Kas: filmas "Prasta šukuosena" (Pelo Malo / Bad Hair)
Rež: Mariana Rondon ( Venesuela)
Vertinimai: 10/10
http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1389212220
Ydingas mitas , jog "talentas pats prasimuša". Galbūt taip buvo kažkada, kai gyveno gerieji karaliai, kilmingi aristokratai dvarininkai ir bajorai su nenupirktais kilmės dokumentais, rūpestingi mokytojai ir pasišventę mecenatai. Buvo ir pražuvo. Galbūt pramanas apie sparnuoto paukščio prasimušimą skurdo narvelyje - patogus pasiteisinimas plagiatoriams ir meno komersantams. Anie braunasi į šlovės viršūnes pakeliui nučiulpdami,nutręšdami, pamėgdžiodami ( geriausiu atveju - įmantriai imituodami) tikruosius talentus, užimdami jų vietą gerųjų prodiuserių paunksmėje.
Talentas tuo ir ypatingas, kad pats niekada neprasimuš. Jį reikia surasti, įžvelgti, suprasti, išpuoselėti. Užtat jį užmušti, išravėti sulig pirmais pumpurais - paprasta, kaip 2x2, kaip vandenį kur nors nuleist ar laiptinėje nusičiaudėti. Niekas net ir dėmesio neatkreips. Tiesiog vieną gražią dieną talentingas vaikas liausis dainavęs, piešęs, šokęs. Jam daugiau nebesidainuos, nesipieš,nesišoks... Jis taps VIENODU bebalsiu statistiniu minios beveidžiu... runkeliu... Venesuelos bananu...
Chuniorui, 9-mečiam Karakaso varguolių berniukui ( lietuvių vertėja kažkodėl vertė - Jauniui, chia-cha) , nulemtos 2 Likimo gijos. Užaugus su gyvenimo iškankinta vieniša mama- būti nušautam, kaip tėvas. Arba išsigelbėti po močiutės sparnu - išsiauklėti į gėjų. Jo aplinka nežino kitų alternatyvų, todėl nuoširdžiai, entuziastingai grūda meniškos sielos,artistišką berniuką į skurdžiausių daugiabučių norminius rėmus. Neleidžia net pabandyti būti savimi, susivokti noruose, apginti išskirtinumą. Su skustuvu iki šaknų išrauna jo pirmąją mažą svajonę - dainuoti išsitiesinus garbanotus juodaodžio plaukus.
Pirmas žingsnis į totalitarizmą, visuomenės degradavimą - neleisti vaikui išreikšt save, per jėgą jį standartizuoti, draudžiant bet kokią iniciatyvą ir kitoniškumą, išraunant pirmuosius savimonės, laisvos valios daigus. Venesueloje tą draudžiamąją, antihumanišką jėgą įkūnija mama, profesionali apsauginė. Lietuvoje tą įkūnija visa visuomenė, pradedant "pseudoelitinio" valgymo normintojais užkalniais-jurkevičiais ir baigiant ultrapatriotinio mąstymo prievaizdais-cenzoriais juknevičienėmis-valatkomis-kęstučiaismasiuliais.
Tai kas gi užmuša talentą? Paprastos, bulvinės kasdienybės rutina. Kai namie net televizoriaus nėra, o, pasistaipius valiūkiškai prieš veidrodį, mama paklaiksta iš siaubo, kad sūnus - žydras. Kai niekas iš artimųjų nesupranta ir nemyli tokio , koks esi ir koks gimei. Kai niekam nesi reikalingas toks, koks nori būti, ne kokiu būsi kitiems parankus standartas. Talentą užmuša, suignoruoja ir - šaltos, valdingos, abejingos mamos. Chunioro mama - tokia kaip visos tipinės paprastos venesuelietės, didžiasalietės, krasnuchietės (Vilniuje), naujaakmenietės. Kaip visos didmiesčių nutriušusių miegamųjų vienišos supermamos - skubanti, išsekusi, nervinga, ieškanti geresnio darbo, pripuolamai seksuojanti, pagaliau randanti darbą per lovą, tempianti dėl menkiausios elgesio keistenybės sūnų konsultuotis pas gydytoją .
Šaunus, sokratiškas gydytojo vaidmuo. Į motinos baimes: "Ar Chunioras žydras?" , šis, kaip kunigas, išaiškina: " Tik jis vienas gali nuspręsti, kai užaugs." Chunioras nusprendžia anksčiau - nurėžti svajonę ir ... nebedainuoti. Kodėl? Nes nėra kitos gijos, kurią žinotų, kurią norėtų jam įduoti mama.
Filmo tematinės intonacijos artimos A.Čechovo apsakymams. Ryškūs charakteriai, kuriuos sulipdė beviltiška terpė. Esi mažas žmogus, ir mažai tu gali, kad ir koks įstabus tau rodosi pasaulis. Beveik dokumentali tipinio blokinio daugiabučio istorija, kur šeimos skruzdiškai kapanojasi urbanistinėje-postindustrinėje kovoje dėl būvio.
Vertinimai: 10/10
http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1389212220
Ydingas mitas , jog "talentas pats prasimuša". Galbūt taip buvo kažkada, kai gyveno gerieji karaliai, kilmingi aristokratai dvarininkai ir bajorai su nenupirktais kilmės dokumentais, rūpestingi mokytojai ir pasišventę mecenatai. Buvo ir pražuvo. Galbūt pramanas apie sparnuoto paukščio prasimušimą skurdo narvelyje - patogus pasiteisinimas plagiatoriams ir meno komersantams. Anie braunasi į šlovės viršūnes pakeliui nučiulpdami,nutręšdami, pamėgdžiodami ( geriausiu atveju - įmantriai imituodami) tikruosius talentus, užimdami jų vietą gerųjų prodiuserių paunksmėje.
Talentas tuo ir ypatingas, kad pats niekada neprasimuš. Jį reikia surasti, įžvelgti, suprasti, išpuoselėti. Užtat jį užmušti, išravėti sulig pirmais pumpurais - paprasta, kaip 2x2, kaip vandenį kur nors nuleist ar laiptinėje nusičiaudėti. Niekas net ir dėmesio neatkreips. Tiesiog vieną gražią dieną talentingas vaikas liausis dainavęs, piešęs, šokęs. Jam daugiau nebesidainuos, nesipieš,nesišoks... Jis taps VIENODU bebalsiu statistiniu minios beveidžiu... runkeliu... Venesuelos bananu...
 |
| Art: Jesus Villareal. The boy of the gold mask ( Venezuela) |
Pirmas žingsnis į totalitarizmą, visuomenės degradavimą - neleisti vaikui išreikšt save, per jėgą jį standartizuoti, draudžiant bet kokią iniciatyvą ir kitoniškumą, išraunant pirmuosius savimonės, laisvos valios daigus. Venesueloje tą draudžiamąją, antihumanišką jėgą įkūnija mama, profesionali apsauginė. Lietuvoje tą įkūnija visa visuomenė, pradedant "pseudoelitinio" valgymo normintojais užkalniais-jurkevičiais ir baigiant ultrapatriotinio mąstymo prievaizdais-cenzoriais juknevičienėmis-valatkomis-kęstučiaismasiuliais.
Tai kas gi užmuša talentą? Paprastos, bulvinės kasdienybės rutina. Kai namie net televizoriaus nėra, o, pasistaipius valiūkiškai prieš veidrodį, mama paklaiksta iš siaubo, kad sūnus - žydras. Kai niekas iš artimųjų nesupranta ir nemyli tokio , koks esi ir koks gimei. Kai niekam nesi reikalingas toks, koks nori būti, ne kokiu būsi kitiems parankus standartas. Talentą užmuša, suignoruoja ir - šaltos, valdingos, abejingos mamos. Chunioro mama - tokia kaip visos tipinės paprastos venesuelietės, didžiasalietės, krasnuchietės (Vilniuje), naujaakmenietės. Kaip visos didmiesčių nutriušusių miegamųjų vienišos supermamos - skubanti, išsekusi, nervinga, ieškanti geresnio darbo, pripuolamai seksuojanti, pagaliau randanti darbą per lovą, tempianti dėl menkiausios elgesio keistenybės sūnų konsultuotis pas gydytoją . |
| Art: Jesus Villareal (Venezuela)_ |
Filmo tematinės intonacijos artimos A.Čechovo apsakymams. Ryškūs charakteriai, kuriuos sulipdė beviltiška terpė. Esi mažas žmogus, ir mažai tu gali, kad ir koks įstabus tau rodosi pasaulis. Beveik dokumentali tipinio blokinio daugiabučio istorija, kur šeimos skruzdiškai kapanojasi urbanistinėje-postindustrinėje kovoje dėl būvio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą