2013 m. kovo 26 d., antradienis

Kino pavasaris'2013: Penktasis metų laikas

 Kas: Penktasis metų laikas (Belgija, 2012) 
Režisieriai: Peter Brosens, Jessica Woodworth
Scenarijaus autoriai: Peter Brosens, Jessica Woodworth
Aktoriai: Aurélia Poirier, Django Schrevens, Sam Louwyck, Gill Vancompernolle
Operatorius: Hans Bruch Jr
Kompozitorius: Michel Schöpping Kada: 2013/03/25
Vertinimai: kino šedevras, virš reitingų

 http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1361806132

 Filmas sukrėtė, iki gelmių.Rūsti, flamandiška sakmė apie nutrūkusius ryšius su gamta, apie valstiečių nubukėjimą , nužmogėjimą nuo šeimyninės juodadarbių lažos vardan išgyvenimo, apie tragišką uždarų  bendrijų išsigimimą be Meilės, degradavimą iki pirmykščių pagonių ritualų, reikalaujančių deginamų aukų.

Sutapo, jog virškinu kovo įspūdžius iš Briuselio ir Briugės. Vieni negatyviausių ir atšiauriausių energetiškai miestų, kuriuose teko lankytis.Kai patenki į SUSVETIMĖJIMO EPICENTRĄ, net lietuviški pykčiai ir visuotinas drabstymasis negatyviomis emocijomis šildo, nes nėra abejingumo išraiška. Laimė!- dar nesustingom iki speiginio  belgų individualistų  abuojumo, nepasidavėm izoliacinio vienišumo technoepidemijai.  Dilgino, kėlė gailestį technologizuoti atskirtukai  Briuselio tramvajuose,  akvariuminiuose kabakuose, išlaižytose iki sanitarinio šleikštulio Briugės suvenyrinėse gatvelėse ir kanalų krantinėse. Dėl nuosavų namelių-urvų pamišę  materialistai biurgeriai... nė už ką nenorėčiau ten gyventi. Gražu akiai, bet kapas - dvasiai, kol žmonės ten -tokie, kokius sutikau, stebėjau, kraupau. .
Eko-šoką patyriau prie Briugės legendinio Meilės ežerėlio, prie kurio prisiekia meilę įvairiatautės porelės. Jame pulkas  nepaslankių, turistų peršertų  gulbių PAKIRPTAIS SPARNAIS depresavo, įnirtingai lupinėjo snapais  žiedus -  manė, jog dėl tų prakeiktų žiedų yra įkalintos aptvare .Kitos nuolankiai rikiavosi poromis eilėje prie vienintelio užutekio, kad galėtų pailsėti, atsibučiuoti nepasiekiamame privatume, atokiau  nuo pasaulio turistų minių ir varnų klegesio. Ieškojo slėpiningų vietų susigrąžinti  orumą,  išreikšti gulbių porinę taurią nepriklausomą prigimtį. Meilės ežerėlio vaizdelis - klaikus.Eilinė klastinga  belgų pasipelnymo idėja "šekite, svečiai, gulbes su antytėmis, gėrėkitės, kada tik panorėsite, grįškite ir vėl į Briugę palikti savo eurų maišų , nesąmonė,  kad paukščiai yra prievartaujami ir  kenčia,  - cha,  mokslininkai to neįrodė, o turtėjantys iš ežerėlių  feikų briugiečiai neleis to įrodyti".

Art: Jan van Eyck 
Reklaminis  paukštynas prie Briugės Meilės ežerėlio man atsivėrė kaip tiksli ES "sandraugos"  metafora. Gulbes, antis,žvirblius ten jungia bendra lesykla. Prie jos  vieni sutupdyti prievarta, kiti suskrenda iš toliausių apylinkių, pažnaibyti išromytas snaudžiančias gulbes už riebių šonų. Briuselis - it lesykla, šalys - lyg nelaisvi vienetai su pakirptais sparnais, prijaukinti, rimbo ir riestainio metodu  pratinami prie išmokų lesalo, bet praradę bet kokią savivoką ir orumą. Aršiausios ten - varnos, nekviestos, bet veinvaldžiai kontroliuojančios lesyklos turinį.  Nelygu ES deputatai, išrinkti kriminalizuotuose korumpuotose šalelėse ir sulėkę nuvairuoti  išmokų srautų savų klanams, ne šalių piliečiams.



Art:Petrus Christus 












Sandraugos taisykles diktuoja istoriniai pirkliai belgai.Jų fundamentalus, godus savininkiškumas styro iš kiekvieno žmogiško kontakto Briuselio apylinkėse. Pametusi kelią ES sostinėje, klausinėjau  gyventojų, policininkų, gidų , kur Modernaus  meno muziejus Bozar'as? Net keturi žmonės paeiliui - vietiniai - parodė užtikrintai į skirtingas puses, kuo toliau, nors muziejus buvo čia pat,  200 m  atstumu. Gal -  ANT DURNIAUS , gal dėl  arogantiškos kalbinės patyčios, panašiai kaip ES biurokratai apsprendžia svetimų šalių raidos kryptis.
Režisieriai: P. Brosens ir J.Woodworth.
 -----


P.Brosensas sukūrė filmą-alegoriją, kuris prilygsta  dvasinio meno viršukalnėms - A.Tarkovskio "Andrėjui Rubliovui", Kim Kiduko "Pavasariui,  vasarai.", A Kurosavos "Rasiomonui". Režisierius - iš Briugės, jis , kaip ir  H Memlingas, užspęstas nepakeliamai  verslios aplinkos, turėjo pasirinkimą - ar komerciškai žaginti dangaus sparnuočius, įsimūryti į materiją, ar - prabilti apie dvasios šviesą.

Dar nerandu žodžių apibrėžti kūriniui, kuris juodomis spalvomis kontūravo šiuolaikinio pasaulio dvasinį veidą. Šypsena  bendrame žmonijos veide žiojėja ir vaikai čiulba girių paukščių giesmes, kol turi  iš viršaus nuleistas lesyklas, kol  beatodairiškai melžia-tręšia Gamtą, kol visi sotūs. Tetrūksta vieno nederlingo metų laiko, kad karvių melžėjai ir artojai pakriktų,  vėl įtikėtų prietarais  ir vilktų ant kryžiaus kaltus - laisvamanius, nepritapėlius humanistus,  gyvenančius pagal save, ne pagal bendras "ėdalo kulto" taisykles.
 Folklorinė  bendruomeninė tradicija  tampa grėsmingu prietaru, ginklu nukreiptu prieš  aukštesnę kultūrą tą akimirką, kai tenka dalintis paskutine kriaukšle. Ko vertos  tradicijos, jei jos tik - duoklė, formalumas, o ne žmonių  vienybės ritualas? Šokantys kaimo šventėje klumpakojininkai , palikti vieni sau 21 a. valstiečių užkampyje, - išsigimsta , atšoka nuo civilizacijos, skendi prietarų mauruose, net jų vaikai kalba paukščių kalba ir tik meilės pakylėti ima skirti Gėrį nuo Blogio,  gyvus paukščius nuo minios kaukių.

P. Brosenso  kaukėta minia taps kino ženklu, bendra metafora, kaip "Vendetos" Anonimas, kaip "Matricos" kostiumuotų smitų legionas. Kaukė - laikraštinė. Prisidengę mass-medijos "žiniomis", kuklusklaniškais snapais, žmonės paverčiami aklu savavališku būriu, medžiojančiu kaltus dėl jų pragaišties.

 Filmas - metafora, nusakanti bet kurią uždarą, klaustrofobinę, vietinę  žmonių bendriją (šalį, mokyklą,rajoną), kuriame pusbadžiai, bedarbiai  individai, neturintys  RYTOJAUS  VILTIES, kaip mat susiskirsto   maistinėmis kastomis, įteisina smurtą, puola-išstumia į užribį-pamiršta  neįgalius, ligonius ir bedalius, praranda galutinai dvasingumą - amžiną  žmonių  antižvėries žymę  Filmas - įspėjimas ES trubadūrams, kurlink einama, kai karvių ir kelių kvotos, procentai ir bankų gelbėjimai   tampa svarbesni už ŽMOGŲ, už  atjautą, už   tarpusavio meilės ryšius.           
  

 



2013 m. kovo 25 d., pirmadienis

Kinopavasaris'2013: Paskutinis žingsnis

Kas:Paskutinis žingsnis
Rež:Ali Mosaffa
Aktoriai: Leila Hatami, Ali Mosaffa, Alireza Aghakhani, Hamed Behdad 
Kada: 2013.03.23
Vertinimai:10 iš 10

http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1361805827


Filmas - vienos atsitiktinės mirties priežasčių  kino tyrimas, atliktas Dž.Džoiso "Uliso" maniera. Tuo - išskirtinis, intelektualus,savotiškas kino sudoku, bandymas parodyti sąmonių sąveikas per veidrodinius jų atspindžius žmonių sąlyčiuose.

 Studijų laikais mėgiamiausias žaidimas su bendrakurse būdavo improvizuoti, žygiuojant į univerą,  žinomą literatūrinį  ar kino siužetą kurio nors genijaus stiliumi. Tarkime,  Ana Karenina - Felinio, Mažasis Princas - Hofmano. Intelektas  lavėjo kaip ant mielių, ir ilgiausi Maskvos atstumai neprailgdavo:))

Art: RIZA ABASSI "Two lovers", Iran, period 1501-1722
 Ali Mosafa  virtuoziškai supina paprastos istorijos kino vijas. Pabaigoje lyg neišvengiamai  turėtum prisikasti prie galutinio atsakymo - dėl ko pagrindinis herojus jėgų žydėjime nukrenta nuo stačių laiptų ir užsimuša. Tačiau tikrasis gyvenimo, Likimo vijų priežastingumas yra painesnis.Galutinių atsakymų jame nebūna, tik įvykio faktas. Priežastingumo pėdsakai istorijos veikėjų  sąmonės veidrodžiuose  susikryžmina ir susidubliuoja. Mirtis fiksuojama kaip finalinis akordas, kaipPASKUTINIS ŽINGSNIS, į kurį atvedė nuosekli biografijos epizodų seka ir (ne)meilės tėkmė.

Epizodas-pakopa -  tai pagrindinio herojaus, architekto Košrovo klaidingai suprojektuoti  namo laiptai su lemtinguoju  paskutiniu laipteliu. Jo žmonos aktorės Leilos netyčinis smūgis į smilkinį poros skandalo metu. Melagina vėžio diagnozė,  dėl kurios Košrovas ekscentriškai puolė, kaip mažas vaikas, žaisti su mirtimi - varinėti su riedlente, griuvinėti ant asfalto, džipuoti kalnų serpantinuose ir kaltis su vaikystės skriaudikais. Pakopa - daktaro atėjimas filmuotis kartu su Leila. Leilos nostalginės nuotaikos, reanimuojančios pirmąją meilę ir atstumtą jaunuolį.. Daktaro skyrybos ir grįžimas namo. Košrovui prarasti Leilos  jausmai. Košrovo beprasmybė be Leilos meilės..... Kada, kas užsakė MIRTIES AKIMIRKĄ? Kieno ji buvo užprogramuota? Šiais labirintais klaidžios ir ieškos atsakymų vis daugiau menininkų. Jau nebesvarbu detektyvinis  faktas: dėl kieno kaltės nukrito nuo laipto ir rastas su žaizdota galva, kas žudikas. Įdomiau - rasti  Mirties atskaitos pirminį tašką, užuomazgą žmonių gyvenimų vijose ir jausmų susikirtimuose. 

Ali Mosafa  kūryba persmelkta literatūrinės pasaulėžiūros. Jis semantiškai, kaip literatūrinius tekstus sujungia į logines grandines veikėjų  tikrovės ir jų sąmonės srautų epizodus. Gaunasi rišli trispalvė mozaika,kurioje fraktalinasi Laiko tėkmėje Leilos, Ali ir Daktaro meilės trikampis. Literatūriškumas - ir   gausybėje kino citatų (žodžių- kino statinio plytų) iš Irano režisierių darbų, iš Almodovaro,K.Reygado, F.Felinio,D.Linčo  filmų.


Art: Ghazaleh Bahirale,Iran

Žanriniu požiūriu filmas susišaukia su F.Felinio "8 1/2" . Autobiografinis, nufilmuota pauzė norint pažvelgti į savo kūrybą iš šalies. Net režisieriaus mama, garsi persų literatūros profesorė atvaizduota, įamžinta Filmas irgi  filmuojamas kito, vidinio filmavimo procese. Simptomatiška scena , kur herojus (Ali Mosaffa režisavo pagal savo scenarijų, pats vaidino su savo žmona)  maivosi prieš veidrodį : "Aš- mirtininkas". Daugiaprasmė metafora. Kiekvienas nekomercinis režisierius miršta kurdamas ir kuria apie mirtį, kaip gyvenimo sąskaitininkę ir daktarę.Kiekvienas Irano kino kūrėjas - mirtininkas, nes vaikšto peilio ašmenimis pasmerktoje,nukryžiuojamoje šalyje, didingoje Persijoje, kurią Kristaus tauta skubiai-tūžmingai-vaizdingai-godžiai  iškelia kaip visuotinį, pagrindinį karo taikinį naujų laikų Golgotoje. Kiekvienas mylintis - mirtininkas, nes širdimi ir krauju  tapo paveikslą, kuris  pasiliks po mirties kaip vienintelis alibis, įrodymas, jog Ali tikrai gyveno, nes mylėjo Leilą.  

Art: Sahar Mokhtari (Iran)

 A.Mosaffa nuėjo dar toliau už kino pirmtakus trindamas įsigalėjusias, dirbtinas, išprotautas ribas tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Tikroji mirtis ateina , kai nematai vidine rega artimo, mylėto veido,jo niekaip neįstengi prisiminti,  kai dėl to nė kiek nesijaudini, tai sukelia tik juoko priepuolius. " Negaliu prisiminti tavo veido", - juokiasi Leila. Vadinasi, jos vyras jai tikrai miręs.Jos pasaulyje jo nebėra. Neturi reikšmės, ar faktiškai , formaliai konstatuota jo mirtis, ar įvardintos jos priežastys. 


 

  




2013 m. kovo 21 d., ketvirtadienis

Kinopavasaris'2013 :Po tamsos šviesa

Kas:Po tamsos šviesa
Rež:Carlos Reygadas( Meksika, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija)
http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1361211301
Vertinimai: 0

Kokios aplinkybės priverčia talentingus režisierius sukurti savo pačių nuobodžias parodijas? Kiek genialus Karloso Rejgadoso filmas "Tyli šviesa", tiek nevykusi jo naujausia drama "Po tamsos šviesa" . Scenarijus - įdomus. Neįtikėtinai vaidina  mažyliai, tikri režisieriaus vaikai . Fantastiška  pirmoji introdukcinė scena apie vaiko ir gamtos stichijų  pirmapradį ryšį. Rakštis - pagrindinė aktorė neprofesionalė  gražuolė  Nathalia  Acevedo, debiutavusi šiame filme. Ji abuojai, tuščiomis akimis ir meniškai išdailintu tarpkoju  įžemino Rejgadoso nebylųjį ,  holistinį eko-sakralumą. "Tylioje šviesoje" skirtumai apjungė, konfliktai  natūraliai, paklusdami gamtos amžinajam ritmui, išsirišo ir išnyko,  kaip ir  tabu  pertvaros žmonių nuostatose.


Šiuosyk besikamuojanti iš seksbado, įsitempusi, provakarietiška mamytė iškrito iš  Meksikos etninio ir gamtinio konteksto kaip koks dirbtinis hamburgeris tarp meksikietiškų  takų (tacos), suardė filmo tekstūrą, muzikalų ,daugiaprasmį , originaliai ištęstą rejgadišką kinoaudinį. Gavosi  DĖL EKSPERIMENTINIO PONTO (kameros apvalus fokusas, paliekant ekrano krashtus ishplaukusius) ,BE RYŠIO, APIE NIEKĄ.Iš didelio audros debesio nuvarvėjo skystas lietus. Reminescencijų kratinys iš Tarkovskio-Buniuelio-Kubriko ir nenusisekęs bandymas pamėgdžioti rafinuotą  tailandiečio Apichatpong'o "Joe" Weerasethakul'o impresiją "Dėdė Bunmy , kuris gali atsiminti savo praeitus gyvenimus" (Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives) .
 Tuščiakalbė feisbukinių šeimyninių reklaminių atpasakojimų virtinė: tas su tuo ir tada, oj kokie vaikučiai pupuliukai-nuogi užpakaliukai, ak-ak  gamtos vaizdeliai panoraminiai gražūs, ir ožys animacinis iš del Torreso "Pano labirinto" nuotaikingai užklydo.
Išėjau, kai Nathalia uždainavo, šeimos narių prašoma, prie pianino. Be klausos, žiauriu balsu. Matyt režisierius, apakęs nuo aktorės grožio, apkurto jos negabumams. Pasprukau paskui būrį  žiūrovų  neištvėrusi  "rujojančios Natašos a lia Tolstojaus Rostovos" kūniškų kančių šalia vyro impotento ir paklusnių tarnų, tarp mušamų šunų, kertamų medžių, prakaituojančių svingerių, pozuojančių vaikų,  blevyzgojančių giminės baliauninkų, anoniminių alkoholikų ir kitokios  buitinės- antropologinės kasdienio meksikiečių gyvenimo smulkmės.       



2013 m. kovo 19 d., antradienis

Po sopranų padu

Kas:Donato Jankausko (Duonio) instaliacija "Sekmadienis"-
Kur:  ŠMC, Vilnius
Kada: 2013.02.23
Vertinimai:8 iš 10 (net ryto gamtinė saulė pro stoglangius nepramušė skurdaus apšvietimo)

Pašauktojo menininko kūriniai atsikartoja paralelėmis realiame gyvenime.
Išėjusi iš D. Jankausko sukurtų kartoninių varguoliškų kariotiškių patekau  tądien į  fantasmagoriją. Vyko visaliaudinė šventė. Tūlas A.Šedžius šventė  nac.masto vestuves. Nežinojau, kas toks? Pasijutau lyg patekusi į absurdo teatrą. Auklėjau vaikus elitinių žmonių pavyzdžiais. Va tai tau,  aleliumai rūtele - pražiopsojau kažką visuotinai svarbaus - naująjį supermeną,gal net kažkur karūnuotą Princą .



Išsigūglinau - turtingas Šiaulių politikas, KGB karininko sūnus, paskolinęs I.Jurgelevičiūtei vonios rankšluostį. Ir tiek nuopelnų? Iš ko sukrauti  turtai? Gal iš IT produktų, kaip Vozniako , S.Džobso ar B.Geitso? Iš gudrių finansinių tarptautinių spekuliacijų  kaip G.Sorošo ar B.Berezovkio? Iš gamybos, sukūrusios šimtus darbo vietų ir auginančios šalies BVP? Gal šou žvaigždė? Ne,  šou negali niekaip būti, su tokiu antiartistišku, necharizmatišku  veidu.
Nervai nelaikė, kas jis? It  Kafkos košmarų herojus  jaučiau užgriūnantį egzistencinį siaubą... pasirodo, gyvenau užribyje, Alisos paslapčių kambariuose, atitrūkusi nuo visuomenės nepažinojau kažko svarbaus savo žemėje, kuo didžiavosi ir gėrėjosi nacija, mūsiški  2,85 milijonai...


Gal koks kontrabandininkas? Hm, neįmanomas variantas .... Juk nešlovins visuomenės informavimo priemonės kontrabandininko šeimos ceremonijos ir nevažnyčios jam pats Šiaulių merijos šulas. Jetau, kas jis? Kodėl jo vestuvėms skiriama tiek daug dėmesio? Įtariu, sopranų užsiundyti, užguiti alkani mediatoriai sulėkė pas jį su viltimi pavalgyti už dyką, galbūt pasirankioti turtingų vestuvininkų  numestų  apgraužtų kaulų? Mafijinė mįslė, kuo A.Šedžius su ex-nepilnamete Monika yra elitiniai Lietuvoje? Kad yra turtingi ar kad tėvas , kartu su KGB ex-kadrais galbūt  yra prie realios valdžios vairo?  Ojojoj, kokie nesąmoningi klausimai susigrūdo: gi nėra ir negali būti jokios KGB  valdžios Lietuvoje,yra tik Šedžius su Monika, man nežinomi  Šiaulių gulbinai su baltom pirštinėm ir baltais kostiumais .
   

 Dar didesne mįsle tapo  neužilgo nacionalinė "baltų tapkučių"
 vudu-psichozė - verslininko V. Matijošaičio žmonos laidotuvės, jos šlovingas pakasimas greta tautos ąžuolų.

Pasiskaitinėjau  tragiškos žūties žinias iš toli, iš  ES sostinės ir ....kafkiškas siaubas purtė etninio orumo liekanas: kas ji? Kodėl jai tiek daug dėmesio skirta naujienose? Nagi, filantropus daugmaž  žinau. Netgi tuos, kurie nesiviešina ir slapstosi nuo FNTT "stalinistinių-satanistinių kratų brigadų" . Šou žvaigždei - per provinciali. Įtakingai politikei - nieko ženklesnio nenuveikė. Suprasčiau, kad būtų Pieno marių  ar Dešrų kimšyklos imperijos atstovė. Nevegetarinio maisto kultas dar  gajus, gali reikštis  ir tokia hyperemocionalia  masinio gedėjimo  forma. Betgi lietuviai žuviesbeveik nevartoja, jos nevertina, prakenčia silkę per pasninką, ko taip sutartinai graudenosi?

 Kas ją iškėlė ant šakių kaip tautos  šviesą ir viltį, geradarę Madoną? Kas ištransliavo  mersedesinę laidotuvių  "strielkę" (VICI aplinkos sueigą), pateikė laisvos visuomenės vaikams: štai kaip reikia gyventi, kad pelnytum valstybines laidotuves ir viasaliaudinę šlovę? Manyčiau, tai  - natūralus, būriškas  baudžiauninkų ūbavimas atsisveikinant su  geraja dvarininke ar net karaliene,  MMA dalintoja. Lai ilsisi ramybėje geroji meoterėlė,ji nekalta dėl  masinės vergų psichozės. Lietuviška neurbanizuota sąmonė dar neišgyveno  istorijos raidoje gerųjų karalių garbinimo etapo, dar kuria infantiliai  kaip lėlinius idealus princus ir princeses, dar tikisi  visuotinės laimės iš naujai išrinktojo Popiežiaus  

 

Pasak V. Čerčilio,  istorija rašoma nugalėtojų. Šiuolaikinė LT istorija yra riebiai ir įžūliai   rašoma    pralobusiųjų, kurie šeria ir peni  žurnalistus. 

 Viliuosi, istoriją liudija ir liudys  amžininkų menininkų kūriniai. Donato Jankausko iškilusis Sopranas , per visą ŠMS salės aukštį, liudys ,kieno diriguojamoje pilkoje epochoje gyvenome, kokia įslaptinta valdžios aštuonkojo plikė  kūrė žaidimo taisykles.Taisykles, kurios privilegijuoja,  išaukština piniguočius ir sugrūda į ubagų  išlikimo palapines didžiąją statistinę gyventojų  dalį.


 Nugarą visiems atgręžusio Soprano karalijoje nėra šviesos. Niūru it šikšnosparnių palėpėje. Ekspozicijos apšvietimas - natūralus, dieninis, kiek sklinda pro ŠMS lubas. Skulptūros nušviečiamos chaotiškai, Vilniuje giedra retai  pasitaiko. Pačios iš savęs nešviečia.
 Sopranai iš principo negali akumuliuoti šviesos, spinduliuoti kreatyvą, jų tikslas  - įbauginti ir valdyti, ant masinių baimių mielių išauginti valdymo galias, įdiegti savojo Dievo atvaizdą . Instaliacijoje jų Dievas - tai gauruotos grobuoniškos rankos , praplėšiančios dangaus skliautą (ŠMC salės lubas). Kas valdo - tas ir gauna "per legitimius rinkimus" savojo Dievo distribuciją pardavinėti "dvasinio peno standartizuotus produktus "   infuzorinėms masėms.Tam ir tarnauja "Žvėries fobijų" (kuriamų jau globalesnių Sopranų komandų) propagandistai, kaip tarkim Elijus Kebleris . Žr: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/elijus-kebleris-zveries-veidas-500-317218

Instaliacijos sopraninis įvaizdis - universalus, multisemantinis, biblijinis, pritaikomas visoms nūdienos valstybėms, kur nėra stiprių savistovių politikų, kur valdžia suauga su stambiu kapitalu, be jo šešėlinių injekcijų nepajėgi valdyti. Taikliai šią naują  lobstančios valdžios formulę apibendrino vienas rusas žurnalistas FB dispute: "37 год  возвращается в виде фарса. На троне сидит бандит, под ним жулики и подлецы, освящает эту власть продажные СМИ и аморальная религия. Внизу оболваненный этими СМИ и религией злобный народ, обожающий бандита на троне и ненавидящий всех, кто пытается сделать что-то хорошее." 
Tai - D. Jankausko instaliacijos vienas iš galimų apibrėžimų.


Užkliuvo beždžionėlės palapinėje. Taip, zekiškų šešėlinių sopranų užguitas elektoratas per vieną kartą (generaciją)  nužmogėja, nes nusileidžia iki primityviausių biologinių, žvėriškų  poreikių - išgyventi konkurencijos džiunglėse, kad pavalgytų ir turėtų pastogę.Virsta baikščiu, hyperemocionaliu, dresuotojų engiamu žvėriūkščiu. 
Tačiau orangutangai, kurių įvaizdį D.Jankauskas panaudojo intstaliacijoje kaip vargšų nuskurdusių,nužmogėjusių  masių, - yra vidujai, dvasinėmis savybėmis pranašesni, humanoidiškesni, nei paskolų  ir bedarbystės prislėgti, tempų  ir nepriteklių nubukinti 21 a.paprastuoliai. Paprastuoliai, kuriuos Užkalnis fašistiškai spardo vien už tai, kad  anie neturi plėšrių žabtų atkasti didesnį gabalą nuo sopranų grobio. Kiek pasakojo Sandra Dastikienė, B.Galdikas fondo atstovė, orangutangai - bendruomeniniai, solidarūs, gentainių neprievartauja,globoja silpnesnius, išgyvena svetimą skausmą. Tikri humanoidai,į kuriuos naujų laikų dvikojai  vartotojai-mėsgaliai  turėtų lygiuotis, kaip į dvasinius mokytojus.

Per orangutangų pranašumo prizmę - universalus D.Jankausko  įvaizdis atskleidžia  globalų dieviškos tyros gamtos išniekinimą, virtimą kartono ir šiukšlių sangrūdomis ten, kur viešpatauja PINIGO galia, kur Pinigas  švenčia Sekmadienį ir užjuodina dangų, užlieja vaiskias gamtines spalvas pilku betoniniu sarkofagu.

D.Jankausko kartonkės - stiprus, universalus įvaizdis. Kartonkės - tai didmiesčių priemiesčiai, kur susitelkia įvairiaspalviai marginalai ir emigrantai su viltimi gauti dailų dubenėlį su bananais. Bespalvės kartonkės - tai tiražuojami masiniai produktai. Šiukšlių megatonos, plūduriuojančios vandenyno užutekiuose, į kuriuos tik retsykiais nuskraidinamas koks žalesnis  prezidentas paaikčioti ir susirinkti viešumoje balsų prieš rinkimus.Kartonkių kuorai - tai megapoliai, pasiglemžiantys miškus, Gamtos turtą, užkariaujantys miško žvėrių valdas. 
Nuskusta pilkai kartonkė jau - Gedimino kalnas, kurį zuokistai nugremžė, išrovė unksmingus medžius, istorinės  gamtos liekanas. Kodėl ? Kam????? Už ką????? Gal ten bus mistinių avialinijų aerodromas?  Kartonkė - tai vartotojų mišios, kultinis švenčiamas sekmadienis, išpakuojant  supermarketuose įsigytą DAIKTĄ
Aha, šeima  nušvinta pakylėta, veždama Akropolio vežimėlyje išsvajotą kartoninę pakuotę su televizoriumi, vaikų baldais, akcijinėmis vonios plytelėmis.Tai sukelia ir aplinkai teigiamų emocijų -štai, jie užsidirbo, jie jau gali, jie jau turi PINIGO dovanotą kartoninę ostiją.Jiems jau trumpai negels sprandų plušant sopranų biuruose ir fabrikuose. 
D. Jankauskas apnuogina Daiktų sudievinimo epochos esmę:kartonkių  daugiaukštės sangrūdos bujoja, kad kažkoks nematomas Fantomasas, išpampęs ant kartoninių buratinų triūso,  turėtų daugiau komforto -  storesnę aukso grandinę, minkštesnį chalatą, platesnes erdves naujoms kartonkėms ręsti.   

Kartonkė - tai ir renčiami greitomis bažnyčių kuorai, į kuriuos Vatikano sopranai suvaro tirtančias pasimetusias aveles iš jų palaikių palapinių dėl  valdžios-bažnyčios aljanso materialaus komforto .
Per universalius įvaizdžius D.Jankauskas priartėja iki esminių, opiausių  pasaulėžiūrinių  laikmečio dilemų. Ką paliks po savęs sopraninė civilizacija? Kas išliks joje, į ką mutuos tie, kurie punta, ir tie, kuriems rojus - palapinėje?
Tematiškai ir idėjiškai D.Jankauskas  kalba apie tą patį , kas jaudina ir priešakinius pasaulio menininkus, kas pristatoma  planetos sostinių meno centruose kaip avangardas.Stilistika - groteskiškas pop-artas su tautosakos elementais. Išdrožtos stovylos - lietuviškos medžio dievadirbystės atmaina, jos naujos meninės išraiškos.
ŠMC nustebino gerąja prasme. Pirmąsyk po gero dešimtmečio tryzniojimų  ir mentalinių išsidirbinėjimų suteikta padori erdvė atsakingam, mąsliam  menininkui, kuris ne vien žaidžia su forma ar pristato netyčinius laisvalaikio patepliojimus belaukiant užsakovų.D.Jankausko menas - dvasinis, nes apie naujų laikų Dievus, jų ganytojus ir išpažinėjus.               







2013 m. kovo 8 d., penktadienis

Kaimo studija'3: monotipija pagal Saulių

Kas: monotipijos  ant stiklo technika  
Mokytojas: dailininkas SAULIUS DASTIKAS   http://www.sauliusdastikas.com/
Kada: 2013/03/07

Dienos paralelės: klaipėdiečių šeima laimėjo Teleloto 100-ąjį milijoną ir ... mūsų kaimo studijoje gausiai nulijo dovanomis. Atėjo paštu didelė dėžė (per 2 kėdes!)  su dažais ir popieriaus albumais nuo Robertos M. iš Norvegijos.Ji irgi užsikrėtė meno virusu ir nutapė  natiurmortą olandų  stiliumi, prrisiminusi mokyklos pamokas.  O didžiausia dovana- iš Vilniaus atvažiavo  TIKRAS profesionalus dailininkas SAULIUS DASTIKAS apmokyti vaikus įdomios monotipijos technikos.
  
Robertos M. pirmasis savarankiškas (be mokytojų)  bandymas po 18m pertraukos, oho! 
  Viešnagei pradėjome ruoštis iš anksto. Bibliotekininikė Teresė  iškabino kaime viešą skelbimą, vaikai atėjo pasipuošę,  net su baltais golfais. Ką gi, kai kurių mamoms teks balinimo  rūpesčių. Vaikams,kaip visada, nepatiko fotoaparatai, slėpė veidus fotografuojami. Deja, visuomenei reikia ataskaitų, kad leistų tęsti gerą darbą, leistų rinktis valstybinėje biliotekėlėje. Fotografavom dėl  ataskaitos, dėl trumpo reportažo į rajono spaudą.

Sauliaus ir Sandros Dastikų viešnagė studijoje 

Saulius pasiūlė temą "Šalys, į kurias norėčiau nukeliauti". Jiedu su Sandra buvo ką tik grįžę iš tolimų kelionių, dar spinduliavo Pietryčių Aziją. Vaikai  į keliones nesureagavo, mat niekas  iš jų nebuvo keliavęs toliau  Jašiūnų ar Šalčininkų, vyresni - gal iki pajūrio.Vaikas dailėje geba išreikšti  kažką artima,  ką gerai  pažįsta, prisimena,  ar jau įgudo atvaizduoti, kas giliai  sujaudino, susiję su jo vidiniais pasauliais ir šeimos akiračiais . 

Jų improvizacijose, kaip įprasta gimė Vėžio archetipo motyvai: ŠIRDYS - plačios, siauros, įskeltos, dvigubos, su spinduliais, vėriniuose, appipintos žiedais. GĖLĖS - puokštėmis, solo, ornamentais. GAMTOS ir MIŠKO miniatiūriniai fragmentai - išdidinti iki Visatos  mastelių: drugeliai, bitės, paukščiai, debesys. LOVE:  šiuo žodžiu vyresni pakeitė širdies atvaizdus,  meilės vaizdinių grynas  energijas filtravo per žodį , vertė į kalbinę reikšmę. Nors širdies ideograma  - suprantamiau, nei  vienodos grafinės literos, vienareikšmiškai.    

Mažiukėms, iki 7 metų, mergaitėms monotipija gal buvo per sudėtinga.Įsižaidė spausti  atvirkščiai surašytus žodžius. Diana vienintėlė parašė jau lietuviškai  "Velykos". Ji jautriai skiria viešo bendravimo taisykles nuo privačių, kultūringai derinosi prie svečių, nes  mes -atvykėliai - tauškėm tarpusavyje lietuviškai.    

Valerija nustebino. Sesė su drauge visada už ją pabaigdavo darbą, ji įprato pasyviai nuleisti teptukus ir stebėti, kaip vyresnėlės  iš draugiškumo padeda, privatizuoja jos piešinį. Šįsyk pasodinta atskirai nupiešė   sudėtingoss, daugiapakopės formos drugelį, jos piešinys  net pranoko padėjėjų medžius ir velykinius kiaušinius, Saulius pakabino ant sienos jį kaip vieną geriausių . Čia tai bent,  nesitikėjau. Jai reikia pieštuko, jį valdo sumaniau, nei  vandeninius.

Monotipija pavyko visiems
Saulėlydžio monotipija tą dieną
 
Popieriaus buvo su kaupu, jie piešė daug, vos spėjau iš paskos galvoti įdomesnes temas. Atspaudė medžius. Po  to - sveikinimus  mamytėms kovo 8-tos proga. Nagi  nespėjau pagalvoti, pasitikslinti, ar jie švenčia tulpių dieną ?  Ar turiu teisę tą įvykį  minėti? Pasipylė  mamų portretai su auskarais ir su drugeliais, gulbių poros.
 Paskutinė tema - Velykos: kiaušniai ir  zuikiai . Juos spalvinsime kitąsyk.
 
Janeko reakcija  priminė maniškę vaikystėje: puikiai nupiešęs,  gailiai susikrimsdavo, susigėsdavo ir paslėpdavo veidą delnuose. Gi išviešino intymą, dalelę jausmų. Nesaugu atplėšus gabaliuką,  nežinia, kaip aplinka   sureaguos, ar prispjaudys į dūšią,ar apkabins... Baugoka ir pamačius, kas  netikėtai išsiliejo iš vidaus, ko galbūt net neįtarė turįs... Užtat pasislėpus atrodo, kad tavęs niekas nemato ir net pabarimai nežeis... Kokie pabarimai?! Tik paskatinimai! Kiritkuoti vaiko piešinį - tolygu trypti jo atvertus lobynus, blokuoti ir ateičiai jo bet kokią, ne tik menininę saviraišką. Ufff, iki grabo neužgis Pieštuko, grubaus mokyklos dailės mokytojo, vieši išsityčiojimai, suparalyžavo mirtinai mano meninę raišką.Gal paduoti į teismą už vaikystės didžiausią žalą ir traumuotas emocijas? Būtų precedentas:))))

Valomos rankos
Saulėlydžio monotipija 2013/03/07
Moterų solidarumo  šventės išvakarėse gimė solidarių  ateities projektų. Galbūt nuvešim  studijiečius vasarą į Kauną, kur Sandra organizuoja  vaikų stovyklą prie Botanikos sodo.Ir vėl sugėlė: o kaip su kalba, ar leis jų tėveliai, įsiutinti, įpykę dėl Kubiliaus antilenkiškų akcijų? Ar jų užgautos lenkiškos ambicijos leis vaikams susidraugauti?       
    
Saulium jie patikėjo, noriai patikėjo mazgoti  terpentinu rankas, išjuodintas spaustuvių dažais. Bibliotekos šeimininkė irgi juo patikėjo, įpareigojo  iki gegužės nupiešti  ant drobės Turgelių bažnyčią. Tradiciškai paveikslas dovanojamas kiekvienam jos kunigui įšventinimo jubiliejų proga.       







2013 m. kovo 4 d., pirmadienis

Minjelos drugeliai išskrido

Kas: G.G. Puccini opera „MADAM BATERFLAI“ 
Kur:NOBT
Kada: 2013 vasario 26 d.
Atlikėjai: D.Stumbras (konuslas), L.Jonutytė, R.Karpis, A.Malikėnas. Dir.M.Staškus.
Čio-Čio Sun - Irena Zelenkauskaitė
Pinkertonas:Andris Ludvigs (Latvija)
Vertinimai: 100 iš 100


Žinia, tautinis paprotys - gerbti mirusius stipriau nei gyvuosius. Lietuviškos laidotuvės  šventiškumu ir ritualų  bei šukuosenų grožiu  spindi prašmatniau, nei vaikų gimtadieniai ar diplomų įteikimai. Tą patvirtina ir kirpyklų sezoniškumas: prieš Vėlines - metų pikas, minios suplūsta , kad giminių taryba prie bendro kapo pagirtų, nesupeiktų atrodymo, kad šeimyninės apkalbos metus nenuodytų gyvenimo.

Tie patys papročiai persikelia ir į nac.teatrus. Proginiai spektakliai skiriasi nuo einamųjų, repertuarinių, kaip kasdienės vakarienės užstalės nuo vestuvių ar laidotuvių ištaigingų balių."Madam Baterflai" mačiau iki tol Vilniuje dusyk. Per vieną balaganą, kur Pinkertonas švogždė, o choras  įgriūdavo į sceną kaip padrika šutvė, sudarkė choreografijos harmoningą japonišką simetriją, tyliai džiūgavau, kad Antonis Minjela jau rojuje, nemato, kaip maitojamas jo šedevras.


Paskutinis kartas,keleriems metams išeinančio iš repertuaro spektaklio išleistuvės Vilniaus operoje  paliko neišdildomą įspūdį . Palydėtuvių proga  vėl atsirado net pirminės  režisūrinės detalės, kurios buvo dingusios einamuosiuose vaidinimuose.Choras susistygavo ir susidainavo, išpildė mizanscenų choreorgrafiją švariai, preciziškai, kaip japonų senovės meistrų ikebanoje: nė vieno atsitiktinio judesio, veiksmas/judesys=muzikinis taktas. Absoliutus garsinis susibalansavimas.Orkestre net amžini džokeriai - lietuvių pūtikai - pasitempė, negėlė ausies atsitiktiniais nepataikymais.Orkestro neatpažinau, lyg naujai surinktas. Buvo įsiklausyta į atlikėjus, prisiderinta prie vibruojančio I. Zelenkauskaitės vokalo, ji  neužgožta akompanemento garsais. Orkestras kaip reta buvo savo vietoje, ne -  prasilenkiantys intonacijomis ir ritmika pašaliečiai.Bravo! Kad kiekvienąsyk tokį lygį išlaikytų, ne tik per proginius pasirodymus ir laidotuves..

Art: Hokusai


Irenos Zelenkauskaitės vaidmuo vertas atskiros monografijos. Net  dramos teatre senokai  mačiau tokią subtilią, įvairialypę, įtikinamą, motyvuotą ir išieškotą  meninę raišką . Rūtos Staliliūnaitės Barbora gal? Operoje solistams  vis dar nekeliami reikalavimai - kurti meninį įvazdį, interpretuoti charakterį, atskleisti  personažą. Vis dar svarbiau išskirtinis vokalas, jam aukojamas vaidmens piešinys .Ateities operoje reikalavimai ne tik dainuoti, bet ir vaidinti - žinoma, bus keliami. Juk vokalo partiją galima bus paklausyti iš tiesioginių transliacijų, nepasikeliant nuo sofos. Kas kino siužetų ir daugiabriaunių charakterių išlepintus vartotojus atvilios į operą, kuri dabar kone visame pasaulyje tapo  pagyvenusių ir senukų kultūros žanru? Atvilios talentinga, originali meninė  režisūra ir įtaigi vaidyba, blogiausiu atveju - skandalinga ar melaginga frontali reklama .Naujas iššūkis operos žvaigždėms - ĮKŪNYTI PERSONAŽUS, nebūti vien Balsų Įrankiais.

Art: Mitsuoki Tosa

I. Zelenkauskaitės   sukurtas Čio-čio San charakteris  nuo šiol man taps asmeniniu mitu, idealiu šios operos  atskaitos tašku. Tik tokią Pučinio moterį-drugelį nuo šiol įsivaizduosiu, įsiprintino ilgalaikėje atmintyje. Pirmąsyk išgirdau ne vien puikiai atliktą vokalinę partiją. Gražus balsas, kurį skanauji kaip rūšinį vyną. Melodramatinis tembras, gerąja, neserialine prasme.
I.Z. įsijautusi išgyveno mylinčios ir išduotos moters JAUSMŲ BEKRAŠTĘ VILNIJANČIĄ SKALĘ. Naujai permąsčiau stereotipinę japonų geišos istoriją. Anksčiau visada jos būdavo gaila, kaip tragiškų aplinkybių aukos.Mažiukė nelaimėlė, aklai patikėjo meile, jai atsidavė ir buvo atmestinai palikta, pamiršta amerikiečių leitenanto. Auka, kuri  nesulaukusi atplaukusio vyro, pagal japonų tradicijas privalo nusidurti charakiryje, nes kitaip bus pasmerkta, prapuls aplinkinių paniekoje. Kituose pastatymuose  madam scenoje blaškėsi - kaip aistruolė Medėja , palūžusi išduota, desperatiškose keršto Likimui konvulsijose.Taip ją pateikdavo didžiuma operos statytojų ir solisčių.



Manregis, I. Zelenkauskaitė labiausiai priartėjo prie Antoni Minjelos sumanymo (koncepto). Jo kitaniškos lėlės marionetės  - ir duoklė japonų teatro tradicijoms, ir naujųjų laikų meilės ženklai. Tai, kas neįmanoma žemėje, sąlyginumų suvaržytoje visuomenėje, vyksta paraleliniame - dangiškame, baltojo  Likimo vedžiojamų lėlių pasaulyje . Ten leitenantas taip pat stipriai myli savo mažają plaštakę,ten būna drauge net mirties akivaizdoje. Lėlių pasaulis - kaip priešprieša žmogiškajam, persunktam  melo ir naudos, kaip Čio-Čio san vidinio drugelinio - šviesaus ir nesudrumsto - pasaulio atspindys, jos asmeninės(personalizuotos) tikrovės veidrodis. Pinkertonas realybėje pabėga, o idealiame Meilės- lėliškame pasaulyje - artėja prie mylimosios. Ji nėra auka, o - palaimintoji, kuriai teko išsvajotoji moterų laimė   - mylėti ir būti mylimai, skraidyti.
Rež.Anthony Minghella


 A.Minjela jau kelia meilės istoriją iš giminės ar paprotinių tragedijų mirtinų aklaviečių link padangių- per lėlinius paukščius, byrančius vyšnių žiedlapius, japonų teatro marionetes. Viskas, kas buvo gražaus išdainuota žmonių širdžių jungtyse -  nesibaigia,tęsiasi  amžinai aukštybėse, net ir po mirties. Jei kam kyla abejonių, ar įmanoma vertinti režisirūros lygmenis,neva dėl skonio neva nesiginčijama , tenueina  pasižiūrėti A.Minjelos "Madam Baterflai" - kaip režisūrinių sprendimų etalono. Neprireikė jam nei keptuvių su kiaušinienėm, nei gyvų aviganių šunų. Modernumas - režisieriaus vaizduotėje, ne scenos šokingo runkeliškuose rekvizituose.


Tą vakarą vienai merginai  iš gimtadienio kompanijos, atverkusios su mumis tragišką meilės istoriją (o publika verkė, faktas),  užkliuvo solistės amžius.Raukėsi, esą per didelis neatitikmuo tarp Pučinio  15-metės geišos ir 50-metės lietuvių primadonos. Apmaudu, kai  praktinio proto bioskaičiai užtemdo pajautas ir vaizduotę, apakina ir apkurtina . Jaunutė operistė gal ir pajėgtų šlovingai  išpildyti plačiakraštes  kantilenines arijas ir vibruojančius  rečitatyvus.Tačiau ji dar neturėtų skausmingos jausminės patirties,nepažintų ir neturėtų savyje  intonacinių spalvų,  kurios  tiksliai perteikia paliktosios gėlą ir drugelišką trapumą. I. Zelenkauskaitė tapė jaunutę japonę įtaigiau,nes jos  ne tik vokalas bet ir širdies  paletė buvo  turtinga  moteriškų įsimylėjimų istorijos.  Tai net nebuvo vaidyba, o pačios solistės personalinis mitas : saugoti ištikimybę, pasilikti amžinos meilės istorijoje, neišduodant jausmų žemiškais prisitaikymais. Banalu antspauduoti - " amplua".Veikiau - pataikymas į save. 


Laiko aktualijų požiūriu  šypseną kėlė libreto tekstai apie amerikonus, kurie "užklysta trumpam į svetimas žemes apturėti gerą laiką ir papramogauti". Pučinio operos  pirmuose pastatymuose  buvo pabrėžiamas Pinkertono cinizmas. Metaforiškai Čio Čio San galėtų būti tautos įsikūnijimas .Gi po Hirosimos japonai suskydo amerikonizmo kultūrinėse įtakose, prarado didelę dalį etno-savasties, kurią per meno paveldą pajėgė restauruoti. Fukusima - Nato įpirštų reaktorių "dovanėlė" ,irgi pinkertoniško braižo. Štai Ševronas atplaukė su skalūnais vilioti mūsų Madam Bateflai, gvieštis brangiausio jos vaiko-  Žemės turto, GĖLO VANDENS, dėl kurio už poros dešimtmečių valstybės kariaus, kaip dabar dėl naftos.  Negi gintarinė  plaštakė patikės, kad tai nesavanaudiška  meilė mūsų nepriklausomybei,lauks bergždžiai  lyg pokario rezistentai  tolesnės pagalbos? Negi  parsidavusių politikų (kaip dėdžių  bonzų  operinėje istorijoje)  spaudžiama,  paklusniai atiduos  savo gėlas brangenybes, kad vėliau, palikta  bevaisė ir paniekinta ant frakinginių  kapinynų , pinkertonams nereikalinga, tragiškai pasipjautų?  
I.Zelenkauskaitė gauna Auksinį Scenos Kryžių už Madam Baterflai


 A.Minjelos režisūrinis šedevras -kaip priesaikas lietuvių  operinei kultūrai- nenuleisti kartelės . Nepamirštami byrantys sakuros  žiedlapiai, pantomimos šokiai su japoniškais žibintais, atkartotos lakoniškos  japonų graviūrų kompozicijos, raudonos jausmų šilko vijos, apjuosusios Čio-Čio san - jau istorija, pasilikusi klausytojų ir jų palikuonių atmintyje.