2012 m. liepos 16 d., pirmadienis

Pompastika be širdies

Kas: P. Makartnio oratorija "Esse Cor Meum" (Tai mana širdis),2006
Kur: Pažaislio vienuolynas
Kada : 2012/07/15
Atlikėjai:
dirigentas Jurijus Serovas , vertinimas : 2 iš 10
solistė Lauryna Bendžiūnaitė sopranas  10 iš 10
Kelno choras, Niurnbergo filharmonijos choras
 Bendras  premjeros vertinimas: 4 iš 10


 Dirigentui J.Serovui  pajutau išsyk antipatiją, vos tik pobaisiu "zė  rЫЫЫz  brытыыыш kompozЫЫЫЫшын" akcentu ,  neva kaip savo mintis pacitavo www.classic-online.ru  portalo svetimą komentarą apie P. Makartnio oratorijos sukūrimo aplinkybes. Neturint  minčių - oriau patylėti, per muziką parodyti ir pilnai atskleisti, ką asmeniškai
 reiškia žymaus Bitlų dainiaus įstabus kūrinys. Be to, jei ausis nepagauna kitos kalbos garsų  melodikos, ar ji išgirs, perteiks subtilesnį muzikos kūrinį?

Deja... J.Serovas parodė hm... ir atskleidė... geriau būčiau jo negirdėjusi... kad kirto iš peties...  kietai, kaip  tragišką maršą sukapojo  P.M. jausmų  melodingąją  lyrišką pynę.Perfrazavo mylinčios brito širdies meilės dainą kone į Arapkino  karinį maršą "Slavės atsisveikinimas" (Прощание славянки) .

P. Makartnis ilgai  - net 8 metus ! - rašytu kūriniu  ne atraudojo ir nesielvartavo - jis ATSISVEIKINO,  išjautė, nusiuntė  amžinybei  paskutinį , liūdnai šviesų, jausmingą  dainą- laišką mirusiai žmonai Lindai, be krislo juodos gėlos ar niūraus tragizmo. Muzikinis laiškas  sklidinas  nemarios, besąlygiškos meilės ir jausmo, tarsi  padėka vienintelei, kaip susitaikymo su   netektim mažorinis  atodūsis,  lyg ašaros, virtusios gėlių rasa.Mažorinis, poetinis In memoriam.

Begaliniai mėgstu šį kūrinį. Nuolat perklausau  su Keite Rojal (Kate Royal). Grynas jausmas, jaudinančios meilės triumfas. Sudėtingas kūrinys - jame nėra aiškios struktūros, nėra  idėjos. 4 dalių  formos net forma nepavadinsi.Gal -  Odisėjaus 4-iais oriniais laipteliais, kuriais jis  leidosi  paskui Euridikę . Bet... meilės partitūroje, nostalgiško jausmo plėtotėje ir negali būti apibrėžtų struktūrinių elementų. Drįsčiau teigti, šio kūrinio neįmanoma atlikti neįsijautus, nenuoširdžiai, formaliai. Nejauti - nesiimk. Deja, būtent taip, ultraprofesionaliai,  solidžiai, tačiau be krislo nuoširdumo gražią  kregždėtą  sekmadienio pavakarę,  neįprastai švarioje Pažaislio vienuolyno auroje, oratoriją sudainavo vokiečių choristai.

 J. Serovas visiškai nesuvaldė  fantastiškų chorų. Klausimas, ar apskritai  jo batutai P.M. sakralių ašarų vėrinys??? Vienok  - diriguoti savo tėtuko išugdytam orkestrui, namų aplinkoje, tarp savų,  Sankt Peterburge. Visai kas kita -  open air festivalyje, itin išrankiai publikai. Choras nesusidainavo, orkestras su juo nesusigrojo.  Rezultatas - padrikas nusiūbavimas-nulingavimas į pievas, be visuminio sąskambio. Viena iš nesėkmės priežasčių: kamerinis kūrinys netinka didelei erdvei, išsklaidančiai intravertišką muziką  pavėjui, be publikos akustinio atgarsio.   
Lauryna Bendžiūnaitė

Jausminė  širdies muzika - klastinga atlikimui. Partitūra lyg  ir paprastutė. Tačiau  atkartojus  (veikiau - pavarius) taktus mechaniškai, nesujungus NATŪRALIAI ir  gamtiškai melodikos nuolydžių ir glotnių pakilimų, gaunasi  padrikas garsų kratinys. Neįsijautus, be atviros širdies- gaunasi pliūūrė.Vien protu, išmąstant, intelektualiai atsiribojus  - dingsta, išsisklaido  ta nematoma, pakylėta  širdies muzika, sujungusi  Lindą su Polu .

Pykstu ant J.Serovo. Vežiau į Pažaislį šeimą, kad irgi drauge išgyventų, patirtų  šviesų  oratorijos katarsį. Deja, mechaniškas  rusas varė su interpretacija smarkiai pro šalį, ne į  P. Makkartnio temą,  nepagavo kūrinio dvasios. Mano galva -  jo fiaskas. Britų šiuolakinės muzikos žinovo autoritetas neįgalina atleisti vadžių ir bet kaip pasirodyti  mažoje šalyje su giliomis chorinės muzikos tradicijomis.

Pirmo ryškumo žvaigždė Lauryna Bendžiūnaitė   - vienintėlė, kuri skleidė įkvepiančią Polo meilės šviesą, dovanojo oratorijos premjeros solo partiją lietuvių klausytojams. Nepriekaištingai, lygiai taip aukštai, kaip   tąsyk  karpė dangų vienuolyno kregždės. Aksominiu lakštingalos balsu ji užglaistė, sušvelnino, išgrynino choro tragedizuotą,  patosinę,  fundamentalią intonaciją. Skambėjo krištolu, atskirai nuo visų. Ji vienintėlė  sąžiningai išdainavo: "Ecce Cor  Meum".  Dėl jos vienos vertėjo atvažiuoti. Nepalyginamai stipresnė už Keitę Rojal. Jos atliktą partiją įsirašysiu oratorijos atmintyje.   
   
Keista , kodėl nedavė  premjeros parengti aukščiausios kokybės  Kauno chorui?  bent jau sudiriguoti lietuvių dirigentui, o ne bevardžiam muzikos prodiuseriui, vidutinės rankos  rusų pianistui?Klausimai be atsakymų....







  


Oratorijos tekstas 
dirigentas J.Serovas
Ecce Cor Meum Behold my heart Ecce Cor Meum Behold my heart There in the future we may be apart Here in my music I show you my heart
Ecce Cor Meum Behold my heart Ecce Cor Meum Behold my heart There in the future we may be apart But here in my music I show you my heart
Ecce Cor Meum Behold my heart Ecce Cor Meum Behold my heart When in the future we are apart Music will show you my heart
Ecce Cor Meum Behold my heart In the future we may be apart Here in my music I show you my heart Ecce Cor Meum Behold my heart Ecce Cor Meum Behold my heart Ecce Cor Meum Show you my heart Music will show you my heart Truth is only reality Nature truly is what we are [ From: http://www.metrolyrics.com/ecce-cor-meum-behold-my-heart-ecce-lyrics-paul-mccartney.html ] Peace is only nature at rest Love is our true nature Love is all
Truth and nature bring us peace and love Love is our true nature Love is all Love is our true nature Love is all
Peace and love are all we long for Peace and love Truth is only reality Nature truly is what we are Peace and love are always our true nature Love is all
Human nature, our true nature Love at peace with nature Human nature, human nature
Therefore every one of us Has to find a strong foundation for a love Help us find a strong foundation for a love
Although life sometimes is hard we still pull through Without truth false shades nothing else remains Without truth false shades nothing else remains But still we are able to pull through Even though we may have nothing else Nothing ever remains And then our feelings are threatened Unless we can pull through To the opposite side Nothing else remains






2012 m. liepos 7 d., šeštadienis

Literatūros čeburėkai tarp Žarų ir Bangų



Kas:lietuvių 21 a. pradžios literatūros procesas

Autorius:jų daugiau, nei galėtų  būti, bet naujų vertingų - nepaduota
Vertinimai: - -10 iš 10


Rinkoje - mėlynasis Bangos žvalgas
Gyvosios  LT literatūrinės panoramos simbolinį vaizdelį aptikau Šventosios paplūdimyje. Kopomis energingai pirmyn atgal zujo dviejų konkuruojančių firmų agentai-pardavėjai. BANGOS sportiški pasitempę jaunuoliai tampėsi  MĖLYNUS plastmasinius krepšius, skardžiai trimitavo dar nepakimusiais, vieversių balsais . ŽAROS patyrę, nugairintais veidais maistnešiai su RAUDONAIS krepšiais žygiavo lėčiau, bet parduodavo žymiai daugiau. "Kaaaaaaršti BaaaaanGooooos čeburėkai" įkvepiančiai  skandavo jaunas atletas.Ak, žūtbūt panūsdavau užkąsti,toks šaunus ir gražus  pajūrio žygeivis.Rodos, viskas iš jo žvitrių rankų ir auksinės burnos - dangaus mana. Paskutiniu momentu sustabdydavo amžinas oponentas, atsiplėšęs nuo gero užsieninio romano: "Stop, ten čeburėkai, gatvės maistas, nesigadink atostogų, rizikuoji apsinuodyti."
Pridėti antraštę

Paskutinę dieną prieš paliekant Šventąją pasiryžau spjaut į kultūrinius suvaržymus ir sudalyvaut viliojančiame Žaros-Bangos ča- ča-ča pardavimų šou.Namie, jei kas, išsigydyčiau. Bet..lijo lietus, čeburėkininkai nesirodė, nepasišiukšlinau prieš geros literatūros hurmaną šalia. Panašiai susituriu nenusipirkusi eilinio naujosios lietuvių literatūros čeburėko, viliojančiai peršamo, pristatomo kone į lovą miklių leidyklos rinkodarininkų, kuriems jau jokio skirtumo, ką parduot, kad tik pirktų. Pažįstamų literačių  dovanotas fast-food žanro knygeles atiduodu į Skynimų biblioteką net neatvertusi. Dovanoti neišeina, nes su autorių palinkėįjimais.

Žmonės  paplūdimyje agentų  vis klausinėjo: o gal turite ledų? ar mineralinio? o gal keptų vištų ?Atsakymas būdavo vienodas ir tvirtas, visai kaip LT susikomercinusių iki nepadorumo leidėjų :" Mes turim tik čeburėkų. Mes leidžiam tik 3 vietos autorius, nes jiems nereikia reklamos, jie patys ją pasigamina dirbdami etatiniais dienraščių lyderiuose."Kodėl? Numanau, kad taip pigiau ir pelnas didesnis, nes kaštai mažesni. Verslo logika. Bangos ir Žaros savininkai sąžiningesni, jie nevadina čeburėkų karbonadais, karpačais, kebabais. Lt leidėjai kiša nerausdami tekstinius čeburėkus kaip  rafinuotus fuegra, kad net patys čeburėkininkai įtiki , kad iškepė itin vertingą, rafinuotą  literatūrinį veikalą, kad iš darbščios reporterės per vieną dieną virto nacionaline rašytoja. .
LT knygų verslininkai be skrupulų nušienauja pačią literatūrinio proceso idėją. Knygos - ne batai ir ne Palmolive šampūnai. Taikyti jiems vienodą rinkodarą  -  tautos genocidas. Solidžių leidyklų bent 10 proc. planų privalo sudaryti nauji talentingi autoriai, perfect moderni literatūra,kad procesas nenutrūktų.

Kur nauji bent kiek įdomesni  lietuvių autoriai???? Ku ku???? Ar jų kas ieško? Turbūt jie turi pradžioj susirasti  garantuotus reklamos davėjus ir kanalus, ir tik po to sukalti sutartą spaudos ženklų skaičių. Jaunučio Viliaus Normano liguistos grafomanijos, prašom, nesiūlyti.  Kažkada, grįžusi iš urminės naujų knygų spaudos konferencijos, patikėjau jos organizatorės leidėjos komplimentais, neva tai naujas įdomus filosofas-romanistas. Tą sceną knygų pristatyme įsiminiau ilgam. Kikenau iš gero oro su draugu, kartu atėjom sveikinti pažįstamos,irgi  naujos autorės. Normano pasisakymas buvo toks suktai ištęstas, kad reikėjo atšviežinti orą geru juoku. Leidėja tribūnoje užsirūstino ir viešai mus ėmė barti, sugėdino:"Kas jums taip juokinga, ponai? Prašom atsistot ir visiems paaiškint!"". Man pradėjo iš išgąsčio drebėti kinkos, draugas išraudo, o V.Normanas pasijuto kone Šekspyru, kurį  gina Anglijos karalienė.  Vat kokie "principingi"mūsų  naujieji leidėjai.
Nenoriu lietuviškų undinių novelių . Art: P.Hurd.

Šiandien gal būčiau atsistojusi ir pasiaiškinusi tai grūmotojai ,kad nuo mažens esu įpratusi juoktis iš saviveiklinių literatūros padirbinių, paranojinių opusų ir grafomanų pretenzijų. Tai -giminės tradicija. Laukdavome,kai teta, Minties redaktorė, atneš smagesnių  užkadrinių, atmestų rankraščių, išsirikiuodavome eilėje, kas pirmas apturės juoko braudamasis pro "nuostabaus proto" laukines džiungles. Įsiminė poema, kurios visi absoliučiai žodžiai prasidėjo P raide. Gailiuosi, kad neišsaugojau kopijos, frykai šiandien ant bangos. 

Dabar leidžia viską. Neprieštarauju. Štai lenkai tapetų prikliopino ir su gulbėmis, ir su kičiniais elniais prie prūdo. Yra paklausa, ją reikia skubiai tenkinti, rinka nemiega. Bet, "prašom atsistot ir visiems pasiaiškint, kodėl niekas nesirūpina lietuvių literatūros tęstinumu? kąąąąąą????"kodėl , kaip užsienio leidyklos, nesirūpina nacionalinėmis vertybėmis?neatveria vartų naujiems vardams, kurie neturi už ką išsileisti? kurie nepriklauso  literatūrinei mafijai,reguliuojančiai lit.stipendijas?kurių savigarba neleidžia meilintis kokiems sraigteliams gerbutavičiams, kad paminėtų tiraže? kurie rašo jau NAUJĄJĄ LIETUVIŲ LITERATŪRĄ, kuriai, deja, yra  kurtoki senieji garbūs kritikai.

Anuokart, leidėjos burnojimo paveikta,neperskaičiusi, pasiūliau Normano romaną pažįstamai, lietuvių literatūros fanei . Po to ji su manim ilgai nesisveikino, įsižeidusi  keršijo: "Nagi nagi, paskaitykite tą filosofą pati.". Išvada: susidūriau  su gariūnine leidėja, kuriai svarbu iškišt  knygą, kaip kokį turkišką megztinį, nesvarstant, ką pirkėjas apie ją pagalvos. Laimė, Lietuvoje dar liko daug gero skonio skaitytojų, kurie skiria turkišką samopalą nuo Armani švarko,čeburėką nuo karpačio, grafomaną nuo  talentingo lietuvių literato.        
   Apie Šventosios aukščiausio lygio mitybos tašką sužinojau netyčia, kaunietė farmacininkė pasiūlė ten atšvęsti  gimtadienį.Nesinorėjo ja tikėti, neatrodė gero maisto žinovė. A.Užkalnis irgi kurortinės atokios užeigėlės dar neįvertino, kad priimčiau už gryną. Iki  "Nendrinės pastogės" ėjome ilgu keliu vieni pėsčiomis paplente. Pasirodo, ji buvo toliau, nei įsivaizdavau nepažinodama Šventosios apylinkių. Iš pusiaukėlės sugrįžom pasiimti mašiną, nes audros debesys būtų užliję.Pati niekada nebūčiau radusi. Ką radau - labai patiko.

Manau, panašiai, per kliūtis ir stoišką meilę literatūrai, skaitytojas braunasi pro leidėjų  čeburėkinę rinkodarą iki lietuviškos grožinės knygos. Objektyvios, neangažuotos kritikos nėra. Ar ji galėtų atsirasti ,kai  leidėjams jos nereikia?Literatūros kritika jau virto visišku piaru, komercine anonsų grandimi. Nėra kritikos - nėra ir proceso. Tik vienodi čeburėkai,leidėjų parankiniai. Ir- amžina klasika, kaip atrama, kad buvo, vadinasi, ji dar gali būti ! -gera lietuviška meninė proza.
Ištroškau  grožinio lietuvių romano, kaip Bonačio mergaitė vandens

Trečiąsyk skaitau Mariaus Katiliškio impresionistinį perlą "Miškais ateina ruduo." Gal miškais iš užjūrių ateis į mano rožyną naujas LIETUVIŠKAS ROMANAS? O gal??? Gal ir vėl vidurnaktį žadinsiu savo amžiną oponentą,  skambinsiu mamai, Rašytojų sąjungos narei, rašysiu laiškus draugėms filologėms, girsiuosi vaikams Anglijoje : "Vaaaau, kokia knyga, būtinai būtinai paskaityk, gi sakiau, tikėjau, kad lietuvių literatūra dar gyva."    










      ........





2012 m. liepos 2 d., pirmadienis

Dangus žeminėse



Kas: Rolandas Kazlas,monospektaklis „Nusileisk,dangau, ant žemės“ pagal V. Šimkaus eiles.
Kur: Palangos klube „Ramybė“
Kada: 2012/06/28,prieš  futbolo "high style" žaidimą „Italija-Vokietija:2:1“
Vertinimai:7 iš 10.

Važiuodama pro jau gimtuosius Turgelių arimus sėjos pradžioje ar  rugiapjūtės įkarštyje, norom nenorom prisimenu tarybinį meną. Galingai birbia traktorių motorai, darniai dūzgia kuliamųjų pjautuvų verpstės, ryžtingai žvelgia į derliaus aruodų tolumas darbštūs kaimo artojai. Idiliškas  kolūkio, oj ES paramų ūkių   peizažas, tinkamas  SOCIALISTINIO REALIZMO  užsakomajam produktui , tarkim paveikslui  „Traktoristai aria paskutinę vagą“, arba poemai „ O,žemės pilkasis grumste, tu kvepi kviečiais“
Socrealizmo satanistinę, smurtinę esmę , manregis, perpratau visai neseniai, pati pradėjusi mokytis tapyti. Akis dar godžiau ėmėsi dairytis veiduose, gamtos fragmentuose dangiško grožio. Ir- lygiagrečiai -atsirado nuostaba :kaip galėjo būti kažkam graži, įkvepianti - traktorių vilkstinė? Kas  ir kodėl, kokių  sovietinių bosų verčiamas galėjo guldyti ant drobės plieninio kombaino karkasą? Amžinas  diskusijų oponentas ir vėl prikišamai  bedė į kišenę : „dailininkams ir poetams reikėjo išgyventi prie tarybų, nesmerk.“ Nesmerkiu, bet niekaip nesuprantu, vaizduotė neišneša, kaip dailės akademijas baigusieji save užlauždavo, prisiversdavo įsiamžinti traktoriais? Ar tai tiesiog gerai paruošto profesionalo pareiga: moki-pieši.lt: pieši, už ką daugiau moka, ir gyvenimas , žiūrėk, kažkur bepiešiant beeiliuojant  nuveš ,ir... ir????? ir   tiek meninės tiesos:))))) valio, draugai! Na jo... juk ir pati rimavau, įkvėpimo pagauta, hajku ar katrenų sloganus cosmopolitano papūgų  ir jų lūpdažių fotosesijoms.. Kodėl taip žeminausi ? Chebra prašė, faini  žmonės aplink ragino, užsižaisdavau komandos azartu, dėl jų, dėl bendro mediaderliaus vainiko, dėl skaitytojų malonės  tuščiai barsčiausi, leidau pavėjui  gebėjimų smiltis. Gal panašiai kaip ir  eiliakalys V. Šimkus?............          
     
 .....
R. Kazlo poezijos skaitymų nebuvau girdėjusi. Negavau bilietų Vilniuje,o į Palangos  Ramybės klubą pavyko. Klubas buvo sausakimšas, staliukų neužteko.Amžiaus  vidurkis - apie 40 mt. Natūralu, jaunesniems nėra su kuo palikti kurorte vaikų,visai šeimai bilietai per brangūs .Valanda pagarbios, nuščiuvusios tylos, siurbiančios kiekvieną aktoriaus žodį.Scenoje - neparsidavęs, išsaugojęs dvasios autonomiją ir garbės nepriklausomybę,  nūdienos  tautinis tragikomikas nr 1. V. Šapras kažkada buvo nepalyginamai talentingesnis, bet... parsidavė, svyruoja ir kandžiojasi piktai... juk  mąslių hebrajaus akių neužmuilinsi, jos svaidosi žaibais į tuos, pas ką neželia taurūs kultūros želmenys jokiose matomose vietose (gal for ever nudepiliuoti?) , tik žvilgsniai ir pergalingi žingsniai  tirštai žaliuoja vašingtonais.   


 Ant karštų emocijų ketinau V.Šimkaus poeziją -  pilką , kaip žemės grumstas, taupią iki lėkšto kasdienybės banalumo, - paniekinamai suvartyti. Netoleruoju  eiliuotos prozos, kad ir po kokiu rafinerijos ar pakantumo  padažu ji būtų pateikta: "tai buvo geras žmogus", "jis buvo neeilinis redaktorius". Na ir kas? Ar man svarbu, kad  Rilkė buvo geras stenografas , Fetas - nepriekaištingas valdininkas, o V. Kukulas - pusėtinas politapžvalgininkas???? Kaip tyro vandens ar akmens vėsos nuolat prireikia jų poezijos, jų dangiškos muzikos sąskambių, kalibruojančių sielą šoktelt bent kiek aukščiau, nei "ežiai-vodafonai-Laurų ponų žiponai- joninių jonai-poetų sovietinių atmatų zona".

Įsiterpė ir sudraudė nuo ugningo V.Šimkaus teismo S.Geda: "Mano paties atveju: studijų metais Vilniaus universitete, kai buvau puolamas "iš kairės ir dešinės", Vladas buvo man užtarėjas, vyresnis draugas ir mokytojas. Negražu būtų užsiginti, pas jį eidavau ir patarimo kokiu nors sunkiu buities klausimu. "

Ne kiekvienas, kaip E. Mieželaitis,   turi sparnuotą talentą, leidžiantį  pakilti į kosmines aukštybes nuo socialistinės realybės. Arba ,kaip J.Vaičiūnaitė, nuklysti  į Vilniaus prarasto laiko labirintus, elegantiškai užsisklęsti antikiniuose mituose. Kitiems  nelakiesiems dainiaus balsas įduotas išdainuoti  tai, kas plika basa akimi matosi pro langą, baltame sočiame vidurdienyje. 
Kai per langą  raudonuoja socialistiniai traktoriai ir į komunizmo rytojų varo politrukai (politiniai vadovai, tarybų komisarai, nelygu šiandien vyskupijos spaudos atstovai ar įgaliotiniai Teisingumo ministerijos tarybose), yra pakankamai sąžininga žvilgsnį fokusuoti į  paprastus, žemiškus, visiems suprantamus dalykus: draugų išdavystes, išsiskyrimą su moterim, į sodo obuolį, duonos kriaukšlę, išartus dirvonus, į prakaituotus marškinius, į eiliakalystės technologines detales. Tai irgi -DIDIS VERTYBINIS poeto V.Šimkaus PASIRINKIMAS: nuleisti komunistų užraudonintą, brolių krauju išdegintą dangų ant kasdienės žemės, kurią paveldėjom, kurią trypė prabočiai ir lygiai taip pat pasišventę plūks ir laistys prakaitu proanūkiai. Didis pasirinkimas- pasišventusiu darbu ir mokytojavimu grįsti poetinės kultūros kelius, rūpintis paukščiais poetais, kurie neįgalūs prisitaikyti andai prie raudonos ir, tarkim, nūnai prie rinkos pelno spaudikų pajuodusios tikrovės.


R.Kazlo ir V.Šimkaus vertybinio pasirinkimo paralelės - akivaizdžios. Abu kažkiek - idėjiniai šaukliai.V.Šimkus šaukė susitelkti į paprastą gyvenimą, kuris tęsiasi ir statosi  net  nuožmiausioje
okupacijoje. R.Kazlas tyliai , kaip vienišas taurus  akmuo  tarp komercijos  ar nereikalingumo pauzių nublukintų  aktorių, šaukėsi  atsigręžti nuo greitų TV prekystalių į save , į žemę, rasti atramas praeityje, kad ir  paprastuose klausimuose :"Ką daryt? Ką daryt?"

Mistiniai sutapimai. Šventoji tądien  laukė Radžio.Titaniko vadyba laigė kurorto gatvėmis juodu šerifiniu džipu su garsiakalbiais, iš kurių graiudėjo čigoniška estradinė: "Ką daryyyyyt?  Ką daryyyyyt
jei tavęs nemyli niekas
o tu taip visus myli?
Ką daryt
jei tu dirbęs per dieną vėl vargšas esi? "



R.Kazlas desperatiškai tądien irgi spaudė ašarą Ramybės publikai  klausimu :"Ką daryt?". Palikęs plačiąją TV areną, jis nusimetė  ne ką lengvesnę šou kaukę,kuria Radžis smagino, kėlė širdis kasdieniam džiaugsmui  miniai paprastuolių.Meluočiau, jei sakyčiau, jog naujoji R.Kazlo baltojo teisuolio ir  dvasios rimtuolio kaukė man patiko, buvo artima, kad jos ilgėsiuosi, kad ji nušviesino bent akimirkai mintis, suteikė viltį, priartino prie dangaus. Pasruvau krokodilo ašaromis ir graudžiais prisiminimais, kai jis deklamavo, plėšė scenoje nuogą širdį apie mylimųjų išsiskyrimą, apie negrįžtamą meilę.Gaaaaila paukščiukų, gaaaaila savęs, nuskendusių nebūtin meilių išdavikių, vajeeeetauuuuu, kaip gaaaaailaaaa.... Aktorius nevaidino, jis nuoširdžiai pasakojo apie  patirtus asmeninius giliausius išgyvenimus V.Šimkaus eilėmis. It pasimetęs  urbanizmo labirintuose kaimo vaikas, sentimentalus laukų piemuo, pasišiaušęs lietuvis berniokas, Jurgis bekepuris,  įsikabino į praeitį, įsikniaubė į vaikystės žalios pievos rasą, užsiklojo jos sentimentų rūkais,  gan dezertyriškai pasitraukė iš klounų  elitinio fronto, įsikasė į kokybiškos , senių išgarbintos, klasikos žemines.         

Laikina poetinė antrepriza išpildyta  (veikiau - užpildyta) garbingai, aukštos teatrinės kultūros kontekste.    Teatrinės prastovos lopas aktoriaus biografijoje gavosi itin dailus,apčiuopiamai, faktūriškai flamandiškas, kaip Palangos fotomenininko A.Šileikos natiurmortas.   


R.Kazlas  stoiška povyza , tiesiu menininko stuburu atsakė į V.Šimkaus "Krymo" posmą  , kaip atsilaiko save gerbiantys aktoriai.
 Poetai, kaip jūs atsilaikėt
ties amžių tuštuma baisia?
Ar ji kaip laikrodžiuose laikas
pati slypėjo jumyse?..



Gėda prisipažinti, niekada nejaučiau "amžių tuštumos baisios". Gal ji kartais mėgindavo įsiropšti vidun , kai pasirašydavau valdiškam darbui, kokiai prievolinei tarnystei. Kuo toliau, tuo labiau amžių pilnatvė rodosi palaiminga  meilės dovana. Norisi balsu kažkam aukštai aukštai išrėkti išdainuoti padėkas už  žuvėdrų skrydžius, besimainančias dangaus freskas  ir Baltijos šiurkščią  bangų mūšą.

 

Iš R.Kazlo rečitalio ištrūkau su palengvėjimu. Išgręžusi  prasmingų ašarų nosinaitę, pasileidau pakrantėmis   į žuvėdrų fotomedžioklę, hm.., link neprasmingo kvailo niekingo malonumo? Žuvėdros irgi - laisvos, ne traktorių ar prodiuserių narvuose -  mėgavosi malonumais,sklandė virš kopų,  flirtavo  su ugninio saulėlydžio nutviekstais laimingais Šventosios poilsiautojais ir žvejais.