2012 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis

Technoskrydis virš lizdeikų lizdo

Kas. dailės paroda "Tapyba baigėsi"
Autorius: NYC'o viršelių iliustratorius Ray Bartkus
Kur: Vilnius, Titanikas,.lapkričio 10d.
Vertinimas: 6 iš 10


Prieš 25 metus vestuvėms senelis įteikė 200 dol su paliepimu "Nusipirkite  gerą paveikslą, kad negėda anūkams būtų parodyti". Prieš  25 metus  suma  pagal vietos perkamąją galią prilygo dabartiniams 2 tūkst.$. Nuėjom į  centrinę paveikslų galeriją prie ŠMC, ilgai rinkomės, kol įsižiūrėjome  pastelės triptichą su Vilniaus bažnyčiomis. Pakabinom virš pirmosios bendros lovos, uošvio pakrykštytos "inteliūgentų dereviaška".
Neužilgo to paties autoriaus analoginį  triptiką aptikau Kaziuko mugėje, vėliau Pilies dailės mugėje, vėliau dar kažkur. Persikraustant "originalą" nukišau kuo toliau kažkur į  rūsio gilumą, kad nei senelis, nei anūkai nepamatytų konvejerinio dailės šablono.
 
Istorija atsikartojo spirale. Per sidabrinį  vedybų jubiliejų meno troškulį  apmalšino Ray  Bartkaus  dailės  paroda. Nuostabi šeštadienio giedra, šiuolaikinio meno  ryški invazija į dailės provinciją...Ar begali būti geresnė Vilniaus dovana  mano ištikimybei? Įsijautusi džiūgavau:"Bartkus - patriotas, jis myli mūsų Žemę,  jaučia moralinę  pareigą kurti jos žmonėms. Nerealiai kilnus poelgis -  12 metų  tapyti ir atvežti kaip dovaną vilniečiams,kaip meilės išraišką savo lizdo paukščiams, apie kuriuos menininkas nepaliauja galvoti ir sielotis net už Atlanto."
Ir  parodos anonsas viliojo: "Tai dvylikos iki šiol niekur neskelbtų darbų premjera. Precedento neturinčios parodos vertę pabrėžia niekada neskelbtos kolekcijos vertė ir aktualumas",

 Maniausi , jog tipažai R. Bartkaus portretuose - tai charakteringi Lietuvos žmonės, moterys lietuviškais vardais. Kad žvelgiu į savo aplinkos  veidrodį .Kad per ekspozicijos vidurį gulintis plikas žmogėnas nutryptais  pūslėtais padais - tai pasyvaus, faraono papėdės sąstingyje supančioto, ištuštinto, dvasiškai paralyžiuoto  lietuvio įvaizdis. Vaizduotė  pradžiioje  kaip mat sudėliojo pagražintą dailininko- įžvalgaus metraštininko versiją.

Bet...  namuose, vonioje ant kojos nukrito "Intelligent Life" rudens sunkiasvoris numeris. Koją sugėlė, o skausmas šiaip sau nebūna. Ant viršelio puikavosi R.B. nuotrauka. Atsiverčiau žurnalą ir pamačiau Titanike pristatytus  paveikslus. Bet  jau kitose, užsienio  parodų salėse. Su kitoniškais rėmais -su kitoniška variacine  medžiagine apdaila,  pritaikyta skirtingam meno VARTOTOJUI.  Nagi nesu ir nepasirašau būti meno vartotoja, o -  meno mylėtoja!  Drįsčiau teigti, netgi vidutinio lygio žinovė. S.Dali kopiją nuo originalo atskirčiau.Tačiau  nėra taip paprasta surankioti  vieno dailininko  ištiražuotus  klonus informaciniuose vandenynuose.
Istorija atsikartojo, likau nusivylusi, truputuką apgauta  tiražiniais, unifikuoto  pritaikymo darbais, eksportuojamais į įvairias šalis su skirtingu  apdailos padažu. Autorius teisus: tokia, kaip jo tapyba  tikrai mirė. Bet  vis gyvesnė ir brangesnė -  originalių autorių, tapančių  senųjų meistrų technikomis autorizuotus vaizdinius, turinčių ką pareikšti pasauliui.. Jie nemėgina įtaikyti į galerijų konjunktūras, neprofanuoja dailės, net nebando dailės priemonėmis  preciziškai fotografuoti išorinius, kaukinius veidų pavidalus, juos sudaiktinti. 

R.B. tapybos technika - tobula. Spuogo molekulės IŠTAPYTOS tiksliau, nei  jas fiksuoja gyva akis ar net mikroskopas. Kiek daaaaarbo, ohohohho, skuzdėliškas pedantizmas... O jergutėliau, kokia katorga, kasdien reikėjo dėti pustonių potėpius, kojų nuospaudų šešėlius. Kiek prakaito išlieta , ir dėl ko?  Vaizdiniai -  statiški, pilki ir negyvi ,  kaip iš morgo fotografijų.  Net  ne vaizdiniai, o  FILOSOFINIŲ MINČIŲ fototapetinės  iliustracijos. 

Art: Nataša Perova
 
 Autorius mintis  apie tapomą  objektą  įdomi, techniškai ultraprofesionaliai  išpildyta. Parodą reikia žiūrėti galva, atjungus estetines pajautas, jausmus ir emocijas. Tokia hyperealistinė  tapyba - nešildo,  neįkvepia, neuždega žvilgsnio, nedžiugina spalvų ir formų žaisme, nestebina ateities vaizdiniais..Bet -  įdomi,  paviršutiniškai intelektuali, pajudina smegenis. Stiliaus ir idėjų prasme - nieko naujo bendrame modernios dailės fone. Toks kokybiškas  ūkiškas standartas. Kaip filosofas R. Bartkus patrauklus, originalus. Kaip menininkas, hnm...Reikia  to paklausti NYC'o hypsterio:)) .

Tokių  imitacinių natūralizmo stiliaus darbų pasaulio galerijose apstu. Viena aišku:  aktyvus meno procesas  unikalioje  dailininko biografijoje vyksta. Štai ir paroda įvyko : kaip atskaitos  ir karjeros ataskaitos taškas,uolus bandymas išeiti už  media iliustratoriaus įvaizdžio ribų.        


 


 Globalistinis, Lego-transformatorinis, transnacionalinis menas provokuoja mintį. Ok, pripažįstu: R. Bartkaus filosofijoje visi esame rinkodariniai statistiniai vienetai, fokus grupės banalūs atstovai  su  nežymiais vietos kolorito skirtumais .Štai Inos tipažas. Medituojanti jogė, sportiška urbano-girl, mėginanti subalansuoti  vidinę pusiausvyrą savirefleksijose, įsispraudusi į impulso- spintelių-guru- citatų rėmus. Vilniuje šiai  mokiausios fokus- grupės atstovei dailininkas suteikė garbę įsisprausti į nudrengtas metalines sporto rūbinės spintukes. O kur ji būtų įsprausta, tarkim, Šanchajuje? Tarp suvyniotų  kietai raudonų vėliavų? O Milane ? Tarp spa-oazių  versačinių rankšluosčių? Vaizduotė žaibavo,  o kaip gi   menininkas-verslininkas, tardamasis dėl parodos, iš anksto kaskart  apžiūri unifikuotiems darbams tinkamą  socioformatą ??? 


Šis stereo darbas smarkiai trenkė  didaktiniu moralizavimu, it Krylovo pasakėčia apie veidmainystės žalą ir fuckų kryptis Rojun-Pragaran. L. Da Vinčo siužetinis-kompozicinis originalas , kaip sugretinimas,   paliudijo, kiek nusistekena, nupilkėja,praranda humoro jausmą menininkai, įgrūdę save  į režimines uždarbių stakles.  Renesanso genijus  šmaikščiai, seksualiai  užšifravo gyvastingą , dionizišką  palaimos pirštą, kuris įgudusiais judesiais veda kitų kūną-dvasią į  Rojaus  gamtinę palaimą. R. Bartkaus pirštas veda į  moralite pasenusio  žanro ankštas, išprotautas   lentynėles.  
L. Da Vinčis. Jonas Krikštytojas 
   
Sužavėjo mintis Vilniaus parodoje patalpinti darbus stalviršių nematomoje pusėje. Visi art-personažai  tuščiai žvelgia iš po stalų. Meninikas tiksliai diagnozavo nūdienos Vilnių, kur vis labiau įsitvirtina žydiškas, kalkuliacinis  statuso ir pareigybių matas tarpusavio santykiuose. Sociokomunikacija vyksta iš po pareigybinių stalų. Griežtai pagal  karjeristines sociomarkiruotes: kur dirbi, kokias pareigas užimi, kokia iš tavęs taikomoji  nauda, ar nepakenksi karjerai?
 Karštligiškai įsikibę į  darbaviečių stalus net laisvi verslininkai, kuriems, rodos, nėra kuo rizikuoti. Pasaulyje taip nėra, ten bet kas jaučiasi  tiesiog  (ne) laisvas ar (ne) laimingas  žmogus. Vilniuje - karjeros laiptelio sergėtojas, už/prieš/ant  įstaigos slenksčio, tiksliau faraonų  PRIEMENĖJE  . Nepamiršiu jaunos ministerijos klerkės. Filharmonijos kavinėje ji paprašė manęs  kuo toliau atsitraukti, kad , neduokdieve,  laikinas ministras nepastebėtų jos su astrologe, po ko jai gali grėsti kokie nemalonumai. LAISVOFOBIJA užkrečiama, kaip niežai.... Klerkė jau išmesta, drauge su ministru.Tačiau vietoj jos kabariojasi  slidžiais laiptais  kiti  švonderiški personažai, baisoka, kad tokie jauni, o jau sugraduoti tarnybose  kaip menzūrėlės.  Visai kaip R. B. paveiksluose. Ne žmonės, o pareigybinės dalys: mužikiškos faraono kojos, ilga tarnybinė ranka , stverianti bet kokio kabineto rankeną.... Merginos- brylikinės-šypsenos- tuštukės  irgi  makabriškai viepėsi visu blizgjųjų leidinių  falšu iš po R. Bartkaus simbolinio stalo.



   
Kiekvienas menininkas tapo, išrašo  save. Kaip Floberas - Madam Bovari, kaip Van Gogas - vangogiškas saulėgrąžas ir laukines aguonas.  Tapo, išreiškia save per kitus, per savęs atspindį gamtoje, daiktuose... Gulintį  tuščiavidurį žmogėna suvokiau kaip paties dailininko autodiagnozę. Horizontalus beveidis milžinas,  išsitiesęs it liniuotė  visu ūgiu pagal aplinkos stalinių  žmonių užsakymus. Plika beveidė milžiniška makaulė pilkame fone, pilkų statistų apsuptyje. Gaila jo, įkalinto ir pavargusio . Nepaisant visų  įžymybinių regalijų ir nuopelnų.
Art: Annibale Caracci. Dead Christ


 
   
 Tą pačią dieną užsukau į "Artifex" galeriją pažiūrėti Vitalio Čepkausko parodos "Raštai".  Nusekiau mistinio Vilniaus  paralelėmis  Vienusyk, vieno miesto erdvėje susikryžiavo tos pačios kartos dviejų dailininkų keliai. Vienas, darbštus amatininkas, juodu kasdieniu darbu kryptingai ir racionaliai  įsipaišė į Vakarų  paklausų formatą , laikosi  tvirtai iškovoto  profesionalaus art- darbastalio, jau dirba brendui "Ray Bartkus".  Kitas, Dievo pažymėtas jautruolis Menininkas, pavergavęs kone už dyką  Vakarų kolekcionieriams, sugrįžo kurti  namolio .Metėsi link greitos šlovės į  drabužių dizainą. Ir finalas : net ne tuščiaviduris kominis visu ūgiu puslavonis,o - ažūrinės nėriniotos tuščiavidurės   Vitalio DIDŽIOJO TALENTO kaukolės , matyt,  labai patinkančios Lietuvos elito ponioms. Vitalis išeksponavo net ne jas pačias , o kaukolių- dailių- skudurėlių  fotografijas. Didžiojo  vienetinio talento virtimas  mielu skudurėliu visada liūdina.

Štai du skirtingi  lietuvių dailininkų bendraamžių keliai. Kodėl tolyn nuo meno?
Ak, piniginė... Nagi ne ją reikės pateikti  ataskaitai  prisikėlus  jau ne Titanike, o... po mirties.   
        
 




2012 m. lapkričio 17 d., šeštadienis

Binoš koma

Kas: filmas "Atvira širdim" (Prancūzija), 2012, Scanorama,2012
Režisierė:Marion Laine
Vaidina:Juliette Binoche, Edgar Ramírez
 Vertinimai: 0 iš 10 

Kiekvienas festivalis turi potvynį ir atoslūgį. Garbingai išgyventi  ciklišką atoslūgį  -  reikia kieto stuburo, nepasiduodant pigiam  masiniam popsui.  Filmo "Atvira širdim" patekimas į festivalinę programą rodo,  kad  Scanorama,  Vilniaus kultūrinis artefaktas,  it  Žiuljetos Binoš herojė artėja  valtyje  prie krioklio skardžio. Kritus žemyn nuo skardžio pradžioje gali laukti  potvynis - trumpalaikė kasinė sėkmė, bet visiškas pasitikėjimo praradimas kinomanų ir jaunų talentingų režisierių tarpe, koma pasaulio festivalių panoramoje.
 Su kuo jūs, Gražina  Arlickaite? Su kino menu ar su kino distributoriais, turgaus  pirkliais? Norit vesti -auginti ar patikti-plačiau parsiduoti? Tokio lygio  filmą  galbūt reikėtų pramušinėti LT valstybiniu lygiu per sveikatos ministeriją  kaip  naivią, banalią psichoterapiją ar socialinę reklamą  alkoholikų šeimoms ir  pradinių klasių moksleiviams. 
 Prisiekiau, kad tai paskutinis žiūrėtas prancūzų filmas. Po ilgos nežiūrėjimo pertraukos sugundė viena mėgiamiausių aktorių Juliette Binoche.Matyt pati suprato, į kokią  nykią  avantiūrą įklimpo, iš siaubo apalpo prie beždžionės narvo ir  iš gėdos  įkrito į profesinę komą.





2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Storas trolis ryto bangose

Kas: filmas "Gelmė"" , Scanorama'2012

Režisierius: Baltasar Kormákur (Islandija)
Vertinimas: 2 iš 10
Aprašas: nevykusiai ekranizuota tikra istorija, kaip , sudužus laivui, vienas žvejys išsigelbėja, praplaukia  6 val, viršydamas išgyvenimo šaltame  vandenyne   fiziologinius normatyvus

http://www.scanorama.lt/lt/filmas/gelm%C4%97


 Žiūrėti storulių šou per TV  - daugiau prasmių,  nei  vieno prasto aktoriaus murkdymąsi bangose su švarias išlygintais marškinėliais. Tokie pat švarūs ir išlyginti jie lieka jam išlipus ant akmenuoto salos kranto. PO panašių filmų supranti, kaip gerai, kad yra Holivudas. Jame blogiausiu  komerciniu atveju suteikiama pramoga žiūrovui.

 Filme "Gelmė" nebuvo scenarijaus. Neįsivaizdavau, kad  šiais laikais taip galima, kad tai pritraukia rėmėjų -  bioko  nuobodi chronologija, pritutinta štampovkių ir  copy-paste kadruočių iš kino klasikos. Be gilesnės   charakterių motyvacijos, be siužeto vingių , galų gale be gražių  Islandijos vaizdų. Nagi duokite bent   kadrelį grožio ar lašelį humoro, jei siužetas neišsigimdė!!!. Viena  flegmavintažinė scena, kur jis daužo  murziną ledą iš naujutėlaitės vonios , pabaidęs 2 dekoratyvius ponius ūkanotoje pievoje. Ot ceratinė fantazija rež-yyyyseriaus .....  Ko  žuvėdros  nenufilmavo, su kuria  XXXL'as kalbėjosi plaukdamas????? Irgi finansinė krizė kalta? jai honoraro neužteko???? Islandijoje trūksta žuvėdrų?   Gal koks Žvejybos ūkis pasamdė  režisierių  įamžinti, koks pavojingas Islandijos žvejų darbas......Žvejų ūkio akcininkų bendrijos užsakymu? Tuomet pinigai atidirbti chaltūriškai.


Pasirodo už lietuvių  kino dabartinį  bendrą lygį  būna žemesnės kokybės gaminių.... Ko nirštu, ko  tikėjausi? Bent jau Sigur Ros'ų  klipų lygio. Ar Discovery "I' shouldn't be alive"  inspiracinio dramatizmo. Gal K.Kizi (K.Kesey)  romano "Žvejo giesmė"  Šiaurės vandenų rūsčios poetikos. Bet...režisierius - lochotronas. Net prieš tėvynainį, garsųjį tapytoją islandą FRANCIS'ą DANBY nepasisarmatijo. F. Denbio paveikslą žiūrėčiau valandų  valandas, o islandų juostą pamiršiu po kelių dienų.  . 

Francis Danby. Deluge. 


Žiovaudama kino salėje be perstojo mėginau pateisinti, na kodėl toks š-das gavosi iš unikalios, didvyriškos  istorijos? Antimeniška, naftalininė  pati idėja -  mistifikuoti, romantizuoti  žmogaus poelgio stebuklą. Esą, net anglų mokslininkai nesuprato, kodėl, islandų žvejas išsikapanojo...
.
Su stebuklais visada baigiasi liūdnai.Vienoje TV pokalbių šou rengiau kaip redaktorė laidą,kuri turėjo būti rodoma per Kūčias.Tada  buvau  nuoširdi  katalikė, užsidegiau idėja pateikti  žmonėms  pasakišką istoriją  apie Kalėdinį stebuklą, raginantį žiūrovus atsiversti ir įtikėti. Radau per draugus merginą, ji  graudžiai pakabino ant intriguojančio kabliuko: "buvo prievartauta kaimyno nuo 5 metų, įklimpo į narkotikus, mylėjosi non-stop be atrankos, žudėsi, korėsi, leido gyvenimą pakalnėn, bet vieną dieną Dievas ją atvedė į bažnyčią, ir ji atsivertė, tapo dora ir gera."

Surepetavome , nugludinome jos monologą. Likus keletui dienų  iki įrašo, ji pareiškė kad yra Tikėjimo žodžio  spaudos atstovė ir į studiją ateis būrys  Saulyčio  sektos žmonių giedoti, t;.y. pasireklamuoti.  Supratusi, kad laida žlunga, mėginau derėtis, kad lai ji prisistato, kas yra, bet be būrio zombių. Stebuklo herojė kietai ėmė reikalauti, kad bus jos scenarijus, ne mudviejų sutartas. Buvo tikra, kad  neturiu pasirinkimo, sutiksiu su jos šantažu.. "Ne, to nebus, žiūrovų sektos stebuklais nemulkinsiu", -  negalėjau leisti Kūčių vakarą  suteršti fanatikų manifestacijomis. Įrašą išgelbėjo  atsarginis  TVkomandos  variantas - visada pasirengę palinksminti liliputai. Gavau gerą pamoką . Stebuklai būna , ir dar kokie, bet  tylūs, ne viešumoje ir ne TV turguje. 
Gal B.KOrmakurą irgi vedė panašūs norai? Deja, jam nepakako vyriškumo neišleisti "tuščios taros" į kino rinką. Nepavyko išplaukti  iš islandų kino provincialiausių  gelmių. 



2012 m. lapkričio 14 d., trečiadienis

Jausmų nukryžiavimas

Kas:  filmas Už kalvų, 2012,Scanorama 2012
Rež: CRISTIAN MUNGIU
Vertinimai: 10 iš 10.


Aprašas: vaikų namų našlaitės vėl susitinka po ilgo išsiskyrimo. Alina, sugrįžta į Rumuniją, pasiimti Voičitos draugės dirbti kartu į Vokietiją. Voičita nenori palikti vienuolyno, kur rado sielos ramybę. Alinos pastangos nesiskirti su mylimąja ir pritapti prie vienuolyno gyvenimo  baigasi tragiškai.  

http://www.scanorama.lt/lt/filmas/u%C5%BE-kalv%C5%B3

Šiuolaikiniai režisieriai  dažnai imasi religinių, vienuolynų temų  neišmanydami dvasinių praktikų ir joms pasišventusių žmonių esmės ir prasmės. Nuslysta  lėkštu paviršiumiIš to išplaukia , tarkim, plakatinis  antisektantiškas  "Paplūdimys"  ( the Beach) http://www.imdb.com/title/tt0163978/.  Net šiurpu pagalvoti, kaip cinikas literatas aprašytų  pasauliečiams nesuvokiamus vienuolių veiksmus. Juose didžiąją dalį sudaro kontempliacijos, sunkus nuolankus darbas bendram labui.  Ego-naudingumo koficientas  išoriniuose, pasauliečio žvilgsniu stebimuose prisėdimuose, klūpėjime ir  transiniame sustingime prie  įmelstų paveikslų - beveik nulinis. Neišgyvenusiam įtikėjimo nušvitimo, nepajutusiam nė karto potraukio  link  dvasinio gyvenimo laiptų ,vienuolynas išties gali atrodyti it kliedinčių nevispročių  sueiga, mulkinama gudraus , materialių gėrybių ištroškusio, šventiko. 

Art: Andrey Remniov
Į  atokų, uždarą moterų vienuolyną atvedu sau svarbius žmones kaip į skaistyklą. Pasitikrinu,  ar supras ir mano  sakralius pasaulius, ar jų nesužeis? Stebiu ir fiksuoju jų  elgesį ir komentarus - iš ko juokiasi, kas patinka, kas sugraudina,  ar jaučia skirtumus tarp aukštai  pažengusių ir noviciančių: tarp tų, kurios jau kalbasi ant lygiųjų su angelais, vėjais ir  mirusiaisiaisi  ir tų, kurios  vis dar ginčijasi  su savimi - žvelgia į savo asmeninių  projekcijų veidrodžius, užvardintus  mitiniu leiblu "Dievas Tėvas" . Kuo žmogus žemiškesnis - tuo labiau kreipia dėmesį į aprangą, vienuolių išorinį atrodymą ir manieras puola  gosliai  semtis jų  geraširdiškai  dalinamų gėrybių -  širdies nektaro, medaus, duonos, pieno. . Kuo dvasiškai jautresnis - tuo labiau nuščiūva, susikuklina  ir persisemia pagarba  toms, kurios  atlieka DIDĮ NEMATOMĄ DARBĄ - mintimis, maldomis ir širdies gerumu valo, skaistina Visuotiną Širdžių Meilės lauką ( pragmatikų kalba -  kolektyvinę pasąmonę, o gal sąmonę? - kaip pavadinsi, taip  ofic.profesorių nepagadinsi.).
Art: Andrey Remniov

Rumunų režisierius  giliai pažįsta abu pasaulius. Atskiria  dvasios  bitučių, moterų vienuolių, ir  pasaulietinį pasaulius nematoma RIBA. Vienoje  pusėje  - Voičita su tikėjimo seserimis, su paprasto tyro  ir rūstaus gyvenimo kalnuose sankloda, be elektros,  su naktinėmis maldomis, be greitosios pagalbos. Sesės, vedamos  gerbiamo Tėvo, subūrusio  bendriją didžiajam Apsivalymui ir  Dvasios Prisikėlimui per stoišką discipliną  Kitapus - smarkuolė, sąžininga, bekompromisė  internatinė Alina ,siekanti tikslo bet kokiomis priemonėmis, kovojanti  ir besikabinanti į gyvenimą ragais ir nagais, įpratusi imti ir gauti , nesikankindama per ilgai nežinomybės laukime ar prievartos terpėse . Kitapus -  ir psichiatrijos ligoninės gydytojai,   atvirai pripažįstantys, jog  daugumos pasiutėlių bujojimo priežasčių medicina bejėgė suprasti. 

 Ryškiausiai  pasaulių atskirtį pabrėžia scena, kur Voičita budi prie vartel, kol Alina staugia per  viduramžišką egzorcizmo (piktos dvasios išvarymo) seansą.  Prie jos stabteli , kelio klausia  žemės sklypų  džipuoti pirkliai.  Dvasinis atstumas tarp jų   ir merginos - praraja.


 Filmas be galo etiškas, ekumenininis, su didele meile kiekvienam herojui.Nesmerkiamas,nešaržuojamas  nė vienas, prisilietęs prie Alinos-Voičitos  akistatos, kuri vyksta  ANT KRYŽIAUS.
  Žemiškas simbolinio  kryžiaus skersinis :kūniška- nepasotonama- laiko išbandyta-Alinos  meilė -aistra, kuri demoniška libidine jėga purto jos kūną, neleidžia pritapti vienuolyne, įtikėti, nuramdyti GAMTOS SYVUS . 
Sakralus žemiško kryžiaus skersinis - Voičita ir Alinos brolis. Du silpnieji  graudūs Dievo avinėliai,  PALAIMINTIEJI, antidarviniški tykuoliai , pagaliau suradę prieglobstį, ramybės oazę stiprios  poros - vienuolyno Tėvo ir Motinėlės -užnugaryje.
Art: Andrey Remniov .

 Voičitos vaidmuo palieka daug neatskleistų paslapčių. Kodėl ji  neišvažiavo? Ar dėl  stipraus įtikėjimo , ar dėl  trapios sielos  savisaugos instinkto, nujaučiančio, kad nepakels darbo Vokietijos laive, sugniuš mylimosios  nepaliaujamuose maištuose , ir vėl Alinos  palikta  jau neišgyvens, nes nebus kur našlaitei prisiglausti. Draugių ikoniniai pokalbiai  žvelgiant į ekraną -  kaip išpažintys, sąžinės prokalbės  ir liūdni pasiteisinimai nematomiems rūstiems  gyvenimo Dievams.Ikoninės pl0kštumos per visą  kino ekraną.

 Baiminausi, kad lesbo tema bus suprimityvinta iki R.Zabarausko negrabių homovolionių ir juokingų žmonių-sumuštinių kadre. Ne, nešvarios patalynės  scenų nėra. Tame irgi - stiprių Alinos jausmų paliudijimas :  ji sutinka pasižaboti, per kančią  eiti  arčiau mylimosios ,  nežinia kodėl  atitolusios.Vietoj mass-jauko , vakarietiško blokbasterinio seksiuko yra -  meilės, gilių ir nepaklususių protui jausmų   DIDYSIS, NAUJŲ LAIKŲ  TRIKAMPIS, kuriame trečiasis,Alinos konkurentas - Dievas,  meilė jam  pavergė Voičitos širdį. 
      
Filmo pabaiga - šviesi ir įkvepianti. Policijos autobusiukas - visuomenės naujosios relgijos - TEISĖS metafora. Visi, į jį susėdę,  klusniai paklūsta ĮSTATYMUI,  vienodai griežtam ir dvasiniams, ir pasaulietiniams prasižengėliams.
 Autobusiuke Voičita -  kaip nusikaltimo liudininkė, jau nusimetusi vienuolės apdarus, su jaunatvišku megztiniu, išsižadėjusi vienuolyno regulos. (taisyklių)   
 Hanekės "Meilę" ir Mundžu "Už kalvų" mačiau festivalyje pagrečiui. Filmų pavadinimus reikėtų sukeisti. 
Mundžiu menine kalba prabilo apie Meilę Rumunijos 21 pradžios vargingame laike, o Hanekė šaltu kino profesionalo skalpeliu preparavo socialiai ultrasegmentuotą  porą, susiruošusią "Už kalvų". 

Rumunų režisierus atėjo iš gyvenimo, po žurnalistikos ir mokytojavimo praktikos. JO  meniniai vaizdiniai  alsuoja gyvybe, atpažįstamais realiais tipažais ir kasdienėmis sukrečiamomis istorijomia , prie kurių vis labiau esame pratinami, mokomi atsiriboti. CH.Mundžu  neatsiriboja. JIs sušventina,  su didele Menininko meile prikelia herojus iki IKONŲ spindinčių  rakursų. Kadruotės - it spalvingi, įgudusia dailininko ranka sukomponuoti  paveikslai. Spalva tampa  įspūdinga kino priemone. Neįtikėtinas scenų muzikalumas. Mizanscenos ne tik  kruopščiai, eizenšteiniškai  ištapytos, bet ir ĮGARSINTOS. Gal pirmasyk išgirdau  kino mene   auteniška  mažo vienuolyno ambientą - su maldų kuždesiais, šnarančiais šventraščio lapais, girgždančiomis šulinio rentinio grandinėmis, vienuolių atodūsiais. Švelni amžina  žmogaus dvasios ieškojimų MŪŠA.  .

Režsieriaus  estetika  susišaukia  su S.Paradžanovo  "Užmirštų protėvių šauksmu". Panašūs žmogaus jausmų ir kraštovaizdžio lūžių sugretinimai.

Filmo scenarijuje nebėra blogiukų ir geriečių, jų amžinos  poliarinės dvikovos. Visi teisūs savame  tikėjime ir meilėje.  Ir tik Alinos Mirtis nušviečia, kas iš tiesų mylėjo.







2012 m. lapkričio 11 d., sekmadienis

Vyro ir moters meilės nusigalavimas




Kas: "Meilė, 2012, Scanorama 2012
Režisierius: M. Hanekė (Austrija).  "Pianistė", "Baltas kaspinas".  
Stars:Jean-Louis Trintignant, Emmanuelle Riva, Isabelle Huppert
Emanuelė Riva legendiniame filme "Hirosima, mano meile"

Aprašas: nusenusi muzikos mokytojų paryžiečių pora dramatiškai  sliūkina MEILĖS finišo tiesiąja. Anna  po insultų sparčiai daržovėja.. Žanas išpildo žmonos prašymą, nepriduoda nenuovokaus tauriai mylimo kūno į valdišką slaugos ligoninę . Spėju, širdingos lietuvės jiems nepasisekė surasti. Galbūt  lietuvė slaugė  būtų  užkirtusi kelią skaudžiai eutanazinei atomazgai ir išpirktų Vilniaus kaltę dėl Trentinjano( jis vaidino Žaną) dukters  Mari žūties. Gal nebūtų filme iškart trijų  dorų lavonų (įskaitant balandį) ir  psichologizuoto dostojevskiško narstymosi senatvinės slaugos peripetijose.Laimingiems,prispaustiems nepriteklių, depresuojantiems, turintiems gerontofobiją  filmas - nerekomenduotinas.Šviesa jame nušvinta kelissyk: atėjus gerajai slaugei  ir jau po senukų  mirties, kai dukra ateina į
Ž..L. Trentijnanas filme.Vyras ir moteris
išvalytą nuo tėvų buvimo pėdsakų butą, kuriame matyt gyvens.


Filmas kaip reta slogus. "Grūzina" .Be gailesčio žiūrovui. Gręžia "emociniu grąžtu"  kiaurai per moralines kaltes  ženkliai dirgliau nei  to paties režisieriaus niūrus  "Baltas kaspinas". Išvada: kiną reikia rinktis dar kruopščiau, nesekti festivalio kalendorium.Jei reikėtų  sadistinio   streso  - susirasčiau  torentuose "Meilę" kaip vaistą nuo rožinių akinių pagal NUOTAIKĄ.  Dabar gi  nuo laiškų su sukrečiamom išgyvenimo istorijom lūžta e-pašto dėžė, kasdien tenka išgyventi , atgailėti, suprasti  ne ką lengvesnius  žmonių pasirinkimus. Tokiame kontekste M. Hanekės istorija užgriūna it dar vienas sunkiausias  akmuo ant širdies. Auditorijai, nesusidūrusiai su new humanistiniais  rebusais, na, tarkim, solidžioms  ofisinėms buhalterėms, festivalinių filmų komisijų nariams, minsiterijų valdininkėms, dvasios mazochistams,  filmas , be abejo patiks. Anava,  koks žiaurus tas gyvenimas.Ot ot, ciano kompot, dusk Hirosima,mano meile... .
Destruktyvus kino  projektas. M. Haneke sutriuškino, stačiokiška pūvančia fiziologija subjaurojo Žano ir Anos  bendraamžių kartos idealus. Neužmiršiu, kaip mama nutempė į "Vyro ir  moters" legalų seansą kino teatre, kaip  šlapiu veidu pasinėrė į jaunystės idealų ekraninį grožį, nors man  pusiauseksas raudoname ekrane atrodė it cukrinis  muliažas. Teigiu, jog žmogaus idealus reikia gerbti ir saugoti. Pasistengsiu, kad tėvai net nesužinotų apie šio filmo buvimą, nenoriu atimti iš jų jaunystės kino prisiminimų, stipriausio   senatvės  emocinio dopingo. Eina tas Hanekė nuo jų kuo toliau, lai renkasi savo prizus ES snobų festivaliuose.

Art: P. Sezanne . Artist's father
Režisierius  užduoda daug  NEPATOGIAUSIŲ  AŠTRIAUSIŲ MORALINIŲ KLAUSIMŲ, į kuriuos Vakarų visuomenė  vis stipriau atsitrenkia kaip į  aklavietę, nusikalstamai delsia  juos spręsti. Ar tėvų meilės idealai, žmonos  nenoras vykti į slaugos ligoninę yra verti poros siaubingos buities kankynės?  Kodėl du  garbūs senukai galuojasi  Paryžiaus prabangoje,  neaprėpiamos kvadratūros bute su  brangiais  antrikvariniais gobelenais ir paveikslais, o tuo tarpu jų  dukra sukasi  finansiškai iš paskutiniųjų ,gabus anūkas gyvena internate??? Kažkada smerkiau muzikų Karnavičių sūnų, kad pridavė juos pilname prote ir sveikatoje į senelių namus. Po filmo  radikaliai pakeičiau nuomonę. Karnavičiai buvo ženkliai moralesni ir kilnesni nei Trentinjano herojus Žanas. Jie užleido savo ervdes  vaikams, veikliajai  jaunajai ,muzikų pamainai. Jei nebūtų opus būsto klausimas, gal glaustusi kukliame  butuke, bet pasirinko moraliai teisingesnį sprendimą.
  
  Neišsprendžiama  senstančių visuomenių dilema: tarp senukų noro pasitikti Mirtį  oriai namų šilumoje  ir jų artimųjų  staiga  užtrūkusių siekių, privalomo aukojimosi. Kokia  turi būti romantiškosios amžinos meilės  graži, įkvepianti pabaiga? Ką visuomenė, aplinkiniai nekatalikai  turi daryti, kaip turi elgtis akistatoje su bejėgiais senukais, atsisakančiais valdiškų namų?Kaip oriai išeiti nebūnant kitiems našta ir neverčiant jų kankintis? Net geriausi senelių namai  nekompensuos  savojo kampo jaukumo.

 Neekraninė  istorija: sūnus studentas  metus dirbo prestižiniame senelių pansionate. Praėjo griežčiausią atranką,  apmokymus, kaip jų netraumuoti,  jam pasiuvo spec.uniformą, nors darbavosi  kukliose  pareigose, surinkdavo nešvarius  rūbus į skalbyklą. Gera alga, maži krūviai, nemokamas maistas.Tačiau  pratęsti kontraktą po metų griežtai atsisakė: "Negaliu. Įsivaizduok, atsidaro liftas, išpuola  greitomis apsirengusi senutė, įsistveria mirtinai  į rankovę ir su ašaromis maldauja: : gelbėk prašau, išvesk mane iš  čia, noriu namo, tik namo. Jai ten  - kalėjimas"

Art: Van Gogh
Haneke  sutirština  spalvas iki  fiziologinio pykinimo, kad  problematika supurtytų žiūrovus, verstų greičiau kažką keisti  ligotos  senatvės papročiuose. Tradiciniai - jau antihumaniški, toliau taip tęstis nebegali, kažką reikia keisti, kad  DIDŽIOJI MEILĖ nebūtų taip paniekinta.  Šekite, žiūrėkite,  iš arti, kaip atrodo mykianti moteris, jos konvulsinis veidas,  kaip 80-metės plėmuotas kūnas  keliamas nuo unitazo, šukuojamas, kokia kančia ją pamaitinti, kaip vyras iš paskutiniųjų mėgina išsaugoti judviejų Meilės istoriją, virtusią tik prisiminimais. Realiame laike teliko pavargęs pensininkas, besikamuojantis priežiūroje ir DIDŽIAJAME LAUKIME - KADA GI JI UŽGES? Kada baigsis jau  PRAGULŲ  MEILĖ?  
Jo norai virsta veiksmu. Jis spontaniškai nužudo mylimąją . Uždusina po to, kai pirmąsyk gyvenime nesusiturėjęs trenkė jai per veidą. Tai buvo natūralus , spontaniškas išsekinto MYLINČIO  žmogaus veiksmas ir siekis pabaigti galavimąsi vienu ypu.  Tarp  jausminės Meilės ir Neapykantos ribų nėra , tai YNJ ir YANJ mandala. Ar kriminale yra jo kaltės? Kas dėl to kaltas?Ar leistina žmogui prisiimti Dievo vaidmenį?  Gaudydamas  įskridusią kambarin balandę, sielos simbolį ir dangišką palydovą, kai užgulęs ją iorgi uždusina ,  Žanas daro sprendimą: JAM NEREIKIA DANGAUS, kaip išganymo pažado, jis nebetęs kančių.

Japonų savižudžių  pensininkų poros išeina estetiškiau.Sustato šlepetes prie išorinių durų ir paleidžia dujas.
Nepriėmiau Žano poelgio.Kito žudymas be išlygų yra  nepateisinama ŽMOGŽUDYSTĖ, Ego protestas nepakeliamų išbandymų akivaizdoje, nenoras nuolankiai priimti juodąją Meilės pusę..
Sau pasidariau galutinę išvadą: Eutanazija - draustina, vienareikšmiškai. Žmogus turi išgyventi tiek, kiek plaka jo širdis, kiek jam skirta Žemės laiko, nesujaukiant dieviško kosmizmo chronologijų. Užtat visuomenei reikia  kuo skubiau ieškoti  humaniškų sprendimų kaip užtikrinti, kad išėjimas būtų ORUS.Šia prasme filmas neša stiprų socialinį, etinį užtaisą. 



 Paraščių mintis: baltrankių intelektualų, knyginių, romantizuotos sąmonės žmonių  grožybės virsta pamišimu  ir kriminaliniu elgesiu susidūrus su tikrovės  išbandymais.Haneke  tęsia  Pianistės leitmotyvą : "gražu, kol gražu. O kas slepiasi po  išoriškai pavydėtinų grožybių kaukėmis? Kas tos parodomosios meilės  smulkiai išnarstytuose viduriuose? " Kerštinga frustuota manjakė,.papjaunanti ją atstūmusį meilužį (Piansitė). Šaltakraujis smaugikas, nepakeliantis  besitęsiančių  dimensinės žmonos kaprizų (Žanas "Meilėje") .


-----------------------------------------------
Filmo išvakarėse šukavau  Paryžiaus muzikos sales, ieškodama  (ak, per vėlai)  e-bilietų. Kainos - astronominės, užribinės.  Kelis  įkandamus užsakymus sugrąžino, pasiūlė likusius brangiausius.Pvz,  80 eurų į  jauno mažai žinomo čelisto programą su Prancūzų radijo orkestru - ohohoho, nepasiekama  finansinė dimensija... Filme pamačiau  interjerų ir šaldytuvo paveisklėlius tų herojų,  kurie  priklauso tai  dimensijai, mėgaujasi brangia Paryžiaus muzikos  klasika.......... 
Hanekės filmas suerzino, nes bedė į paširdžius: "O KOKIA TAVOJI BUS SENATVĖ,  Krylovo laumžirge?". Šitą klausimą palieku atvirą.Nepriklausau Užkalnio  vergiškai aplaižytai ir šuniškai pašlovintai  laikinų  LT  turtuolių kastai  Nežinau, nei kokią gausiu pensiją, ar gausiu ją išvis, ar nebūsiu antstolių ištempta  į kokią kaliūzę už vėluosiančius pensininkės šildymo mokesčius ir praskolas. Tikiu Dievo malone, tikiu savo vaikų gerumu, jie žadėjo kefyrui ir batonui perlaidas siųsti.Tikiu savo galingųjų  RUSŲ klientų-draugų  gerumu , jie neleis pastipti kaip ožkai be slaugių.

Po kino arčiausia "kava  be eilės"  buvo "Carskoje selo" Savanoriuose  Pataikėm į kelis  smagius korporatyvus.Salė dūzgė gerom nuotaikom. Pralinksmėjau,  džiugios  savaitgalio emocijos restauravosi. Panaršius ir žinia atėjo: "KT  pripažįsta rinkimų teisėtumą" . PO Hanekės parodyto  vieno iš  GERIAUSIŲ senatvės variantų, kilo  niekinga,  kolaboracinė mintis; "vat ir gerai, vat ir ramu. rusų rinka ir mūsų verslinnkai jos platybėse senelius (ir mane ateityje) pamaitins, aprengs ir sušildys". Kas tai - materializmas? išdavikiškas konformizmas?  senatvės baimių panikos priepuolis ? ar beribė  meilė visiems senukams ir visiems  laisvai prieinamai didžiajai  kultūrai (na kad muzikos bilietai būtų pigūs) ????? Nežinau,  nežinau atsakymų.  Žinau tik viena:  R.Juknevičienės tanke ar malūnsparyje tikrai neatsiras vietos senukų slaugai.
     . 
-----------------------------------------------------------