2013 m. spalio 28 d., pirmadienis

Kaimo studija' 7:kaukės ant kavos filtro

Tema: kaukės
Kada: 2013/10/24

Kavos filtrus (3lt- pakuotė) ketinau spalvinti širdies girliandoms.Jos papuoštų kūrybos zoną.Deja, kiek namie belanksčiau,iš kūgio formos iškirpti dvigubą širdį niekaip  greitomis nesigavo,paklausti kokio išmanaus dizainerio nebuvo laiko.Spontaniškai bekarpant sulankstytus filtrus gavosi kaukė su  iškirptom akim. Nagi  Helovynas kitą savaitę!Nemėgstu kapinių herojų balių, apsieisim be satanizmo elementų.Užtat KAUKĖ- įdomi,bekraštė tema. Juolab Turgeliai - artimiausias studijai miestelis- Lietuvoje garsėjo Vėlinių turgeliais

Atsigręžiau prie tradicinių paskatų,kad stengtusi, pabaigtų kūrinėlius.Už gražiausiai nutapytą kaukę pažadėjau prizą-siurprizą. Kažkodėl žmogus be įvertinimo, be šlovės medalio neatsiskleidžia pilna jėga.
Pirmoji užduotis: nutapyti liūdną ir  linksmą kaukę. Ankstesnės pratybos įsisavinant spalvų ratą nenuėjo veltui.  Linksmas kaukes  tapė  vaiskiai geltonai-žaliai, liūdnas - mėlynai-violetines. Užsimanė dar piktų kaukių. Kokios jos, piktos? Man atrodė, kad - sučiauptos kietai lūpos ir suraukti antakiai. Vaikai  karštai įrodinėjo, jog pikta grimasa- tai šuniškai iššiepti, atsikišę  ilgi balti dantys, vilko nasrai. Paradoksas: nūdienos  LT elito sėkmės atributas - tie  patys sniego baltumo dantys, demonstratyviai iškišti kameroms. Vaiko lūpomis -elitiniai  visi  su piktomis kaukėmis, gąsdina vieni kitus:)))

Gerumo kaukės tapėsi rausvos su augaliniais motyvais.Paprašiau, kad nutapytų kaukę, kurios   mirtinai išsigąsčiau. Tokias užliejo  tiršta juoda spalva su kraujo blizgesiais. Kaukių darymas tapytojoms patiko, pakėlė ūpą. Kaipmat išgraibstė ir nuspalvino visus  ruošinėlius.
Pamokos gale  bendru balsavimu išrinkome gražiausią, baisiausią ir šypsningiausią kaukes.Prizai -mandarinai irgi tiko:)))


 Trumpam pasivažinėjimui pasirinkom naują kryptį : Pavlovo respublikos griuvėsių memorialą, 3 km nuotolio.Sutarėm, kad vasarą ten darysim plenerus ant žolės, idealios samanotų sienojų faktūros akvarelėms . Papasakojau apie P.Bžostovskį, pasikarstėm drauge po didingų rūmų griaučius. Surengėm fotosesiją  Oficinos liekanų  langų ertmėse  Oficina - buvę Teismo rūmai. Simboliška, kad varguolių šeimų mergaitės įsiamžino jos fone. Šalyje, kur Teisingumo nėra, kur teismai - imitacija, ten  skurdo vaikus lavina ir priartina prie kultūros - savanoriai. Labdariai - žeminantis žodis, išreiškia soc.  nelygybę.

Ką išreiškė Eduardos (7m) reikalavimas - iki šiol neradau atsakymo. Pamačiusi automobilyje kabančią kvapnią žuvytę, ištiesė ranką pastverti : "Labai jos noriu, duok man" . Ne, tą žuvytę dovanojo draugai, kuriuos labai myliu,  neatiduosiu nė už ką. Mergaitė susikaupė, giliai įkvėpė  ir rimtu veidu, tvirtai, net įsakmiai pareiškė: " Žinote, ką dabar pasakysiu? Ar žinote? Tai va!Jūs privalote man kažką dabar dovanoti! Nes man labai reikia dovanų!".  Hm, čia tai bent įžūlumas. "Eda, juk  gavai mandariną kaip prizą,užteks šiai dienai".

Vaiko klausimas privertė giliau susimąstyti, ar vien neišsiauklėjimas skatina tokį įžūlumą. Jos daugiavaikė  mama  - pašalpinė. Matyt, panašiai  išmušinėja visur savo teises, dukros - atkartoja. Nuo mažens įpranta ne prašyti, laukti, susitaikyti su savo padėtimi, o reikalauti, tuoj pat stverti. Kebloka auklėjimo užduotis - kaip įskiepyti, kad svetima - tai neliečiama, kad žmogus tik savo noru kažką dosniai dovanoja, kad iš jo plėšti jėga - jau  kriminalas, negražu. Kaip? ???

Kitas gluminantis Edos pareiškimas: "Saule, kai  pamačiau jus pirmą kartą, iškart supratau, kad noriu turėti tokią mamą. Būkit mano mama." Negalima taip  kalbėti, reikia mylėti savo  tikrą mamą. Sesių dvynių šūksnis visureigyje už nugaros: " Neeee, ji bloga. Norime, kad tu būtum mūsu mama, tu niekada nepyksti ir nesimuši."   KOkia čia nesąmonė, mama - geriausia, ji sūpavo, maitino pienu, seka pasakas, glosto galvą . .... "Ne, ji taip niekada nedaro".  Susikonfūzinau, prisiminiau, kaip šliedavausi paauglystėje prie draugių, kurių mamos virdavo uogienes, kepė blynus ir  šildė globėjiškomis emocijomis. Bėgdavau į moteriško jaukumo sklidinus namus tekina, sunkiausia buvo grįžti į savus,  šaltus, pasiturimus,  parodomuosius karjeristų blizgesius, bet be  nuoširdžios jausminės meilės.

Neįmanoma įspėti, ar  mažiukėms pasirodžiau geresnė mama dėl charakterio ir motiniškų savybių ar dėl geresnių daiktų, patogesnio komforto galimybės.  Manau, vaikas to neskiria. Tačiau ant šios dilemos laikosi visa juvenilinė teisė.Ją vaiko teisių gynėjams teks gvildenti nuolat.

Vaikiškos būties klausimų priremta ėmiau kvosti sąžinę: kokio giluminio motyvo vedama savanoriauju  valstybės neprašoma, tik  sekdama  beteisių vaikų norais ir meninio ugdymo poreikiais? KOkias kaukes dėviu ant pasąmonės filtrų?

- Politinių diskusijų forume  rusas šovinistas užvažiavo, esą terliojuosi su vaikiukais iš poniško pasipūtimo, kad vargo veidai tenkina mano taukais apvarvėjusią savimeilę, kad tai esą "baltų pirštinaičių" arogancija.
http://forum.polismi.org/  
Neteisybė, nesu ponia, santaupų, akcijų, naujų baldų ir net porceliano indų neturiu, gyvenu kukliai, duoną užariu juodu, sunkiu konsultacijų darbu.

- Brolis įgėlė pavadinęs Šalčininkų  šventąja Terese. Šmeižtas, absoliutus. Nesu krikščionė, ir Kristaus pavyzdys manęs nė kiek neįkvepia, jo žaizdos jau nebekraujuoja širdyje, kaip prieš 8 metus.


- Močiučių genai.  Taip, tai stipriai veikia .Viena, sekdama mažos Teresėlės  vizijomis,  rėmė Žvėryno vargingas šeimas maistu po karo, nors patiems to maisto trūko. Kita organizuodavo savanorišką, kūrybinį   vaikų laisvalaikį Kaštonų gatvėje, vėliau - Valakampiuose. Tempdavom  per visą gatvę taburetes į vieną kiemą žiūrėti kaimynų vaikų parengto vaidinimo.

Pavlovo laisvos respublikos liekanos
 - Patinka dalintis su  talentingais vaikais viskuo, ką turiu. Malonumas neišpasakytas, great satisfaction. O tai -  beveik priklausomybė, nes varoma biocheminių procesų:)))    

- Kompensuoju dailės pamokų stygių ankstyvoje vaikystėje. Man jų reikėjo, bet negavau. Todėl tą duodu kitiems ir  tuo pačiu pavėluotai patenkinu savo poreikius . Galbūt, beveik Froido  dėsningumas. Dalelytė tiesos.   

- NOriu  asmeniniu pavyzdžiu įrodyti , kad pasaulį gerinti reikia pradėti no savęs, realiais darbais?Ne, seniai niekam nieko nebeįrodinėju.

-Gaila vaikų, kurie negauna kažko, ką laisvai turi kiti.  Taip, be abejo. Gailestingumas  - stiprus moters akstinas kažką daryti, kad sielovartos nesibaigtų depresija, atjautos ašaros netekėtų kibirais beprasmiškai.
- Labai trūksta  gyvenime žaidybinės dvasios. Suaugusieji - jau užkonservuoti problemų, praradę žaismės  įgūdžius. Pažaidžiu  su vaikais laisvai - ir sparnai vėl pakyla :))
-Dievinu komandinę  sąžiningą veiklą. Visuomenėje komandinį azartą  užsmaugia pinigai: kažkam jų reikia daugiau, kažkas dėl jų imasi reguliuoti  lygybės ugnies kurstomą entuziastų grupę. Su vaikais komanda  - skaisti ir švari, be  pardavimų ar pelno procentinio rimbo.     
 - Ilgiuosi supratimo. Vaikai supranta iš pusės mirksnio. Suaugusiems reikia ilgai ir nuobodžiai aiškinti, ką vienu ar kitu poelgiu turėjau omenyje. Aiškintis - tingiu, ir laiko gaila.
  -  Drauge su vaikais drąsiau ir pati skverbiuosi  į  dailės pasaulį,  griaunu  pasąmonėje  mokyklos dailės mokytojo įvarytus paniekos blokus. Taip, beveik pusė tiesos. Matant, kaip drąsiai ir pasitikėdami savimi vaikai taškosi baltame lape, tirpsta balto popieriaus baimė, irgi tvirčiau laikau ir vedžioju  teptuką, nekompleksuodama , kad nebaigiau akademijų . Baigiau Justino Vėbros akvarelės vasaros trumpą  akademiją. Man ji - geriausia:))
 -Socializuojuosi kaime. Per bendras sueigas  moterys pašpilkuoja  ar leipsta juokais dėl  miesčionkos zoo  žinojimų. Į pasiūlymą laikyti vištas atsikirtau, kad neturiu  tiek šieno žiemai. Tai buvo juoko:)))  Užtat mokyti - gerbtina.
-   Savi vaikai užsieniuose, jų iki ašarų trūksta, negaliu išlieti  motinišką meilę pilnutinai . Išlieju ant kitų. Galbūt, nesu tikra. Kitur irgi yra kur išsilieti.
- Esu patriotė. Tikiu, kad kultūra nugali nacionalines trintis. Tikėjimas irgi įrodomas darbais pagal gebėjimus ir galimybes.  Žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim, ir širdies ugnim tik prakalbam į ją.  O kaip gi kitaip? Dalis tiesos
- KOmpensuoju sociokultūrinės veiklos nebuvimą kaime. Taip taip taip. Kas nemoko mergaičių tapyti ir dainuoti, tas turi  suaugusias prastas motinas. Beveik H.Hesės " Stiklo karoliukų" etinė  ašis:)) Bet aukštos materijos - ne mano daržas.

Kokie užaugs skurdo vaikai sugriautuose Teisingumo rūmuose?Studijos mergaitės Pavlovo Respublikos griuvėsiuose 
Sąžiningiausia motyvacija:  iki pasąmonės juodžiausių gelmių išgąsdino mėgiama, soul mate  amerikiečių rašytoja Džoisė Kerolė Outs (JOyce Carol Oates). JOs apsakyme "Pasirodė priešas" moteris, skubėdama į vienkiemio sodybą vos neįsirėžia posūkyje į būrį apiplyšusių piktų vargetų, remontuojančių lūženą autobusą. Klasinės neapykantos vedami  pusalkaniai vaikai apmėto jos automobilį akmenimis. Pasprukusi, ji, nuojautos genama, su sūnumi nukerpa visas kolekcines rožes, užsibarikaduoja name. Kad nematytų, kaip tuoj pravažiuosianti gavrošų orda išpuoselėtą sodą  sumaitoja. Siužetas tarsi apie mano sodybą, skendinčią bijūnų, rožių ir irisų  žieduose. Juk ir man bus lygiai taip,  užaugs pašalpinukai ir  bambalinukai,  plėš, grūmos, kels pavojus! Jau užaugo, jau antrus metus patykoję ištraukia tinklais amūrus iš prūdo. "Būsiu jiems kaip socialinio pykčio taikinys, prarasiu ramybę ir dvasios užuoveją",- taip paveikė nerimo prisodrinta novelė.

D.K.Outs proza yra tiek įssismelkianti kiaurai ir sugestyvi , jog baimės dėl  prarastų rožių nedavė ramybės  visą 2011 m vasarą. Privalėjau kažką daryti, kad D.K.Outs šiurpi, bet ir tikroviška pranašystė neišsipildytų.
Atvesiu mažuliukus  į savo pasaulį, kad jį pamiltų  - su rožėms, atvirais vartais, be apsauginių tvorų, slaptų kamerų. Rasiu laiko išmokyti mylėti juos grožį visur, net ir turtingesnio kaimyno sode. Labai labai stengsiuosi, jau stengiuosi. Nežinau, ar pavyks? Ar Eda neateis  paauglė nekviesta  su reikliu šypsniu ar Helovyno baltadante kauke : "Neturi man  nieko duoti. Aš pati pasiimsiu."  
  




2013 m. spalio 11 d., penktadienis

Kaimo studija' 6: auksas saujoje


Kada: 20131010
Tema: klevo lapas
Technika: akvarelės liejimas pirštais

David, 7m
Vedžiodama rytais  šunį palei Gerosios Vilties  mokyklos langus, smalsiai stebiu pradinukų pamokas. Tik viena mokytoja  iš bene šešių langų ekranų patraukia  pirmą dėmesį. Mat su dailia šukuosena, skoningai apsirengusi. Kitos - pilkos tetulės  su neplautom  susivėlusiom galvom, persisukususiais nudrizguziais megztiniais. Būčiau direktorė - kasryt kaip kariuomenėje surikiuočiau ir dalinčiau pastabas dėl išvaizdos . Atrodymas - ne tik pagarba vaikui, kaip asmenybei. Žmogaus etalonas, į kurį norėtųsi lygiuotis, juo didžiuotis, net garbinti  ir jo mintimis dėl to tikėti.  Mokytojo išvaizda - ir dėmesio patraukimo būdas. 21 žinių amžiaus vaikų dėmesys - išskaidytas, jiems sunku susikoncentruoti.Pamokos interliudija : klasė įdėmiai apžiūrinėja mokytoją. Per įvadinę prezentaciją galima spėti įtraukti į pamokos turinį ir tuos, kuriems jis neįdomus, vien privalomas.

 Didžioji dalis pradinukų , kuriuos stebėjau klasėje, jau ganė debesis, šaudė ilgesingais žvilgsniais į rudenį už lango, slapta bodėjosi statišku veiksmu, marinuojamu laiku. Atpažinau juose save, mokinę. Didžiausia baimė būdavo  išskridus mintimis toli už lango, ten kur neša vaizduotės sparnai,  - ar susivoksiu, jei ko  formalus, nepašauktasis pedagogas staiga  paklaus,  ar kas iš bendramokslių spės pakuždėti atsakymą? Ta baimė priaugino  falšo kaukes - apsimesti viešumoje tuo,kas nesi. Gramdau ir gramdysiu jas nuo veido iki pat gyvenimo galo.
 
Vienoje klasėje  ant lentos mokytoja morfologiškai baksnojo į žodį: SAULĖ-GRĄŽ-A.Žodžių daryba. Visai šalia - privačiame sodelyje - dar lingavo kelios tikros saulėgrąžos ir daug geltonų jurginų.Kažin, ar spės mokiniai pamatyti jų geltonį?sužinoti iš mokytojų paprastus, bet esminius dalykus - kodėl saulėgrąža geltona? o jurginas raudonas? kas keičia rudenį jų spalvas?  Negi žodžio, o ne realaus augalo daryba pasaulio  pažinimo ištakose svarbesnė?

Stiprinti ryšį su gamta technologijų okupacijose - pirmaeilis mokytojo uždavinys. Tapysim klevo lapus.Išmoks maišyti spalvas, pamatys,kaip spalvos maišosi natūraliai gamtoje. Paprašiau Deniso atnešti iš lauko daug gražių klevo lapų. Deja, jie visi buvo kaip auksas-geltoni, be priemaišų.Lengvai pakrapyti rudom strazdanom. Mano vaizduotė šįsyk per skubėjimą prasilenkė su tikrove.Galėjau gi iš anksto įsitikinti, kad pirmi raudonio intarpai jau nugelto po šalnų, visų klevų lapai - vienspalviai...

Bibliotekoje jau degė ugniakuras. Buvo karšta visomis prasmėmis, mes šeimininkė Teresė maloniai atlyžo,  vėl tapo svetinga ir jautri vaikų poreikiams. Pamokoje turėjau neįveikiamą konkurentą... kompiuterį. Atėjo būrys vaikinų. Ir naujokai. Stresas, nes nežinojau jų gebėjimų, nuosekli  tąsa nutrūko. Sunkiausia buvo įveikti bendrą jų neurotinį skubėjimą: "nagi, greičiau, ką ten reikia tapyti, kompas nelaukia." Šią dvikovą su strateginiais žaidimais pralaimėjau. Na koks įsijautimas į klevo lapo kapiliarų grožį, kai jų galvose tvinksi  mūšio šaudynės?!

 Bibliotekoje stovi kompiuteriai, berniukai ten ateina pažasti. Tai gerai, jie socializuojasi, susibendrauja.Tačiau meno pamoka iškart  po kompžaidimų - NEĮMANOMA. Reikalingas bent valandos tarpsnis apmalšinti sukilusį jaunatviškų karų adrenaliną. Be to, nemotyvuotas, atsitiktinai atėjęs į meno pamoką paauglys ją sužlugdo, išskaidęs ir kitų dėmesį. Ir jokie pedagoginiai triukai to neįveiks. Teko palaukti, kol šustresni , atėję dėl kompiuterio ir sutikę pasilikti tapyti, pabaigs ir išeis. Daugiau dėmesio skyriau tiems, kam pavyko užmegzti emocinį ryšį su piešiniu.

Netikėta kliūtis - keli berniukai  kalbėjo švarutėle lenkų kalba,ne tuteišu slengu  (matyt, puikūs  mokytojai Turgeliuose). Daugumos jų prašymų , klausimų visiškai nesupratau. Gėda, ir mano reakcijos po dantistės skausmo malšinamų stiprių injekcijų buvo sulėtintos, nespėjau orientuotis . Išvada: meno pamokoms reikalinga skaidri kaip krištolas, ne vaistų ar kvaišalų apdujinta galva.
     
Art:Andzejka, 3 metai. Rudens lapai
Nuolatinių mergaičių nebuvo. Jos susisarmatijo prisijungti prie vyresnių berniukų dešimtuko.Į pabaigą, išdrįsusios įveikti lyčių barjerus, atėjo sesės Diana su Valerija. Joms teko palaukti, kol liks laisvų storų teptukų . Brolio atvestas trimetis Andrzhejus niekaip nesutiko išeiti, įsikibęs teptuką reikalavao lapų ir stropiai teptuku vedžiojo klevo lapų vėduokles: "Duok dar lapų, noriu dar dar tapyti." Kaip panižo trumpam  tą akimirką  Andžejkos  ir kitų  tūkstančių vargšų vaikų vardu skeltį karštą antausį negerbiamam A.Janukoniui. Kažkada   mero bloge,diskusijoje dėl Vilniaus muzikos mokyklų uždarymo  tūlas "Andrius" įrodinėjo esą jei vaikų tėvai neišgali užsidirbti sporto ar meno būreliams, vadinasi, jų vaikams to ir nereikia, kad viešas interesas -  neegzistuoja,  neva blefas.

 



Teoriškai maniausi, kad visi įsižaisime liedami klevo penklapį pirštais. Ne, jiems nepatiko. Kilo pagrįstų įtarimų, jog 11-12 metų paauglio, jau  tvirtai įsišaknijusio prie kompo, pirštai sustabarėja - jais tampa sunku perduoti vaizduotės labirintus. Su teptukais mojuoti strateginiams asams sekėsi kur kas spėriau.

Su aklu dailininku (net vardo neįsiminiau ) Kinijoje, 2007m
Kinų aklo grafiko graviūros, pirštų technika 
Pirštų tapyba  prieš šešeris metus sužavėjo, įkvėpė aklas  80-metis kinų grafikas. Per kinų revoliuciją jį giminės saugiai paslėpė Huanšanio geltonuose kalnuose, atokaus kaimo slaptoje palėpėje, kad  prievarta  neišvarytų į komunizmo statybas. Nepšviestoje kamaraitėje anksti apako. Jaunystėje perimtą ir išlavintą  kinų graviūrų kanoną įgudo tęsti kaip tradiciją pirštais, aklas. Švariai ir skaidriai. Turiu parsivežusi jo 4 darbus "Metų laikai Huanšanyje" (ta pati panorama skirtingais metų laikais iš skirtingų taškų,  artima  K.Mone " Vandens Lelijų" panoraminei idėjai  Paryžiaus Oranžeri paviljone ).



Mačiau , kaip vienas naujas berniukas išsinešė vogčiomis kelis teptukus. Prieš tai pasizondavo mano budrumą, kelissyk klausė, ar galima pasinaudoti  tuo ar anuo pieštuku? Mačiau, bet nieko nesakiau.Jo neperauklėsiu, jei tokios jo šeimos tradicijos. Nenoriu ir su kitais vaikais viešai priešinti, kelti įtampas . Teisingiau mintyse paprašyti, įteigti ,kad jis nebepasirodytų. Jei taip padarytų jau gerai pažįstamas studijos auklėtinis, elgčiausi kitaip. Pradžioje atsirado nepatogių minčių: reikia sunumeruoti dailės priemones, pamokos gale susiskaičiuoti. O siaube... Neeeee.... tegu susirenka mažiau norinčių, bet savi, elitiniai, patikrinti. Įtarumo ir nepasitikėjimo atmosferoje grožiui nėra vietos.

Valerija, 7m: Klevo lapas virto ežiuku
Valerija ( 6m), droviai kikendama ,išdrįso paklausti : "Mokytoja, iš kur pas jus tose dėžėse tiek daug  gražių prekių? Kas jums perka?" . Atsakymą  turėjau pasiruošusi jau seniai, išpyškinau: "Geri žmonės jums siunčia. Žino, kad jūsų kaime nėra dailės mokyklos.Nori, kad jūs užaugtumėt geresni, daugiau laiko kažką gražaus kurtumėt. Irgi tiems geriems žmonėms padedu, skiriu savo brangų laiką. Kiekviename kaime turi būtų vaikų meno ir sporto centras." Įtikinau:)))). Jarekas išgirdęs apie kainas ir prekes aplipdė mane oranžiniais kainininkais. Tai buvo jų "pirštų menas" ,  prekybinė instaliacija. Diana apžaidė: "O kiek tavo ranka kainuoja?" Hmmm. - Milijoną!Nes ja rašau, spaudau kompų klavišus, tapau, sodinu, glostau mylimukų galvas, fotografuoju. Už jokius milijonus tokios rankos niekur nenusipirksiu.
- O šalikas?
Hm... gražus, kašmyrinis, indiškas,šilku austas
- Vieną litą. Daug tokių šalikų. Litas - kad ne visai veltui. 
- O paltas?
Norimos spalvos zomšos lietpaltį nuroviau Bristolyje.Turėtų jo kokiam dešimtmečiui užtekti.Pakaitalą sunkiai berasiu. Jo gaila, kaina didesnė.
- Daug kainuoja, 300 litų.
- Oho, koks brangus.
- Man jūsų auksiniai  klevo lapai - brangesni.

Į finalinį važiavimą visureigiu įlipo tik trys . Norėjo ir kitos, nuolatinės, bet nedalyvavo pamokoje, nenusipelnė.Jarekas deklaravo: "Mes užsitarnavome, o jos ne." Važiuojant svarstėme, kuo gi vaišinsimės sode? Valerija priminė: " Mačiau ten tokias storas raudonas uogas." "Ne,erkšėtuogės nevalgomos, paukščiai nules". Prisiminiau, kad pakraštėse išbujojo remontantinės avietės. "Ragausime aviečių." Jie pritilo, "išgirdau", ką galvoja : "kokios tokios avietės rudenį?". Beje ir valgė jas nenoriai, nepatikliai, nes nematytos uogos prieštaravo  įprastoms liepų avietėms. Gal kokie nuodai vaiko požiūriu?:))))
 Jarekas pasiūlė: "o gal obuolių turi ?" - "Ne, šiemet neužderėjo, nebent ant senos obels keli." - "einam, man ir žali labai skanūs!"

Diana,7 m.

Pastebėjom kelis  užsilikusius grapšteinus aukštai. "Mano, mano, nelieskit!" , - sukliko berniukas ir kaip vijurkas ėmė ropštis senolės obels kamienu. Užsidengiau rankomis akis iš baimės, kad nelūžtų sutrūnijusi šaka ir kad vaikai nematytų staiga  ištryškusių ašarų. Pernai dėl kelionių obuolių net nespėjome nurinkti, sustūmėme sukritusius  į kompostą. Aklos sočios kiaulės, galėjome atiduoti Jareko ir Dianos šeimoms. Jiems, pasirodo, ir laukiniai žali - delikatesas.

Kultūros pamokos davė pirmas atžalas. Atidarant mašinos duris Jarekas priminė: "sėdėsiu priekyje,  juk  anąkart nubalsavome, kad gražiai susitarsime?" Pakeliui užėjo kalba apie seses ir brolius. Valerija paminėjo, kad jų 10-ies vaikų daugiavaikėje jau 2 mirę - 6 metų sesė ir 17 metų brolis. Diana su Jareku užginčijo: "Sandra, Sandra dar mirė". Sandrą -jų mažoji puseserė, mirė 2-jų metukų, mamos neprižiūrėta, dėl plaučių uždegimo komplikacijų. Su ja,  dar šliaužiojančia su pampersais,  teko kažkada praleisti pusdienį, abi laukėm nežinia kur nuklydusios mamos. Buvo žaviai linksmas kūdikis, nenuorama , ir vaikai ją tokią prisimins. Užkabinus mirties temą, nežinojau, ką jiems sakyti. Pasakos- šeimų folkloras. Tik tėvai turi teisę kurti pasakas, apsaugančias vaiką nuo gyvenimo žiaurumų. Mokytojas turi sakyti tiesą ir tik tiesą, kad išlaikytų  abipusį pasitikėjimą, nekurti narkotinių pasakų apie angelus danguje ir negąsdinti sliekais kape. Jie buvo dar per maži, kad diskutuočiau rimtai apie mirtį. Prisiminę Sandrą , pritilome. Spontaniškai, nesusitarę  pagerbėme ją tylos minute.


Art: P. Bruegel

Art : Chang Sonnie. Zombie sibling
Jau  namų kieme, Vilniuje, stabtelėjau, kad praleisčiau tris aklus vaikinus su juodais akiniais, ėjo iš aklųjų baseino, vorele, susikabinę už pečių.  Gyvas paveikslas susišaukė su šios dienos  kompiniais bachūriukais. Susispietę prie monitoriaus, jie jau buvo apakę gamtos dailei.  Dvasiškai akli, palyginus su neregiu kinų dailininku, skubančiu įamžinti  gamtos grožį - bene didžiausią nemokamą brangenybę,  rudeninį auksą saujoje.





2013 m. spalio 8 d., antradienis

Sofija su genijaus papildu

Kas : K/f "Laiškai Sofijai"
Kada : 2013 09 08
Režisierius:
Vertinimai: 6/10
http://www.imdb.com/title/tt2338874/
 Filmas  - žiūrimas, be patologijų ir  tuščiavidurių ištęstumų, kas reta lietuvių kino dabartyje.Šiltas,jautrus, tvarkingas, pastatyminis ir saviveiklinis biokas.  Vietomis net griebia už  emocijų. Verta  pamatyti dėl puikių kostiumų, istoriškai tikslių interjerų, atgaivinti  prigesusį patriotizmą. Kovos už lietuvybę tema  scenarijuje atskleista giliai ir korektiškai . Režisierius Bobas Mulenas, garsus , senos tradicijos psichoanalitikas, įžvelgė  ir subtiliai atskleidė tautos nenutrūkstamo, periodinio maskoliško genocido motyvą. Anas vėl kelia galvą šio rudens  ekonominiuose šantažuose, Kremliaus papėdėse jėga klupdomi lietuvių pienininkai.

Scena, kur Sofija priešinasi kapitono Nikolajaus Rostovo prievartai, įamžino tūkstančių lietuvių moterų pasirinkimus analoginiuose pavaldumo santykiuose: ar pasiduoti intervento spaudimui ir terorui apsaugant artimųjų laisvę, ar - ginti orumą ir prarasti .. gyvenimą.

Įsivaizduoju, kad panašius išgyvenimus perėjo pokario pasipriešinimo partizanės, partizanų giminaitės.Tapatus siaubas ,kaip ir carinio vietininko atakuojamos  Sofijos akyse, temdė  močiutės sesers žvilgsnį, kai ją tardė KGB dėl kolaboravimo su vokiečiais. Koks ten kolaboravimas... jauna  nuoširdžiai  įsimylėjo vokiečių karininką,atsisakė su mylimuoju trauktis į vakarus, nes  kažkam reikėjo pasilikti, slaugyti sergančią mamą.Už tai KGB ją privertė bendradarbiauti,grasindami: jei atsisakys,ištrems  ne tik ją, bet ir mylimą brolį. Visa giminė žinojo jos tragišką pasirinkimą, gailėjo, nesmerkė, tokie istoriškai nuolat kartojosi ( tada buvo,  neužilgo vėl atsikartos)  žiaurūs, žmonių  dvasios laužymo laikai...



Režisūra - įžūliai mėgėjiška, sekė apgraibom paskui gerą scenarijų, kuriame Sofijos ir Kastuko meilė grūmėsi su Laikmečio akivarais.  Galbūt režisūra įdomi tuo, kaip B.Mullanas ištransliavo ilgametę psichoanalitiko patirtį - kuždėtis intymiai ant froidiškų kušečių, skverbtis  tyrėjo žvilgsniu kuo giliau į pacientų veidus ir  neva humanistiškai baisėtis tramdomu psichiatrinės pacientu. Pagrįstai baiminausi, kad jis pasauliui lietuvių genijų NR1 pateiks kaip psichinį, kurio liga diktavo kūrybą . Negana vietinių davatkų menotyrininkių, kurios Italijai M.K. Čiurlionio retrospektyvą eksponavo  ideologizuotai, pagal juodąsias tarybinės menotyros tradicijas,   pristatė kaip ezoteriką. Negana jų paniekinimo (pradžioje maniausi), - dar  ir gastrolieriai psichiatrai dailės genijų tiražuos kaip šizofreniką Vakarams.

Laimė,psichiatrinės temą nustelbė, užtušavo  lietuvybė ir  Sofija Kymantaitė. Ją įstabiai, talentingai suvaidinto aktorė Marija Korenkaitė. Filmas - apie Sofiją, apie jos  pasirinkimus ir dramatišką meilės istoriją. Taip visada įsivaizdavau MKČ mūzą. Aistringą, fanatišką, beatodairišką, valdingą ir egoistišką. Apsėstą patriotizmo ir išsilaisvinimo idėjų ir nesugebančią pasirūpinti mylimo vyro trapia sveikata,  padrika dailininko buitimi, sudaryti jam pakenčiamas sąlygas tapybai.
Fatališka moteris.Meilė jai atvėrė genijui fantasmagorinių pasaulių vaizdinius, antgamtinių dvasių sklidinas dimensijas. Pakrikštijo jį dvasiaregystei, kuriai dar dvasiškai akli  menotyrininkai , jie vis dar iš inercijos  kabina medicinines ar teologines etiketes:ezoterikas, šizofrenikas. 

 Genijus iškyla virš masių, virš akademinių visuomenių, nes jo matymas aplenkia bendrą laiką.Jo sąmoninga (ne liguista) rega mato tikrovę giliau,kitoniškiau,  aukštesniu kampu, nei amžininkai. Po  šimtmečio  Dali ir Miro siurealizmas, Čiurlionio panteistinis misticizmas  ir masėms taps realizmu, atpažįstamais, įpastais  gamtos siluetų ir formų garsiniais-spalviniaiss akordais  nušviesėjusiame tikrovės veidrodyje. Jis buvo realistas , kokių reta. Druskininkų apylinkėse senos pušys būtent taip čiurlioniškai lipa penklinėmis aukštyn dzūkų kalvelių šlaitais. Brėkštant ir migloje Nemuno apylinkų miškai atrodo net mistiškiau, nei jų muziką pasišovęs įamžinti genijus . Kas nematė  pavasarinių klonių  ir slėnių panoramų nuo lietuviškų piliakalnių, tiems Čiurlionio tapyba -simbolinė. Mačiusiems -  meninė, realistinė, sakralizuota. Joje  atspindėtos  Gamtos nuolat kintamos dermės, gyvybės visovės, taipogi  nepakartojamo, natūralaus, savaiminio, beribio  grožio apraiškos - kaip tikriausias aukštesnės valios kūrybinio prado liudijimas.

Pavasaris 4

Šiuo požiūriu akcentai dėl M.KČ ligos rodo Bobo Muleno samanotą, apkerpėjusį  požiūrį į psichinių ligų fenomeną. Pažangesni požiūriai : vengro Janošo  Saso "Opijus:Beprotės  dienoraštis", D. Kronenbergo "Pavojingas metodas". Klausimai turi būti keliami praeities psichoanalitikams, kodėl kankino tramdomais ir elektrošokais kitamanius, trukdė genijams reikšti?Nors anie nebuvo pavojingi, o viso labo neatitiko aplinkos  "norminio elgesio" standartų, nelaužė savęs link privalomo dailėje akademizmo, išgyveno depresijas -  dėsningus  kuriančio žmogaus  dvasios atoslūgius po antgamtiškai intensyvių kūrybos potvynių ir pakilimų.
   
http://www.imdb.com/title/tt0803052/    
http://www.imdb.com/title/tt1571222/?ref_=nm_flmg_act_15 


Marijos Korenkaitės  interpretuotą Sofiją priėmiau be išlygų. JI įkūnijo,  meniškai ir įtaigiai atskleidė vaidinamą personaliją. Aukščiausio kalibro aktorė, privalanti siekti daugiau, nei  vietniai saviveikliniai projektai. Ji ir kels filmo reitingus, rinks pliusus. Rokas Zubovas maišėsi kadre jai po kojom kaip koks raukšlėtas trolis. Jo vieta filme -  iškamša, reklaminis kablys,  vestuvių generolas, pakviestas dėl intriguojančios kino rinkodaros, bile privilioti žiūrovą.  Toks bevilitškai atgyvenęs  reklamos triukas, kap ir reitingų dirbtiniai kėlimai balsuojant IMDB: "Publika  - kvaila, eis pažiūrėti Čiurlionio proanūkio, lygins panašumus.". Nekvaila jau publika, išlavėjusi, atskiria gerą kiną nuo "projekto".

Apmaudžiai skystas, nekinogeniškas, prėskas R Zubovas kadre labiau priminė laikinai prasiblaiviusį Užupio menininką,  kaip teliukas sekiojantį paskui veiklią žmoną-motinėlę. Jame nebuvo nė lašo  pasišventėlio, perfekcionisto, kasdien dariusio dešimtis eskizų,kolosalios vidinės įtampos - įgarsintos jo muzikiniuose kūriniuose. Ir ta įstabi, antgamtinė čiulioniška šviesa, kuria spinduliuoja, skamba jo muzikalūs, nuosekliai struktūrizuoti, pedantiškai harmonizuoti paveikslai - galėjo kilti tik iš maksimalios koncentracijos,kryptingų savirefleksijų, intelektualių  apmąstymų, ne iš pasyvaus nuolankumo, kurį susikaustęs  rodė  R. Zubovas. JIs visur atrodė savo esme  senas, pavargęs,  prisidengęs užgesusias akis vienoda šypsenėle.  Meilė prasidėjo, kai  susenęs pavargėlis susitiko su jaunikle? Taip atrodo kadre jų pirmi bučiniai. Betgi ji jaunesnė tik11 metų, ne 30mt...

Grimerių darbas, kaip ir visuose pastarųjų metų lietuvių filmuose - irgi neprofesionalus, neišmanusis, nesinchronizuotas su apšvietimu.  Oda, anot Renuaro, ir kadre turi atspindėti šviesą, o ne vakarykštės nemigos ratilus. 
 Tomas Bimbiris, suvaidinęs jaunąjį Čiurlionį, be jokios abejonės būtų ištempęs ir jo suaugusiojo vaidmenį. Talentui nebūtinas išorinis panašumas, jis įsikūnija į personažą. Gaila, kad  tiek mažai buvo scenų su T. Bimbiriu. Jis kinematografiškai, o ne reklamiškai įkūnijo mąslią, intravertišką, viduajai maištaujančią, paklūstančią  savo vidinių pasaulių ritmikai, genijaus prigimtį.     


Kiek jautrus, pažeidžiamas turėjo būti menininkas, atliepęs  sakralią Gamtos  dvasią! M.K Čiurlionio kūrybos šaknys - lietuvių archainiame, jausminiame  ryšyje su Gamta. JI mylima, juntama kaip Gyva , įdvasinta esybė. Apie Kastuko transinius žygius į gamtą, tapymą natūroje nuo aušros iki išnaktų  daug rašė sesuo Jadvyga atsiminimuose . Dvasinę, holistinę Visatos reiškinių  vienovę, daugiabriaunį susilydimą vieningame  muzikiniame-vaizdiniame  akorde, Miško muziką  tegali pajusti lietuvis, užaugęs arti miško.

B.Mulenas to visiškai nesuprato ir neužčiuopė. Jo  pateiktos istorijos kontekstas - Vilniaus  ir Peterburgo elito reikalingų, įtakingų  žmonių  sambūriai, kažkodėl  bažnytiniai  baroko kičai, rusiškos ikonos. Primityvi sugretinimų potekstė  lyg aiški: sakralaus meno paralelės , aukštieji "trenktų" pasišventėlių  menininkų motyvai   persipina altorinėje dailėje.Tačiau MKČ dailės lietuviško  kolorito, unikalios natūrfilosofijos  ir magiškos traukos  šaknys yra kur kas gilesnės ir archaiškesnės. JOs  prasilenkia su bažnytiniais vakarietiškais kanonais. Prasilenkia  ir su  Dievo-Tėvo bei jo paženklintų bepročių severiučių  mitais, kuriuos režisierius  promina įvairiuose intervuose  ir ligtolinėje savo  kino dokumentikoje. JI visa buvo  skirta tyrinėti dervišus keistuolius šamanaujančius vizionierius, kurie dar kažką priedo ir kūrė.  Užklydęs daktaras  į mūsų nacionalinį  ir pasaulinės dailės (o ne psichiatrinių)  genijų pažvelgė  kaip į talentu paženklintą  pacientą, kuriam  iš didelės meilės pasiaukojo neeilinė asmenybė Sofija. Štai kodėl ji taip grąžo rankas virš mirusio psichiatrinėje vyro. Ne į tą investavo? Sakyčiau , grynai žydiška kalkuliacinė charakterių interpretacija.

Netolerantiška priminti režisieriaus tautybę. Tačiau  budistinė balanso etika ,  teisingumo atsvaros idėja to reikalauja. Mat filmas persmelktas nacionalizmu: antirusiškos, antilenkiškos pažiūros bado akis, žadina grynai nacionalistines asociacijas. Kinas ir nacionalizmas - nesuderinama. Šia prasme režisieriaus darbas vertas žiauriausios kritikos.

Aukščiausių pagyrimų vertas kostiumų dailininkės  Agnės Rimkutės darbas. Kino juostai įpusėjus susignybau, jog įdomiau tyrinėti daugiasluoksnius, rafinuotus , kaip  vėlyvojo italų Renesanso meistrų ištapyti didikų kostiumai,  personažų paltus,  skrybėles ir sukneles. Per  meniškai atliktus apdarus , o ne  per siužeto vingius ir charakterius, supulsavo amžių sandūros Laiko dvasia Taip, žmonės  anuomet ypatingai puošėsi. Ir jų miesto buitis buvo išdabinama, išdailinama išskirtiniais, rankų darbo daiktais,  ne IKEA kaladėlėmis. Sugraudino  tiksliai atkurti interjerai, stalo indai. Taip, taip, taip, būtent tokius  kampuotus krištolo grafinus, karelų beržo ir raudonmedžio indaujas, įstiklintas knygų spintas, siuvinėtus  sunkaus aksomo apdangalus  prisimenu iš abiejų pusių Vilniaus senelių buities.       

http://klaipeda.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/filmo-laiskai-sofijai-kostiumu-dailininke-ikvepimo-semesi-ir-britu-serialo-410924#.UlPcbFNOK88  
   
Sutapo,jog kitąryt po  kino seanso, buvo pranešta apie  režisieriaus A.Žebriūno mirtį . Pirma mintis: "su juo mirė ir lietuviškas  meninis kinas". A.Žebriūno fone B.Muleno biokas - kaip trečios šalies  kino studento pradžamokslio uoli  ataskaita. Menas į ją neužklydo :((( It  gęstančios kino didybės gaisai - senos kartos ir senos aktorinės mokyklos aktorių galinga vaidyba.V. Petkevičius, V. Laucevičius,  A. Bialobžeskis  garbingai tempė  režisūros saviveiklą iki padoraus profesionalumo lygio.  Ypač sužavėjo  intonuota, įvairiaspalvė  Ramunės Skardžiūnaitės  ponia Kymantienė. Asmenybių sankirtų poliuose ji , po M. Korenkaitės, antru numeriu laikė  rankose įvykių motyvatorės ir katalizatorės vadžias.Sulig T. Bimbiriu sužibo greta  kitas ryškus jaunasis talentas - Nikolaj Antonov (kapitonas N. Rostovas).    

 ....
 Gerai, kad buvo sukurtas toks filmas. Jį būtina įtraukti į mokyklų istorijos programas. Mat  Lietuvių  20 a, pradžios istorijos tiesos ir dvasios jame daugiau, nei užsakytame, sausais  faktais farširuotame, mokykliniame istorijos vadovėlyje. Kūrinių apie genijų - niekada ne per mažai. Filmus, spektaklius, monografijas apie MKČiurlionį valstybė turėtų ne tik remti, bet ir skatinti kasmetiniais konkursais -  vardan nacionalinės (ne nacionalistinės) savivertės ugdymo, lietuvių kultūros pamatų tvirtinimo. Gaila, kad ( įsivaizduokim!) filmo apie MKČ vaikystę jau  nesukurs A.Žebriūnas. Neduok Dieve, jo imsis niūraus katastrofinio braižo A.Juzėnas ar  destruktyvios anarchijos garbintojas E.Vėlyvis. O Gytis Lukšas - sugebėtų, laisvai. Jo kino pasaulėjauta -  organiškai artima gamtai ir meninės, poetinės  tapybos prigimčiai (šedevras "Mano vaikystės ruduo").