavo ledų fabrikui nepanaudotus dezinfekuotus pagaliukus, ar atvirkščiai?
Paslaptis neišaiškėjo ir po ekskursijos į Vilniaus pieno kombinatą, kur klasioko tėvas dirbo šaldymo meistru ledų ceche.Pasakyti, kad pavydėjom klasiokui -neišreikš to tylaus garbinimo jausmo.Ledų imperijos pateptasis pranešdavo suvestines iš šaltojo fronto.Pasaulinei katastrofai prilygo žinia, jog šokolado glaisto nebebus, Tarybų imperija neįperka staiga pabrangusių kakavos pupelių.Sojos geltonasis, vaistų nuo vidurių skonio glaistas neprigijo, buvo atmestas neformaliu visuotinu susitarimu. Ledų valgymo meno žymūnai įgudo jį nulupt nuo plombyro plytelės vienu liežuvio caktelėjimu. Ilga kelionė per prospektą namo buvo nužymėta geltonomis pažliugusiomis sojos balutėmis. Šokolado glaistas neužilgo sugrįžo. Kitaip negalėjo būti, Tarybų imperija būtų sugriuvusi per masinius vaikų ir jaunimo protestus. Ir Romos imperija dar tvirtai, pavydėtinai laikosi ant žymiųjų gelaterijų.
Ledai - nėra maistas, įprasta šio žodžio prasme. Ledai - tai socialinės komunikacijos pirmoji kertinė plytelė, draugystės užuomazga . "Pasakyk, kokius ledus mėgsti - žinosiu, kiek mūsų skoniai, vertybės, norai, požiūriai, matai panašūs ir kitame - žmonių pasirinkime, tikrovės vartojime." Ledai testuoja pojūčių gyvastį. Praradus gyvenimo skonį, dingus norams - ir ledai tampa viso labo popieriuku su skirtinga kaina ir saldžiu pieno įdaru. Kai ledai nežadina pojūčių - reikėtų skubiai įsimylėti ar ...pas gyvenimo reanimatologą, kuris sugrąžintų vaikystės atmintį, pažadintų nudaigotą vaiko betarpiškumą- galingiausią Tikrovės pažinimo įrankį ir žmonių atrankos kompasą.
Ledai tapo naujojo meno metaforiniu subjektu-objektu.A.Brazauską, ryjantį ledus, nesunkiai įsivaizduoju, o D.Grybauskaitės - jau ne.Nebent prisidengusią trispalve, kad publikai nesimatytų, kaip briuseliškas skalūninis orumas nuvarva nuo kaukėto veido. Viešai valgantis ledus VIP'as atskleidžia savo giliausius kompleksus ir norus, demaskuojasi, kiek yra socialus ir jautrus kitų poreikiams. Ledų valgymas - menas, išugdytas bendraamžių gladiatorių arenose, kur smerkiami tie, kas nuryja vienu kąsniu, išjuokiami šaligatvių varvintojai. Pralaimėjimas, būsimų lūzerių žymė - kai ledas žnegteli iškart ant žemės, tik išvyniojus popierėlį.
Kodėl Dadu? Vaikams - "dadu" (duosiu) , Seimui - "dam", Van Dam. Neprigysiantis ateityje nuvorišo suvirintojo dadaizmas. Baltoji varnelė - vietinė, tautinė, nuostabi, paslaptinga,lyriškai sentimentali ir drovi šventoji vaikystės dvasia, A,Mamontovo paleista pasakų paukštė į vaikų vaizduotės pasaulius.Kančia - neberandu skanių ledų. Nūdienos lietuvių ledų gamintojai arba trilinki pataikauja savo ar tėvų skoniui, arba varo vasarinę greitą verslo chaltūrą - cukruotą šaldytą baltą vandenį su chemikalais. Dažniau - primaišo per dosniai, barokiškai, stulbinamų prašmatnių priedų su riebiu pienu, padaro riebaus kreminio torto gabalą, ne ledus. Skanesni ledai skirti turtingiems, o pigūs - niekingi, pridegusiuose ar nedakeptuose vaflių indeliuose, kreivi - su išankstine panieka
neturtingam vaikui.
Kaime ledus padeda išsirinkti vaikai. Perkamiausias - estiškas eskimo, su trim blondinėm ant pakuotės, kažkokia jų jaunimo pop- grupė nufotografuota . Rusė pardavėja iš tolo rėkia: " Opozdali. Vashich devochek uzhe netu, s utra raskupili, zavtra privezut." (Pavėlavote. Jūsų mergaičių jau nėra,
rytoj atveš."
Art: Antonio Paoletti . The ice cream vendors .
Romoje ledų nekaltybę praradau Korsos prospekte (Via del Corso), prie "A" greitojo maitinimo tinklo. Papajos ir marakujos rutuliukus ledainininkas užvyniojo kaip kokoną įgudusiu judesiu ant vaflinio strypelio. Pritrūkau vaizdingų žodžių juos apdainuoti. Jei būčiau kompozitorė, galėčiau parašyti apie jų skonį ir konsistenciją jaudinamą simfoninę poemą " Romėniškos marakujos tirpimas, varvant palaimos ašarom ir apspangus nuo konditerio išmonės įmantrumų ." Itališki ledai, kuriuos valgiau iki tol kituose miestuose, tebuvo niekinga imitacija, italų meistrų šedevrų parodija. Pasirodo, italų ledai - nesaldūs, nepalieka sprangių ir priklių cukraus nuosėdų skonio prisiminimuose.
Itališki ledai - tai vaisių minkštimo masė suplakta su natūraliu sirupu. Ne joks ten ekstraktas ar marakujos aromatiklis. Natūralių vaisių pėdsakus išduoda spalva. Akys neklystamai atskirai natūralią spalvą nuo dirbtinių pakaitalų. Itališki ledai - ne šerbetas, ne šaldytos skaidrios sultys. Ne putėsiai ir ne šaldytas ledas. Jų konsistencija - tolygi, šilkinė, it pirmojo nesutrypto sniego girios pamiškėje. Jų apogėjus - skonių susiliejimas, kai smegenys nebeatskiria papajos nuo marakujos, jos laižomos išvien, kaip mažorinis akordas.
Art:Italų ledų pardavėjas, 18a.
Po to kaskart prie gelaterijos ilgokai mindžikuodavau, kokį derinį išsirinkti. Maskarponės skonis gi nesiderins su mėtomis ar ananasais. Parinkti įsimintiną, dermingą akordą buvo užduotis ne iš lengvųjų.Gi pildžiau ryškiausiomis emocijomis atsiminimus apie antiekologinę šaltą Romą. Pavyko sugroti: graikiškai - "jogurtiniai su riešutiniais ir medum", itališkai - "su profitroliais ir šokoladu", "su kadagio sulos likeriu ", lietuviškai - "vaniliniai su braškiniais."
Romos pabaigai, ties Trevi fontanu, pasidžiaugiau švelniu, oriniu mango su raudonais apelsinais. Šįsyk, ne ragelyje, o iš dailios sviestinio popieriaus dėžutės su stomatologiniu pagaliuku, jį išsivežiau kaip suvenyrą.
Romos ledainėse ledai - skirtingų faktūrų, nes kurti skirtingų meistrų, ne fabrikiniai. Romos meistrų fantazija - pavyzdinė, mat paremta tūkstantmečių nugludintu skoniu ir nušlifuotomis technologijomis.Romėnams bet kokios dadu kaloringos buizės - kiaušininės vaikiškų išmatų spalvos su juodomis razinomis ir kavos likeriu - neįkiši.
Gelaterijų pardavėjai - atskiras kinas, su angliškos estetikos tonacijomis. Šypsningos paslaptingos mama su dukra, kaip iš Šerburgo lietsargių. Romantiškas karabinierius-gylys su plačiaširde sese. Išskirtinės poros, su svetingomis itališkomis šypsenomis. Menas - delsimu patarti klystantiems , kad nemaišytų nedermingų skonių.Menas - subalansuoti formą , kad kūgiu užmauti rutuliukai nepersisvertų, kad 3 skoniai sumištų po lygiai.Menas - delikačiai palaukti, kol abejojantys pasimeta pasirinkimų įvairovėje.
И морщинистых лестниц уступки — В площадь льющихся лестничных рек,— Чтоб звучали шаги, как поступки, Поднял медленный Рим-человек, А не для искалеченных нег, Как морские ленивые губки.
Ямы Форума заново вырыты И открыты ворота для Ирода, И над Римом диктатора-выродка Подбородок тяжелый висит.
