2013 m. rugsėjo 27 d., penktadienis

Kaimo studija'5 : raudoni angelai

Kada: 2013/09/26

Dėl kompromisų pasirinkau temą "Angelai". Kultūra tai -  abipusiai tolerantiški  dialogai. Jei katalikiškos pakraipos bibliotekoje dominuoja, yra iškeliamas kaip stabas Kristaus mitas, vadinasi, reikia gerbti  šią vietinę mitologiją, skirti ir jos pažinimui dalį temų.
Art:Hans Memling. Angels

Susirinko pradinukų branduolys.Mat vyresni  parvažiuoja į kaimą 15 val autobusu, nespėja ateiti. Janekas atbėga uždusęs  apie 16 val, kažką  greitomis perkandęs.
 Parinkau pavyzdžių , įkėliau į kompą , kaip kiti vaikai atvaizduoja Angelus. Peržiūrėjome, aptarėme  klasikinį  Angelo vaizdinį tarp žvaigždžių, su naktiniais marškiniais, sparnais ir garbanotais plaukais. Jie neskubėjo , delsė prie baltų A3 "Belyje nochi" gamybos lapų. Paklausiau , ar tiki Angelais? Tyla. Agata suabejojo: "Nežinau, jų nemačiau ,kad tikėčiau."
Papasakojau tikrų  istorijų iš savo gyvenimo, kai maldos išgelbėjo kritiniu momentu. Kad kiekvienas  turim Angelą sargą, kad atsiranda šalia kraštutinio pavojaus akimirką ir pakiša pagalvę, pakužda, kur slėptis ar kokio šiaudo griebtis. Jie vis vien sėdėjo su teptukais  užsispaudę ir laukė dar paaiškinimų, kas gi tos mitinės būtybės, kurių nėra matę ir net sapnavę. Mat vargšų vaikai nėra įdomūs bažnyčiai, jų sąmonė neindokrinuota krikščioniškos pasaulėjautos  vaizdiniais, jie net iš fantazijų neturi ko pasisemti.
Aurelijos gerasis Angelas
Toliau aiškinau :" Jūs -  laimingi, nes turite gerus tėvelius ir draugus. Jie jus saugo nuo nelaimių, jie  jūsų  tikrieji Angelai Sargai. Tačiau visada gali nutikti bėdelių, kuriose vien  tik dangiški Angelai tegelbės." Manau, šie paaiškinimai neįstrigo jų atmintyje. Juk tikime tuo, ką patys patyrėme, išgyvenome, susidūrėme gyvai.Irgi netikiu ufonautais, nes jų nesutikau, ir kitų liudijimai man - tuščia vieta. Kaip  mažiesiems studijos tapytojams - Angelai.


Sukonkretinau užduotį: " Drakonai, gyvatės ir krokodilai yra požemiuose. Jie juodi. O Angelai gyvena Danguje, todėl jiems reikalingi sparnai  judėti ore. Dailininkai juos vaizduoja su sparnais.Jie skleidžia daug šviesos,nes yra Gėris, o gėris šviečia , spinduliuoja daug daug meilės. Iš jų sklinda  daug šviesos spindulių, o virš galvos yra NIMBAS, nes jie šventi. Visi šventi yra su nimbu, o nešventi - be jo. Nagi pabandom juos atvaizduoti."



Edos  Angelas, švytintis visomis spalvomis 
Dvi mergaitės, kurios su močiutėmis, matyt, dažniau yra lankiusios Turgelių bažnyčioje ( 10km nuo kaimo), Angelus tapė ružavus su šviesiai žydrais sparnais. Atkartojo matytų paveikslėlių švelnųjį koloritą. Siūliau kitiems sparnus palikti  akinamai baltus, neužlieti spalvomis. Gi ir paukščių sparnai balti. Ne, pusė išliejo  GELTONUS SPARNUS. Na tikrai, gi mūsų visų centrinis  šviesos šaltinis - Saulės žvaigždė. O jos spektras - geltona-oranžinė. Geltona spinduliuoja meilės šviesą.
Art: Donnabella angel
Trys mergaitės Angelų suknias nutapė ryškiai raudonas, kaip gaisrines.Dar mėginau stabdyti - gi Angelas baltas, kaip sapnas. Ne, pasirodo - raudonas. Atliepdama vaikų minčių seką, supratau, kodėl. Raudona -  archetipiškai siejama su pavojumi, su trykštančiu krauju, su SOS signalu. Pavojaus akimirką šokteli adrenalinas, sveikas žmogus išrausta, marsiškai kovoja už gyvybę, kaip dembaviškė Evelina bagažinėje.Marso spektras- raudonas. Ir gelbėtojai, tie, kas skuba mums padėti, žinoma, spinduliuoja raudoną spalvą vaivorykštės spektre.Raudona gelbėtoja Pamela - teisingesnis įvaizdis, nei Baltoji burtininkė fėja.

Jie mane įtikino,  tikri gelbėtojai Angelai - su raudonais apdarais.Kaip gerieji gaisrininkai.
  Smalsiai stebėjau, kaip brūkšniuos  geltonus spindulius?  Parodžiau, kaip tą efektą galima išgauti perbraukiant sausu vatos  krapštuku per užspalvintą foną. Ne, spinduliavimą taškavo kaip tikri IMPRESIONISTAI, išgaudami auros mirgėjimo įspūdį.
Judesys pamokoje - privalomas. Įsismarkavę taškuoti, pakilo iš vietų, kratė teptukus, taškė vieni kitų veidus. Papasakojau, kad Anglijoje vaikai per šventes išsitapo veidus kaip indėnai.Agata patvirtino, kad : taip, taip, ji buvo pas brolius Karalystėje, ir jai nuspalvino veidą. Eda įsijautusi išpaišytą Angelo spinduliais  savo veidą nuplovė šeimininkės kibirėlyje  su šulinio geriamu vandeniu.

Niekas nenorėjo gražiai pabaiginėti mistinių būtybių atvaizdų. Įkalbinėjau, kad gražiausius  darbus nuvešiu į parodas, jų autorius visureigiu pavėžinsiu personaliai. Ne, jie stvėrė po kitą  lapą ir nutapė  neraginami drugelius. Sujaudino dailininkų tyras betarpiškumas.Juk drugeliai ir yra  angeliški Gamtos ženklai. Jie suskrenda ten, kur nėra agresijos ir konfliktų, išreiškia ir įkūnija jausmų harmoniją, trapias ramybės ir meilės akimirkas. Drugelių neprisišauksi jėga  į kruvinas skerdynes ar rėksmingus vaidus.

Nuo vaidų mane apgynė ne popieriniai ryškiaspalviai drugiai su angelų sparnais, o patys vaikai. Patalpų valdininkė, pamačiusi kibirą su spalvotu vandeniu, pratrūko emocijose .Stresas, sutrikau , kaip visada, atsidūrusi konflikto zonoje. Negalėjau prie vaikų atsikirsti tapačia agresyvia intonacija,  pastatyti į vietą, jų gąsdinti.  Turėjau savo pavyzdžiu įrodyti, kaip gi veikia Angelai sargai, kai į mus skrieja neapykantos strėlės. Teisinausi, jog taip, neapsižiūrėjome, vaikai turi teisę į klaidą, kad labai labai atsiprašome, kad kitąsyk atsivešiu savo vandenį bidonuose ir kibirus, ir niekam neužkliūsim. Vaikai nepaprašyti žaibiškai sutvarkė priemones, nuvalė  stalą , sukrovė mano mantą ir pakvietė į lauką, kad nereikėtų mykti atsiprašymuose prieš kaltintoją: " Mokytoja, važiuojam pasivažinėti" .

Skubėjau vakare į renginį.Bet jie jau buvo susispaudę automobilyje. Kaip dažnai pasitaiko, pamiršau jį užrakinti. Negi vysi įsakmiai laukan? Pamokos finalas bus užjuodintas, be laimės katarsio. Diana priminė: "Sakėte,kad vynuogių  dar atsinešite." Ne, vynuoges jau nurinkom, vynas buteliuose burbuliuoja. "Tada duokit vyno paragauti!". Ne, vynas vaikams dar uždraustas,nes vaikų organizmui mirtini nuodai.Nuo vyno galima numirti, ir net Angelai negelbės. Jie jau įtraukė į savo žaidimų scenarijų. Gerai,  vietoj vynuogių ragausim aktinidijų. Pakeliui  skandavome beprotiškai sunkų žodį AK-TI-NI-DI-JA.



Art:Hans Memling. Angel with olive
  Susipažinome su pakelės kaimų pavadinimais. Mintyse sukosi  gąsdinami aplinkinių įspėjimai, liaudies stereotipai: "neprisileisk vaikų per arti, nusiaubs sodą, kentėsi." Hmm... jei paukščių būriai nulesa uogas , negi vaikams gaila? Turėjom tik 5 min aktinidijoms prisiskinti. Po pirmos šalnos jos suminkšėjo, nusaldėjo. Pamatę didelį sodybos pastatą ėmė tardyti: "Parodyk, o kas viduje? " Nieko, tik lova, stalas, tualetas  ir molbertas. "O kur tavo vyras?". Jis yra, vakare atvažiuoja ir saugo su šautuvu sklypą. "O jis baisus?". Hmmm... Susigretino  klausimas ir išvakarėse matyto danų filmo "Medžioklė" siužetas apie vaikus mylintį vyrą, darželio auklėtoją, kurį kaimo bendruomenė melagingai apkaltina pedofilija ir persekioja. Apdairiai susivokiau, jog nereikia erzinti demonų  tamsiose liaudies  galvose: "Taip, mano vyras baisokas. Net aš jo prisibijau. Jis nemėgsta vaikų, su jais nežaidžia ir nedraugauja.Taigi mes jo ir nematysim."

Sulipant atgalios grįžimui, panelės bjauriai  susikivirčijo, kuri sėdės priekyje. Įspėjau, kad niekur nevažiuosiu, nes pykčiuose man stoja širdis. Galiu apalpti, ir jie pasiliks vieni naktį prie apalpusios mokytojos vienkiemyje, į kurį užklysta vilkai. Akimoju susidrausmino. Pakeliui pasibandėme pirmąsyk demokratijos. Paprašiau  ant lygiųjų pakelti rankas, kas už tai, kad niekada nesipyktumėm ir viską išspręstumėm draugiškai, pasitarę? Šešetukas  vieningai pakėlė rankas. Vadinasi, nubalsuota: pykčiai ir rietenos tarp mūsų  uždrausti visiems laikams. Nes pas peštukus neatskrenda  į pagalbą nei Angelai , nei drugeliai.Valio, patvirtinta vienbalsiai!



2013 m. rugsėjo 20 d., penktadienis

Bernardinų verslo ANTI -EKO projektas

Kas: pirmasis pasižvalgymas po rekonstruotą Bernardinų  sodą ( ex Sereikiškių parką)
Kada: 2013/09/14
Projekto autoriai – J.S.Večerskytė -Šimeliūnė, M.Dauderytė-Mazūrienė, B.Pečiūraitė-Bartuškienė, A.Lozuraitienė, K.Labanauskas (SĮ „Vilniaus planas“).
Vertinimai: 4/10
Palyginimui: http://www.gardenvisit.com/

Sodas man - nelygu moters grožis. Arba  visi  aplinkiniai aikteli sutartinai, ooo kokia nuostabiai graži!Visiems be užperkamų konkursų aišku, kad  - prigimtinė gražuolė, kaip visuma, kūno ir dvasios dermė, auksinės proporcijos. Arba , jei negraži, ieškoma atskirų dalių: kokios gražios jos akys, o anos - žėrinti šypsena, o va tos  - kokios  dailios rankos.  Mat šiukštu sakyti moteriai - "negraži", tai ją pribaigtų. Taip ir su sodais.Rekonstruotas Bernardinų sodas neprilygsta gražiai moteriai. Jis iš tų, kur tenka pagyrimams ieškoti vertų dėmesio dalių :  na kiemelis  architektūriškai jaukus, ir suoliukai gražūs, ir kaltinė tvorelė link ančių  visai nieko.Na gal dar koks nepastebėtas mažmožis. Tačiau įėjus neaiktelsi niekaip  iš estetinio susižavėjimo: ooo, kaip gražu!. Net Outleto parko Šiaurės miestelyje dekoratyvinis augalų sodinimas  parkavimosi aikštelėje yra estetiškesnis. 

Nekantraudama laukiau  atidarymo. Širdyje net atleidau  iškirstą unikalią liepų alėją... Pasitikėjau mero pažadais, jog  po rekonstrukcijos  "viskas atrodys  kaip Prancūzijoje" . Nagi ne,  išskyrus fontaną,  Sereikiškės netapo gražiu miesto sodu, liko Sereikiškių   pagaliau sutvarkytu  ir smarkiai pamaitotu (kiek medžių iškirsta...)parku su fontanu, kuris galėtų nustebinti  tik vietinius. Beje, kiek ieškojau webe informacijos, kada įjungiama šviesos muzika, - neradau.

Kartais trankiai išreklamuoti pokyčiai  jau  suteikia ir malonių  emocijų - oooo, neišrovė senųjų  garsiųjų rododendrų būrių.  Ačiū, ačiū, '"sodininkai", kad jų pasigailėjote, o juk galėjote išrauti, aiškintis viešai  neva jų šaknys sukelia dirvos eroziją:))))   Oooo, paliko  ramybėje Šventaragio metraštininką, senąjį ąžuolą. Oooo, ačiū, ačiū, "dendrologijos specialistai".  Oooo, ir vaikų  nenuskriaudė, bent vieną rezervatėlį, aikštelę  padorią  įrengė.Jiems  karstytis ant kelių atrakcionų žymiai smagiau (tegu ir susigrūdus kaip Vilniaus viešame transporte)   nei Bernardinų asilėliui šalti  vienam prieangio aptvare,  žiemos skersvėjuose per Kalėdas . Ačiū, ačiū, kad vaikų nepamiršot. Šitaip,  vis  atsidusdama  su palengvėjimu, pirmąsyk  po rekonstrukcijos įžengiau į  sostinės romantiškiausią  parką, įamžinta  daugybės kartų  atmintyje, tai yra Vilniaus kultūroje.

Kritikuoti projekto komandą - nėra prasmės. Protingi ir išmanantys puikiai supranta, kad  šachmatininkams skirstant milijonus  SODO MENAS liko patvory. Negražu skaičiuoti pinigus svetimoje kišenėje, juolab tvyro migla- kam priklauso parkas, kas už jį atsako? Savivaldybė ar Bernardinų kongregacijos atstovai? Kas šeimininkas ir kam teikti pasiūlymus? Jei šeimininkas - Savivaldybė, tuomet buhalterinę kalkuliaciją turi teisę primesti kiekvienas vilnietis, kritiškai  įvertinti, ar tikslingai panaudotos bendros lėšos.
Kampelis, kuris labiausiai patiko


Pilietinė buhalterija mąstantiems ir kalkuliuojantiems :
1)nuoroda su faktais, kaip Graikijos Finansų ministerija narplioja garsių šalies vienuolynų, įskaitant garbinamą Atoną,  pinigų plovimo schemas. Apytiksliais skaičiavimais  graikų vienuoliai krikščionys ortodoksai įvairioms "rekonstrukcijoms" išplovė apie 5 mlrd eurų ES projektinių lėšų. Kad Bernardinų sodas kainavo mažiau, nei buvo viešai deklaruota,  nesunkiai gali įtarti kiekvienas, turintis reikalų su gerbūvio gražinimu, sodinimai.

http://kompravda.eu/online/news/1536422/

2) kuriu šeštus metus sodą 2 ha teritorijoje, lankiausi  daugybėje Lietuvos-Latvijos medelynų ir gėlininkystės ūkių. Prabangiausią rožę galima vidutine kaina gauti už 30 lt. Raugerškio krūmelį urmu - ir už 10lt. Flioksai - už kelis litus. Vardinu gėles, kurias  mačiau "sode". Tarkim, fontanų įranga galėjo kainuoti  2 milijonus, suoliukai - 1 miijonas. Žibintai - dar 1mln . Vaikų žaidimų aikštelė - 05 mln.Tvora- 0,5 mln O kas ten  daugiau vertingesnio įrengta -  nepastebėjau ...
Su  miesto sodu  atnaujintas "Bernardinų sodas" turi bendro tik tiek, kad yra apjuostas tvora, rakinamas  nakčiai, ir prie vartų paskubomis, "dėl paukščiuko" įrengtas botaninis sklypelis.

"Anyone who designs a garden plays the role of the organizer, like a God or demiurge, he turns chaos  into cosmos" .Michel Baridon  

Graži idėja - parodyti, kad  praeityje,ekspansyviai diegiant krikščionybę Europoje, būtent krikščionių vienuoliai ne tik puoselėjo augalus, bet  ir klojo  botanikos mokslo pagrindus.  Glastonberio vienuolyno (UK)  teritorijoje išlikęs nuo  ankstyvų viduramžių autentiškas vaistažolių sklypelis, su suoliukais meditacijoms prie rožynų krūmų. Sklypelis - natūralus, neįmūrytas, kaip Vilniuje, į betoną.Yra ten ir  pažintinis muziejus apie tai, kaip vienuoliai perdirbo vaistažoles, jomis gydė. Bernardinuose pažintinis sodelis nutėkštas schematiškai, dirbtinai  prie įėjimo SAULĖKAITOJE su išvedžiotais atntiestetiškais laistymo šlangeliais.
Daug ir kitų įrodymų, jog projekto augalininkystės  konsultantai ir vykdytojai : 
1) nenusimano augaluose, jų neaugina,  yra EKO-BARBARAI, nes augalus pakišo į saulėkaitą, joks laistymas jų negelbės, kai vidurvasario saulė įsiplieks, nebent teks plikoje vietoje sodinti dykuminius kaktusinius ir žiemą persodinėti. Kas gi sodina rododendrus ne pavėsyje?
2)  nieko nėra girdėję apie ekologinę sodininkystę, kurios esmė:  prisitaikant prie spartėjančios klimato kaitos, taupyti  vandenį , įrengti hyper ergonomiškas vandenss laistymo sistemas, nealinti žemės ir augalų;.
 3) yra profanai augalų derinime. Liepų paunksmėje buvo prisodinta geibių gėlyčių, kurios  ims gaišti, kai liepų šaknys  ims siurbti vandnenį aršiau, nei vandensiurbės. Be to lapai krenta į gėlynus, kaip nepramąstė? .  Mačiau daug nudžiūvusių, jau  nugaišusių augalų. Tikra sodininkui dėl jų skauda, kaip dėl žmogaus mirties.Projektiniam išpildytojui gal kitaip?   

4) nekenčia žmonių, parko lankytojų, nori jiems pakenkiti.Daug suoliukų buvo įkasti irgi saulėkaitoje.Atimta galimybė pasigerėti rudeninių lapų kritimu
 5) nekuria estetikos, neskleidžia grožio, nesubalansavo  parko kraštovaizdžių erdvių
6) yra sodininkystės analfabetai, nesuvokia, jog  nuo  istorinio sodo, kuris neva buvo atkurtas, laikų  žmonijos žinios apie kraštovaizdžio meną ir dermę su gamta esmingai suprogresavo , kad prie gamtos DERINAMASI, ji nebemaitojama pagal stalo popierinį planą ar  karaliaus užgaidą. Gamta, ypač jau iškerojusi, nėra namas, kurį galima radikaliai perplanuoti ne landšafto  architektams.    .
 The Gardens and landscapes of today continue to enjoy  a special relationship with beauty, mystery, and grace.C. Coleu-Dumond
Mėginau pateisinti liepų alėjos iškirtimą  ir neradau nė vienos priežasties JI buvo išskirtinė, saugotina, miesto centre -  vėsos ir tylos oazė, artimesnė vienuolyno sodo idėjai. Bet, matyt, Vilniaus žydinčių liepų mitas mitų griovėjams nė motais.Daug iškirsta gražių medžių tik tam, kad atsidengtų iš sodo pusės Bernardinų  bažnyčios komplekso architektūra. Nors buvo galima tą patį  pastato atsivėrimo efektą  pasiekti nugenint liepas, paliekant jų kamienus . Jos paslankios, jei prižiūri. Kam iškirto??? Kiekvienas medis - jau ekoskulptūra mieste, tereikia jį kūrybingai pateikti, apžaisti.


6) projekto komanda  nemyli medžių. Garsusis Serekiškių ąžuolas nebuvo "pagydytas" , tinkamai pagerbtas.Dingo net lentelė, kad tai  - šventenybė, istorinis reliktas. Kinų nacionaliniuose  ir miesto parkuose  (Šanchajus, Kantonas) kamufliažinėmis atramomis ramstomas kiekvienas griūvantis medis, istorijos liudininkas. Sereikiškių ąžuolo, matyt, tiesiog pasigailėjo, gal išsigando visuomenės protestų. Kirsti - lengviau, nei rūpintis augalais senoliais            
7) neskiria viešo parko nuo miesto sodo. Kaip viešam parkui neturėčiau pretenzijų. Palangos Basanavičiaus alėjos analogas su fontanu gale - ok, nieko prieš. Ir šiukšliadėžės - kaip parke, ir dviračių stovai organiški, Paryžiaus atgarsis,  patogių suoliukų gausa. Eikit, liaudies masės, ir linksminkitės, vietos visiems užtenka .  Deja, tai nėra sodas,  iš kokio kampo bežiūrėtum.
 
Po parką vaikštinėjau su svajonių knyga rankose. Knygų festivalio mugėje būtent ji  manęs laukė, išsinešiau apsikabinusi, kaip dvasios vadovą ir menines gaires.   CHANTAL COLLEU-DUMOND." TALK ABOUT CONTEMPORARY GARDENS"  . Jos mintimis-citatomis   apkaišiau tekstą

Vincent van Gogh. Garden in Arly
Padiskutuosiu virtualiai su jos autore,  garsaus Chaumont-Sur- Laire tarptautinio sodų festivalio  (vyksta Šomono pilyje Prancūzijoje) direktore-  kuriam gi stiliui galima priskirti Bernardinų sodą? 

 Kinų sodas? Ne, nėra kalnų imitavimo, 5-tainės žvaigždės struktūrų,  vienspalvių gėlių plotų (bijūnai, jurginai),  fantasmagorinių augalinių kompozicijų,vandens telkinių,  užtat prikaišiota egzotinių augalų, kurie neauga už sodo tvoros, o tai jau prieštarauja kanonui.
Japonų sodas? Ne, nėra harmonijos ir simetrijos  net užuomazgos,  nesubalansuotas, preciziškai nenudailintas. Kai kurie komponavimo disonansai - agava po liepom , Liaudies kultūros centro aukšta tvora - it kaimo ulyčioje.  Kreivos šleivos chaltūrinės , kaip parodontozės pažeisti dantys darželio bordiūrų plytelės

Italų sodas? Galbūt,  netgi labai panašus.Minimalistinis,  skurdokas, bet neišlaikyta griežta linijų  geometrija, alėjos  pernelyg išvinguriuotos
Prancūziškas sodas? Hm... ne, per daug ūksmingi kraštai, nėra meno kūrinių, mažųjų skulptūrų,  istorinių bareljefų,  nekvepia klasicizmo kruopštumu detalės (bordiūrai, fontano apdaila), mažoka intymių  vietelių tyliai su ipadu ką nors  paskaityti ar pamąstyti, medžiai  ir krūmai figūriškai nestilizuoti. 
Angliškas sodas? Ne,jokiu būdu,  jame nėra paslapties ,  sodo dizaino įmantrybių, rožynų ir augalų sangrūdų, medžių galiūnų. Net banalūs privatūs  rakinami miesto sodeliai Noting Hile turtingesni žaluma ir grožiu, nei Vilniaus centrinis. Ir veja užtverta, sukapota  žemomis tvorelėmis - nei vaikams palakstyt, nei su pledu prisėst.          
Romantiškas sodas? Romantiškas parkas - taip. Vilnelės, ačiū Dievui,  neperkasė, palmėm neapsodino, jos  pusiaulaukinės pakrantės - vis dar prezentuoja vilniškę romantiką.
 Ekologiškas sodas? nenenenenenene(skaityti aukščiau)
Vizijinis sodas?Pvz:autoriniai :Tori Winkler, Gerda Stainer. Ne, kategoriškai.
Natūralistinis, gamtinis sodas? Ne.
Autorinis sodas. Ne, be pretenzijų .

Filosofinis sodas? Arti to. Šachmatų staliukai skatina pamąstyti apie laiko tėkmę, nykstančias laisvalaikio rūšis.Pompastinis imperinis fontanas irgi provokuoja  filosofinę mintį apie diktatorinę, autoritarinę  sodo  rekonstrukcijos kilmę.

 Like opera, the garden can be viewed as a total artwork, in the sense that it combines several different arts, with architecture, the visual art, and botany constantly working hand in hand

 Lietuviškas sodas? Ne. Nėra ryškių gėlynų , ekspansyvių  klombų su mega aukštais kanais, kiliminių ornamentinių apvadų iš gėlių,meniškų alpinariumų, neišreiškia kreatyvinio prado, būdingo kiekvienam, net bemokslės lietuvių bobulytės gėlynui. Lietuvos miestai, plūstant užsienio turistams, dabina parkus, puošiasi gėlėmis. Palanga, Trakai, Panevėžys,Alytus,Druskininkai  žavi  tradicine, išskirtinai lietuviška,  ryškia  miestų  floristine puošyba, mini-sodeliais. Bernardinų sodas čia - paskutinis eilėje, beveik Adutiškis skurdumu ir neišmoningumu, tik fontanai purškia  karališkai Lietuviškų sodų ekskliuzyvai - Palangos botanikos sodas,  Kairėnų. botanikos sodas. Aišku, į ką lygiuotis. Mes galim, jei norim, jei valdo KULTŪROS SUFORMUOTAS MERAS, jei dirba  kraštovaizdžio talentai. 

 "Today's gardens come into being through the impetus of a wide variety of personalities: architects and urban planners, landscape artists, botanists, scientists, or even enterpreneurs and engineers.".

  
Vestuvinis komercinis.  Taip taip taip. Akivaizdu, jog  tarpusavyje nesuderinti  paskiri parko fragmentai, pergolėmis atskirtos nišos  yra pritaikytos vestuvininkų fotosesijų dekorui. Ir  medžiai, matyt, yra specialiai iškirsti   prieš būsimą restoraną , kad iš jo pokylių atsivertų  platesnis vaizdas į fontaną. Vestuvininkų konvejeriams, plūstantiems į Bernardinų bažnyčią nebuvo kur fotografuotis, o dabar yra. Ir atšvęsti po ceremonijos bus kur. Tikiu, kad atsiradus vestuvininkų lėšų, vienuoliai ,drauge su miesto valdžia  pasisamdys PROFESIONALIUS SODO KŪRĖJUS ir kitą rudenį  parkas virs žydinčių gėlių, meniškų gėlių kompozicijų  sodu, suras savo veidą, nebus kerėpliška  stilingo Balmonto parko kopija. .   
 
Nepagarba Šventaragio slėnio atminimui

Įkalinti medžiai
Agava po liepom 
  Įspūdžių  paralelės: Po pasivaikščiojimo užsukome  į Kitchen aptarti pirmų įspūdžių su  tokiu pačiu aistringu  sodų parkų mylėtoju. Su juo kažkada  tokį pat gražų rudenį sekiojome išsižioję paskui  dendrologą Kęstutį Labanauską. Šis vedė  ekskursiją po Eduardo Andrė kurtus parkus Vilniaus rajone.Kitchen - buvęs Pegasas, viena paskutiniųsovietinių oazių Didžiojoje gatvėje, na tas baltas pastatas su balkonėliu į  Rotušės aikštę.  Po  Pegaso bankroto restoranas  smarkiai pasikeitęs. Toks briuseliškas, abstraktaus techno minimalizmo interjero stiliukas. Ir  - nevalgomas maistas. Visomis prasmėmis. Net karameliniai ledai ne su plutele, o su pajuodusu prisvilusiu, laužančiu dantis  karamelės padu. Salotos su senais, karstelėjusiais aliejais, nevalgomos.  Ant laiptų vis  tas pats, sudūlėjęs nuo Stalino laikų raudonasis  kilimėlis . Tik vietoj baltų krakmolytų staltiesių -  jau metamos atsainiai pigiausios popierinės servetėlės. 
Nagi Kitchen - visai Bernardinų  sodo rekonstrukcijos  pusbrolis!Išorinis neva europietiškos  formos glaistas be  autorinio turinio ir veido. Net meniu asortimentas toks pats  kaip New-Sereikiškėse, -  mišrainiškas, abilekoks, pataikaujantis žemiausiam skoniui : Breakfast/Brunch/French/Greek and Meditteranian/Italian/Spanish/Basque.  Graikų ir Ispanų virtuvės dera tarpusavyje kaip silkė su bananais. Bet ar tą kas nors  dar pastebi?    







 






2013 m. rugsėjo 14 d., šeštadienis

Kaimo studija'4: skaisčios vaivorykštės


Pagaliau mus vėl įsileido į biblioteką. Ji nedirbo nuo balandžio.Vasarą buvau maitinama  nerišliais pažadais:":na gal po savaitės, gal po dviejų , gal dirbs gal nedirbs."  Nesu organizatorė - pramušinėtoja. Rankos nusileido, nors  sąžinė maudė susitikus  pakelėje vaikus. Jie per karščius kulniuodavo pirmyn atgal iki didesnio kelio vieškelio pakraščiu, patys užėmė laisvalaikį vasariniais betiksliais imituotais žygiais.Jaučiausi prieš juos  paika ir kalta, kad pradėjom mokytis ir viskas užtrūko.

Pradėjau skųstis sutiktiems kaimo žmonėms, negi nerūpi, kad vaikai yra kažkiek daugiau laimingi. Nagi, ten tikras  Tvin Pyksas. Moterys linksėjo  supratingai galva,bet  neatskleidė paslapties, kodėl  bibliotekos durys man uždarytos. Paskambinau į seniūniją, sekretorė apsidžiaugė,net susigraudino,  kad yra norinčių daryti gerus darbus visuotiniame susvetimėjime,  patikino, kad patalpos  valstybinės, jų vedėja neturi teisių reguliuoti bendruomenės poreikius, kažką savavališkai atstumti.  Teisių žinojimas ir vietinės administracijos palaikymas suteikė jėgų vėl bandyti.

Vieną skaistų rytą atlapojau į skaityklą duris: "Proshepani, jau rugsėjis  tuoj, kaip mūsų galerija,  kada pradedam?  Pasiilgau vaikų. Žmonės siunčia priemones, negalima jų pasitikėjimą mesti į niekur, vaikų pagailėkim" .
 Išgirdau: "nežinai, kokie šiais laikais vaikai blogi, kaip jie viską gadina. Rugsėjį tikrai ne, o vėliau nežinau." Kas žino? Atsakymas: "Viskas Dievo valioje,Jis vienintėlis žino." Na jo,  jam paskambinti -neįmanoma užduotis.Buvau švelniai  išprašyta pro valstybines duris.Įprastai, jei kas  nors  išmeta, žygiuoju  nusipurčiusi neatsigręždama, net bėgu   paknopstom ir graužiuosi  savigailoje kuo  toliau nuo žmonių, kuriems kliuvau.Savitarpio harmonija - aukščiau bet kokių, net švenčiausių  tikslų ir interesų.     
Kotrynos Najulytės stebuklingi meškiukai 

Pasilikau  galutinį sprendimą  - bus ar nebus akvarelės būrelis? - kito ryto meditacijai. Nespėjau jai prabusti , į vienkiemio sodybos duris pabeldė džipuota paštininkė su siuntinuku. Jame gulėjo tuntas veltų meškiukų su palinkėjimais prie kiekvieno ir laiškas studijos vaikams. Kotryna Najulytė iš Šiaulių visą vasarą vėlė mielus tedžius, dovanėles kiekvienam studijos vaikučiui. Jos tikėjimo nevaliojau išduoti. Pirmąsyk gyvenime  lipau per galvą, pasiskundžiau draudėjos tarnybinei vyresnybei. Užbarikaduotas duris atidarė Šalčininkų rajono bibliotekos direktorės pavaduotoja, p. Tatjana. Jai nereikėjo aiškinti, kodėl skurdo šeimų vaikų užimtumas - pirmaeilė valstybės  pareiga, ateities garantas . Iš pusės žodžio suprato.Švietėja ir moteris..

Rugsėjo 12-tą  15 val Dalai Lama atvyko į Užupio Galerą išsklaidyti Mandalos, sukurtos Tibeto vienuolių. Irgi 15 val įžengiau sinchroniškai į kaimo bibliotekėlę su didele baime - ar bus vaikų? Bibliotekininkė  gąsdino, kad gali niekas neateiti, nes ji daugiau vaikams iš anksto pamokų laiko neskelbsianti. Turiu kaime gerą draugę zootechnikę ( vardo konspiraciniais sumetimais neišduosiu) . Ji , paprašyta, apskelbė garsiu trimitiniu riksmu vidury kaimo , ir mano mergaičių branduolys ATLĖKĖ, su džiaugsmu, radau jas išsipuošusias.  Jų iš viso buvo 7, vienas berniukas.

Pirmajai  rudeninei pamokai ketinau  siūlyti  spalvinti mandalas, papasakoti apie Tibeto vienuolių papročius, pasidalinti įspūdžiais apie išvakarėse matytą sakralų  smėlio piešinį.Intuicija sustabdė gražią temą.Neapsirikau. Prie piešimo stalų , tiesiai į mus buvo atremtas aršus plakatas lenkų kalba: "Krikščioni, būk budrus, kovok su okultizmu!" Prie okultinių velnio dalykų buvo priskirtos- meditacijos, joga, bioenergetika, astrologija, horoskopai, žvaigždžių karai, pornografija, ufo ir... harmonijos perlai - mandalos. Oho kaip, mandala ir pornografija vienodai kenksmingos,sunku patikėti. Štai kodėl  valstybės vadai vengė susitikimo su Dalai Lama. Jie ne  prieš Kiniją bailiai drebėjo, o prieš saviškius vyskupus, kurie gano rinkėjų balsus, užtikrina politikų karjeras.

Pasirodo, tarp okultinių dalykų yra beveik viskas, kas susiję su žvaigždėmis. Turėtų būti ir kosmonautai ( jie gi drumsčia Dievo ramybę), tarpgalaktiniai erdvėlaiviai,kosminiai palydovai - jie gi irgi nardo tarp žvaigždžių.Tačiau inkvizitoriai, kūrę okultizmo baubų regulas, kosmoso užkariautojų dar nepažinojo, o ufo ir jogus prikabino 20 amžiuje greitomis, kaip atgrasinimą nuo  naujų stiprių konkurentų.
    
Pamačiusi  agitacinį plakatą sunkiai sutramdžiau juoką. Tragikomiškai atrodo neperkvalifikuoti sovietiniai specialistai visur - ir bažnyčioje, ir švietimo įstaigose. Prieš 40 metų ten pat, vietoj Kristaus kabėjo Lenino plakatas ir komunistų priesaikai - kolūkiečiams būti budriems, ir kovoti už derlių, prieš kapitalizmą, prieš tarptautinę buržuaziją. Liko tie patys žmonės, tos pačios sociokultūrinės formos, tik kažkiek tekstai pakoreguoti.

Fotoart:Samvelas Ganžumianas. Tibeto vienuoliai užupyje 


Uffff, gerai, kad mandalų  grafinių ruošinių neatsivežiau. Paliksiu kitam kartui, kai plakatų statytojai  praras baudėjų  ir prižiūrėtojų budrumą. Šįsyk jie įsitempę ,iš kitos salės stebėjo, ko gi tokio okultinio mokau vaikus.

Piešėm  praėjusią vasarą spalvotais pieštukais į paprastą A4 formatą. Vasara tokia trumpa, žavi  ir taip greitai pasimiršta.... Užtat piešinyje pasiliks gražiausias įspūdis, kaip istorinis mirksnis. Kas jiems paliko didžiausią įspūdį? Kurią akimirką pasiims į amžinybę, brangins?  Laimės dieną, kai dangų nušvietė  vaivorykštė.


Visi,  lyg susitarę, gražiausią vasaros įspūdį įrėmino vaivorykštės arka. Dianos piešinyje ji  kaip elektra bangavo zigzagais. Viktorijos- buvo paženklinta logu, kaip kelio ženklas, - 2 raudonais lankeliais. Toneko paveiksle jos spalvos išsiliejo į ekspresyvią  viso dangaus spalvų kakofoniją.
Dianos (8m) zigzaginė
Stovėjau  prieš jų tyras, laimės ir džiaugsmo vaivorykščių arkas, nuščiuvusi ir suglumusi. Nepripėduotoje, neužjuodintoje  vaikų sąmonėje vaivoykštė - katarsio,dangiško palaiminimo, nušvitimo vaizdinys. Lyg gražiausių  tikrovės potyrių finalinis akordas, jungtis tarp žemės ir dangaus.


Kokia klasta suaugusiųjų  pedoištvirkėlių ir pedoiškrypėlių - brautis į baltus  vaikų pasaulius su vaivorykštinėmis vėliavomis ir paradais, apgauti aukštąsias  mažųjų svajones ir tyras viltis.
Š. Pero pasaka apie raudonkepuraitę buvo skirta patiklioms  mergaitėms, kaip socialinis-moralinis skiepas.Kad nuo mažens būtų budrios su vilkais, kurie prisėlina ir praryja apsimetę močiutėmis. Ir naujų laikų vaikams reikėtų įspėjamos, apsauginės  pasakos apie vaivorykštes: kad tikros jos būna tada, kai stovi ant žemės tarp savų- su tėvais,šeima, draugais- jautiesi saugiai ir niekas nevelka į vaivorykštinę  seksistinę lovą , užklotą rainbow ES vėliavėlėmis . Kad naujieji  raudonkepuraičių vilkai - nidosvasiliauskaitės-marijosaušrinospavilonienės-simonko-žigelytės-dalioskuodytės  atžygiuoja su apgaulingomis,vilkiškomis  vaivorykštėmis. Ne tomis skaisčiosiomis, kurias  vaikai nuoširdžiai piešia  išreikšdami laimę ankstyvoje vaikystėje.

Angelo Cavalli/Getty images

Parengsiu atskirą pamoką , mokysimės vaivorykštės 7 spalvų, aiškinsimės , kodėl ją žmonių legendos sieja su sandora, kad žmonės, tautos, rasės -  kaip tos spalvos- visi lygūs, visi kūryboje groja ir dainuoja dangui ( ne antro galo laisvei, negerb. seksfetišistai tolerastai, - šitą mintį nutylėsiu, nevalia drumsti vaikų vaizduotės  suaugusiųjų fiziologijos potroškiais).

Eda piešė patranką su kamuoliais, atrakcioną Klaipėdoje, kuris ją sužavėjo. Pas visus žydėjo  pievose raudonos gėlės, tarp jų - autoportretai. Aha, vadinasi taip suprato temą: ką prisiminsi? Kažkoks figuratyvus asmuo juk turi prisiminti - štai ir piešė kamputyje mažus save. Ideali iliustracija, kad Gamtos  didybėje kiekvienas jaučiasi menkas ir kuklus, adekvatus pagal proporcijas. Vaivorykštė  ir debesys buvo  natūraliai didesni už žmogeliukų figūrėles kampučiuose. Cha-cha, tam tikrose art terapijose tai esą rodo vaiko nepasitikėjimą savimi,užguitumą,  esą piešinio autorius turi save atvaizduoti didelį ir centre. Taip prominamas klaidingas pasaulio matymas, esą žmogus  yra Milžinas,Piešinio, Aplinkos ir Visatos centras. Ne, jis-  tik maža dalis visuminės didingos kūrinijos.
Pabaigusios mergaitės uždainavo  spontaniškai kažkokią man nežinomą lenkų populiarią dainą. Pradėjo šokti. Mums visiems buvo gera, vaikai tą  išreiškė- net sulipo ant kėdžių kaip scenoje pašokti, paklegėti kaip paukščiai būryje. Bet įbėgo bibliotekininkė ir griežtai sudraudė. Jos Dievas - griežtas, grūmojantis, rūstus antiokultistas, vaikai nuščiuvo.

Kotryna Najulytė
 Išgraibstę Kotrynos meškiukus,užsiprašė po antrą -  namo, mažesniems sesėms ir broliams. Bet veltiniai žaisliukai skirti tiems, kas stropiai lankė pamokėles. Drauge įvardijome, kam tedžiai dar priklauso.


Broliams-sesėms pasiūliau  savo sodo vynuogių. Užderėjo tiek, kad vis priskinu po kibirą ir kažkam dalinu. Vaišinau Tibeto  vienuolius, jiems patiko neįprastas mėlynių skonis. Užupio ūsuotą kapitoną Petrą - jis irgi pripažino, kad šiųmetinės lietuviškos vynuogės neįprastai saldžios, pritvinkusios saulės. Vaišinau savo globėją kaime, kuri padeda saugiai socializuotis,nedaryti komunikacinių fatališkų klaidų,jai patiko.Ir vaikai ištuštino maišą akimirksniu, saujomis.




 Susodinau  keturias į  naują, dovanotą Duster visureigį. Kelios pasiūlė dviračiais vytis paskui  iki mano trobos. Ne, 7 metų mergaitėms 2 km per toli .Įjungėme eurohitus ir pralėkėme pora šimtų metrų iki  kaimo galo  čiulpdamos nokias mėlynių skonio vynuoges. Pavymui šauniosios mažosios keleivės stovėjo vidury vieškelio ir laimingos mojavo, jų burnos buvo prikimštos vynuogių.  Tai buvo mano rudens įstabiausia diena, kurią pasiimsiu amžinybėn,kaip mandalą.
Art: P. Bruegel. Fall Icarus (Plowman)


Kitas kartas bus tik po 2-jų savaičių.Leido tapyti tuščiose patalpose kas antrą, ne kas savaitę.Na, ką gi. Arti kultūros dirvonus praktiškai, ne ant popieriaus - sunkoka pareiga. Jai būtina kantrybė  ir...  bent lašelis meilės. Jei pačiai nepatiktų,neįstengčiau peršokti kliūtis,kurių vis daugėja. Kaip ir žmonių,siūlančių pagalbą, vedančių į priekį. Šįsyk prikėlė visomis prasmėmis Kotryna ir jos magiški meškiukai



2013 m. rugsėjo 3 d., antradienis

Senukų bastionas

Kas: ekskursija po Valdovų rūmus
Kada: 2013 08 14

Lietuva tampa senukų valstybe.Šią  akivaizdžią aksiomą  patvirtino ir fundamentaliai materialus artefaktas - atstatyti Valdovų rūmai. Ten nuskubėjau patriotiškai pakylėta,  vykdydama savanorišką akciją "Nepraraskim jaunų emigravusių protų ".Užsakėm iš anksto ekskursiją svečiui, sūnui doktorantui iš UK. Muistėsi išsisukinėdamas, bet tėvų užsidegimas pramušė jo alergiją istorinių muziejų naftalinui. Pavyzdingai atlaikė 1,5 val  trukmės ekskursiją, kurią vedė nerealiai žavi ir įdomi gidė Birutė Šulinskienė (rekomenduoju), sakyčiau gyvų muziejinių gidų etalonas.
Art: M. E.Andriolis


Įspūdžiai  po apsilankymo - dvejopi.Žiūrint iš skurdžios valstybės taško - pasididžiavimas ir  karščiausi pagyrimai visiems, kas  įgyvendino didingą atstatymo projektą nepaisant finansinių ir politinių kliūčių . Vertinant pasaulio analogų kontekste - ak, sorry, sorry, pity pity, graudu, kokia skurdi ekspozicija, koks ubagiškas turinys solidžioje architektūrinėje restauracijoje. Slovakijos Ostravo pilyje, pastatytoje vietinio grafo, yra daugiau kur akis paganyti, jos daiktų kolekcija  daro didesnį įspūdį.

1999 metais Čikagos meno institute  teko lankytis parodoje "Lenkijos karalystės ir LDK karališkosios regalijos". Prabanga tviskantys eksponatai - paauksuoti sostai ir skeptrai,  brangakmeniais nusagstytos karūnos, šilku austos karališkos vėliavos ir kaltiniai herbai vos tilpo parodų salėse. Tuo tarpu Valdovų rūmų salėse - nepadoriai, apgailėtinai  tuštoka. Šių metų spalį, pasibaigus  Lenkų paskolintai Gobelenų parodai,  didžiosios sienos  gal ir liks tuščios, kaip naujakurių rūmuose. Nežinau muziejininkų  veiklos užkulisių, tačiau negi sovietmečiu  niekas nedėjo pastangų susigrąžinti bent  menką dalį rūmų atributikos ar regalijų iš lenkų. Gi buvom "draugiškame tautų bloke" , tereikėjo Maskvai skųstis ir atsikovoti, kas Vilniui priklauso.
.
Neturėjimą ką rodyti galima buvo iškelti  šiuosyk kaip idėją: "Valdovų rūmų paveldą apiplėšė tais-anais metais tie ir anie." Žiojėjanti kultūrinių  svetimšalių grobimų skylė būtų kaip ALIBIS -  štai kokia stoiška ir drąsi lietuvių tauta, kokia didvyriška jos istorija, jog  per visus barbarų  ir plėšikų antpuolius sugebėjo ne tik išsaugoti identitetą, bet ir atstatyti  valstybingumo  paveldą.
Dalis tuščių rūmų menių  galėtų   būti kaip priekaištas Europai, kuri negynė mažos karališkos paribio tautos, taigi prarado ir dalį bendro europinio karališkojo paveldo.

Architektūrinės renovacijos modernumas nesužavėjo, netgi nuliūdino. Ankštumo ir lego kaladėlių braižybinio sustumdymo įspūdis. Ypač liūdnas vaizdelis -pirmajame aukšte, kur virš  užkonservuotų  rausvų plytinių archeologinių kasinėjimų išrikiuoti jau pavandeniijusio, plėmuoto betono atraminės sijos,  būdingos kurortinei sovietinei architektūrai. Aukštus jungia prikabinti šonuose  siauri ir statūs laiptai, nepritaikyti nei vaiko nei senolio žingsniui.



Senosios ir modernios architektūros jungtys tampa šiuolaikinių miestų urbanistinio  kūrybingumo  ir savitumo  vizitine kortele. Štai  Bafo (UK)   Holberno muziejaus http://www.bbc.co.uk/news/uk-england-somerset-18538674 architektūrinis atnaujinimas išsiguldė į atskirą parodą , kaip  nuosekliai ir įdėmiai  buvo ieškoma modernesnio perplanavimo koncepto. Jis  turėjo maksimaliai išsaugoti  Holberno rūmų autentiką. Prie kūrybinės architektūros pergalių priskirtina šviesi, erdvi, moderni, pritaikyta meninėms parodoms Saači (Satchi) galerija, atgimusi  Jorko kunigaikščio rūmų , Karo ministerijos pastate.

Nuvylė,   apmaudžiai suerzino chaltūrinės portretų didikų kopijos, su puskreivėm , greitomis ištapytomis rankomis.Jei nėra kam atlikti bent vidutiniškų  kopijų, padoriau kabinti originalių portretų printus. Gidė minėjo, jog muziejaus darbuotojai dalyvauja užsienio aukcionuose, konkuruoja dėl istorinių reliktų pirkimo su užsienio muziejais.
Didelių abejonių kelia, ar yra muziejuje specialistų, pajėgių įžvelgti ne tik istorinę, bet ir menininę  universalią  didikų  antikvariato vertę?????? Vertę, kuri ir augins relikvijos kainą ?????  Ar jiems galima patikėti dalyvavimą aukcionuose? Mat profesionalus menotyrininkas  nusišautų iš gėdos, bet  tų baisių kopijų nekabintų, nejuokintų vakariečių,  išrankių, netgi išlepusių  meno mylėtojų .

Keisti pasirodė eksponavimo prioritetai.Kokliai , kaip ir dera Statybininkų rojuje, pateikti visame gražume ir apšvietime. Užtat Stanislovo Kuzmos rekonstrukcinis Barboros Radvilaitės biustas, šį pavasarį ypatingai raiškiai, su prasmingu apšvietimu pristatytas skulptoriaus  NDG retrospektyvoje,  yra  nukištas ant tolimos tamsios palangės. Betgi Vilniaus romantiškoji, vizitinė, turistus užburianti  legenda - ne  kokliai ir  rūmų direktoriaus atvežti iš aukcionų baldeliai, o Barboros ir Žygimanto meilė. Taigi leiskite jos menišku atvaizdu  išskirtinai pasigrožėti, nesvarbu, kad nuo jos  "otkatas" nenubyrėjo.  

Nepaliauju kartoti, jog  didžiumos  Vilniaus muziejininkų formatas - Baldų rojaus ekspozicijos, kur chronologiškai vitrinose išdėliojami  eksponatai su etiketėmis šalimais. Palyginus su  sovietmečiu gyvavusiu Etnografijos muziejumi , žengtas didelis  žingsnis atgal. Etnografiniame buvo atkurti tradiciniai  archainiai  gyvensenos fragmentai. Lankytojas nesunkiai galėjo pasijusti istorijos dalyvis, "pasimatuoti"  aukštaičių ar suvalkų kaimo  gyventojo buitinę gyvenseną. Valdovų Rūmuose INTERAKTYVUMO NERASTA. Didžiausius  salių plotus užima popieriniai  pastatų muliažai. Kieme - 21 amžius, visus muliažus  parankiau ( VIETA GI SUSITAUPO) galima perkelti į 3 D net garsines projekcijas, sukatalagizuoti e-stenduose . Sutinku,  senukų valstybėje interaktyvumo poreikis minimalus. O apie emigrantų vaikus ar  projekto komanda  pagalvojo? Kas juos privilios į  išdėliotų daiktų  ir ilgiausių  wikipedinių popierinių aprašų prie jų sandėlį????

 Pirmo aukšto ekspozicija be galo įdomi, stebina nevadovėlinių  faktų gausa,  puikiai parengta  istoriniu požiūriu. Niekur kitur  nematyti autentiški miestelėnų  namų apyvokos ir būsto liudijimai,  autentiška  ( ne kopija) apranga, intriguojantys rakandai. Pasirodo, Vilniaus miesto viduramžių inžinieriai  mąstymu pralenkė laiką. Jų komunaliniuose medžio įrengimuose- originalaus ekodizaino pradmenys! Pastarojo meto archeologų  raritetiniai  radiniai, nepriklausomybės atkūrimo laikų lobiai, kurių nespėjo išsiboginti į  nepasiekiamus fondus  jokie užkariautojai.  Istorijos institutas puikiai padirbėjo. To paties nepasakytum apie muziejininkus . Juk Valdovų rūmai - tai ne  vien istorikų tyrimų ir ataskaitų erdvės. Tai - miesto muziejus , atviras visuomenei, mokykloms. Jai  pirmučiausia reikia KULTŪRINIŲ BEI URBANISTINIŲ , ne vien istorinių VERČIŲ. 

   .......
 Pavadinime neatsitiktinis žodis "Senukai" . Senukai - ne tik lankytojai, į kuriuos orientuotas esamas rūmų formatas. Senukai tapo saviveiklinės pigios statybos sinonimu. Senukuose apdailos prekės - pigiausios. Atstatyti Valdovų rūmai, sakyčiau,  - paminklas sovietinės statybos nomenklatūros senukams. Statybinė jų vertė - dominuojanti..  Įamžintas  ex-valdovo, PRIMA STATYBININKO A.Brazausko stilius ir skonis:grandioziniai užmojai, amžiaus statybos,lietuvių vienybė-sutelktis   ir ... pigus  karališkų padirbinių rezultatas, nes "vsio zakonno", milijonai kažkur ten, kur mūsų nėra.  Pastatas pasistatė neprastas, interjerų medinė apdaila -meistriška. Tačiau...1974 metais, pastačius  Vilniaus Operos ir Baleto rūmus, jų marmuriniai tualetai tviskėjo  prašmatnesne prabanga, nei Europos  viduramžių valstybės sostinės KARALIŲ RŪMAI,  viduramžių meno avangardo  meka.       

........

Vienareikšmiškai, rūmus atstatyti reikėjo.Kaip  Lietuvos europinio valstybingumo  materialų įrodymą ir nepriklausomos istorijos liudijimą.Atrodo, kad jie ir nebuvo dingę, tik sugrįžo į išsiilgusį savo didybės ženklų Vilnių , gėlių, amatų  ir mažų stebuklų miestą. 
  Okupantai centre leido prezentuoti šalį miesto centre tik etnografiniam muziejui, kuriame užsieniečiams buvome pateikiami kaip vyžoti  folkloriniai būrai. Dabar gi   pavogta istorinė  karūna  pagaliau sugrąžinta, lietuviai - karališkos kilmės.  "Novodelų" , t.y. atstatytų pagal brėžinius statinių pasaulyje - apstu. Vykstant  viešoms diskusijoms , ar verta atstatyti, irgi abejojau, ar reikia  dirbtinių restauracijų . Reikia, ir dar kaip. Kinai Sužou senamiestį net neatstato, o imituoja lygioje vietoje. Na lyg staiga Žalgirio stadiono vietoje atsirastų gražiausias gabalas  per nauja pastatyto Vilniaus senamiesčio.

.....
Greitu laiku vėl sugrįšiu į muziejų  pasigilinti į  plačiašakį Lietuvos karalių genealoginį medį, persipiešti unikalių floristinių  koklių  eskizų. Daugiau, tiesą sakant, ten nelabai ką yra  autentiško žiūrėti  Istorinius aprašus galima rasti knygose, bibliotekose , salių apdailą ir  sienų mūrijimo raštus  mačiau. Telieka laukti naujos, ne sovietinės muziejininkų kartos, kuri užpildys rūmus  jų praeičiai  prilygstančiu vertingu turiniu ir  meno renginiais.