Kas: "Sodininkas", 2012, Iranas
Režisierius: Mohsen Makhmalbaf
vOperatoriai: Mohsen Makhmalbaf, Maysam Makhmalbaf
Vertinimai: 7 iš 10
Festivalio periodu recenzijos neužbaigiau, nepatiko filmas. Akylai seku M.Makhmalbafo kino šeimos kūrybą, esu jų ištikima fanė. Būti ištikima nėra lengva, mat iraniečių kinas sunkiai surandamas torentuose,interneto viešojoje erdvėje. Irano , kaip ir Sirijos bei Irako,plačiajai web-raiškai akivaizdžiai uždėtas nematomų web-cenzorių apynasris, informacija apie tų šalių kultūrinius artefaktus yra tarsi už interneto "geležinės sienos" .Užtat Kardašian bobikės plinta nevaržomai, kaip Didysis INFOTVANAS.
Peržvelgdama vakar ryte Bostono maratono sprogdinimo aukų nuotraukas, mintimis vėl grįžau prie "Sodininko" religinės dokumentikos, kuri pradžioje pasirodė verksminga, baili balta SOS vėliava karo priešaušryje. Balta vėliava, ant kurios meno kalba viltingai išvedžiota : savi mieli taikūs sodai, šeima, tikėjimas, ramybė,kartų estafetė, harmonija, kodėl negali būti Žemėje TAIKA visiems bendrai ?
Šiuosyk, po Bostono įvykių, M. Makmalbafo filmas pasirodė kaip karo nuojautų štilis, prieškarinis menininko atsisveikinimas su didingos Persijos sodų ramybe.Nelygu palaimingos ramybės ir trumpo laimės atokvėpio diena, kuri visada kontrastu ženklina rytdienos staigius cunamius, škvalus, bombardavimus.Nežinau, bergždžia aiškintis, kas susprogdino didžiausio pasaulinio maratono dalyvių tikėjimą miesto gatvių saugumu. Esu tikra, kad tikroji tiesa taip ir liks kruvinos akcijos organizatorių suokalbių menėse. Juk iki šiol paslaptis, kad nužudė prezidentą Dž.Kenedį, kas organizavo žudynes Beslano mokykloje. Bet kokiu atveju Bostone kažkieno juodas tikslas pasiektas - įvarytas dar gilesnis pleištas į amerikiečių ir musulmonų nesantaiką.
.....
Šiuolaikinis menininkas, kūrinyje ketinantis pavaizduoti politiką ar religiją, jas pašlovinti ar demaskuoti, akimoju krenta veidu į minios stereotipų turgaus brydes. Analogiškai jose įklimpsta ir festivalių rengėjai, pasišovę atskleisti religinio fanatizmo tematiką ir pririnkę filmų , kuriuose religija yra vienas iš pagrindinių tematinių ingredientų. Visas socialiai ir humanistiškai interaktyvus, meninis šiuolaikinis kinas - be išimčių - yra antireliginis. Nesvabu, kad jame nė žodžiu neužsiminta apie Budą-Alachą- Kristų. Kino misijos - oponuoti religijai ,kaip ir kitoms utopinėms,aklu tikėjimu ir nepalaužiamomis dogmomis grindžiamoms pasaulėžiūroms, žmogaus pasirinkimų laisvę žlugdantiems ritualų papročiams. Kino menininkų moralinės pareigos- šviesinti žmogų, traukti iš viduramžių vaiduoklių namų ir proto tamsybių, lavinti individualią žiūrovo vaizduotę. Vaizduotę, kurioje nelieka vietos niekam kitam, jei joje įspraustas, energetiškai suprojektuotas vieno vienintelio Teisuolio, tegu ir švento asmens, portretas.
Pasidygėjau paauglės Danielos seksomanijos abėcėle "Kino pavasario" filme "Jaunos ir pašėlusios"(Čilė). Cosmopolitano stiliaus musmirinis niekalas patapo plakatine religijos reklama, įtaigesne nei filme neva šmaikščiai pateikta sektantų kritika. Herojės seks-niežulys( kažkodėl įkyriai vadinamas meile) yra tiek atgrasus, kekšiškas, jog norisi nedelsiant prisijungti prie Danielos išjuokiamų baptistų sektos ir išvien su sektantais stumti ją kuo toliau iš padorių žmonių tarpo, gal net krapyti švęstu vandeniu, kad vargšelė išisvaduotų nuo froidiškos priklausomybės vienam, ne pačiam svarbiausiam, kūno organui.
M. Makhmalbafo ištęstas dokumentinis sacharinas apie bahajų sektą irgi tapo globalėjančios sodininkų ir švietėjų sektos reklama. Sektą vadinu vieno asmens kultą ir jam atnašaujančius, paklusnius, nuo pasaulio vėtrų ir atsakomybės už savo pasirinkimus atsiribojusius pasiekėjus. Prieš -ioliką metų rinkdama medžiagą straipsniui apie bahajus Vilniuje, patekau į niūrų butą centre, nukabinėtą bahajų pranašo Bahaulos paveikslėliais. Užuodžiau tą patį, kaip ir visose bažnyčiose, slogų dievobaimingo prakaito ir smilkalų tvaiką, išsigandusias , gyvenimo bėdų iškankintas ,skarotas moterėles, sunešančias privalomą nario duoklę-auką, jaunus raumeningus veiklius rinkodarininkus , atsakingus už sektos tarptautinių ryšių plėtrą.
Filme parodyta gražioji, fasadinė, reklaminė sektos pusė. Festivalinė Bahajų reklama surado greitų "pirkėjų "ir lietuvių žiūrovų tarpe. Peržiūros kaimynas po seanso padūmavusiom akim svajingai atsiduso: "irgi esu bahajus, manyje daug to, ką jie skelbia, pritariu jų mokymui ." Hm... "Kodėl pats nesodini sodų ir nepadedi man rūpintis sodo priežiūra? Kas trukdo būti bahajum praktiškai?" Tyla...Kaip lengva tikėti tuo, ko nedarai, kas dar neprislėgė žemiškom priedrmėm, už ką neprisiimi atsakomybės,kas taip ir liks pleventi fantazijų lygmenyje ....
Jei tai būtų kažkieno kito susukta juosta, nebūčiau žiūrėjusi net iki vidurio.M.Makbalbafo vardas , jis pats, su gražuoliu sūnumi filmuojantis bahajų sodą Haifoje (Izraelis), paskatino skverbtis į potekstes - kam, kodėl buvo kuriamas šis filmas?Įstabiai gražus, meniškai vaizdingas jo ankstesnis darbas "Skruzdžių riksmas". Jo dukters "Dvikojis arklys" - pasaulinio kino aukso fondas. Filmas apie bet kokios svetimšalės intervencijos Rytų šalyse realias, nepropagandines pasekmes . Plačiau neišgarsėjo gal todėl , kad režisierė išdrįso rodyti Afganistano karų nepataisomas žaizdas vaikų sielose tuomet, kai tą šalį kapojo JAV karo ereliai.
Ir še tau - tėvas, jos Mokytojas, rodo ištęstas iki žiovulinės begalybės sodo panoramas, atbambina bahajų istoriją ir su sentimentaliomis ašaromis grožisi jauniklio sūnaus maksimalizmu. Negi Meistras tiek nuseno, kad neranda kitų būdų išleisti autobiografiją?Deja, šiuolakiniuose informacijos greitkeliuose režisierius iš Irano nelabai ir turi kitų būdų pasipriešinti artėjančiam karui, pareikšti aktyvų nepritarimą nei savo šalies talibaniškai politikai, nei vakarų agresijai prieš ją. Tragiški pasirinkimo spąstai, kai mylėdamas Tėvynę , negali jos ydų parduoti Vakarams, bet sąžinė neleidžia pritarti ir vietos šovinistų diktatui.
Filme tėvas ir sūnus filmuoja legendinę Bahajų šventyklą Haifoje, Izraelyje . Bahaula - iranietis, o jo šventykla - Izraelyje. Jei įmanomas toks paradoksas, kodėl NEĮMANOMA IŠVENGTI KARO?????Tėvas režisierius filme perduoda patirtį, mėgina suprasti sūnaus požiūrį į kiną, iš arti stebi mielas Izraelio kariūnes,atėjusias melstis prie Raudų sienos....Negi jos irgi sutiks žudyti Irano vaikus, kaip tą daro
kiti kariai Sirijoje?
Ar gali menininkas pakeisti, nulemti artėjančias grėsmes? Kažin...Jo sąžinės prievolė - palikti skaidrų atvirlaiškį istorijai, ateičiai : "mes siekėme taikos, mes buvome pasiryžę sodinti bendrus sodus ir auginti juose vaikus, mes išbandėmė visus dialogo būdus ." Deja, karo patrankoms gaudžiant, taikos balandžių burkavimo niekas negirdi.
Balandžių burkavimu ir taikia ramybe vakar mėgavosi visi, pakilę stebėti pavasarinio saulėlydžio ant Trijų kryžių kalno. Apsvaigusi nuo romantikos, ak, ten pamečiau išmanųjį su visais užrašais iš užsienio dailės galerijų (gal kas bent juos grąžins?....)
Vilnius atidengė paslaptingąjį grafinį veidą, dar neužmaskuotą sulapojusių medžių žalumos. Jo taikios dvasios bylojo apie unikalią patirtį, kurioje kaimyniškai sutarė, tvarkėsi ir dabino nerealaus grožio bažnyčias tautos, kurios dabar išoriniame, informaciniame pasaulyje ieško priekabių, "kalasi" ir stumia viena ant kitos : lietuviai ,žydai, baltarusai, lietuviai, totoriai, vokiečiai. Kaip perduoti istorinę taikaus sambūvio Vilniaus patirtį pasaulio ateičiai? Manyčiau, pirmas konstruktyvus žingsnis - uždrausti, uždaryti akiplėšišką "Lietuvos ryto" leidinį, karo žaizdrą, kuriame kiršinimo kardai žvanga vis garsiau, drumsčia šios Žemės žmonių natūralų poreikį taikiai susitarti (pvz: http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/kas-sieja-n-venckienes-garbintojus-ir-sovietmecio-budelius-201304151628.htm. )
Režisierius: Mohsen Makhmalbaf
vOperatoriai: Mohsen Makhmalbaf, Maysam Makhmalbaf
Vertinimai: 7 iš 10
Festivalio periodu recenzijos neužbaigiau, nepatiko filmas. Akylai seku M.Makhmalbafo kino šeimos kūrybą, esu jų ištikima fanė. Būti ištikima nėra lengva, mat iraniečių kinas sunkiai surandamas torentuose,interneto viešojoje erdvėje. Irano , kaip ir Sirijos bei Irako,plačiajai web-raiškai akivaizdžiai uždėtas nematomų web-cenzorių apynasris, informacija apie tų šalių kultūrinius artefaktus yra tarsi už interneto "geležinės sienos" .Užtat Kardašian bobikės plinta nevaržomai, kaip Didysis INFOTVANAS.
Peržvelgdama vakar ryte Bostono maratono sprogdinimo aukų nuotraukas, mintimis vėl grįžau prie "Sodininko" religinės dokumentikos, kuri pradžioje pasirodė verksminga, baili balta SOS vėliava karo priešaušryje. Balta vėliava, ant kurios meno kalba viltingai išvedžiota : savi mieli taikūs sodai, šeima, tikėjimas, ramybė,kartų estafetė, harmonija, kodėl negali būti Žemėje TAIKA visiems bendrai ?
Šiuosyk, po Bostono įvykių, M. Makmalbafo filmas pasirodė kaip karo nuojautų štilis, prieškarinis menininko atsisveikinimas su didingos Persijos sodų ramybe.Nelygu palaimingos ramybės ir trumpo laimės atokvėpio diena, kuri visada kontrastu ženklina rytdienos staigius cunamius, škvalus, bombardavimus.Nežinau, bergždžia aiškintis, kas susprogdino didžiausio pasaulinio maratono dalyvių tikėjimą miesto gatvių saugumu. Esu tikra, kad tikroji tiesa taip ir liks kruvinos akcijos organizatorių suokalbių menėse. Juk iki šiol paslaptis, kad nužudė prezidentą Dž.Kenedį, kas organizavo žudynes Beslano mokykloje. Bet kokiu atveju Bostone kažkieno juodas tikslas pasiektas - įvarytas dar gilesnis pleištas į amerikiečių ir musulmonų nesantaiką.
.....
Šiuolaikinis menininkas, kūrinyje ketinantis pavaizduoti politiką ar religiją, jas pašlovinti ar demaskuoti, akimoju krenta veidu į minios stereotipų turgaus brydes. Analogiškai jose įklimpsta ir festivalių rengėjai, pasišovę atskleisti religinio fanatizmo tematiką ir pririnkę filmų , kuriuose religija yra vienas iš pagrindinių tematinių ingredientų. Visas socialiai ir humanistiškai interaktyvus, meninis šiuolaikinis kinas - be išimčių - yra antireliginis. Nesvabu, kad jame nė žodžiu neužsiminta apie Budą-Alachą- Kristų. Kino misijos - oponuoti religijai ,kaip ir kitoms utopinėms,aklu tikėjimu ir nepalaužiamomis dogmomis grindžiamoms pasaulėžiūroms, žmogaus pasirinkimų laisvę žlugdantiems ritualų papročiams. Kino menininkų moralinės pareigos- šviesinti žmogų, traukti iš viduramžių vaiduoklių namų ir proto tamsybių, lavinti individualią žiūrovo vaizduotę. Vaizduotę, kurioje nelieka vietos niekam kitam, jei joje įspraustas, energetiškai suprojektuotas vieno vienintelio Teisuolio, tegu ir švento asmens, portretas.
M. Makhmalbafo ištęstas dokumentinis sacharinas apie bahajų sektą irgi tapo globalėjančios sodininkų ir švietėjų sektos reklama. Sektą vadinu vieno asmens kultą ir jam atnašaujančius, paklusnius, nuo pasaulio vėtrų ir atsakomybės už savo pasirinkimus atsiribojusius pasiekėjus. Prieš -ioliką metų rinkdama medžiagą straipsniui apie bahajus Vilniuje, patekau į niūrų butą centre, nukabinėtą bahajų pranašo Bahaulos paveikslėliais. Užuodžiau tą patį, kaip ir visose bažnyčiose, slogų dievobaimingo prakaito ir smilkalų tvaiką, išsigandusias , gyvenimo bėdų iškankintas ,skarotas moterėles, sunešančias privalomą nario duoklę-auką, jaunus raumeningus veiklius rinkodarininkus , atsakingus už sektos tarptautinių ryšių plėtrą.
Filme parodyta gražioji, fasadinė, reklaminė sektos pusė. Festivalinė Bahajų reklama surado greitų "pirkėjų "ir lietuvių žiūrovų tarpe. Peržiūros kaimynas po seanso padūmavusiom akim svajingai atsiduso: "irgi esu bahajus, manyje daug to, ką jie skelbia, pritariu jų mokymui ." Hm... "Kodėl pats nesodini sodų ir nepadedi man rūpintis sodo priežiūra? Kas trukdo būti bahajum praktiškai?" Tyla...Kaip lengva tikėti tuo, ko nedarai, kas dar neprislėgė žemiškom priedrmėm, už ką neprisiimi atsakomybės,kas taip ir liks pleventi fantazijų lygmenyje ....
Jei tai būtų kažkieno kito susukta juosta, nebūčiau žiūrėjusi net iki vidurio.M.Makbalbafo vardas , jis pats, su gražuoliu sūnumi filmuojantis bahajų sodą Haifoje (Izraelis), paskatino skverbtis į potekstes - kam, kodėl buvo kuriamas šis filmas?Įstabiai gražus, meniškai vaizdingas jo ankstesnis darbas "Skruzdžių riksmas". Jo dukters "Dvikojis arklys" - pasaulinio kino aukso fondas. Filmas apie bet kokios svetimšalės intervencijos Rytų šalyse realias, nepropagandines pasekmes . Plačiau neišgarsėjo gal todėl , kad režisierė išdrįso rodyti Afganistano karų nepataisomas žaizdas vaikų sielose tuomet, kai tą šalį kapojo JAV karo ereliai.
Ir še tau - tėvas, jos Mokytojas, rodo ištęstas iki žiovulinės begalybės sodo panoramas, atbambina bahajų istoriją ir su sentimentaliomis ašaromis grožisi jauniklio sūnaus maksimalizmu. Negi Meistras tiek nuseno, kad neranda kitų būdų išleisti autobiografiją?Deja, šiuolakiniuose informacijos greitkeliuose režisierius iš Irano nelabai ir turi kitų būdų pasipriešinti artėjančiam karui, pareikšti aktyvų nepritarimą nei savo šalies talibaniškai politikai, nei vakarų agresijai prieš ją. Tragiški pasirinkimo spąstai, kai mylėdamas Tėvynę , negali jos ydų parduoti Vakarams, bet sąžinė neleidžia pritarti ir vietos šovinistų diktatui.
Filme tėvas ir sūnus filmuoja legendinę Bahajų šventyklą Haifoje, Izraelyje . Bahaula - iranietis, o jo šventykla - Izraelyje. Jei įmanomas toks paradoksas, kodėl NEĮMANOMA IŠVENGTI KARO?????Tėvas režisierius filme perduoda patirtį, mėgina suprasti sūnaus požiūrį į kiną, iš arti stebi mielas Izraelio kariūnes,atėjusias melstis prie Raudų sienos....Negi jos irgi sutiks žudyti Irano vaikus, kaip tą daro
kiti kariai Sirijoje?
Ar gali menininkas pakeisti, nulemti artėjančias grėsmes? Kažin...Jo sąžinės prievolė - palikti skaidrų atvirlaiškį istorijai, ateičiai : "mes siekėme taikos, mes buvome pasiryžę sodinti bendrus sodus ir auginti juose vaikus, mes išbandėmė visus dialogo būdus ." Deja, karo patrankoms gaudžiant, taikos balandžių burkavimo niekas negirdi.
Balandžių burkavimu ir taikia ramybe vakar mėgavosi visi, pakilę stebėti pavasarinio saulėlydžio ant Trijų kryžių kalno. Apsvaigusi nuo romantikos, ak, ten pamečiau išmanųjį su visais užrašais iš užsienio dailės galerijų (gal kas bent juos grąžins?....)Vilnius atidengė paslaptingąjį grafinį veidą, dar neužmaskuotą sulapojusių medžių žalumos. Jo taikios dvasios bylojo apie unikalią patirtį, kurioje kaimyniškai sutarė, tvarkėsi ir dabino nerealaus grožio bažnyčias tautos, kurios dabar išoriniame, informaciniame pasaulyje ieško priekabių, "kalasi" ir stumia viena ant kitos : lietuviai ,žydai, baltarusai, lietuviai, totoriai, vokiečiai. Kaip perduoti istorinę taikaus sambūvio Vilniaus patirtį pasaulio ateičiai? Manyčiau, pirmas konstruktyvus žingsnis - uždrausti, uždaryti akiplėšišką "Lietuvos ryto" leidinį, karo žaizdrą, kuriame kiršinimo kardai žvanga vis garsiau, drumsčia šios Žemės žmonių natūralų poreikį taikiai susitarti (pvz: http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/kas-sieja-n-venckienes-garbintojus-ir-sovietmecio-budelius-201304151628.htm. )
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą