Gerų norų alibi

Sandras Botičelis, pirmoji meilė, buvau  pametusi dėl  jo  tapybos galvą  4-oje klasėje

Esu  strazdanota . Visomis prasmėmis.  Kai gimiau, nežinojau, kad  saulės nubučiuota, taškuota  oda – trūkumas. Kol  susidūriau su  plačiąja, teisiąja visuomene.  Nepažįstamos moterys neprašytos ėmėsi  švietėjiškų misijų mane tobulinti. Aiškino kiekviename žingsnyje, kokie kremai padeda, kokias  valomas arbatas gerti,  kad  nieko baisaus, su amžiumi praeis, gal šokiuose  rečiau kvies, bet  vaikų turėsiu . Labiausiai kompleksavo mama. Aiškindavo  tobulumo apsėstoms tetoms,  kad nudegiau  mažylė Kryme, ten saulė žiauri. Įvarė kompleksą. Mokyklos  bibliotekoje pirmąją knygą  pirmoje klasėje išsirinkau K. Sajos „Vaistai nuo strazdanų“.  Slapta , po juodu plisuotu  žiurstu  išsinešiau, kad klasiokai neatimtų ir nepaviešintų  apsigimimo, gėdingo luošumo. Patyčių prevenciją  praktikavau  savarankiškai, intuityviai, be psichologų pagalbos . Knygoje  jokio  veiksmingo  recepto neradau, tik  graudžią istoriją apie karo metais vokiečių  sušaudytą  besislapstančią  žydaitę. Jos  gailėjau. Mano strazdanų, deja, negailėjo ir toliau negaili  niekas.  Užsiauginau  refleksą -  negirdėti , ką sako, o daryti, ilgai nesvarstant , kas  teikia malonumą pačiai , mano vaikams, artimiausiems draugams. 

Meno strazdanos –  naujas blogas. Jame nebebus dvasinių ieškojimų ,sielos atviravimų ir ezoterinių inovacinių idėjų klodų, emocinių pliūpsnių, kaip ankstesniame . Skaitytojai,  kurie  skaitė  pirmąjį blogą nuoširdžiai, be tekstinio vagiliavimo, ir toliau gali  lengvai perskaityti  mano  tikėjimo raidą iš atsakymų svetainėje www. horoskopas.lt , telepatiškai , astrališkai bendraudami. Vienodi  dažniai greit susišaukia. Per žvaigždžių retransliatorius.

Aš myliu meną. Beprotiškai, labiau už laukinę gamtą. Bet , faktas, mažiau už savo vaikus ir pranašingus sapnus-vizijas.  Garbinu meną  nuo mažens. Nuo pirmojo sudirbto  viešai darželinio piešinio. Jame didelė  didelė raudonkepuraitė vedėsi kaip šunytį   už pavadėlio dvikojį vilką link  mažytės, kaip skruzdės, naujametinės eglės.  Auklėtoja aiktelėjo ir subarė: „Vilkas turi keturias kojas, ne dvi, pripiešk.  O eglė turi būti didelė didelė, su raudona penkiakampe žvaigžde viršūnėje“ . Savisaugos instinktas liepė ginti ir  gerulį   vilką, ir neužaugą  eglę nuo papildomų kojų ir grėsmingų  žvaigždžių. Tvirtai nusprendžiau   apskritai aklinai užsidaryti ir neleisti jokioms  visažinėms moteriškėms  trypti mano pasaulių. Darželyje nebepiešiau ,tik kažką mozojau, maskavausi, kad nemokša. Mama, kaip ir dauguma gerų realisčių mamų,   vos  nemirė iš gėdos per tėvų susirinkimą , gavusi  dukters  apgailėtinų  terlionių albumėlį. Lūkesčius dėl  S.Dali šlovės nukreipė į brolį, kuris keverzojo  pagal albumėlių  trafaretus .  Galbūt tada būsimos  dailininkės  žvaigždės   mane pametė , nerado , kur ir kas esu, net  40-mt metų....Ak! 

 Užtat diena, praleista  namie tyrinėjant Renesanso italų  reprodukcijas,   prilygo  didžiausiai šventei, kelionei, ekstazei , euforijai, palaimai ...Tai buvo liguistos priklausomybės  pradžia.  Ligą  slepiau , nes aiškiai suvokiau, kad pamišimas  dėl kažko, kaip ir strazdanos, bus  viešai suniekintas. Mamai  teks ir vėl kurti įtaigų  piarą,  kad nesu   psichinė ar su įgimtu defektu, kad  aistra menui  netrukdys gauti darbą ir ištekėti.  Vokiečių leidybos  naujų reprodukcijų  aitroką kvapą  atpažinčiau  net po egiptietiškų ramzinių eterinių aliejų atakos.  It megzta beretė ar fanatikė  klausydavausi  moksleivė   su keliais  pensininkais Žinijos  lektoriume  Maskvos ir Peterburgo  meno ekspertų paskaitų. Kursas apie gotiką, kursas apie impresionistus, ciklas apie siurealistus ir t.t. ir t.p. Neatleisiu Pauliui Kulikauskui, kad negrąžino,   išmestas iš 10-os už vunderkindiškus bajerius ,  L. Šepečio „Modernizmo metmenų“ .  Tampiausi  ją ciklameno spalvos portfelyje kaip Bibliją, atsiversdavau  per pertrauką   pasimėgauti  paveikslėliais .  Žavi narkomanės abstinencija. 

 Menotyra  ateityje  bolavo neišvengiamai. Juk durnei , anot liaudies,  duodamas kelias.  Tačiau  Dievas kažkodėl  nepraleido į  laimingų  dailėtyros studentų gretas . Pagailėjo mano  art- idealizmo?  Menotyrininkams kažkodėl  buvo privalu prieš egzaminus  pristatyti savo  pačių darbus .Puoliau  forsuoti  tapybą  Vienožinskyje. Išlekiau kaip  kulka  po kelių mėnesių. Jautri klausa  ir dar jautresnė vaizduotė nepakėlė pagirioto kompozicijos dėstytojo  riaumojimo. Tada dar nežinojau, niekas nepaprotino,  kad  LT liūtiški tapytojai  neturi  ateities įžvalgų, nesugeba ir nesugebės  dirbti su indigo sąmonės  jaunais menininkais. Jų  pedagogika  -  pritrėkšti  asmenybės galiomis, smurtiniais metodais  pagimdyti jų karališkų esybių  ar kokio praeities genijaus  pasiekėjus , o ne  naujos, savitos mitologijos  kūrėjus .

 Neišdegė ir su teatro kritika. Pavėlavusi neįstojau . Nors  turėjau  nacionalinės kadrės siuntimą į  GITIS‘ą plius  dar vieną,  jau teatromanės,   narkotiką –  potraukį  aplėkti  premjeras,  E.Jansono  genialiai taikliai  pristatytas   „vakaruškėje:“, o R.Vanagaitės „Litmenyje“  .  Mano  oficiali prezentacija, ALIBIS, bilietas į teisę reikštis menotyroje - legalus  prestižinis Maskvos Univero  diplomas, literatūros kritikės amatas,  visa pasaulinė literatūra  ir geriausia profesūra -  atminties infobanke ir toliaregės akiniais ant  strazdanotos nosies.  

Noriu  suteikti sau malonumą- valentinukę prieš 2012 pasaulio galą   - tapti   pagaliau menotyrininke virtualioje erdvėje. Juk   ant žemės  išpažinti meilę menui  nebus leista  be specdiplomų , ar ne? Kultūros ministerijos klierkai   kaip tarakonę išdustintų  su klijais  moment. Noriu atgaivinti bent dalį neįgyvendinto projekto  „Mokytojo asmenybės ugdymas“.  Jaučiu, žinau, kaip mažų  miestelių  mokytojai  alksta , trokšta  kultūrinio peno , kaip savo lėšomis lekia į triukšmingai išreklamuotas  abejotinos vertės meno parodas ir tuščiakalbius  seminarus . Išgyvenu, kad  jie prasilenkia su  elitiniais menais. Noriu  užvesti ant įžvalgų  kelio mamas, auginančias indigiukus menininkus, anie  lietuvių etnose  yra ir bus tapatinami su priedurniais dėl  perlakios vaizduotės ir kuriamų naujų pasaulių.  Kad jiems,  kaip man, nereikėtų laukti net  40mt metų atgimimo į save.   Galbūt Onytė dar spės išlavinti įgūdžius, o Adelę tėvas liausis tampęs už kompaniją po svietą, leis  namų ramybėje susivokti savyje ir atrasti  unikalų stilių. 

Noriu ieškoti meno apraiškų  gatvėje . Noriu  advokatauti  menui, pripūsti ozono. Vargšelis, virto Vilniuje distrofiku , po  agresyvaus  VEKS kultūros projektų  holodomoro.  Buvo nuleisdintas  art-nuotekų vamzdžiu į Nerį . Simboliška – priešais GERŲJŲ kaimynų energijos rūmus.  Noriu džiaugtis ir mėgautis  naujoje  erdvėje  grynu menu, kaip atsvara  buitiniams trupiniams.  Strazdanos  ir paukščių plunksnos bus prieš  kurmių trupinius ir  Lt menotyros fundamentalias,  antkapines, laureatines  epitafijas kažkam , ko nereikės ateityje niekam.   Noriu pasidalinti meile Menui  su tais, kurie  baiminasi  paimti jį už rankos ir eiti kartu  per gyvenimą it su dieviška apsauga ir kelrodžiu, gėrio-blogio kompasu. 

 Net neįsivaizduoju , kur nuves geri  nostalgiški norai?Gi  šio dienyno  starto  Saulė  - Vandenyje. Nenuspėjama,  nuogai atvira  ateities vėjams. Tokia gėdingai strazdanotaJ))))   Ir ryža, nes  svilinama Urano Avine.Viliuosi, jog  FB-ke rasti nauji draugai, taip pat didžiausia kritikė – dukra -   pavairuos, kad nesusireikšminčiau.  Kad  neįžeisčiau   per skaudžiai  ir arogantiškai  jautresnių  menininkų  ir kažkieno gerbėjų.  Kad nepasiduočiau Lt mene įsigalinčiai  juodai destrukcijai ,  giluminių prasmių buldozeriams . Juk modernaus  meno žymė – šviesa , jos   žaismės  ir varžybos su juodųjų skylių – negatyvių energijų  -piktomis verpstėmis.