Rež: CRISTIAN MUNGIU
Vertinimai: 10 iš 10.
http://www.scanorama.lt/lt/filmas/u%C5%BE-kalv%C5%B3
Šiuolaikiniai režisieriai dažnai imasi religinių, vienuolynų temų neišmanydami dvasinių praktikų ir joms pasišventusių žmonių esmės ir prasmės. Nuslysta lėkštu paviršiumiIš to išplaukia , tarkim, plakatinis antisektantiškas "Paplūdimys" ( the Beach) http://www.imdb.com/title/tt0163978/. Net šiurpu pagalvoti, kaip cinikas literatas aprašytų pasauliečiams nesuvokiamus vienuolių veiksmus. Juose didžiąją dalį sudaro kontempliacijos, sunkus nuolankus darbas bendram labui. Ego-naudingumo koficientas išoriniuose, pasauliečio žvilgsniu stebimuose prisėdimuose, klūpėjime ir transiniame sustingime prie įmelstų paveikslų - beveik nulinis. Neišgyvenusiam įtikėjimo nušvitimo, nepajutusiam nė karto potraukio link dvasinio gyvenimo laiptų ,vienuolynas išties gali atrodyti it kliedinčių nevispročių sueiga, mulkinama gudraus , materialių gėrybių ištroškusio, šventiko.
Art: Andrey Remniov |
Art: Andrey Remniov |
Rumunų režisierius giliai pažįsta abu pasaulius. Atskiria dvasios bitučių, moterų vienuolių, ir pasaulietinį pasaulius nematoma RIBA. Vienoje pusėje - Voičita su tikėjimo seserimis, su paprasto tyro ir rūstaus gyvenimo kalnuose sankloda, be elektros, su naktinėmis maldomis, be greitosios pagalbos. Sesės, vedamos gerbiamo Tėvo, subūrusio bendriją didžiajam Apsivalymui ir Dvasios Prisikėlimui per stoišką discipliną Kitapus - smarkuolė, sąžininga, bekompromisė internatinė Alina ,siekanti tikslo bet kokiomis priemonėmis, kovojanti ir besikabinanti į gyvenimą ragais ir nagais, įpratusi imti ir gauti , nesikankindama per ilgai nežinomybės laukime ar prievartos terpėse . Kitapus - ir psichiatrijos ligoninės gydytojai, atvirai pripažįstantys, jog daugumos pasiutėlių bujojimo priežasčių medicina bejėgė suprasti.
Ryškiausiai pasaulių atskirtį pabrėžia scena, kur Voičita budi prie vartelių, kol Alina staugia per viduramžišką egzorcizmo (piktos dvasios išvarymo) seansą. Prie jos stabteli , kelio klausia žemės sklypų džipuoti pirkliai. Dvasinis atstumas tarp jų ir merginos - praraja.
Filmas be galo etiškas, ekumenininis, su didele meile kiekvienam herojui.Nesmerkiamas,nešaržuojamas nė vienas, prisilietęs prie Alinos-Voičitos akistatos, kuri vyksta ANT KRYŽIAUS.
Žemiškas simbolinio kryžiaus skersinis :kūniška- nepasotonama- laiko išbandyta-Alinos meilė -aistra, kuri demoniška libidine jėga purto jos kūną, neleidžia pritapti vienuolyne, įtikėti, nuramdyti GAMTOS SYVUS .
Sakralus žemiško kryžiaus skersinis - Voičita ir Alinos brolis. Du silpnieji graudūs Dievo avinėliai, PALAIMINTIEJI, antidarviniški tykuoliai , pagaliau suradę prieglobstį, ramybės oazę stiprios poros - vienuolyno Tėvo ir Motinėlės -užnugaryje.
Art: Andrey Remniov . |
Voičitos vaidmuo palieka daug neatskleistų paslapčių. Kodėl ji neišvažiavo? Ar dėl stipraus įtikėjimo , ar dėl trapios sielos savisaugos instinkto, nujaučiančio, kad nepakels darbo Vokietijos laive, sugniuš mylimosios nepaliaujamuose maištuose , ir vėl Alinos palikta jau neišgyvens, nes nebus kur našlaitei prisiglausti. Draugių ikoniniai pokalbiai žvelgiant į ekraną - kaip išpažintys, sąžinės prokalbės ir liūdni pasiteisinimai nematomiems rūstiems gyvenimo Dievams.Ikoninės pl0kštumos per visą kino ekraną.
Baiminausi, kad lesbo tema bus suprimityvinta iki R.Zabarausko negrabių homovolionių ir juokingų žmonių-sumuštinių kadre. Ne, nešvarios patalynės scenų nėra. Tame irgi - stiprių Alinos jausmų paliudijimas : ji sutinka pasižaboti, per kančią eiti arčiau mylimosios , nežinia kodėl atitolusios.Vietoj mass-jauko , vakarietiško blokbasterinio seksiuko yra - meilės, gilių ir nepaklususių protui jausmų DIDYSIS, NAUJŲ LAIKŲ TRIKAMPIS, kuriame trečiasis,Alinos konkurentas - Dievas, meilė jam pavergė Voičitos širdį.
Filmo pabaiga - šviesi ir įkvepianti. Policijos autobusiukas - visuomenės naujosios relgijos - TEISĖS metafora. Visi, į jį susėdę, klusniai paklūsta ĮSTATYMUI, vienodai griežtam ir dvasiniams, ir pasaulietiniams prasižengėliams.
Autobusiuke Voičita - kaip nusikaltimo liudininkė, jau nusimetusi vienuolės apdarus, su jaunatvišku megztiniu, išsižadėjusi vienuolyno regulos. (taisyklių)
Hanekės "Meilę" ir Mundžu "Už kalvų" mačiau festivalyje pagrečiui. Filmų pavadinimus reikėtų sukeisti.
Mundžiu menine kalba prabilo apie Meilę Rumunijos 21 pradžios vargingame laike, o Hanekė šaltu kino profesionalo skalpeliu preparavo socialiai ultrasegmentuotą porą, susiruošusią "Už kalvų".
Rumunų režisierus atėjo iš gyvenimo, po žurnalistikos ir mokytojavimo praktikos. JO meniniai vaizdiniai alsuoja gyvybe, atpažįstamais realiais tipažais ir kasdienėmis sukrečiamomis istorijomia , prie kurių vis labiau esame pratinami, mokomi atsiriboti. CH.Mundžu neatsiriboja. JIs sušventina, su didele Menininko meile prikelia herojus iki IKONŲ spindinčių rakursų. Kadruotės - it spalvingi, įgudusia dailininko ranka sukomponuoti paveikslai. Spalva tampa įspūdinga kino priemone. Neįtikėtinas scenų muzikalumas. Mizanscenos ne tik kruopščiai, eizenšteiniškai ištapytos, bet ir ĮGARSINTOS. Gal pirmasyk išgirdau kino mene auteniška mažo vienuolyno ambientą - su maldų kuždesiais, šnarančiais šventraščio lapais, girgždančiomis šulinio rentinio grandinėmis, vienuolių atodūsiais. Švelni amžina žmogaus dvasios ieškojimų MŪŠA. .
Režsieriaus estetika susišaukia su S.Paradžanovo "Užmirštų protėvių šauksmu". Panašūs žmogaus jausmų ir kraštovaizdžio lūžių sugretinimai.
Filmo scenarijuje nebėra blogiukų ir geriečių, jų amžinos poliarinės dvikovos. Visi teisūs savame tikėjime ir meilėje. Ir tik Alinos Mirtis nušviečia, kas iš tiesų mylėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą