Kaimo studija'18: teatro Kalėdinė magija

Kas: Kalėdinis rytmetis kaime ir komedijinis  lėlių spektaklis "Kalėdų Senis Skynimuose"
Kada: 2014/12/27 

Art: Carl Larsson

Tebuvo trys repeticijos.Per pirmąją plėšėmės tarp girliandų karpymo, pjesės skaitymo ir pagaliukų lėlėse įtvirtinimo. Nėra, pasirodo, paprasta  pradurti plastmasinio butelio dugną. Teko židinyje kaitinti žirkles ir atsargiai gręžioti skylutes. Pagaliukams tiko vėliavėlių koteliai. Laimė ir viltis, kad vaikai ne vėliavėles kilnoja, o lėles.  Padalinau kiekvienam atspausdintus lapus su jų epizodais. Lapus ,žinoma, pametė. Pametė ir po 2-os, ir po 3-ios repeticijos.

Per antrąją repeticiją sugužėjo ir tie, kurie nebuvo  pasidarę lėlių ir  negavo vaidmenų . Grupinėse improvizacijose atsirado dar 2 papildomos  veikėjos: Muzikos mylėtoja ir Saldainių pardavėja. Personažus jie  susigalvojo ir pasivadino  patys. Dramaturgės užduotis - veikėjus apjungti nuotaikingu siužetu, artimu jų realybei. Tokios mūsų  bendrabūvio taisyklės - visiška demokratija, be jokio diktato iš viršaus. JIe net turėjo teisę keisti savo rolės  tekstą. Patalpose tąkart  buvo daug vyresnių paauglių, padėjo Boženai karpyti kalėdines baltas snaiges ant langų ir lempų. Trukdė repeticiją  - atiminėjo lėles ir šaipėsi iš  vadinimo. Dvynės užsiraukė dėl padidinto pašalinių dėmesio ir -  palindo po stalu. Jų sceną  teko repetuoti palindus  su striukėmis po stalu. 

Repetuojame su paltais, mat  Šalčininkų meras ignoruoja prašymus  apšiltinti , suremontuoti patalpas 

Ne visi atėjo. Su Agata apsitarėme, kieno vaidmenis  perims , jei kas neateis į premjerą.  Išniro   nežinomos naujokės ir paleido dūdas : "ir mes norime vaidinti, duok mums lėlių !!!" . Jų vyresnės sesės bėgo atnešti iš namų lėlių , su kuriomis mažės miega. Artistės- fuksės irgi palindo po stalu ir mojavo virš jo lėlėmis pagal  K. Agileros "Ledi marmelad'   Repeticija labiau priminė  sportišką vaikų siautulį :  vieni gainiojosi , kad atimtų  lėles iš kiemo berniūkščių , kitos, pasigriebusios aipadą,  irgi po kitu stalu nešnopuodamos žiūrėjo  mėgiamą Jeralašą. Trečia žliumbė, nes pritrūko kantrybės sulaukti savo scenos.


 Tekstų, žinoma, niekas neišmoko, slebizavojome  vis iš naujai printinto  lapo. Pavydėjau  valdingiems režisieriams ar mokyklos mokytojams, kurie turi  stiprių motyvacinių svertų: " Gausi blogą pažymį , nevažiuosi į festivalį, paskambinsiu tėvams, išmesiu iš mokyklos, sumokėsi baudą ."   Beje,  kai visi pasileido  kūliais tarp lentynų labirintų,  pavargę nuo repeticijos pakartojimų,  irgi pirmą ir paskutinį sykį parodžiau savąsias  menkas "galias".Pasiskundžiau  vyriausiajai Agatai :
  
-Turime  kažkaip susikaupti, parepetuoti rezultatui. Negaliu šiaip važinėti, gaišti brangų darbo  ir sveikatos  laiką  vien žaidimams . Jei nesusidrausminsite -   vieną  negražią dieną susirinksiu  priemones, dailės  mantą ir dingsiu, baigsis gerieji cirkai ir įdomybės. Meno studijos čia nebebus. Įsivaizduok - tuščia, dingau visiems laikams.

Ir mudviems su Agata bardzo zimno

Vajetau, kokia gėda, koks nuomaris, koks žemas, primityvus manipuliacinis tai buvo  triukas:((((. Eda, kuriai teko pagrindinis vaidmuo su ilgiausiu tekstu ,aimanavo:  "Saule, tai tu mus vargini. Ranka įskaudo iškėlus  ranką lėlę laikyti ir dar mosikuoti. Ant grindų  sėdėti - šalta."  Galios pranašumais  ir vėl pasinaudojau , kai keli naujokai įsliuogė į mašiną , išstūmę mergaites (jas pavežu pabaigoje iki  kaimo galo ) :" Lįskite lauk,  į dailės pamokas nevaikščiojot ,  lėlių nedarėte, vadinasi, negausite prizo - pasivažinėjimo." .  Nagi,  Makarenkos firminiai pedagoginiai  žiaurumai. NIekadaniekadaniekadaniekada jų nebekartosiu:((((
 
Tarp 2-os ir 3-ios repeticijos apniko niūrios mintys,jog nebereikia jokio spektaklio, nes - vien  bendras vargas,  nesigauna pagal sumanymą.  Jie - per maži  net mažam, prie realijų priartintam vaidinimui . Dar niūriau mąsčiau apie  pačią vaikų  teatro idėją. Maniausi, jog  šiuolaikiniams vaikams teatras -  nesuprantamas dalykas. Gal smagiau būtų šokti ar pristatyti savo pačių kūrybą? Gal svetimi vaidmenys jiems nelimpa ir net yra žalingi? Prisiekinėjau, kad tai paskutinis teatro vaidinimas, kurį kuriu su  jais, ir kad papildomai, kaip meno rūšies,  teatro apskritai šiuolaikiniame vaikų  gyvenime nebereikia. Į panašias avantiūras nebesivelsiu . Vaikams per akis kasdienių  šeimyninių ir gatvės spektaklių  -  atvira siela stebėti  suaugusiųjų virtuvinius skandalus, manipuliacijas ir tarpusavio  naudos  kaukes. Kam dar gadinti  Kalėdines šventes dirbtina vaidyba? 

Trečia repeticija buvo trumpa, be pakartojimų. Neturėjau noro prieš pat Kalėdas kankinti  miltinišku perfekcionizmu.  Bus kaip bus, ekspromtas - irgi teatro rūšis.Nesusirinko  pusė  pagrindinių artistų - dėl ligos ir mokyklinių renginių, kiti prižiūrėjo mažylius giminaičius namuose   Žinoma, niekas neišmoko teksto ir vėl lapus pametė. Padrąsinau, kad būsiu su jais už užuolaidos ir sufleruosiu.  Agata parodė 2 gariūnines  žaislines garso kolonėles , jas  patogu naudoti su USB-raktais . Pasiskirstėme atsakomybėmis  už muziką, susitarėme dėl dress-kodo, kad pasipuošime kaip į balių dėl savęs.
...............................

Premjeros rytmetį paženklino didžiulis Saulės halas Vilniaus  danguje ir grafiška, krasauskiška  kaimo stepių šalna. Gamta  dovanojo tiek meniško grožio, jog  nustelbė paniką dėl fiasko. Netikėtumams  paruošiau  motyvacimę frazę: "Na ir kas, tai pirmas blynas, gali prisvilti ".  Netikėtumai griuvo it domino  vienas po kito.
Pasipuošę  Andrejka  ir  Jarekas prilėkė: " nežinome žodžių, ką mums vaidinti?" Negi išvarysi savus, kurie nelankė repeticijų  :  " Kai gros muzika, šokite kartu su kitomis lėlėmis  laisvai, kartokite jų judesius ir juokinkite žiūrovus."
Eda neatsinešė  net į premjerą savo lapų, abi skaitėme iš vienos,  neturėjau galimybių išeiti iš už užuolaidos ir fotografuoti, filmuoti vaidinimo. JIs liko neįamžintas.Ak, visi svarbiausi istoriniai įvykiai lieka neprotokoluoti.  Agata  užmiršo įrašyti savo muziką, o  lemiamo veiksmo metu  Galaxy Tab 4, tas Samsungo naujasis  kiauliškas košmaras su pakvaišusiu liečiamuoju ekranu,  žinoma, sustreikavo. Neturėjom teisės  kankinti žiūrovo  DJ-ės  bedžiojimų pauzėmis. Įdomiausią 2 veiksmą su  jos DJ juokingais tekstais teko praleisti.

Justės rimta  uvertiūra susikaupimui prieš šventinę  premjerą

Žaibiškai pasikeitė  ir scena, kur  kaimo dailininkė (akt. Aurelija) turėjo komentuoti  vaikų paveikslus. Negalėjau išlįsti iš užuolaidos ir juos rodyti žiūrovams ,dirbau  suflere ir koordinatore. Gavosi improvizuota  plasnojanti mizanscena - paveikslus visi kilnojo pakaitomis su lėlėmis. Ak, ir to nenufotografavome, nes nebuvo laisvų rankų.

Svarbiausia, publika - trys eilės sesių-brolių -močiučių-diedukų  ir pats Turgelių seniūnas juokėsi, skanavo gerų emocijų, interaktyviai įsijungė į veiksmą, griaudėjo plojimais  . BENDRUOMENEI PATIKO ! Meno tikslas - pasiektas ( gaila jo  nematė artistų tėvai,  kažkodėl  neatėjo) . Kalėdų senelis atvyko su suplyšusiomis kelnėmis ( tik vakar pirktomis)  , džinsai mėlynavo pro didelę skylę. Pagal mėlynumą   buvo atpažintas  ir išjuoktas renginio gale, kai pabandė  nepastebėtas atsliūkinti prie bendro stalo. Nagi, išejo kaip išėjo.

Art: Carl Larsson

Kažkodėl visi pamiršo išmoktus eilėraštukus ir daineles , privalomas atsiimant dovanas. Gelbėjau - pakišau kiekvienam  jų pačių tapytus dantukus, kurių kažkodėl niekaip neatsiima dantistė, pamiršusi savo pažadus  vėl apsilankyti mūsų studijoje. Kalėdų senis vaikų piešinius  užskaitė kaip išpirką. 
 
Pirmi metai, kai bendruomenės sueigoje nedalyvavo kunigas.Jį šauniai  pakeitė seniūnas. Jautriai, ne sausai pakalbėjo apie dvasines siektinybes, lietuvių-lenkų tautų draugystę , žmoniškumą, vaikų užimtumą ir šviesią ateitį .  Pasveikino  net 2 kalbomis - ir lietuvių, ir lenkų, nors  buvome tik trys lietuviai. Plotkelius "už draugystę ir ramybę"   visi laužė laisvai dreifuodami  sausakimšame kambaryje, glėbesčiavosi su meile.

Gavau  iš Šalčininkų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės Irenos Šablinskaitės  laminuotą Padėkos  raštą  " Už nuoširdžią pagalbą kaimo vaikams ugdant jų kūrybiškumą ir skatinant meninę veiklą". Vertingesnis už visus ordinus ir medalius kartu sudėjus. Lentynose  pastebėjau įstabų  Rūtos Katiliūtės  žydrąjį albumą, išstatytą parodai. Tai   buvo  tarsi angeliškas palinkėjimas nuo p. Irenos. Užlopė  šviežią širdies žaizdą  dėl kaimynystėje, prieš mėnesį  patėvio išprievartautos 12-metės. Naktimis dėl to ilgai sielojausi.

Rūtos Katiliūtės meno albumas

 R.Katiliūtės  tapybos  mistiškąjį  ciklą, skirtą Rainiams, įsidėmėjau iš pernykštės ŠMC  parodos. JI viena ėmėsi didžiulio dvasinio žygdarbio  -  perlydyti kūryboje jaunųjų kankinių skausmą, įamžinti  žudynių vietą sakraliais vaizdiniais. Galbūt ir mano menkos pastangos vesti vaikus į meno šviesą angeliškai saugos juos nuo smurto ir pavojų? galbūt jų bendra kūryba išsklaidys mūsiško didžiasalio, išdarkyto tarybinio ūkio dažnų  alko-kriminalų juoduosius debesis?        
 
Kita padėka - paslaptinga atsiųsta dėžutė iš Kalėdų senelio su personaliniais palinkėjimais ir dovanėle kiekvienam studijos nariui. Palinkėjimai - J. Marcinkevičiaus eilės lietuviškai.
 Vaikai puolė šaukti: Saule, čia tu, tu atsiuntei, prisipažink,  kas gi žino mūsų vardus?" 

- Žinote, kad nemoku dailyraščio. Taip niekada  gražiai neparašyčiau. Ir  pašto štampas - Šauliai, gal  su Nato naikintuvu  dovanos atskrido? Matyt, ir vėl paukščiai kažkam pranešė, kad Skynimuose gyvena patys geriausi vaikai?          

Jie išties - patys geriausi. Oho, kokie išdidūs stovėjo būriu ir pasitikinėjo besirenkančius žiūrovus, kaip narsiai ai šūkaliojo vaidmenų žodžius, kad  net puskurtėms 100-metėms močiutėms girdėjosi. MOkėmės  per repeticijas  giliai  giliai įtraukti oro į plaučius ir išrėkti frazes. Nagi Stanislavskio pamokymai , kuriuos rengiau stojimui  į teatro kritiką , nenuėjo veltui :))))  Dvynės nesidrovėjo kaip pirmosiose pamokose, net ragino veiksmui pasimetusį kiaurakelnį  Kalėdų Senį. Tylenė kukliioji Dominyka, kurią dar rugsėjį visi nustumdavo į  užribį, solavo  stipriau už, tarkime, Rūtą Staliliūnaitę.

Nuogastavau, jog, išgirdę Kalėdos raginimą : "Lėle, kas tu? Pasirodyk!",  suglums ir neišdrįs pasisveikinti, pasirodyti po vieną viešumoje . Oho, kaip oriai ir  kilniai  prisistatė lėlės - TV Žurnalistė Žana,  NIujorko manekenė, S. Griaznovos draugė Rebeka, Vilniaus DJ, Jašiūnų ledų ir saldainių  draugės pardavėjos,  Garsi dailininkė,  Turgelių policininkas, Skynimų automobilis.   

Art Carl Larsson

Seniūnija dovanojo  bendruomenei šventinį gėrybių stalą - su užkandžiais ir šampanais. Mažieji aktoriai prie jo nesijungė, ištraukė ir mane  drauge pašokti. Prirodžiau įvairių diskotekinių žingsnelių. Klausiau, ką veiks su tėveliais per šventes?

Viena mergaitė garsiai, prie visų jaunųjų šokėjų pareiškė :  - Neturiu tėvelio.      

Žinojau jos šeimos tragediją,  suskubau palaikyti: -  
- Na ir kas? Daug kas neturi tėvelio ir mamos, bet jaučiasi laimingi ir mylimi. Juk tau irgi gera su mumis? Nėra reikalo sielotis dėl to, ko neturi ir kas tau nebepriklauso . Manęs štai  tėvai išsižadėjo, net nežinau - kodėl,  nekviečia nei į Kūčias, nei į Kalėdas. Negi dėl to  save kaltinsiu ar nesidžiaugsiu rytmečio šviesa ir artimųjų meile?

JI  ryžtingai papurtė galvą:  Mano tėtį užmušė.

Art: Carl Larsson

Sutrikau susidūrusi su  netikėtu atvirumu. Nesu pasikausčiusi psichologijoje -  nežinojau, ar  gerai, ar blogai , kai mergaitė, kurios akyse nušovė tėvą,  taip apsinuogina prie bendraamžių ? Atmintyje prasisuko jos  trauminis tapymas -    dygliuotas, per įvairius akibrokštus, isterijas, nekalbėjimus, kaprizus. Šviesios spalvos ištryško tik šiemet, nors kiti  jos ūmių agresijos protrūkių  vis dar prisibijojo .
Vaikų teatro magija užgydė jos  tragedijos žaizdeles  dar stipriau. Prisiminiau simbolinę  sceną iš A.Tarkovskio "Veidrodžio",  kur mikčiojęs  vaukinukas po hipnozės  raiškiai prabilo: " AŠ GALIU KALBĖTI" . Mūsų mažoji parakalbo ne po hipnozės, o po teatro terapijos.Laiminga strikinėjo lygiomis būryje  už  Boženos iškabintos užuolaidos , su savo rankų kūriniais prieš kaimynų-žiūrovų teismą. Jie ploja ir dėkoja, vadinasi, -  nesmerkia jos šeimos, vadinasi,  ji  - nebe atstumta , nebe tiek traumuota, o lygi su bendraamžiais kaimynais. . ĮSTABI  TEATRO MAGIJA!

Redirected: Už tarybinį bekoną tavyje, kaip Banyje .

Kas: filmas "Redirected.", Lietuva
Režisierius. E.Vėlyvis 10/10
Scenarijus: R.Banys 2/10
Operatorius. F. Abukauskas 10/10


  Iki 52 minutės - tik tiek  dinamiškas sarkastiškas  trileris traukia dėmesį. PO to - tuščios apsukos,  tie patys pasikartojantys tušti veiksmai "įbėga-pamato-išbėga- taukšt-bum-bum ". Veiksmai be ryšio  sugrūsti  filmo gale pagal žemiausius holivudinius standartus, kelia nuobodulio irzulį. Mat po 52 minutės  siužeto rišlumo nervas - nutrūksta , neveda į jokį tikslą,  į jokį trilerio  išrišimą,  tik   tempia laiką iki Kalėdų Senio - rusų tankisto pasirodymo . Pabaiga - kaip lietuvių kaimo vestuvėse, kai visi ieško naršo  piršlio, kurį reikėtų pakarti, o  nusigėręs piršlys  su paruošta virve rankoje geria bruderšaftą su  kaimynu  rusų leitenantu. 

Art. S. Eidrigevičius

Filmo juodasis  kaimo jurgis (džokeris) - Jonas Banys. Sugadino niūruolis  rūpintojėlio-moralisto  marazmu  neblogą sumanymą, kinomanų šventę. Dievinu britų  juodųjų komedijų draivą, labirintus, lavonų žongliruotes  ir intelektualų šmaikštų , daugiasluoksnį humorą, už kurio slepiasi išprususio scenaristo talentas.
Geriausių anglų komedijų autoriai, užaugę  pradinėse  klasėse ant  Šekspyro,  Dikenso, Tekerėjaus, Čestertono,   Edgaro Po,  ant detektyvo Meistrų  KOnan Doilio ir Agatos Kristi raštų, persismelkia kiaurai bent jau  elementariomis  trivijos struktūromis, siužetų abėcėlėmis . Jose veiksmo galai  finale susiaudžia,  taškai sudedami ant  i  be klaustukų ir  neaiškumų,  nėra paliekami styroti baltais siūlais.  Scenarijus - tai autoriaus intelekto ir vertybių veidrodis , blogiausiu atveju - jo profmeistriškumo produktas . Su anglais lyginu, nes angliakalbiai -didžiausia Europos kino auditorija. Nebent filmo kūrėjai orientavosi į  masinio  nereiklaus rusyno erdves.

  Pas Gajų Ričį irgi visi lekia  lyg  dėl lėkimo,  ir pas Martiną Makdonahą  septyni psichopatai  galėtų broliuotis  su  Redirected nevykėlių anglų ketvertuku, užklydusiu į Lietuvos kaimelį.  Tačiau G. Ričio scenarijų logika - geležinė, charakteriai motyvuoti, su  įtikinamomis psichologiškai ir socialiai potekstėmis . Jas narpliotis  ir vis dar  pavymui kažką  įdomaus atrasti -  didžiausias malonumas. Malonumas  -  pažinti  ryškius kriminalinių niekšų charakterius, mėgautis šmaikščiais dialogais, o ne jptvtjmtj sutartinėmis. . Anglų juodosios komedijos -  tai KINAS.  O Vėlyvio sarkastinis etno-trileris -  viso labo puikus, talentingo režisieriaus  filmas, nepakilęs iki europinio kino dėl primityvoko  scenarijaus. 

J.Banio scenarijaus  veidrodyje kyšo  visu gražumu  TVARTAS IR KIAULĖ, kurią galbūt vienintėlę marazmatiškai  pastebi mumyse. Ji akivaizdžiai  tapusi autoriaus  firminiu kultūriniu strypu. Kaip kažkada putojo žurnalistine neapykanta žydams, taip šiuosyk išliejo paauglišką tūžmastį ant Lietuvos. Jei bent krislas meilės būtų herojams ir Lithuania'i, galėjo datraukti iki Kusturicos sodrių valstietiškų  parodijų. Kyšo iš Redirected  ir  rusiškų  "Šuriko nuotykių"  ir "Na palauk"  serialų  kazarminiai  popsiniai šposai ir pasilakstymai.  Iki gero kasinio  popso filmas, manyčiau,  netraukia Perdaug  -  etno-natūralizmo, kaip Rumšiškių jomarkas,  ir pretenzijų į ironiją.  Nėra  kaip komerciniame Valentinas Vienas nugludinti  iki lengvo slydimo ir  nėra supaprastinti iki arkliško žvengo komerciniai  vartotojų saldainiai -    pagrindinis  herojus, jo antipodas, kažkieno moteris, reklaminiai  automobiliai . Skoto Viljamso  nuovokus herojus  be raumenų masės  postsovietiniam popsui - per inteligetiškas, R Rudoko ar Cololo tipažai būtų artimesni. Deja,iki intelektualių komedijų  ribotos  J.Banio kūrybinės pajėgos irgi nedatraukė.  Anglams  visai  nebuvo juokinga, - pasiklausinėjau. O anglų humoras - etaloninis kinomanams.Užtat rusai forumuose džiūgauja dėl komedijos , yra tikri, kad veiksmas vyksta pas juos " gimtojoje tėvynėje", atpažįsta tapačius, giminingus kultūrinius autorių kodus. Vėlyvio-Banio šūvis į savus infokare.. 

Art. Michel Kutcher

MIntys į šoną:  Po Redirected  susimąsčiau, kas lemia lietuviško humoro aukštąją klasę?  A.Ramanauskas - nesiskaito. Chocholų genetiniai juokeliai net angelus , ne tik anglus prajuokins. Irgi turiu kijevietės močiutės įskiepį juokauti ir juokinti aplininius  net mirties akivaizdoje,kad baimės neužpultų. Gogolis -viršūnė ukrainiečių humoro,  Verka Serdiučka   -  irgi nemažas  šmaikštumo dydis , nors ir šou. 
R.Kazlas vertė  ir verčia iš koto visus - nuo kaimo babytės iki profesoriaus . J. Baniui taip nesigauna. Kodėl? Manyčiau, žurnalisto neuronų kubatūra  yra nesužalota  didžiųjų autorių  paveldu.R. Kazlą galima  dažnai sutikti knygyne - įsisiurbęs  fanatiškai į  auksinę klasiką . Tas ir jaučiama,  didžiųjų humoristų dvasia  atsispindi jo replikose, net intonacijose.  

Redirected juosta man buvo juokinga,  net labai, bet nuo vidurio  -  neįdomi, prisiverčiau pabaigti peržiūrą  persukdama torentuose.. Sveikos psichikos žmogus ir atpažįstamas, jei geba pasijuokti  NEPIKTAI iš savęs, iš asmeninių  stereotipų. Kaip Simpsonų šeimynėle. JIe -  nepikti.. Kaip  medikai iš anglų serialo "  Tegu kraujas liejasi laisvai.". Ten daug kraujo ir  galabijimų, bet irgi nėra pykčio, ir herojai nėra prototipai, autoriai  neišlieja  į herojus asm. frustruotų nuoskaudų  įniršį . Redirected -  suicidinio  pykčio išrūgos,  kažkodėl  tragiškai nekenčiamas visas pasaulis, be išimties.
Smagu, kai  lietuviški stereotipai filme  ne tik išjuokiami , o  daužomi banditiškai  iš peties. Lygiai taip,  kaip filme  kapojo radioatorių V. Šapranausko  suvaidintas kunigas. Deja, anglų nūdienos  charakterių stereotipų  perkąsti ir išjuokti autoriams nepavyko. Net jų mafija - sumistifikuota, iš piršto čiulpta,  tipažai. visai ne iš gyvenimo, per daug minkštakūniai.

Ką gi demaskavo, groteskiškai  ištalžė  filmo kūrėjai Lietuvos realybėje?  Šauta į 10- ką - su taksistu, jo porininku policijoje,  su  policijos nuovados tyrėjais, su kaimo jaunikiu ir jo zonderkomanda. Kaimo vulgarioje madonoje Saulėje, turinčioje svajonę būti kino kritike, mielai norėčiau atpažinti save ar kitas svajojančias  kino kritikes , kaip  stereotipinius tipažus. Bet -  žiauriai prašauta su išmone pro šalį ir čia, akis bado dirbtina  mistifikacija,
kūrybinė netiesa.

Kaip dauguma miestiečių kino kritikių karvę pirmąsyk pamačiau  gyvą iš arti 16-os, stovyklos vadovė vos neišsiuntė  su protokolais namo, kai moksliškai jos  paklausiau , kaip atskirti arklį nuo kumelės? Galbūt todėl žagriškas Redirected  humoras neveža . Per daug natūralistinis, kaip  prasigėrusių  kaimo traktoristų  žiaugčiojimai. Nagi pakikeni  dėl nuotaikos  iš jų  bajeriukų ir svyravimų pradžioje, bet  biologinis folkloras ilgam nekabina, atšoka nuo intelekto išvagotų  smegenų.  Rekomenduočiau J.Baniui skaityti daugiau protingų knygų, gal  ateityje ir intelektualai kažką jo o šėpos agitbrigadų  scenelėse  įžvelgs, įvertins ? Bent  A. Greitai-Ramanausko humoro juodojo pirštuko taps vertas. Arba tarptautinius  scenarijų rašymo kursus  tegu palanko,  formatus struktūrinius  pagauna, pasimoko, kaip  daromos pabaigos. Nagi  negalima jų nukirsti ir sujaukti., kad įtūžę  kriminaliniai staiga pavirstų klaidžiojančiais pasienio miškų grybautojais.

Lietuviakalbių prostitučių  autoriai iš arti nėra matę. Gyvenime jos po  griuvėsius nesitrina,  dirba su arbatėlėmis ir chalatukais jaukiuose namų butukuose, gerų policininkų globojamos. Daug  filme  ir kitų išgalvotų,  fantastinių elementų. JIe liudija, jog gyvenimą autoriai pažįsta iš  FB-ko,  ribotai:  gal iš kriminalinių kronikų,  kriminalnių komedijų peržiūrų,  gal iš  pasitrynimo dūzgėse baruose  ir  viešnagės sodyboje  kaime. K. Krivicko laidų herojai  - įdomesni , juose tiek įspūdingiausios šių dienų kriminalo autentikos ir juodų paradoksų.  Beje, Tarantinas gatvę, jos tipažus, naujus trendus  tyrinėja  akylai kasdien,  trinasi po prasčiausios reputacijos barus ir nežinomus roko klubus.  J. Banys į tokius neužsuka. Nagi tai ir matosi plika akimi iš laikraštinio sukirpimo siužetų.

I. JOnyno ir K.Saboliaus Lošėjo tipažus  sutinku kasdien , nepaliauju stebėtis kūrėjų pastabumu ir realybės išmanymu. O Redirected  tipažai  nėra kilę  nei iš gyvenimo ,  nei iš komercinių trafaretų, nei iš  atskiro, įtaigaus, išmaniosios meninės  vaizduotės sukurto pasaulio. Autorių pykčio tulžies molinukai. Lietuviškas kiauliškas  pyktis  sužlugdo net kastingą - Dž. Darelo hrojus nesiklijuoja esme, išorinėmis charakteristikomis su anglų avantiūristų trijule,  jie - neorganiniai  elementai, atklydę iš  skirtingų filmų.  Beje, ir vaidino blondinas  prastai

Režisūra - pagirtina. Pranoko lūkesčius.Lietuviai, pasirodo, moka daryti šiuolaikinę žanrinę,  formaliai stilingą komediją. Dinamika išlaikyta iki pat pabaigos. Gaila , ji negulė ant įsimintinos, vertos dėmesio istorijos. Scenaristo darbe - kaip ta kiaulės galva kyšojo sovietinio piktdžiugiško, arogantiško  baudėjo klišės ir  sovietinių  charakterių stereotipai. Matyt,   vaikystėje prie televizoriaus nuolat  prilipęs juos susiurbė?