Jausmų nukryžiavimas

Kas:  filmas Už kalvų, 2012,Scanorama 2012
Rež: CRISTIAN MUNGIU
Vertinimai: 10 iš 10.

Aprašas: vaikų namų našlaitės vėl susitinka po ilgo išsiskyrimo. Alina, sugrįžta į Rumuniją, pasiimti Voičitos draugės dirbti kartu į Vokietiją. Voičita nenori palikti vienuolyno, kur rado sielos ramybę. Alinos pastangos nesiskirti su mylimąja ir pritapti prie vienuolyno gyvenimo  baigasi tragiškai.  

http://www.scanorama.lt/lt/filmas/u%C5%BE-kalv%C5%B3

Šiuolaikiniai režisieriai  dažnai imasi religinių, vienuolynų temų  neišmanydami dvasinių praktikų ir joms pasišventusių žmonių esmės ir prasmės. Nuslysta  lėkštu paviršiumiIš to išplaukia , tarkim, plakatinis  antisektantiškas  "Paplūdimys"  ( the Beach) http://www.imdb.com/title/tt0163978/.  Net šiurpu pagalvoti, kaip cinikas literatas aprašytų  pasauliečiams nesuvokiamus vienuolių veiksmus. Juose didžiąją dalį sudaro kontempliacijos, sunkus nuolankus darbas bendram labui.  Ego-naudingumo koficientas  išoriniuose, pasauliečio žvilgsniu stebimuose prisėdimuose, klūpėjime ir  transiniame sustingime prie  įmelstų paveikslų - beveik nulinis. Neišgyvenusiam įtikėjimo nušvitimo, nepajutusiam nė karto potraukio  link  dvasinio gyvenimo laiptų ,vienuolynas išties gali atrodyti it kliedinčių nevispročių  sueiga, mulkinama gudraus , materialių gėrybių ištroškusio, šventiko. 

Art: Andrey Remniov

Į  atokų, uždarą moterų vienuolyną atvedu sau svarbius žmones kaip į skaistyklą. Pasitikrinu,  ar supras ir mano  sakralius pasaulius, ar jų nesužeis? Stebiu ir fiksuoju jų  elgesį ir komentarus - iš ko juokiasi, kas patinka, kas sugraudina,  ar jaučia skirtumus tarp aukštai  pažengusių ir noviciančių: tarp tų, kurios jau kalbasi ant lygiųjų su angelais, vėjais ir  mirusiaisiaisi  ir tų, kurios  vis dar ginčijasi  su savimi - žvelgia į savo asmeninių  projekcijų veidrodžius, užvardintus  mitiniu leiblu "Dievas Tėvas" . Kuo žmogus žemiškesnis - tuo labiau kreipia dėmesį į aprangą, vienuolių išorinį atrodymą ir manieras,  puola  gosliai  semtis jų  geraširdiškai  dalinamų gėrybių -  širdies nektaro, medaus, duonos, pieno. . Kuo dvasiškai jautresnis - tuo labiau nuščiūva, susikuklina  ir persisemia pagarba  toms, kurios  atlieka DIDĮ NEMATOMĄ DARBĄ - mintimis, maldomis ir širdies gerumu valo, skaistina Visuotiną Širdžių Meilės lauką ( pragmatikų kalba -  kolektyvinę pasąmonę, o gal sąmonę? - kaip pavadinsi, taip  ofic.profesorių nepagadinsi.).

Art: Andrey Remniov

Rumunų režisierius  giliai pažįsta abu pasaulius. Atskiria  dvasios  bitučių, moterų vienuolių, ir  pasaulietinį pasaulius nematoma RIBA. Vienoje  pusėje  - Voičita su tikėjimo seserimis, su paprasto tyro  ir rūstaus gyvenimo kalnuose sankloda, be elektros,  su naktinėmis maldomis, be greitosios pagalbos. Sesės, vedamos  gerbiamo Tėvo, subūrusio  bendriją didžiajam Apsivalymui ir  Dvasios Prisikėlimui per stoišką discipliną  Kitapus - smarkuolė, sąžininga, bekompromisė  internatinė Alina ,siekanti tikslo bet kokiomis priemonėmis, kovojanti  ir besikabinanti į gyvenimą ragais ir nagais, įpratusi imti ir gauti , nesikankindama per ilgai nežinomybės laukime ar prievartos terpėse . Kitapus -  ir psichiatrijos ligoninės gydytojai,   atvirai pripažįstantys, jog  daugumos pasiutėlių bujojimo priežasčių medicina bejėgė suprasti. 

 Ryškiausiai  pasaulių atskirtį pabrėžia scena, kur Voičita budi prie vartelių, kol Alina staugia per  viduramžišką egzorcizmo (piktos dvasios išvarymo) seansą.  Prie jos stabteli , kelio klausia  žemės sklypų  džipuoti pirkliai.  Dvasinis atstumas tarp jų   ir merginos - praraja.


 Filmas be galo etiškas, ekumenininis, su didele meile kiekvienam herojui.Nesmerkiamas,nešaržuojamas  nė vienas, prisilietęs prie Alinos-Voičitos  akistatos, kuri vyksta  ANT KRYŽIAUS.
  Žemiškas simbolinio  kryžiaus skersinis :kūniška- nepasotonama- laiko išbandyta-Alinos  meilė -aistra, kuri demoniška libidine jėga purto jos kūną, neleidžia pritapti vienuolyne, įtikėti, nuramdyti GAMTOS SYVUS . 
Sakralus žemiško kryžiaus skersinis - Voičita ir Alinos brolis. Du silpnieji  graudūs Dievo avinėliai,  PALAIMINTIEJI, antidarviniški tykuoliai , pagaliau suradę prieglobstį, ramybės oazę stiprios  poros - vienuolyno Tėvo ir Motinėlės -užnugaryje.

Art: Andrey Remniov .

 Voičitos vaidmuo palieka daug neatskleistų paslapčių. Kodėl ji  neišvažiavo? Ar dėl  stipraus įtikėjimo , ar dėl  trapios sielos  savisaugos instinkto, nujaučiančio, kad nepakels darbo Vokietijos laive, sugniuš mylimosios  nepaliaujamuose maištuose , ir vėl Alinos  palikta  jau neišgyvens, nes nebus kur našlaitei prisiglausti. Draugių ikoniniai pokalbiai  žvelgiant į ekraną -  kaip išpažintys, sąžinės prokalbės  ir liūdni pasiteisinimai nematomiems rūstiems  gyvenimo Dievams.Ikoninės pl0kštumos per visą  kino ekraną.

 Baiminausi, kad lesbo tema bus suprimityvinta iki R.Zabarausko negrabių homovolionių ir juokingų žmonių-sumuštinių kadre. Ne, nešvarios patalynės  scenų nėra. Tame irgi - stiprių Alinos jausmų paliudijimas :  ji sutinka pasižaboti, per kančią  eiti  arčiau mylimosios ,  nežinia kodėl  atitolusios.Vietoj mass-jauko , vakarietiško blokbasterinio seksiuko yra -  meilės, gilių ir nepaklususių protui jausmų   DIDYSIS, NAUJŲ LAIKŲ  TRIKAMPIS, kuriame trečiasis,Alinos konkurentas - Dievas,  meilė jam  pavergė Voičitos širdį. 
      
Filmo pabaiga - šviesi ir įkvepianti. Policijos autobusiukas - visuomenės naujosios relgijos - TEISĖS metafora. Visi, į jį susėdę,  klusniai paklūsta ĮSTATYMUI,  vienodai griežtam ir dvasiniams, ir pasaulietiniams prasižengėliams.
 Autobusiuke Voičita -  kaip nusikaltimo liudininkė, jau nusimetusi vienuolės apdarus, su jaunatvišku megztiniu, išsižadėjusi vienuolyno regulos. (taisyklių)   
 Hanekės "Meilę" ir Mundžu "Už kalvų" mačiau festivalyje pagrečiui. Filmų pavadinimus reikėtų sukeisti. 
Mundžiu menine kalba prabilo apie Meilę Rumunijos 21 pradžios vargingame laike, o Hanekė šaltu kino profesionalo skalpeliu preparavo socialiai ultrasegmentuotą  porą, susiruošusią "Už kalvų". 

Rumunų režisierus atėjo iš gyvenimo, po žurnalistikos ir mokytojavimo praktikos. JO  meniniai vaizdiniai  alsuoja gyvybe, atpažįstamais realiais tipažais ir kasdienėmis sukrečiamomis istorijomia , prie kurių vis labiau esame pratinami, mokomi atsiriboti. CH.Mundžu  neatsiriboja. JIs sušventina,  su didele Menininko meile prikelia herojus iki IKONŲ spindinčių  rakursų. Kadruotės - it spalvingi, įgudusia dailininko ranka sukomponuoti  paveikslai. Spalva tampa  įspūdinga kino priemone. Neįtikėtinas scenų muzikalumas. Mizanscenos ne tik  kruopščiai, eizenšteiniškai  ištapytos, bet ir ĮGARSINTOS. Gal pirmasyk išgirdau  kino mene   auteniška  mažo vienuolyno ambientą - su maldų kuždesiais, šnarančiais šventraščio lapais, girgždančiomis šulinio rentinio grandinėmis, vienuolių atodūsiais. Švelni amžina  žmogaus dvasios ieškojimų MŪŠA.  .

Režsieriaus  estetika  susišaukia  su S.Paradžanovo  "Užmirštų protėvių šauksmu". Panašūs žmogaus jausmų ir kraštovaizdžio lūžių sugretinimai.

Filmo scenarijuje nebėra blogiukų ir geriečių, jų amžinos  poliarinės dvikovos. Visi teisūs savame  tikėjime ir meilėje.  Ir tik Alinos Mirtis nušviečia, kas iš tiesų mylėjo.