Kabantis olandas

Kas: R.Vagnerio opera "Skrajojantis Olandas"
Kur : Nacionalinis operos ir baleto teatras, R.Vagnerio festivalis
Premjera:2004
Vertinimai 

Režisierė Frančeska Zambelo (Francesca Zambello): 100 iš 100
Dailininkė Alison Chitty (Maiko Ly filmų dailininkė):   100 iš 100
Zenta: Sigutė Stonytė ; vokalas 8 iš 10, vaidmuo  - 1 iš 10
Olandas: Almas Švilpa (Voketija), vokalas 6 /10, vaidmuo 2 /10  
Erikas: Vytautas Kurnickas, vokalas 7/10, vaidmuo 8/10
Dalandas:Egidijus Dauskurdis 1 iš 10 
Choras: 10/10
Orkestras ( dir. M.Staškus)  : 7/10.

Bendras : 6 iš 10

Kada: 2013/05/24


Aprašas LT Žurnalistikos  fakulteto absolventų  stiliuje :1 veiksmas. Daug žydrų vyrų jūreivių kabarojasi į viršų nuleistomis metalinėmis kopetėlėmis, ant kurių jau džiūsta išsiklaipę perbalę laivo-vaiduoklio kūnai.  Ant medinių kojų išlingavo  baikeris su pripumpuotu torsu, sustingo it gatvės aktorius-skulptūra ir vartė bauginamai akis lyg fantomasas, silpnai girdėjosi,ką dainavo . Veiksmas - sulėtintas, tarnybinis :buvo tiek nuobodu, jog į taktą vos neužkrarkiau, naršyti panižo vos tik blankiausias iš žydriukų (Dalandas) uždainavo, jo  nesigirdėjo net  per orkestro piano
II veiksmas: atsibudau ,nes emocionaliai,jaudinamai uždainavo apysenė,  susiraukusi  pikta teta su  virtuviniu žiurstu.Jos prietelkos vijo virves, o ji nedirbo, bet tampėsi su savim paveikslo rėmelius ir įsakmiai moteriškes vadybino.Prie jos  meiliai kombinavo toks dėdė medžiotojas, tačiau ji spaudė prie krūtinės tą rėmelį lyg aplanką su CV, dėdę ignoravo, bet smarkiai suvirpėjo, kai atlingavo anas baugus stulpas ant medinių kojų ir įsimūrijo scenos gale. Jie abu padainavo mums atskirai.

III veiksmas: žydri vyrukai ir melsvos moteriškės suėjo padainuoti krūvon. Dėdė medžiotojas meilinosi pavargusiai tetai su raudona suknia, prašė, kad ji jo nepaliktų.Tai nepatiko fantomasui, jis nuožmiai pavartė akis ir kažkur nusidaigojo, prakeikęs susirūpinusią tetą.Iš duobės išlindo daug zombių, teta peršoko per juos ir dingo suviskam
.      

Tvarkingai, pagal kalendorinį planą atlikta opera nuvampyruoja. Kitąryt , po VAOBT "Skrajojančio olando",  nebuvo jėgų atsikelti. Priežastis:  atlikėjai nepasidalino nė lašu savęs, nepasiaukojo publikai. Atidirbo karjeros bonusams, kuriems energijas sunešėm mes,klausytojai,atsivėrę Vagnerio įstabiai muzikai.Jos nevalia atlikti tik techniškai.Techniškas Vagneris atrodo kaip psichiatrinės pacientų  beprotiški blaškymaisi, belaukiant raminamų, daktaro-likimo finalinio išrišimo.Vagneris, išpildytas pasišventusiai, įsikūnijant  besalygiškai į jo amžina klajojančio olando mitą, turi  mistines antgamtinių energijos papildų galias. Vagnerio operų auksinių įrašų  namie klausau, kai pristingu energijos.Kai nėra galimybių trumpam atsigulti pievoje ir semtis  galingų Žemės syvų.  

Vilniškio pastatymo režisierės F.Zambelo sumanymas - modernios operos pastatymo etalonas. Oro gimnastai , oro akrobatai - tradicinis cirko numeris. Nūdienos tikrovės odisėjai - nelygu  klajokliai be įsipareigojimų, generuoja  zuokiškas bergždžias vizijas be jokios atsakomybės  už žvejus ir audėjėles, kurioms belieka tik "sukt sukt ratelį, sukt į vieną pusę" . Mirties laivo metaliniai stiebai, į kuriuos scenoje kariasi pavieniui akrobatai, pasmerktieji laivo-vaiduoklio jūreiviai, - nelygu karjeros ir technologizuotų ambicijų himeros. Lipama nuožmiai į  vadinamąsias sėkmės viršūnes, kurios ateity pavirs mirties dulkėmis . Kopimas į pelno, pozicijų, reitingų  vis aukštesnes viršūnes, šiuolaikinių odisėjų  įgulas paverčia šmėklomis, praradusiomis jausmus ir gebėjimą mylėti. Jos - prakeiktos, nes sumokėjo per brangią turtų ir valdžios kainą ,yra pasmektos niekada nerasti meilės ir ramybės uostų.

Ir vargšiukė  žvejo dukra Zenta, įsisvajojusi apie idealų mylimąjį, tragiškai prisvilusi prie vizijos,  tampa iš anksto pasmerkta susidūrime su zombiais, besieliais  olandais. Ji neišvengiamai turi pasiaukoti,sudegti aistroje užpildydama jų  klaidų ir netikėjimo suvarpytą vidinę tuštumą,sunykusios sielos buveinę.

Art:S. Dali

Režisierė Fr.Zambello

F.Zambelos konceptas yra tiek universalus ir genialus, jog Vagnerio mitas prašyte prašosi naujų interpretacijų, gilesnio permąstymo, reformatavimo. Menas nušviesina protą. F.Zambelos ir A.Chitty sukurtas didingas olando ir jo pasiglemžtos paskutinės aukos vaizdinys sužadino įdomiausių minčių apie Likimo vijas, kurias išaudžiame patys, susikurdami įtaigias svajonių vizijas, mūsų veiksmų programas . Spektaklyje tai atskleista sportinių virvių įvaizdžiu. Jas veja visi personažai. Zentos vejamos virvės - raudonos, paženklintos būsima pražūtinga aistra, kurioje ji nuo mažens fatališkai svajoja sudegti.Laiko klausimas, koks pasmerktas olandas  taps pagaliau jos "Lemtimi" , jos pražūtim,surezonuos į jos vyro mitą, kurį pati  mintyse  surežisavo ar kuris j`ą laiko protėvių klaidų genetinėje nelaisvėje.

Art:S.Dali

Vagnerio  biblijiniį  fatalistinį motyvą , jog meilės auka išriša siaubūno biblijinio nusidėjėlio nuodėmes ,Londono ir Niujorko operų žvaigždinė  režisierė nušvietė kaip asmeninius žmonių pasirinkimus, jų vidinių stprių projekcijų išsipildymą .Apie ką svajojame, tą ir gauname.  Zentos tėvas gavo olando turtus.Olandas - išgodotą mirties ramybę, atradęs juo pakerėtą ištikimuolę. Nubaudė ją , kaip ir kitas klajonių aukas, mirtimi, pasiglemžė į savo tamsiąsias dausas. Zenta gavo tą  blogiuką, kurį buvo pasirengusi  beatodairiškai (ne besąlygiškai!) pamilt, krikščioniškai patobulinti, perdaryt į gerietį.Poros, susikūrusios iš kažkieno aukos ar idealistinių motyvų, pasmerktos. Taip vakar "perskaičiau" "Skrajojantį olandą". Hitleris , šlovinęs Vagnerį dėl idėjų triumfo, jas prisitaikė pagal save.Idėjos pavergia žmones, kurie, užsidegę jomis, tampa bevaliais mitų moliais . Kiekvienas sprendžia pagal save, kiek tame gėrio - pasiaukoti , kad blogiukas monstras liautųsi drumstęs žmonių laimės. Humaniškiau visiems mokytis sutartinai ramdyti savyje demonus, kad atskridę olandai prarastų dvasinę jėgą ir zentoms nereikėtų aukotis. Kita vertus, Zentos tėvo savanaudis, aistringas godumas   tegali užauginti karštą idealistę, geidžiančią nematerialios aukos. Atsvara, pusiausvyra - kertinis Visatos, ir žmonių mitų,  dėsningumas.


Į šiuolaikinius F.Zambelos operos vynmaišius vilniečiai pripylė seno bekvapio, išsivadėjusio vyno.Oro akrobatai virto nerangiais sunkiasvoriais kaskadininkais, atsargiai įsimontuojančiais aukštybėse patogiose pozose..Vietoj cirko pakylėtų, lengvų  orinių triukų - kadarojo lietuviai statybininkai ant namo pastolių. Tačiau  režisierės-menininkės sukurtos vaizdinių  formos išliko gajos, jose išsiliejo vietinių mitų turinys..Nagi mūsų emigrantai statybininkai išrodo būtent tokie felgmatiški monolitai, pakibę  tarp skirtingų armatūrų, šalių, moterų, šeimų, pasirinkimų .Ne skrajojantys, o  kabantys olandai. Pasaulio migracijų cirke unikalų numerį atlieka ir  mūsų  žavūs statybiorai su plaktukais kišenėje ir vienos krypties bilietais.

  Vaidybos, personažų charakterių sklaidos nebuvo. Bodėjausi statiškais atlikėjais ,neįsijungusiais į vaidinimą,  atliekančiais paeiliui koncertines arijas žiūrovui.A.Rubežius buvo lygiai toks pats vienodas  skraidūnas  Figaro, kokį  mačiau Manon Lesko, Otele. Sigutės Stonytės Zenta buvo lygiai tokia pat sukumpusi , susirūpinusio veido, begalės ūkinių  reikalų tvarkytoja , kaip ir  Dezdemona."Otele" . Jokių vaidmenų skirtumų , išieškotų  charakterio motyvacijų.Nepažinau Vagnerio mitologijos dramatizmo - vien radijinės įstabių balsų arijos, atliktos statiškai, be ryšio su siužetu.

S.Stonytės įstabus sopranas - vagneriškas, kaip reta. Vakarykštis atlikimas - puikus, spindintis, išraiškingai intonuotas, net charizmatiškas, išjaustas, nurungė lengvai A.Švilpą, sukeitė istorijos akcentus. Tai Zentos paslaugi  meilė rinkosi ir akimoju herojiškai apsisprendė.Vangiam slunkiui teliko atstovauti ir pritarti jos ryžtui. Tačiau vizualiai S.Stonytės Zenta - komiška. Opera juk ir akims, ne tik klausai... Vaidmens vizualumas , bjauriai komentuojant, buvo artimas įsitempusios , nuo darbų sukumpusios senmergės užkabliuotai laimei:"pagaliau ir mane kažkas paims į žmonas, sąlygos - antraeilis dalykas".  

Operos solistas Almas Švilpa

Zenta - Sigutė Stonytė

Labiausiai  nusivyliau A.Švilpa. Deja, paskandino didelius lūkesčius, kuriuos ilgai puoselėjau sekdama jo sėkmingos  tarptautinės karjeros vingius . Jo balsas šįsyk tebuvo pilkas  operos vidutinioko formatas. Be energijos, nespalvingas,monochrominis, nesodrus, bekraujis, be jausmo, arti dailios  plastmasės. Tuščia pakuotė. Kaip olandų standartinės importinės  tulpės - teisingos, bet bekvapės, beveidės .Žemų registrų solistas  nepaėmė, iškalbėjo pusbalsiai žodžiu. Duetuose su S.Stonyte asistavo  kartais net pridusdamas, ne lygiaverčiai. Tankiai jo nesigirdėjo per orkestrą. Tikėtina,jog  pavargęs, išsisėmęs, nes  dainavo prikimęs ir su sloga. Šiaip viskas tvarkinga , tikslu, prie vokalo neprikibsi,  bet ne daugiau. Mano vertinimų skalėje: "diafragminis, neįsimintinas  statistas". Iš operos žvaigždės pagrįstai laukiame stebuklų, kerinčio vokalo, tegu ir prastos vaidybos sąskaita. Šįsyk stebuklus darė tik choras. Puiki kokybė, nepriekaištinga vaidyba, pulsuojanti  jūros štormo energija. A.Švilpa jų fone skambėjo  kaip pirmokas, nublankęs, prigesęs  ženkliai geresnio pasirengimo pirmūnų  klasėje.

Mintys į šoną : opera, kaip ir dailė, Lietuvių etnoso dvasinių jėgų žaizdrai. Žmonės, choras mūsų šiandien galingi kaip niekad, skamba pilna jėga ( ne provalstybinėje žiniasklaidoje) . Emigracijos srautų organizavimas, žmonių įdarbinimas, pagalba skurstantiems, socialinė reali rūpyba - nežinomų geros valios piliečių nuopelnas, jų narsios valios apraiškos. Lietuvių choras ir gyvenime ir scenoje griaudžia sutartinai, vagneriškai saugo  imunitetą skrajojantiems olandams ir jų žydroms įguloms. O lyderiai, kaip A.Švilpos ir E.Dauskurdžio Olandas ir Dalandas - blankūs, pasimetę, vos girdimi,  senų vardų-autoritetų turėtojai, teįgalūs suvilioti šventatikius  pražūti dėl jų užpernykščių  idėjų.

Sidabras, arba kiti stikliniai geležys

Kas:  paroda SIDABRO AMŽIUS Rusų dailė Baltijos šalių kolekcijose. 1890–1930
Kur: Radvilų rūmų muziejus   
Kada: 2013/04/06

http://www.ldm.lt/RRM/Sidabro_amzius_2012.htm 


Paroda - itin vertinga, išskirtinis įvykis Vilniaus dailės kalendoriuje . Vis tik dailėtyros požiūriu ji - eklektiška, profaniškai išeksponuota. Eilinis įrodymas, jog didžioji dalis Lietuvos muziejininkų silpnai gaudosi šiuolaikinio meno stilistiniuose skirtumuose, raidos etapuose  ir netgi vertėse. Neįmanoma įsivaizduoti  solidžių galerijų salėse vienoje erdvėje akademikų ir impresionistų drobių, subendrintų pagal  vienintelį - istorijos chronologinį  - kriterijų. Gal  per balandžio 1-ąją, kažkam pašmaikštavus,  Klodas Mone atsidurtų šalia užkietėjusio akademinio V.F.Buržė (Bourgeois), po viena stilistine vėliava.  Daugiau nei keistuoliška, jog  stilistiniai ir ideologiniai oponentai, netgi estetiniai priešai betarpiškai atstovauja tą patį laikmetį. Neįtikėtina, bet Radvilų rūmuose susieina I.Repinas ir B.Kustodijevas su Michailu Larionovu . Pasirodo, mūsų muziejininkams pakanka fakto,jog  jie - amžininkai.Kažkodėl nereikšminga, jog dailininkai buvo iš skirtingų planetų, gynė priešiškas meno orientacijas, kūrė skirtingose barikadų pusėse.



 Patiko A.Sakalausko paaiškinimas nepažinusiems teatro: "Šapranauskas buvo aktorystėje  Feraris,o vaidino zuikius'".Nepažįstantiems dailės irgi "ant pirštų" paaiškinsiu, kas užkliuvo ekspozicijoje. Dailės istorijos požiūriu įžeidu  po viena vėliava pristatyti I.Repiną su V.Surikovu  ir lučistą  M. Larionovą , kaip nevalia į vieną gardą įkelti karves ir flamingus, po vienu viršeliu išleisti ir viename kontekste subendrinti  A.Venclovą ir R.Gavelį, paserviruoti vienam proginiam stalui  kulebiaką ir kamambero sūrį.

Mintys į šoną : Nesikabinėčiau, jei nebūtų "Sidabro amžiaus" etiketės. Nebūtų apmaudžios apibrėžties klaidos, jei paroda būtų įvardinta tiksliai  "Rusų dailė Baltijos šalių kolekcijose". Sidabro amžių aršiai ginsiu nuo profanacijų. Mat su šia unikalia epocha turiu  intymių sąsajų. Kursinis apie O.Mandelštamą, diplominis apie XX amžiaus   meno ir literatūrinių leidinių kritikos tėkmes. Sidabro amžiaus literatūra ir poezija, podraug su amerikiečių ir anglų modernia literatūra, davė bene stipriausią  postūmį  intelektualiam-humanistiniam  pasaulio pažinimui. Jame,  tarkim, M. Ivaškevičiaus tekstams iš principo negali atsirasti nei laiko, nei noro. Teneįsižeidžia puikus pop-rašytojas, ne kritikuoju, o savikritiškai pasiteisinu, kodėl jo neskaitau.
Net patriotizmo perteklius neprivers  menkintis. Priešingai, mano galva, mityba vertingiausiais pasaulinės kultūros produktais ir lobiais užaugina itin reiklų vartotoją, pajėgų ginti etninę kultūrą. Tautinės mokyklos ideologai būtent tokią tautinio švietimo traktuotę turėjo omenyje. Bet, kaip visada, reformatorius iškreipė vykdytojai, suvokę tautinį švietimą siauriausia, primityviausia prasme. Maitinami vien vietinės kultūros vaisiais užauginami  siaurapročiai nacionalistai, kuriuos nuo fašistų skiria tik vienokai ar kitokia jų  lyderio orientacija. Dar daugiau esama tautinė mokykla užaugina kosmopolitų - tai etninės kultūrinės dietos aukos, palūžusios sandūroje su stipresnėmis  svetimšalėmis kultūromis.    

Art: K.Somov

Panehirika Sidabro amžiui: tai-  unikalus, ne vienintelis, reiškinys pasaulio kultūroje, kuri sužydi fantastiškais, genialiais  vardais-žiedynais staigiuose epochų lūžiuose .Revoliucijos išvakarėse Rusijoje sužibėjo plejada genialių poetų, filosofų,avangardo dailininkų. Vardinu ryškesnius - tiems, kas žengs pirmą žingsnį į XX amžiaus  pirmųjų kelių dešimtmečių  liepsnojančią Rusijos kūrybinę žemę: M.Cvetajeva, A.Achmatova, V.Chlebnikovas, O.Mandelštamas, B.Pasternakas, Gumiliovas, filosofai Berdiajevas, Merežkovskis ir kt.. Priešrevoliucinis oras griūnančioje carinėje imperijoje suskambėjo, kosmiškai sprogo  fenomenaliais balsais, spalvomis ir priešakine pasaulėžiūra.Jų idėjinis parakas buvo - griauti formalizuotus akademinius standartus, kurti ateities žmogui, atsiremiant į amžinos klasikos kanonus, gimdyti naujas formas. Kiekvienąsyk prieš  sanklodų istorinius staigius lūžius, prieš kruvinas priešybių kovas visuomenėje tokie reiškiniai kartosis ir ateityje. Taip buvo Čilėjė prieš Pinočeto chuntą, taip buvo  prieškario Lietuvoje prieš kruvinąją okupaciją, prieš netikėtai atpūstą Nepriklausomybės atgavimą. Mūsų  "Sidabro amžius" - V.Daunio almanachai "Veidai", kuriuose net ne keturvėjininkų šėlsmas, o XXI a. lietuviškojo mentalo raidos gairės-tornadai siaučia.

Sidabro amžiaus ypatybė - daugialypė žanrų įvairovė ir naujų formų gimimas bei atviras protestas prieš senas akademines formas. Sidabro amžiaus sąvoka labiau apibrėžia  unikalų tarpsnį rusų poezijoje, kurioje tuometu sužibo plejada ryškiausių vardų, maitinančių iki šiol pasaulio kultūrą.Rusų dailės avangardas - tai  ne "sidarbro amžius", nes joje nebuvo "aukso amžiaus", kuris akivaizdus rusų 18-19a  poezijoje ir literatūroje.

Art:M.Larionov

 Lyginant Pabaltijo muziejininkų pateiktus parodai darbus, išryškėjo latvių ir estų įžvalgų pirmenybė - ką įsigyti ir ką saugoti. Mūsiškiams imponuoja formatas - kuo didesnis paveikslo plotas,kuo daugiau jam sunaudota dažų,kuo daugiau apie autorių parašyta akademiniuose oficiozuose,  tuo didesnis šansas,kad jis atsidurs mūsų muziejų  saugyklose. Latviai pristatė rusų avangardą. Lietuviai - akademikus, kurių ne tik vertė, bet ir kaina ilgainiui kris, nepaisant pirminių investicijų į priemones ir autorių vardų dažną paminėjimą bibliotekose.. Provincialaus neišmanymo prioritetus liudijo ir , ekspozicijos architektūra: ryškesni , akademiškesni sukabinti centre. Mažesnio formato, įdomiausi avangrado darbai sugrūsti į tamsų koridoriuką arba sukabinti tamsiausiose pukių muziejaus salių kertėse. Užtat visame gražume , dienos šviesoje, centrinėse salėse sukabintas  engriškasis akademinis realizmas.  Tarsi tarybinių cenzorių šmėklos vėl prisikėlė ir diktavo atranką: "menas priklauso liaudžiai, lauk - abstrakcijas ir kapitalizmo puvėsius." Pykau, kad nenurodė net paveikslų sukūrimo metų .Ei, kuratoriai, tai  labai svarbu! Nepadoru net aiškinti - kodėl.

  
 Dailės mylėtojams parodą BŪTINA aplankyti dėl M.Šagalo, N.Gončarovos, M.Larionovo, K.Somovo, Petrovo-Vodkino , simbolistų N.Rericho ir M.Vrubelio  originalų.

Artisto arrivederci

Šaprui nereikia nekrologų. Jo darbas Televizijoje  buvo  ištęstas, Laike marinuotas nekrologas. Kaip artistas jis mirė tapęs lietuviškų komercinių TV veidu.  Dabartinių lietuviškų komercinių TV veidu gali lengvai  tapti celofaniniai , bejausmiai, mechanizuoti  kenai, kaip Justinas Jankevičius. Jų varomoji jėga - ekraninė garbėtroška , bajerių "apie antrą galą"  rinkinys,gebėjimas techniškai pamėgdžioti, imituoti tikrus talentus ir telegeniškumas, t.y. atidirbtos įvaizdžio pozos prieš kameras. Net klojimo teatrų saviveiklininkai gabesni už kenus ir barbes, kuriuos kiša per jėgą žiūrovams  prodiuseriai. Dėl ko kiša? Dėl greitų ir lengvų pinigų, be jokių ten kūrybiškumo užuomazgų. Apie šviečiamąsias misijas išvis nėra  ten kalbos....

Vaidino širdimi , degė, nors ir kabino  filadelfijams makaronus apie "kaukes". Nežiūrėjau jo šou vedėjavimo. Tai buvo nepakeliama. Matyti, kaip Didis Aktorius žarstosi perlais prieš publiką, kuri jo nesupranta. Menininkui skaudžiausia bausmė - būti nesuprastam.Du mokykliniai vingiai neįgalūs suvokt, aprėpti , įsikirsti į intelekto Visatą, kuria buvo  pasirengęs dalintis išskirtinis talentas. Nepajėgiau žiūrėti, kaip jis degraduoja, susinaikina.
Aktorių daro publika. Pradžioje jis ją  šmaikščiai suvarto kaip šašlyką, atspindi jos esmę per vaidmenį, kaip veidrodyje. Ilgainiui jiedu supanašėja , tampa vienodi, kaip dvyniai. Šou žiūrovai ir  TV humoristas. Vaidinti "Domino" balagane , vienoje scenoje su svingere E.Jackaite ar
"Zero 2" kloakoje - žemiau kristi ar beįmanoma?  Uždengus  skaidrų žvilgsnį alkaloidais įmanoma  ilgai ištverti, nematyti, kokiame gyvulėlių  mėšle šoki baletą . Bet... sąžinė ... ji neprageriama, neužpilama niekuo.Net dosniais  ex-kataliko J.Milušausko honorarais.

    Jį prisiminsiu kaip elitinį  tragišką  AKTORIŲ, kuris iškrito iš laiko, padarė lemtingą klaidą : patikėjo, jog  masės jį įvertins, kad savo nepriekaištingu skoniu ir išprusimu kažko išmokys minią, blogiausiu atveju - bus mylimas.Ne, tai neįmanomas vaidybos ir žodžio kario žygdarbis. Pramogai tereikia pramoginių šoumenų. Būti šoumenu - irgi reikia talento, štai Valinskas jį turėjo, kol neišmainė į lūzerio politiko trumpą distanciją.

Šapras buvo daugiau  nei šoumenas. Mačiau jo ryškų debiutą pas  režisierių Ivaną Petrovą Rusdramyje. Buvo ryškiausias veidas aktorių diplomantų kurse, kuriam teko laimė augti pas režisierių novatorių . Atminty- jaunas, įraudusiais skruostais, dar niekam nežinomas Vytautas Šapranauskas , groja spektaklyje gitara ir dainuoja užvertęs galvą vieversio dainą. Mažojo teatro "Galilėjuje" jis jau siuto ant didžiosos pasaulio neteisybės, jog tik 10 proc.visur tėra protingų ir pusė tiek - inteligentiškų .Piktai  provokavo, rodė  publikai pirštą - ir - finita!- žiūrovai leipo juokais iš atkišto Šapro piršto, ne iš vaidmens. Po "Galilėjaus" ir pati lioviausi vaikščioti į Vilniaus teatrus. Tuo provokaciniu pirštu ir jau pagiriotomis akimis aktorius tarsi parodė, kad nėra man ten ką veikti ir ko rimtesnio ieškoti. Na tikrai, po I.Petrovo teatrinių  viršūnių leistis nuokalnėn - smiliaus nago verta..

Tai nėra savižudybė. Sakyčiau,  Artisto - arrivederci, principinis gestas. Rudžio feliniškojo KLOUNO teatrališkas SUDIE kvailėjančiai, nužmogėjusiai visuomenei, kuriai nebereikia Artistų. Ji nebemoka jų mylėti, vertinti , apdovanoti, dėkoti ir bent jau surengti benefisą  už kasdienį dvasinį triūsą - mus juokinti ir džiuginti.. Kartais vienas  naktinis skambutis : "na kaip tu? gal ko reikia? varom alaus" , -  gali  Artistui dovanoti metus kūrybinės ugnies. Bet ... niekas nepaskambino. Pinigų fetišistų studijose draugai - rinkodariniai, netikri, ne iš kūno ir kraujo, ne bendražygiai ..Tebūnie Tau lengvas Dangus, Artiste....Gyvenai be stabdžių ir atsigręžimų. Per greitai sudegei mažame prūde, kur Žvaigždės įsižiebia naktį, deja, - po mirties.

Kino pavasaris'2013:Sodininkas, ieškantis slėptuvės

Kas: "Sodininkas", 2012, Iranas
Režisierius: Mohsen Makhmalbaf
vOperatoriai: Mohsen Makhmalbaf, Maysam Makhmalbaf
Vertinimai: 7 iš 10


Festivalio periodu recenzijos neužbaigiau, nepatiko filmas. Akylai seku  M.Makhmalbafo kino šeimos kūrybą, esu jų ištikima fanė.  Būti ištikima  nėra lengva, mat iraniečių kinas sunkiai surandamas torentuose,interneto viešojoje erdvėje. Irano , kaip ir Sirijos bei Irako,plačiajai  web-raiškai akivaizdžiai  uždėtas nematomų web-cenzorių apynasris, informacija apie tų šalių kultūrinius artefaktus yra tarsi už interneto "geležinės sienos" .Užtat Kardašian bobikės plinta nevaržomai, kaip Didysis INFOTVANAS.


Peržvelgdama vakar ryte Bostono maratono sprogdinimo aukų nuotraukas, mintimis vėl grįžau prie "Sodininko" religinės dokumentikos, kuri pradžioje  pasirodė verksminga, baili   balta SOS vėliava karo priešaušryje. Balta vėliava, ant kurios meno kalba viltingai  išvedžiota : savi mieli taikūs  sodai, šeima, tikėjimas, ramybė,kartų estafetė, harmonija, kodėl negali būti Žemėje TAIKA visiems bendrai ? 

Šiuosyk, po Bostono įvykių,  M. Makmalbafo filmas pasirodė kaip karo nuojautų štilis, prieškarinis menininko  atsisveikinimas su didingos Persijos sodų  ramybe.Nelygu  palaimingos ramybės ir trumpo laimės atokvėpio diena, kuri visada kontrastu ženklina rytdienos staigius cunamius, škvalus, bombardavimus.Nežinau,  bergždžia aiškintis, kas susprogdino didžiausio pasaulinio maratono dalyvių tikėjimą miesto gatvių saugumu. Esu tikra, kad  tikroji tiesa  taip ir liks kruvinos akcijos organizatorių suokalbių menėse. Juk iki šiol paslaptis, kad nužudė  prezidentą  Dž.Kenedį, kas organizavo žudynes Beslano mokykloje. Bet kokiu atveju Bostone kažkieno juodas tikslas pasiektas - įvarytas  dar gilesnis pleištas į amerikiečių  ir musulmonų nesantaiką.
 .....

 Šiuolaikinis menininkas,  kūrinyje ketinantis pavaizduoti politiką ar religiją,  jas pašlovinti ar demaskuoti,  akimoju  krenta veidu į minios stereotipų turgaus brydes. Analogiškai jose įklimpsta ir festivalių rengėjai, pasišovę atskleisti religinio fanatizmo tematiką ir pririnkę filmų , kuriuose religija yra vienas iš pagrindinių tematinių  ingredientų. Visas socialiai ir humanistiškai interaktyvus, meninis šiuolaikinis kinas -  be išimčių - yra antireliginis. Nesvabu, kad jame nė žodžiu neužsiminta apie Budą-Alachą- Kristų. Kino misijos - oponuoti  religijai ,kaip ir kitoms utopinėms,aklu tikėjimu ir  nepalaužiamomis dogmomis  grindžiamoms pasaulėžiūroms, žmogaus  pasirinkimų laisvę žlugdantiems ritualų papročiams. Kino menininkų moralinės pareigos- šviesinti žmogų, traukti iš viduramžių vaiduoklių namų  ir proto tamsybių, lavinti individualią žiūrovo vaizduotę. Vaizduotę, kurioje nelieka vietos niekam kitam, jei joje įspraustas, energetiškai suprojektuotas vieno vienintelio Teisuolio, tegu ir švento asmens, portretas.
 

Pasidygėjau paauglės  Danielos seksomanijos abėcėle "Kino pavasario" filme  "Jaunos ir pašėlusios"(Čilė). Cosmopolitano stiliaus musmirinis niekalas patapo plakatine religijos reklama, įtaigesne nei filme neva  šmaikščiai pateikta sektantų kritika. Herojės seks-niežulys( kažkodėl įkyriai vadinamas meile) yra tiek atgrasus, kekšiškas,  jog norisi nedelsiant prisijungti prie Danielos  išjuokiamų baptistų sektos ir išvien su sektantais stumti ją kuo toliau iš padorių žmonių tarpo, gal net  krapyti švęstu vandeniu, kad vargšelė išisvaduotų nuo froidiškos priklausomybės vienam, ne pačiam svarbiausiam, kūno organui. 
  
M. Makhmalbafo ištęstas  dokumentinis sacharinas apie bahajų sektą irgi  tapo  globalėjančios  sodininkų ir švietėjų sektos reklama. Sektą vadinu vieno asmens kultą ir jam atnašaujančius, paklusnius, nuo pasaulio vėtrų ir atsakomybės už savo pasirinkimus atsiribojusius pasiekėjus. Prieš -ioliką metų rinkdama medžiagą straipsniui apie bahajus Vilniuje, patekau į niūrų butą centre, nukabinėtą bahajų  pranašo Bahaulos paveikslėliais. Užuodžiau tą patį, kaip ir visose bažnyčiose,  slogų dievobaimingo prakaito ir smilkalų  tvaiką, išsigandusias , gyvenimo bėdų iškankintas ,skarotas  moterėles, sunešančias privalomą nario duoklę-auką,  jaunus  raumeningus veiklius rinkodarininkus , atsakingus už sektos tarptautinių ryšių plėtrą.
  
Filme parodyta gražioji, fasadinė, reklaminė sektos pusė. Festivalinė Bahajų reklama surado greitų "pirkėjų "ir lietuvių žiūrovų tarpe. Peržiūros kaimynas po seanso padūmavusiom akim svajingai atsiduso: "irgi esu bahajus, manyje daug to, ką jie skelbia, pritariu jų mokymui ." Hm... "Kodėl pats nesodini sodų ir nepadedi man rūpintis sodo priežiūra? Kas trukdo būti bahajum praktiškai?" Tyla...Kaip lengva tikėti tuo, ko nedarai, kas dar neprislėgė žemiškom priedrmėm, už ką neprisiimi atsakomybės,kas taip ir liks pleventi fantazijų lygmenyje .... 

Jei tai būtų kažkieno kito susukta juosta, nebūčiau žiūrėjusi net iki vidurio.M.Makbalbafo vardas , jis pats, su gražuoliu sūnumi filmuojantis bahajų sodą Haifoje (Izraelis),  paskatino skverbtis į potekstes - kam, kodėl buvo kuriamas šis filmas?Įstabiai gražus, meniškai vaizdingas  jo ankstesnis darbas "Skruzdžių riksmas". Jo dukters "Dvikojis arklys" - pasaulinio kino aukso fondas. Filmas apie bet kokios svetimšalės intervencijos Rytų šalyse  realias, nepropagandines pasekmes . Plačiau neišgarsėjo gal todėl , kad režisierė išdrįso rodyti Afganistano karų nepataisomas žaizdas vaikų  sielose tuomet, kai tą šalį kapojo JAV karo ereliai.

Ir še tau  - tėvas,  jos Mokytojas, rodo ištęstas iki žiovulinės begalybės sodo panoramas, atbambina bahajų istoriją ir su  sentimentaliomis ašaromis grožisi jauniklio sūnaus maksimalizmu. Negi Meistras tiek nuseno, kad neranda kitų būdų išleisti autobiografiją?Deja, šiuolakiniuose informacijos greitkeliuose režisierius iš Irano nelabai ir turi kitų būdų pasipriešinti  artėjančiam karui, pareikšti aktyvų nepritarimą nei savo šalies  talibaniškai politikai, nei  vakarų agresijai prieš ją. Tragiški pasirinkimo spąstai, kai mylėdamas Tėvynę , negali jos ydų parduoti Vakarams, bet sąžinė neleidžia pritarti ir vietos šovinistų diktatui.    

Filme tėvas ir sūnus filmuoja legendinę  Bahajų šventyklą Haifoje, Izraelyje . Bahaula - iranietis, o jo šventykla - Izraelyje. Jei įmanomas toks paradoksas, kodėl NEĮMANOMA IŠVENGTI KARO?????Tėvas režisierius filme perduoda  patirtį, mėgina suprasti sūnaus požiūrį į kiną, iš arti stebi mielas Izraelio kariūnes,atėjusias melstis prie Raudų sienos....Negi jos irgi sutiks žudyti Irano vaikus, kaip tą daro
kiti kariai Sirijoje?
Ar gali menininkas pakeisti, nulemti artėjančias grėsmes? Kažin...Jo sąžinės prievolė - palikti skaidrų atvirlaiškį istorijai, ateičiai : "mes siekėme  taikos, mes buvome pasiryžę sodinti bendrus sodus ir auginti juose vaikus, mes išbandėmė visus dialogo būdus ." Deja, karo patrankoms gaudžiant, taikos balandžių burkavimo niekas negirdi.

Balandžių burkavimu ir taikia ramybe vakar mėgavosi visi, pakilę stebėti  pavasarinio saulėlydžio ant Trijų kryžių kalno.  Apsvaigusi nuo romantikos, ak, ten pamečiau išmanųjį su visais užrašais iš užsienio  dailės galerijų (gal kas bent juos grąžins?....)
Vilnius atidengė paslaptingąjį  grafinį veidą,  dar neužmaskuotą  sulapojusių medžių žalumos. Jo taikios dvasios bylojo apie unikalią patirtį, kurioje kaimyniškai sutarė, tvarkėsi ir dabino nerealaus grožio bažnyčias tautos, kurios dabar išoriniame, informaciniame pasaulyje  ieško priekabių, "kalasi" ir stumia viena ant kitos : lietuviai ,žydai, baltarusai, lietuviai, totoriai, vokiečiai. Kaip perduoti istorinę  taikaus sambūvio Vilniaus patirtį pasaulio ateičiai? Manyčiau, pirmas  konstruktyvus žingsnis - uždrausti, uždaryti akiplėšišką  "Lietuvos ryto" leidinį, karo žaizdrą, kuriame  kiršinimo kardai žvanga vis  garsiau, drumsčia šios Žemės  žmonių   natūralų poreikį  taikiai susitarti (pvz: http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/kas-sieja-n-venckienes-garbintojus-ir-sovietmecio-budelius-201304151628.htm. )

Įelektrintas performansas

Kas:  styginių ansamblio „NI&Co“ koncertas, vadovas Gediminas Gelgotas(26m)
Kur: Energetikos ir Technikos Muziejus, Vilniuje
Kada 2013/04/12
Vertinimai: 10 iš 10


Pasak uzbekų kinų režisieriaus R.Chamdamovo, "jei turi stilių, tau viskas atleistina". Gediminas Gelgotas -   vienas ryškiausių  jaunųjų muzikos menininkų  - turi išskirtinį stilių. Ne muzikoje, o atlikimo išraiškose. Jo orkestras - paslankus, muzikaliai paklūstantis  gelgotiško stiliaus elementas .  Orkestras - kaip gyva , dinamiška forma, pagauli ne tik garsiškai, bet ir vizualiai kiekvienam  dirrigento rankos virptelėjimui, galvos pokrypiui. Maestro linkteli į šoną,ir  - garsai nuvilnija it vandeny ratilai -  REALIAI, orkestrantai DARO BANGĄ..

 Stilingas žmogus-orkestras, pulsuojantis  avangardiniu kreatyvu. Nepavadinčiau  to koncertu tradicine prasme. Užsimerkus nelabai ką yra klausyt. Visų 5-ių kompozicijų  muzikinis  turinys - skurdokas. Ne dėl minimalizmo formato. Kompozicinė struktūra - kaladėlinė, su linijinėm vienspalvėm, tegu ir užaštrintom, kontrastuojančiom   intonacijom. Kažkuo artima "power electronic" emocinei ir žanrinei  raiškai. Melodinė plėtra lengvai nuspėjama, nes sukonstruota. Konstrukcijų, net muzikinių, principus lengva išsyk perprasti. Juk ne kokios sudėtingos struktūros,kuriomis  kompozitorius siekia  kažką svarbaus  išreikšti, perduoti kitiems garsinį laišką su žinia ar Laiko kodais.  "NI&Co" orkestras  žaidžia su forma, mėgaujasi jos įvairialypėmis transfromacijomis. Estetiškai  - nepaprastai  gražu. Smarkiai  jaudina būtent estetizuotas atlikimo  vizualumas, ne pati muzika.  Kas estetiška - jau menas, tegu ir be  gilesnių minčių.  Ekskliuzyvas  pasaulio muzikos scenose, kuriose pastaruoju metu naujos muzikinės formos  dažnai tėra  atsitiktiniai eksperimentai, be  pretenzijų į konceptą ar naują stilistiką .         

Tai  buvo ne koncertas, o - jaudinamas,  avangardinis, itin sėkmingas  muzikinis performansas. Apėmė Centrinio Diriguojančio  Paukščio nuotaikingus dialogus,jo solo vokalines partijas ir bangavimus . Elektra - tai   elektros krūvių srovė Šį apibrėžimą  įkalė musm mokykloje  kreatyvinis fizikos mokytojas "Zablūda". Jis atėjo iš pantomimos teatro, koherentines bangas  klasėje demonstravo  hyperartistiškai,  išbanguodavo  jas apnuogintomis rankomis. Jo bangas prisimenu, o fiziką - apgraibom. Taip ir G. Gelgoto  įkvepiančius, figūringus bangavimus, rankų sparnų plasnojimą,  impulsyviai perduodamus muzikos krūvius orkestrantams -  prisiminsiu. O muziką pamiršau iškart, išėjusi iš  salės, -nelygu išėjusi iš Fernano Ležė paveikslo.
    

 Robotizuotą meno vadovo stilistiką organiškai papildė  gimininga muziejaus erdvė -   spalvoti elektros katilai, industrinis fonas.Gaila, šviesos efektai nebuvo sinchronizuoti su muzika, nepataikė į stilių,  neparyškino papildomom spalvom formalizuotas  faktūras. Tai - smulkmena, palyginus su  magišku ritualu, kurį Energetikų  muziejuje atliko priešakinių menininkų grupė.

Mintys į šoną:

Foto: Mohammad Monimuzaman

pirmoji:kiekvienąsyk maga atsekti meninio reiškinio sąsajas su Laiko prasmėmis. Štai  grupė jaunų,  talentingų, ieškančių, uždegančių menininkų  dosniai dalinasi muzikos energija pastate, kuriame kažkada veikė vienintėlė Vilniaus elektrinė. Energija, kuras - kiekvienos šalies nepriklausomybės garantas. Tik nepriklausomybėje,  meno laisvės ore gali gimti toks unikalus kūrybinis lydinys, šalies KULTŪROS ŽELMUO, jos jau NEBETARYBINĖS KULTŪROS veidas, kaip NICO.  Deja, šalies  marionetiniai vadai yra nepajėgūs įžvelgti  nacionalinės  energijos nepriklausomą vertę.Jiems lengviau, pelningiau  parsiduoti - Gazpromui, Ševronui ir  istoriniame finale ,kaip visada , Omonui neieškant alternatyvų. Jie dar  - tarybiniai, iki panagių, tokie pat kaip kaip partorgas, diletantiškai barškinantis "po raznariadkė" M.K Čiurlionį.  

antroji: šįryt gavau  eilinę sms-porciją pykčio iš artimos giminaitės, dar neseniai žavėjo humoru ir filosofine ramybe. Bla bla bla , cituoju: " pramoginės astrologijos Guru Saulė  apsiėmė visus  tik teisti" ir dar kitokių bjaurių epitetų. Akivaizdu, siuntėjas ieškojo, ant ko išlieti nepasitenkinimą esatimi.Nesupratau - kodėl, iš kur tiek pykčio pas gerą žmogų???? Nuo mažens buvo švyturys, ir štai  , link 80-mečio tokia  skaudinanti  juoduma. Performanse gaudydama pakraunančias G. Gelgoto energetines vibracijas, nušvitau: pikčiurną giminaitę įelektrina  kosminės sąskaitos už energiją. Jiedu su vyru  pensininkai, butas didelis, parduoti sudėtinga, tenka taupyti iki vandens lašų, tūnoti  vakarais tamsoje prie televizoriaus,  be kelionių ir renginių, kad "nepriklausomi" šalies energetikai klestėtų savo privačiose valdose alkanų ir piktų senjorų, jaunų šeimų  sąskaita. Senjorai gal irgi ateitų pasidžiaugti jaunaisiais muzikantais, pasikrauti MUZIKOS ENERGIJOS ciklo koncertuose, bet nebeišgali. Suka savo senkančiomis gyvybinėmis energijomis didžiąsias politikų turbinas.Mat jų Tėvynė valdančiųjų asmenyse dėjo skersą ant savo energijos ir  tuoj tuoj parsiduos pirmam užklydusiam japonui pigiau nei indėniški stikliniai karoliai. 

     

   

Lūpdažiai

Kas: Astros Petkūnaitės reportažas
Kur: leidinys Žmonės.

Foto: G. Skaraitienė

 Blogo įrašas - įspėjimas 18m. dukterėčiai Miglei Jonaitytei . Ji turi negalią, retai išeina iš namų, kuriuose su mamos pagalba lavinasi . Jos  langas į pasaulį  -  internetas, rimta literatūra  ir moteriški žurnalai, kurių parneša mama. Dėl naujos diagnozės jai dar dažniau teks gulėti ligoninėje ir tikėti viskuo,ką publikuoja Žmonės.
Migle, netikėk, ką rašo Astra Petkūnaitė.Nežinau, kodėl ji meluoja. Gal tiesiog nežino, kuo skiriasi menas ir meninės instaliacijos nuo savireklamos akcijų.Šis lūpdažis  nėra meno kūrinys.Kai pasigydisi,  nuvešiu tave pas tikrą menininką ir tu pati suprasi, kas buvo pavaizduota Žmonių reportaže  .        

Sovietai pagal Chamdamovą

Kas: filmas "Vokalinės paralelės", 2005, Kazachstanas
Rež.: Rustamas Chamdamovas
 Vertinimai:10 iš 10, ateities kino kalba 
 Pastaba: galima visą filmą pažiūrėti jutiūbėje.

Jei skaitmeninėse laikmenose išsitrintų istorikų traktatai apie sovietmetį , jei poperinius tacitus nuplautų potvyniai, jei būtų užbalinti  tarybų epochos  ženklai interjeruose ir architektūroje, jei būtų sunaikinti visi gyvi liudininkai, o pasiliktų vienintelis R.Chamdamovo filmas "Vokalinės paralelės", -  komunistinė praeitis išsisaugotų šiame meniniame-filosofiniame dokumente be iškraipymų. Jame genialiai paprastai atskleista sovietinio  imperializmo esmė, jo stilistika, prievartiniai ir muliažiniai, įvaizdiniai  tautų draugystės (kultūros dialogų) saitai.

Art.R.Khamdamov

Gaila, istorikų "tiesa" kuo toliau, tuo mažiau yra verta pasitikėjimo. Dingsta archyvuose svarbūs istoriniai dokumentai, kompromituojantys sopranų  iškeliamas politines ir religines figūras (pvz: archyviniai užrašai apie Racingerio šaulišką jaunystę hitlerjungende).Nuolat radikaliai , pasikeitus valdžiai, visose šalyse perrašomi mokykliniai istorijos vadovėliai.Spec. agentūriniai istorikai rengiami net UK univeruose, kad skalautų infokaruose jaunas mažų šalių smegenis pramanais  apie Sarmatijas ir baltų-slavų vieningas šaknis.Didesnės šalys finansuoja  archeologinius tyrimus juos dominančia tematika, dėl ko vietos istorijoje pakinta , išsikreipia  statistiniai akcentai, istorinė sostinė netikėtai  tampa  ne lenkų, o rusų, gudų ar žydų praeities lopšiu.

Istorija ir pinigai vis glaudžiau persipina. Prieš priimdama už gryną pinigą istoriko versijas ar monografijas iššniukštinėju, kas jam moka pinigus, kas užsakė tyrimą, kokiai partijai ir tautybei priklauso, kiek yra nepriklausomas.

Istorikų paimtos "ryžių saujos" motyvai akivaizdūs Vengrijos 1956 m sukilimo įvardinime.Rusams tai - kontrrevoliucija, vengrams - žūtbūtinė, herojiška  kova už laisvę, žydams - nacių organizacijų siautėjimai. Oho, kiek skirtingų istorinių tiesų !Žr. filmą http://www.szabadsagszerelemafilm.hu/

R.Khamdamov

Skirtingų geointeresų sankirtoje visada teisūs tie, kas gina savo Žemę, joje išlikusį protėvių paveldą ir kultūrą,kas augina joje obuolius,  kam joje labiau skauda dėl uždaromos mokyklos, nugriauto dvaro, pavogto paveikslo, iškreipto mito, sudirbto jauno talento. Istorinės ir genetinės šaknys - jau irgi tampa preke. Mestelėjus, tarkim, mokslo institutui kelias dešimtis milijonų, nesunkiai galima gauti užsakytus tyrimus, jog žydai yra genetiškai kilę iš palestiniečių, o lietuviai iš lenkų:))) Istorikai - irgi  apdoroti vartotojai , irgi nori brangių "britvų", pilaičių Balsiuose ir elitinių studijų vaikams. 




R.Chamdamovo  filmas nuramino jaudulį dėl Valentino Predlogovo piktos recenzijos apie lietuvių pianisto Luko Geniušo "klavyrabendą" Maskvoje. Žiauriai sudirbo  kylančią charizmatišką  žvaigždę, ją pasisavino, surusino  "naš-perenaš", įskaudino, nepamėginęs atidžiau įsiklausyti.. Pažiūrėjusi "Vokalines paraleles" , nusiraminau, atpažinau R.Litvinovos vaidmenyje V. Predlogovo tipažus  -  teisuoliškus, klasikinius sovietų mohikanus, skaudžiai badančius šiaip sau, dėl intelektualaus muzikinio ponto talentingąjį Luką, kurį pamilo ne tik Europos salės, bet ir  muzikinė  Maskva. Filme tai pailiustruota rusės , koncerto vedėjos,  mėtomais į atlikėjus obuoliais ir kritikos peiliais, durstomais į rankas švirkštais.
http://www.belcanto.ru/13032901.html

 Prosovietinės (ne postsovietinės!) liekanos - ir priešpensijiniai, paplaukę lietuvių emigrantai, turėję kadaise sąlyčių su menais, - tie žilagalviai, kurie siūlo  "šviečiamuosius projektus"  - važinėti po Lietuvos kaimus ir bibliotekose groti duduka bei skaityti akademinių poetų eiles. Prosovietinės liekanos - ir Lietuvos muzikų rėmimo fondas, vežiojantis po provincijos mokyklas klasikinės muzikos žvaigždes. Negalima,arogantiška kultūrą grūsti prievarta , "iš viršaus", neįsigilinus į vietinių žmonių žūtbūtinius, pirmaeilius poreikius. Gal jiems labiau reikia tilto per užliejamą upę, ir tik po to - Bacho arijų, kurių jie dar nepajėgūs girdėti, nes jų muzikinis skonis dar nepradėtas lavinti. Prarasčiau  negrįžtamai kaime mylimus mokinius, jei rodyčiau jiems iškart, be išankstinio ilgamečio parengimo , P.Pikaso ar Kandinksį, jei arogantiškai iš savo erudicijos aukštybių mosikuočiau .prieš jų mielas nosytes aukštąja kultūra.

Art:R.Khamdamov

Prosovietinė liekana - ir N.Zvonkės bei S.Proninos infopiaras, įrodantis, jog jas tiražuoja pensijiniai infokarų kadrai, persmelkti kiaurai sentimentų Liubovės Orlovos ir aukštakuodės Furcevos sovietiniams tipažams. 

Filmas smarkiai pakreipė mano minčių eigą, per Velykų sniegdribą pakylėjo mąstymą . Pamačiusi iš arti ES komisarų buhalterinį, kosmopolitišką, profinansinį  bastioną -Briuselį - nusivyliau  galutinai Europos mitinėmis kultūrinėmis misijomis .Negali vienyti tautas bendro lovio ir bendro ginklo idėja.  Tai  neišvengiamai veda į  Dž.Orvelo gyvulių ūkį, į vienas kito kapitalistinį ėdimą, kaip Kormako Makarčio pranašiškame romane  "Kelias",  į silpnųjų metimą už borto kaip P. Brosenso "Penktojo metų laiko " filme.
Vienijanti istorija-  žaltvykslė, nes pati istorija vis labiau išplaukia iš objektyvių krantų.
 Nostalgiškai užsisvajojau apie alternatyvą : "ot Maskva, pamenu,  kultūrino mus,dalinosi švietimu ir pažanga ... gal ten veda mūsų šalies istoriniai keliai ir šviečia dosni paleckinė saulė?!". R.Chamdamovas it šaltas dušas atvėsino įraudusias smegenis,  priminė, kaip sadomazochistiškai, raudonarmietiškai, arogantiškai  raudonžvaigždė rytų saulė akina ir išprievartauja kaimynines kultūras.Kaip , prikišusi peilį prie gerklės ar mauzerį prie smilkinio,  verčia ulbauti ir deklamuoti tautų draugystę sukarintuose narveliuose,  nešti sąjungos vėliavą surakintomis rankomis. .Nors formaliai tai išrodo kaip Didžiojo Brolio nesavanaudiška pagalba.

Kadras iš filmo

Atsitiktinumas, kad radau nereklamuotas "Vokalines paraleles" .Kaip tikras menininkas R. Chamdamovas  neturi plačios reklamos, nes yra nepatogus, kliūna visiems. Nepriimtinas  kazachams,  filme jie  parodyti pusiau laukine čabanų tauta, jų operos žvaigždės panaudotos kaip metaforinės emblemos  Kliūva uzbekams, savo tautiečiams, nes jų nėra nei viename jo filme, tik - paveiksluose. Kliūva žydams, nes pasipriešino dėl meninių principų prodiuseriui  S. Zilbermanui, šis net areštavo, privatizavo R.Ch. filmą "Ana Karamazoff" , suorganizavo Rustamo skandalingą nušvilpimą Kanų festivalyje. Kliūva prancūzams, nes nenusileido jų  žvaigždės aktorės Žanos Moro ambicijoms, neiškirpo jos šlovę menkinančio epizodo. Labiausiai jis kliuvo sovietų cenzūrai. Jo filmas"Atsitiktiniai džiaugsmai" (Нечаянные радости ) buvo ištrintas , netyčia išliko kelios scenos. Išliko su festivaliniais apdovanojimais ir- eilė satelitinių pasiekėjų  filmų, pamėgdžiojusių unikalų R. Chamdamovo braižą.
 http://seance.ru/n/9/rustam-hamdamov/arkus-karamazoff

 Kas gali būti tragiškiau už menininko nukryžiavimą, kai jo filmas ištrinamas oficialiai be pėdsakų? Knygų nereikia deginti, jas vis mažiau kas skaitys, išskyrus jaunimą ir elitą, turintį daugiau laisvo laiko už kapitalistų baudžiauninkus. Jau trypiami chruščioviškai  paveikslai, trinami  filmai, fotojuostos, įkalinami, įbauginami, negauna finansavimo kino režisieriai. Mat jų meninė kalba prilygsta istoriniam dokumentui, kas ir kodėl vyko, kai valdė tie ar anie, kai bendrame kieme švietė maskvos-briuselio-obamos-pekino saulė  

Niekaip nesuėjo galai, kaip N. Michalkovas, prošovinistinis  bet kokios valdžios ruporas sukūrė subtiliausio stiliaus, poetinius kino šedevrus : "Meilės vergė", "Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui". Kūrėjo tikrasis veidas, jo natūralus grožis tiesiogiai atsispindi jo filmų, paveikslų  estetikoje. N.Michalkovas - tai "Sibiro kirpėjas", o "Nebaigta pjesė" - tai Chamdamovo stilistinis aidas, antrinė kino produkcija. Na lyg  karingas erelis (Michalkovas) pračiulbo kaimynės, pridusintos uzbekų lakštingalos trelėmis.
-----
  Režisierius apie filmą:  "У этого фильма свой путь, он никогда не будет победоносным. Он будет разлагать общество, постепенно внедряясь как дым, который проходит сквозь щели, где нет плинтуса. Это фильм не на один день, потому что, в сущности, он отвечает на очень многие вопросы. Фильм - притча, литературное эссе на тему уходящей советской культуры".