 |
Ilja Repinas "Kuprius", rusų tapytojas, 1881 |
Kur: Vilniaus Kamerinis Teatras
Kas: miuziklas “Kuprelis”, pagal I.Šeiniaus vienavardį romaną (1990)
http://www.vkamerinisteatras.lt/spektakliai-suaugusiems/kuprelis
Kūrė: R. Banionis (režisūra), A.Paslaitis ir S.Šimkūnaitė
(scenografija), M.Cegelskas ( Kuprelis), I.Jaraitė
Aprašas:Pabaisa myli savo kuprą labiau už Gražuolę. Gražuolė myli Kuprelį , bet nesulaukia poelgio, neištveria konkurencijos su jo kompleksais dėl luošumo ir su tautiniu intravertišku vyro charakteriu. Ji emigruoja pas didįjį priešą Lenką ir yra visų pasmerkiama kaip išdavikė.
Vertinimas: 6 iš 10
Į
„Kuprelį“ Vilniaus kameriniame
teatre patekau dėl keturių akstinų. Valentino dienos vakarui
norėjosi kažko šviesesnio ir šviežesnio nei tradicinė romantiška
vakarienė ar džiakūūūūūzė
su spalvotomis švieselėmis. Neįsivaizdavau
per speigą elegantiškų promenadų Sereikiškėse
ar Trakuose, šalčio nepernešu. Antra, miuziklas patraukė režisieriaus R.Banionio vardu. Jo „Rigoleto“
brodvėjiškas ekspresyvus draivas
Klaipėdos Muzikiniame nenuvylė . Trečia ir galbūt pagrindinė priežastis – išreklamuotas V.Baumila. Jo negirdėjau gyvai. Iš įrašų tapo mėgstamiausiu lietuvišku
balsu, beveik arti Džordžo Maiklo.
Slaptas planas buvo - po
spektaklio įjungti V. Baumilos „ Tik Tu“, įgarsinti atmintiną vakarą akustine kokybe. Va taip:
http://www.youtube.com/watch?v=lb9wYFGmD_A
Ketvirta
priežastis (ją norėčiau nutylėti prieš Dainorą Lu) –
nebuvau skaičiusi I. Šeiniaus romano. Mano laikų programoje jo nebuvo , o
vėliau jam neatsirado vietos jau mano gyvenimo programoje.
Vietoj V.
Baumilos scenoje išniro M. Cegelskas. Pradžioje
ilgokai nesutramdė pašalinio, nevaidmeninio kikenimo, dangstėsi natomis.
Pamaniau, talentas V. Baumila, matyt, jau plaukia svajonių kruiziniame laive.Ką gi,
dubliuos kitas, gal net geresnis. Bet
kitas – M. Cegelskas - nesistengė dubliuoti . Tenkinosi pažingsniui atkartodamas kuprotų žmonių sinkopinę eiseną, perkreiptus pečius. Ir vis
sukikendavo nervingai į delną, tarsi parodijuotų pats save.Gal kokiose“Dviračių žniose“
įgudo? O gal buvo tą vakarą įsimylėjęs, gal po
spektaklio jo laukė kur nors šilta
gundė. Užsimiršęs atsitiesdavo visu
krepšininko ūgiu , bet, pamatęs
scenos mylimąją, dirbtinai palinkdavo po kupros muliažu kaimo jurgio stilingame švarke.
I.Jaraitės Gundė nušvietė sceną lietuvišku
geltonkasiu grožiu. Polėkio
laisvumu, rmanieromis priminė V. Mainelytę iš „Velnio
nuotakos“ filmo ir daugybę jos moteriškų klonų lietuvių provincijos teatruose. Balsu, kaip aktorė, lai
drąsiai didžiuojasi. Deja, dainuoti jai nebuvo ką . J. Sakalausko garsinį apipavidalinimą net nežinau kokiu žodžiu pavadinti . Lietuvių folkloro minimalios aranžuotės+ Rumšiškių
garso takelis su žodiniais
intarpais. Vietoj jų galėjo nuskambėti bent jau R. Kočiantės „Paryžiaus Katedros“ parafrazės. Skambėjo vien M.Cegelsko žemų tonų lėtas repas . Gudrutis,
išsisuko rečitatyviniais monologais vietoj ryškios vokalinės partijos. Užtat nepriekaištingai šoko patrepsinius lliaudies šokius. Tikriausiai, vakarais stebi šokių projektus ar
ruošiasi viename iš jų pasireklamuoti.
Užskaitau, .J.Smoryginas irgi neprikibtų.
Mąsčiau, kaip trečiarūšė aktorinė faktūra, neišraiškingas, net lengvai deformuotas veidas su oligofrenijos
fleru praeina specų filtrus Muzikos
akademijoje, teatre? Gal ir į teatrą , kaip į bet kokią etatinę darbovietę, jau patenkama per giminystės ar antro galo
ryšius? Ar konkurencijoje pro Melpomenės gulbes
prasibrauna plėšrūs kormoranai, kuriems nėra ką prarasti ? Prisiverčiau per jėgą į jį žiūrėti. Lėkštai
vaidino, neišlaikė dialogų, desperatiškai ne į taktą spazmavo emocijomis.
Kaip ŠVEPLAS įleidžiamas į sceną? Ar scenos jau niekas nebebučiuoja , menui
nesimeldžia? Aktorius pavergia talentu, grožiu, Stanislavskio tipo technologijomis. M.Cegelskas nepataikė nei į vieną kategoriją. Bet, pasirodo, pagal režisieriaus planą jam tereikėjo būti savimi..
Turiu išradusi asmeninį universalų spektaklio testą . Kiek kartų veiksmo
eigoje panyžta panaršyti
išmaniuoju? Kuo dažniau, tuo veikalas prastesnis. Pirmame veiksme panižo
4 kartus. Susilaikiau, nenorėjau
susigadinti šventės dalykiniais intarpais. Krūptelėdavau,kai
Olesius priartėdavo prie gražuolės
Gundės.Net sukirbeno vaikiška mintis, kad tik jai pavyktų greičiau nuo dvasinio degenerato kur nors pasprukti . Jo veido iš principo negalėjo
nušviesti I. Šeiniaus Kuprelio sielos grožis.
Manyje susipjovė išankstinės nuostatos pamatyti originalią meilės istoriją su pirmoje dalyje pristatoma „Lietuvos
šokių“ ansamblio stilistika.
Anoji liejosi nuo scenos visu tortinio tautinio glaisto glitumu .Nepagavau kampo, kam karamelinė kaimo idilija su baltais
bAltų folko kostiumėliais skirta? Moksleiviams iki 16-kos? Ne, per didaktiškai
ir naivu. Iki 12-kos, pradinukams kaip klasiko remiksas - iš bėdos.Patiktų
ir emigrantams,
spaustų pelningai ašaras tautiniais stereotipais ir antilenkiškomis nuotaikomis. Prasisiekėliai lygiuotųsi
augindami dukras į nepriekaištingai antropologinę lietuvaitę – I.
Jaraitę.
Po pirmos dalies nenusiploviau vien todėl , kad nenorėjau gadinti nuotaikos
sėdinčiam šalia valentinui. Jis sulaikė.
Kaip įprasta, jo paklausiusi ,radau deimantą . Antra spektaklio dalis pribloškė. Tragizmu. R. Banionio menininko talentas sukeitė vietomis romano auką su kaltaisias. Gundė
tapo šviesos spinduliu Olesiaus tamsos karalystėje. Vienu ypu nukrito vaidintojų kaukės, nebeerzino jų chaltūriniai čipsai . Jiems pakako būti savimi, su tais veidais kuriuos dėvėjo ir gatvėje. R.Banionis juos atpažino ir išdidino. Juose
juodavo nūdienos Lietuvos dvasia.
Garbanotas, a lia įmitęs Kupidonas,
besiseilėjantis kunigėlis. Užtinęs ir trigubai tiek pilvotas
Gundės tėvas.Kaip šariatinė šmėkla užsimaskavusi skaromis Mama, davatkiškai dirbtinai susidrovėdavo dėl paprasčiausio pakštelėjimo. Tetrūko LT žvitrios visa ko normintojos paparacės su iškirpčių gylio matuokliu. Merginos – pilkų pelyčių snukeliais, besirangančios iš pavydo dailiai
draugei.
Gražuolė protinguolė spindinti žvaigždė Gundė , būsimoji Milano manekenė ar Pietų Prancūzijos pilies bendrasavininkė. Ji viltingai, tauriai blaškėsi
tarp siekių gyventi oriai ir meilės dvasios ūbagui , draskomam
primityvaus pavydo ir pykčio. Lyg nužengusi iš laiškų, kuriuos tuntais gaunu iš moterų, mėginančių kažką keisti klampiame skurdo paviete. Olesius su lyriniais, šeiniškai subtiliais nukrypimais kėlė siaubą, ne simpatijas. Mat buvo kuprotas ne fiziškai, o vidujai. Išsigimstančios
visuomenės atžala .Su vatikano apsauginiu stogu vietoj beisbolo lazdos.
Iki Šekspyro mastelio beveik traukė scena, kur Gundė - apie svajones , jausmus, bergždžią mylimojo atsako laukimą . Ir jos neatliepantis, užsispaudęs
, pykčio gniuždomas, ribotas – apie
neapykantą lenkui ir lenkams. Išties - ar pajėgus jausti, mylėti masinis kašio fanas, alaus reklamos užaugintas budulis , tegu ir su barklajaus antpečiais ,
puolantis su akmeniu į bet ką, kas
kėsinasi į jo teritoriją? Sapnai iš Olesiaus lūpų skambėjo kaip pavojingas, Europai grėsmingas emo-ligonio, gūdaus asocialo kliedesys .
Žodžių reikšmės - aukšta poezija, vidurinės
mokytojų kalbų patosinis slengas. Bet skamba grėsmėmis, kurias taria s malūno užkaboriuose it žolė užaugęs Mauglis su Biblija, kaip su akmeniu, užantyje . Kulminacija, kai džiaugiesi, kad Gundei
pavyko ištrūkti iš brutalaus folko ansamblio nagų.
Teatras – visuomenės veidrodis. R Banionis atspindėjo ją gražiau, nei yra, pervertino. Tikrovė, kurią pamačiau vakare reportuose iš
Kauno arenos , buvo šiurpesnė.
http://www.lrytas.lt/-13292503681327056314-%C5%A1v-valentino-dien%C4%85-kaune-grandiozinis-koncertas-u%C5%BE-tikr%C4%85sias-%C5%A1eimos-vertybes.htm
Joje plikiai kupreliai su M.Cegelsko veido išraiškomis sėdėjo pirmose eilėse, prezidiume. Kunigai
jau atvirai, neslapukaudami
rodė visagalės valdžios jėgą
,nevaidino baltų avelių kaip V.Lengvinas.
Paskutinis aktas mano
sąmonėje įsirėš sambūrio
„Meilė kuria šeimą“ profašistinės
dvasios nebyliais kadrais .
Kokia mistiška susidėliojo Meilės diena... Prieš išlėkdama į spektaklį gavau jaudulio persmelktą laišką iš vienos mamos. Jos 16 metė dukra pastojo.Ką joms skubiai daryti? Medikai apskelbs miesteliui, jei nuspręs darytis abortą . Jei nutars gimdyti, miestelio „tamsuomenė“
užpjudys dorą tėvų šeimą. Nuo I. Šeiniaus romano laikų
nieko nepasikeitė, atsirado greitėjančio regreso požymiai .Ką daryti ŠIANDIEN jaunuoliams
, kuriuos suveda gamta ir jausmai per anksti? Kaime prezervatyvų nenusipirksi.
Kaip saugotis – niekas neapšviečia . Tėra pseudokatalikiška prievolių kupra: negalima, draustina, nubaus,
degsi. Kyla nirši kova su gamtine žmogaus prigimtimi draudžiant elementarų , civilizuotą švietimą, nesuteikiant pasirinkimo teisės. Jei numirtų A.M. Pavilionienė, ir žodį "kontracepcija" bijotų provalstybininkai garsiai ištart .Kas gali būti antižmogiškiau nei pakišinėti vaikus, stumti juos į nuodėmę ją visuotinai reklamuojant, o po to kaltint kaip nusidėjėlius?...
Spektaklis - netikėtai įdomus komerciniame LT teatrų repertuare. Su meno prošvaistėmis, kiek jos buvo įmanomos su kolūkio agitbrigados lygio artistais. Konceptualus, su netikėtai originalia, įtikinama romano interpretacija. Vertas rodyti mokyklose. Ne miuziklas, o
tragedija , paslėpta po neva nekaltų juokelių ir pseudoromantizmo kauke.
Įtaigi scenografija. Gyvenimas – kaip malūno ratas
su privalomu lietuvišku atributu –
kabančia virve prieš akis . Ji staiga priartėja kaip Hamleto tėvo šmėkla, tai lėtai nutolsta išgirdusi Olesiaus lūzerišką atodūsį:“ok, nesikarsiu, kaip
nors bus gerai.“ Aktorių statistų chaltūra, tingumas choreografijoje (keblu su atpenėtais pilvais ir cepelininiais back‘ais vartytis gulomis ) sustiprino leitmotyvą : „Kažur kitur yra sapnai“ . Laimė,V. Baumila, gerojo kuprelio genų nešiotojas - jau ten, kur
laimingųjų sapnai (p.s. jsi , pasirodo giedojo konservų u-sakytose liaudies mišiose Kauno arenoje ). Jo suvaidintas Olesius gal būtų
artimas I. Šeiniaus lietuvio retro-charakteriui
– droviam, svajingam, lyriškam, kilniam,
dar atpažįstamam ‚Riešutų duonoje“. Nors... užpernai Slovakijos pilyje tylenio lietuvio replika į
bendrą grupės nuostabą :“Kaip gi grafas
statė rūmus mylimajai visą gyvenimą , nepasitvirtinęs, jog ji neketina ten įsikurti?"
Pusamžis lietuvis užsitraukė, nuleidęs
akis, dūmą: „Svajonė pati gražiausia“. Sena karta, ji dar nuo I. Šeiniaus....
I. Šeinius Kuprelio – negrabaus jausmų kerėplos, tyro švento , mylimosios išduoto svajoklio – pagailėjo .R. Banionis 2012 –tų luošiui net svajonės pagaili. Olesius teatre transformavosi į piktdžiugišką , vien su
kunigu meilikaujantį monstrą . Į platųjį
pasaulį, Žemės bendruomenės ateitį, jis
tempia lietuviškų kompleksų ir žemiausio, aborigenų
lygio, kultūros KUPRĄ. Nuo jos Gundei tik bėgti lėkt laukais kasas gražiąsias susisegus, kuo toliau. Kol konservatorių meilė nesukūrė
prievarta jai šeimos su tuo, kas bus Šeimos kodekse nusakytas kaip doras,
pavyzdinis katalikas lietuvis. I.Šeinius romane ryškūs Nyčės idėjų
atgarsiai. Žirklėse tarp idealo ir tikrovės pergalę skina tas, kas atvirai priima, susitaiko su realybe, neišduodamas idealų .Nūdienos
Lietuvos visuomenė skrieja kosminiais
greičiais atgal laike, pasilenkdama net
su Nyčės šimtmečio senumo mintimis. Idealas it viduramžių pranciškonų ar bernardinų
„adejalas“ (kaldra) bus prievarta tempiamas ant tikrovės pečių. Kad kuproti olesiai-piliečiai palinktų kaip
liepa šalia civilizacijų pažangos kelio.