Vienkartinio naudojimo triušiai

Kas: Projektas "Baltas triušis, raudonas triušis"
Autorius: Nasimas Soleimanpūras (Nassim Soleimanpour), Iranas
Kur : VMT
Kada: 2015 10 29

Art: Mariko Ando

Irano  dramaturgo  NASIMO SOLEINAMPŪRO absurdo pjesės  „ Baltas triušis, raudonas triušis“ vinis – ekspromtas su VIP‘u. Įvairiose šalyse vipinis asmuo scenoje gauna prieš pasirodymą neskaitytą, nesurepetuotą tekstą.Pirmą ir paskutinį kartą jį suvaidina, įtraukdamas į veiksmą žiūrovus. Sumanymas garantuoja komercinę sėkmę nepriklausomai nuo to, ar spektaklis pavyko, ar kas apskritai įsiklausė ir suprato tekstą. Mat publika – fanai- gausiai sueina susitikti su savo žvaigžde. Panašiai dabar filmai sutraukia milijonus  žiūrovų ne dėl turinio , o dėl mėgiamo režisieriaus ar autoriaus, einama pasibičiuliauti ir palaikyti savus stabus.

Cracking Art Group. Šie triušiai iš plastmasės Briuselyje - eko protestas   

Nuskubėjau į VMT‘ą kaip L.Donskio  fanė. Gal kažkiek  abejojanti, ne galutinai apsisprendusi, dar neprisiekusi beretinio lojalumo. Jo tekstų viešumoje kartais net laukiu. Jie stipriai užgauna nostalgijos nervą, sugraudina lyg primirštos močiutės relikvijos. Taip, kaip jis, artimiausioje ateityje jau niekas neberašys – su citatom. Su istorinėm paralelėm,  diskursais ir alternatyviais rakursais.Su plačiu daugiasluoksniu kontekstu, su didžiosios kultūros potekstėmis, akademinės filosofijos solidžiu munduriniu stiliumi. Su  Mozės  moraliniais smerkimais visiems, kas kažkada plauką netgi netyčia  nurovė nuo šventų žydų galvų, taigi - su  istoriniais pykčiais ir antikvarinėmis, praėjusių amžių   nuoskaudomis, rodančiomis, jog autorius naudojasi vieša publikacija kaip teise pasmerkti ir parodyti galios svertus. 

Skaitydama ilgiausias filosofo litanijas jaučiuosi taip, lyg į praeities dausas sutartinai ilgesingai pašauktų nusiskutę ir laiku papietavę  politologai Aristotelis su Šopenhaueriu. Grožėdamasi p.Leonido tekstų  daugiažode architektonika trumpam atsigręžiu į idealistinius jaunystės klystkelius. Tuomet  atrodė, jog svarbiausias gyvenimo tiesas surasi filosofų raštuose, kad po ilgų paieškų atskleisi tą buratino ŽODĮ- BURTAŽODĮ, kuris kaip Mozei atvers vienu sykiu visas pasaulio tiesas ir slaptas dureles į laimės šalį:))))) Graužiau raštus  įnirtingai, kaip Breigelio akloji tolau nuo realaus gyvenimo ir vagiau iš savęs brangiausią dalyką – jutimines refleksijas pažinus iš arti realybę per asmeninę patirtį. 

L.Donskio tekstai nostalgiškai primena jaunystę,kvepia knyginiais spaustuvių dažais, skaitymo sofomis ir kietais stočių bei stotelių suoliukais, ant kurių it pavyzdinė nusipelniusi knygų žiurkė įnikusi grauždavau pagrečiui literatūros genijus su  filosofais, skersai išilgai ir aukštyn žemyn spirale:)))).  

Vienžo,  išlipu iš sentimentų jūros, trumpai drūtai - :Donskiui esu sentimentaliai neabejinga... Magėjo pamatyti pamėgtą literatą iš arčiau.

Scena iš monospektaklio

Gavau su kaupu , ko tikėjausi : iš arti, antros eilės stebėjau artistiškas, entuziastingas filosofo  improvizacijas. Likau sužavėta jo ugninga charizma.  Tačiau ,kaip pasyviai  veiksmo stebėtojai , šiokių tokių nepatogumų kėlė didelės žirklės – tarp  arabo absurdistinio teksto ir  žydo mąstytojo nuoširdžių pastangų suprasti, refleksuoti sinkopuotą absurdą, konstruojamą be jokios logikos ir siužeto rišlumo. 

Senovės filosofų požiūriu tekstas buvo visiška šizofrenija:  dramos autoriaus sąmonė nuolat skilo pusiau, dvejinosi trejinosi ir tiražavosi  skirtinguose laikuose ir kontinentuose, deklaravo masinius stereotipus ir banalybes, kurios net blondinėms būtų per lengvos apmąstyt. Aktorius L.Donskis akivaizdžiai stengėsi užmegzti kultūrinį dialogą su tekstu, įsigilinti į kuriamo vaidmens motyvus, pagauti jo kampą.O jokio mąslaus kampo  absurdo pjesėje nebuvo, jis pasiliko už teatro durų, net už Vilniaus ribų.

Kampas ,mano supratimu, buvo užkoduotas kaip pjesės idėja-strypas pačiame jos sumanyme: per balto ir raudono triušio istoriją įžvelgti ir  žiūrovams nušviesti, koks  gi yra  tikrasis bendražmogiškas, visuomeninis pagrindinio  šoumeno  vaidmuo? Kas jis – raudonasis ar baltasis triušis? Iraniečio provokatyvus tekstas it giluminis prožektorius išryškina vaidintojo viešą,pilietinę poziciją. 

L.Donskis  teatrinių triušių  strateginiame žaidime išsigrynino kaip grynų gryniausias Baltasis triušis.          

Pjesės leitmotyvas – eksperimentas su fermos triušiais.Ant kopetėlių padedama morka.Pirmasis jomis  užlipa raudonasis triušis ir suvalgo morką- svajonę. Po to jį – nulipusį - užsipuola apačioje likę baltieji triušiai. Eksperimente net baltųjų triušių palikuonys  vėliau atkardodavo savo tėvų elgesį, iš kartos į kartą įniršę puldavo raudonus triušius, net  jei anie nelipdavo ant kopetėlių. Galų gale dėdė iš eksperimento visiškai  pašalino raudonus ir  vėl pastatė kopetėles. Ant jų užsilipo baltasis triušis, nerado morkos, tačiau... jį irgi užsipuolė baltųjų minia, nors vargšelis nevalgė morkos.Jis tiesiog lipo ant tų nelemtų kopetėlių, kur ji anksčiau visada būdavo padedama morka ir siekė  kažko aukščiau-daugiau raudonasis .

Art:Lawrence Argent . Denverio aerouste

Eksperimentą kaip filosofinę sakmę  galima drąsiai primatuoti visuomenės veikėjams. Raudoni triušiai – tai tie, kurie rizikuoja, drąsiai pasilypėja aukščiau virš baltųjų tvarkos-santvarkos ,tegu ir dėl morkos , bet jie rodo kryptį! Už drąsesnes idėjas  ir aukštesnius požiūrių, mąstymų horizontus juos balti triušiai- santariečiai- bernardinai-židiniai-aidai gatavi į balčiausius miltus sumalti ir negyvai užniukinti, sudirbti. Tačiau be raudonųjų triušių žygdarbių ir iššūkių visuomenė negali progresuoti – nei sužinoti, kaip pasiekti morką ( sukurti gają viziją, siekti pažangos), nei susivokti savyje, JUk be idėjinių kovų dėl kopetėlių baltieji išsigimsta, kaip socdemų jaunoji, viskuo pertekusi pamaina.

L. Donskis vaidinime įkūnijo save - baltutėlaitį triušį, kuris niekuo niekam neužkliūva, ant jokių kopetėlių nelipa, naujomis idėjų vėliavomis neplevėsuoja, tekstais protų neuždega ir net nekutena. Jis – konvencinis, komfortinis, komformistinis ir visapusiškai aprobuotas, kosmopolitiškai tobulas. Kaip aukso pakabukas, kurį visada galėsi priduoti į lombardą, nes niekam neužklius. Auksas – klasikinės prabos , kurios originalią formulę nesunkiai rasi kokio žymesnio filosofo raštuose. Baltasis triušis polemizuoja su mirusiais filosofas, o ne su laikmečiu, taigi ir ne su visuomene, ne su esatimi  Tam tikra nekrofilijos forma. Nors... ir tokių  baltų akademikų reikia, kurie išfiltruotų  viešas mintis „ į istorijos vadovėlius“ ar „ į istorijos paraštes.“

Japanese Taisho art

 Liūdniau, kad nebėra viešame akiratyje Raudonų triušių. Beveik visus mediatoriai nugalabijo ar perdažė į baltus, o nemąstančias kiaules bando dažyti raudonai. Tačiau nejudina palšos kebabinės kiaulės ar pilkos  bankų pelytės  smegenų, ne-ju-di-na,  minčių ugnimi neuždega.

Pamėginau sukalkuliuoti, kiek gi raudonų triušių kartais užlipa ant raudonų lopetėlių ir atveria bent kiek šviežesnį, nestandartinį požiūrio kampą.  Užteko vienos rankos pirštų,  ir tai - sąlyginai. Drįstu spėti, kad raudoni jau nugalabyti ir išeliminuoti. Liko baltieji, laukiantys  piktos progos užsipulti saviškį, vos tik jis pasilypės ant idėjinių kopetėlių.

 

Spektaklio dramaturgija liko be nervo, nes tikrojo raudono triušio scenoje nebuvo, iš principo negalėjo būti, nes jis nesurinktų Lietuvoje auditorijos. Publika paprasčiausiai pabijotų ateiti ir apsišviesti, o po to prarasti valstybininkų bonusus- prieigas prie projektų, medalius ir Prezidentės draugiškus patapšnojimus. Dramaturgija be priešybių traukos, be vidinės dramos tapo žodiniu skaitalu, bla bla bla. Dauguma , kaip ir aš,  tyrinėjo  L.Donskio  raukšles, figūrą, riebalų indeksą, aprangą, emocijų spektrą. Jei vietoj jo stovėtų, tarkime, T.Sinickis ar R.Zabarauskas, SEL‘as ar A.Krikščiūnas, Gražina Drėmaitė ar Donatas Jankauskas, R. Valeikis  ar N.Vasiliauskaitė( tikrieji raudonieji triušiai)tekstas iš jų lūpų skambėtų pagaugais, skausminga sąžinės graužatimi ir kaltės priepuoliais – kad va, jie – lipa, MŪSŲ pažangos STŪMOKLIAI, RITERIAI ir PASIONARIJAI, o mes – vartotojai žiūrovai – galbūt  vis dar  laukiame progos su baltaisiais, vedamais L.Donskio,  juos piktai apspardyti...

Vietoj sukrėtimo akistatoje su lipančiais aukštyn triušiais  į ausis burbeno non-emo absurdo  monologas su suicidiniu pamušalu. Jei būčiau  įtakinga psichologė, pjesę uždrausčiau rodyti jauniems. Esu tikra, jog jos išvedžiojimų labirintai "numirs -nenumirs, nusižudyti ar ne, ir kiek  daug yra saviždybių būdų" veikia kaip paskutinis katalizatorius jaunas suicidines smegenis. Panašiai kaip E.Diurkgeimo "Savižudybė",  į kurią besigilindami, išėjo  anapus su mirtinai užprogramuotom smegenim ne viena dešimtis skaitovų.  Bet gal yra toks slaptas arabo tikslas - suvilioti projekto prodiuserius pasigraudenimais, jog autorius yra cenzūruojamas Irane, o per tai jaunus teatro mėgėjus užkrėsti suicido bacila? 

Art: Jan Mankes

Užpildydama tuštumą, kurią gavau iš projekto be semantinių prasmių, palyginau 3 žydų  monospektaklius. L. Donskis įkišo drąsiai  galvą  į kosmopolitinį produktą matomai dėl savo garbės ir savireklamos, nutiesė teatrinį tiltą su Iranu. Kultūrai, menui, žiūrovui -nulis verčių. Na kaip turisto galva iškirptoje  muliažo ertmėje. 


Žymus perkusistas Arkadijus Gotesmanas 2010 metais akademiniame parašė pats ir talentingai suvaidino "Dievo žmogaus istoriją" - apie savo žydišką tapatybę pokario Vilniuje. Tai buvo emocionalus  atsivėrimas, muzika sielai, kultūrinis įvykis Vilniaus erdvėje, suartinęs žydus ir lietuvius. 
Ir kunigaikštis Vilgaudas, Vilniaus  žydas-sokratas, kuria kasdien  gyvus hepeningus, gatvės monospektaklius. JO  improvizuotos autorinės pjesės - Vilniaus mistiniai  ženklai ir atvirlaiškiai, dvasinis miesto veidas, kurio sykiu ir bijai, ir džiaugiesi,kai iš tragikomedijinio pajaco išgirsti, jog nesi nei balta,
 nei raudona,nei pilka,nei juoda zuikė puikė, ir ne joks kitoks projektas, o tiesiog Žmogus su tapatybe ir savo istorija.