2013 m. gruodžio 26 d., ketvirtadienis

Atžalynas: anuomet, t-a-d-a, šiandien, rytoj ir... visados

Kas: teatro spektaklis K.Binkio "Atžalynas",  
Kur: Vilniaus nac. dramos teatras
Režisierius: Jonas Vaitkus
Kada: 2013/12/19
Vertinimai: 10/10(scenografija - 0, jos nebuvo)

Spektaklis pranoko didžiausius lūkesčius.Po jo susvyravo nusistatymai vengti lietuviško teatro, jau kelintas dešimtmetis nepakylančio iš nihilistiškos destrukcijos griuvėsių. Sugriuvus imperijai, teatras, kaip visuomenės veidrodis, sąžiningai  atspindėjo su pabaiga susijusius procesus  - puvimą,  irimą, defragmentacijas ir kitokias  socialinių ir vidinių (dvasinių) virsmų talžomos visuomenės miazmas. Šios, kaip meninis  Laikmečio dokumentas,  liks įamžintos talentingojo O.Koršunovo  juodos nevilties desperacijose.

rež. J. Vaitkus
K. BInkis
J.Vaitkaus pastatymas - it jaunas želmuo, žymintis  įmanomą  nekomercinio teatro (ir visuomenės) apsivalymą, atgimimą į konstruktyvias formas, diskutuojančias idealus. Iki tol daugumoje pastatymų idealai buvo niekinami, preparuojami marazminiu skalpeliu pagal, na,  maždaug tokią Adamsų  šeimynėlės formulę : "ahaaaaa, vaikučiai geručiai  juokiasi ir svajoja, taip nebūna, jie arba daunai arba akli, reikia skubiai juos apspardyti, apdergti  kiaurai gyvenimo fekalijomis, kad prabustų ir kentėtų, kad gyvenimas jiems taptų juodu  gąsdinamu atrakcionu. Gėrio nėra, nevalia juo tikėti."Šios formulės variacijų apstu E. Nekrošiaus ir A. Giniočio pastatymuose . Juodos primityviausios  destrukcijos fontanai trykšta  lietuvių teatro kritikų bloguose, į kuriuos baisu net žvilgelėti, kad  širdis nesustotų nuo tekstų  pykčio purslų. Teatro blogeriai biochemiškai ir jautriai atspindi-atkartoja, ką mato scenoje. Profesijos baudžiauninkai neturi laimės kaip laisvi žiūrovai nesilankyti menininkų išvemtos  (nenufiltruotos) realybės seansuose,taip vadinamose teatrinėse premjerose.  "Black box" periodo teatre auka - V.Gedgaudas, susprogdino  bendroje  neapykantos terpėje talentas  jautrią širdelę, gaila.

"Atžalyno"režisūrinė stilistika artima japonų kino meistro Kendzi Mizoguči lakoniškoms, paprastoms klasikinėms grafinėms formoms, talpinančioms būties cikliškumą ir žmogaus bergždžias pastangas ištrūkti iš gimimo, giminės nulemtų rėmų. K.Mizogučį amžininkai japonai irgi niekino kaip neva senamadišką.Didžiųjų, brandžių meistrų štrichas - taupus , maksimaliai išraiškingas.Jiems nereikia stovėti  ant galvos kaip cirke mama-afrika,  įmantriais triukais pritraukti neišrankaus žiūrovo dėmesį. Rembrandto paskutiniai darbai primena skubotus eskizus, tačiau  keliuose štrichuose - pagauta  charakterio,veiksmo  universali esmė.Juose tiek išminties, psichologizmo, universalių kodų, jog negali akių atitraukt, tyrinėji kaip atskirą planetą.

J.Vaitkaus "Atžalyno" režisūra liudija Meistro brandą, ištobulintą  firminę  vaitkišką mizanscenų estetiką ir vėl trykštančią jaunatvišką kūrybinę gyvastį. Tai ir Mokytojo pagarbus reveransas Mokiniams,pirmajam režisieriaus kursui, atėjusiam į  nacionalinį teatrą  prieš 30 metų su  "Literatūros pamokomis." S. Balandis, P. Budrys vaidino juose moksleivius, Atžalyne  jau - mokytojus. Kartų estafetės įprasminimas - teatro tradicijų fundametas.Kaip ir bet kokia kita  meninės raiškos sritis, teatras laikos ant tradicijos tęstinumo, ant tvirtų šaknų. Tik chunveibinams  naiviai atrodo, kad sudarkydami ir sugriaudami kanonus jie išranda dviratį.  

K.Binkio drama  kaip   deimantas,   buvo apvalyta nuo daugybinių  interpretacijų apnašų.Sužibo pirminiu idėjinio maksimalizmo skaistumu. Žiūrėjau tautinės dramaturgijos klasiką lyg pirmą kartą atrasčiau. Vaidinimą introdukuoja, lydi Binkio sūnaus prisiminimai,  seno žmogaus įgarsinti samprotavimai apie pjesės prototipus, tėvo inspiracijas, ateitininkų kartos  neva beprasmį  pasišventimą Tėvynei. Jo požiūriu, esą ateitininkų idealai pasmerkė žūčiai gabiausius, stojusius  nelygion kovon su stalinistine-fašistine galybe. Šie prisiminimai - kaip atskaitos taškas, kaip testas: ar buvo kažko verta Rainių auka, išplaukusi iš ateitininkų sąjūdžių ir gyvos, nepalaktinės pasaulėvokos.  Priimant gyvenimą ir mirtį  nedalomoje vienovėje ,  stiprėja įsitikinimas ( ir tikėjimas !): mirusiųjų žygdarbiai lydi nūdienos narsuolių skrydžius,  lyderių pasiaukojimo pavyzdžių apstu  anuomet ir dabar.
http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/jaunas-intelektualas-uzgeso-stuthofe/169929


K.Binkis ,  varguolio kailiu patyręs  socializacijos golgotas prasimušant iš apačių į aukštesnius luomus, sukūrė dramą, kuri bus aktuali, opi  Lietuvai visada. Nepriklausomai nuo santvarkos ir gerovės. Joje nėra charakterių, dėl to absurdiškai skamba  spektaklio aptarimų dalyvių priekaištai, esą tokių teigiamų herojų, kaip  našlaitis Petras Keraitis ir jo draugas Jasius Šiaučiukas  nebebūna. Kad šiuolaikiniai gimnazistai esą  keikiasi ir niekuo nebetiki. Betgi ir dramoje yra keikūnai rūkaliai chuliganai. Tačiau jie destuktyviai neiškelti kaip  dominantės, kaip nugalėtojai .  "Atžalynas" - tai amžinas mitas, klasikinis archetipinis siužetas apie lietuvių, kaip tautos, vyksmą, išlikimą  istorijoje. Dramos veikėjai - IDĖJOS, ne charakteriai.
Petras Keraitis -  lyderis, kuris pasiaukoja, kad sukiršinta, provokuojama išdavystėms bendruomenė  nesusikiltų, nepasiduotų destrukcijai, neprarastų tikėjimo vienybe ir svajonėmis. Jasius Šiaučiukas - ryškiausia žvaigždė, talentas, kuriam iškilti  ir uždegti kitų ambicijas,  reikalinga aplinkos parama.  Jų draugystė - irgi idėja, liudijanti, kad tautos  augimas buvo ir bus grindžiamas  pasiaukojamų lyderių  lygiavimu į gabiausius.

Keraičiai-  lietuvių visuomenės universali idėja. Mūsyse oficiali adamkinė  geradarystė visada  plėtojasi labdariams patogiame formate, tenkina jų savimylą (Mildažytės "bėdų turgus"). Pakanka vienos globotinių ar apdovanotųjų klaidos-abejonės , nepaklusnumo ar netrafaretinio įgeidžio, kad juos kaip benamius kačiukus iššveistų  su panieka ir triukšmų iš elito , išbrauktų iš olimpiadininkų, stipendiatų ir  Paramos koncertų sąrašų.
Art: A Tamašauskas
Tik paprastų žmonių įgimta pagarba siekiantiems mokslų, gabiems pirmūnams duoda šansą prasimušti tiems, kas prasisieks ir ves etnosą ateityje. Laikmečio žiaurumas ,kurio nenumatė K.Binkis, -  jaunus lyderius medžioja, pakerta melagingais kompromatais jų pirmuosiuose žingsniuose, ištiesia nematomas vielutes jų aerodromuose, nustumia nuo oro balionų ( H.Grušnys, V. Daunys,D. Išganaitis). Tačiau jie vis vien kyla ir iškyla, kad išvestų  savo kartą į miškus, pasipriešinimu ar emigracijos sutelktimi  įrodytų neišsenkamas tautos galias BŪTI ,IŠLIKTI, ATSITIESTI, ATGIMTI.

Mintys į šoną. Štai tipinis, archainis lietuvių motinos-Eglės vaikų nukreipimas.Prosenelė iš 7 vaikų vieną sūnų leido į mokslus, kitą - į aviaciją. Per karą spėjo pabėgti,  į Australiją emigravo  būrys lietuvių aviatorių, susitelkė į  aktyvią bendruomenę, gaivino tautinę tapatybę tradicijomis.Aviatorius, dėdė Izidorius Jonaitis, paskiepytas ateitininkų idealais, persikvalifikavo į architektus, irgi paliko žmogiškos siektinybės pavyzdį palikuonims - kaip nepalūžti istorijos mėsmalėse.      
                
Aviatoriai, mokslininkai, programuotojai   - iškiliausias žiedas. Neišvengiama, kad istorijos spiralėse kas 20-30 metų  mokytojų paskiepytą  lietuviukų laisvės kartą išblaško, iššžudo išorinės intervencijos (19 a sukilimai, 20 a. karai, okupacija, 21 a. ekonominis genocidas), bet tąsa išlieka, estafetės perduodamos kaip "Atžalyno" mite: visuomenės abuojumas, mokytojų sterilizuota moralė, draugų auka-parama,  paprastų žmonių sutelktis  iškeliant gabų vaiką.

Art: V.Butanavičius
MIntys į šoną: lėktuvo kaimynė, audinių technologė, skrido į UK aplankyti anūkų, abi dukros  įleido šaknis Albione.Mudvi suartino tema - kaip padėti gabiam jos giminaičiui, teatro režisieriui, sugrįžo po pirmo kurso namo, nes išsiskyrusi mama nepajėgė paremti jo studijų. Dalinomės žinojimais, kiek kas kainuoja, kiek jos giminė turėtų susimesti, kad paremtų gabiausią saviškį  grįžti prie svajonių. Nagi "Atžalyno" tema - pabuvome  siuvėjų Žiogų vaidmenyse, kaip ir daugelis paprastų bendraamžių, kol elito poničkos viešai rypuoja apie jaunimo sugedimą ir paleistuvystę. 
Žinau jaunus verslininkus, kurie partizaniškai ( vengdami medijos patyčių) tyliai, nuosekliai remia neturtingus gabuolius apmokėdami jų neformalų ugdymą ir sportą , padeda jų tėvams pakelti į dangų jauniklius,kurių talentai ir prasisiekimai kels tautas. Daugybė jaunų gabuolių, kaip Petras Žiogo dirbtuvėje,  lygiai taip pat plėšosi tarp  alinančio darbo ir svajonės studijuoti, taupo, nedavalgo, tempia ir stumia vieni kitus, ypač našlaičius,   į pasiekimų viršūnes, priima gyventi nemokamai,suranda paskolų galimybes ne sau, o tiems, kam labiau reikia.      

Art: P.A. Augustinavičius
Net pats  dramos siužetas, turinys  nė kiek nepaseno. Lygiai taip pat žiauriai išmetamai iš mokyklų klaidingai apkaltinti, neturintys įtakingų tėvų užnugario abiturientai, o visuomenė , kaip ir K.Binkio mite-siužete,  mūru stoja gerbiamų mokytojų pusėn. Šviežiausias pavyzdys, kai Vilniaus licėjaus direktorius vienašališkai išmetė du moksliukus šmaikštuolius dėl savo paties e-neraštingumo. Jų juodas juokelis atverstame e-dienyne   taip ir pasiliktų draugo neišsiųstų laiškų folderiuose,  nepasiektų jo mamos, tačiau pedagogų  atžalyniško parodomoj "principingumo" dėka  jų, jų bendramokslių ir jų tėvų  atminty pasiliks neteisybė,  uolaus pareigūno įsiutis, kertant vaikams per sparnus. Draugystė liko, išmesti gabuoliai  iškils, o mokytojai, kaip ir Atžalyne,  liks aiškintis nesibaigiančiuose debatuose , kuris jų geresnis ir moralesnis. 


Naujas pjesės pastatymas kelia opesnį klausimą. Kokiais idealais dabartinės mokyklos pedagogai Tijūnai paskiepys petrus-jasius? Katekizmas nėra idealus teigiantis tekstas, artimas etnoso mentalui. Lietuviai - nuolankūs, tolerantiški, bet nusižeminimas nėra užkoduotas jų išlikimo genetikoje. Ją nuo mutacijų apsaugo narsa ir herojiškumas. Knygnešiai, ateitininkai jį teigė. Dabarties Petro ir Jasiaus prototipų idealus uždega Mikutavičius su Selu. Pavyzdiniai pedagogai , kaip S.Jurkevičius, nuolankiai priima apdovanojimus iš personų, kurios griauna naktimis jaunimo baseinus, apdovanojami viešai pasižada "prisitaikyti prie bet kokio laikmečio", t.y. deklaruoja kaip idealą prisitaikėliškumą. Ačiū Dievui, ne miesto mokyklose, toli  nuo politikos avanscenų,  stoiškai pluša P. Budrio įkūnyti  pedagogai auklėtojai , kurie nepaisydami  medijos trukdžių suvokia - šią, kaip ir bet kokią ateities kartą išugdo  gėris,amžinos vertybės,pasitikėjimas vieni kitais, pasiaukojimas bendram labui.
   
 J. Vaitkaus spektaklis neabejotinai modernus. Mat  drąsiai, prieš bendrą opiniją atveria naujus  trendus vienaląsčiai destruktyviame  lietuviškame teatre. Įrodo, kad galima rasti atsakymus į  opiausius skaudulius klasikoje, tereikia ją perskaityti atviru protu, be išankstinės paniekos. Kad paprastoje formoje  ir kanoninėje aktorių vaidyboje galima sutalpinti daugiau vertybinio turinio, nei 5 valandų trukmės trankiuose eksperimentuose.Vaidinime atsiranda  žmogiško poelgio  taurinanti šviesa - esminė šiuolaikinio meno ( ir teatro!) žymė.

Menas turėtų tiesti tiltus tarp kartų, įkvėpti augimui, atgiavinti humanizmą,  o ne pritrėkšti žmogaus nuopolio, sugyvulėjimo analizais ir verdiktais. Gyvulėliai ekranuose ( L. von Triero Nimfomanė) ir performansuose (O.Kulikas) jau tapo banaliais, įgrįsusiais vimdančiais  stereotipais. Kaip  tyro vandens reikia veikalų apie žmogaus prakilnumą,jo horizontus ir idealus.Pornoviduriai nebejaudina,žymi dvesiantį, degraduojantį teatrą, kur prikli veiksmo kulminacija - vaginos anatomija ar nuogas falas žiūrovams į kaktą (Londono pop-spektakliai) - nebesukelia net vėmimo reflekso, vien anatominį žiovulį. Adrenalininio, brutalaus ir skandalingo  teatro gerbėjams J. Vaitkaus spektaklis pasirodys seklus ir primityvus. 


 It juokingiausią komiksą perskaičiau spektaklio programėlę. Spektaklio kūrėjai, tarsi apsidrausdami nuo kolegų patyčių, teisinosi: " veikalas- naivus, senamadiškas, bet , patikėkite, ten yra  pakankamai destruktyvo". Tuo pačiu išsidavė, kad LNDT credo , vizitine kortele tapo "DESTRUKCIJA" (griovimas),  kad  moderniems  nedestruktyvios pakraipos kūrėjams šio teatro scena nesvetinga.
 Gal irgi pasenau, žaviuosi senamadiškumu? Šalia sėdėjo jaunimas  - jie , kaip ir aš, įtemptai sekė įdomią intrigą. Niekas nenaršė. Salės susidomėjimą liudijo visiška tyla ir ovacijos po finalo. Gimnazistų klasę apgaubia, pasiglemžia atslenkanti karo  Neganda, juoda istorijos skraistė -mirtis. Ne pirma ir ne paskutinė. K Binkis  kartu su J.Vaitkumi užtikrino - išgyvensim,atgimsim, kol puoselėsim amžinas vertybes: draugystę, pasiaukojimą,  ištikimybę,  tikėjimą, drąsą ir herojizmą.     





2013 m. gruodžio 22 d., sekmadienis

KFC furunkulas ant Vilniaus veido

Kas: KFC greito maisto punktas miesto širdyje


Prieš pirmas  Makdonaldso užkandines Vilniaus senamiestyje - stoties   aikštėje ir Gedimino prospekte - pamėginau kovoti "Respublikoje" . Tada jaudino ne negatyvaus amerikonizmo invazija į Europos sostinę, o kertami medžiai ir naikinamas paveldas. Gavom informaciją, kad bus iškirstas stoties parkelis. Jį  redakcija stojo ginti. Savo ruožtu, kaip tikra vilnietė (be plūgo kišenėje) stojau ginti  "Svajonės" - legendomis apipintos dviejų aukštų  kavinės, tapusios saldžiuoju miesto simboliu.  Kiek kartų vilniečių  stovėjo eilėse prie Svajonės tortų, kiek kartŲ mažylių persismelkė Svajonės saldainių kvapais, o inteligentų skyrė ten pasimatmus prie kavos puodelio. Šiandien ją    ginčiau dar aršiau  - kaip kulinarinio nacionalinio paveldo tvirtovę, pristatančią  miesto svečiams  tautos  šlovingas saldžiąsias tradicijas.

Rusų, vokiečių ir baltarusų paliekamą  pelną  už šakočius, Napoleonus, imbierinius namelius, Šiaulių Rūtos  fantastinio skonio saldainius susižeria prekybcentriai , kuriuose jau rado nišas  pamilti konditerijos cechai (Mažoji Ragainė) . O galėjo pelną susižerti Svajonių tinklu  meras,jei būtų pagalvojęs  bent kiek į ateitį ir išmanęs urbanistinės  kultūros apraiškų įvairovę ir būtinybę..


 Anuomet ieškodama kaltininko, koks barbaras atlapnojo niokoti miesto  žalią zoną ir  saldųjį epicentrą, pirmąsyk susipažinau su charizmatišku  jaunu verslininku A.Zuoku. Jis mikliai pagavo žurnalistinio nepasitenkinimo esmę ir apkalė medžius stoties statybvietėje apsauginėmis lentomis, įrodė, kad iškirstos liepos - suderintos su gamtosauga. 1990-ųjų vidury,  Nepriklausomybės aušroje net minties nebuvo, kad  miesto tarnybos gali tupėti prismaugtos  verslo kišenėje, jomis visi pasitikėjo,  atkovotos nepriklausomybės valdžia dar turėjo autoritetą.

 Verslininkas žaibiškai reagavo į priekaištus, jog iš pensininkų atimama  istorija, kad Vilniaus žilstelėjusios damos praras vietą, kur gali tradiciškai susitikti, su draugėmis prisiminti jaunystę ir gyvai pabendrauti, kad iš miesto drobės dings jo emocinės žmogiškosios spalvos. Nespėjo straipsnis  apie "Paskutinę  senjorės svajonę" pasiekti skaitytojų, jau buvo viešai paskelbta  akcija, jog miesto pensininkai savaitgaliais gaus kavos puodelį Svajonėje nemokamai. Geniali viešų ryšų akcija. Tąsyk pamaniau, kad  Makdonaldso atėjimo frontmenas jaučia kaltę, tokiu būdu ją  dorai išpirko.Vaišinami kava senjorai  tapo gražia nauja miesto tradicija.  Galėjo ir Svajonę palikti, būtų daugiau nuopelnų kultūrai.


Gaila, kad niekas neparašys apie Gedimino 1 namą. Apie jo istorines ir kultūrines vertes. Tiek to. Nesu sentimentali, nostalgija  nekamavo ir nekamuos. Gyvenimas juda į priekį.  Palaikyti pažangą - prasmingiau, bet tik ant tvirtų, kaip mūras, istorinių ir kultūros pamatų.    Literatų   svetainę prisimenu kaip tylią ( blausiai apšviestą) vietą su baltomis staltiesėmis, vakarais ten buvo tylu kaip dykumoje. Kad saugumiečiai informatoriai , kurie ten trindavosi, galėtų girdėti, ką šneka literatai ir bohema. Ten pirmąsyk pamačiau gėjus. Jie rinkdavosi prie paskutinio staliuko, baleto artistai ir pionierių vadovai. Bet irgi šnekučiavosi tyliai, nemojavo vaivorykštinėmis vėliavomis.
 
Tai buvo ideali vieta aiškintis santykius - be muzikos, be Gorkynės (Didžiosios g-vės) kabakų šurmulio. Ateini - patyli dviese, susidėlioji  tet-a -tet taškus  ir gauni nebylų patvirtinimą  iš  baltų Katedros apaštalų  už lango - ar teisingi abiejų pasirinkimai.
 Triukšmingai šurmuliavo baras - ten įvirsdavo  menininkai išlenkti taurelės  ir pasisieloti bufetavai dėl  pragerto gyvenimo.
Pirmąsyk nuėjau specialiai patyrinėti namo  pradinukė.  Pasirodo, prieš karą, antrame aukšte  ten gyveno giminaitė, karininkienė, tituluota miesto gražuolė ponia Masiulienė su kasa iki žemės. Ji jos niekada taip ir nenukirpo. Giminės baliuose Žvėryne jai buvo skirta garbingiausia vieta,  seneliui  iš dešinės. Už ją keldavo visi ir pirmą tostą.    
Art: S. Kuzma"Miesto vartų sargybinis"

Tiesa, pirmą naujųjų metų dieną į Literatus  eidavome vyresnėse klasėse  ramiai pasėdėti,  aptarti naujamečio nuotykių ir įspūdžių, prablaivėti. Šito gailėtis?  Jokiu būdu! Tikri literatų suokalbiai ir sambūriai vyko Vagos redaktorių, literatų namuose , soduose. Viešose erdvėse kyšojo KGB gyvos ausys. Lyginčiau su žeme tuos akylai stebėtus sovietinių intelektualų narvus. Jei Literatų svetainės negina viešai Rašytojų sąjunga ir jos pirmininkas, anokia jos ir vertė . Arba priešingai - anokia rašytojų sąjungos vertė, kuriai nerūpi jos istorinis paveldas. Jei neprieštaravo  ,kai  V. Mykolaičio-Putino  sodybą (MA turtą)  sulygino su žemėmis net ne dėl pelno, o dėl vejos Valakampiuose, ką jau ten prieštaraus dėl kavinės.

Beje, intelektualiems miesto svečiams labiausiai rūpi ne Užkalnio sugromuliotas maistas kad ir geriausiose  sostinės virtuvėse, o  legendinės vietos, kur rinkosi miesto menininkai, įžymybės. Jų ieško naujieji piligrimai su GPRS  ir žinynais ipaduose. Vietoj P. Širvio  pamėgtos mekos  jau ras kraugeriškai sudorotus viščiukus. Ką gi, miesto niekas negina, tik  nuo rusų  antpuolių isteriškai-piariškai  ginasi konservatoriai, nors savi  niokoja Vilnių šimteriopai smarkiau, taip kuria verslui parsidavusio Miesto įvaizdį. Verslas , kuris nori išlikti, turi būti socialiai atsakingas . MIESTO VALDYMAS  NĖRA VERSLAS.

Praėjus  keliems dešimtmečiams vertinu, jog  Makdonaldso užkandinė prie stoties  buvo geras reikalas. Kaip aistringa keliautoja šį tinklą vertinu dėl švarių  nemokamų tualetų. Lyg išganymą prisimenu Kantono Makdonaldsą, kaip lekiau  gerti švarų vandenį iš  krano, praustis po keturių parų prakaitavimo  dulkėtuose kalnų autobusuose .Budapešto MCD - sausio pirmą  tai buvo vienintelė  veikianti vieta su karšta arbata. Net kojas ten išsimazgojau po Budapešto naujamečio karnavalo siautulio. Fabų MCD prie degalinės kažkada buvo  vienintelė  pasiekiama  mažų vaikų laisvalaikio vieta, kitų apskritai nebuvo, kur šeima galėtų pasižmonėti sėdint. Manau, Vilniaus priestočio MCD irgi daug kam tapo sanitarinio gerbūvio eipcentru ir palaima. Tą paliudijo viename interviu pigiausios  stoties prostitutės, kurios laukia klientų  ant MCD kampo. Ir pasišildo, ir pasidažo, ir arbatos puodą išmaukia. Visada teigiau, kad  mano miesto meras - pavyzdinis, gailestingas krikščionis. Matyt, ir KFC įleido į Vilniaus Elziejaus laukus tam, kad benamiai ubagautojai galėtų ten pasirankioti kaulų nuo apšnerkštų stalų (įprastas KFC vaizdas Europos miestuose), neatakuotų kaip skėriai prabangesnių kavinių lankytojų prospekte.Vien už  Likimo išduotų , parsiduodančių kaimo mergaičių švarą  merui reikėtų samariečio ordino. Tik ne už  miesto kultūros puoselėjimą.


Italo Paolo Sorentino įstabaus grožio filme-portrete  apie Romą "Didis grožis" ( atrinktame Oskarų '2013 nominacijoms) yra išmintinga scena.Stebukladarė  šventuolė senolė minta šaknimis. Ji  paprotina Romos elitą, ištroškusį dvasinių  gairių : "Valgykite šaknis.  Visa stiprybė - iš šaknų." Be šaknų nėra kultūros, tik - diktatorių fantazijos ar verslo antpuolių  sudarkyti miestų kraštovaizdžiai ir kultūrinės erdvės,  DINGĘS  arba Išniekintas urbanistinis  didingų sostinių veidas. Deja, kol kas miesto paveldosaugininkai  analfabetiškai miesto kultūrą  apriboja architektūros saugojimu.
KFC restoranas Vilniaus širdyje, ŠVENTARAGIO SLĖNYJE  - tai  gėdingas furunkulas ant Vilniaus valdžios kaktos. Sąmoningi turistai, kurių sparčiai daugėja, ieško AUTENTIKOS, nacionalinio paveldo žymių, kurios atskirtų Vilnių nuo Rygos, Taliną nuo Stokholmo.  Išlipę Vilniaus centrinėje aikštėje jie   pamatys KFC ir  iš pirmo žvilgsnio supras, kad didingą istorinį  miestą valdo  gal  mafija, gal  antiekologinis meras be kiaušų ir politinio išprusimo ( o KFC  brendas - jau didžioji  antipolitika) , gal amerikonai. Sunkoka ĮSIVAIZDUOTI  KFC Vatikano centrinėje aikštėje. Smagu - užkąsti Bebro blyninėje ( vietos virtuvė !) Kalėdų miestelyje Katedros aikštėje , užtat runkeliška - ieškoti ten KFC.  Mat globalius ėdyklų  tinklus įsileisti į miesto reprezentacines erdves - GĖDA, ŽEMA   ir PROSTITUTIŠKA.

Suprantama, miestas skendi skolose. Tačiau   garbingiau  tą vietą parduoti NATO būstinei, Sultininei, Čiliakams, nei restoranui KFC, kuris tapo  pagrindinių  pasaulio žaliųjų taikiniu. Matyt, miesto valdžia VISIŠKAI  NESIGAUDO PASAULIO REALIJOSE , kiek  tai  pavojingas, antivisuomeniškas brendas.Jį įleisti į miesto šerdį   - tai pakišti bombą sau po  karjeros kėdė. Ateities kartos - ŽALIOS, jos nepamirš , kad  2013 Miesto taryba leido Gedimino prospekto vartuose įsikurti  gangsteriškiems viščiukų augintojams.


 Net paprasto, neišprususio, bet pasaulio mačiusio vartotojo akimis, KFC centre - miesto darkymas. JUk yra Tilto, Odminių., Didžiosios  gatvės, Kurija, kuri galėtų dalį patalpų išnuomoti miesto skolų padengimui tegu ir sveikuoliškų šeimų priešui - KFC. KOdėl reikia įžūliai, prieš miesto visuomenės valią, LIPTI  MIESTELĖNAMS ANT GALVOS SU  GLOBALIZMO KIČU???????   DIDYSIS CHAMAS VALDO....
Visi, kas lygina, žino, kad KFC maistas Europos sostinėse - vienas prastesnių, ten einama iš bėdos ar skurdumo, ten nėra saugu, nes renkasi benamiai, žemiausio sluoksnio juodaodžiai  ir  asocialai  Tai  - jau  beveik juodas tinklas.  Į jį net būdama alkaniausia, neužsuku Europoje, nes publika atgraso. Užtat   KFC restoranų akivaizdžiai  trūksta ir reikia  miegamuosiuose rajonuose , studentų   bendrabučio zonose. Ar lankėsi KFC frančyzai Justiniškėse, kokios minios ten vakarais  jaunimo, naujakurių karta užaugo. KFC apyvartos ten būtų neišsenkamos. Ar tie, kam atiteko Ūkio banko turtas, jaučia sadistinį malonumą kažką užgrobti - miesto gražias erdves, jo vietinį koloritą? Kaip kitaip paaiškinti šią globalaus obschepito nesąmonę?
Galbūt esu neteisi ir kažko nežinau. Gal ir vėl bus paskelbta akcija: "senjorams - po  KFC viščiuko krūtinėlę valstybinių švenčių proga". Tada - tyliu ir atsiimu  priekaištus. Vilniaus aristokratai, šąlantys ir badaujantys per brangiuose  inteligentų būstuose, nusipelnė sočios senatvės. Tebūnie niekingas KFC - bet su nemokamomis porcijoms senjorams, kurie  yra gyvieji sostinės  erdvių paveldo sergėtojai. Valdiškų  sąžiningų sergėtojų, riteriškų kovotojų už miesto veido stilistinę švarą  - nebeliko. Jei niekas  nedavė atkirčio už Gedimino kalno nuskutimą,  už surūdjusį art-vamzdį, sulauksime, kad Gedimino bokštas virs siloso bokštu arba striptizo naktiniu klubu su vėliavos strypu. KFC yra to paties stilistinio braižo urbanistinis  aktas.
  




2013 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

Esė apie meno mecenatus

Kas: paroda Mindwalk (kūriniai iš privačių šiuolaikinio meno kolekcijų)
Kur : galerija Vartai
Kada: 2013/12/07 
Art:.H.Memling. Portraits of Willem Moreel and his Wife (portraits of  foundators),1482



Sužavėjo  Vartų idėja - pristatyti darbus iš  privačių , dar tik pildomų,  meno kolekcijų, palenktyniauti "on risk" su Laiku. Juk nežinia,kur bus paslėpti ,o gal net išgrobstyti meno raritetai po kolekcininkų mirties. Tikimybė, kad jie bus priimti kaip dovana nacijai Lietuvoje  traukiasi it šagrenės oda.  Tą liudija valdžios sužlugdytas  kolekcininkų Viktoro ir Danguolės Butkų  Modernaus meno centro projektas.

Sparčiai keičiantis realybės dekoracijoms,keičiasi ir mecenatystės formos, tipažai. Iš meno pasišventėlių, filantropų estafetę perima   investiciniai fondai, ekonomiškai stiprios ir finansiškai įžvalgios valstybės, kaupiančios kultūrinį paveldą kaip ateities kapitalą. Vokiečių  nacionaliniai bankai rengia prie Sači galerijos  talentingų vaikų konkursus su įspūdingais priziniais fondais,  apsiima juos remti, superka darbus.Taip daro neklystamas investicijas, superka žmonijos grynąjį auksą, kurio atsargos, ištekliai - baigtiniai, riboti, unikalūs. Gyvi talentai - kaip deimantai, šlifuojami nuo mažens. Užaugę be apdailos ir prasigėrę be darbų - beverčiai. Valstybinis kolekcijų stogas garantuoja, kad auksas bus  maksimaliai kryptingai panaudotas - parodytas vartotojams,  ištroškusiems dvasinio peno (o mene jo - daugiausia!).
 
Vienas paskutinių, didžiausių  italo Aligjero  Boečio (Alighiero e Boetti) mappų kabo kažin kokiame vokiečių banke, yra jo turtas, rodomas retsykiais tik laaaabai laaaabai apsaugotose ir prestižinėse galerijose, kaip antai Londono Teite ( TATE). Teitui anglų  valdžia  skyrė apie milijoną svarų supirkinėti neatrastus Rusijos  dailininkus.Anglai kaupia išliekamos vertės,beveik neįkainojamą turtą.
Art. A.Modigliani. Portrait of P. Guillaume

 Iš laiko perspektyvos kaip romantiški herojai, kilnieji donkichotai ir filantropai atrodo  XX amžiaus legendiniai kolekcininkai. Prancūzas Polis Giljomas (Paul Guillaume), apsėstas Afrikos aborigenų menu, dėl  draugo A.Modiljanio ėmėsi supirkinėti Paryžiaus impresionistų šedevrus. Neleido mirti badu Sutinui, išgyveno  triuškinamai negalestingą visuomenės kritiką pirmąsyk pristatęs dar nepripažintų genijų darbus Briuselyje. Jis rinko jų darbus ne iš manjakiško  kaupiko gobšumo ar dėl pomirtinės šlovės. Buvo nuoširdus jų draugas ir jais tikėjo. Sakyčiau  - įkvėpė tikėjimu neatlieptais talentais ir pačius badavusius dailininkus. Per meilę jiems įsiamžino Oranžeri galerijoje Paryžiaus Tiuilri soduose.  NIekur taip  intymiai, kamerinėse naminėse erdvėse  nepriartėjama prie Sezano, Pikaso ir Modiljanio kaip  Oranžeri salėse. Ten atkurtas ir Polio darbo kabinetas. Afrikos egzotikos pirklys buvo jų ir stogas, ir užnugaris, ir  maitintojas,  pripažinimo stūmoklis, ir -  kažkiek kūrybos variklis. http://www.musee-orangerie.fr/


Art. G.  van de Woestyne


 Briuselyje gyvas paminklas nueinančiai į praeitį  mecenatystei - Dovydo ir Alisos van Biurenų namas -sodas-galerija. Ten gyveno ir kaupė belgų, olandų dailės šedevrus olandų bankininkas, turtuolis  drauge su meninių polinkių žmona. Ji liejo netgi labai neprastas akvareles. Pradėjo rinkti klasiką,Breigelius, igainiui kolekcininkų aistra  išsirutuliojo į kilnią mecenatystę. Įdomiausias , paslaptingiausias momentas, kai kolekcininkas virsta mecenatu, palaipsniui išauga privatininko kaupiko ribas, tampa kultūrinių erdvių šviesuliu, meno istorijos kūrėju, menininkų atrama.
 mecenatoriai, kolekcininkai D. ir A. van Biurenai

Biurenų namas-sodas Briuselyje
Biurenai rėmė, užsakinėjo darbus, priglobė šeimininko tėvynainį, siurealistą ( greičiau - maginio realizmo vieną iš pirmtakų)  Gustavą fon de Vojestainą ( Woestyne).  Jų įmantraus dizaino  namas-dvaras tapo Vojestaino darbų  muziejumi, jo tapyba nepasklido po uždaras kolekcijas, kaip daugumos 20 a. talentingų tapytojų, neturėjusių laimės patekti po stiprių, apsisprendusių mecenatų sparnu. Biurenų  autorinio dzen dizaino sodas-labirintas  tarsi pratęsia, plačiau  įrėmina Vojestaino dailės gamtinį pradą, sujungia jį su Briuselio  architektonika. Surinkta kolekcija apsaugo  meno oazę  brangiausios žemės rajone nuo  graudaus, dažno Vyšnių sodo likimo. Ilgai puoselėtas sodas neparduotas, neiškirsats dėl kokios maximos pelno užgaidų,  išliko, mat apsaugotas nac. muziejaus statusu. Dovydas  ir Alisa pasiliko ten gyventi meno dėka, jų dvasia juntama medituojant vynuogių pavėsinėje, galingo klevo paunksmėje. http://www.museumvanbuuren.be/en/histoire.php

Amsterdamas mena kito žymaus 20 a. kolekcininko  armėnų kilmės  Nikolajaus Chardžijevo dramą. JIs surinko bene didžiausią rusų avangardo kolekciją .Gaudavo iš jaunų, revoliucijos sūkurių vėtomų ir mėtomų   menininkų  darbus  dovanų, su autografais už... supratingumą. Nuoširdiai mylėjo meną ir  lengvai "skaitė"  rusų avangardo genijų "laiškus" amžinybei,  sprogusio laiko liudijimus, juos entuziastingai tyrinėjo, rašė  apie juos menotyrinius straipsnius.
N. Chardžijevas ir K.Malevičius

 Šį lapkritį Stedelike (Miesto muziejuje) atidaryta  didelė  rusų avangardo paroda iš Chardžijevo kolekcijos.  Pristatyta olandų, ilgamečių jos tyrinėtojų, įspūdinga ataskaita visuomenei. Buvo pateikta viskas, kas  liko išgrobsčius kolekciją, kai mecenatas  per dideles kliūtis, konspiraciniais pagrindais pervežinėjo archyvus ir meno kūrinius iš SSSR į Vakarus. Tai darė, kad  išsaugotų  apskritai revoliucinį avangardinį rusų meną nuo tarybinių liaudies meno prievaizdų. Tarpininkai ( D. Jakobsonas ir kiti) kėlė sąlygą - apsimokėti Malevičiaus darbais,  apmulkino sąžiningą Cardžijevą, iš panosės išbogino lagaminus su dešimtimis eskizų ir grafikos lakštų į Izraelį, užlaikė krovinį muitinėje. KOlekcionierius, negavęs  didžiausios siuntos, susirgo gelta, desperatiškai ligoninėje šaukė: "Kur mano popieriai???? ". Kuo ne  piratų nuotykiai apiplėšiant aukso pirklius? Auksui  pervežti per Robin Hudo girią pakako kapšelio, kolekcijai reikia konteinerių ir sustiprintos apsaugos.

Chardžijevo kultūrinis žygdarbis pranoko klasikines mecenato misijas. JO kolekcijos likučiai liudijo tai, ką visai įmanomais būdais stengėsi ištrinti Sovietų totalitarinis režimas - avangardo tarpsnį šalies, kultūros istorijoje. Sovietų propaganda persekiojo, kišo į kalėjimus  tuos, kas  bandė tyrinėti rusų avangardą, skleidusį absoliučios laisvės dvasią, teigusį  laisvos   kiekvieno žmogaus kūrybos būtinybę. 

Amsterdamo  kitame muziejuje - Ermitaže, šį rudenį lygiagrečiai yra pristatoma kito žymaus rusų mecenato Ivano Morozovo kolekcijos dalis, susijusi su prancūzų  simbolistų NABIS judėjimu.  JO kolekcijos, kuri nūnai įkainota virš 5 mrd dol. suma ,likimo vingiai pranoksta A.Diuma muškietininkų nuotykius. 20 amžiaus pradžioje I.Morozovas  supirko apie 600 prancūzų šedevrų iš Paryžiaus pirklių, kone pusdykiai - Sezaną, Pikasą, Matisą, Sislėjų. Be galo įdomu atsekti, kaip keitėsi , kristalizavosi  jo atrankos prioritetai. Pradėjo nuo rusų realistų  (K. Korovinas), o baigė  Gogenu, kurio nesuprato net artimiausi bendražygiai amžininkai, išskyrus Van Gogą.  Silpni, pseudoreligingi  Nabis grupės  darbai rodo, kaip prie turtingo meno mecenato šliejosi ir silpni dailininkai, skubėję  po  įmantriom idėjinėm  iškabom įsisavinti jo lėšas, atspėti jo norus,įtikti jo skoniui. 

Kiekvienas mecenatas privalomai užkimba ant  falsifikatų ir asmenų,  talentingai imituojančių menininkų įvaizdžius. Vilniaus Minkwalk parodoje nuostabą kėlė B. Symulevičiaus  kolekcijos eksponatas - Gintaro Didžiapetrio projektas "Namai". Viso labo prastos fotografijos iš įvairių rakursų namo, kurio aukštingumą buvo  prie sovietų liepta sumažinti, bet gyventojai to nežinojo. Apgavystės materialumas matyt kažkuo pasirodė artimas , sujaudino kolekcininką. Meno tame buvo  - viso labo  R.Milušausko talentingas,  užburiančiai vaizdingas lydimas popierinis tekstas. Nagi moka jis pinigus darytis iš lengvatikių, neatimsi. IR Nabis grupės antrasis  gudrių  amatininkų ešelonas mokėjo I. Morozovą laikinai užburti, aptarnavo greitomis jo žmogiškus norus.
Art: Matisse.I. Morozov

 MOrozovo kolekciją bolševikai 1918-ais  nacionalizavo.  Nacionalizacija- tai toks  valstybiškai įteisintas būdas  besąlygiškai,  be plėšikų kraujo skerdynių, vien parašais dokumentuose atimti  svetimą turtą. Panašiai kaip LB perėmė Ūkio ir Snoro bankus. Jų negaila, o I. MOrozovo kolekcijos  dalinio išparceliavimo  ir gelbėjimo istorijos - iki ašarų. Jau ilgam prarastas , nuplaukė į uždarus privatininkų seifus žmonijos turtas - parduotoji dalis I. Morozovo surinkto paveldo. Rusijoje nacionalizuoti prancūzų impresionistai  buvo užvardinti Vakarų modernaus meno muziejumi. JŲ valdiškas direktorius  iškart ėmėsi prekybos,  pusdykiai pardavinėjo Van Gogą ir  PIkasą anglams. Laimė, buvo  atleistas, pardavimai pristabdyti. 

Po1948 m  inkvizitoriško dekreto, kai modernus menas ( ir impresionizmas) buvo paskelbti  kaip kenkėjiški, už įstatymo ribų, muziejininkams buvo liepta sunaikinti MOrozovo kolekciją. Net plaukai iš siaubo šiaušiasi, jog Gogeno "Paslaptingą šaltinį" galėjo po karo  sovietai sunaikinti kaip imperializmo šiukšlę. Išsigandę stalinistinių represijų muziejininkai sumanė pasmerktus darbus paskirstyti po provincijos muziejus ir taip išgelbėti. Vaizduotė  neišneša, kas, koks tarybinis monstras galėjo priimti  sprendimą - sunaikinti tūkstančių vertės darbus, kurių autoriai jau tapo  Vakarų meno  kelrodėmis žvaigždėmis.. Galbūt kaltos - karo žaizdos,  masinė  keršto paranoja, kai naikinama viskas, kas priklausė priešo - "supuvusių Vakarų" stovyklai. Nors.. galbūt  kokia  iš FB tarpuvartės ištraukta  a la Monika  Šalčūtė, paskirta meno kuratore, nusprendė  pasireikšti ir ūkiškai apvalyti MOrozovo kolekciją  nuo jai nesuprantamų  išsidirbinėjimų. KOkių tik cirkų nebūna, kai valdo tamsiausios liaudies žvaigždės:)))

Neteko laimės pažinti gyvai iš arti nuovokių, įžvalgių kolekcininkų, perėjusių į mecenatų lygą. Daugėja liūdnokų istorijų, kurios sklinda iš dailės lūpų į lūpas. Apie tai, kaip talentas įkalinamas su šeima  gėjų pilyje kur nors Prancūzijoje ar Bavarijoje, pasirašo kelių metų  trukmės terminuotą sutartį. Pasirašo už  išlaikymą šeimai sukurti kolekciją. Ir išmetamas, pamirštamas  po sutarties pasirašymo kaip panaudota, iščiulpta lėlė.Meno rinka žiaurėja. Štai prižadamas didelis honoraras, jaunas neatrastas  menininkas  įsikvepia , prikuria kaip pašėlęs dėl astronominės sumos šedevrų ir yra sutartą apmokėjimo dieną užmušamas . Nes kolekcijos vertė  ženkliai pakyla po autoriaus mirties.. Neištiražuota, neklonuota  kūryba - ekskliuzyvas. Arba kolekcininkas suveža ir girdo kryptingai tapytojus pleneruose, išprovokuoja atiduoti  gerus darbus veltui ar net padovanoti reikalimgiems žmonėms.  Tikri menininkai - patiklūs kaip vaikai, juos lengviausia apgauti.

Įtariu, ateity daugės  juodos  pakraipos kolekcininkų kaip Dž.Džarmušo filme  "Kontroliuojamos ribos".Jų gobšumo  įrankiai - korumpuotų kultūros ministerijų klerkai ir parsidavę muziejininkai, menotyrininkai. Gi turint menotyroje antpečius nesunku užlaužti jauną studentą pusdykiai atiduoti sotbinius kūrinius  prirodytam pirkliui ir gauti judo procentą. Ši tema itin aktuali Lietuvai. Mat naujoje epochoje būtent lietuvių kurti vaizduojamieji menai  bus aukščiausiai kotiruojami,turės ateities vertę kaip anksčiau prancūzai, italai. Ir Valdovų rūmų vadams reikėtų ne milijonus leisti antikvarinių  kušečių medžioklėms , o supirkinėti , saugoti vienoje vietoje R. Sližio, K. Šimonio, K.Zimblytės, S.Kuzmos darbus.Dėl jų čia atvyks ateities meno turistų kartos, ne dėl   praeities amatininkų bereikšmių daiktų sandėlių.

I.Morozovas, N.Chardžijevas, R.Mikutavičius - ryškūs, filantropiniai  mecenatai, kuriems labiau rūpėjo ne pinigai, o menas, - pasilieka kaip praeities humanizmo žvaigždės. Ateities privatų mecenatą ( ne kolekcinnką!) matau kaip solidų, apsisprendusį žmogų su  užtarnautu autoritetu, su savo galerija ir patalpomis eksponavimui, kad nereikėtų kaulyti iš valstybės  brangių gugenhaimų.. Galbūt Biurenas yra iš tų naujųjų, pozityvių.Jis neverčia menininkų prievartauti talentų, t.y. daryti tai, kas mieliau jam. Jis  pats turi uoslę menui, išliekamybei, pasižymi ateities kartų skonio nuojautomis.Jis gina kolekciją autorinių  teisių išmanymu, garantuoja jos apsaugą nuo godžių ir verslių palikuonių pretenzijų, jo nejaudina dirbtinė, vienadienė aukcionų konjunktūra, jis nepasiduota masinio skonio įtkoms. Kaip uola. Ak, pasvajokim apie meno mesijų gimimą....
 .........................................................

Art: Ž.Kempinas
Kolekcininkas R.Valiūnas
Mindwalk parodoje teisininkas Rolandas Valiūnas parodė iš savo kolekcijos  Žilvino Kempino kinetinę instaliaciją "Lėta eiga" .Pirmąsyk turėjau progą susipažinti su lietuvių šiuolaikinio meno žvaigždės
darbu iš arti, gyvai, ne iš albumų. Kiek jame užkoduota universalių, daugiabriaunių prasmių! Ant  3 metrų ilgio plieno lakšto  išbarstytos magnetinės laikrodžio rodyklės.Kiekviena sukasi savo ritmu, rodo vienintėlį laiką, kurį subendrina viena erdvė.Tarsi pratęsiama S. Dali mintis apie išnykusį laiką, išskydusį laikrodį, pasibaigusį Majų kalendorių. Kaip daugybė paskirų žmonių-vektorių susijungia į  bendra Laiko tėkmę  ? Ar tai mūsų laikmečio pabirų  technogreičių atspindys, kur kiekvienas sukame atskirai vis greičiau savo rodiklytes  plieno rėmuose - įsigręžę į kompus, ipadus, dviračius, lėktuvus, automobilius, erdvėlaivius ir kitokius plieno lakštus ir lankstinius. 
   
Tiksli ir išraiškinga dabarties pakrikusio ir susvetimėjusio plieninio laiko metafora. Jos prototipus realybėje mačiau Čikagoje -  rytais prieš 9-ias - minia lekiančių į ofisus samdinių nervingai žvilgčioja į plieninius laikrodžių ar mobilių  korpusus. Minios Amsterdamo  individualistų dviratininkų įnirtingai suka plieninių žirgų ratus pirmyn,neturi jokio tarpusavio ryšio, bet iš jų besisukančių ratų susidaro Amstredamo garsinis ir vaizdinis  piešinys.Puikus,modernus kūrinys, keičia mąstymo kampą ir atveria akis į tikrovę. Ačiū mecenatui R. Valiūnui už Kalėdinę dovaną  surefleksuoti " Lėtą eigą."


Kitą Ž.Kempino darbą  "Lemniscate", 2008,  pristatė Lewben Art Foundation. Gaudžia 2 lygiagretūs ventiliatoriai, jų oro srovės  išrango magnetinę juostelę į lemniskatę, matematinės kreivės figūrą, virpančią aštuoniukę ant balto sienos paviršiaus. Panašaus principo orinių instaliacijų - su išpūstu kamuoliu daug Damjeno Hersto kūryboje. Tačiau Ž.Kempino  lakoniškas minimalizmas sukėlė žymiai  stipresnių sensorinių potyrių. Tarsi adata kas bestų į smegenų centrus  kur užkoduotos pamatinės mifologemos ir kolektyviniai archetipai,  žmonijos dėsningumų pradmenys. Plazdanti aštuoniukė - ir begalybės, amžinybės įvaizdis. Į ją veda tai, kas atsiranda iš skirtingų  objektų-subjektų  samplaikos, sąšaukos.... Ritmingas prietaisų gaudesys atgamina lėktuvų motorų ūžesį. Pojūčiais tarsi pakyli, patiri sensorinę euforiją, jauti karmos vėjų dvelksmą, kyla kaip vaikystėje daugybė gyvybiškai svarbių klausimų : o jei nebūtų galerijos sienos, juk magnetinė juostelė dingtų iš vėjapučių lauko... ir jie pūstų tuščiai.. Tam kad gimtų, išliktų bendra figūra  juk reikalinga siena? ir t.t. ir t.t. Taip reta, kai menas dovanoja  idėjų labirintą, kuriuo vaikščiosiu  mintyse kada panorėjusi.... 

 Beveik stebuklas, galima medituoti į šią instaliaciją vienumoje, sėdint ant Vartų palangės, stebint  vėtros judesius Moniuškos skverelio medžių viršūnėse. Na kur dar  pasaulio galerijose gausi  prabangą mylėtis su  geru kūriniu be  liudininkų - be minių  reklaminių žioplių ir akylų apsaugininkų kontrolės?!

Drįstu  asociatyviaiu prilyginti šiuolaikinio mecenato ir menininko duetą Ž. Kempino ventiliatoriams. Jie turi  būti ir šalia, ir atskirai, bet pūsti meno vėją viena kryptimi. Kitais atvejais niekaip jų sanglaudoje neatsiras amžinybės lemniskatė.