2014 m. kovo 29 d., šeštadienis

Dvasiniai Minliango muliažai

 Kas: filmas "Kelionė į Vakarus"  
Rež.:  Caj Minliangas (Tsai Ming-liang),Taivanis
Kada: 2014/03/29
Vertinimai: 00

"Kelionė į Vakarus" nėra meninins filmas. Festivaliuose išgarsėjusio kino meistro Caj Minliango performansas, vaidybinės  vidutiniokiškos dokumentikos atmaina. Budisto vienuolio meditacinio ėjimo ritualas Marselio gatvėse. Pastatė kamerą trijose dislokacijose ir realiame laike filmavo gatvės reportažą. Ištęstas 56 minučių trukmės gatvės atrakcionas, tapatus gyvoms gatvės skulptūroms, pagyvinančioms Europos  didmiesčius..
Populiarus Romos gatvės atrakcionas
 Eksportinė  režisieriaus arogancija ir spekuliacija: nuskraidinti budistą vienuolį į Marselį ir numesi parašiutu į gatvę. Analogas būtų rodyti, kaip Prancūzjos vienuolis su rožančiumi ant kelių katalikiškai eina Kalvarijas kokiame Tibeto ašrame popietėje, kai visi vienuoliai ilsisi ar miega. Ką duoda, išreiškia  toks paviršinis  sakralios kultūros istorinio elemento perkėlimas į jam svetimą, egzotinę  terpę? Manau, duoda Vakarų finansinį rėmimą. Juk plūsta miniomis priekvaišiai vakariečiai ieškoti egzotinio dvasingumo  į Indijos  ašramus. Šie patenkinti vykdo sėkmingą rinkodarą: užverbuok bobausį  tranzitinį vakarų turistą . Taip ir  taivanietis režisierius, matyt, pajuto kino festivalių aukso gyslą, varo jiems rytų dvasingumo muliažus ir nerausta. 
Budizmo esmė - absoliuti pusiausvyra, balansas su aplinka. Deja,  šio filmo žiūrovai žiūrovai buvo  toli gražu   ne budistiškai erzinami, migdomi, žiovinami  formaliais, nekūrybingais, vuajeristiniais vaizdais . Tarytum filmavo ne gyvas operatorius, o  automatinė vaizdo kamera. Tiesa, dalis žiūrovų  - grimzdo apspangę  į statinių scenų "dvasingumą", kaip į Roršacho psichotestus. Žmonėms su nestabilia psichika, be nuodugnesnio  dvasinio išprusimo ir pažinimo pakanka  parodyti  iš arti kunigo, vyskupo, popiežiaus, vienuolio vympelą,  šventą paveikslą, ištrauktą iš vietos energetikos ir konteksto  - ir anie  jau praskysta, lydosi, kažką transcendentinio gilaus įžvelgia ir net  patys įpuola į transą. 

Art: Gregory Colbert
 Alternatyvus pavyzdys :Gregory Colbert'o  dokumentiniai  vizijiniai filmai ženkliai giliau ir meniškiau parodo Rytų ir Vakarų sąsajas, tiesia tiltus tarp dvasiškai  ( ir energetiškai!) oponuojančių pasaulių.

Filmą verta žiūrėti dėl pirmos dalies. Tradicinio kinų teatro šokis-performansas  iš Ganžou miesto. Simboliškai šoka Kaukė -  šamaniškas lėlininkas, šokdinantis  kitus magiška valia, bet bliūkštantis susidūrimuose su  aukštesnio rango  nematomais dvasių generolais.JIs sugretinamas su  antros  filmo dalies vienuoliu, lėtai pėdinančiu po prancūzių uosto šurmulingas gatves. Suprask -  abu savo  keistais ritualais, nematomau valdymu  mus  veikia, šokdina, tik to nenumanome.
 Romoje, prie Koliziejaus sėdi gyva skulptūra - popiežiaus Jonas Paulius 2-ojo antrininkas.  Pozuoja su vaikais, geranoriškai ir išmintingai  pakalba su praeiviais apie Jėzų, pacituoja Dekalogą. Per jo gyvą performansą kalba didinga, bet ir karnavalinė, feliniška, pompastiška Romos dvasia. Kiekvienas sąlytyje su gyvu Šventenybės atvaizdu susikalibruoja asmeninį idealų santykį  su tikruoju Popiežiumi. Su filmo vienuoliu neina  susibendrinti. JIs  tampa antikvariniu  suvenyriniu  Rytų kilmės inkliūzu  gyvame Europos šurmulyje. Eksportiniu, išsivadėjusiu ex-dvasingumo simboliu. 
  
Li Wei dressed as a Monk is lowered into position via a crane and some heavy duty cables. 
(Fontaine of Lyons at La Villette in Paris)
    Pamačiusi antrą garsaus režisieriaus filmą, susianalitinau,  kodėl jo braižas man  nepriimtinas, totaliai  antipatiškas.  Jis nėra kūrėjas. Viso labo žaidžia svetimų sukurtais  žaislais, ištrauktais iš svetimų smėlio dėžių. Prisisiurbia minčių ir idėjų iš kitų , -  ir apvirškintas jas  atrajoja kartotiniais vaizdiniais, sintezuoja į  ekstrymą. Gaunasi GMO menas.   Daug bendro su šaltakraujais, ideograminiais, plakatiniais, negyvais Tado Vidmanto filmais- memais. Vietomis vaizdai gražūs, vietomis veidas imponuoja,  stilingai nugludinta , bet   gyvo, pirmapradžio kūrybinio skonio nėra. Žiūrovo vaizduotė  Minliango  ištęstus iki begalybės nebylius kadrus užpildo asmeninėmis reikšmėmis, lyg į tuščią indą  į  filmą pripila savo  potyrių, savo pasaulių vandens. MInliano pasaulis  nėra savistovis, netrykšta iš vientisos kūrybinės versmės, o tik išplukdo į paviršių  susiurbtas reminescencijas iš kitų meistrų,nuplukdo jas režisieriaus pasirinktos idėjos pasroviui  .Net veidrodžio idėją  filme atkartojo iš  Makmalbafo  bahajiškos refleksijos.

Būtų sąžiningiau, jei autorius nespaustų  iš savęs per jėgą filmų, o , tarkime,  autoriniame bloge nužymėtų autorius tų performansų ir fotografijų, iš kurių mito, ėmė idėjas. "Jei neturi ką  reikšmingo pasakyti - tylėk, brandink savyje būsimus kūrybinius projektus, bet neknisk proto pasenusio galiojimo produktais  ", - tai - šiuolaikinio meno credo.

 Ilgokai kamavausi, ką norėta šiuo nuobožiu filmu apsakyti? Kad  dvasinio žmogaus basos pėdos - tegu ir lėtos, netgi labai per lėtos šiuolaikiniams greičiams,  - pasiliks amžinybėje. Kad dvasinis žmogus - dega ugnies liepsna, eina priešinga kryptimi, iriasi prieš minią, kyla sunkiai sąmoningėjimo ir askezės laiptais  į šviesą. Labai netgi gera, teisinga idėja. Tačiau parodyta - lėkštai, daiktiškai, kaip naujienų reportažas.

Netgi pažangiausia kino kalba nepritaikyta parodyti, ką daro, kokiais ginklais sergsti žmoniškumą  dvasiniai kariai. Astraliniai mūšiai ir maldų siuntėjai-adresatai neturi žemiškos, kūniškos plotmės. Vidinėje regoje jų neįmanoma įvaizdinti, jie juntami, na tarkime,  kaip kvantiniai energijos gūsiai. Juos pajėgi iliustruoti, atkartoti  muzika, lazerių šou. Šiuosyk Minliangas įbrido  į  nepažįstamus, neatsivėrusius jam   sakralumo vandenis, kuriuose paskendo.  Taigi susitapatino su folkloriniais kaimo klebonais, kurie  išdidžiai ir meniškai nešioja vympelus  bažnytinėse procesijose. 
 ------
Vakare Katedros aikštėje  jaunimas iš žalias.lt rengė akciją performansą Žemės valandai paminėti. Uždėgė 1000 žvakučių  kaip didelį Europos žemėlapį. Akcijos dalyviai meditavo, tykiai rymojo aikštėje lyg  pagonys prie apeiginio laužo.  Prie  Bokšto Varpinės jaunimo grupė  šoko santūriai improvizuotą breiką.20:30 miesto centre užgeso šviesos ir įsižiebė žvaigždės giedroje naktyje.  Dieviška, kosminė tyla apjungė  susirinkusius savaime,be  kokio nors vienuolio atėjimo ir meditacinio dirigavimo. Sakralūs ritualai  irgi keičia formas ir jų išpildytojus.  Bendru jausmu ir rūpesčiu, nerimo mintimis apglėbti Žemę - tai dovanoti  amžiną gyvenimą ateities kartoms. Sušokti miestui  improvizuotą, intuityvią ,kuo gražesnę  jaunystės mandalą - tai irgi už jį pasimelsti.   
       
     







2014 m. kovo 23 d., sekmadienis

Amen japonų soriukams

Kas: filmas "Forma (2013)
Rež:  Ajumi Sakamoto ( Ayumi Sakamoto), Japonija
Kada: 2014/04/22
Vertinimai: 6/10 (prastai sukaltas scenarijus,  prasta vaidyba, užtat  režisūra ir pati istorija - bomba japonų , ne pasaulio, kine)

http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1390393009

Detektyvų recenzija - nedėkingas dalykas. Draudžiama spoiler'iauti, nevalia atskleisti  nusikaltimo eigos tiems, kas  dar nematė filmo. Nevalia atimti iš jų malonumą pereiti  siužeto labirintais  Tačiau "Formos" atveju privalu įspėti - nenutraukite  žiūrėjimo anksčiau laiko, lavonas bus, tikrai,  garantuota. Pabaiga verta kamavimosi stebint web-stream'o tempu ištęstus epizodus.

 Filmas labai labai patiko.Skvarbus, modernus, meniškas,  revoliucingas, filosofinis, reprezentuoja aukštąją japonų kultūrą.  Kad jį  giliau suprastum, reikia bent kiek nuodugniau išmanyti. japonų kino istorijos kontekstą .Ajumi Sakamoto , kaip ir privalu sąžiningai menininkei,  veda dialogą, perima charakterių ir idėjų estafetę iš Japonijos  meno  stulpų-grandų.

 Pirmas reversas- į Akiros Kurosavos "Rasiomono"  nusikaltimo trikampio anatomiją. Rasiomone -  meilės-pavydo-keršto drama kerinčios gamtos fone. "Formoje" - pavydo-keršto-  pasaulėžiūrų antagonizmo kulminacija biuro sandėlyje , tarp tuščių prekių dėžių.
Antrasis reversas - į Kobo Abės romaną "Žmogus dėžė".  Filmo pradžios scenoje pagrindinė herojė Ajako  slampinėja  po tuščias savo biuro valdas užsimaukšlinusi dėžę, žiūri į pasaulį pro  mažytę dėžės skylutę. Į savo vidinės dėžės spraudžia ir aplinkinių poelgius -  nuolat priekaištaudama  reguliuoja dėl smulkmenų  tėvą, kontroliuoja mokyklos draugę Jukari, kad  ši griežtai laikytųsi pareigybinės subordinacijos, neperžengtų socialinių riboženklių. Karjeristės Ajako gyvenime viskas suplanuota, sustyguota, terminuota, paklūsta FORMOS KULTUI iki smulkmenų, iki laiško klientams milimetrinio sumaketavimo. Jos  suformatuotoje kartoninėje pasaulėžiūroje SMS  flirto laiškas - jau  nuodėminga vilionė, poros  romantinė vakarienė  - jau šeimos griovimas, o vyro dovanos moteriai -  be išlygų atlygis už lovą. Kitaip jos galvoje-pasaulyje-dėžėje negali būti, nes peržengia  siaurus suvokimo rėmus. JI - not open minded.  
Art: Kumi Mashida. Flower eater.

 Jukari - priešingai -  gyvena spontaniškai, nemotyvuotai, moteriškai, be atodairos į slogią praeitį.Įvykių, kurie  metų metais kankina, slegia Ajako, nerūpestinga atlaidi gražuolė Jukari net neprisimena. Jukari pasirinkimuose nesilaiko riboženklių, susitarimų, nepaiso sutartinių  archainių normatyvų: padoru-nepadoru. JI tiesiog plaukia gyvenimu pasroviui laisva, neišduodama savo jausmų. 

Analogiškų  moterų charakterių sankirta  - amžina. JOs susiduria  kaktomušoma ne tik japonų biosocialiniuose ryšiuose. Karjeristė ir plevėsa, Paklusnioji ir Laisva lyderė,  davatka ir palaidūnė, bjauriukė ir  meilės deivė, Ragana ir Milda.  Jų abipusė  biologinė, egzistencinė antipatija yra  socialiai kamufliuojama į konkurencinius žaidimus ir smulkius konfliktus. Tačiau po jais - struktūrinis , bazinis jų amžinas susidūrimas   kaip priešingų stichijų. Mat visada bus tos, kurios rimtai ir solidžiai konstruos atsakomybės dėžes ir  - bus tos, kurios dzeniškai, drugeliškai  mėgausis gyvenimu,  supsis ant   meilės ir vėjo sūpuoklių        .         

Filmo meniškumo įrodymas -  įtaigūs savistoviai  įvaizdžiai-mitai. Štai Juriko supasi ant sūpuoklių. Štai jos  bohemiškai sujauktame kambaryje  suklumpa prie jos lovos eilinis įsimylėjęs vyras. Štai ji vakare vis skubanti į pasimatymą su kažkuo.  Stereotipinės, amžinai besikartojančios  gražių, jausmingų, mylinčių moterų gyvenimo mizanscenos. Ir štai Ajako nuobodžiai , mechaniškai, sukandusi dantis kas vakarą atlieka dukrišką pareigą , gamina maistą  - ši scena tęsiasi net 24 min!  O kaip kitaip parodyti   pareigose surobotėjusios moters nykiai, be įspūdžių kaitos, ištęstą,  strateginiu  planavimu užmuštą laiką?. Juriko savo elgesiu, buvimu naikina FORMĄ,  į kurią  įsimūrijusi Ajako  konstruoja tikslingą pasiekimų vertikalę.

Genialiai nufilmuota nusikaltimo scena. JUk nūdienos dauguma smurtinių kriminalų vyksta ne dėl aistrų ar   jausmų,  ne dėl įžeistos garbės, o dėl  susvetimėjusių individų NESUSIKALBĖJIMO, iš išskaičiavimo, dėl naudos, dėl mąstymų skirtumų-priešybių, dėl  ilgai kaupto pykčio proveržių. Paskutinis  draugių-priešių  ginčas - mirtinų konfliktų klasika. JOms nelemta susikalbėti, susitarti, susitaikyti, nes judviejų FORMOS - priešingos, nesusilydo. Jų mąstymai - skirtingos planetos.

Ajako įkūnija konservatyvias tradicijas, kur šeimos, korporacijos garbė - aukščiau visko, aukščiau asmeninių jausmų. Tradicijas, kur visi, kas  socialiai nesusiformatina ir  griauna  sutartines formas - priešai. Režisierė anatomiškai tyrinėja, iš arti parodo, negailestingai atskleidžia  biuro vadybininkės  būties pilką beprasmybę, susvetimėjusios visuomenės narelio desperatišką poreikį  laikytis įsikibus bendros formos.
Laisvo šiuolaikinio žmogaus pasirinkimai  grindžiami  natūraliais jausmais. Neįmanoma ilgai ištverti ten ,kur viskas  iki koktumo nemiela , neįmanoma prievartauti save  ir pamėgti kažką iš prisitaikymo, naudos, dėl komforto zonos, Anksčiau ar vėliau užsmaugti,  tamsiuose rūsiuose ar karjeros lentynose  sandėliuojami  jausmai prasiverš ir sugriaus  melo sau piramidę.          

Art: MIwa Janagi. Elevator girl 
Filme tradicinis parodomasis, reprezentacinis japonų mandagumas eižėja kaip marių ledas pavasarį. Dialoguose nuolat skamba  "ATSIPRAŠAU", kaip įkyrus, tuščias  refrenas. Juk  realiai nėra už ką atsiprašinėti,  teliko tuščia japoniškų  pagarbių reveransų  tradicinio etiketo forma-dėžė. Dramos įkarštyje nusikaltimo liudininkas iš korporatyvinės įdiegtos pagarbos poniai visa dar pagarbiai  jai lankstosi,  paslaugiai atsiprašinėja. Tačiau jo tolesnis poelgis jau padiktuotas jausmų , ne tradicinės paklusnumo  bendrai tvarkai  formos. Sorry-atsiprašau.  Formalūs  šypsningi  japoniški soriukai - atsiprašiukai nyksta, išeina sulig Meilės Laikmečio atėjimu . Net tradicinis charakiri aktas finale neįvyksta, nes vyras per stipriai  myli tą , dėl kurios poelgio turėtų  tradiciškai apginti garbę, viešai  nusidurti.

Arthausinis psichotrileris -   sunkiai žiūrisi, net kartkartėmis apima tuštumos pojūtis. Bet juk ir herojų būtis - tuščia forma, kurią užpildo darbas-kulinarijos kultas  TV . Filmas -  debiutas, režisierė iš nepatyrimo  dar nesuvaldė  kino kūrinio formos. Tačiau daug žada A.Sakamoto non-konformizmas, idėjinė drąsa, su  kuria išpreparuojami, nūdienos veidrodyje  devalvuojami klasikiniai  japoniški archetipai - moterų žūtbūtinės dvikovos, vyro mirtinai atsakinga meilė-tarnystė, dukters uoli pareiga vardan šeimos garbės.  




2014 m. kovo 22 d., šeštadienis

Kada išnyksta talentas?

Kas: filmas "Prasta šukuosena" (Pelo Malo / Bad Hair)
Rež:  Mariana Rondon ( Venesuela) 
Vertinimai: 10/10
http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1389212220

Ydingas mitas , jog "talentas pats prasimuša". Galbūt taip buvo kažkada, kai gyveno gerieji karaliai, kilmingi aristokratai dvarininkai ir bajorai su nenupirktais kilmės dokumentais,  rūpestingi mokytojai ir pasišventę mecenatai. Buvo ir pražuvo. Galbūt pramanas apie  sparnuoto paukščio prasimušimą skurdo narvelyje -  patogus pasiteisinimas plagiatoriams ir meno komersantams. Anie braunasi į  šlovės viršūnes pakeliui nučiulpdami,nutręšdami,  pamėgdžiodami  ( geriausiu atveju - įmantriai imituodami) tikruosius talentus, užimdami jų vietą gerųjų prodiuserių paunksmėje.

 Talentas tuo ir ypatingas, kad pats niekada neprasimuš.  Jį  reikia surasti, įžvelgti, suprasti,  išpuoselėti. Užtat jį užmušti, išravėti sulig pirmais pumpurais  - paprasta, kaip 2x2, kaip vandenį kur nors nuleist ar laiptinėje nusičiaudėti. Niekas net ir dėmesio neatkreips. Tiesiog vieną gražią dieną  talentingas vaikas liausis dainavęs, piešęs, šokęs. Jam daugiau nebesidainuos, nesipieš,nesišoks... Jis taps VIENODU bebalsiu statistiniu minios beveidžiu... runkeliu... Venesuelos bananu...

Art: Jesus Villareal. The boy of the gold mask ( Venezuela)
Chuniorui, 9-mečiam Karakaso varguolių berniukui (  lietuvių vertėja  kažkodėl vertė - Jauniui, chia-cha) , nulemtos 2 Likimo gijos. Užaugus su gyvenimo iškankinta  vieniša mama-  būti nušautam, kaip tėvas. Arba išsigelbėti po močiutės sparnu - išsiauklėti į gėjų. Jo aplinka nežino kitų alternatyvų, todėl nuoširdžiai, entuziastingai grūda meniškos sielos,artistišką  berniuką į skurdžiausių daugiabučių norminius rėmus. Neleidžia net pabandyti būti savimi, susivokti noruose, apginti išskirtinumą. Su  skustuvu iki šaknų išrauna jo pirmąją  mažą svajonę - dainuoti išsitiesinus garbanotus juodaodžio plaukus.

Pirmas žingsnis į  totalitarizmą, visuomenės degradavimą - neleisti vaikui išreikšt save, per jėgą jį standartizuoti,  draudžiant bet kokią iniciatyvą ir kitoniškumą, išraunant pirmuosius savimonės, laisvos valios daigus. Venesueloje tą  draudžiamąją, antihumanišką jėgą  įkūnija mama, profesionali apsauginė. Lietuvoje tą įkūnija visa visuomenė, pradedant "pseudoelitinio" valgymo normintojais užkalniais-jurkevičiais ir baigiant ultrapatriotinio mąstymo prievaizdais-cenzoriais juknevičienėmis-valatkomis-kęstučiaismasiuliais.      

Tai kas gi užmuša talentą? Paprastos, bulvinės kasdienybės rutina. Kai  namie net televizoriaus nėra, o, pasistaipius valiūkiškai  prieš veidrodį,  mama paklaiksta iš siaubo, kad sūnus - žydras. Kai niekas iš artimųjų nesupranta  ir nemyli tokio , koks esi ir koks gimei. Kai niekam nesi reikalingas toks, koks nori būti, ne kokiu būsi kitiems  parankus standartas. Talentą užmuša, suignoruoja  ir -  šaltos, valdingos, abejingos  mamos.  Chunioro mama -  tokia kaip visos tipinės paprastos venesuelietės, didžiasalietės, krasnuchietės (Vilniuje), naujaakmenietės. Kaip visos didmiesčių nutriušusių miegamųjų  vienišos supermamos - skubanti, išsekusi, nervinga,  ieškanti geresnio darbo,  pripuolamai seksuojanti,  pagaliau randanti darbą per lovą,   tempianti  dėl menkiausios  elgesio keistenybės sūnų  konsultuotis pas gydytoją .

Art: Jesus Villareal (Venezuela)_
Šaunus, sokratiškas gydytojo vaidmuo. Į motinos baimes: "Ar Chunioras  žydras?" , šis, kaip kunigas, išaiškina: " Tik jis vienas gali nuspręsti, kai užaugs." Chunioras nusprendžia anksčiau - nurėžti svajonę ir ... nebedainuoti. Kodėl?   Nes nėra kitos gijos, kurią žinotų, kurią norėtų jam įduoti mama.

Filmo tematinės intonacijos artimos A.Čechovo apsakymams.  Ryškūs charakteriai, kuriuos sulipdė beviltiška terpė. Esi mažas žmogus, ir mažai tu gali, kad ir koks įstabus tau rodosi pasaulis. Beveik dokumentali  tipinio  blokinio daugiabučio istorija, kur šeimos skruzdiškai kapanojasi  urbanistinėje-postindustrinėje  kovoje dėl būvio.   





2014 m. kovo 3 d., pirmadienis

Giesmė ateičiai prieš kostiumuotas varneles


Kas: iškilmingas vasario 16-osios minėjimo koncertas. 
Kur: LNF
Dirigentas: R. Šervenikas  
Solistai: Asta Krikščiūnaitė ir Tomas Girininkas
Kada:2014/02/16


  "Uždėti varnelę" - žavus ir tikslus posakis, apibūdinantis valdininkus ir šiaip karjeristus, kurie kažką daro ne iš įdomumo/meilės/noro/priklausomybės/ vidinio poreikio/ idėjos, o tik Formaliai, dėl to, kad taip viršininkas liepė, iš uolaus tarnybinio pareigingumo. Angliškai -   put a check mark next to, rusiškai -для галочки. поставить галочку.

 Į Filhamonijos salę sugužėjo  pulkas biurokratų atsižymėti dėl progos,  dėl varnelės, apsišviesti  prieš savo viršininkus.Klausytojai "dėl varnelės"  kenkia salės akustikai, jie sugeria, prislopina  muzikos garsus kaip rankų darbo kilimas.

Provalstybiniame proginiame performanse įdomiausi elementai buvo žymūs LRT politikos žurnalistai. Atžygiavio su šeimomis, pasipuošę, pilna krūtine  užsimerkę giedojo Tautinę giesmę.Po to primigę kankinosi  šalia abi koncerto dalis. Jų  atstiktinis atsiradimas  simfoninės muzikos koncerte ( gi šiaip nevaikšto)  tapo menine performanso  mįsle. Dėl karjeros, dėl išskaičiavimo apsilankė atbūti ? Ar iš nuoširdaus patriotizmo pagerbė Prezidentės renginį? Prezidentei sąžiningiau būtų  suvesti savo svitą kur nors arčiau jų  pomėgio - į Merūno ar VJuozapaičio  arijas Operos ir baleto teatre.  Kostiuminiai falsifikatai  ir koncertiniai feikai gadina  ilgam orą Muzikos šventovėje. Reanimuoja sovietinių   privalomų minėjimų dvasią su privalomu nomenklatūros atsiižymėjimu  ir privaloma koncertine dalimi.

Pirmoji koncerto dalis - šiupininė. Kūriniai parinkiti irgi šlovingi,  patetiški, skirtingų lietuvių autorių,  proginiai, be tarpusavio reikšminio muzikinio ryšio. Ryšys buvo popierinis, ataskaitinis  - per  stereotipinius lietuvybės brendus pavadinimus: Muzika-Gloria- Čiurlionis.      
Antroje dalyje nuskambėjo premjera, minėjimui užsakytas Vidmanto Bartulio kūrinys "Giesmė ateičiai" sopranui, bosui, chorams ir simfoniniam orkestrui.  Muzikinė kūrinio kalba įgarsino kitas, priešingas  autoriaus  mintis  ir idėjas, nei  jos buvo deklaruotos  tekstais ir world stiliaus paviršine struktūra.  Štai kaip! Eurobiurokratų  diktatūroje tik muzika valstybiniu lygiu pasiliko teisę kalbėti atvirai apie Laiko dvasią. Tik kompozitoriai tebeturi  Laisvo žodžio prabangą  Mat muzikos kalbos  ex-eurokomisarai ir valdžiažmogiai neįkerta. Už internacionalaus  strutkūrinio fasado, orientuoto į Briuselio  kosmopolitiškas sandraugas  ir sanglaudas, kompozitorius  išliejo beribę, karštą meilę mažytei Lietuvėlei, išpažino tikėjimą jos statybinėmis galiomis nepražūti didžiųjų kaimynų smagračiuoseir prievolėse.

Kūrinys - parašytas pagal valstybės užsakymą, specialiai šiai progai. Puikus precedentas! Kultūros topas - pagerbti  kasmet Nepriklausomybę nauju  autoriniu kūriniu.Už šią pavyzdinę iniciatyvą  J.E.Prezidentė verta garbės lentos ant Filharmonijos sienos.
 GENTIS ADOMO - kūnas vienas.
 Iš vieno molio yra sutvertas 
Ši sufijaus poeto SAADI mintis persipynė, susiliejo į daugiaspalvį  polifoninį world'ą  persų, prancūzų, anglų, vokiečių, rusų, lietuvių kalbomis. KOmpozitoriaus subtili  dvasios klausa atspindėjo kosmopolitnius  globalizmo  įtakų skersvėjus,  kurie pūstelėjo į mažą Karalių Pasakos lopinėlį, vardu Lietuva. It senoviškose sutartinėse  į  daugiabalsę naująją prokalbę  susipynė ir musulmonų-krikščionių-budistų  šventgarsių kanonai. Tapati Babelio polifonija  skamba jautriai europiečio klausai tarpmiestiniuose oro uostuose, kur  laikinai susiplaka, susikryžmina  daugiataučiai žmonių srautai. Lygiai taip jų  sumiksuoti kultūriniai laukai  kitomis spalvomis-garsais-mandalomis  ima gaubti ligi tol monochromines, vienalytes tautas.


D. JOkubaitienė. Vaikystės uostas 
Astos Krikščiūnaitės vokalas, jos  jautrus ir emocionalus  rečitatyvas  - vedė  globalių samplaikų chore lietuvybės gaidą. Vedė tvirtai , motiniškai, raiškiai, su pagarbia atjauta  svetimgarsių melodijų intarpams.V. Bartulis jos arijų melodingu  motyvu tarsi prisiekinėjo, užkeikinėjo (gerąja prasme)  lietuviškąjį ."Giesmės  ateičiai" leitmotyvą neprapulti, neišnykti didžiųjų kalbų ir garsinių paveldų  almesyje, alase.

Struktūriškai kūrinys jau - iš naujųjų, meninių ir tematinių. Skirtas ne galvai,  ne smegenims pajudinti, o pajautoms sustiprinti, , vaizduotei sužadinti, įkvėpti ir atgaivinti tikėjimą, svajones. Nelygu  kinas, kuriantis įsimintinus vaizdinius, kurie ataidi  pajautose ir  žymiai vėliau, po perklausos. Giesmės melodijos - itin raiškios, paprastos, iškalbingos, be antraeilių temų ir  intelektualių saviraiškos monologų. Tikrų tikriausia širdies giesmė, gimusi iš stipraus tikėjimo ateitimi. 

"Statom, statom,statom" - nualma, iškužda chorai po striprių dominuojančių  rytietiškų  ir pravoslaviškų motyvų. Be abejo, statom  kuo tvariau ir greičiau Lietuvą, kol Briueslis duoda, o Maskva   dar neatėme, kol Irakas dar nesusprogdino:)))

D. Jokubaitienė. Šventė 
Kūrinio pabaigoje į salę išbėga  ATEITIS  - būrys liepaičių-ąžuoliukų. Laisvi ir margaspalviai, neakademiniai, nesurikiuoti  -  jie stryksėjo scenos papėdėje ir  tęsė  muzikines ( ir dvasines !)  Lietuvos statybas globalių melodijų fone skardžiu, viltingu Tėvynės pašlovinimu. Gal pirmąsyk mačiau-išgirdau vaikų temą  oficiozuose  ne pompastišką, ne pionierišką, ne spekuliacinę ( kai  vadai-bonzos  įsiteikinėja masėms įsiamžindami šalia vaikų). Juk visi - dori ir neiškrypę - suprantam , kad ginam-statom šį mažulytį žemės lopinėlį  ne sau, o Vaikams, jų šviesiai ateičiai.
 


Kompozitorius Vidmantas Bartulis:,„Tikras patriotas – ne tas, kuris garsiai rėkia mitinguose, o tas, kuris nuoširdžiai ir sąžiningai dirba Tėvynės labui – tokiu žmogumi norėčiau laikyti ir save.Visą gyvenimą kuriu Lietuvoje ir apie emigraciją niekuomet negalvojau. Manau, kad visus kylančius sunkumus geriausia išgyventi Tėvynėje, drauge su artimaisiais."