Kolekcininkės raritetas

Kas: filmas "Kolekcionierė", Lietuva, 2008
Autoriai: rež. K.Buožytė, scenarijus  B.Samper, D.Gilys
Vaidina: Gabija Jaraminaitė,  Marius Jampolskis
Aprašas: vienišos, nemylėtos ir nemylimos moters desperatiški bandymai pajusti gyvenimo skonį 
Vertinimas - 6 iš 10 (balus numušė operatoriaus F. Abrukausko žiaurus antikreatyvumas)

 
Ieškojau web-filmotekose Mariaus Jampolskio vaidmenų. Neeilinio talento artistas. Tikri, neišdresiruoti KLOUNAI - atsiranda kaip sielų gyvasties reanimatoriai, vienu šypsniu  pažadina iš rūpesčių smagračių ir kolektyvizmo klišių kvaitulio. Negaliu be nervų stebėti  kaip  begalviai diktofonų  spaudikai (bevardžiai  VIP'ų kronikieriai ) Marių formatina, spraudžia į  žurnalines-portalines rubrikas,  kabina socialines markiruotes (vedęs, nevedęs, paliko, pagriebė, paguldė, pakėlė, chaaaa, nestovi jau...), kaip  it vienadienis drugys jis išdegina savo talentą bet kur, atsitiktiniuose renginiuose, susivyniodamas  lyg paklusnus zombis į  agroplevelę vonioje su raudonžibinte asaba  megėjiškame pornoklipe. Rudokų ir pūzaraičių - šimtai, o Jampolskis vienas. Talentas  vienas neapsigins nuo minios skonio. Mariaus išskirtinumo žymė, jis- porinis talentas. Padėkim prie  tauraus deimanto didesnį  stikliuką. Stikliukas irgi ims švytėti deimanto šviesa, net patį brangakmenį nustelbs. Štai ir veržiasi irūnos ir kitos kaimų netašytos giesmininkės į porą, arčiau Mariaus. Šalia sublizgėjusios jos gauna  dovanų talento bonusus tolimai ateičiai. O Marius - nubiednėja , pilkėja, paniekina bajorišką kilmę nusileisdamas viena  porine pakopa vis žemiau. Laikytis  išdidžiai už  Playboy papų? Ar tai verta  pašauktojo Klouno?    



Jampolskis  padėjo atrasti "Kolekcionierę". Buvau nedovanotinai skeptiška dėl nepriklausomybės laikų lietuviško meninio kino. Juo net nesidomėjau, kikendavau iš MA studentų nuotykinių  atpasakojimų, kaip jie kaulija griuvenos  TV kameros iš kažkokio ją prižiūrinčio senuko. Išliaupsintas Vabzdžių dresuotojas kėlė nuobodulio žiovulį. Reikia būti kino istorijos manjaku, kad neatitrauktum dėmesio nuo muziejinės  bioko chronologijos.

Ką galima gero padaryti  už 50 tūkst. litų? Pagirdyti arklius Holivudo masuotei?  Hm... išankstinės nuostatos, įprasta,  smarkiai apriboja akiplotį .Kristinos Buožytės  "Kolekcionionierę"  dažiūrėjau iki galo, nors pradžioje ketinau tik išlukštenti kadrus su Jampolskiu. Ne jis filme griežia pirmu smuiku. Soluoja Gabija Jaraminaitė. Neįtikėtinai stipri, įdomi  aktorė.Atradimas. Scenose ji nustelbia vyrus , valdingai juos padaro savo esybės priklausiniais. Be jos vaidmens  filmas taptų  dar vienu  puipiškų giliaminčių scenų skiautiniu . Aktorė kuria  daugiabriaunį charakterį, kuris intriguoja, kelia klaustukus,  išlygina  primityvoko scenarijaus "duobes" ir režisierės "apyžalius filmavimo praktikumus" .


Stambus ausies planas A.Tarkovskio "Ivano vaikystėje'  buvo motyvuotas. Karas  vaiko psichiką traumuoja per sensoriką - klausą, regą. Sprogdinimų apkurtina, perskelta vaiko sąmonė taip fragmentuoja  vėliau pasaulį, susitelkia  kaip į atramą - į vieną detalę. Rusų genijus atvėrė  vartus į  karų sužaloto vaiko mozaikinę pasaulėjautą. Niekaip nesupratau, ką norėta išreikšti herojės Gailės ausies kriaukšle, kuri ilgai ilgai (kaip ir priklauso lietuviško kino ištęstoms iki absurdo scenoms) vairavo, mokėjo baudas, tapo lyg atskira heroje. It Gogolio nosis gyveno savo atskirą gyvenimą kino 'Kolekcininkė" istorijoje . Gabijos ausį  ir panages išmokau mintinai.
 
Kamera visiškai nesuvaldyta. Jai nerasta  prasmingos, motyvuotos  vietos. Kas stebėtojas? Iš kieno atskaitos taško pristatoma istorija? Operatorius ryškiai  bijojo  įsižiūrėti  į veidus.Daug kur jie nusukti,  nudelbti,  išstumti iš kameros fokuso, nelygu  pasislėpę nuo žiūrovo.Didžiąją dalį filmo veiksmą gesina,  aktorius išima iš kadro stambūs pakaušių planai. Tarkime, Dogmos  padrika judančių kūnų-batų- skvernų stilistika galima išreikšti daugiau, nei  per herojų suvaidintą nuotaikų, emocinių išraiškų  kaitą . Tačiau ką  iškalba, rodo stambūs  sprandų ir  šukuosenų planai, šukuosenų šou ?  Visada iškalbinga - kūno kalba. Ji nesulyginama su F. Abrukausko mikroskopiniu, medicininiu odos porų ir lūpų traiškanų  tyrinėjimu.  Žiūrovo akis prašuoliuoja Gailės nagus ir ekraną gožiančius pakaušius su segėmis , kaip tuščias pauzes. Apmaudu, jos pažadina praktinį protą, išgrūdantį žiūrovo  vaizduotę už  meninio suvokimo ribų. Aha, čia aktorė su išplauta galva,  o ten jau - su riebaluotais plaukais. Plaukų  ir negrabiai sutvarkytų nagų buvo daugiau, nei jos ir Mariaus vaidmenų sklaidos. Gal toks užmanymas - žmogiškąją tuštumą išreikšti per statiškas tarsi sumedėjusias nugaras?
  
Piršosi mintis, jog režisierė pernelyg  baikščiai pasitikėjo operatoriumi, o šis pernelyg nesistengė , juk biudžetas - viso labo 15 tūkst žalių.. Kai kurios kadruotės priminė pasirengimą baldų reklamai, kai daiktų sangrūdose net nepastebi veikėjų., jie užgožiami daiktų.  Nepragalvoti išėjimai iš kadro.Vietomis norėjosi operatorių pritvoti, kaip meno  ir režisierės talento žudiką.


Art hous'as, atmosferinis kinas. Būtent - atmosferinis, o ne emocinis, kurio labai nemėgstu Emociniame  kine režisierius manipuliuoja žiūrovo jausmais, vairuoja  sklandžiai per  siužetą kaip per amerikietiškus kalnelius, pagauna dėmesį psichologiniais triukais. Kaip,tarkime,  "Artiste": Aaaam,. prarijai kaip gardų ledinuką, ir pamiršai po dienos - apie ką  filmas. "Kolekcionierės" atmosfera sukuriama ne emocijų , o nerimastingų , sunkiai įvardinamų lūkesčių. Meilės istorijos užuomazgos dygsta dygsta ir... nesudygsta. Gailė, gavusi iš tėvo  smurtinio  niekinimo pamokas, nepajėgi  įvykti  ir atsiskleisti poriniuose santykiuose, tesugeba dilginti kitų jausmus, skaudinti , pirkti kitų dėmesį. Kažkuo priminė "Pianistės" heroję,  praėjusią vaikystės  ambicijų skatinimo muštrą. Visi mes - atėję iš vaikystės. Gailę įšaldė nesusiformavusių jausmų lede  tėvo žiaurumas. Save ji mokosi mylėti, atranda moteriškumą  žiūrėdama filmuotus kadrus . Per kito žmogaus - filmuotojo- projekciją.

"Kolekcionierė" - dvasingas filmas. Jame įamžinta Mileniumo pradžios Vilniaus dvasia.Menininkas visada sustabdo laiką, jį atspindi per meilės istorijas. Kristinai Buožytei pavyko užfiksuoti  ne  vien  menamos herojės, nepatiriančios emocijų, ligos anamnezę.Filme kaip iš natų perskaičiau, atpažinau kone dokumentalų Vilnių'2008, jo  charakteringiausius tipažus. Vienišos įskaudintos, darbu besinarkotizuojančios, robotizuotos  moterys-grobuonės .Inercijos nuosmukiui  pasyviai pasidavę ar jame sužvėrėję keikūnai  vyrai ,  veidmainiškos  adjulterinės šeimos,  vis labiau įsigalintis smurto kultas. Filme užsieniečiui  kinomanui  bado akis būtent pykčio  ir paniekos aplinkai perkreipti veidai  Šioje  Vilniaus epochoje  meilė nebegali įvykti, nes jai nepalikta laisvos vietos. Smurto ir pykčio zonoje ji - pirmasis taikinys.


 Atskira kalba -  apie puikų  T.Petrikio garso takelį. Juo susirgau po peržiūros, matyt, ilgam.  Sakyčiau, jis  - autonominis, atskiras, prie filmo prisiūtas lyg iš kito skiautinio. Paliudijo, jog ne tik meilei, bet ir komandinei kino kūrybai,  ansambliažams  vienišų menininkų-vilkų okupuotame Vilniuje nepalikta erdvės. Kiekvienas papildė savo  raritetine kolekciją:  režisierė, pagridninio vaidmens atlikėja, kompozitorius, montuotojai. Ir aš papildžiau:  gero lietuviško kino skurdoką kolekciją K.Buožytės raritetu.      
   
  
      

Knygų taboras

Kas : Knygų mugė'2012

Į Knygų Mugę ištempė draugė. Pati  nebūčiau  ėjusi, padėjau ant Visaliaudinės  tekstų  išpardavyklos riebų kryželį prieš gerus 5 metus. Gėdingas  lietuviškos leidybos verslo fenomenas. Kaip kažkada  rusų caro rengiamos Kijeve chodynkos. Surengdavo vargšams fast-food valgytuves, tūkstančiai suplūsdavo  nemokamai  iš tolimiausių  kaimų pripusti gero ėdalo ir pasigrožėti caro šeimyna, stumdydavosi purve, trypdavo vienas kitą,  sugriuvus stalams ir medinėms tribūnoms. Kai  kurie  sustumti žūdavo, bet  visi kiti grįždavo laimingi po  "reginių ir duonos".  Minios įrodo ne tautos geismą skaityti, o leidėjų skrudžizmą nenuleidžiant kainų        


 Sutikti pažįstami tempė juodose "Tyto Albos" maišeliuose  "pigesnę duoną". Galėtų tai daryti be pavasarinių kaliošų, be bridimo per purvynus,  o kas savaitę apsilankę jaukiuose  knygynuose. Nesilanko, kainos astronominės, leidėjai - principingi, kietai  ir aukštai laiko suakmenėjusios kainodaros  kartelę. Dėl  prakeikto pelno knygos šventę verčia Knygų taboru..Gal ateities kartos jiems už tai ir padėkos?  Jaunas protas, negavęs  intelektui būtinos informacijos, kaip alkanas žvėris ieško grobio. Ir randa -  geras bibliotekas, laisvus tekstų išteklius,  e-knygynus ir e-bibliotekas, audioknygas, planšetinius I -padus. Radęs - pažangėja.

Šiuolaikinė knyga - tai Autorius. Jo asmenybė, jo gyvenimo būdas ir mintys.  Įcentruota asmenybė, teikianti jėgų gyventi ir kurti kasdienį gyvenimą . Arba frontmenas su užnugariniais  literatūriniais negrais, ariančiais dėl šildymo sąskaitų ir vaikų batų. Tačiau ir negrai jau sukyla arba būriais perbėga į  TV ar kino scenarinių cechų lesyklas.  Tekstai jau rašomi ne užpakaliu ir įgudusia plunksna, o savimi, degančiu priešakiniu protu. Gerai rašyti moka visi, visa planeta rašo SMS'us, FB'ko postus, projektus ir programas, piarus ir straipsnius, meilės ir neapykantos mailus, blogus. Didžioji dalis  nežinomų rašančiųjų - ženkliai įdomesni, stilingesni, nei provincialių šalių leidyklų  trankiai išsukti ar komercinių portalų išreklamuoti autoriai.
 Aniems telieka vogčiomis braidyti po blogus ir semtis  svetimų  minčių, siužetų, kad išsilaikytų rinkos pozicijoje "rašytojas" .. Nors amžinybei parašyti įmanoma ne daugiau trijų vertingų romanų . Toks dabar naujas dieviškas algoritmas. Jis, esu tikra, niekada nedomins didžiųjų LT leidėjų. Juos domina vien  pelnas, bet kokia, lengviausia, kaina.. Na,  galima tą pačią  KNYGĄ vis perrašyti ir darašinėti , gerbėjams ir leidėjams. Siužetinės knygos - tai scenarijai. Kam kam pilti ištisus puslapius  pagražintų trivijų, kai galima CD įdėti  ar linką su filmuotais klipais. Gaila, kad Lt leidykloms  geri autoriai tampa įdomūs, kai numiršta, kai gali juos drožti pagal planą, ne pagal jų norus ir kūrybines galimybes.  

Andai mėginau praryti M. Ondatjė "Divisadero" . Su jo  "Anglu  ligoniu" raižiau Kairo turgų  tikrovėje kaip seną pažįstamą.  "Divisadero"  - jau pasirodė  tuščia pramoga, nors meistriškai sukalta. Siužetą galima suspausti į 4 psl scenarijaus, o kas lieka ekstrakte? Meilė autoriui už "Anglą" ir noras jį finansiškai paremti, nesvarbu ką dar berašytų. Gal prasmingiau būtų  jam tiesiai pervesti pinigų, kad pakeliautų, nusipirktų sau , ko širdis geidžia. Juk nusipelnė, nes padovanojo man, kaip ir daugeliui kitų, Kairo dvasios gražiausią gabalą ir tikėjimą  didele meile. "Divisadero" neperskaičiau, prantranzavau skersai per 20 minučių, deja... Neseniai dar išbadėjusi prarydavau  per naktį po kelias geras popierines  knygas .Dabar ryju po 3-4 gerus filmus iki paryčių,  ne kasdien, o kai praalkstu duonos kasdieninės.  Misimos "Aukso šventovę"  neprarijau per atostogas. Tai ji mane reikliai įsileido aną vasarą ir dar nepaleidžia iš gilių filosofinių  minčių  labirintų. Stebuklinės maginės meno galios.
.   

"Man niekas neatstos knygos, jokia elektronika" , - šią kartelinę mantrą, lyg susitarę, lyg apsauginį burtažodį,   kartojo dauguma stendų šeimininkų Taip irgi maniau. Prieš 6 metus .Vėliau lioviausi save apgaudinėti, nors turėjau net pravardę kieme : "bibliotekininkė". Sunkiai įsivaizduojamu  apsiskaitymu nesigiriu, jis smarkiai trukdo mėgautis Žemės realybe ir jos teikiamomis dovanomis. Su dukra  vežėm per kelis kartus  į Trakų  viešą biblioteką bagažinę, prikrautą  knygų maišų. Pasilikau klasikus, poeziją, mėgiamus, meno albumus, profesionalią ir dvasinę literatūrą .Gavom padėką ir vardinį mūsų  šeimos atspaudą-ekslibrį . Būtų mano valia, jas iškeisčiau į vieną ipadą  vaikui, kiemo lyderiui, kad kitiems leistų pasinaudoti  ir perskaityti kuo daugiau gerų tekstų . Paskutiniai  pasaulio  leidėjų tyrimai: "kol mokykloje vaikai bus mokomi iš popierinių informacijos laikiklių , tol knyga gyvuos". Esą užaugę jie irgi skaitys poligrafinius produktus , jų smegenys reikalaus popierinės medžių aukos ir šimtų papildomų žmonių rankų darbo leidybos konvejeryje. Į temą: akis naujienose šiandien užkliuvo už  E. Babensko  aferos su mokyklų kompiuterizavimu ir išplautomis, Adamkų poros palaimintomis,  lėšomis. Melstis turėtų Lt leidėjai  E.Babenskui  už  ateities popierinių pirkėjų rinkos išsaugojimą.      

 Pasisekė, sutikau tarp stendų  gyvą, reikalingą, tikrą  Autorę. Neringą Venckienę. Tokią ją ir įsivaizdavau -  stoišką,  moralią ir šiltą, priešingą  "garliavos valdovės" įvaizdžiui, nirtulingai diegiamam oficiozinių pajėgų. O kaip gi, rašytojas -  tautos dvasios karys, ne žodžių viralo srėbėjas. Susijaudinusi, užmiršau nusipirkti jos knygą, rasiu kur nors vėliau.
 

Ieškojau meno. Radau nuotaikingą Bruno Munari parodą. Vien dėl jos vertėjo ateiti. Genijus  italų dizaineris meno kalba atsakė  į kirbėjusį išvakarėse klausimą: kas yra  ateities pasaulyje popierinė knyga? Ogi meninio dizaino priemonė, kaip kėdė, šakutė ar bet koks kitas materialus, medžiaginis daiktas (žr). Menas mena minklę . Kodėl "liberty" (laisvė) šakutė-idėja  Munario knygelėje, primenančioje stalo įrankių dėžutę,  panaši  į koloną? Aha,  į graikų Akropolio  koloną. JI laiko visos Europos laisvę. Ponas Nausėda, troleibuso prispausta bobutė - tai Jūs  skandinavų  bankelio priepirtye, O Graikija -  liberty. Visada buvo ir liks, kol yra Europa. 

Meninins hepeningas buvo ir mažų miestelių leidyklėlės su krašto istorijos leidiniais. Prie jų kaip "liberty kolonos"   ilgesningai rymojo pasišventusios leidėjos. New-book-art'eris buvo ateities žvalgas Augustinas. Jo hyperaktyvus kūrybinis protas žaibiškai skanavo leidėjų-tetulių  apglėbtus knygų prekystalius ir nerado sau nieko įdomesnio.Žymių  tautos literatų ir  dar žymesnių švietėjų palikuonis,nerado naujų informacinių švietimo formų . Iš naujesnių - italų leidyklos art-žaidimai ,  Munario šakutės-padėklėliai:)))  Tetulės  vis dar riktavoja jo tėvų perkamąja galią  ir  jų popierinius sentimentus, ne jo poreikius. 

D.Gintalo "Boa" pagriebiau nevarčiusi. Iš sentimentų jo poetiniam talentui, kurį prisiminiau iš anksčiau. Radau atsivertus: " ir šiepias  žodžiai, virtę skolopendrom" , toliau - dar baisiau, o apie moteris -  tampaksinis  kraupus trileris. Nei meno, nei poezijos neaptikau, neužuodžiau. Tvoskė  tiršti, pūlingi žodžių  ekskrementai. Namuose grįžusi susiginčijau, kas pavaizduota ant viršelio. Man atrodė: "violetinis ekskrementas".Juk poetiniame leidinyje paprastai išlaikomas vieningas  teksto ir iliustracijų stilius.Šeimos narys karštai  oponavo: "Tai  - melancholiško laiko spiralė". Bet  kažkodėl  apsidergti Gintalo kraujuotų moterų-panterų tulžimi   vardan spiralės idėjos nesutiko.Nesuprantu tų vyrų.... Nenuoseklūs....            

   

Povo akis

Parodos maišelyje parsinešiau: 2  puikias Muz. akademijos knygas : "Lietuvių liaudies melodijos" , "Lietuvių liaudies dainų antologija" ,  žemaičių  etno dainų CD,  Time out Londono gidą ir 4 iliustruotus "Bestiary " leidyklos žinynus po 5 litus "Drugeliai", "Lauko gėlės", "Planetos ir žvaigždynai" , "Medžiai ir krūmai"  Tiesą sakant, galėčiau atsisiųsti  analoginę  info  iš ipado ar blackebrio  priedų, grožėtis geresnės kokybės nabokoviškų plasnuočių grožiu .Radau  saviškį  dažną daržo svečią Aglais io, Povo akį.

Tą pačią "knyginę" dieną sporto salytėje, kol  tiesinau stuburą, perskaičiau net 3 gyvas įdomiausias  knygas.  Pirma - grožinė, autorinė. Treneris-guru  Romanas Pšygockis atpasakojo vaizdžiai apie jo turtingos kauniečių šeimos trėmimus į Azerbaidžaną  ir  bajorišką giminės kilmę. Antra- edukacine, pažintinė.Nežinoma mamytė , manekenė, rodė mums visiems, kaip po gimdymo greičiausiai atstatoma podiumo laikysena.. Trečią rašiau balsiai  ant treniruoklio aš  pati - politinę prognostinę, apie būsimus 2012 rinkimus,  ją treneris išplatins, kaip visada, platesniu tiražu.Visos šiandieninės šviežios  knygos  - iš pirmų autentiškų lūpų, ne komerciniais pagrindais, be depresuojančių tarpininkų-rašytojų žodinių ažūrų. Tikėtina, komerciniai autoriai  mūsų gyvus  gražius emocinius tekstus, unikalią patirtį  perkoštų per savo nebūtinai patrauklią smegeninę ir dažniausiai ne itin švarias vertybes. Juk lietuvių autorių knygose  be prototipų - niekaip neįmanoma, vaizduotės žaismė tvinksi nebent J.Skablauskaitės ar vaikų rašytojų knygelėse.       

Treneris R. Pšygockis,  būsimas elektroninių knygelių skaitytojas ir jo mamytė-manekenė

 

Knygų mugių planelis ateičiai, pagal žvaigždes, mokytojams
2012 - dominantė - vaikų tematika, seni mohikanai, daug gamtos ir isteriškų moterų- rašytojų, etninės, istorinės ir tautinės, kraštotyrinės lektūros, mažų leidyklėlių su juokingai mažomis kainomis
2013 - suvažiuos talentai, ryškūs ir žymūs, bus pristatoma išties humanistinė, grožinė literatūra, vyks susitikimai su neeilinėmis asmenybėmis
2014 - kaip niekad mažai žmonių ir dalyvių, bet  - proto fiesta rafinuotiems intelektualams ir kokybiškos literatūros  gurmanams,  specializuoti, IT tematikos ir  medicininiai leidiniai
2015 - į šitą eisiu, ten bus daug meno, dailių leidinių,  vertingų klasikų knygų ir itin estetinis apipavidalinimas, akis pasidžiaugs.  

Tarp įsikūnijimų

Kas: paroda "Human Body"
Kur: Vilnius, PC "Panorama"
Idėjos autorius: Giunteris fon Hagensas, plastinacijos išradėjas, buvęs patalogaanatomas ( lavonų skrodėjas)
Aprašas: skulptūros ir  padailinti paveikslai iš užkonservuotų autentiškų kūno dalių, Skirta  visiems amžiams, o ypač darželinukams, mokytojams ir moksleiviams.Pažinimo džiaugsmas ir vokiška kokybė.   
Vertinimas: 9 iš 10


Giunteris von Hagensas - be abejo menininkas. Iš didžiosios raidės.Su  ryškiomis flux'isto stigmomis: įvaizdis, draudimai ,  iššūkiai visuomenės normoms, dopingas protui ir įdomiausi atradimai vaikams, dangiškos  projekcijos žemiškoje natūroje.

Neslėpsiu, baiminausi eiti.Pasaulio muziejuose niekada neinu į Egipto mumijų sales.Kapo, sudūlėjusios medžiagos energetika kelia pasidygėjimą, iki alpulio . Turiu žmogiškų anomalijų: sapnuoju  ateities vaizdinius, susijusius su kūnais, kuriuos prisileidžiu arčiau. Jaučiu mirties energijas, jos stingdančiu šalčiu  surakina blauzdas, kartais net žingsnio negaliu žengt link kapinių, link namo, kuriame neužilgo skambės laidotuvių maršai ar kuriame  karaliauja mirtis - žmonių  destrukcija. Parodoje morgo kvapo - nė krislo. Na gal  plastinuota moteris  paskutinėje salėje, iškėlusi rankas Dangaus pašlovinimui, dar buvo dalinai apgaubta savo užbaigto gyvenimo informacinės auros. Stiprių asmenybių griaučiai ilgiau spinduliuoja juos naudojusių žmonių  sukauptą patirtį.

Kitos skulptūros  žavėjo Hagenso šmaikštumu,  ironiška pasaulėžiūra, unikalia pluoštine estetika, aitrino mąstymą .Gražiausios - kraujagyslių  ir kvėpavimo salės. Rausvų  kapiliarų koralai, įmantriai dažytos plaučių vėduoklės. Menininko mintį į aukštybes kreipia išsamus  tikrovės pažinimas.  Norėčiau Hagensui užduoti  vienintelį  klausimą - kada, mėsinėjant žmonių kūnus, jį nutvieskė GROŽIO ŠVIESA?

 Teko mokykloje 2 valandas šalti eilėje į Kunstkamerą  Peterburge.Norėčiau atmintyje išsitrinti išsigimėlių marinadus akademiniuose stiklainiuose, kuriuos mačiau, aštuntokė, salėje, tvoskiančioje formalinu.  Uodeguotus pelekuotus kūdikius - undines su ažūriniais sijonėliais, dvigalvius su nesuskaičiuojamu kiekiu pirštų, siamus ir ciklopus.  Kunstkameroje, kap ir bet kokiame prozektoriume ar anatomijos muziejuje -  brutalus smūgis vaizduotei,  be užuominos į  stilių, dizainą,vizualumą. Be to,  kūdikių tėvai sutikimo nedavė, pakluso anuometinės medicinos smurtui. Atėmė mokslinčiai  palaikus ir neatsiklausę užsūdė.

Hagensas ne užmarinavo ir neužbalzamavo, jis įkūnijo žmogaus kūno dievišką grožį.. Padovanojo  amžinybei nežinomą krepšininką, tenisininką, šokančius įsimylėjėlius. Galbūt gyvi būdami  savo  techno-narveliuose jie dėliojo finansus, stumdė prekes, dėjo faksinius parašus. Prikelti amžinajam gyvenimui, jie tapo šimteriopai  žmogiškesni ir žavesni,  tolygūs  didybe Antikos ar Rodeno  skulptūroms. Disko metikas. Mąstytojas.Šiuolaikinis menas visada remiasi į tradiciją, per tai  neleidžia Mileniumo  internautams-kosmonautams atitrūkti nuo istorijos, šaknų, per aukštai atsiplėšti nuo pagrindų.

Paroda  džiugiai šlovina Kūrėją, suprojektavusį tobulą, supersudėtingą, proporcingą ir įmantrų kūną - indą Dvasiai - kosminei energijai - įsikūnyti. Kreatyvinio mokslo  ir meno sintezė su teatro elementais. Aktoriai - studentai medikai su baltais chalatais vaidinę  ir save ir savanorius paslaptingus  gidus, vedlius po kūno labirintus.Be jų performansas būtų pusėtinas. Kiekvienas įnešė savitą emocinę intonaciją, savitą  požiūrio kampą komentarais ir  papildomų žinių srautais. Ir čia už kadro, iš po jų chalatų skverno kikeno Hagensas.  Demiurgai su skalpeliais ir stetoskopais lems, kaip greitai ir  kiek skausmingai mes patys  pasiversim anapusiniais eksponatais.

Daug sužinojau naujų dalykų. Apie  arklio uodegą - nervų pluoštą stuburo apačioje .Apie žarnos storio arteriją ties kaklu.. Ak, štai iš kur  it iš siurblinės trykšta fontanu  kraujas per avarijas. Pasirodo, blužnis  visai nebūtina suaugusiems. Nuvylė smegenys -  sustingę drebučiai, be nervų, plika nyki masė. Užtat liežuvis - tokio pat drūtumo kaip širdies raumuo..O ponia plastinatė  nuo pono  plastinato ( abu gi be plaukų)  skiriasi  iš tolo tik  krūtimis. Hagensas jas išskaptavo baltas baltas,  motinos pieno spalvos, Meiseno porceliano formate.Savo pačios kūno sandaros  įmantrumą atradau lyg iš naujo, vienovėje. Anatomijos vadovėliai jį suskaldydavo, visuma buvo sukarpoma į  padriką mozaiką.20  puslapis - kiaušialąstė, 4 skirsnis- kaulų čiulpai, kaip  instrukcija neaiškios  paskirties mechanizmui . Hagensas  -prezentavo  žmogaus anatomiją nedalomoje gamtos grožio vienovėje. Anatomijos katalogai ir 3D projekcijos  parodoje pristatyti kamputyje, atskirai, kompiuterizuotuose stenduose, mokslo fanams ir specialistams. .

Paroda pirmiausiai  skirta mažyliams . "Mama, o senelio plaučiai irgi tokie patys juodi,nes  rūko?" , - susirūpino 4-metis. Nesuprantama, kodėl stendai taip aukštai pakelti? Mažieji piliečiai nemato  įdomiausių eksponatų. Stebėdama, kaip mamos aiškina mažyliams, kas prie ko, prisiminiau seksomaną Froidą Mazgiams  natūralu smalsauti - o kas gi viduje, giliausiose ertmėse? Ką turi berniukas, ko neturi mergaitė? Kaip tas "paslėpstinukas" atrodo iš arti? Gamtą užantspauduojant draudimais, gimsta iš piršto laužtos psichologizuotos teorijos. Vaikui,  aptiktam tyrinėjant "nepadorią"  kūno dalį - įvaromas kompleksas visam gyvenimui, jis mirtinai išgąsdinamas,  esą turįs netipinių polinkių,  o froidai turi darbo aiškinami, kaip su demaskuotu "iškrypimu" susitvarkyti. Parodos ekspozicija yra pateikta tiek korektiškai, švelniai, moksliškai  ir paprastai, jog  vaikui dings poreikis aiškintis gamtos abėcėlę patamsiuose tyrinėjant gyvus  kūnus. Dirbtiniai manekenai jo neįtikintų, o realaus žmogaus konstruktas-  bus neginčytinas įrodymas, kaip gi ten - viduje? 

 Kaskart skaitant Irvingo Stouno romaną apie Mikelandželą jaudindavo, lyg pirmą kartą, kaip skulptorius slapčia naktimis, bijodamas inkvizicijos teismo, sliūkindavo į lavoninę tyrinėti žmogaus sandaros. Kaip patamsyje su žvake darė eskizus, pjaustė raumenis. Krauju apšlakstyti jo darbai puošia Vatikano rūmus ir kolekcininkų fondus  Jam, kaip ir Hagensui, pozavo mirę.Italas prikėlė juos dailėje iki šventųjų,  pašlovino jų  gamtinį, žemišką rūbą. Hagensas  daro beveik tą patį - prikelia mirusiuosius iki Antikos  ar Klasicizmo apsinuoginusių dievų etalono. Ilgai nesikankina- nedaužo  metų metais skulptoriaus kaltu marmuro. Jo marmuras - plastinatas ir laisvo žmogaus (mirusiojo) valia .

Kuprelio sapnas

Ilja Repinas "Kuprius", rusų tapytojas, 1881

Kur: Vilniaus Kamerinis Teatras

Kas: miuziklas “Kuprelis”, pagal I.Šeiniaus vienavardį romaną (1990) 

http://www.vkamerinisteatras.lt/spektakliai-suaugusiems/kuprelis

Kūrė:  R. Banionis (režisūra),  A.Paslaitis ir S.Šimkūnaitė (scenografija),   M.Cegelskas  ( Kuprelis), I.Jaraitė

Aprašas:Pabaisa myli  savo kuprą labiau už Gražuolę. Gražuolė myli Kuprelį , bet  nesulaukia poelgio, neištveria konkurencijos su jo kompleksais dėl luošumo ir  su tautiniu intravertišku  vyro charakteriu. Ji emigruoja pas didįjį priešą Lenką ir yra  visų pasmerkiama kaip  išdavikė.     

Vertinimas: 6 iš 10

 Į  „Kuprelį“   Vilniaus kameriniame teatre  patekau  dėl keturių akstinų. Valentino dienos vakarui norėjosi kažko šviesesnio ir šviežesnio nei  tradicinė  romantiška vakarienė ar džiakūūūūūzė su  spalvotomis  švieselėmis. Neįsivaizdavau  per speigą elegantiškų  promenadų Sereikiškėse ar Trakuose,  šalčio nepernešu. Antra, miuziklas patraukė režisieriaus R.Banionio  vardu. Jo  „Rigoleto“  brodvėjiškas ekspresyvus  draivas Klaipėdos Muzikiniame nenuvylė . Trečia ir galbūt pagrindinė  priežastis – išreklamuotas V.Baumila. Jo negirdėjau gyvai. Iš  įrašų tapo mėgstamiausiu  lietuvišku  balsu, beveik arti  Džordžo Maiklo. Slaptas planas buvo -  po spektaklio  įjungti  V. Baumilos „ Tik  Tu“, įgarsinti atmintiną  vakarą akustine kokybe. Va taip: 

 http://www.youtube.com/watch?v=lb9wYFGmD_A


Ketvirta priežastis  (ją  norėčiau nutylėti prieš  Dainorą Lu) – nebuvau skaičiusi I. Šeiniaus romano. Mano laikų programoje jo nebuvo , o vėliau jam neatsirado vietos jau  mano gyvenimo programoje. 

Vietoj V. Baumilos  scenoje išniro M. Cegelskas. Pradžioje ilgokai   nesutramdė  pašalinio, nevaidmeninio  kikenimo, dangstėsi   natomis.  Pamaniau,  talentas V. Baumila, matyt,  jau plaukia svajonių kruiziniame laive.Ką gi, dubliuos kitas, gal net geresnis. Bet kitas – M. Cegelskas  -  nesistengė dubliuoti . Tenkinosi  pažingsniui atkartodamas  kuprotų žmonių  sinkopinę eiseną, perkreiptus pečius. Ir vis sukikendavo nervingai į delną, tarsi parodijuotų pats save.Gal kokiose“Dviračių žniose“ įgudo? O gal buvo tą vakarą  įsimylėjęs, gal  po spektaklio jo laukė kur nors  šilta gundė. Užsimiršęs atsitiesdavo visu  krepšininko ūgiu , bet,  pamatęs  scenos  mylimąją,  dirbtinai palinkdavo  po kupros muliažu  kaimo jurgio stilingame švarke. 

I.Jaraitės Gundė  nušvietė sceną  lietuvišku  geltonkasiu  grožiu. Polėkio laisvumu, rmanieromis priminė V. Mainelytę iš  „Velnio nuotakos“  filmo ir daugybę jos moteriškų klonų lietuvių provincijos teatruose. Balsu, kaip aktorė, lai drąsiai didžiuojasi. Deja, dainuoti  jai  nebuvo ką . J. Sakalausko  garsinį apipavidalinimą  net nežinau kokiu žodžiu  pavadinti . Lietuvių  folkloro minimalios aranžuotės+ Rumšiškių  garso takelis su  žodiniais intarpais. Vietoj jų galėjo nuskambėti  bent jau R. Kočiantės  „Paryžiaus Katedros“ parafrazės.  Skambėjo vien  M.Cegelsko žemų tonų lėtas repas . Gudrutis, išsisuko rečitatyviniais monologais vietoj  ryškios vokalinės partijos. Užtat nepriekaištingai  šoko patrepsinius  lliaudies šokius.  Tikriausiai, vakarais stebi šokių projektus ar ruošiasi viename iš jų  pasireklamuoti. Užskaitau, .J.Smoryginas irgi  neprikibtų. 

Mąsčiau, kaip  trečiarūšė aktorinė  faktūra,  neišraiškingas, net lengvai deformuotas  veidas su oligofrenijos fleru praeina  specų filtrus  Muzikos akademijoje, teatre?  Gal  ir į teatrą , kaip į  bet kokią etatinę darbovietę,  jau patenkama per giminystės ar antro galo ryšius?  Ar konkurencijoje pro Melpomenės gulbes prasibrauna plėšrūs  kormoranai, kuriems nėra ką prarasti ? Prisiverčiau per jėgą į jį žiūrėti. Lėkštai vaidino,  neišlaikė dialogų, desperatiškai ne į taktą spazmavo emocijomis.  Kaip  ŠVEPLAS  įleidžiamas į sceną?  Ar scenos jau niekas nebebučiuoja  , menui  nesimeldžia? Aktorius pavergia talentu, grožiu, Stanislavskio tipo technologijomis.  M.Cegelskas nepataikė nei į vieną kategoriją. Bet, pasirodo, pagal režisieriaus planą jam tereikėjo būti savimi.. 

Turiu  išradusi asmeninį  universalų spektaklio testą . Kiek kartų  veiksmo  eigoje  panyžta  panaršyti  išmaniuoju? Kuo dažniau, tuo veikalas prastesnis. Pirmame veiksme  panižo 4 kartus. Susilaikiau,  nenorėjau  susigadinti  šventės dalykiniais intarpais. Krūptelėdavau,kai Olesius priartėdavo prie  gražuolės Gundės.Net sukirbeno vaikiška mintis, kad tik jai pavyktų greičiau  nuo dvasinio degenerato kur nors pasprukti . Jo veido iš principo negalėjo nušviesti I. Šeiniaus Kuprelio sielos  grožis.

 Manyje susipjovė išankstinės nuostatos pamatyti originalią meilės istoriją  su pirmoje dalyje pristatoma „Lietuvos  šokių“  ansamblio stilistika. Anoji   liejosi nuo scenos  visu tortinio tautinio glaisto glitumu .Nepagavau kampo, kam karamelinė kaimo idilija  su baltais  bAltų folko kostiumėliais skirta? Moksleiviams iki 16-kos? Ne, per didaktiškai ir naivu.  Iki 12-kos, pradinukams  kaip klasiko remiksas - iš bėdos.Patiktų  ir  emigrantams,  spaustų  pelningai ašaras  tautiniais stereotipais ir  antilenkiškomis nuotaikomis. Prasisiekėliai  lygiuotųsi  augindami dukras į nepriekaištingai antropologinę lietuvaitę – I. Jaraitę. 

Po pirmos dalies nenusiploviau  vien todėl , kad nenorėjau gadinti nuotaikos  sėdinčiam šalia valentinui. Jis sulaikė.  Kaip įprasta, jo paklausiusi ,radau deimantą . Antra spektaklio  dalis pribloškė.  Tragizmu. R. Banionio  menininko talentas  sukeitė vietomis romano auką su kaltaisias. Gundė tapo  šviesos spinduliu Olesiaus  tamsos karalystėje.  Vienu ypu nukrito vaidintojų kaukės, nebeerzino jų chaltūriniai  čipsai . Jiems pakako būti savimi, su tais veidais kuriuos dėvėjo ir gatvėje. R.Banionis juos atpažino ir išdidino. Juose  juodavo  nūdienos Lietuvos dvasia. Garbanotas,  a lia įmitęs  Kupidonas,  besiseilėjantis  kunigėlis. Užtinęs ir trigubai tiek pilvotas Gundės tėvas.Kaip  šariatinė šmėkla užsimaskavusi skaromis Mama, davatkiškai dirbtinai  susidrovėdavo dėl paprasčiausio pakštelėjimo. Tetrūko LT žvitrios visa ko normintojos paparacės  su iškirpčių gylio matuokliu. Merginos –  pilkų pelyčių snukeliais, besirangančios iš pavydo dailiai  draugei.  

Gražuolė  protinguolė spindinti žvaigždė  Gundė , būsimoji Milano manekenė ar Pietų Prancūzijos pilies bendrasavininkė. Ji viltingai, tauriai  blaškėsi   tarp siekių gyventi oriai ir meilės dvasios ūbagui , draskomam primityvaus pavydo ir pykčio. Lyg nužengusi iš  laiškų, kuriuos tuntais gaunu iš moterų, mėginančių kažką keisti klampiame skurdo paviete. Olesius su lyriniais, šeiniškai subtiliais nukrypimais  kėlė siaubą, ne simpatijas. Mat buvo  kuprotas ne fiziškai, o vidujai. Išsigimstančios visuomenės  atžala .Su vatikano  apsauginiu stogu vietoj beisbolo lazdos. 

 Iki Šekspyro  mastelio  beveik traukė scena, kur  Gundė  - apie svajones , jausmus, bergždžią mylimojo atsako laukimą .  Ir jos neatliepantis, užsispaudęs , pykčio gniuždomas, ribotas – apie neapykantą lenkui ir lenkams. Išties  - ar pajėgus jausti, mylėti  masinis kašio fanas, alaus reklamos užaugintas budulis , tegu ir su barklajaus antpečiais , puolantis su akmeniu į  bet ką, kas kėsinasi į jo teritoriją? Sapnai iš Olesiaus lūpų skambėjo kaip  pavojingas, Europai grėsmingas  emo-ligonio, gūdaus asocialo kliedesys . Žodžių reikšmės - aukšta  poezija,  vidurinės mokytojų  kalbų patosinis slengas.  Bet skamba grėsmėmis, kurias taria s  malūno užkaboriuose it žolė užaugęs Mauglis su Biblija,  kaip su  akmeniu, užantyje .  Kulminacija, kai džiaugiesi, kad Gundei pavyko ištrūkti iš brutalaus  folko ansamblio nagų. 

Teatras – visuomenės veidrodis. R Banionis  atspindėjo ją gražiau, nei yra, pervertino.  Tikrovė, kurią pamačiau  vakare  reportuose iš  Kauno arenos , buvo šiurpesnė.
 http://www.lrytas.lt/-13292503681327056314-%C5%A1v-valentino-dien%C4%85-kaune-grandiozinis-koncertas-u%C5%BE-tikr%C4%85sias-%C5%A1eimos-vertybes.htm

Joje  plikiai kupreliai  su  M.Cegelsko veido išraiškomis sėdėjo pirmose eilėse, prezidiume. Kunigai   jau atvirai, neslapukaudami  rodė  visagalės valdžios jėgą ,nevaidino baltų avelių kaip V.Lengvinas. Paskutinis aktas mano  sąmonėje  įsirėš  sambūrio  „Meilė kuria šeimą“  profašistinės dvasios nebyliais kadrais .

 Kokia mistiška  susidėliojo  Meilės diena... Prieš išlėkdama į spektaklį  gavau  jaudulio persmelktą laišką iš vienos mamos. Jos 16 metė dukra pastojo.Ką joms skubiai daryti? Medikai  apskelbs miesteliui, jei  nuspręs darytis abortą . Jei nutars gimdyti, miestelio „tamsuomenė“ užpjudys dorą  tėvų šeimą. Nuo  I. Šeiniaus  romano laikų  nieko nepasikeitė,  atsirado greitėjančio regreso požymiai .Ką daryti ŠIANDIEN  jaunuoliams , kuriuos suveda gamta ir jausmai per anksti? Kaime prezervatyvų nenusipirksi. Kaip saugotis – niekas neapšviečia . Tėra  pseudokatalikiška  prievolių kupra: negalima, draustina, nubaus, degsi.  Kyla nirši  kova su gamtine žmogaus prigimtimi draudžiant  elementarų , civilizuotą švietimą, nesuteikiant pasirinkimo teisės.  Jei numirtų A.M. Pavilionienė,  ir žodį "kontracepcija"  bijotų  provalstybininkai  garsiai ištart .Kas gali būti  antižmogiškiau nei pakišinėti vaikus, stumti juos  į nuodėmę  ją  visuotinai reklamuojant, o po to kaltint kaip nusidėjėlius?...

Spektaklis - netikėtai įdomus komerciniame LT teatrų repertuare. Su meno prošvaistėmis, kiek jos buvo įmanomos su  kolūkio agitbrigados  lygio artistais. Konceptualus, su netikėtai originalia, įtikinama romano interpretacija. Vertas rodyti mokyklose. Ne miuziklas, o tragedija , paslėpta  po  neva nekaltų juokelių ir pseudoromantizmo kauke. 

Įtaigi scenografija. Gyvenimas – kaip malūno ratas su  privalomu lietuvišku atributu – kabančia virve  prieš akis . Ji staiga  priartėja kaip Hamleto tėvo šmėkla, tai  lėtai nutolsta išgirdusi  Olesiaus lūzerišką  atodūsį:“ok, nesikarsiu, kaip nors bus gerai.“  Aktorių statistų  chaltūra, tingumas choreografijoje  (keblu su atpenėtais pilvais ir cepelininiais  back‘ais vartytis gulomis ) sustiprino leitmotyvą : „Kažur kitur yra  sapnai“ . Laimė,V. Baumila, gerojo kuprelio genų nešiotojas -  jau ten, kur  laimingųjų sapnai (p.s. jsi , pasirodo giedojo konservų u-sakytose liaudies mišiose Kauno arenoje  ).  Jo  suvaidintas Olesius  gal būtų artimas I. Šeiniaus lietuvio  retro-charakteriui – droviam, svajingam, lyriškam,  kilniam, dar atpažįstamam ‚Riešutų duonoje“. Nors... užpernai  Slovakijos pilyje tylenio lietuvio replika į bendrą  grupės nuostabą :“Kaip gi grafas statė rūmus mylimajai visą gyvenimą , nepasitvirtinęs, jog  ji neketina ten  įsikurti?" Pusamžis lietuvis užsitraukė,  nuleidęs akis,  dūmą:   „Svajonė pati gražiausia“.  Sena karta, ji dar nuo I. Šeiniaus.... 

  I. Šeinius Kuprelio  – negrabaus jausmų kerėplos, tyro švento , mylimosios išduoto svajoklio – pagailėjo .R. Banionis 2012 –tų luošiui net svajonės pagaili. Olesius  teatre transformavosi į  piktdžiugišką ,  vien  su kunigu meilikaujantį  monstrą . Į  platųjį  pasaulį, Žemės bendruomenės ateitį,  jis tempia lietuviškų kompleksų  ir žemiausio,  aborigenų  lygio, kultūros KUPRĄ. Nuo jos Gundei  tik bėgti lėkt laukais  kasas gražiąsias susisegus,  kuo toliau. Kol konservatorių meilė nesukūrė prievarta jai šeimos su  tuo,  kas bus Šeimos kodekse nusakytas kaip doras, pavyzdinis   katalikas lietuvis. I.Šeinius  romane ryškūs Nyčės idėjų atgarsiai. Žirklėse tarp idealo ir  tikrovės pergalę skina tas, kas atvirai priima, susitaiko su  realybe, neišduodamas idealų .Nūdienos Lietuvos visuomenė  skrieja kosminiais greičiais atgal laike, pasilenkdama  net su Nyčės  šimtmečio senumo mintimis. Idealas it viduramžių  pranciškonų ar bernardinų  „adejalas“ (kaldra)   bus prievarta tempiamas ant  tikrovės pečių.  Kad   kuproti  olesiai-piliečiai  palinktų kaip liepa šalia civilizacijų pažangos kelio.

Gerų norų alibi

Sandras Botičelis, pirmoji meilė, buvau  pametusi dėl  jo  tapybos galvą  4-oje klasėje

Esu  strazdanota . Visomis prasmėmis.  Kai gimiau, nežinojau, kad  saulės nubučiuota, taškuota  oda – trūkumas. Kol  susidūriau su  plačiąja, teisiąja visuomene.  Nepažįstamos moterys neprašytos ėmėsi  švietėjiškų misijų mane tobulinti. Aiškino kiekviename žingsnyje, kokie kremai padeda, kokias  valomas arbatas gerti,  kad  nieko baisaus, su amžiumi praeis, gal šokiuose  rečiau kvies, bet  vaikų turėsiu . Labiausiai kompleksavo mama. Aiškindavo  tobulumo apsėstoms tetoms,  kad nudegiau  mažylė Kryme, ten saulė žiauri. Įvarė kompleksą. Mokyklos  bibliotekoje pirmąją knygą  pirmoje klasėje išsirinkau K. Sajos „Vaistai nuo strazdanų“.  Slapta , po juodu plisuotu  žiurstu  išsinešiau, kad klasiokai neatimtų ir nepaviešintų  apsigimimo, gėdingo luošumo. Patyčių prevenciją  praktikavau  savarankiškai, intuityviai, be psichologų pagalbos . Knygoje  jokio  veiksmingo  recepto neradau, tik  graudžią istoriją apie karo metais vokiečių  sušaudytą  besislapstančią  žydaitę. Jos  gailėjau. Mano strazdanų, deja, negailėjo ir toliau negaili  niekas.  Užsiauginau  refleksą -  negirdėti , ką sako, o daryti, ilgai nesvarstant , kas  teikia malonumą pačiai , mano vaikams, artimiausiems draugams. 

Meno strazdanos –  naujas blogas. Jame nebebus dvasinių ieškojimų ,sielos atviravimų ir ezoterinių inovacinių idėjų klodų, emocinių pliūpsnių, kaip ankstesniame . Skaitytojai,  kurie  skaitė  pirmąjį blogą nuoširdžiai, be tekstinio vagiliavimo, ir toliau gali  lengvai perskaityti  mano  tikėjimo raidą iš atsakymų svetainėje www. horoskopas.lt , telepatiškai , astrališkai bendraudami. Vienodi  dažniai greit susišaukia. Per žvaigždžių retransliatorius.

Aš myliu meną. Beprotiškai, labiau už laukinę gamtą. Bet , faktas, mažiau už savo vaikus ir pranašingus sapnus-vizijas.  Garbinu meną  nuo mažens. Nuo pirmojo sudirbto  viešai darželinio piešinio. Jame didelė  didelė raudonkepuraitė vedėsi kaip šunytį   už pavadėlio dvikojį vilką link  mažytės, kaip skruzdės, naujametinės eglės.  Auklėtoja aiktelėjo ir subarė: „Vilkas turi keturias kojas, ne dvi, pripiešk.  O eglė turi būti didelė didelė, su raudona penkiakampe žvaigžde viršūnėje“ . Savisaugos instinktas liepė ginti ir  gerulį   vilką, ir neužaugą  eglę nuo papildomų kojų ir grėsmingų  žvaigždžių. Tvirtai nusprendžiau   apskritai aklinai užsidaryti ir neleisti jokioms  visažinėms moteriškėms  trypti mano pasaulių. Darželyje nebepiešiau ,tik kažką mozojau, maskavausi, kad nemokša. Mama, kaip ir dauguma gerų realisčių mamų,   vos  nemirė iš gėdos per tėvų susirinkimą , gavusi  dukters  apgailėtinų  terlionių albumėlį. Lūkesčius dėl  S.Dali šlovės nukreipė į brolį, kuris keverzojo  pagal albumėlių  trafaretus .  Galbūt tada būsimos  dailininkės  žvaigždės   mane pametė , nerado , kur ir kas esu, net  40-mt metų....Ak! 

 Užtat diena, praleista  namie tyrinėjant Renesanso italų  reprodukcijas,   prilygo  didžiausiai šventei, kelionei, ekstazei , euforijai, palaimai ...Tai buvo liguistos priklausomybės  pradžia.  Ligą  slepiau , nes aiškiai suvokiau, kad pamišimas  dėl kažko, kaip ir strazdanos, bus  viešai suniekintas. Mamai  teks ir vėl kurti įtaigų  piarą,  kad nesu   psichinė ar su įgimtu defektu, kad  aistra menui  netrukdys gauti darbą ir ištekėti.  Vokiečių leidybos  naujų reprodukcijų  aitroką kvapą  atpažinčiau  net po egiptietiškų ramzinių eterinių aliejų atakos.  It megzta beretė ar fanatikė  klausydavausi  moksleivė   su keliais  pensininkais Žinijos  lektoriume  Maskvos ir Peterburgo  meno ekspertų paskaitų. Kursas apie gotiką, kursas apie impresionistus, ciklas apie siurealistus ir t.t. ir t.p. Neatleisiu Pauliui Kulikauskui, kad negrąžino,   išmestas iš 10-os už vunderkindiškus bajerius ,  L. Šepečio „Modernizmo metmenų“ .  Tampiausi  ją ciklameno spalvos portfelyje kaip Bibliją, atsiversdavau  per pertrauką   pasimėgauti  paveikslėliais .  Žavi narkomanės abstinencija. 

 Menotyra  ateityje  bolavo neišvengiamai. Juk durnei , anot liaudies,  duodamas kelias.  Tačiau  Dievas kažkodėl  nepraleido į  laimingų  dailėtyros studentų gretas . Pagailėjo mano  art- idealizmo?  Menotyrininkams kažkodėl  buvo privalu prieš egzaminus  pristatyti savo  pačių darbus .Puoliau  forsuoti  tapybą  Vienožinskyje. Išlekiau kaip  kulka  po kelių mėnesių. Jautri klausa  ir dar jautresnė vaizduotė nepakėlė pagirioto kompozicijos dėstytojo  riaumojimo. Tada dar nežinojau, niekas nepaprotino,  kad  LT liūtiški tapytojai  neturi  ateities įžvalgų, nesugeba ir nesugebės  dirbti su indigo sąmonės  jaunais menininkais. Jų  pedagogika  -  pritrėkšti  asmenybės galiomis, smurtiniais metodais  pagimdyti jų karališkų esybių  ar kokio praeities genijaus  pasiekėjus , o ne  naujos, savitos mitologijos  kūrėjus .

 Neišdegė ir su teatro kritika. Pavėlavusi neįstojau . Nors  turėjau  nacionalinės kadrės siuntimą į  GITIS‘ą plius  dar vieną,  jau teatromanės,   narkotiką –  potraukį  aplėkti  premjeras,  E.Jansono  genialiai taikliai  pristatytas   „vakaruškėje:“, o R.Vanagaitės „Litmenyje“  .  Mano  oficiali prezentacija, ALIBIS, bilietas į teisę reikštis menotyroje - legalus  prestižinis Maskvos Univero  diplomas, literatūros kritikės amatas,  visa pasaulinė literatūra  ir geriausia profesūra -  atminties infobanke ir toliaregės akiniais ant  strazdanotos nosies.  

Noriu  suteikti sau malonumą- valentinukę prieš 2012 pasaulio galą   - tapti   pagaliau menotyrininke virtualioje erdvėje. Juk   ant žemės  išpažinti meilę menui  nebus leista  be specdiplomų , ar ne? Kultūros ministerijos klierkai   kaip tarakonę išdustintų  su klijais  moment. Noriu atgaivinti bent dalį neįgyvendinto projekto  „Mokytojo asmenybės ugdymas“.  Jaučiu, žinau, kaip mažų  miestelių  mokytojai  alksta , trokšta  kultūrinio peno , kaip savo lėšomis lekia į triukšmingai išreklamuotas  abejotinos vertės meno parodas ir tuščiakalbius  seminarus . Išgyvenu, kad  jie prasilenkia su  elitiniais menais. Noriu  užvesti ant įžvalgų  kelio mamas, auginančias indigiukus menininkus, anie  lietuvių etnose  yra ir bus tapatinami su priedurniais dėl  perlakios vaizduotės ir kuriamų naujų pasaulių.  Kad jiems,  kaip man, nereikėtų laukti net  40mt metų atgimimo į save.   Galbūt Onytė dar spės išlavinti įgūdžius, o Adelę tėvas liausis tampęs už kompaniją po svietą, leis  namų ramybėje susivokti savyje ir atrasti  unikalų stilių. 

Noriu ieškoti meno apraiškų  gatvėje . Noriu  advokatauti  menui, pripūsti ozono. Vargšelis, virto Vilniuje distrofiku , po  agresyvaus  VEKS kultūros projektų  holodomoro.  Buvo nuleisdintas  art-nuotekų vamzdžiu į Nerį . Simboliška – priešais GERŲJŲ kaimynų energijos rūmus.  Noriu džiaugtis ir mėgautis  naujoje  erdvėje  grynu menu, kaip atsvara  buitiniams trupiniams.  Strazdanos  ir paukščių plunksnos bus prieš  kurmių trupinius ir  Lt menotyros fundamentalias,  antkapines, laureatines  epitafijas kažkam , ko nereikės ateityje niekam.   Noriu pasidalinti meile Menui  su tais, kurie  baiminasi  paimti jį už rankos ir eiti kartu  per gyvenimą it su dieviška apsauga ir kelrodžiu, gėrio-blogio kompasu. 

 Net neįsivaizduoju , kur nuves geri  nostalgiški norai?Gi  šio dienyno  starto  Saulė  - Vandenyje. Nenuspėjama,  nuogai atvira  ateities vėjams. Tokia gėdingai strazdanotaJ))))   Ir ryža, nes  svilinama Urano Avine.Viliuosi, jog  FB-ke rasti nauji draugai, taip pat didžiausia kritikė – dukra -   pavairuos, kad nesusireikšminčiau.  Kad  neįžeisčiau   per skaudžiai  ir arogantiškai  jautresnių  menininkų  ir kažkieno gerbėjų.  Kad nepasiduočiau Lt mene įsigalinčiai  juodai destrukcijai ,  giluminių prasmių buldozeriams . Juk modernaus  meno žymė – šviesa , jos   žaismės  ir varžybos su juodųjų skylių – negatyvių energijų  -piktomis verpstėmis.