Kuprelio sapnas

Ilja Repinas "Kuprius", rusų tapytojas, 1881

Kur: Vilniaus Kamerinis Teatras

Kas: miuziklas “Kuprelis”, pagal I.Šeiniaus vienavardį romaną (1990) 

http://www.vkamerinisteatras.lt/spektakliai-suaugusiems/kuprelis

Kūrė:  R. Banionis (režisūra),  A.Paslaitis ir S.Šimkūnaitė (scenografija),   M.Cegelskas  ( Kuprelis), I.Jaraitė

Aprašas:Pabaisa myli  savo kuprą labiau už Gražuolę. Gražuolė myli Kuprelį , bet  nesulaukia poelgio, neištveria konkurencijos su jo kompleksais dėl luošumo ir  su tautiniu intravertišku  vyro charakteriu. Ji emigruoja pas didįjį priešą Lenką ir yra  visų pasmerkiama kaip  išdavikė.     

Vertinimas: 6 iš 10

 Į  „Kuprelį“   Vilniaus kameriniame teatre  patekau  dėl keturių akstinų. Valentino dienos vakarui norėjosi kažko šviesesnio ir šviežesnio nei  tradicinė  romantiška vakarienė ar džiakūūūūūzė su  spalvotomis  švieselėmis. Neįsivaizdavau  per speigą elegantiškų  promenadų Sereikiškėse ar Trakuose,  šalčio nepernešu. Antra, miuziklas patraukė režisieriaus R.Banionio  vardu. Jo  „Rigoleto“  brodvėjiškas ekspresyvus  draivas Klaipėdos Muzikiniame nenuvylė . Trečia ir galbūt pagrindinė  priežastis – išreklamuotas V.Baumila. Jo negirdėjau gyvai. Iš  įrašų tapo mėgstamiausiu  lietuvišku  balsu, beveik arti  Džordžo Maiklo. Slaptas planas buvo -  po spektaklio  įjungti  V. Baumilos „ Tik  Tu“, įgarsinti atmintiną  vakarą akustine kokybe. Va taip: 

 http://www.youtube.com/watch?v=lb9wYFGmD_A


Ketvirta priežastis  (ją  norėčiau nutylėti prieš  Dainorą Lu) – nebuvau skaičiusi I. Šeiniaus romano. Mano laikų programoje jo nebuvo , o vėliau jam neatsirado vietos jau  mano gyvenimo programoje. 

Vietoj V. Baumilos  scenoje išniro M. Cegelskas. Pradžioje ilgokai   nesutramdė  pašalinio, nevaidmeninio  kikenimo, dangstėsi   natomis.  Pamaniau,  talentas V. Baumila, matyt,  jau plaukia svajonių kruiziniame laive.Ką gi, dubliuos kitas, gal net geresnis. Bet kitas – M. Cegelskas  -  nesistengė dubliuoti . Tenkinosi  pažingsniui atkartodamas  kuprotų žmonių  sinkopinę eiseną, perkreiptus pečius. Ir vis sukikendavo nervingai į delną, tarsi parodijuotų pats save.Gal kokiose“Dviračių žniose“ įgudo? O gal buvo tą vakarą  įsimylėjęs, gal  po spektaklio jo laukė kur nors  šilta gundė. Užsimiršęs atsitiesdavo visu  krepšininko ūgiu , bet,  pamatęs  scenos  mylimąją,  dirbtinai palinkdavo  po kupros muliažu  kaimo jurgio stilingame švarke. 

I.Jaraitės Gundė  nušvietė sceną  lietuvišku  geltonkasiu  grožiu. Polėkio laisvumu, rmanieromis priminė V. Mainelytę iš  „Velnio nuotakos“  filmo ir daugybę jos moteriškų klonų lietuvių provincijos teatruose. Balsu, kaip aktorė, lai drąsiai didžiuojasi. Deja, dainuoti  jai  nebuvo ką . J. Sakalausko  garsinį apipavidalinimą  net nežinau kokiu žodžiu  pavadinti . Lietuvių  folkloro minimalios aranžuotės+ Rumšiškių  garso takelis su  žodiniais intarpais. Vietoj jų galėjo nuskambėti  bent jau R. Kočiantės  „Paryžiaus Katedros“ parafrazės.  Skambėjo vien  M.Cegelsko žemų tonų lėtas repas . Gudrutis, išsisuko rečitatyviniais monologais vietoj  ryškios vokalinės partijos. Užtat nepriekaištingai  šoko patrepsinius  lliaudies šokius.  Tikriausiai, vakarais stebi šokių projektus ar ruošiasi viename iš jų  pasireklamuoti. Užskaitau, .J.Smoryginas irgi  neprikibtų. 

Mąsčiau, kaip  trečiarūšė aktorinė  faktūra,  neišraiškingas, net lengvai deformuotas  veidas su oligofrenijos fleru praeina  specų filtrus  Muzikos akademijoje, teatre?  Gal  ir į teatrą , kaip į  bet kokią etatinę darbovietę,  jau patenkama per giminystės ar antro galo ryšius?  Ar konkurencijoje pro Melpomenės gulbes prasibrauna plėšrūs  kormoranai, kuriems nėra ką prarasti ? Prisiverčiau per jėgą į jį žiūrėti. Lėkštai vaidino,  neišlaikė dialogų, desperatiškai ne į taktą spazmavo emocijomis.  Kaip  ŠVEPLAS  įleidžiamas į sceną?  Ar scenos jau niekas nebebučiuoja  , menui  nesimeldžia? Aktorius pavergia talentu, grožiu, Stanislavskio tipo technologijomis.  M.Cegelskas nepataikė nei į vieną kategoriją. Bet, pasirodo, pagal režisieriaus planą jam tereikėjo būti savimi.. 

Turiu  išradusi asmeninį  universalų spektaklio testą . Kiek kartų  veiksmo  eigoje  panyžta  panaršyti  išmaniuoju? Kuo dažniau, tuo veikalas prastesnis. Pirmame veiksme  panižo 4 kartus. Susilaikiau,  nenorėjau  susigadinti  šventės dalykiniais intarpais. Krūptelėdavau,kai Olesius priartėdavo prie  gražuolės Gundės.Net sukirbeno vaikiška mintis, kad tik jai pavyktų greičiau  nuo dvasinio degenerato kur nors pasprukti . Jo veido iš principo negalėjo nušviesti I. Šeiniaus Kuprelio sielos  grožis.

 Manyje susipjovė išankstinės nuostatos pamatyti originalią meilės istoriją  su pirmoje dalyje pristatoma „Lietuvos  šokių“  ansamblio stilistika. Anoji   liejosi nuo scenos  visu tortinio tautinio glaisto glitumu .Nepagavau kampo, kam karamelinė kaimo idilija  su baltais  bAltų folko kostiumėliais skirta? Moksleiviams iki 16-kos? Ne, per didaktiškai ir naivu.  Iki 12-kos, pradinukams  kaip klasiko remiksas - iš bėdos.Patiktų  ir  emigrantams,  spaustų  pelningai ašaras  tautiniais stereotipais ir  antilenkiškomis nuotaikomis. Prasisiekėliai  lygiuotųsi  augindami dukras į nepriekaištingai antropologinę lietuvaitę – I. Jaraitę. 

Po pirmos dalies nenusiploviau  vien todėl , kad nenorėjau gadinti nuotaikos  sėdinčiam šalia valentinui. Jis sulaikė.  Kaip įprasta, jo paklausiusi ,radau deimantą . Antra spektaklio  dalis pribloškė.  Tragizmu. R. Banionio  menininko talentas  sukeitė vietomis romano auką su kaltaisias. Gundė tapo  šviesos spinduliu Olesiaus  tamsos karalystėje.  Vienu ypu nukrito vaidintojų kaukės, nebeerzino jų chaltūriniai  čipsai . Jiems pakako būti savimi, su tais veidais kuriuos dėvėjo ir gatvėje. R.Banionis juos atpažino ir išdidino. Juose  juodavo  nūdienos Lietuvos dvasia. Garbanotas,  a lia įmitęs  Kupidonas,  besiseilėjantis  kunigėlis. Užtinęs ir trigubai tiek pilvotas Gundės tėvas.Kaip  šariatinė šmėkla užsimaskavusi skaromis Mama, davatkiškai dirbtinai  susidrovėdavo dėl paprasčiausio pakštelėjimo. Tetrūko LT žvitrios visa ko normintojos paparacės  su iškirpčių gylio matuokliu. Merginos –  pilkų pelyčių snukeliais, besirangančios iš pavydo dailiai  draugei.  

Gražuolė  protinguolė spindinti žvaigždė  Gundė , būsimoji Milano manekenė ar Pietų Prancūzijos pilies bendrasavininkė. Ji viltingai, tauriai  blaškėsi   tarp siekių gyventi oriai ir meilės dvasios ūbagui , draskomam primityvaus pavydo ir pykčio. Lyg nužengusi iš  laiškų, kuriuos tuntais gaunu iš moterų, mėginančių kažką keisti klampiame skurdo paviete. Olesius su lyriniais, šeiniškai subtiliais nukrypimais  kėlė siaubą, ne simpatijas. Mat buvo  kuprotas ne fiziškai, o vidujai. Išsigimstančios visuomenės  atžala .Su vatikano  apsauginiu stogu vietoj beisbolo lazdos. 

 Iki Šekspyro  mastelio  beveik traukė scena, kur  Gundė  - apie svajones , jausmus, bergždžią mylimojo atsako laukimą .  Ir jos neatliepantis, užsispaudęs , pykčio gniuždomas, ribotas – apie neapykantą lenkui ir lenkams. Išties  - ar pajėgus jausti, mylėti  masinis kašio fanas, alaus reklamos užaugintas budulis , tegu ir su barklajaus antpečiais , puolantis su akmeniu į  bet ką, kas kėsinasi į jo teritoriją? Sapnai iš Olesiaus lūpų skambėjo kaip  pavojingas, Europai grėsmingas  emo-ligonio, gūdaus asocialo kliedesys . Žodžių reikšmės - aukšta  poezija,  vidurinės mokytojų  kalbų patosinis slengas.  Bet skamba grėsmėmis, kurias taria s  malūno užkaboriuose it žolė užaugęs Mauglis su Biblija,  kaip su  akmeniu, užantyje .  Kulminacija, kai džiaugiesi, kad Gundei pavyko ištrūkti iš brutalaus  folko ansamblio nagų. 

Teatras – visuomenės veidrodis. R Banionis  atspindėjo ją gražiau, nei yra, pervertino.  Tikrovė, kurią pamačiau  vakare  reportuose iš  Kauno arenos , buvo šiurpesnė.
 http://www.lrytas.lt/-13292503681327056314-%C5%A1v-valentino-dien%C4%85-kaune-grandiozinis-koncertas-u%C5%BE-tikr%C4%85sias-%C5%A1eimos-vertybes.htm

Joje  plikiai kupreliai  su  M.Cegelsko veido išraiškomis sėdėjo pirmose eilėse, prezidiume. Kunigai   jau atvirai, neslapukaudami  rodė  visagalės valdžios jėgą ,nevaidino baltų avelių kaip V.Lengvinas. Paskutinis aktas mano  sąmonėje  įsirėš  sambūrio  „Meilė kuria šeimą“  profašistinės dvasios nebyliais kadrais .

 Kokia mistiška  susidėliojo  Meilės diena... Prieš išlėkdama į spektaklį  gavau  jaudulio persmelktą laišką iš vienos mamos. Jos 16 metė dukra pastojo.Ką joms skubiai daryti? Medikai  apskelbs miesteliui, jei  nuspręs darytis abortą . Jei nutars gimdyti, miestelio „tamsuomenė“ užpjudys dorą  tėvų šeimą. Nuo  I. Šeiniaus  romano laikų  nieko nepasikeitė,  atsirado greitėjančio regreso požymiai .Ką daryti ŠIANDIEN  jaunuoliams , kuriuos suveda gamta ir jausmai per anksti? Kaime prezervatyvų nenusipirksi. Kaip saugotis – niekas neapšviečia . Tėra  pseudokatalikiška  prievolių kupra: negalima, draustina, nubaus, degsi.  Kyla nirši  kova su gamtine žmogaus prigimtimi draudžiant  elementarų , civilizuotą švietimą, nesuteikiant pasirinkimo teisės.  Jei numirtų A.M. Pavilionienė,  ir žodį "kontracepcija"  bijotų  provalstybininkai  garsiai ištart .Kas gali būti  antižmogiškiau nei pakišinėti vaikus, stumti juos  į nuodėmę  ją  visuotinai reklamuojant, o po to kaltint kaip nusidėjėlius?...

Spektaklis - netikėtai įdomus komerciniame LT teatrų repertuare. Su meno prošvaistėmis, kiek jos buvo įmanomos su  kolūkio agitbrigados  lygio artistais. Konceptualus, su netikėtai originalia, įtikinama romano interpretacija. Vertas rodyti mokyklose. Ne miuziklas, o tragedija , paslėpta  po  neva nekaltų juokelių ir pseudoromantizmo kauke. 

Įtaigi scenografija. Gyvenimas – kaip malūno ratas su  privalomu lietuvišku atributu – kabančia virve  prieš akis . Ji staiga  priartėja kaip Hamleto tėvo šmėkla, tai  lėtai nutolsta išgirdusi  Olesiaus lūzerišką  atodūsį:“ok, nesikarsiu, kaip nors bus gerai.“  Aktorių statistų  chaltūra, tingumas choreografijoje  (keblu su atpenėtais pilvais ir cepelininiais  back‘ais vartytis gulomis ) sustiprino leitmotyvą : „Kažur kitur yra  sapnai“ . Laimė,V. Baumila, gerojo kuprelio genų nešiotojas -  jau ten, kur  laimingųjų sapnai (p.s. jsi , pasirodo giedojo konservų u-sakytose liaudies mišiose Kauno arenoje  ).  Jo  suvaidintas Olesius  gal būtų artimas I. Šeiniaus lietuvio  retro-charakteriui – droviam, svajingam, lyriškam,  kilniam, dar atpažįstamam ‚Riešutų duonoje“. Nors... užpernai  Slovakijos pilyje tylenio lietuvio replika į bendrą  grupės nuostabą :“Kaip gi grafas statė rūmus mylimajai visą gyvenimą , nepasitvirtinęs, jog  ji neketina ten  įsikurti?" Pusamžis lietuvis užsitraukė,  nuleidęs akis,  dūmą:   „Svajonė pati gražiausia“.  Sena karta, ji dar nuo I. Šeiniaus.... 

  I. Šeinius Kuprelio  – negrabaus jausmų kerėplos, tyro švento , mylimosios išduoto svajoklio – pagailėjo .R. Banionis 2012 –tų luošiui net svajonės pagaili. Olesius  teatre transformavosi į  piktdžiugišką ,  vien  su kunigu meilikaujantį  monstrą . Į  platųjį  pasaulį, Žemės bendruomenės ateitį,  jis tempia lietuviškų kompleksų  ir žemiausio,  aborigenų  lygio, kultūros KUPRĄ. Nuo jos Gundei  tik bėgti lėkt laukais  kasas gražiąsias susisegus,  kuo toliau. Kol konservatorių meilė nesukūrė prievarta jai šeimos su  tuo,  kas bus Šeimos kodekse nusakytas kaip doras, pavyzdinis   katalikas lietuvis. I.Šeinius  romane ryškūs Nyčės idėjų atgarsiai. Žirklėse tarp idealo ir  tikrovės pergalę skina tas, kas atvirai priima, susitaiko su  realybe, neišduodamas idealų .Nūdienos Lietuvos visuomenė  skrieja kosminiais greičiais atgal laike, pasilenkdama  net su Nyčės  šimtmečio senumo mintimis. Idealas it viduramžių  pranciškonų ar bernardinų  „adejalas“ (kaldra)   bus prievarta tempiamas ant  tikrovės pečių.  Kad   kuproti  olesiai-piliečiai  palinktų kaip liepa šalia civilizacijų pažangos kelio.