Luvre apsilankiau pirmąsyk. Na, ir kvaiša romantikė:))) Juk galėjau tą padaryti žymiai anksčiau. Neleido pramanų žaidimas, vienas iš daugelio, kurių prisigalvojau būdama paauglė. Po "Anželikos- angelų markizės" bestselerio atrodė, jog kitaip neįmanoma, kad į Paryžių pirmąsyk turi nuvežti mylimas vyras:)) Kol nenuvežė, tol mandagiai atsisakinėjau daugybės kitų pasiūlymų apsilankyti Kultūros Mekoje.
Beje, tame pačiame lėktuve skrido ex-kultūros ministras A.Gelūnas ir... iš "Respublikos" laikų gerai įsimintas Kauno mafijos atstovas. Išgūglinti jo pavardės nesigavo, nes apie tikrą mafiją Lt žiniasklaida seniai neberašo, nėra šviežios informacijos ir nuotraukų... Matyt gyvenu šalyje, kurioje mafijos nebėra, cha-cha.
Orlaivio kaimynystė - prasminga. Žvelgiant iš realybės faktų taško, nežinia- kas didesnis mafijozas: ar valstybės veikėjas, nuvairuojantis saviems milijonus, kurie galėtų kelti bendrą išprusimo lygį, civilizuoti naciją? Ar nusenęs, jau neveiksnus kozanostras, visą kelią , net ir oro uosto autobuse, kažkokiems jaunuoliams rodęs Paryžiaus žemėlapius ir su įkvėpimu kažką aiškinęs.
Matuojant abstrakčiai, socialinės lygsvaros dėsningumais, kuo daugiau galių valstybėje turi nusikaltėlių kriminalinė mafija, tuo mažiau lieka joje kultūros ir saugumo, augimo galimybių. Тaip yra visur. Bet Lietuvoje - daug kas vyksta atvirkščiai ir išvirkščiai. Deja, nežinau , kuri didesnė mafija - ar Kauno grupuotės ar Vilniaus ministerijos, įskaitant partinius nekilnotojus ir žemgrobius Žiemelio tipo?
Pirmąsyk vaikštant po Luvrą, užkilo socialinės lygybės adrenalinas. Na, prancūzai ir gobšuoliai! Jų priešakinė archeologija ir karaliai mecenatai susitempė pas save kitų kultūrų grietinėlę! Juk apvogė, nusavino graikų, egitpiečių auksinį paveldą! Kretos Minoso rūmuose eilės rikiuojasi prie freskos mažyčio fragmento, o Luvre senovės antikos skulptūros sukimštos kaip kojinėje, net tiršta. Pirma mintis:" kitos šalys turi reikalauti grąžinti tai, ką sukūrė jų protėviai. Menas turi atsirasti po tuo dangum, toje žemėje, kur buvo sukurtas".
Antra mintis buvo realistiškesnė: tik prancūzų muziejininkai yra ganėtinai nepriklausomi, atsparūs finansinėms pagundoms".Jiems net minties nekils prekiauti ir parceliuoti kultūros gėrybes. Egipto new-revoliucijų virtinėse jos pražūtų, sudegtų ar būtų išvogtos. Bankrutuojanti Graikija jas užstatytų į TVF lombardą. O Vilniaus gugenhaimai ir hierarchai pasamdytų būrelį vietos "menotyrininkų", kurie įrodytų, kad ,tarkim, sukaupti pagonių artefaktai ar nedingę bažnyčių šventi paveikslai yra atvežti kadaise maskvėnų ar Vatikano vienuolių. Plačioji visuomenė net nesužinotų, į kokias meno vertybes turėjo teisę ir ką prarado. Tegu tik Luvras stovi per amžius, kaip neįveikiamas išliekamojo grožio bastionas, kaip tvirčiausias pasaulio kultūros fundamentas. Tegu tik ten saugiai būna meno vertybės.
Luvras -tai Naujųjų Laikų piramidė, vienas ryškiausių Žmogaus kūrinijos, koncentruotos kūrybos taškų, šviečiantis toli toli į Visatos platybes su išdidžia žinia : štai ką gali Žmogus, grožio kūryboje prilygstantis dievams .
Visi reiškiniai Visatoje turi fizikines antitezes. Materija - ir antimaterija, šviesa - tamsa, žvaigždė- juodoji skylė. Taip ir Luvro šviesos piramidė turi jau antitezę - Merkinės piramidę. Krašte, kur kultūra išvagiama gugenhaimams ir veks'ams (jau, pasirodo, "Ermitažams 21), kur meninis ir mokslinis ugdymas paliktas chaotiškai savieigai bei neįtrauktas į valstybės strategines programas, ten dygsta laukinių - tamsių ir nušokusių nuo civilizacijos raidos, artėjančių prie gyvūnų suvokimo lygio- statiniai.
Valstybė + kultūra = Luvras. Valstybė - kultūra = Merkinės piramidė ar Zuokenhaimas
Merkinėje kultūros daugiau, nei Zuoko vasiukiniame projekte. Merkinės stiklinė trobelė nemaitoja seno miesto urbanistinių kraštovaizdžių , tik įrodo - gausėjančiais piligrimų būriais - kaip sparčiai krenta bendras išprusimo ir kultūros lygis šalyje Kultūra niekada nėra agresyvi. JI auga ant konstuktyvaus darbo ir amžinų verčių kantrių pastangų .
Fu, kaip brutalu brautis į subtilias, harmoningas, daugiasluoksnes Vilniaus erdves su transnacionaliniu, kosmopolitišku statiniu. Atimti iš jaunimo žalią relaksinę Neries pakrantę..... Ar turi Lietuva pasauliui įdomias modernaus meno kolekcijas, kurias rodys tame Vasiuknamyje? Modernaus pripažinto dailininko K.Žoromskio kolekcija jo NEAPŠILDOMAME name-muziejuje šąla, niekas jam milijonų neskiria, o turėtų. NDG rūmai per visus 2012 metus nesugebėjo parengti bent kiek vertingesnės dailės parodos, į kurią nebūtų gėda pakviesti meno mylėtojų iš užsienio. ŠMC centras neatlieka savo funkcijų mieste pilnutinai, nepristato modernaus meno raidos, neatspindi procesų . Kas dirbs Vasiuknamyje? Kas jam kurs? Kas šiuolakiškai pristatinės ekspozicijas, jei esančiose miesto erdvėse to nesugeba?
Paryžiaus žavesys - ir jo vadų nuopelnas. Jie kaip mūras apgynė istorines erdves nuo Zuoko tipo verslių ir besočių nuvorišų. Paryžius turi istoriją, vaikštai lyg kine, atpažįsti romanuose, paveiksluose, kine įamžintas vietas, jauti ir perimi didžiąją kultūros estafetę. Sienos ir medžiai ten kalba ir turi ką papasakoti Kas gins Vilnių nuo kultūros maitvanagių?????? Ką papasakos prastumto vogčiomis betoninio projekto "Ermitažas 21" sienos? Kad buvo tokia juodoji skylė miesto istorijoje, kai jo Angelai sargai buvo nokautuoti , miestelėnai išsilakstė po svietą nuo bado ar vergiškų paskolų nukultūrinti nesusivokė, koks barbarizmas dygs panosėje, ir tuo pasinaudojo būriai miklių benderių.
Pirmosios koncerto dalies neužskaitau. Švenčių proga nesinori gadinti muzikantams gero nusiteikimo neigiamais komentarais. Na, tarkim,tai buvo pusėtinas publikos apšildymas antrajai daliai. A.Korelio (Corelli) "Kalėdų koncertą"
orkestras be dirigento atliko valdiškai, be spalvų, nykiai, net padrikai, lyg orkestrantams būtų iki gyvo kaulo įgrįsę tai, ką jie daro. J.S.Bacho Brandenburgo koncerto solistas, orkestro koncertmeisteris Džeraldas Bidva buvo neparengęs. Smuikininkas techniškai grybavo lyg pirmąsyk skaitytų iš lapo. B. Dvariono muzkos mokyklos vyresnių klasių moksleiviai Brandenburgo koncertus atlieka ne tik švariau, bet ir muzikaliau, ne kaip pataikaujanti ceremonijos dalyviams pianissimo kapela laidotuvių rūmuose.
Antroje dalyje grojo jau kitas orkestras. Tas pats kamerinis, bet dirigentas Krylovas tarytum juos būtų atgaivinęs, pakylėjęs. Kitas skambesys, ryškios spalvos ir firminis aksominis, šiltas , preciziškas lietuvių kamerinio skambesys. Sergejus Krylovas kaip visada - aukštumoje.Esu jo fanė, žaviuosi gracinga, plasnojančia atlikimo maniera, fenomenaliai greitu, paganinišku tempu, spindulingomis kūrinių interpretacijomis Charizmatiškas smuikininkas. Sulig jo išėjimu salė nušvinta, orkestras tampa vientisu gyvu organizmu, kvėpuoja vieningai pagal muziką, ne pagal vartomą puslapiais partitūrą. Net Dž. Bidva Vivaldžio duete neslidinėjo apgraibom, išgrojo nepaknopstinius pasažus.
Gunta Davidčuka
Mocarto Menuete solavo Latvijos sopranas Gunta Davidčuka. Įspūdingo grožio atlikėja, grakšti lyg nendrė fėja-coliukė. Žiūrint į ją kilo mintis, kaip svarbu naujų laikų artistui turėti puikius sceninius duomenis, būti vizualiems ir stilingiems - scenogeniškiems. G.Davidčuk įvaizdis - itin stilingas, traukia ir džiugina akį. Gražu, meniška, estetika pamaloninta. To paties nepasakytum apie silpną, miniatiūrinį (net mizerną) kamerinį vokalą. Skaidrus tylus kaip coliukės krištolas, riboto diapazono, vaikiško rytmečio spalvyčių. Be energijos, be gilesnio jausmo ir niekuo neišskirtinis, tvarkingas. Net Mocartui per blankus.
Džeraldas Bidva
Šalia sėdėjo amerikietis pensininkas, mielas baltapūkis raudonžandis seneliukas, atklydęs iš Virginijos valstijos. Vienas pusmetį keliauja po pasaulį, tris dienas skyrė Vilniui, tiek pat Varšuvai. Į filharmoniją užklydo kaip į kalėdinį koncertą geros muzikos paklausyti. Ir kaip? "Ne, kažkaip nekalėdiška", - diplomatiškai pastebėjo.
Sutinku su juo . Pirmoji dalis buvo net ne filharmoniška. Antrąją dalį nutvieskė žaižaruojančiu talentu S. Krylovas. Su juo viename komplekte galima priimti bet ką,kad ir ženkliai žemesnio lygio.
Kas:kultūrinis viešas laisvalaikis Vilniuje'2012 Kada:2012/12/25 Vertinimai: 3 iš 10
Vaikų tikėjimas, svajonės ir šventiniai lūkesčiai - švenčiausias dalykas. Šventesnis už visas suaugusiųjų Katedras kartu sudėjus. Viešinu negražų dalyką tik dėl nevilniečių vaikučių tėvų, kad nevežtų per šventes į Vilnių, negriautų mažųjų tikėjimo balta sostinės pasaka, nejuodintų gražiausios šeimyninės metų šventės.
Pasivažinėti Kalėdiniu Vilniaus baltu traukinuku pasiūlė studentė dukra, trumpam grįžusi Kūčioms Lietuvon.Tai buvo viena iš bendrų šeimyninių atrakcijų, kurios labiausiai laukėm, radom laiko. Belaukiant prie Rotušės aikštės minia šeimų su mažyliais vis didėjo. Visi linksmi ir geranoriški. Mūsų tėtis pasakojo ne tik mums, o ir minios kaimynams apie poliarinius lokius, kaip juos filmuoja nuotolinėmis kameromis, kaip šiurpiai atrodo iš arti plėšrūnas lokys, vienu paglostymu nudobiantis ant lyties išnirusį ruonį.
Panaši šiurpi drama laukiniame mieste įvyko atvažiavus Kalėdiniam traukinukui. Pamačius viso labo 2 mažyčius vagonėlius , jau iš tolo tapo aišku, kad teks užleisti vietas mažyliams. Ką gi, jiems kalėdinės kelionės - pirmaeilės. Ramiai atsisakėm sentimentalios pramogos. Tačiau per nelaimę atsidūriau minios vidury. Drąsios šalies tėveliai buvo priversti ( bjauriukų rengėjų valia!) kautis dėl vietos nykštukų vagonėlyje. Maždaug 3 tėveliai garbingai konkuravo dėl vienos šeimų kėdutės.
Viena šeima susipešė. Mama su vaiku ant rankų, spjovė kitai mamai, kuri įsiropštė vikriau pirma. . Apspjautosios vyras ir pagyvenęs tėtis puolė kumščiais ginti šeimos garbę, nusivijo rėkdami "Ar gražu spjaudytis? " link Barboros Radvilaitės sprunkančią mamą-spjaudytoją. Mums šventė buvo sugadinta, kaip ir 2/3 kitų nepatekusių, laimė, apsiėjo be kraujo Gi nelauksi dar valandą šaltyje.Visada lendu nelaukdama atomazgos taikyti peštukus. Šįsyk man to neleido padaryti kalėdiškai nusiteikusi šeima: "Einam einam, gi ir tu gausi į akį , nelįsk į svetimus konfliktus". Kaip nelįsti, jei ten vaikai?! Šiaip jau gero spjūvio į veidą buvo verti tie, kas paleido atrakcioną , visiškai nepagalvoję apie žmones, apie jų srautų humanišką vadybą . 2 vagonėliai sostinei ir jos šventinių svečių būriams? Gerai, kad šią žiemą mažai turistų, o jei jiems tektų spjaudytuis ir muštis? Ot būtų Fluxus'as 2012, Mekas mirtų iš pavydo dėl performanso. Ei,lūzeriai vateliai, pastatykite STOTELĖJE animatorius ir kažkaip kompensuokite vaikams neišsipildymo liūdesį! Geriau nieko, nei idėja, verčianti žmones gyvuliais, niokojanti bendrabūvio kultūrą sostinėje, ne girios viduryje .
Mąstėme pozityviai ir, ištrūkę iš mūšio zonos, kūrėme sau šventę toliau. Pasukome link patrauklaus futuristinio statinio "Kalėdinis miestelis" priešais Rotušę. Baltos palapinės viduje buvo paprasčiausia lauko valgykla , užkelta ant scenos pjedestalo ir apstatyta gatvės žibintais. Irgi išrinktiesiems, ribotas vietų skaičius. Išrinktieji sėdėjo ir žvelgė iš viršaus į plūstančias vidun šeimų minias.Kartu su minia ir mums buvo suteikta proga apeiti garbės ratą apie valgančius ir nieko nepešus išeiti. Jokio vaizduotės stebuklo,jokio meno ir grožio, muzikos ir garsinių šurmulių, didelė komercinė palapinė, kurioje valgė tylomis, rimtais veidais laimingieji, kuriems pasisekė gauti staliuką.
Po antro blefo liko paskutinis "kultūringo laisvalaikio"vilties taškas - Miesto Eglutė. Ji - gražuolė, nors Druskininkų eglės meniniu puošnumu jai pareikštų užuojautą kaip skurdžiai minimalistei. Nagi ir nieko, šventė svarbiau!. Žmonės patys kūrė sau nuotaiką prie eglės , fotografavosi ir linkėjo gerų metų. Mat miesto vadai, deleguoti žmonėms dovanoti šventę, pagailėjo jai vaizduotės, meilės ir rūpesčio. Matyt visas lėšas prarijo blefinė reklama??? Gerai, kad vaikai patys rado ką veikti, krykštavo ir karstėsi prie stilingos prakartėlės . Su ilgesiu prisiminiau olandų atrakcionus, jie ūžavo kaip uraganai, bet traukė būrius jaunimo, gavindavo miestą gyvybine energija.
Kalėdų naktį,. laukdama Kalėdų senelio su dovanomis, negalėjau užmigti. Laukimo nerimą ramdžiau filmu. Naujasis, juodas Kim Kiduko darbas, pelnęs Venecijos liūtą . "Pjeta.". Apie šaltakraujį skolų išlupiką, įsiskolinusių vargšų luošintoją, kuris traiško jiems galūnes, kad jo bosai kreditoriai atgautų pinigus iš draudimo bendrovių. Toje istorijoje netikėtai atsiranda jo mama-gegutė, slankioja kaip uodega iš paskos ir teisinasi prieš aukas :"jis nekaltas, čia aš kalta, nes jo nemylėjau, jį palikau tik gimusį.".
Slogi, negatyvo prisodrinta juosta apie blogį, kuris išauga ir tarpsta nemeilėje.
Rašydama šį kalėdinį skundą MIESTO vaikų vardu, randu daug bendro su Kim Ki Duko ekranine mama Pjeta. Irgi mėginu nusižeminusiai, pavėluota meile (už jų mamas gegutes ir alkoholikes) atgaivinti švenčių niokotojų, savivaldybės kultūros klerkų humanizmą: '"Jie nekalti, jų mamos nemylėjo. Jie nesupranta, kad šeimos nepratusios it baltos meškos plėšriai kovoti dėl kelių vietų atrakcione, kad vaikams reikia šventinių stebuklų, o ne komercinės apgaulės, suvedant į paslaptingą baltą palapinę ir nieko neparodant, kad šeimoms su vežimais ir mazgiais sunku lapnoti per nevalytas senamiesčio pusnis...." Negi sunku paleisti pusdieniui per Senamiestį kelias sniego valymo mašinas ir komandą kalėdinių klounų?????? Juk Adventas baigėsi !!!Hierarchai leidžia linksmintis" .
Vilniaus šventinę reputaciją atstatė Vingio kino teatras ir įkvepiantis filmas "Pi gyvenimas". Štai kur dirba komanda, galvojanti apie žmones , apie kultūringą šeimų laisvalaikį, ne vien apie verslą.
Kas: pianisto Nikolajaus LUGANSKIO (Maskva)rečitalis Kur: Vilniaus Filharmonija Kada:2012/12/19 Programa: LEOŠ JANÁČEK.Siuita „Migloje“
FRANZ SCHUBERT – 4 ekspromtai
NIKOLAJ MEDTNER – Trys pjesės fortepijonui:
„Danza Rustica“, op. 38 Nr. 5;
„Canzona Serenata“, op. 38 Nr. 6;
„Primavera“, op. 39 Nr. 3
SERGEJ RACHMANINOV – Sonata Nr. 2 b-moll,
Vertinimai:100 iš 100
Nieko panašaus niekada nesu girdėjusi. Rusų pianistą Nikolajų Luganskį drąsiai galima lyginti su Sviatoslavu.Richteriu. Jie abu - virš bet kokių technologinių atlikimo charakteristikų, taikomų tiems, kas uoliai, užpakaliu mokėsi įvaldyti grojimo technikas ir dirba prie fortepiono. Luganskis ne groja.Jam netinka net apibūdinimas "muzikos atlikėjas".
Chi. Hassam. Goldfish windows
Jis būna - lengvai ir betarpiškai - muzikos kūrinyje, nardo laike, perkelia ir klausytojus į kitą erdvę (dimensiją?) , kurioje gyvena jau amžinybės Laike proamžių kompozicijų spiečiai. Rusų kalboje yra tikslus žodis "igratj" na pianino(skripke), reikšmiškai tapatus "žaisti su žaislais" . Žaisti laisvai, kaip tegali laisvas , džiaugsmu trykštantis vaikas , kuriam tituluoti metodistai dar neįkalė, koks jis netobulas, dar neužscementavo jo rankų ir neuždėjo standartinių apynasrių ant unikalios prigimties.
Maskvos filharmonijos solistui pasisekė gimti pas pažangius laisvamanius tėvus mokslininkus. Pamatę, kad jis groja (žaidžia!) penkiametis prie žaislinio pianino išsyk abiem rankom, nupirko didelį instrumentą, pamokė abėcėlės ir paliko jį vieną su natom eiti, skristi į muziką, be muštro ir kontrolės. Jis ir skrenda , nes nebuvo priverstinai mokomas vaikščioti...
Lietuvių kalboje "žaisti" leistina prie pianino tik nesubrendėliams.Visi kiti turi groti arba atlikti, jei nori pelnyti pagarbą . Arba būti artistais, ką nors patraukliai vaizduoti prie instrumento.
Luganskiui nereikia vaizduoti.Jis ramiai atsisėda ir būna su muzika, muzikoje.Kaip mediumas subtiliai, mistiškai sujungia publiką su kompozitorium. Luganskis - genijus, nes daro tai, kuo neįstengi patikėti, kas yra už daugumos muzikinės patirties bei suvokimo ribų..
Paralelės: dukra renkasi tatuiruotes. Suniekinusi jos pasirinktą užrašą "Miracles happen" , anądien aiškinau, jog tik paika vaikystė žavisi naiviais romantiškais sloganais. Su amžium tikėjimas kalėdiniais stebuklais praeina. Kuo daugiau žinai, tuo mažiau kažkuo tiki . Stebuklai pasilieka pasakose ir vaikystės fantazijose.
Art. Ch. Hassam
Luganskis atbūrė mano "antistebuklinę patirtį". Jo rečitalis tapo neįtikėtina dovana, pasaulio pabaigos didžiuoju stebuklu melomanei-maksimalistei.
Jo klausant nejaučiamas materijos slėgis, dingsta žemės traukos pojūtis, nėra ne trupučio įtampos ar pirštų maigymo, baksnojimo (pataikys-nepataikys) į klavišus. Virtuozas nežiūri į klavišus, jis žiūri į dangų, kuriame ir yra tikrieji, nematerialūs klavišai:))))Jokių net mizernų klaidų ir suklupimų, bliam-bliamų padrikai ne į taktą, jokių saviraiškos išsidirbinėjimų. Kam laužyti scenos teatrą prieš emocijų vergus, kai galima atsipalaidavus mėgautis kūrinio grožiu? Lyg grotų ne rankomis, o mintimis, be ekpresyvių saviraiškos pasažų. Atvertas plačiai langas į kūrinio erdvę ir užburiantys garsai.
Ne perkeltine, o tikrąja to žodžio prasme rusas užbūrė salę. Nepasiduodu hipnozei, o Luganskiui pavyko apsvaiginti melancholiška Janačeko siuita. Pianistas stebukliniais garsais sukūrė tikros Miglos iliuziją, vėliau išvedė į giedrą, pakaitino kraują žaismingais Šuberto ekspromtais. Muzika - stipriausia priemonė valdyti jausmų alchemiją, neskaitant natūralių gamtinių 5 pojūčių stimuliatorių: sprangaus kvapo, prieskonių skoninių mišinių . Luganskis genialiai žaidžia, moderuoja klausytojų jausmus, šamanauja prie fortepijono.
Jis groja lengvai ir oriškai, nes gimęs muzikuoti. Genijams nereikia prakaituoti kaip darbo jaučiams šlifuotėse ir aplikacijose. Kas įdomu, tą jie atlieka iškart, be nusiplūkimų, kurie muzikavimą verčia gerbtinu darbu..Genijams dialogai su kompozitoriumi - ne darbas, o - malonumas. Juntama, jos jis mindžikuoja kūrybinėje kryžkelėje, jau išaugo iš impresionistinio romantiko įvaizdžio. Protarpiais jam įprastą lyrišką brizo stilistiką jau permuša aistringi ugniniai žaibuojantys pasažai, kosminė dinamika.. Įdomu stebėti, kaip eižėja jo ankstesnė manieringumo forma ir joje brėkšta šaižios, ekspresionistiškos išraiškos.
Vilniaus apytuštė salė pakilo ovacijoms.Mačiau verkiančių.Ir pati braukiau ašarą per Rachmaninovą, iš nuostabos girdint dangišką, stebuklinį žmogų, su šypsena kuriantį naujus pasaulius vėjiniais muzikos garsais.
Pustuštė filharmonijos salė rodo, kad sparčiai tampame gūdžiu, gėdingu kultūros užkampiu. Kad žurnalistai neanonsuoja visuomenei išskirtinio įvykio.Galbūt jie nežino N.Luganskio? Žino, bet įpratę rašyti tik už reklamą. Nagi pripažinti genijai nesireklamuoja,jų vadybininkai redakcijų neatakuoja, Lt media verslo neremia. Gaila,jog kultūros informatoriams jų menki reklamos procentai svarbesni už kultūros artefaktus, turinčius išliekamąja vertę, už bendrapiliečių aukščiausios prabos dvasios peną.
Kol parodų lankymo draugas saugojo vietą ilgiausioje eilėje į Pompidu centrą, dairiausi atradimų po gretimus kvartalus. Wau, štai namas, kur gimė Bokačas, Dekamerono autorius. Buvau tikra, kad gimė Italijos Toskanoje, įaistrintas pietų saulės. Pasirodo, jį seksualinei revoliucijai 14 a. Europos literatūroje pakrikštijo Paryžiaus geidulingi demonai ir Notre Damo borchesiškos hidros :)) Tylos minute pagerbiau gimtą namą žmogaus, kuris pirmasis sužadino man lytinius hormonus . Dekameroną perskaičiau 12-kos metų, kai dar nebuvo lytinio švietimo henderlupinių programų. Ir kabantis Nukryžiuotasis klasėje kaltės jausmais dar nebuvo mirtinai užblokavęs gamtinių syvų. Dž.Bokačas spėjo man, paauglei, nurodyti teisingą ir sveikatingą transformacijų kryptį: žaismingai versti libidines energijas kūrybiniais tekstais ir nevaržomais astraliniais skrydžiais.Išlaviravau tarp sociumo Sscilės ir Charibdės. Tarp priklausomybės nuo sekso - ji būtų neišvengiama, jei marinos-aušrinos lytiniai švietėjai įdiegtų pradinukei veisimosi technologijas. Ir -iš kitos bedugnės pusės - tarp sadomazochistinių psichoperversijų,neišvengiamų nuo mažens apsinuodijus Katalikybės celibatiniais dogmatais, kuriose sekso išvis nėra .Ten kraujuoja tik Kristaus žaizdos, o lyčių prakaitas, seilės ir kraujai - sterilizuoti, kaip robotų. Meno galios nušviesina žmogų , nepaliausiu to teigti ir ginti. Salve, Bokačo:))
Jaukiame skvere su klasikiniu monumentu , tyrinėjau Paryžiaus veidus.Po staigaus gruodžio atšilimo ( +12, medžiai pavasariui susipumpuravo! ) benamiai vėdino miegmaišius, baidė paukščius. Paveikslavau, kaip įprasta, dangų ir paukščius.Netikėtai ore pasvilo paraku. Išbėgusi iš aptverto skverelio kone kaktomuša įsirėmiau į rūkstantį automobilį. Štai tą arabą, aiškinantį praeiviui, kad tai jo automobilis pakurtas, stebėjau ką tik, prieš pusvalandį tame pačiame skvere, kažką derinant su kitų arabų grupe. Prieš įvykį jie dingo. Vienintėlė visai neparanojinė mintis : JIE ( kas jie??? kieno pinigų paliepti????) repetuoja ir tikrina, kaip veikia miesto saugos tarnybos. Nespėjau priartėti prie spragsinčio automobilio,atlėkė policija (PER kelias MINUTES!) , po to gaisrinė ( per 3 minutes!).Ultraprofai policininkai - pardon madam, sorry - paprašė atsitraukti. Automobiliio kapotas pokštelėdavo vis garsiau, 6 metų berniukas, ant seno tėvo rankų, garsiai suklikdavo iš išgąsčio. Mes jį raminome ir... repetavome Paryžiaus ateitį.. Po 15 min, kai automobilis jau buvo užgesintas, atvažiavo ir kriminalinės tarnybos Repeticija baigėsi.
Kad esu gimusi po laiminga žvaigžde, susivokiau vėliau. Juk ten galėjo sprogti bomba, tiesiai už mano nugaros. Kokiu sprogstamuoju gyvename laiku, ir kokie esame priklausomi nuo apsaugos tarnybų ir angelų sargų budrumo !Asmeniniai metalo detektoriai praverstų kiekvienam, zulinančiam didmiesčių gatves.
------------
A. Abdessemedo instaliacijos ir performansai Pompidu centre liepsnoja , kaip anas automobilis, priešakinėmis, prometėjiškomis mintimis. Fanatikai krikščionys ar musulmonai gali liuosiai susvilinti jo meną ant neapykantos laužų , kaip inkvizicija kadaise knygas.Neatsitiktinai prie įėjimo į A.A. ekspoziciją - sustiprinta apsaugos patikra. Menininkas šaukte šaukia apie seno Pasaulio pabaigą, apie kritinę Laiko ribą, po kurios senoliams įprastos neapykantos ir agresijos įtampos veda į realias katastrofas. Parodos centre - sudegusio lainerio nuolauža.Viena iš neapykantos ašių: religijų priešpriešos.Jų įtampose vyksta didžiausios katastrofos. Maloniai atradau, jog turiu bendramintį. Nuolat mąstau, ką daryti, kad konfliktų žmonių tarpe mažėtų. Kaip paskelbti žinią, jog vienas Virtuvinis ar Seimo kivirčas padaro realybėje avarijų daugiau, nei atsitiktinės aplinkybės?????? Kad pasiutėlių-rūstuolių pykčio energija cirkuliuoja, sklando kaip debesys per žmonių ryšius. A.Abdessemedas šią žinią perdavė įtaigiai ir ugningai . Parodos archtektonika - trejybinė, kiekvienoje salėje - po 3 vaizdines-prasmines dominantes
Pirmoji salė Musulmonų video- ideograma trejybė:
1) vaizdo performansas: grupė jaunuolių mėto baltoje Mekos marškoje Adel'į aukštyn, link lubų. Išsviestas jis rašo ant palubėje pritvirtinto kilimo "Šlovė Alachui". Sunkiai sekasi, raidės kreivos, keblu per vieną išmetimą, t.y., "mišių" pakylėjimo mirksnį, nubrėžti tiesesnę raidę. Draugai jį mėto ir mėto, kol pagaliau pavyksta iškringeliuoti pašlovinimą Alachui. Tyras nesugadinto vaiko žvilgsnis į religines apeigas, į jų priešokinius, sekmadieninius "pakylėjimus" .Juk Dievas visada - čia ir dabar- stebeilijasi skvarbiai prikišamai į pakaušį. Kaip išdavikiška vaikščioti su Juo į aklus urminius sekmadieninius pasimatymus pagal patogų grafiką, vien į bažnytines pamaldas.
2) Aladino stebuklingas austas kilimas , jau su šventu užrašu. Na, tikrai.... tradiciniai religijų produktai yra va tokie ..... materialiai netvarūs. Išsimeldi sau patogų pažinimo kilimėlį atsiklaupt ir klūpi susirietusi, galvos nepakeldama į dangaus aukštybes. Vos spėji gyvenimo bėgyje iškringeliuoti kitų ribotoje formoje - ant maldų kilimėlio - pagal bendrą trafaretą užrašą : "Šlovė Alachui-Budai- Kristui."
3) didelė muliažinė balto arabų ristūno skulptūra - it mėtymo-pakylėjimo motyvacija ir viliojantis jaukas . Juk musulmonai susispiečia atnašauti gražiam įvaizdžiiui - Arabų Žirgui ar Rojaus Sodui. Koks skirtumas?Abiem atvejais - vyksta BERIBĖS GAMTOS trolinimas,poetinis spektaklis, bažnytinė misterija- performansas.
Antroji salė Erdvinė instaliacija-trejybė su krikščionių atributika
1) erdvinio salės trikampio, tradicinės "Dievo akies" piktogramos, viršukampyje -APLŪŽĘS LAIVAS. Laivas, prikrautas juodų polietileninių šiukšlių maišų. Sukežusi senos pasakos Nojaus arka, į istorijos krantą išmesta lūžena su kenksmingų atliekų foliantais. Meninis A.A. įvaizdis - kraupiai tikslus.Didžiųjų parapijų veikėjus ir 21a. stabmeldžius irgi matau kaip žmones-negyvėlius,juodų prozektoriumo maišų supresuotą turinį. Sukrauti it tamsūs apakintų būtybių maišai į gaištančio tikėjimo laivą.Jie tampa humanizmo piktuoju aklinu inkaru, istorijos balastu.
2) 4 METALINIAI NUKRYŽIUOTIEJI.. Neįspėjau mįslės, kodėl keturi? Nejau ir čia A.A. prasiskverbė į sakralios geometrijos vidurius? 12-ka - krikščionybės sakralus skaičius. 4 + 8 = 12. Antrojoje "Dievo akies" trikampio tiesėje žiojėjo i6ties 8 taisyklingi BALTI apsikritimai. Jų ovalai - suvyti iš sidabrinių metalinių siūlų. Ovalai - tos BALTOS AVYS - yra tvarkingai išrikiuoti baltame popieriaus lape. Gi tikėjimas jau popierinis, seniai, nors ir baltas baltas,kiek dairais .Ovalų kontūrai suraizgyti iš tų pačių metalinių vielučių, iš kurių nupinti Nukryžiuotieji. Išties nūdienos laike iš ugninės Kristaus dvasios liko vien žvangantis metalas.
Tobula, valstybės remiama, Monetų kalykla . Sielos joje tampa tuščiomis monadomis, baltais beveidžiais ovalais, atidavusiais Dangaus dovanotą meilės energiją tiems, kas lieja-lipdo-kala viso labo metalines skulptūrėles. Skulptūrėles, šviečiančias stebuklais tiek, kiek į jų gamybą buvo investuota tikinčiųjų meilės ir tikėjimo energijos. Štai musulmonų kilimo piešėjo motyvacija - baltas muliažinis žirgas. Lygiai taip pat mūkelių skulptorių motyvacija - apsilaupėjusi griozdiška, netaisytina valtis, prikrauta biblijinių vienintėlės tiesos juodų maišų.
Gyvos dvasios ugnies Vatikano metalo kalykloje nebelikę.Tokios kalyklos-sakyklos veiklos rezultatas tegali būti irgi blizgi metalo krūva .
3) 3 sudeginti juodi automobiliai salės viduryje, metalo kapinės. Didžiojo tuščio Dievybės trikampio, kurio tiesės tėra tuščios senos ašys, galutinis tikslas ir pasekmė tegali būti aprūkę automobiliai.Kaip tas, kurį mačiau ryte Paryžiaus gatvėje. Mačiau? O gal A..Abdulsemedo talento galios ir angelai sargai prirodė, davė raktą atrakinti menininko reikšmių pasaulį????
Beje, trečioji krikščioniškos Dievo akies ašies-linija buvo sieninis langas į Paryžių, Didįjį Meilės Miestą . Paryžius iš tiesų spinduliuoja meilę, ja ten neįmanoma neužsidegti :)))) Vadinasi, jaunasis autorius paliko šansą krikščionių tikėjimo šaltiniui vėl sutrykšti - gyvose mylinčių romantikų jungtyse.
3. Meno šventovės trikampis. A.A.išryškina ir šiuolaikinio Meno totalų hedonizmą , dvasnį abejingumą- aklumą tam ,kas vyksta už apdujusių kaifomanų durų.
1) Falokratijos performansas.
Kai neturi, kai neduota ką pasakyti, rodai antrą galą. Cunamiškai kylančią meno paklausą užtvindė panašių tuščiavidurių antragalistų autorių ordos. Įvairiausi žmogiški iškrypimai ir milijardiniai kapitalai nūnai dažnai draugauja. Juos traukia vienas prie kito. Iškrypėlių skonis diktuoja dalį meno pasiūlos, ištvirkina, nuprotina ir menininkus (pvz. Kusama, ištręšta ir išmesta Niujorko cinikų galeristų į Japonijos beprotnamį). Kaip gamtoje yra visokių pobaisių išsigimėlių , taip ir mene finansinė pasiūla gimdo produktus, kurių ne tik vaikams neparodytum. Tegu sau kergiasi sąskaitom-pozom-apdovanojimais-malonumais. Labiau stebina ŽIŪROVAI, kurie įžvelgia žemarūšėje pornūchoje gilias prasmes ir Laiko kodus.Kaip jiems negaila savo šviesų akių, užsperminamų kažkieno ekshibicionizmu?
A.A. vaizdo instaliacijoje nufilmuotas performansas:būrys jaunų menininkų mylisi glaudžiomis poromis kažkokiame parodų centre. Susėdę smagiu orgijos rateliu pasistimuliuoja, pasistoja ir pasidulkina. Ir vėl iš pradžios. Aidint smalsių žiūrovų plojimams. Vedžiodama seną taksą Vilniaus Krasnuchoje, neatsistebiu, kaip droviai jis tuštinasi, kaip neramiai skuba užkasti išmatą. Drovumas - pamatinė tyros gamtos savybė.Vaizduotė neišneša. kad tigrai ir drambliai išeitų į džiunglių atvirą aikštelę ir kergtųsi dėl pramogos, neva dėl "meninės tiesos"????.Viešai ir nepatogiai. Gi nepatogu laužt estetinę pozą, kad fotografuojant neatrodytum mėsgaliu. Pirminių instinktų tenkinimas - GYVYBĖ. Užtat priklausomybė nuo jų ir jų estetizavimas - Liga, humanizmo nuokrypis.Kas toli nuo gamtos - tas netikra, jokių išvedžiojimų figlapiais šios sezaniškos tiesos nepridengsi.
Negyvų gyūnėlių kilimo fone meninio mylėjimosi orgijos dalyviai atrodo irgi kaip Mirties parankiniai, negyvi statistai.
2) Gyvūnėlių palaikų gobelenas . Civilizacija, traiškanti gamtą.Priešais besimylinčias poreles it senovės gobelenas, per visą sieną sulipdytas, su nafta ir purvu sumaišytas, smegia į akis negyvų gyvūnėlių kilimas. In memoria - besaikiam vartojimui ir beatodairiškam atnašavimui malonumams, įskaitant sekso kultą. Aniems dvikojams broliams, kurie be rūpesčių imituoja gamtą seks-performansuose, šilta ir saugu...O kas gelbės, pasirūpins jų kaimynais,keturkojais broliais, kuriuos it JUODAS TVANAS maitoja šiuolaikinė civilizacija?????????????????????????????.Prisiminiau garsiąją šiaudinę Londono lapę, paminklą naikinamai miesto priemiesčių šeimininkei.
3)Pasaulio naują, globalistinį, antgamtinį ir ANTIGAMTINĮ veidą A.A. atvaizduoja žemėlapiu. Jame visi geolopiniai padengti garsių korporacijų logais.Anie gožiavisa, kas žalia, gyva, savita ir unikalu.
4.Smurto anatomija
Ketvirtoje salėje giganto ūgio vyras groja rytietišku etnopučiamuoju. Užburiančiai atlieka sakralias melodijas. Jos aidi per visas sales.Graudžiai ir ilgesingai. Priešingoje sienoje vis rodomas kadras, kaip to paties vyro-atlikėjo koja brutaliai traiško apelsiną. To paties žmogaus viršutinė dalis skleidžia nuostabų garsų grožį, o apatinė tuo pat metu ramiai žygiuoja-lapnoja per realius nuostabius apelsinus, gamtos Dovanas.Dualistinis, demagoginis seno, nenorinčio išeiti pasaulio veidas. Jame leidžiama suokti, gražbyliauti - viena, o daryti, elgtis - atvirkščiai . Kiek tokių patrauklių "dvasingumo šauklių", kurie čia pat, apsisukę, smurtauja, niekina visa,, ką ką tik šlovino ir su kuo meilikavo.
Vis dar vyraujantis ant Naujo pasaulio slenksčio žmonių dvipoliškumas kelia įtampas ne tik dviveidžių humanoidų artimojoje terpėje, bet ir visoje Gamtoje.Juk esame, iš Visatos centro žiūrint, vienalytė masė: žmonės, gyvūnai, augalai, daiktai, vėjai ir ledynai.
Menininkas tarp grojiko parodomojo grojimo ir jo tikrojo kasdienio traiškytojo-smurtininko vaizdinio patalpino orlaivio nuolaužą. Mes ir tik mes , piktomis mintimis, nešvariais polinkiais ir žiauriais poelgiais gimdome katastrofines avarijas. Vidinių konfliktų energijos kelia stichijų sumaištis,sėja klimato pražūtį, draiko Žemės ramybę. Seniai rašiau apie tai, jog kūrėjas negali dieną glostyti paukštukus, o naktį -juos dusinti.
Ten pat, smurto anatomijos erdvėje puikavosi labiausiai šokiruojantis A.A. įvazdis. Gražuolė, žindanti paršelį .
Niekaip jo neiššifruoju parodos kontekste. Žiūrėjosi kaip jauki naturlich pastoralė. Pirma asociacija - paradoksaliai apnuoginama, apverčiama aukštyn kojom per tūkstantmečius įsišaknijusi žiauri dogma, kuri supriešina vienarūšius tikinčiuosius su kiaulėmis ir jų valgytojais.
Biblijinė sakmė apie velnių išvarymą į kiaulių būrį NAUJU, POSTMAJINIU LAIKU išsiverčia kaip vientisas ryšys tarp žmogaus dorumų-ydų ir jo mažesniųjų brolių pasiutimų. Kas mūsų širdyse - tas laukinės gamtos elgesyje.Kiaulė nėra velnių formatas . Ginkime jos orumą !! Tiesiog pasaulis taip sutvertas, jog žmogaus vidiniai demonai, jo purvas verčia gyvuliais taikius, mylinčius gyvūnus, sutvertus gyventi Žemėje , Dievo Rojaus sode, o ne Žemėje -pikčiurnų neapykantos laukuose. Jei aplinkybės reikalautų, mielai pažindyčiau alkaną, mirštantį paršelį, kad išgyventų. Ir jokie arabų mulos ar košerinės virtuvės kabalistiniai prižiūrėtojai neturi teisių ( tik valdžios svertus!)to uždraust. Vienykimės su gamta , sugrįškim į ją , kaip į savo gimtus namus. Tai vienintėlis kelias, vedantis tolyn nuo katastrofų. A.Abdussemed'o talentas mąsliai ir meniškai užfiksavo SENO Pasaulio pabaigą. Jei žmonių sąmoningumas nenušviesės, neišsivaduos iš pykčio-smerkimo-vienos tiesos- religijų ir globalizmo gniuždančių priespaudų, toliau laukia katastrofų virtinė.Žmonių priešiškumo sklidini žemės laukai kibirkščiuos-žaibuos-šienaus-svilins visus - kiaules ir nukryžiuotųjų garbintojus, džobsus ir Alacho kilimų audėjus. Vienodai smarkiai ir mirtinai.