Neformatinis Andrėjus

Kas: LNSO ir pianistas Andrėjus Korobeinikovas (Rusija)
Kur:Vilniaus Filharmonija
Kada: 2012/01/26
Vertinimai:
orkestras: 10/10
solistas: 10/10
 Programa:
WOLFGANG AMADEUS MOZART – Simfonija Nr. 35 D-dur, „Haffnerio“, KV 385
MODEST MUSORGSKIJ – Simfoninė poema „Naktis ant Raganų kalno“ (Ночь на лысой горе)
Pertrauka
DMITRIJ ŠOSTAKOVIČ – Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 c-moll, op. 35
FERENC LISZT – Simfoninė poema Nr. 6 „Mazepa“ (Mazeppa), S. 100

Andrėjus  Korobeinikovas,  jaunoji pasaulinė fortepijono žvaigždė, atskrido sugroti Vilniuje  tik D.Šostakovičiaus koncertą. Neįmanoma vertinti, susidaryti nuomonės  apie muziką pagal vieną kūrinį, reikėtų išgirsti bent tris.  

Pirmas įspūdis:jis- keistas. Stilistika - šiurkšti, šaiži, paradoksali- su staigiais intonacijų šuoliais. Jų nepavadinsi kontrastais, greičiau - cirko elvilibristika: švelnus, subtilus lyrizmas netikėčiausiu momentu permušamas laukinės aistros proveržiais ir kosminiais tempais. Jo tempas yra sinchronizuotas jau 21 a. sinkopiniams, lazeriniams, klipiniams greičiams. Tradiciniai metronomai naujos ir ateinančių kartų muzikams solistams per lėti. Džiazo senukų improvizacijos palyginus su Korobeinikovo šuoriniais , 25 kadro principu šuoliuojančiais akordais - lyg pagrabiniai  vėžlių noktiurnai

 Akį jau priderinau prie jaunų  kino režisierių spragsinčios staigios kadruočių kaitos.Laužau save tekstuose - kad žodis taptų informaciškai skvarbesnis, talpesnis, toltų nuo tradicinės "realybės nuoseklaus perpasakojimo" lyguminės formos. Sukalibruoti ausį ir suspėti paskui Macujevo, Luganskio  ar Korobeinikovo lazerinius pasažus sunkiai pavyksta.Mat dauguma klasikos įrašų,kuriais maitinuosi, dar  skirti Mocarto ir Haidno  amžininkų lėtapėdžiam suvokimui ir klausai.



 A.Korobeinikovo atlikimo manieroje ryški rusų folkoro gatvės muzikantų - SKOMOROCHŲ dvasia. Skomorochai -tai rusų dervišai. Ne tik grojo muziką, bet ir improvizavo  interaktyvius spektaklius, provokavo klausytojų-žiūrovų sąžinę, budino visuomenės sąlyginumų sukaustytą dvasią.
"Skomorochas" kildinamas iš italų "scaramucco" (juokdarys) ir iš arabų "maskara" (apsvaigę).

A.Korobeinikovas krestelėjo, kaip ir priklauso didžiųjų scenų skomorochui, mano elitarinį snobizmą. Jis -  iš liaudies, iš žemiausių sluoksnių. Vieniša mama-studentė įsidarbino valytoja, kad gautų pastogę Moksleivių meno rūmuose. Jis užaugo fotografijos būrelio studijos patalpose. Lankė visus įmanomus būrelius, choro vadovė pastebėjo absoliučią klausą ir pastūmėjo į muzikinį išsilavinimą. Vasaros stovyklose  rengėsi mokyklos eksterno egzaminams, baigė vidurinę 12-kos ir įstoto į Teisės fakultetą. Viename interviu prisipažino, kad  Teisė buvo reikalinga, kad galėtų apsiginti nuo pasikėlusių aplinkinių niukinimų,esą "niekur  prasčiokas  neįstos, esą valytojo sūnui durys į Konservatoriją neatsidarys". Jis net įstojo į Ttisės aspirantūrą, dėste Romos teisę Europos teisės universitete. Aspirantūros nebaigė,  nebuvo kada, užgriuvo šlovė ir koncertai, įrašai Vakarų studijose. P. Čaikovskio konservatoriją baigė 19-metis.

Įdomu, jei kas nors muziko karjeros pradžioje A.Korobeinikovui būtų pasiūlęs milijoną, vis vien būtų pasirinkęs muziką? Jame vis dar jaučiasi kovotojo už būvį kovinė parengtis,kolosalios  įtampos. Jo rankos gniaužo, spaudžia klaviatūrą kaip žūtbūtinį pasirinkimą .Jis jau prasimušė, yra jaunųjų pianistų elite, bet dar neatsipalaidavo aukštiems laisviems skrydžiams, dar įrodinėja garsais (nebe teise) , kad YRA VERTAS. Be abejo, vertas. Jam tik 27 metai, toli eis, nes savitas, ryškus,  geba nustebinti , verčia mąstyti - šitos savybės bus vis paklausesnės.

Menininku jo dar nepavadinčiau.Šostakovičiaus koncerte A.K. nepateikė savitos interpretacijos, įtaigesnių kompozicinių  vaizdinių.Grojo net kažkiek autistiškai, pernelyg įsigilinęs, įsismelkęs  į kūrinio tekstūrą , užsimiršęs, atsiribojęs nuo klausytojų. Vis viena jo atlikimas - galingas. Išsižiojau iš nuostabos ir lyg cirke sekiau  ekvilibristinius pasažus, kuriose šaižiai, paradoksaliai plaikstėsi nenuspėjama, viesuliška  rusų prigimtis.

Sugretinimas: Maskvos Kazanės geležinkelio stotis. Einame pro fasadą trise. Med. sesuo iš Sibiro, ištekėjusi už naftininko,  pramuše Novosibirsko pedagoginiame institute astopsichologijos bazinę programą (rektorius: "Jei žmonėms to reikia, vadinasi reikia mokytojams duoti šias žinias"). Trečia-  programerė iš Minsko. Grįžtame iš Hamburgo astrologijos seminaro. Prasilenkiame su būriu nudriskusių jaunuolių, priestočio gaujomis. Anie ramūs, rankos kišenėse, štilis, mums šypsosi. Staiga iš už kampo kaip viesulas  užgriūna priešiška gauja. Mūsų ramuoliai  išsitraukia iš kišenių  rankas... jau su peiliais.Kaip dera lietuviškai flegmai sustojau it įbesta, pro ausis ir veidą švilpė svaidomi peiliai,ausis draskė chuliganiškas firminis rusų švilpimas - atsidūrėme gaujų sankryžoje. Sibiriokė raaaamiai, kaip tegali rusės moterys, paėmė mudvi už parankių ir niūniuodama vaikišką  šlagerį tvirtu žingsniu pravedė ( pratempė!) pro karo tašką. 
Nepamiršiu  šalto nuomario kutulio nugaroje, matant, kaip žmones greta per mirksnį virsta vilkolakiais. Tame - rusų  laukinės, įnoringos prigimties  paradoksas.A.Korobeinikovo  hakeriškas artistizmas kažkuo artimas aniems Kazanės stoties  peiliukų laidytojams.           

---------------------- 


 
 Koncertas iš  tarptautinės programos "Kultūrų dialogai"  serijos. Maestro Juozas Domarkas ir šįsyk  sudarė iškalbingą , prasmingą, sinchronizuotą su Laikmečiu programą.  Pakylėtų intonacijų Mocarto Hafnerio simfonija įkūnija sekuliarines, humanistines Europos vertybes . Parašyta sėkmingiausiu kompozitoriaus gyvenimo tarpsniu:  susituokė su mylima moterimi,   ištrūko iš žeminančios arkivyskupo priespaudos, pateko į naujų rėmėjų, Zalcburgo elito glėbį. 35-oji simfonija - apie žmogaus laisvos valios triumfą, skamba kaip ugningas himnas pergalingiems siekiams. 
 Priešpriešinėje dialogo pusėje  -Musorgskio "Naktis ant plikojo kalno", atspindi laukinį, žemąjį, šėtoniškąjį, šėlstantįjį, sunkiai sutramdomą žmogaus  gaivalų pradą. Artimiausioje ateityje teks tiesti  susitarimų, taikos, vienijančius  tiltus tarp Europos ir Azijos , tarp dangiškos pozityvios Mocarto harmonijos  ir  pusiau laukinės liaudies gamtinės archaikos. Beje, A. Korobeinikovas šiuose  dialogų tiltuose - simptomatiška figūra, naujų trendų flagmanas. Tik nuo mažens,  MENO BŪRELIŲ RŪMUOSE,  suranda savo kelią , yra sukultūrinamos savamokslės ŽVAIGŽDĖS, negavusios kilmės ir genų kraičio.
Juk Andrėjus, jei ne laiminga vaikystės dislokacija, galėjo smaigstytis plieno strypais priestočio tarpuvartėse. Kultūros dėka blyksi idėjomis ir  originaliomis novacijomis, sudėtingesnių  ir neatrastų kūrinių paieškomis didžiosiose scenose.

Seniai  Filharmonijoje girdėjau taip nepriekaištingai, vitališkai, aistringai, sodriai, visapusiškai  parengtus  kūrinius.  Net Listo "Mazepa" buvo apvalyta nuo romantinių manieringų štampų, nušvito herojiškesnėmis spalvomis. LVSO - mūsų kultūros ryškiausia vizitinė kortelė. Savito,  su niekuo nesidubliuojančio, vitališko, saulėto  skambesio. Tai - lietuviškas orkestras, reprezentuojantis pozityvųjį, kuriamąjį, dvasinį  muzikos pradą. Ilgiausių metų jo vadovui Juozui Domarkui!       

Skonis kaip Darvino evoliucijos variklis

Kas: kirpimo menas
Autorius: statybininkas Vladas 
Kada: 2013/01/21
Kur: Grožio salonas "Aistė", Vilnius   
Vertinimai: nepasiteisinęs eksperimentas

Neginčytina tiesa: "DĖL SKONIO NESIGINČIJAMA". Visų skoniai skiriasi, nesutampa. Ir tai -nuostabu! Tame - gyvenimo įvairovė. Draugei patinka prakaulūs ūsuoti  vyrai, man - aukšti ir protingi . Laimė, kad mūsų  skoniai  dėl vyrų skiriasi, kad nekonkuruojam ir galime gerdamos kavą šaudyti akimis skirtingais frontais. Kebliau, kai tenka keliauti su kažkuo, kai skiriasi mudviejų  muzikiniai skoniai. Kai vakare prieš miegą  jau negali svetur, toli nuo namų,  pasiklausyti  Haroldo Buddo ar Imanto Kalninšo, nes pakeleiviui (ei) net per ausines girdisi garsai, keliantys migreną. Dar kebliau, kai skiriasi maisto skoniai. Vargiai beįmanoma tuomet  sugyventi po vienu stogu ilgai,nes vieną iš proto varo vanilės kvapas, o kitam pasaulis tampa kančia dusinantis vištų skrandukų sriubos "aromatais".

Art: Marek Wlodarsky. Kirpėjas.

Gyvenimo patirtis įpratino niekada nesiginčyti dėl skonio, nes  beprasmiška. Estetinis skonis - ugdomas ilgai ir kantriai, kaip vilkdalgių selekcijoje sukuriamos vis gražesnės rūšys. Ugdyti skonį žmogaus, kuriam gražus turginis , lauko prekystalių  kičas, skirtas tik  greitesniam pardavimui, - varginanti laiko gaišatis. Gi nepavaduosi  jo mamą, turėjusią išrankiau rinktis patalynės ir tapetų spalvas, mėgautis išrankesne muzika ar eilėmis. Gi nepavaduosi jo dailės mokytojų, privalėjusių vedžioti po muziejus ir aiškinti, kodėl menininko nutapyta mėlyna plokščiakrūtė Venera yra estetiškesnė už tautodailininko "teisingąją" - su rožiniais žandais ir fuksinėmis arbūzinėmis krūtimis. Gi nenusplavinsi atbuline data jo daugiabučių pilkų kazematų įstabiais saulėlydžiais ir  žieminių sodų baltuoju speigu,  kad vargšas "miegamųjų"  betono kalinys iš Gamtos gautų grožio pamokas.
Kai estetiniai skoniai skiriasi - geriau neprasidėti. Oi,  liūdnai ar  net laaaaaabai tragiškai baigsis mėginimas užmegzti kultūros dialogą. Nukentės tas, kurio skonis labiau išlavėjęs. Mat primityvaus, pirmykščio estetinio skonio turėtojas jausis agresyviai teisus, jo akys nematys to, ką mato žvilgsnis, išlavintas meno istorijos ar  natūralios gamtos  grožybių pažiinimo.

Naujas atradimas. Skonis  ir menas gali tapti GELBĖTOJAIS. Dalinuosi  patirtimi, kaip gelbėtis menu. Laisvoje rinkoje, kur nėra jokių sertifikavimo ir profesionalumo kriterijų,  didžioji dalis vartotojų yra pasmerkti pasimauti, nukentėti dėl lengvos duonos ieškotojų. "O man gražu!", - tvirtina batsiuvys, prie juodų aulinukų prikalęs baltą plastmasinį padą, nes kitokio neturėjo. Na jo, jam gražu. "O man patinka, gal jūsų poreikiai išskirtiniai, bet žmonės giria, noriai užsisako!", - tvirtina  stalius,piršdamas gyvuliško ažūro laiptų eskizą . Akivazdu, tai  - ne mano meistras, aš- ne jam skirta. Keliai prasilenkia, ir tai - teisinga, nes skoniai skiriasi.
 Kaip prasilenkti keliais  su agresyviais vadybininkais ir žurnalistais, kurie tvirtina, yra šventai įsitikinę, jog vartotojų paklausa liudija kūrinio meninę vertę?  Jiems atrodo, jog "kiek parduota - tiek pakilo jo vertė".  Štai filmas  "Tadas Blinda'". Neabejoju jo patriotine verte, tačiau meninės nerandu, jis baisus , sukurtas pagal žemiausius profesijos standartus, žemiausiam žiūrovo skoniui. JIs turi teisę būti. Tačiau sąžiningi menotyrininkai  ir kino kritikai turi teisę įvardinti, kad tai - prastas veikalas ir kodėl jis prastas. Įvardinti tam, kad  apgintų ESTETIKOS KRITERIJŲ amžiną skalę ir lygius, kurių nenori pripažinti kino enciklopedistas gerb. E. Pukšta. Blindos kadre  nežinia ko stovi prie medžio pora ir ... ir stovi.... ir stovi.... nes žirgai kažkur joja.... ir režisierius liepė stovėti , o žiūrovas priverstas žiūrėti kino šlamštą. Dėl skonio nesiginčijama. Tačiau dėl meninių kriterijų - dar kaip!


Skonis ir menas gelbėja, kai ateini pas  mažai pažįstamą, bet plačiai išpopuliarintą žmogų. Reikėtų pirmiausia atkreipti dėmesį į paveikslus ir dekoratyvinius elementus jo interjere. Jei nuo jų tąso,  jei elementų dermė žeidžia akį, vadinasi - ir su  jų savininku ilgainiui kils stiprių  charakterių trinčių ir vertybinių nesutarimų.

Art. Rodney C.

Pas kirpėją Vladą  viename iš Žvėryno  rajono grožio  IŠTAIGINGŲ salonų kone jėga nustūmė pažįstamų choras:  "Jis - fantastiškas ,  iš 3 plaukų padaro penkis, ir kerpa kaip Paryžiuje." Rizika prarasti plaukus buvo minimali, jų užauginu daugiau, nei priklauso pagal  statistinius-higieninius normatyvus. Grožio salone kabėjo 2 Vilniaus architektūros atvaizdai. Katedra su varpine ir Rotušė. Džiunglių spalvų rėkiantis kontrastas, nukreivinta šleiva kompozicija,  uoliai ištapytas kičas.
Išsprūdo: "Kodėl  nenukabinate tokių baisių darbų? Gi diskredituoja kirpyklą " .
Kirpėjas Vladas apsiniaukė:" Mūsų skoniai skiriasi, man - gražu" .
Susigėdau: "Na ko prikibau, dėl skonio nesiginčijama" .Juolab geram žmogui nebuvo kada ir kur ugdyti: augo Nemenčinėje, dirbo ilgai staliumi. Nors... naujais laikais skonį galima gan greitai išsiugdysi interneto meno galerijose , visai nebūtina reikalauti iš mokytojų ir tėvų , kad vežtų į  didžiuosius dailės muziejus .
Kirpimo performanso finale likau be trečdalio plaukų , praradau visam pavasariui  firmines auksines garbanas,  kurių  Vladui nesigavo ištiesinti iki įprastų 3 plaukų kombinacijų, populiarių pardavėjų ir Vilnijos ūkininkų tarpe. Kirpėjas pagal savo skonį mėgino garbanas  skusti, drožti, kapoti ir velti į purius veltinius. Tuo, kas gavosi ant mano smalsios galvos,  pats pasibaisėjo ir puolė  atsiprašinėti, kad būna, pasitaiko klaidų.

Art. Michail Larionov

Didžiausią klaidą padariau aš, kad patikėjau individualų stilistinį dekorą žmogui, su kuriuo skoniai taip skiriasi. Neišdirbčiau ir savaitės prie jam patinkančių "Vilniaus peizažų", o ryžausi patikėti jam savo moterišką grožį. Puskvaišė eksperimentatorė. Teks dabar teisintis  mylimai meistrei Jūratei, kodėl partizaniškai pasukau į lenkų staliaus kairę. Su ja skoniai sutampa, ginčų  ir nesusipratimų nekyla . Jos  salone kabo Dalios Kasčiūnaitės darbai, su jai išdiskutuojame "Kino pavasario" filmus, dalinamės naujienomis apie įdomesnius užsienio rašytojus. Ir pas stomatologą Vytautą kiemas apsodintas taip dailiai, kad  kaskart vėluoju, negaliu atsigrožėti dekoratyvių krūmų deriniais.. Ir pienininkė Inga kaime pasisuva sau tokius kostiumėlius, kad inkščiu tyliai iš moteriško pavydo.Mūsų skoniai sutampa, jos karvių pieną galiu gerti litrais, nealergizuoja.

Pagal Č.Darviną žmogus išsivystė, evoliucionavo iš žmogbeždžionės, nes dirbo, t.y. jo rankos ir smegenys išlavėjo. Mano versija: nes pažangesnių žmogbeždžionių skoniai  skyrėsi, jos negalėjo niekaip   pasilikti beždžionių primatų lygmenyje.

Komedija apie Prasčioką Dantės pragare

Kas: spektaklis "Dieviškoji komedija"
Režisierius: Eimuntas Nekrošius
Kur: Nacionalinis dramos teatras.
Kada: 2013/01/04
Vertinimai: 7 iš 10  (gailiuosi, kam ėjau)

Vaidyba: visi 10 iš 10

MIchael Parkes. Dante and Beatrice 

Prieš tai buvo  ŽENKLAS, jį išsyk atkodavau. Bet per vėlu buvo trauktis ir išvengti akademinio kameros.  Prieš  E. Nekrošiaus  spektaklį "Dieviškoji  komedija" užsukau į Alaušo vaistinę  vaistų nuo  teatro dulkių kosulio. Neįprastai garbaus amžiaus vaistininkė, sulėtintų judesių ilgai ir nuobodžiai derino užsakymą  telefonu. Nekreipė dėmesio į laukiančius, skubančius, tvarkėsi už vaistų stelažų (ant scenos), kaip jai vienai norėjosi . Padėjusi ragelį ilgai nesuprato, ko  klausiu, nežinojo populiariųjų pavadinimų, plavinėjo, kažkur matyt laikė paslėpusi ir medinius skaitliukus, nes kompiuterio  ten nepamačiau, ji rašė šratinuku. Įdomus veidas , atklydęs iš Prarasto, tegu ir labai mielo ,bet vis dar neišėjusio laiko. Proproamžė vaistininkė stovi modernioje vaistinėje   ir siūlo vaistus, kurių pati nežino ir kurių pirkėjuii  nereikia. Vilnius parodė, kur skubėjau: pas seną visuomenės vaistininką -režisierių, kuris man jau nieko ant  sąžinės žaizdų neužlašins 

  
 Išmaniuoju naršiau periodiškai  trečiajame veiksme. 3-ias  veiksmas  nesurežisuotas iki galo: ištęstas, sklidinas įvykinės eigos duobių ir nerišlumų, sujauktas it skubotos, neišbaigtos TSKP partijos suvažiavimų koncertinės programos. Jose galopu susimaldavo čabanų švilpynės, kazokų šokiai, Didžiojo teatro primadonų arijos, "Lietuvos" ansamblio klumpakojai, o pabaigoje  visada išeidavo pionieriai , kaip šviesaus rytojaus simboliai. Į  koncertų  plakatinius pionierius atrinkdavo bjauriausius mokyklų  administracijos padlaižius, kaip dabar į Bažnyčių procesijų vympelų nešikus.Jų  dirbtinės "vaikystės šypsenos" atitiko dirbtinius, nulakuotus, parketinius  komunistų  (bažnytininkų, socdemų, konservų )gyvensenos standartus.

Lygiai taip komedijos 3-io veiksmo jovale susimišrainino juodaskverniai pragaro siaubūnai, pagiriotas  kliedintis Vergilijus, iškankintos sielos (tankiai šnopuojančios  po 5 val. demoniško šėlsmo)  ir  pora raudonskūrių pionierių -  jau ryškiai raudonai  į galą apsirėdę Beatričė ir Dantė. Pagavau režisieriaus mintį, esą baigėsi nepasiekiamų mūzų , platoniškos meilės laikai,  esame gyvi, iš kūno ir raudono kraujo, žemės vaikai, mylintys bučkiais ir prisilietimais, o ne aukštomis eilėmis.  Na, taip,  - esame, o kur teatro misijos? Kur aukšto horizonto linija???????  Į ką pakilom??? Beatričė - baltarankė kolūkio pirmininko dukra  juodosios feerijos metu vis bandė plastelti  it balta nerangi žuvėdra centimetru aukščiau žemės. Tačiau finale ir ji sustingo patetišku stulpu,  irgi  tapo skaisčiai, net komunistiškai  raudona. Neva  pilnakraujė????  Greičiau - muliažinė. Finale krūtines priekin atstatė 2  patetiški koncertiniai  pionieriai, deklamavo skanduotes apie meilę, kaip partsjezduose  (partiniuose suvažiavimuose), prie šonų  tvirtai prispaudę rankas

Giotto. Dabte Alighieri 

Likau nesupratusi, ar buvo ten kokia meilė? Dantė su Vergilijum tąsėsi  po pragarą draugiškai intymiai, vis šiltai apsikabindami, poetiškoji  Twix-Švyturys  porelė . Kvykianti žuvėdros (ar naminio paukščio?) balsu Beatričė akivaizdžiai   "įsimylėjelio" nedomino, fluidais netraukė. Jie lakstė tarp vėlių atskirai,  be tarpusavio jausminio-lytinio ar kokio kitokio ryšio, žongliravosi  greitakalbės tekstais . Rolandas Kazlas  Mylimajai (ar šmėklai?) buvo įtartinai abejingas.

 Jį suprantu. Irgi nepastebiu vienodo veido jaunų pardavėjų, kurios  nepatraukia bent kiek išskirtiniais veido bruožais ar nėra įsimetusios originalesnio stiliuko .Ieva Triškauskaitė tiek vaidyba, tiek tipažu buvo iš jų "pamačiau-pamiršau" rato. Banalių tuščiaakių  blondžių minios kvykia Europos  butikuose, Vilniaus  viešose padangėse ir - košmaras! - net žurnalistikos fakultete  Jos nekaltos, kad žodžio nesurezga ir yra vienodo veido žąsys,  neskaičiusios knygų ar nematančios skirtumų tarp  U.Eko ir G. Oškinytės - Eimanavičienės. Kam iš jų tyčiotis ir rodyti viešumai: štai kokias riestanoses infantiles  gimdo vartotojų kultūra?! 



 E. Nekrošius pastatė dinamišką, groteskišką  komediją apie nūdieną, kokią jis  vienas pats drauge su inteligentais pensininkais vaizduojasi ( mano tėvams spektaklis labai patiko). Pirmus du veiksmus kvatojau nesustodama. Dantės komedija: Renesanso  Florencijos  garbus elitas po mirties emigruoja į pragarą. E. Nekrošiaus komedija: pavėpęs  raudonmarškinis  proletaras, mužikas  patenka į Europą, kuri jam rodosi juodu pragaru.  

 Juokinga, kai kaimietis su plūgo  rankena kišenėje atsiduria aukštos poezijos erdvėse. Tas, kuris iki  šimkiškų šaknų sulindęs į žemę,  beria  poetinius tekstus apie Italijos elito nuodėmes ir aukštas materijas:))) Ar tokiam vertinti? Ar šunėkui Dramblį aploti?  Cha-cha,  R. Kazlas prisišaukė rečitaliu "Nusileisk, dangau, ant žemės" patekimą į  "tikrą meną ", gavo garbę suvaidinti savo įžemintą  valstietišką protą,  apkaišytą perskaitytų knygų citatomis.Jį   režisierius-demiurgas taip žemai nuleido it jonelį kvailelį vaidinti patį save,  jog ir juokinga ir graudu žiūrėti. Išfeikino be gailesčio,kaip civilizacijos barbarą atėjūną , matuojantį  aristokratų nuopuolius žemdirbio metriniu sieksniu. R.Kazlo personažas  vaikšto iškėlęs sieksninę ranką, kaip visa ko teisingą matą. Savo basą lyžę įžūliai lygina su Vegilijaus poetine pėda. Lygiai taip masės klikina, atsirenka  kas "like", kas "don't'" like, kam į pragarą, o kas sūpuosis pas Dantę su kiaulaite Beatriče rojuje,  "Maksimos" hamake .

"Kur, kur ta vaizduotė?! Parodykit man, kas tai per daiktas?" - skeptiškai kraipo galvą R. Kazlas, Dantės vaidmenyje. Įsivaizduoju, jog su juo choru  a capella galėtų užbaubti tūkstančiai LT abiturientų, kurių vaizduotės užuomazgas  tekstų interpretacijomis ir taisyklių kalimu  išravėjo nusipelniusios pedagogės.

Jei žemiškas rojus toks raudonai  plakatiškai lėkštas - toks,  per kurį žygiuoja sulietuvinti R.Kazlo ir I.Triškauskaitės personažai, nenoriu jame gyventi, Įdomiau - E.Nekrošiaus apibrėžtame pragare, kur žmonės klysta, protauja, kenčia,myli, išduoda ir atleidžia ,bet nėra  vartotojų etalonai ar tarybinių katalikų valdymo aneliukai.    
 ----------
 

Art. Malevic

Foto:Miachal Zagornacki

Vaidinime daug juodo siaubo. 2PiR raišas siaubūnas  vis brėžia magišką  juodą ratą, it juodą Visatos skylę. Mergaitės tokių  bjaurių infernalinių diedų paniškai bijo vaikystėje, o čia tenka 4 valandas  krūpčioti ir dangstytis akis, kad Liuciperio bjauriukų grūmojimai  neatsikartotų  sapnuose. Klaikiai šiurpi  scena su  jaunais pakaruokliais ant kėdžių, kaip jie nuožmiai  rėžia ir rėžiai mirties virves pasikabinę kilpose. Pošlykštis poetas - pijokėlis pašlemėkas, springsta stresais ir bailiom  fantazijom.Išsidarkiusi it senamiesčio Roželė - Frančeska, mitinė Dantės įsimylėjėlė (akt. B.Tiškevič) . Lietuviškasis prototipas : isteriška  provincijos pusiaumenininkė,užsiprogramavusi nuo pirmojo Meksikos serialo Didžiajai MEILEI  ir nuolat purtoma neišsipildžiusio laukimo.Mačiau B.Tiškevič T. Vidmanto  FB važiavimuose - miela šviežutėlė komikė-šypsenėlė, savo vietoje, geri  aktoriniai duomenys. Nagi "Dieviškoje komedijoje" - isterinių konvulsijų imitacija, ne vaidmuo,  aktorė - atgrasi.Nesutikčiau, kad - vaidyba, greičiau - savęs prievartavimas.    

Trečiajame nesurežisuotame veiksme trupei nepavyko pakilti iš pragaro gelmių  į Dantės meilės aukštumas.Kitaip ir negalėjo būti. Režisierius yra įšalęs senojo meno paradigmoje. Joje kūrėjas skverbėsi  į žmogaus  psichikos ir  dvasinės motyvacijos  giliausius požemius, giliai kapstė - kas homo sapiens'o viduje????? . Naujajame mene svarbiau - kiek žmogus atspindi šviesos, kiek jame braižosi  dangaus ir naujų mitų, o ne kiek pribrinko dvasinio vėžio metastazių.


Lietuvių režisieriaus kūryba, manregis, jau panašėja į  Malevičiaus "Juodąjį kvadratą" . Forma, išraiškos priemonės - vis tobulesnės, išraiškingesnės, o turinys, koceptai  - "iš valstybės  kriminalinių spec.archyvų" .Drįsčiau teigti, jis  negirdi naujo laiko garsų, nesistengia jo suprasti ir jį  pamilti.Matuoja senojo, Rojaus-Pragaro kategoriškos, siaurakaktės , agresyvios pasaulėžiūros vertybiniais matais. Pirmame veiksme Pragaro jaunimas daužosi į juodą monitorių,  veikia Anapus tą patį, ką ir gyvenime, kai  daužė  kaktas į kompų fasadus. Pagal E. Nekrošių - tai blogis???  Kad jie susisiekia kaip paukščiai oro tiltais ir gelbėja vieni kitus, traukia greičiau į šviesą iš Karaliukų-vadukų  tamsių  karalysčių? 

 
Spektaklyje daug kitų  ryškių lietuviškų fobijų, paūmėjusių susidūrus su CIRKO epochos reiškiniais - anie pasmerkiami  kaip nuodėmingi .Štai visi scenoje  guli, virš savęs iškėlę, veidus prisidengę pirkėjų  metaliniais vežimėliais-nameliais be paukščių, nemato, kaip  juodos gaujos išvagia jų miestus, degina  jų baltą  Katedrą. Anava, kokie "nedvasingi"  ir kurti aplinkai pasistatę namelius. Lengviausias kelias - Akropolio pirkėjų minias sudirbti, pasmerkti ir nudrėbti pragaran. Sunkiau - parodyti  Grožio aukštybėse paukščius ir žvaigždes , kurių  liaudis nemato, nes nežino, kur žiūrėti . 


Režisierius, prisidengęs Dantės poema, paniekina, kaip nuodėmingas,  ir Holivudo žvaigždes. VIP'ai komiškai  pešasi eilėje dėl kojos atspaudo Holivudo šlovės alėjoje. Tai, kas režisieriui tuštybės mugė - pasaulyje tampa pripažinimo ženklu, kaip laurų vainikas ant  Dantės galvos. Deja, tipiniam lietuviui, iš po kaimo obels,"  holivudinių šypsenų šou" - nedvasingas žanras. Gal todėl, kad patys jo bijo, paniškai bijo apsijuokti prieš Europą kažko nežinantys, mąsliais veidais dvasingai dūsauja : kur ritasi pasaulis????? Greitai jis ritasi, į šviesą, pragarišku tempu. Ten, kur jam reikia, atsiliekančių panikierių nelaukia :))))  Šiandien Dantė kaip gero filmo scenaristas  su pasitenkinimu paliktų  kojos įspraudą kino žvaigždžių galerijoje.

Art: Dino Valls

Net populiarias muzikos žvaigždes, plėšančias širdis su ausinėmis įrašų studijose,  E. Nekrošius  priduoda urmu  į Pragarą. Nors... viena Beyonce daina per širdžių jungtis atveda milijardus į MEILĘ, kamertonu užveda aukščiausią jausmų tonaciją.  "Nedvasingai" Beyoncė irgi būtų išrašytas kelialapis pragaran. Po mirties, iš  savo rojaus žvaigždės ji  gal nuvarvins meilės ir gailesčio ašarą ant to  juodo kalno, kuriame akmeniu sustings lietuvių režisieriaus siela, kovojusi  už senus, atmirusius  dogmatus.

Mintys į šoną:  Režisierius, kaip tikras lietuvis, yra apokaliptiškai  fobiškas  naujai tikrovei -  feliniškam  keliaujančių Klounų cirkui, kur artistai jau skirstomi ne pagal nuodėmes ar dvasines savybes , o pagal talentus ir meilę žiūrovui. Oj nemyli E. Nekrošiaus žiūrovo, žeria į akis kapinių smėlį, nirtulingai  mėgina įtraukti į pražūtingas Mirties šokių energijas,  bruka spektaklyje makabriškai  šaržuoto Papos Racingerio  ideologiją, kad žmones reikia  bausti ir kankinti už jų ydas. Nereikia nieko bausti, tik meilė visus išgydo.

Sapnas spektaklio išvakarėse (svarsčiau,ar aukoti 5 valandas nežinia kam): 

Nusileidžiu giliai į rūsį. Stelažuose - senos, aptriušusios, antikvarinės knygos.Nustembu, kas gi tarp jų gyvena, kam jos įdomios? Viename stelaže knygos praretintos, stiklo spintos durys pradarytos. Kažkas pasiėmęs Tolstojaus, Dostojevskio tomus iš raštų. Vadinasi, dar yra skaitytojų.Tame rūsyje - dulkės ir pelėsių kvapas. Trošku, tamsu,  kraipau galvą, kas gyvena tarp senienų, praeities  tamsiame pasaulyje kaip kurmis ir presuoja  smegenis naftalinu? 
E. Nekrošius ten tikrai gyvena ir proamžių  rūsio tekstais-matais matuoja nūdieną. Šiuo metu skaitau naujo autoriaus  M. Cvetajevos biografiją. Paryžiaus emigracijoje ją sukrėtė namas, kuriame glaudėsi  badaujantys aristokratai, pabėgėliai iš įvairių šalių, daugiausiai iš baltagvardiečių Rusijos. Juodame skurde ir aimanose kažkas periodiškai korėsi ar paleisdavo dujas, nuodijosi, neištvėrę socialinės agonijos  Mirties namo gyventojai nepersilaužė, nekovojo už būvį, neištrūko iš praeities spąstų, tyliai gaišo paniekinę naują tikrovę.


Maždaug tokioje minorinėje, desperatiško tragifarso tonacijoje pamačiau-išgirdau "Dieviškąją komediją".
 Finale tauraus veido moteris (Sapija ar Italija - iš kur man ir kitiems žinoti? ant nugaros jai neparašyta ) bruka  į R. Kazlo personažo rankas knygą: nagi, runkeli, paskaityk ir praprusk iki Italijos kultūros. Su mielu noru  įduočiau  E. Nekrošiui į delnus Ipadą, kad atrastų  kūrybinio bendravimo džiaugsmą. Jei nepersilauš ir neišmoks pleventi rankomis-sparnais į orinius klavišus, lai garma  pragaran ir daužosi galva į Dostojevskio tomų stirtą, kaip daužėsi jaunas aktorių pulkas  jo spektaklyje  į juodą monitorių. 


       
Sapnas po spektaklio (mano vaizduotė "nufotografavo", ką matė):
 
Sėdžiu gražiame sode, skaitau knygą. Už sodo tvoros  Vilniaus TV bokštas. Ramu, paukščiai čiulba, lapai šnara. Staiga iš bokšto iškrenta  P. Markevičius (vaidino Vergilijų), tėškiasi į žemę.Pašokam su dukra, ji bėga prie jo artyn, link kraujo klano. Traukiuosi atatupsta, dengiu akis : "ne, ne , prie jo neisiu,man negalima lavonų matyt".  Staiga iš viršaus krenta sekantis aktorius, krenta išraiškingoje klouno pozoje, kaip šuolininkas nuo tramplino, po jo iškrenta  visi vaidintojai jaunuoliai . Stoviu šokiruota, be žado, svarstau, iš kur jie iškrito, gal girti, gal vakarėlis?gal masinė savižudybė? Dukra ragina: "Daryk ką nors, kviesk policiją,greitąja". Surenku "112" , atsiliepia policininkas, ramus  doras  dėdė su ūsais. Mikčiodama aiškinu: "Atvažiuokite prie bokšto, ten yra daug jaunuolių lavonų, jie nusižudė.". Policininkas: "Nesijaudinkite, tuoj būsim, bet jie nenusižudė, juos NUŽUDĖ ir išmetė."

Prabudau  adrenalininė, su neįminta  detektyvės minkle, kas gi juos nužudė? Kaip pavyko surišti  ir išstumti?
Kai J. Jurkutė  paliko televiziją, įžvelgiau prasmę. Spektaklyje vaidino jauni , ryškūs aktoriai-pumpurai . Retai užsuku į teatrą, nežinojau,kokia  talentinga, įdomi  aktorių plejada užaugo, gi vadybininkų prismaugtos žurnaliūgės jų plačiajai visuomenei nepristato. Išskyrus I.Triškauskaitę ir B.Tiškevič, visi vaidino lengvai,  įtaigiai, nepagailėsiu liaupsių  - įkvėptai ir nuoširdžiai. Tragedija (jau ne komedija!): šiuos tik kylančius teatro paukščius Senas Kaščėjus Nemirtingasis Juodasis burtininkas  užkėlė į savąjį ambicijų ir  Blogio tyrinėjimo  bokštą , kad nutėkštų  neapsiplunksnavusius  pragaran, perlaužtų jų natūralios teatrinės brandos stuburus. Paveiksle, kaip ir aktoriaus sieloje,  ant juodos spalvos BALTOS jau neužtepsi, niekaip.

Art: Ornella Locatelli

Art: Dino Valls

Atmintis atgamino VU filologyno spektaklį. Siurealistinę pjesę  apie kurso gyvenimą  sukūrė ir režisavo kursiokas M.P., chroniškas alkoholikas ir Čestertono vertėjas,  vyresnis už bendrakursius 10-čia metų . Parašė vaidmenį ir man. Krykštavau, nors nieko nesupratau: nagi siurealizmas, ir nereikia suprasti, taip tada atrodė. Likimo šansas, kad  vaidinsiu pagrindinę rolę ir pasirodysiu visame gražume prieš fakultetą. Vaidinau naivuolę, su čiulpinuku ir mokykline uniforma, pasikišau, kaip liepė, pagalvę po palaidine. Atsigręžusi atgal suprantu, kad taip ir atrodžiau  prasigėrusiam, amžinai pagiriotam  dramaturgui, perėjusiam patvorių-bohemos ugnį- vandenį- moterų tūbas. Geros šeimos švari patikli mergaitė-moksliukė, dar kvepianti namų pagalvėm.Kaip jis galėjo atsisakyti malonumo pripėduoti juodai ant balto paviršiaus? Kitas  rožines impilo  pagalves autorius  panaudojo kaip dekoracijas - pavertė  storais lovų drugeliais ant sienos.
Išmintinga žydė draugė, pamačiusi generalinę repeticiją, paprašė: "Jei nors kiek mane gerbi,nevaidink ten, nereikia ."  Sunkiai atsisakiau  saldainio ir aktorės šlovės.Nesigailiu, netapau  patyčių  priemone per  jaunystės patiklumą

 Štai Jurgita Jurkutė neatsisakė vaidinti ...save, puolusią  į  vieną iš pragaro ratų. E. Nekrošiaus pateikime ji per vaidmenį  yra smerkiama, baksnojama kaip nusidėjėlė, esą neišverkė tėvo,  neva nusigrūdo tuoj pat po jo mirties į reklaminę egzotinę kelionę. Mano vertybėse, "show must go on", vardan tėvo atminimo ji  privalėjo vykti į diplomatinę kilnią  misiją , kad parodytų , jog Grožis ir Gėris net Mirties akivaizdoje padeda nuskriaustiesiems. J.Jurkutės grožis galėjo išgelbėti pasaulį ir mūsų Lietuvėlės mergaičių sielas bei idealus, bet ji iššoko iš TV bokšto į  šlovingą tarptautinį Pragarą. Vienu  gelbėjančiu grožiu  šalies auditorijoje tapo mažiau.   Kaip ir vienu šmaikščiu protu :R.Kazlas iššoko anksčiau, pasibrandino ilgėliau stačioko prasčioko ekskursijoms po pragarą.
 
J.Jurkutė aktoriauja ne prastai. Tačiau šviesaus tauraus šiuolaikinės Beatričės, grožio ir meilės įkvėpėjos, veido  spektaklyje nebeturi,užtepta  pikto genijaus juodais dažais.Nesu prieš aktoriaus profesiją. Yra profesionalūs  aktoriai-talentai , pašaukti dėvėti kintamas klouno kaukes, kaip  ultraprofesionalas R.Vilkaitis .Kaukės netampa jo gyvenimo veidu.  J. Jurkutė  turėjo talentą būti Grožio  ambasadore, Gėrio fėja , bet  išmainė jį į  juodą savęs karikatūrinimą  "Dieviškoje komedijoje" . Žmogus  - laisvas niekintis ir parsidavinėti.Įžengus į Pragarą, atgal kelio nebėra.


Trečiame veiksme, kai aktoriai  pavargę   ima dūsti (tai rodiklis, kad  trūksta energijos, negauna  papildų nei iš publikos, nei iš Dangaus) , R. Kazlas su J.Jurkute trumpam prisėda ant suolo pašnopuoti po galopų. Kokie gražūs! Kaip tą akimrką trumpam nušvito scena-  juoda ,kaip juodaodžio ( ne Visatos!) skylė. Štai - įstabioji, tikroji Beatričė ir Poetas. Štai 2  prakilnūs veidai, kuriems tenka nelaimė vaidinti kreivų veidrodžių karalystėje. Dėl tokios Moters  Grožio jis pereitų Pragaro ratus ir neatrodytų piemuo -pionierius prie  anos kiauliaganės . Kiek jie abu sutaurintų žiūrovus, suminkštntų jų širdis  ir bent per colį ištrauktų lietuvišką teatrą iš niekinamų aistrų ir nihilizmo požemių.

Nacionalinė vertybė Asmik

Kas: Asmik Grigorian Naujametis koncertas
Kada: 2012/01/31
Kur : Nacionalinė dailės galerija
Vertinimai: Asmik  Grigorian : 100 iš 100 (arijos, ne popsas)
Martynas von Bekeris: 2 iš 10

Naujametiniai koncertai - keistokas formatas,sunkokai apibrėžiamas. Gal solistų dovana gerbėjams, gerbėjų padėka  jų širdžių žvaigždėms, palaikymo ženklas? Lyg šventiška, proginė paskata - būti kartu ir ateinančiais metais. Nusiteikę visi atlaidžiai, su šampaninėmis  nuotaikomis, kupini geranoriškumo.  Rinkdamasi iš naujametės aukštos kultūros asortimento, atsitiktinai radau Asmik. Šiuo metu  kaip vandens nuolat trokštu gero vokalo. Nėra kas dainuoja  už ją geriau  šiuo metu gimtojoje padangėje.

Art: Giovanni Baldini

Nudžiugino ir Martyno fon Bekker  pavardė, itin reikšminga mūsų šeimai. Mama griežė jo senelio vadovaujamame simfoniniame orkestre "Vilnius".  Povilą Bekerį prisimenu geriau nei darželio auklėtojas. Jo dirigavimo stilių, humorą, malonų  bendravimą, reiklumą kokybei ... Saviveikliniai  (!) orkestrantai kartojo ir kartojo repeticijose atskirus taktus. Kartais  net pykdavau ant vadovo, kad taip kankindavo po darbų išvargusius orkestrantus,  norėjosi greičiau namo, valgyti, pabosdavo laukti iki išnaktų. P.Bekeris vaišindavo orkestrantų vaikus saldainiais, už tai atleisdavau įkyrias  šlifuotes. Alteisdavau ir dėl to, jog publika ovacijomis bisavo "Vilniaus" pasirodymams Katedros paveikslų galerijoje. P.Bekeris  padovanojo mamai nuostabų altinio skambesio smuiką. Irgi juo trumpai  griežiau, vėliau Bachu virkdė tėvų sales dukra. "Bekerio smuikas", mūsų šeimos relikvija ,dabar skamba Derbio  bažnyčios orkestre,  kur dukra tęsia  šeimos labdaros tradicijas.

Apie Aliutę Strazdaitę, Martyno senelę, Smetonos laikų smuikininkę pasaulio žvaigždutę vunderkindę,  esu  rašiusi "Respublikoje",  svečiavausi jų aristokratiškame bute A.Smetonos gatvėje (koks sutapimas! Smetonos švietimo misijų patikėtinė gyveno jo vardo gatvėje .Jos dukters prašymu vėliau sutikau rinkti medžiagą knygai. Deja, per vėlai. Tai buvo ponios Elenos paskuntiniai metai , jau gulėjo ant patalo senelių namuose,nieko neprisiminė ir be paliovos graudenosi , kada gi atvažiuos iš Paryžiaus  mylimas Martynas jos aplankyti.

Martyną klausiau pirmąsyk, be išankstinės nostalgijos ir sentimentų. Kilo vienintelis klausimas - kodėl jis sutinka griežti publikai viešuose renginiuose , praradęs formą? Jo "šviesos-santaros" balto ateitininko pozityvisto  įvaizdis pakerėjo naujametę NDG publiką. O aš pasigedau muzikos. Jei užsimanyčiau pagerbti kultūros dar gyvus paminklus , važiuočiau kitur, į santariečių suvažiavimus . Esu išranki klausytoja,  įvaizdžiai "nesiklauso",  į koncertų sales einu dėl muzikos, ne dėl pagarbos  kažkada garsiam vardui. Ex- autoritetai ovacijas gali pelnyti nebent  Lietuvoje, kur  dažnas gyvena praeitimi ir garbina  labiau tuos, kurių  šlovė pasiliko užužvakar, spindėjo ne vėliau kaip  prieš 10 metų.

Hm.. net nežinau, ar ieškoti apibūdinimo aukščiausio lygio restoraniniam atlikimui? Kažką panašaus esu girdėjusi Slovakijos kalnuose, turistų mėgiamoje smuklėje: mūsų grupę  cementavo ir užvedinėjo su virpančiu vibrato-pičikato dinastinis čigonas.Varė, kad net dūmai rūko, plyšo styga. Martynas ėmė publiką irgi emocijomis, išvibruodamas salūniškai melodigus klasikos gabalus. Man nereikia jo emocijų ir spekuliacijų įvaizdžiu- to eičiau į teatrą ar tikėčiausi iš naminių gyvūnų. Emocijomis prisodrintas kasdienis žmonių darbas. Papildomai  gauti jų įkrovas koncertuose - neeeeee, nesutinku  kankintis..Koncerte  reikia muzikos ausims ir  sielai .
Ragaujant patiekalo skonį, gi mėgaujiesi jo skonio subtilybėmis, visiškai neįdomu kaip virtuvėje virėjas jį kepė-virė-skrudino-kapojo-tarkavo. M. von Bekeris skuto Bacho Preliudą užsispaudęs, susikaustęs, ketvirtį tono aukščiau, su šnarančiu, neišgrynintu garsu. O duetuose negirdėjo partnerių, ir pianistui ir operos solistei tekdavo prie jo derintis, laviruoti kaip foniniams .

Gyvatės metų proga geliu smuikininką  iš didelės pagarbos jo seneliams. Su ponia Elena Bekeriene , itin griežta mokiniams ir atilkėjams, muzikiniai skoniai sutapo, turiu teisę kritikuoti ir jos vardu.

Asmik pribloškė.Ašarojau paskutinėje eilėje sujaudinta jos vokalo įstabaus grožio. Mane sujaudina tik grožis : kraštovaizdžio, meno kūrinio, poelgių, minties išraiškos, žmogaus sielos... Unikalus, lygus sodrus ir turtingas atsaplvių, lyrinis-dramatinis sopranas, savitas ir įtaigus. Laisvas, gamtinis, stiprus ir jausmingas,  moteriškai įvairialypis - gaivinantis klausytojo pajautas ir ryšį  su gamta, jausmų autentiškumą .JOKIOS ĮTAMPOS: dainuodama , vokalinėse partijose A.Ggrigorian būna visiškai laisva , išsiveržusi iš  aktorinių strikinėjimų pozų. Naujųjų išvakarėse jos balsas skambėjo ir sakraliai - lyg šviesos garsai iš aukštybių. Esu tikra, jog į tokį balsą ir skambesį Metropolitan'o publika veržtųsi pro anšlagus, negailėdama santaupų. Solistė nerealiai geroje formoje. Kaip baugu, kad gali ją kaip mat prarasti ir išsibartyti vietinės reikšmės glianciniams projektams.ir onegino tipo destruktyvioms "zakazuchoms".  Martynas daugiau nuveiktų Lietuvos GYVAI , ne pensijinei,  KULTŪRAI, jei imtųsi ją vadybint  užsieno didžiosiose scenose.

Publika jai plojo ženkliai mažiau, nei smuikininkui. A.Grigorian yra tiek talentinga ir natūrali, jog nedirba gudriai su įvaizdžiu, kaip M.von Bekeris. Sakytum, lengvabūdiškai ištaško, pataikaudama bet kokiai publikai,  retą operinį vokalą. Ar reikia Divoms staipytis ir maivytis? Nebent  kažkiek,  kiek reikalauja vaidmuo, netrikdant vokalo kokybės.  Suprantamas jaunos menininkės noras išbandyti įvarovę - ir V.Hjūston dainas, ir Kabareto operetinį žanrą. Bet....ar žino A. Grigorian savo kultūrinę, ne vien popsinę vertę??????????????

Svajočiau, kad ji pasirengtų rimtam operos konkursui, kad rastų gerą prodiuserį ir sušvytėtų visu Žvaigždės ryškumu ne tik mūsų, bet ir pasaulinėse padangėse. Kevišo merūniniai vodeviliai - ne amžini. Į juos lygiuotis - vadinasi, nusileisti iki kevišinio greitos  pinigų kalyklos lygio ir gaišti trumpą kūrybinį laiką. Juk balsas gyvenimo bėgyje keičiasi, kaip ir augalas turi savo žydėjimą, vytimą.

Kaip norėčiau turėti solistės CD, laukčiau  nekantriai jos  solo rečitalių su rimtu, ne estradiniu repertuaru. Ak, kaip norėčiau užsienio melomanams girtis: "Ji -  iš Vilniaus, iš Lietuvos - iš dainių krašto, mūsų nacionalinė vertybė." Tokią svajonę išsinešiau iš NDG puikaus, išskirtinio, dvilypio  koncerto, kuriame  susijungė Aukštoji Opera su Aukštu smuiko restoranu , skambant išsiderinusiam Estonia fortepijonui. Artistus stebėjau   ... atsispindėjusius stiklo  sienos ekrane. NDG holo erdvė nepritaikyta koncertams, be eilių pakylėjimo, tolimose eilėse mažaūgiams nesimato nieko. Bet užtat kaip girdėjosi !