2012 m. gegužės 31 d., ketvirtadienis

Velykos Londone (5):Didysis Penktadienis su Damjeno drugiais

Kas:  britų menininko nr1. Damieno Hirsto retrospektyvinė paroda
Kur : TATE galerija, Londonas, vyks iki 2012/09/09
Kada: 2012/04/06, Didysis penktadienis
Vertinimai : 100 iš 100  



Herstas buvo pagrindinis tikslas, dėl kurio, metusi visus darbus, atsiradau didmiestyje. Didmiesčiai man -  kaip narvas paukščiui,  atsigaunu po jų gerą savaitę. Dėl  pasimatymo su Damjeno kūryba  ryžausi žengti į urbanistikos ir žmonių  kakofonijos džiungles. Drąsiai prilyginu jį Išganytojui, šiuolaikine meno kalba mazgojančiu  langus į pasaulį, kuriuos kiek beįmanydami muilina, dūmina, aprūko angažuoti (suinteresuoti ar parsidavę) filosofai, sociologai, publicistai,religijos guru .Marinuoti  statiškus gyvūnų lavonus ir klijuoti sakralias mozaikas iš plaštakių sparnelių - beprotiškai sunki golgota. Ne dėl pinigų jis tai daro, nors yra turtingesnis už tūlą  arabų šeichą. Dėl bendažmogiško  tyro žvilgsnio į  Grožio pasaulį. Atradusi Herstą, pasijutau saugi, lioviausi jaustis it šleivaprotė  marsietė tarp  "procentinių standartizuotų  naudininkų". Atradau sielos dvynį,  žmogų, kuris mąsto vienodais dažniais, mato pasaulį tapačiu  kampu, kuriam drugelių šokio trapi akimirka  svarbesnė už pilvo akordus, libidinius instinktus  ir unifikuotus standartus, kuris lygiai taip pat nepakantus  brutaliai  visagalių ryklių savivalei. .  








St Paul'o katedra
Didįjį  Penktadienį pagal tradicijas pradėjau nuo apsilankymo Šv. Pauliaus katedroje. Trys galantiški pagyvenę džentelmenai su frakais  ir baltom atlasinėm pirštinaitėmis korektiškai dalino kvietimus į Velykų mišias, linksėdami kvietė prisijungti prie Penktadienio liturgijos pamaldžių senukų  ir senučių gvardijos. Šviesus mielas nueinančių papročių muziejus, nostalgija..... Man  vis tik reikėjo ten, kur kabojo gyvasis Atpirkėjas  - pas Damjeną. 

Pakeliui į Tate sumirgėjo herstinio stiliaus street artefaktai. Užduodavau  sau klausimą, ir gaudavau išsyk atsakymą vaizdiniu:))) Kas yra uolus katalikas? Anava -  šis gatvės gyvas manekenas su juodu  dogmų fraku ir kiaura galva, kurioje  vietoj  autonominių smegenų šviečiasi   katedra, jis  prašo aplinkinių  išmaldos -  patvirtinimų  dopingo savam veidmainiškam, antgamtiniam  psichotropiniam  tikėjimui. Kiauragalvis padabino mano mėgiamą Mileniumo tiltą santūriu  groteskiniu mimansu. Beje, jei New Inkvizitorius koks P. Subačius persekios  net webe (čia jo  cenzoriškos rankos pasiekti laisvamanius - per trumpos)  dėl  strazdanotų minčių, prašysiu prieglobsčio Irane, kaip  persekiota už tikėjimą. Ten moterų dora ir  ištikimybė  - pagerbtos , o tikėk - kuo nori, laisvė :))         
 


 Tate  ilgiausioje, valandos trukmės eilėje prie bilietų  atradau  visuomenės pažangos  ir bendro civilizuotumo(išsivystymo) matą:  tai - skirtumas tarp eilių prie Mitinio Menamo  Bažnytinio Stabo ir  - prie  gyvo Kultūros artefakto.Kuo skaitlingesnė eilė prie kultinių altorių ar religinių relikvijų  - tuo visuomenė labiau atsilikusi, suvaržyta ir tamsi. Ir - atvirkščiai.

Damjenas "padovanojo" 3 nemokamus bilietus - į Kusamą ir Bonetį . Sutaupiau net 32 svarus (!), nes įsidrąsinau pirmą ir gal paskutinįsyk pasinaudoti svetimu paskolintu  LT Žurnalistų sąjungos narės  pažymėjimu. Vis nebuvo  laiko tvarkytis popierių, maniau suspėsianti   nuolaidų knygelę išsiimti, juk tiek pilotinių  spaudos projektų paleista,  naujų media formų sukurta ir mokinių palaiminta, išleista į gyvenimą. Bet.. atėjo  pavyzdinis valstybininkas D.Radzevičius ir prikūrė gyviems žurnalistams formalių sąlygų-šlagbaumų. Dėkinga jam, apdraudė nuo grieko, neprileido prie saviškių lovio. Mat būti LŽS nare po Garliavos priešrinkiminės mediašou  bakchanalijos (kai valatkų-kuznecovų-lavasčių  and Co melai  skalbė  ir tarkavo pagal kažkieno nurodymą tautines smegenis) -   būtų  nepakeliama gėda prieš pasaulio žurnalistus ir anūkus. Ne ne ne, pakaks biografijoje prievartinio komjaunimo bilieto, nenoriu priklausyti jokiam naujam šedbarjungendui ar "Tikrosios Lietuvos"  rezistencinių gėbistų štaziui .


With dead head 

Parodos apsaugos kontrolė -stipresnė, nei į LT Prezidentės rūmus. Akivaizdūs judviejų galios skirtumai. Daukantinė karalienė - simbolinis bejėgis vympelas. Aštrus menininkas -  globalus protų preparuotojas. Į jo paradoksus koks  Vln NDG  čiūrikas Dainius Liškevičius, inspiruotas barbaro Br. Maigio, gali neadekvačiai sureaguoti, suniokoti meno kūrinius.

 NIekada nesakyk niekada. D.H prisiekinėjo niekada nesieksponuosiąs Tate galerijoje, kuri priima   pripažintus, turinčius vardą menininkus.Mano kalba - jau sulavonėjusius, suprantamus, priimtinus didžiajai  daugumai, standartų  ir klišių sargybiniams.  Tačiau galerijos  pastarųjų metų demokratiniai , net revoliucingi pokyčiai,  principingas konceptualumas  ir  aktyvi meninė integracija į Londono urbanistines infoerdves nepalieka abejingų. Jų rinkodara pradžioje kelia šoką, bet, kai įsikerti, - juokinga. Bilietų paketai išanonsuoti: 1 Damienas + Bonetis. 2. Kusama +Bonetis ir pan. Įdomu, kokiais paketais galėtų mane privilioti  Vilniaus NDG ? 3 Niujorko  nežinomi  žydai nemokamai + Zimblytės retrospektyva, 100  egzodo meno valdininkių su įspūdinga CV + Čiurlionio archyvų  keli eskizai. Atbėgčiau tekina, kad ir vidury nakties. Bet be CV  ir recenzijų  papkutės ir ministerijos nurodymo iš viršaus NDG muziejininkės matyt  ne tik Hersto, bet ir  jauno Dali  per slenkstį tartis neįsileistų:)))



Pirmoje salėje tvyro  negeras kvapelis. Ten dideliame plastiko kube  pūva  negyvos karvės galva, aptūpta musių. Musės zuja per skylę į kitą  tuščią kubą. Tip top LT žiniasklaidininkai, kuriuos domina pats mirties faktas, kraujai, aukos išmėsinėjimas,  pelningas godulys atkąsti kuo greičiau ir kuo daugiau, o  ne priežastys, kas ir kodėl tą karvę nugalabijo. Siūlau socialinę provokaciją: nupjaukim kokiam Seimo nariui galvą ir padėkim prie "Lietuvos ryto" redakcijos durų. Musės pazyz savo kubuose-narveliuose, kaip  ta galva atrodė, gal palauks, kol jo giminės susimokės už reklamą ar konkurentai  dezinformaciją, tačiau nesidomės ,dėl ko tai  įvyko ir kas tai padarė.       

 
Žinoma, D. H. filosofinė mintis aprėpia  ženkliai daugiau, nei mūsų vietinių lavonmusių  redakcinės trajektorijos. Menininkas vertina, matuoja Laikmetį, kuriame puvimo  ir irimo procesas ištęsiamas iki begalybės. Gamtoje karvės galva  supūtų, o salėje baktericidinės specialios lempos ją darys stebėjimo objektu tiek, kiek kažkam bus naudinga. Bet kieno mirtis pasaulyje tampa  preke, grobiu, net kasdieniu poreikiu smalsautojams,lavonmusės pratina globalią bendruomenę prie mirties kvapo  "Nagi kiek ten šiandien vaikučių LT kaime pasikorė? Ak, tik vienas? KOdėl tiek mažai? Nagi kiek Afganistane kaimų išsprogdionta, prašom parodyti stambiu planu - su kvapu ir su liūdinčia mirusiųjų išraiška." Į tai einama. Matome mirtis kaip Hersto sūdytus gyvulėlius per stiklą - per  TV, PC , IPadų ekranus.     

Banalesnis įvaizdžioiššifravimas - ekologija. Kiek galima kankinti gyvūnus dėl musinio ėdrumo?
 Karvė su baltom blakstienom ir geruolės žvilgsniu  yra  organiška  parodos visumos dalis  Ekspozicijos centre, centrinėje salėje puikuojasi legendinis D.H ryklys formaline. Galima numanyti , jog veršiukai ir perskeltos  pusiau karvės  yra ryklio buvęs ar potencialus grobis. THE PHYSICAL IMPOSSIBILItY OF DEATH IN THE MIND OF SOMEONE LIVING'1991 . Kažkada šaipėmės iš tarybinių propagandistų štampų : АКУЛЫ ИМПЕРИАЛИЗМА. Imperializmo rykliais sovietų valdžia pravardžiavo stambius kapitalistus, mūsiškai - oligarchus, na Mockų, Barštį, Janukonį  ir Co,  niekaip nepripažįstančius viešojo karvių ir teliukų intereso. Savo kailiu per piniginę  patiriame, kad jie tokie ir yra, kad kapitalizmo esmė - dėl pelno praryti mažiau konkurencingesnį, pribaigti pasyvų, nesugebantį apsiginti nuo stipresnių. Teisiškai reglamentuotais būdais  - pridobti  lėtą, ramią , nesipriešinančią karvę, tą simbolinį vartotoją. Nabagui vartotojui rinkos rykliai palieka  vienintėlę teisę į  lėtą galavimosi būtį  - gyvai pūti prie TV ekranų ir pasyviai laukti mirties. Pasekiau D.H. vaizduotės  vingiais, pasidairiau aplink  vietinių tipinių ryklių veidų, manau jie neįsižeis. Juk neįsižeidžiu, kai jie kasdien maitoja  kažkieno pilietines teises ir žmogiškąjį orumą . Būti rykliu garbės lentoje -  ne kiekvienam ėriukui įkandama, ponai  galingieji.        
Vytautas Nekrošius, teisės ryklys
S. Šedbaras, politikos ir teisės ryklys 

P. Subačius, katalikų ryklys

Damieno Hirsto RYKLYS FORMALINE, meno kūrinys

Advokatūros ryklys p. G.Černiauskas

R. Valatka,žurnalistikos ryklys
Kino ir TV ryklys R. Skaisgiris
Pirmoje salėje, greta mirusios karvės galvos, greta ėriuko formaline ( formalizuotų VSIO ZAKONNO ryklių valdose), stenduose buvo išdėstytos negyvos, bebalsės žuvys, pagal dydį  ir rūšį, galbūt pagal socialinę hierarchiją. Greta  nepažabotų ryklių niekas neturime balso, telieka  spiestis į būrelius ir plaukti, kur saugiau, arba sutikti su  nuolankios ŽUVIES - statistinio rinkos vieneto, kapitalo grobio pozicija. Kur mes visi plaukiam ,ar esame plukdomi - tokie skirtingi ir tokie panašūs? 




Medicinos kultas

Salės atskirtos stiklinėmis lentynomis, ant jų  pedantiškai išdėliotos piliulės.Kompozicija - LULLABY, the Seasons'2092.  Šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse  Farmacijos ir Medicinos pelnai daugina ir ryklių, ir  tabletes ryjančių  avių skaičių. Vaistas jau tampa priemone, kad  mažiau skaudėtų, kad nejaustum, kaip tave,  kaip aną  ėriuką,  verslo rykliai raugia  savo  prarūgusių  teisinių filosofijų formaldehide.
Lankstinuke šis darbas menotyriškai komentuojamas: the title makes association between songs used to lull choldren to sleep and sleep-including effects of certain pharmaceuticals. It refers to the tradiotional art historical motif of the 4 seasons, which has come to represent the passing of time and the trasient of life, fundamental themes often present in Hirsts work"     

Galima ir taip interpretuoti . Kuo daugiau traktuočių, tuo menininkui pačiam įdomiau suvokti, ką suprodukavo jo pasąmonė. Meną kiekvienas suvokia ir  aprašo  individualaus mąstymo ir asociacijų rėmuose, veikiau - ribose. D. H.  smarkiai kresteli žiūrovo smegenis, jokiais teptukais jis nenutapytų tai, ką išsako galingais įvaizdžiais.

Salė su medicininėm spintom. Jose  išdėlioti  kraupiausi plieniniai ir geležiniai chirurginiai instrumentai : nuo ilgiausių adatų iki Hanibalo Lekterio grąžtų ir kirvukų,  nežinia kam skirtų  gigantiškų replių. Vaikštant tarp stelažų krūpčiojau: inkvizicija  bet kada gali nusikelti  į baltųjų chalatų, į  tūlo daktaro Mengelės nebaudžiamos savivalės   rūmus. Medicinos pradedame bijoti nuo vystyklų, nuo Cezario pjūvio ir pirmųjų  skausmingų skiepų iki Antavilių med seselės lašelinių. Medicina  pati kuria neva "mokslinę" gyvenimo sampratą, kuri tampa  nekritiškiems vartotojams kultu. Medikai diktuoja normas - kur smurtas, o kur malonumas, kur seksas , o kur iškrypimas, kur psichinio ligonio kliedesiai, o kur  garbaus monsinjoro  Kristaus apreiškimas. Jei protestuosi prieš ryklių savivalę - anava, kiek piliulių ir chirurginių instrumentų prigaminta,  jais kaipmat būsi pagydyta ir paguldyta į lentyną su bežadėmis žuvimis.

Žinoma, D. Herstas turėjo omenyje ką kitą, nei aš čia, vyr . psichiatrų dar nediagnozuota, samprotauju:))))). Tačiau meno aukščiausias tikslas -  per įvaizdžius humanizuoti, atverti  plačiau akis.D. Herstas praskaidrino mano žvilgsnį ir praplėtė akiplotį  labiau, nei tikėjausi .



Drugeliai ir Juodoji Saulė

Drugeliai - firminis Damjeno kūrybos prasminis kodas. Jais  piarina  naująją budistinio taikumo ir pakantumo  etiką - vienintėlę, kuri padėtų išlikti žmonėmis  ir nepriimti  ryklių, medikų ir žuvų rūšiuotojų  brukamų taisyklių. Dar nemačiusi jo altorių ir mandalų iš drugelių sparnų , ore gaudžiau  ir transliavau į tekstus panašias  dangaus instrukcijas. http://astrologesaule.blogspot.com/2011/07/laba-diena.html

PO negyvėlių ryklių- žuvų- ėriukų  lankytojai patenka į  prišildytą salę. Neoninių lempų šviesoje, tarp vazonų su  gyvomis žydinčiomis pelargonijomis ir begonijomis plasnoja didelės tropinės, delno dydžio  plaštakės. Jos tūpia ant veidų, šiurena per rankoves. Štai - kur tikras, gyvas  Grožis, kuriam neprilygs joks dirbtinis menas. Eikite į Gamtą  - grožėkitės tuo, ką turite, išlįskite iš savo  formalininių negyvų aukos-budelio, avies-grobuonies  dvipolių pasaulių!.
Tate galerijoje drugeliai išrodė  kaip  plasnuotieji mutantai, aptūpę  natiurmortines vazas su vaisiais. Gražu tik tai, kas  gyva savo autentiškoje aplinkoje, ne tarp betoninių  galerijų sienų. 





Ekspozicijos pabaigoje-  kambarys su drugelių altoriais ir mandalomis. Pirmas įspūdis - kad jie nutapyti dažais. Net prisikišus iš arti neįmanoma pasitvirtinti, ar tie sparnai tapyti - ar klijuoti tikri.Pasirodo,  tai - koliažas iš suklijuotų negyvų drugelių sparnų. It bažnyčios  plasnuotieji vitražai. Grožis, spaudžiantis ašarą. Tai, kas šventa  ir dieviška, sukuriama ir tikrovėje iš trapių nesmurtinės, beaistrės, švelnios  meilės akimirkų - iš drugelių skrydžių . Toje salėje buvo ženkliai šviesiau ir sakraliau, nei Šv. Pauliaus katedros šaltuose muziejiniuose mūruose.      



  Sukrečiantis darbas - Juodoji Saulė (Black Sun). Iš tolo - kaip tapyba, a lia  Malevičiaus Juodas Kvadratas. Iš arti - lipdinys, koliažas iš mirusių musių masės. Juoda saulė - okultinis simbolis, išreiškia tamsųjį Visatos griaunamąjį pradą,  antipodą  Saulei, spinduliuojančiai kuriančiąją šviesą. Juodąją Saulę, kaip  griaunamųjų Žmogaus galių idėją, uzurpavo fašistai, sukūrę savo pasaulius iš musių - zyziančių dėl kiekvienos formalios smulkmenos , kalbininko ar teisininko kablelio.  


Damjenas Herstas  revoliucingai atverčia išprotautus, proto sukonstruotus simbolius  į gyvą materiją, grąžina žodžius Žemei, grąžina žodžiams jų tikrąsias, realias reikšmes,  juos  atburia ir įžemina , bet ne niveliuoja . Štai biblijinis mitas - "nekalta avelė". Stop, liaukimės kalbėti, mąstyti  ir manipuliuoti simboliais.Nekalta avelė atrodo štai šitaip va ir va kaip - pastirusi, sulavonėjusi  už stiklo. Štai simbolis - Šventa Dvasia, balandė. Liaukitės, ponai katalikų propagandistai, kvailinti  ir meluoti vaikams. Plevenanti ir sustingusi balandė, lyg iš krikščionių ikonų  debesų, gali  REALIOJE TIKROVĖJE atrodyti  šventos dvasios pozoje tik negyva, kažkieno užmarinuota formaline.



  Nepretenduoju į išsamią intelektualią apžvalgą. Simptomatiška: pažįstami, sužinoję, kad rašysiu apie D. Herstą, ėmė siųsti įvairių  UK meno kritikų esė apie jo parodą  Man asmeniškai Herstas pernelyg brangus ir reikšmingas, kad rūpėtų kažkieno kito nuomonė ir  į ją atsižvelgčiau,  kad dalinčiausi išsamiau  ir giliau  mintimis, kurios  vis gimsta sugrįžus  pavymui iš  velykinės art-liturgijos,  iš svarbiausio 2012 metų  įvykio (kol kas) mano gyvenime.




Mocarto skaidulos

Kas:  pianistas Ingolfas Vunderis ( Ingolf Wunder) , 27m, Austrijos žydas
Kur: Vilniaus filharmonija
Kada: 2012/05/30
Vertinimai: 5 iš 10.












Reklama valdo. Lietuvos muzikiniame gyvenime ji  ne tik valdo. Ji kuria vardus ir juos palaikančius mitus-legendas. Nuvilta publika neturi galimybės parašyti reklamacijos į filharmoniją. Tad vėl ir vėl  tenka tikėti viskuo,kas ten pateikiama kaip  ekstra klasė. Sunkiai  man sekasi išsigydyti nuo "žodžiių lengvatikės" sindromo. Net jutiūbė negelbėja. Mat  kryptingai savo karjerą planuojantys muzikos atlkėjai  ten nededa bet ko, vien  savo auksinius gabaliukus. Jais dažnai  ir susigundau. 
 
Ingolfu Vunderiu neakivaizdžiai patikėjau, žinodama, kad jis užėmė 2-tą vietą  Šopeno pianistų konkurse Lenkijoje, 2010 m.. Pasiklausiusi jo gyvai , visus, ką apdovanos minėto konkurso komisija, vertinsiu pro padidinamą stiklą. Jos reitingais nebepasitikiu. Užtat  Maskvos  P.Čaikovskio tarptautinio  konkurso komisija, nepraleidusi I.V.  į antrą  turą , pakilo mano akyse dar labiau. Šio atlikėjo apskritai nebūčiau praleidusi per  konkursų atranką. Muzikos konkursai  jauniems talentams - lyg Olimpinės varžybos sportininkams. Ir ten ir ten, jie  siekia aukščiausios gyvenimo žvaigždės, kuri atveria kelius į  tarptautines sales ir stadionus. Ir ten ir ten  neturėtų būti  korupcijos, juk talentai - žmonijos bendras turtas, į jų olimpą  "per pažintis ar giminystės bei kraujo  ryšius" lįst nevalia.

Man jis labai nepatiko. Ne lygis. Įsivaizduokite prabangius kvepalus, kurių skonį mintinai pažįstate ir mielai  priimtumėte autorines mėgiamų kvepalų  interpretacijas. Tačiau  atsiranda schematikas, kuris išskaido ekskliuzyvinius kvepalus į sudedamąsias dalis, į atskirus cheminius elementus. Taip I.Vunderis elgiasi su Mocartu. Nušlifuoja virtuoziškai kompozitoriaus  orinės muzikos struktūrinį  mažytį elementą, ir prastumia publikai kaip Mocartą. Ingredientą vietoj  kvepalų."Ak, jums atrodo, kad iš Mocarto  Sonatos B-dur liko nudžyrinta bekvapė  skaidula?! Vadinasi - jūs nesuprantate interpretacijų. Čia buvo Mocarto interpetacija ", - taip  jaunas austras piarinasi google'. Nė velnio, tai buvo silpno, vidutinio lygio pianisto gudri reklama pridengiant  savo kuklius gebėjimus apsidraudėlišku žodeliu "interpretacija" . Tvarkingi, emocionaliai nuglaistyti etiudai - tai ne Mocartas. I.V.  technika  - virtuoziška, bet ne vunderkindiška, neverta, palyginimui,  Guodos Gedvilaitės mažyčio pirštelio    

Skaičiuodama Filharmonijos salės  lempas ( šoninėse navose priskaičiavau 13-ka) , kol I.V. atidirbinėjo preciziškai Šopeno Mazurkas, mąsčiau ,kaip sunku Muzikos pasaulyje daryti planingą karjerą, irtis į šlovę uoliu užpakaliu, be Dievo dovanos. Nuo mažens alinti sveikatą, rinktis apdairiai  konkursus,  didžiąją energijos dalį skirti reklamai, užuot pasinėrus su begaline meile į Muziką, tobulinant  grojimo techniką  tam,  kad meilė Muzikai būtų išraiškingesnė. Įstrigo  atmintin tragiška istorija apie jauną  depresuojantį Maskvos smuikininką. Valdingi tėvai po sūnaus nepavykusios savižudybės ėmė ieškoti priežasčių - kodėl jam negera, kai viską  turi? Gi tiek investuota nuo mažens, brangiausias instrumentas parūpintas, užmegzti ryšiai su muzikos menedžeriais  - keliai į šlovę atviri,  tik grok. O vat nesigroja...

 Be abejo, Ingolfui grojasi.  Ir visai neblogai. Jis pasirinko palengvintą,kone popsinį  mokyklinį repertuarą, kuriame daug mąstyti  nereikia,  menko potencialo ribos neatsiskleidžia. Jausminga publika lieka patenkinta, net sužavėta mielais  atpažįstamais  melodijų perliukais, nugludintų mažmožių mozaika : Skarlačio Sonata, Šopeno Lopšinė, E. MOrikonės "Žaidžiant meilę"', Debiusi "Mėnulio šviesa'" . Jautru, trapu, žavu, klasikos estrada.. Ir tiek. Žvaigždės iš dangaus nebyra. Gaila, nebuvo daugiau Filharmonijos salėje  ko skaičiuoti, kol atlikėjas spaudė iš savęs viską, ką turėjo. Pabaigai jis pasirinko  Mocarto "Turkų maršą" . Neva irgi interpretuotą. Susinepatoginau. "Turkų maršą" bisui  dažnai  improvizuoja D. Macujevas, rusų pianistas. Kas  girdėjo Deniso  genijaus kosminį, kvapą gniaužiantį   dialogą su Mocartu,  tolygų  kompozitoriaus genijui žaidimą, kaskart kitokį,  žaižaruojantį netikėtomis spalvomis,  tas  pagailės  I.Wunderio skruzdėliško prakaito grojant  n-sykių surepetuotą  maršą.  Pagailės ir  - atlaidžiai pažiūrės į  žemiau  nei vidutinio  lygio koncerto  reklaminius triukus: apsaugą   (SECURITY su  spec.kostiumais) jau prie vidinės salės (cha cha, stipriai čia pavarė Culture Live vadyba  ...) , į  brangiausius bilietus, į snobų ažiotažą (salė pilnutėlė) . Populiarumą  I.V. , matosi, jau užkariavo, savo publiką - irgi turi. Taigi - ir karjeros bonusus uoliai  renkasi, kur nors  užlips, nes jaučia konjunktūrą, moka pataikauti  lėtesnio mąstymo publikai. Tai, kad neturi  talento, nėra menininkas - mažai kas supras. O tie, kas supranta, į Ingolfą tiesiog  tyliai nebevaikščios.
 P.S. D. Macujevą įdėjau  į blogą, kad nepamesčiau web džiunglėse. Jo  įrašų jutiūbėje beveik nėra. Jam reklamos nereikia.       
    




2012 m. gegužės 27 d., sekmadienis

Nekrofiliškas genijaus blyksnis

Kas: Verdžio opera "Otelas", premjera 2011/03/18
Kur: Vilniaus Operos ir  baleto teatras
Kada: 2012/05/23
Kas:
Režisūra:.Eimuntas Nekrošius,
Scenografas: Marius Nekrošius 
Kostiumai: Nadežda Gultiajeva
Aprašas: Infernalinis  grožis, sustabdantis laiką

Vertinimai: 100 iš 100

Mirties fantomas

Art: A.M. Degrain
Ar turiu teisę rašyti apie  gyvo genijaus kūrinį?Liestis prie to, kas nepaliečiama  - kaip vėjo plevenimas  neregimose  pašvaistėse, kaip  dzeniškas paukščio plunksnos brūkšelėjimas atsimerkus į vakaro žaros paskutinį  infernalinį gaisą.Tolygu -kabinti žodžių girnas prie orinio vėlės žingsnio. 

Ėjau   skeptiška.Atmintyje dar neišblėso  prabangus Franko Dzefirelio "Otelas", Milano operos ekranizacija su Plačidu Domingu ir Katia Ričiareli . Buvo smalsu , kodėl  E.Nekrošius ėmėsi Otelo temos? Manregis,  mauriškas pavydas - jau atavizmas, gėda, kaip ataugusi netikėtai beždžionžmogio rudimentinė  uodega, kurią šiuolaikinis žmogus turėtų slėpti net nuo savęs. Po Manon Lesko  nekantravau  darsyk išgirsti Vaidą Vyšniauską kitame vaidmenyje, pasitikrinti , ar ir  didžiojoje scenoje jo balsas taip pat stipriai kyla į šlovę, spindi šviesoje . Taip, jis spindi, bet ne  didžiojoje dieviškoje  šviesoje, o ...užburiančio, kone transinio  Mirties grožio fosforicuojančiame  žiburiavime.  


Pastatymas - genialus. Lakonizmas išgrynintas iki mažiausios detalės. Kiekviena scena - kaip atskiras įstabaus grožio paveikslas, nutapytas firminiu nekrošišku universalių metaforų stiliumi. Gan ilgą periodą  režisieriaus darbuose metaforų buvo per tiršta .Jos griūdavo kaip domino šaškės, goždamos viena kitos reikšmes.Jų perviršis maitindavo režisierius šakalus, nugraibančius iš LT teatro genijaus idėjas. "Giesmių giesmėje" metaforų voratinkliai supindavo užribinius  klaidžius minčių labirintus,  įdomius teatro žmonėms,  bet visiškai nesuprantamus  paprastiems, nealegorizuotiems  žiūrovams. "Otele" vėl sugrįžtama prie E.Nekrošioaus  "Pirosmanio" pirmapradžiio (ne primityvaus!) paprastumo, universalių emblemų  Valdovas Otelas .Nuolankūs vasalai (runkeliai, oj, piliečiai) . Šešėlinis įvykių režisierius, tikrasis  visų  įvykių demiurgas Jagas. Krištoliniai sąžininga žmona, tyra balandė  Dezdemona . Jaunas husariškas herojus Kasijus.  


 Vis tik pagrindinis herojus - Mirties Fantomas. Jis -  tragiškos meilės ir pavydo  istorijos tikslas ir  atomazgos prasmė . Artėjančios mirties dvelksmas atvilnija  nuo pirmos scenos: per minią, mėginančią nustumti nuo savęs, atitolinti  tai, kas neišvengiama. Per dekoracijose akcentuotą  užlenktą atvartą į juodąją  Anapus ertmę. Per Dezdemonos kumptelėjusios Mirties mergelės  klasikinį įvaizdį - su juoda kasa per petį ir balų  smaragdo suknia.  Galutinai atsiskleidžia, jog  Mirtis jau  yra šios karalystės Valdovė , kai virš  pagrindinio šviesaus lopo, primenančio Ispanijos bulių kautynių  areną, pakimba  juodas KARSTO KUTOSAS.Finita... Visi veikėjai , bevalės piktavalio Jago  marionetės, artėja link karsto. Beje,   simbolinis karstas -  viena gražiausių lietuvių liaudies meno išraiškų, kurias teko matyti pastarųjų metų scenografijoje. Lyg medinio pakelių koplyčių Angelo suglausti dideli sparnai, lyg  apverstos  sakralios valtys iš  L.Gutausko drobių. Pagal siužetą - balandės, tyro nekaltumo simbolio, sparnai.    

Tą mirties ir būsimo kraujo aurą virš Vilniaus  jaučiu  ir akivaizdžiai matau šešėlių paženklintuose praeivių veiduose jau seniai. Bet... šviesus besąlygiškas tikėjimas  žmogumi neleidžia  gąsdinti iš anksto. Žmogui neduota žinoti, kada  netikėčiausiu momentu  gali atsirasti Vienas, kuris pakreips Istorijos bėgius į priešingą, šviesesnę  pusę. Vienas, kuris padės išvengti skerdynių, apvalančių NUOPOLIO ir moralinio NUOSMUKIO  DVASIĄ. Šioji išpampo čia  ant neteisybės, ištvirkimo, vaikų paniekinimo mielių.  Negi gyvenimas nevertas švento nežinojimo palaimos iki paskutinio atodūsio? Kam mojuoti kapų batuta  prieš nosį tiems, kas nieko negali pakeist? nuo kurių valios jau niekas nepriklauso? Aukštasis meno šamanizmas , kai buriama  pilna jėga šviesa ir meilė, o ne prikišamas gniuždantis juodas veidrodis : bus taip ir ne kitaip,nes jūs jau susėdote į mirties katafalką . 
 
Sąžiningi  LT' 2012 veidrodžiai

Operos drama prasideda nuo šviečiančio TV ekrano, suprojektuoto į uždengtą užuolaidą .Jagas prieina ir jį išjungia: "Tenebūnie šviesa ir laisvas žodis" Cha, tikrovėje jau tai vyksta.  Po gegužės 17-tos Jagai jau  uždaro media-viešumo langus, pro kuriuos piliečiai turi žvelgti į savo karalystės tamsiausias kertes ir, sekdami V.Kudirkos priesaku,  sutartinai  "tamsumas  prašalinti" .

Otelo, maurų karaliaus,  valdoma žmonių minia - tip top nepriteklių iškankinti lietuviai, vergaujantys oligarchams, trilinki, papilkėję nuo vargų ,nuščiuvę, su ūbagų maišais. Iš  varguolių maišų  yra sukraunama  Otelo pakyla, arba  sukrapštomi ekonomikos rodikliai iš trilinkų vergų  skurdžios mantos ir santaupų. Palypėjęs ant maišų pakylos  mažaūgio Lenino poza , jis veda kažką į 2030 rytojų. Kol jis šlovingai pozuoja profiliu ir anfasu, dalis vasalų  patylomis, vergiškai susilenkę,  susirenka maišus ir pasišalina. Fantastiškas paskutinės lietuvių emigrantų bangos įvaizdis!

 Pilies kuorų simbolinius kontūrus ramsto... RADIATORIAI.. Irgi geniali metafora. Išreiškia,  kiek  bet kuri 21 a. karalystė yra priklausoma, pamauta naujais laikais  ant  energetinių išteklių. Prie radiatorių vyksta pirmosios Otelo pavydo scenos. Kaip ir banalioje virtuvinėje tikrovėje: vyro žmonos barnių setai startuoja gavus sąskaitas už šildymą. Ir visai nesvarbu, dėl kokios nosinės ar kieno klastos. Įvaryti į kampą,  žmonės degraduoja , juose ir vėl restauruojasi,  išsikeroja antikvariniai mauriški bruožai : paranojinis pavydas, nuolankus pamaldumas, įtūžis, pirmykštės agresijos formos.

 Sigutė Stonytė, kol įsitaisė tarp  medinių Mirties sparnų, tarp kurių bus uždusinta, daug spiegė, ypač 3 veiksme. Organiškai nepernešu  aukštų tonų spiegimo. Kaip delfinei  nuo šaižių garsų, nuo pjūklinio operinio spiegimo man  ilgam užgula,  net skauda ausis. Šįsyk spėdavau jas  žaibiškai užsikimšti, mat  veiksmo intensyvumas -  pagauli meninė  tikrovė - kaustė dėmesį. Nepriėmiau jos vaidmens. Aseksuali,medinė.Net  flirto scenoje su Kasijumi vietoj rankų-sparnų žaidimų kapojo orą  rankomis dramatiškai, kaip .Antigonė. 

Dar įdomus pastebėjimas: Atskirai S.Stonytė ir V.Vyšniauskas dainavo  geriau, nei kartu.Judviejų duetas  infernaline, stingdančia pojūčius,  jėga  suskambėjo  paskutiniame veiksme, Mirties kambaryje, t.y. Dezdemonos miegamajame. Prieš  Dezdemonos galą ir Otelo savižudybę  jie dainavo taip, lyg tai išties būtų jų paskutinė diena. Neperdedu, rimtai rimtai..Užribinė, demoniška dermė.              


Nosinė, kaip valdžios įrankis 

E. Nekrošiaus Otelas prismaugia karštai mylimą žmoną ne iš pavydo. Ne dėl pakištos  ir įtikėtos nosinės, o dėl ...  kruvino valdžios instinkto,   apsvaigintas vilkų rujos draskomų aukų kvapo. Jo pirmas žingsnis į nebūtį prasideda nuo to momento, kai  Jago intrigą  jis iškelia aukščiau meilės, aukščiau pasitikėjimo savo artimiausiu žmogumi. Tuomet, kai  priima pagarbiai, o ne atmeta  - nosinę, pirmąjį Mirties atvirlaiškį. Karalystėje, kur  blogiukų patarėjų balsas  užgožia natūralius žmogiškus jausmus, Meilė, kaip ta F.Felinio arfininkė "Orkestro repeticijoje",  yra užmušama, uždusinama  pirmoji (Premjere, nueikite ir pažiūrėkite į save iš šalies) .  Įsiutinto, įžeistų ambicijų sprogdinamo mauro karalystėje pirmosiomis aukomis tampa geriečiai,  gobiantys taikos ir  šviesiausių vilčių sparnais  vaikų juoką ir giedras jų ateities padanges. Geniali scena  su  dainuojančiais vaikais, virš kurių galvų nusklendžia  Dezdemonos  gerieji  sparnai.

Gėrio (Dezdemona) ir Blogio (Jagas)  susidūrime Otelas visada turi pasirinkimą. E. Nekrošiaus Otelas   neūžauga  narciziškas Napoelonas neturi pasirinkimo, nes iki jo nepriaugęs, tampa lengva auka Blogio įsikūniijimui Jagui . Antrojo veiksmo pabaigoje  trankydamasis įniršyje po sceną, Otelas vizualiai atkartoja NEANDARTALIEČIO  klasikines žmogbeždžionio tūpčiojančias pozas.Pavydo draskomas žmogus šiais laikais ir negali būti kitoks nei Darvino personažas, kurio meilė  yra persunkta savininkiško instinkto-  žvėriškai pribaigti tą, kuri  nepavaldi, kuri neva išdavė,  menamai sulaužė  fetišizuotus įžadus. 
   
Verdžio dangus ir Nekrošiaus pragaras     

Pirmojoje dalyje žiovavo visa  parterio eilė, vos neužmigau. Artistai nebuvo įsivažiavę,neįsijungė į veiksmą,  tvarkingai nuobodokai  dirbo atlikėjais. V.Vyšniauskas parterio gale nesigirdėjo, balsas buvo prislopintas,  kaip aidas iš tolumų . Sakytum, pristigo griežto  užkulisinio politruko, kuris solistus  įkvėptų, įgnybtų  DIDŽIAJAI  OPERAI, ne planiniam vaidinimui.  Net kilo minčių - ar verta turėti repertuarines operas, rodomas retsykiais. Tai atšaldo solistus , o konvejerinis tankus rodymas - mobilizuoja.

Antrąją dalį nė sekundei  neatplėšiau akių nuo scenos.. Neatsimenu, kada paskutinį sykį  teatre patyriau tiek  stipraus jausmo ir emocijų, lyg vaikystėje žiūrint meninį filmą ir jį išgyvenant  įtaigiau, nei tikrovės  peripetijas. E. Nekrošius -  menininkas magas, užbūrė salę, įvedė į savotišką transą. Grįždami po spektaklio  namo vos nepakliuvome į autoavariją,  dar buvome  apsvaiginti, atitraukti nuo realybės, nesiorientavome, o gal .. vaidinimo herojė Mirtis išsėlino paskui:))) ( joke...) .   
   
Verdžio opera  - apie meilės galią, sujungiančią  piktavalių išskirtus mylimuosius,  kaip 2  paukščio sparnus, po mirties. E. Nekrošiaus  konceptas, drįsčiau teigti  - apie Blogio Fatalizmą, sugriaurnantį  Baltus Meilės Rūmus, apie Tamsos Karalijos galias. Deja,  nūdienos, maurų nuvaldytoje Lietuvoje  toks juodasis  konceptas triumfuoja... "Tebūnie naktis"- kas pragarui pirmasis atvėrė Vilniuje  vartus?  Didis menininkas parodė  deimantinį,  užjuodintą, laidotuvių krepu drapiruotą  veidrodį, kuriame neliko vietos Baltai spalvai. Ten, kur įsiviešpatauja Mirtis ir Naktis , šviesa užgęsta.



2012 m. gegužės 21 d., pirmadienis

Savų pasakų menas

Kas: Garliavos  holivudas
Vertinimai:  ateitis parodys


Žmonėms  vis labiau reikia pasakų. Be įtaigios istorijos gyvenimas tampa padrikas, be  logikos, jie praranda norą  irgi  įsijungti į pasakos siužetą ir  interaktyviai , lyg Realybės šou filmavime sudalyvauti kuriant jos vienokią ar kitokią pabaigą. Australas Pyteris Wyras  (Peter Weir) , kurdamas "Trumeno  šou", manau, neįsivaizdavo, kad  realybės šou uždara erdve, vaidybos aikštele gali tapti mažytė  3 mln.tauta.
Ir kad jai bus taikomos  ženkliai  pažangesnės (blogąja prasme)   masinės sąmonės manipuliavimo  globalinės  technologijos, nei jas gamino Dastino Hofmano polittechnologas  kino dramoje "Uodega vizgina šunį". Ten veiksmas vyko lokalioje , gan ribotoje infoerdvėje. Nūnai tenka manipuliuoti po svietą išsibarsčiusiais nevienalyčiais tautos anklavais, neprognozuojama FB erdve, armija finansiškai besočių mediatorių - TV ir web žurnalistų.     

Žaviuosi politinių technologų kokybišku darbu, ypač prieš rinkimus. Jų mažai - genialių, pataikančių 100 proc.į masių pasąmoninius lūkesčius ir užkabinančius giluminius kolektyvinius mitus, kurių joks 25 kadras nepajėgus paversti aktyviu veiksmu.  Lietuvoje gyvena  tik viena tokia, neišduosiu - kas, lai stengiasi  Tėvynės labui. Aktyviu  žmonių veiksmu  dažniau vis tik virsta "naujųjų gyvenimo pasakų" kūrėjų klaidos. Žiūrėdama kiną, pirmiausiai fiksuoju scenaristo darbą . Prasto scenarijaus filmai , kaip ir  primityvios dramaturgijos  spektakliai, pastebėjau,  neužsilaiko atmintyje. Pamėgau žaisti - iš  scenarijų tekstų mokausi atspėti autoriaus tautybę arba šalį, kurioje gimė ir užaugo, kultūrą, kuri jį maitino. Labai lengva atsekti, kai turi bent kiek patirties astroetnotipologijoje. Beveik neįmanoma to atsekti, kai scenarijų kūrė  komanda, keli stiprūs žmonės,  talentai, vyko idėjinis  brainstormingas. Visi scenarijai, rašomi tik dėl pinigų, yra pasmerkti - sukasi  tik tol kol pagal juos sukurtus filmus ar priešrinkiminius šou  stumia  piaro rinkodaros milijoninės  babkės.Kartasi labai gaila gerų pasakorių praturtėjimo . Štai D. Kutraitė su savo milijonu turi pilį apsikabinusi po Pakso pasakos, o galėtų mus ir toliau uždeginėti savo puikia fantazija.

Stebint iš šalies polittechnologijų  TV ir web  siužetus, kuriais siekiama išjudinti liaudį kažkokiam veiksmui ar neveiksmui, visada erzina  svetimšalių scenaristų arogancija. Na lyg tau patiektų  beliašą , bet  nemirksėdami įrodinėtų, kad tai  močiutės cepelinas. Paprotiniai  tautų mentalų skirtumai  atpažįstami detalėse. Kad ir tame raudoname ryžtingos antstolės  Vaicekauskienės lietpaltyje. Lietuvė niekada nesirengs taip ryškiai, jei norės pasiekti užsibrėžto tikslo. JI - drąsuolė, kai tenka skirtis ar tuoktis, atremti priešų puolimą. Bet   ne E Brokovič ,eserė  Kaplan  ir net ne Žana D'ark,  neis  į svetimą trobą su atviru kardu.. Ponai, specužduoties scenaristai,  kuolas jums už  klaidingą įvaizdį. Riebus. O jau antstolei sukurtas  vaidmuo  apskritai nediskutuotinas , tiek netikroviškas ir neatitinkantis mano šalies papročių .  Samdykitės lietuvius rašytojus ir scenaristus , jei norite bent kiek sklandesnės  reality show scenarijaus eigos,  jei skubate patenkinti užsakovų įsakymus . Arba bent jau daugiau apsiskaičiusius pasakorius konsultacijoms pasikvieskite. Gal  honorarais nesinori dalintis?  Galų gale nepatingėkite pasakų atsiversti, įsigilinti į  lietuvišką folklorą. Nėra mūsų padavimuose ir pasakose  transseksualių  kariūnių su kiaušais ir  ginkluota palyda, kaiop mossado  šturmo grupėje .Lietuvė tik išoriškai karate diržą užsimaus, o širdis kulnuose daužysis net pilyje , jei kas garsiau riktels iš savų. Lietuviškos raganos  dovanomis ir gražiuoju vaikus išvilioja ir slušnio antytėmis su triušiukais  paverčia . Mus, žiūrovus ir interaktyvius dalyvius, stebinčius grobimą,  antstolės netipinis karingumas  paveikė kaip raudonas skuduras. Raudonpaltė įsibrovėlė  iš išvaduotojos daugumos sąmonėje pavirto  raudonąja komuniste gėbiste .  Net aš užkibau , nes gėbistams turiu keršyti iki gyvenimo galo už močiutės  ankstyvą mirtį, už tėvo našlaičio vaikystę, už giminės netektis  Sibire. Man jie neturi galiojimo datos, kol neatsėdėjo, kol  nėra išvaryti iš valstybinių tarnybų.  Juk ne tokių reakcijų siekėte?





Už  G.Černiausko Džeimso Bondo  ar R. Zorgės   įvaizdį- irgi kuolas. Lietuviai vaduoti niekada neina po vieną ir moterų negelbėja.  Tik būriu  su lazdomis  be moterų. Negi nežinojote? Moterys pas mus - Bebenčiukų ,Brolių Juodvarnių  ir žvejų Kąstyčių gelbėtojos. Dar gali būti Žilvinas iš užjūrių.Galėjote gi kokį  daną advokatą paleist iš  moterų teisių gynimo fondo.Tiesiog nepakeliamai  skurdi  holivudinių scenaristų vaizduotė ir mažų tautų gyvenime primala kažin kokio marmalo .
 
Dar skurdesnė - tų, kurie kūrė viešumai violetinį Drąsių  Kedį. Tadas Blinda - lenkiško mentalo herojus, kurį tarybiniai propagandistai išdidino, nes tiko socialistinei ideologijai. Jo įvaizdis dar stiprus vyresnės kartos atmintyje - kaip svajonė  apie lygybę. Kad lietuvis taip atvirai viešintusi ir fotografuotusi dar su violetava sexy bliūūūze?????.Čia jau žydiška fantazija nusigrybavo per smarkiai pagal mosfilmo užsakymą. Ir violetinė  spalva -lietuvių moterų (ne vyrų)  pasąmonę veikia kaip gedulo, liūdesio,  ar seksualinio bado, psichninio sutrikimo,  o ne kovos signalas . Dėl to galbūt ir nepatikėjo violetinių kovos tiesa. Ir aš, pamačiusi kai kurias aktyvistes su violetinėm timpom taikioje demonstracijoje, pamąsčiau  - kas  gi jas taip išdresiravo  užvedinėti minią? Bet - skaitykite Peleviną, ir  bus aišku    - kas.

Skriaudžiama mergaitė  - tai giluminis Lietuvos mitas, jos  gyvas - ne pasakiškas - sielos skausmas. . Nemiegojau kiauras naktis, taip buvo nuoširdžiai gaila Deimantės, plėšomos perpus  konkuruojančių scenaristų komandų ir - tikrovėje- kedofilų ir pedofilų.Mergaitės su atimta vaikyste. O po E.Brokovič  trauk-plėšk akcijos ir Džeimso Bondo  pabėgimo trilerio, raudu nesustodama, man gaila Senelių ir Neringos. Ponai  "geros  mamytės"  piaro kūrėjai - žiauriai nepataikėte į tautos širdį. Holivudu mes netikim, nes esame jautrūs psichologai, atskiriam tikrą mamą nuo muliažinės.   Dabar vaikščiosime dainuodami su kunigais ir melsimės už  nuodijamos  pagrobtos mergaitės gyvybę, vienysimės tarpusavyje čia ir Albione  prieš violetinius  bogatyrius kėdžius ir  neva motiniškas seks-fifas. Mito siužetas pakrypo visai ne į tą pusę. Nepažįstate jūs giliai  lietuvių pasakų ir legendų , štai ir  mistifikacijos nepavyksta, išlaidos krizių valdymui didėja. Reikėjo  realių (tikroviškų)  pedofilų orgijų dalyvius  iškart mest miniai su atgaila ir jų šeimų ašaromis, viešais teismais, nemėginti juos išsukinėt  . Visiems būtų jų gaila,  visi liktų gyvi, o Neringa pati psichologškai išgydytų  mergytę , randai užgytų. Stankės  pavyzdinis vaidmuo lietuvių motinų  niekada neįtikns. Ja tiki tik tos, kurios neturi vaikų ar jau yra  negrįžtamai atitrūkusios nuo šaknų, suzvonkėjusios    

Rimtesnė kalba: kokius kraujuojančius, sunkiai užgyjamus  randus palieka tautos kolektyvinėje sąmonėje ir istorinėje atmintyje, kaip skelia jos santarvę  tokios  ne šou o REALITY dramos, šie aršūs  svetimšaliai  infokarai ir svetimšalių manipuliatorių grubūs scenarijai.. Mergaitės grobimą žiūri  per TV  lietuviukai vaikai .ir daro  pavojingas desperacines išvadas - atkeršyti užaugus . Jų mamos yra įvaromos į depresijas. Tėvai įširsta, yra smaugiami agresijos iš beviltiškumo .Tikri žurnalistai tampa impotentais dėl kone stalininės cenzūros ir priverstinio melo .Na lyg buldozeriais pervažiuoja  E.M.Hoffmano  apsakymų piariniai  lėlininkai per mūsų  ramius sodus. Nors galėtų  peštis už durų, su mažomis tautelėmis taikiai susitarę,kurdami mums artimas  MENINES, o ne GUMINES pasakas, Noriu  geros pasakos,  kur  sveika mergaitė su 2 rankomis atsibunda pas gerus senelius, o ne kekšės viešbutyje.   Bet jos jau nebus.... Šita pasaka su liūdna pabaiga. Mergaitė jau pas dėdės semo triušius... 






2012 m. gegužės 18 d., penktadienis

Velykos Londone (4):NG spūstyse prie Van Gogo

Kas: Nacionalinė Galerija Londone
Kada: 20120404

http://www.nationalgallery.org.uk/

Londono Nacionalinei Galerijai  (LNG) paros per mažai. Netgi turint išankstinį planelį-maršrutą. Esu dėkinga  medicinos darbuotojai Giedrei, išdresiravo sudarinėti net laukinėms kelionėms pavalandinį  kasdienį planą.Jos dėka pamačiau Kinijoje tiek, kiek su agentūromis pavyktų per 3-4 atskridimus. Į LNG be asm. maršruto su išprintintu salių planu  geriau kojos nekelti. Netruks pasiklysti, susimakaluoti  tarp epochų, vardų, sunkiai beatgausite kvapą išėję. Kažkuo primena pasinėrimą  prie gyvo koralinio rifo.Beplaukiant apima euforija, žuvys vis gražesnės, akių neatplėši :: vis tolyn, ooo florentiečių portretai...ooo vėlyvieji viduramžiai, ooo Kranachas,  ooo Vermėjėris, ooo olandų peizažai, iki impresionistų jau atplaukiau  iš paskutniųjų jėgų, į galą  net nesidarydama į šalis.


Tiesa, buvo viena poilsio stotelė anglų dailės 34-ojoje salėje, ties Geinsboro "Rytiniu pasivaikščiojimu" .Ten odinės sofos patogios su atlošais, hyperrelaksinės. Tačiau poilsio akims ir ten nėra. Aktyvi komunikacija su paveikslais tęsiasi .Geinsboro portretus, spėju, turėjo omenyje O. Vaildas "Doriano Grėjaus portrete". Jų žvilgsniai veria kiaurai lyg pozuotojai įdėmiai stebeilytųsi iš anapus, Pirmąsyk tą patyriau  Bato (Bath) Holberno muziejaus salėje. Stovi ir jauti nugara, kaip Selinos žvilgsnis kiaurai veria nugarą 
Žr. www.holburne.org/muse/search/item.cfm?MuseumNumber=L2001.1
    


A.de Messina . Laiminantis Kristus
A. Baldovineti. Geltona mergina 
Mįslė, atspėkite,kas autorius?Vienas vertingiausių LNG paveikslų
Niekas  neįspėjo, net įtarti negalėjau, kad  galerijoje  teks irtis su minia ar pro minią. Prie impresionistų  lankytojai grūdosi kaip Vilniuje pensininkai rytais prie Maksimos lovių  su išmetamais nuolaidiniais maisto daviniais, panašiai plūsta minia į Akropolio išpardavimus  Nuo meno apkvaitę lankytojai   glaudžiais internacionaliais būreliais spietėsi prie Van Gogo ir Rafaelio. Kaip bitės apie medaus korius,  apsalusiais veidais.Tekdavo palaukti. Eilutė, kuri neerzino, o glostė akis. Įtariu, panašus jausmas apima stovinčius po mišių prie ostijos po liežuviu . Nė už  ką nesikeisčiau su jais, perima šviesos dalelę iš vieno sisteminio  tarno. Šedevrų žiūrėtojai  glaudžiasi  prie šviesos versmių, kurios trykšta  be tarpininkų - tiesiai iš Kūrėjo saulėtų šaltinių.
 Beje, lietuviškajame google apie ostiją -  daug paaiškinimų, apie Vermėjėrį net Wikipedijoje nėra  lietuviško įrašo. Tai rodo, kad   niekas LT menotyroje  juo nesidomi ir meile jam mokinių neužkrečia. Gaila. 



Nėi vienoje galerijoje neteko atlaikyti tokių spūsčių. Figueroje, S.Dali rezidencijoje, vasarą irgi kilometrinės eilės prie įėjimo. LNG - nemokama visą savaitę. Ten įeina visi, kas nori, be jokios kontrolės. Eina su vaikais, su kūdikių vežimėliais, su paltais, išsipustę ar raudonai įdiržusiom  rankom po indų plovimo pamainos. Meno klasika, patikrinta laike, priartėjo prie masių. Jau  lenkų santechnikas supranta, kad Kranacho madonos - gražios ( LT žurnalistai - dar ne, toli žaliaakėms pikulinėms iki lenkų santechniko meninio išprusimo ir humanistinės orientacijos). Žinau, ką sakau. Kažkada  du tokie remontavo vonios kambarį. Vienas paprašė leisti po darbo pavartyti įsidėmėtą  japonų haiku graviūrų albumą.Pasirodo, rimtai domisi, daug iš jo sužinojau netikėtų dalykų.
L.Kranachas. Sidabro amžiaus pabaiga
Šis Kranacho darbas susišaukė su M.Formano " Gojos šešėlių" ir A. Tarkovskio "Andrejaus Rubliovo" represijų  motyvais. Abiejuose filmuose  inkvizitorių-valstybininkų  būriai ima sekti  laisvės apsvaigintus piliečius, skųsti juos dėl kiekvienos teisinės smulkmenos. Represiniai 300 smogikų, brolelių dobilėlių ,naujųjų opričnikų  būriai nepaklusniuosius ir laisvamanius išgaudo ir susodina, rimbais įplaka vienodą požiūrį ir paklusnumą viršesnei kūriškai jėgai. 20 metų -  nejaugi tik tiek trunka atokvėpiai, ramesnės pauzės  tarp "RIMBO ir VĖZDO" santvarkų?   

Plaukdama išvien su minia pradžioje net pyktelėjau, kad va, baigėsi tuščių muziejų  rojus,  prisiekę meno mylėtojai ir ekspertai yra pamažėle išgujami  iš ramybės oazių.  Gyvas paveikslas ir jo web-atvaizdas ar net albuminė HD kopija  - nesulyginami. Ne ne ne! Nelygu  gyvas žmogus ir  - atpasakojimas apie jį iš teismo eksperto lūpų. Ryškiausiai  atspaudo neatitikimas originalui matyti  Kranacho vyresniojo darbuose. http://www.nationalgallery.org.uk/paintings/lucas-cranach-the-elder-charity . Jo madonų veido išraiškos, nuogų kūnų odos švytinti balkšva spalva - nenusakomos.Jas reikia pamatyti gyvai, net ne per BBC mokomąjį  filmą.

Ten gimė drambliukės svajonė -  o gal LNG už pinigus organizuoja  mažų grupių  apžvalginius turus, be masių palydos? Betgi britai -  tikri demokratai, ne lozunginiai. Kuo greičiau paprasti žmonės priartės prie didžiosios dailės  lobynų, kuriuos Bažnyčia  tiek amžių godžiai slėpė (ir tebeslepia)  uždarose kolekcijose, tuo aukštesnis bus bendras  šalies kultūros lygis, kils bendri grožio standartai. Mija ar Mikelkevičiūtė jau nebebus renkamos prie seksualiausių, kai atmintyje  puikuosis įspraustos italų Renesanso madonos ar Renuaro Mauduolės.  Dėl  bendro labo  verta  paslėpti snobiškas užmačias  ir susitaikyti su  naujais dailės "mitybos"nepatogumais.

E.Mane "Maksimiliano sušaudymas"
Patiko salių darbuotojų meilumas. Jie nerėkė ir piktai nedėbsojo netgi tada, kai užsimiršusi mergina rankomis ėmė čiupinėti  E.Mane šiurpią  drobę "Maksimiljano egzekucija" . Tik švelniai palietė lankytojos petį. Kultūra, ko norėti.... ŠMC kėdžių niūrios šildytojos šią žiemą  galėjo rungtis hepeningų konkursuose tema "Man šalta, mažai moka, esu pikta ir niekam neleisiu džiaugsmingai  mėgautis ekspozicijomis, gadinsiu, kiek turiu jėgų, nuotaiką "  


LNG  turi vieną didžiausių Renesanso ir ankstyvųjų italų kolekciją. Peržvelgiau per ją  krikščionybės istoriją. Gi  religinės tematikos paveikslų užsakovai buvo ne  karaliai ar didikai. Karaliai  ir hercogai norėjo matyti Savąsias  Didybes, įamžintas genijų, pirkosi bilietą į ateitį, kaip nūnai Virgin raketų skrydžius pas R.Brensoną.  Bažnyčiai rūpėjo įskiepyti tikėjimo pagrindus per antgamtinio mito siužetą. Be Bažnyčios švietėjiškų ir kultūrinimo misijų neturėtumėm meno paveldo.Nenutapę Biblinio siužeto didieji dailininkai negalėtų tapyti  įdomesnių laikmečio veidų ir gėlių arba to, ką jiems liepė širdis,  tas necenzūruojamas Dangaus  radijas:))) Kaip dabar negalėtų pildytis portfolijų-aplankų ,  nesukūrę reklamos įklotams ar skutimosi peiliukams. Menininko nukryžiavimas ant realybės ir dangaus susikirtimo skersinių , tarp duonos kąsnio ir jo nematerialių aukštybių išliks per amžius.  Žiurkinėje šimašių.rinkoje jis nusipigina,sunkiai išgyvena nemeluodamas sau. Diktatūrose - yra prievartaujamas šlovinti stabus. Ajajajai, kokiais šantažais  buvo užlaužti sparnai, tarkime, S.Neriai. Tai  tęsėsi ir  tęsis naujose diktatūrose ir režimuose. Vietoj Kristaus ir Marijos buvo tapomi ir skaptuojami įsakmia tvarka Leninas ir Partija. Vakaruose gal šiandien: Seksas ir  Vaivorykštinė Vagina arba , kaip alternatyva,  Kosmosas ir Širdis. Batkos Baltarusijoje  - Kolūkis ir Gamykla... Sakyčiau , pas mus irgi jau kelia galvas užsislaptinę  užsakovai, diktuojantys  gerai apmokamus kultinius šablonus.. Dėl Angelo esu tikra. Taip taip, Angelus galerijos įsileidžia, juos gerai perka  teisininkai, pagrindiniai  gintaro šalies rmeno kolekcionieriai,  mokyklos ir valstybinės įstaigos. Moterišką tikėjimo pradą šalia angelo atstovauja VALSTYBĖ.  Šlovink ANGELUS ir VALSTYBĘ - turėsi dubenėlį su putra, Kultūros ministerijos medalį ir stipendiją, jauniklių gerbėjų pulkus  soctinkluose ir  oficiozinių menotyrininkų liaupses.  

   
Neatsimenu, kieno tai  modern paveikslas , ne  iš LNG fondų . Tikėtina , Kristus šiandien taip atsidėkotų  už praeities menininkams skirtą "saują ryžių", kad  anie nebadavo .
              
 
Vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo Renesanso italai paliko didžiausią įspūdį. Juose dar necenzūruotas, nenufiltruotas,  inkvizicijose dar nepralobusio Vatikano neužgniaužtas požiūris į žydų biblijinį mitą. Apaštalai su  gaisrais ant galvos. Taip, jie gi buvo  bendraminčiai,  užsidegę viena idėja. Madonos su Dauno sindromu ar darželinukių veidais. Palaimintos, nesugadintos, tyros sielos ir turi atrodyti  kažkiek nepilno proto  Mat proto perteklius neleistų joms šventai įtikėti .Ryškiausi  - tie, kurie peržengė bendrus savo amžininkų kanonus. Mazačą tik pagal istorines datas  ir technikas  galima priskirti prie kvadročento epochos.Išties stilistiškai ir mentališkai (dailininko mintis)  jis lygiai toks pat gotiškas kaip Džotas, ne maža tiek barokiškas ir net siurealistiškas. Jis - tiesiog nepakartojamas Mazačas, vienintelis toks. .     
Mazačas. Mergelė Marija su keturiais angelais

 
D. Girlandajas. Madona su kūdikiu ir šv. JOnas 
J.van Klevė" Šventoji šeimyna" 
 Domeniko Girlandajo Madona sukėlė daug sentimentų. Kaip Mikelandželo fanė mokykloje garbinau ir jo Mokytoją. Girlandajo  madonų atvirukų prikaišiodavau matomiausiose vietose, norėjau būti tokia pat graži, bent kiek panaši į jas :)))) Laimė, jackaitėmis  ir ivanovomis akių kasdien dar niekas įkyriai nezulino. O L.Dziržinskaitės kuodas nedarė įspūdžio, kaip ir V.Tereškovos užkonservuota šukuosena . Botičelio ir Girlandajo merginos man buvo grožio idealas. Dabar jau ne. Sakyčiau,  per daug  kvadročentinio fotošopo. Nudailintos iki saldumo dailininko moters idealo projekcijos. Jam tokių norėjosi, bet ar tokių nušventintų  manekenių buvo tikrovėje ? Olando Joso van Klevė(van der Bekė) Šventa Šeimyna nūnai man artimesnė realistišku pieno kvapu. Ir šiaip įdomus faktas, kiek ilgai tuomet moterys  nenujunkydavo. Gal nepajėgė atsisakyti svaigaus  kūniško artumo, kol vyras pastorius glostė  neatsitraukdamas šventąsias knygas su instrukcijomis, kaip pridera dorai  kanoniškai gyventi?    

 
V. Huberis
Mazačo Šventųjų duetas (1428m)  realistiškai, be transnacionalinių variacijų, priminė,  visuotino mito apie Kristų  žydišką koloritą. Žaviai įtaigią mitologiją, lyg čigonų burtus, iškėlė ir išplatino (krauju įskiepijo)  ši pažymėtoji  tauta.. Kodėl lietuviai, tarkim, savęs nepasižymi kokia NSO parkavimosi aikštele?Ak, tiesa, yra Merkinės piramidė, plūsta ir ten garbintojų minios. Kas galėtų nepatikėti Kristaus holivudine istorija,  kai tiek  nuostabių paveikslų įamžino išmintingus jo istorijos dalyvių, hebrajų  veidus, tiek didingų bažnyčių ir katedrų suprojektavo architektai . Sektum, rodos,  paskui Mazačo romantiškus šventuosius ir gaudytum kiekvieną jų  kabalistinės daugiaprasmybės perlą.


Mazačas . Šv. Džeromas ir Jonas Krikštytojas
    



 Austrą Volfą Huberį pažinojau  gerai iš peizažų. Jo siužetinė kompozicija nustebino. Nepatikėjau, kad tai jo braižas. Paveiksle "Kristus palieka šventą Motiną" atpažinau šviežiai išgyventą psichologinę būseną, išleidus sūnų į UK studijas. Lygiai taip pat paslika  kelias savaites galavausi liūdesyje, kuris nepažįstamas kubiloidų pontijams pilotams. Juk nežinai,bijai net pagalvoti,  kas jį ten vieną gelbės ir slaugys, jei  susirgs. Nežinai,  kaip jis atsispirs žydros mizoginiškos kultūros vaivorykštiniams apynasriams ir Aukso veršio stabams.Ar pakaks galių sekti paskui pašaukimą, ar sutiks Šviesių  Žmonių, padėsiančių jam atsiskleisti pilna jėga, neprievartausiančių  prigimties. Juk aš negalėsiu būti šalia.Manau, ne aš viena alpau ant draugių rankų išlydėdama naujuosius rekrūtus . Karmėlavos aerouoste ne tokių scenų esu prisižiūrėjusi. Kai  ekonominė socialinė alternatyva tėra  kaip "Moters ir 5 jos vaikų" (1672) Le nain Brothers grupės paveiksle, neturim teisės  sulaikyti   brangiausiųjų..                       




Į meno šedevrus žiūrint  pro istorinę-paprotinę-dvasinę prizmę,  jie teikia daug atradimo, atpažinimo džiaugsmo. Nuoširdžiai nepavydžiu seno surėdymo menotyrininkams, terminų žongliruotojams. It  kokie  grindų lakų distributoriai   kažkodėl turi išvardinti  (kas liepė?????) -   kuo,  ant kokios drobės tapyta, kiek sluoksnių uždėta. Mėgaujantis rūšiniu  vynu, juk sveiko proto žmonių  neturėtų dominti techniniai mažmožiai  -  "iš kokio medžio buvo kuoliukas, prie kurio jūrininko mazgu rišo vynuogę". Įdomiau sužinoti apie patį dalininką, jo pažiūras, interesus, meiles. Tai atveria plačiau vartus į jo vaizdinių pasaulius, o ne į ano meto dažų pramonės galimybes.

Ilgiausiai meditavau prie Jano van Eiko "Aldorfinių  šeimos portreto " (1434). Štai kur  gyvos, ne menamos,  Šventosios  Trejybės pašlovinimas. Jame tiek sakralaus paslaptingumo, magiško užšifruoto kodo, kurį norisi įminti, bet neįmanoma. Telieka  kaitalioti versijas - kuo ši šeimynėlė tokia ypatinga. Moteris, visiškai pasitikinti vyru, nušvitusi ramybėje ir laukime. Vyras,  sudraudžiantis įspėjančiu gestu nedrumsti judviejų intymių laukų. Žiūrint ilgiau iš arti tarsi atsiduri su jais viename kambaryje. Perspektyvos fokusas.       



 Renesanso ne šventųjų portretuose mirga marga negražūs žmonės, pirkliai ir hercogai, kariai ir senatoriai . Jie turėjo pinigų paveikslams pas genijų. Natūraliai gražūs žmonės liko už molberto ribų arba pozavo Marijoms ir  Šventiems kankiniams. Olando Kventino Maseiso "Negraži hercogienė" gali būti puiki reklama plastikos chirurgams. 15 amžiuje ji neturėjo pasirinkimo, nors geidė išlikti puošni ir patraukli.   
    
 Prancūzo  Dž Č.Kazino (Casin) "Ulisas po sudužusio laivo" irgi patraukė dėmesį atpažįstama psichologine būsena. Taip atrodė verslininkai ne po krizės, o po naktinės mokesčių reformos. Plaukė plaukė, plukdė Tėvynės ekonomiką, turėjo aukštų svajonių krantų, nieko nepagrobė, nieko neužgrobė  ir - šnaaaaj - bankams pataikaujančių klerkų šobla sudaužė laivynus su gražiausiomis  trispalvėm viltimis. 2010-ais mačiau iš arti. daug  lygiai taip pat susikrimtusių odisėjų.  Didžioji dalis,atsigavę po šoko,  nuplukdė savo laivus tolyn nuo Scilės ir Charibdės (Sodros ir VMI) , nuo sirenų su "antišešėlių" marškinėliais.



Turiu pasiūlymą Londone gyvenantiems emigrantams ir studentams. Darykite  barterinius mainus gyvenamais plotais abiturientams, galbūt giminaičiams. Ryanair bilietas kainuoja kaip vienas  naujas batas. Svarbiau rasti jiems pigią nakvynę ir pabūti gidais dėl transporto ir maitinimo LT mokytojai piršto nepajudins. Jiems nereikia meno.  Net sporto nereikia. Pirkau slides su viena  draugiška klase, sugužėjo lyderio atvesti,  be jokių mokytojų, susiorganizavo ,  net paskolino vieni kitiems litukų pigiausioms  -  ir iščiuožė būriu  į slidžių žygius, be pedagogų žinios. Nūdienos daugumos mokytojų  vertybės kaip Lt rinkodarininkų. Ir tiems ir aniems mėginau savo idėjas pristatyti seminaruose  per dailės iliustracijas. Abiejų grupių elitas sureagavo vienodai sarkastiškai ir agresyviai : "ką ką, kokia mums iš to nauda?Kur lentelės ir skaičiukai?Ar statistiškai tai įrodyta? Skaičiukais, ne paveiksliukais tikime"  Rinkodarininkams atleistina, jie varžosi dėl pelno. O mokytojams?  Pasirodė -  beviltiški, be asociatyvaus mąstymo užuomazgų. Vaikams, jaunoms imlioms širdims,  kaip oro reikia didžiosios kultūros bent jau trupinių. Kam? Kad darbą gautų Vakarų rinkoje intelektualesnį, taigi ir geriau apmokamą. Kad santuoka neapkarstų pramogomis ir rutina. Kad vaikams ir anūkams  įskiepytų  grožio skonį.



2012 m. gegužės 12 d., šeštadienis

Velykos Londone (3): Kjū sodų vaidilutė Mariana Nord

Kas: Marianne North, anglų tapytoja (botanical art), keliautoja, rašytoja
Kur:  Kjū karališki botanikos sodai, Londonas  
Kada:  20120403                                                                               




 Kur bekeliaučiau, kojos  nuveda į autorinius  parkus, botanikos sodus. Juose kaip ant delno sublizga krašto kultūrinis paveldas, grožio sampratos tradicijos ir ...ekonominiai raumenys.  Įdomu lyginti , kaip skirtingai Žemė išbraižo sodų planus skirtingose padangėse. .  

Šventas reikalas - pasitikti Kairėnuose rododendrų žydėjimą gegužės gale, jurginų  įvairiaspalvius gaisrus spalyje, pervažiuoti  senų užmiestinių Pavilnio ar Pakaunės sodų gatvelėmis, pasigrožėti, kaip lietuvių   sodininkai-mėgėjai  išdailina  gėlynais, nusagsto dekoratyviais krūmais namų šventoves. Kaunas pirmauja privačių  sodų paveikslais, ir šunys ten - geriečiai, netrukdo stabtelti ir pamedituoti į autorių menines pastangas. Lietuviški sodininkai, drįsčiau teigti, kūrybingiausi tautinio kultūros paveldo vėliavnešiai,  jie reprezentuoja kraštą, ne viešieji ryšiai. 


Londono Kjū karališki sodai netviska prancūzišku geometriniu , Zuoko importuojamu Vilniun,preciziškumu . Nejaugi meras rimtai mano, kad jam pavyks įveikti Žemės ir Gamtos jėgas????Vilniuje medžiai niekada nebus vienodai suliniuoti,kiek juos bekarpytum, stiebsis ir  keros laisvai pagal savo, o ne jo norą, kiekvienas sau,  kaip Gedimino prospekto  plačialajės liepos,  galėjusios augti dar gerą šimtmetį ir vilioti ekoturistus .Kita čia Žemė, kitos augalų formos. Kas  reformatoriui  išdrįs paaiškinti, kad nekankintų augalų ????

Kew sodai -neišblizginti, nenudailinti,  be kerinčių kraštovaizdžių , be plano, bet su idėjomis  ir tam tikra magija, dovanoja deimančiukus, kuriuos reikia labai pasistengti atrasti :))). Teritorija, neapžvelgiama per vieną dieną, išsiskiria vienarūšių  medžių grupių plačiais  lopais ir oranžerijomis,  prikimštomis  egzotiškiausių  tropinių augalų. Kuo juos ten taip pertręšia? Patalpose palmių lapai kelia stogus, gigantiški paparčiai. Vertas dėmesio Augalininkystės tyrimų centras-muziejus ":Augalai +Žmonės". Kompiuterizuoti stendai su lavinamais žaidimais skirti skatinti eko- mąstymą ir gyvenseną, meilę augalams. Spausdama  mygtukus "taip ir ne" pasimokiau  atskirti kenksmingas trąšas nuo natūralesnių,  pavojingus apdailos lakus nuo organinių, jau su nanotechnologijomis..
        
http://www.kew.org/

Kultūrų  draugystė nuo vaikystės 

Pavasarinė Kew sodų paletė - akvarelinė: rausvos slyvų, baltos obelų ir violetinės magnolijos didelių žiedų bangos. Alėjomis tarp paviljonų davėsi suplūkusių vaikų būriai. Mokslininkai - botanikai sugalvojo žiniukams-smalsukams šventę, kuri vyko kasdien visą Velykų savaitę : "Majų šokolado kelias". Kiekvienas lankytojas iki 12 m įeidamas  gaudavo specialų  velykinį orientacininko žemėlapį .Su juo  reikėjo apibėgti visą sodą ir surasti paslaptingus stulpus su Majų Kalendoriumi, kuriame, beje, ir nužymėta 2012 Pasaulio Pabaiga:)))  Graudu net lyginti  mažų londoniečių  žaismingą pažintinę šventę  bundančios gamtos lopšyje   ir  - religiniais grauduliais-kvaituliais apdujintus  lietuviukus. .Britukai  lavėjo, pažino kūrybą gamtoje išvien su šeima, džiūgavo atradę su draugais naujus pasaulius.Jie šventę šventė. Kur vaikai  švenčia ir krykštauja - ten ir  gerąja Dievo režisūra lengviau patikėti bei įtikinti. :))))

Majų kelio pėdsekiai buvo apsiginklavę  spalvotais pieštukais. Kiekvieną  atspaudą nuo stulpo perpiešdavo  vis kita spalva. Jie trynė ir kolektyvines  fatalistines baimes, įspraustas jų pasąmonėje, neva 2012-ais visi urmu išgaruosim .Močiutės vos spėjo tursenti  iš paskos anūkams. Vigvamuose   jaunosios mokslininkės, apsirengusios Kolumbo laikų keliautojų drabužiais, mokė daryti  origamius iš popieriaus,  spalvinti  augalų trafaretus. Mokė  tik tuos, kurie praėjo  privalomą maršrutą, atsižymėjo prie augančių skirtinguose paviljonuose augalų , kurie naudojami šokoladinių kiškių gamybai. Mokė gaminti šokoladą rankomis. Mokė ištapyti veidą gyvūnų kaukėmis, kaip tikrų indėnų gentyse. Skirtingose metro stotelėse tą savaitę vis pasitaikydavo tėveliai su  laimingais,išsiviepusiais  vaikais, Jų veidai buvo ištapyti tigrais,kiškiais ir kitokiais miško žvėreliais.Laimingas, užsidegęs nauju pažinimu, vaikas nušviesina ir šeimos santykius . Laiminga šeima skleidžia šviesą  dar platesniu spinduliu.  Savadarbius origamius vaikai leido paviljone prie menamo Majų Dievo, tarp lotosų tupinčios Varlės. Materialus , išdrožtas ar ištapytas Dievas tėra kolektyvinių žaidimų  simbolinis stabas. Kew mokslininkai šią svarbią ateities kartų  tiesą dovanojo  įsimintinu žaidimu.     
 http://www.kew.org/news/a-maya-chocolate-adventure.htm

Marianos šventasis  kelias

.M.Nord galerijos vidinė pagrindinė salė 
Neįtikėčiausias atradimas soduose - Marianos Nord  galerija. Įėjus  praradau amą . Mariana, kaip tikra Skorpė, įgėlė į jautriausią vietą. Per 13 ka metų, keliaudama viena, be palydovų nutapė 848 retųjų augalų paveikslus. Vis atrodo, kad dar spėsiu, dar  vis rytoj kada nors, parengsiu  augalų astrotipologijos žinyną,  turėdama idealų  2 ha tyrimų poligoną ir šventą tikslą - pasidalinti žvaigždine augalų kalba, kurios jokie biologai ir ekologai  nežino, nes ilgai dar  niekins planetų  cikliškumo įtakas viskam, kas gyva po Saule. Delsti , vadinasi, smerkti artimiausioje ateityje vandenmėgius - išnykimui. Saulė danguje  nelaukia, plieskia vis aitriau, silpnina šalčio-peklos staigiais kontrastais, gėlo  vandens net žmonėms  ne visiems ateityje  užteks, ką jau čia eglėms, kurios labiausiai bijo  Afrikos karščių šiaurės platumose. 

Mariana Nord ,pagal Velykų savaitės mistinį kanoną prirakino "fitoinformatikės " kryžių: "Vilk,brangute, nes tik tu žinai ir gali". Sėdėjau jos koplyčioje-galerijoje viena, apšalusi. KAIP, KAIP ji TAI PADARĖ????  Kas suteikė tiek jėgų ? Meilė mirusiam tėvui, artėjančios  vienišos senatvės baimės ar pašaukimo galios, būsimų ekokatastrofų įžvalgos? Lyg naujųjų laikų apaštalė  nuo 1871 m. per 13 metų apkeliavo pasaulį  ir K-A-S-D-I-E-N, bet kokiu oru, tapė gamtoje, vienui viena  miškuose-džiunglėse-prerijose-savanose, be apsaugos ir skiepų, tarp aborigenų-dramblių-gyvačių-liūtų,  naująsias ikonas su augalų atvaizdais.  Spalvotos fotografijos dar nebuvo, ji fotografavo teptuku, įamžino  augaliją - vieną vertingiausių  Dievo dovanų , kurią  žmonija gavo  dykai, kaip neįkainojamą paveldą ir turtą. Lyg  neregiai-nežiniukai    niokojame  augalus cheminiais taršalais,  nekontroliuojamais ir nesuskaičiuojamais  elektromagnetinių bangų dažniais, vis klampėjančiu eteriu, GMA atakomis.      
      
Unikali biografija. Užaugo Kew soduose , apsupta tėvo draugų botanikų ir biologų,  bendravo su jo, garsaus UK politiko ir teisininko, draugais - Čarlzu Darvinu, poetu Longfelu. Daug keliavo su tėvu po pasaulį. Jo mirtis tapo sukrėtimu. Skausmui numalšinti, brangiausio žmogaus  atminimui įamžinti M.N. užsibrėžė nutapyti  egzotinius augalus, matytus Kew oranžerijose. Ji pasirinkdavo tuos, kuruos prisiminė iš  Kjū sodo vaikystės ar kurie ją pačią traukė originalia forma. Svarbiausia sąlyga -  kad jie augtų savo natūralioje terpėje, ekonišoje. Nei vienos tapytos gėlės ji nenuskynė, lenkėsi jai. Susigėdau. Viendienius skinu  ir merkiu į indus, net neklausdama jų, ar sutinka pozuoti ...Įdomu, ar Van Gogo saulėgrąžos atrodytų kitaip natūroje? JO aguonų laukų energetika išties kitokia, gyvesnė. Pasitikrinau per pojūčius - Londono nacionalinėje galerijoje prie jo darbo pastovėjau ilgiau.Marianos gėlės spinduliavo tiek meilės, kiek merktoms saulėgrąžoms nesisapnavo. Tačiau menininėse vertėse, nesiginčiju, Vincentas - be konkurencijos. Marianos realistinė precizika artimesnė  botanikos vadovėlių iliustracijoms, nei  savitiems menininams vaizdiniams. 
Idėja verta diskusijų. Kas žmogui yra reikalingesnis, labiau jaudina ir šildo  - ar jo vaiko pieštas su begaline meile primityvus darbelis, ar dailininko su vardu tūkstančiais įkainota drobė. Yra Vilniuje galerijų , kur sunku ilgiau išbūti, tiek ten kabo meistriškų, bet negatyvą spinduliuojančių, energetiškai  kenksmingų darbų.


M. Nord kelionių skrynia
Marianos, kaip menininkės, pasišventimui nežinau analogų. Keliavo viena, laivais, arkliais, drambliais, su didžiule medine skrynia . Tai buvo laikai, kai moteris viena į teatrą neturėjo moralinės teisės įžengti.Dažus  susirasdavo ar net pati pasidarydavo augalinius toje vietoje, kur apsistodavo. : Kanada, JAV, Tenerifė, Java, Ceilonas, N, Zelandija, Australija , Seišelai, Afrika ir kt...



 http://www.bbc.co.uk/news/science-environment-12925305 .
Šį augalą ji atrado, pavadintas M.N. vardu

Iš arti jos gėlės kaip gyvos, spinduliuoja jausmus ir emocijas.  Su fotoaparatu, kaip ir bet kokiu skaitmeniniu skaneriu jų taip fotografiškai tiksliai neatkartosi.Aliejinę tapybos techniką ir tam tikrą žanrinį formatą iš kartos į kartą perduodavo  Anglų karalienės sodo dailininkai, iš kurių  Mariana mokėsi. Jos  darbai  BOTANINĖS DAILĖS (BOTANICAL ART)  pasaulinėje istorijoje  - unikalūs, kaip senųjų meistrų.
Jei ateityje bioinformatikos bankuose išsitrins  kurio nors iš 848 jos augalų  genetiniai duomenys, juos visada bus galima atkurti, sumodeliuoti pagal Marianos paveikslus.
Pati suprojektavo jaukią galeriją, kuri pastatyta jos ir tėvo draugų lėšomis. Galerijos naujajame priestate daug albumų, specialiai skirtų botaniniam menui. A.Švėgždos  žali obuoliukai šalia žiūrėtusi daugiau nei kukliai . Tačiau jie  - brangesni už tulpių ar vilkdagių prašmatnias užsienines reprodukcijas vien todėl, kad savi, gimtoje žemėje užaugę, su atpažįstamu  rūgštoku vaikystės skoniu.
 
 Kjū sode  lengvai palaidojau kelias iliuzijas-žaltvyksles. Pirmoji, esą tapydama gėles atrasiu Ameriką, ją užkariausiu. Kai pamatai didelį knygyną, su vien britų knygomis ir  botaninio meno albumais, supranti, kad  tepajėgsi turškentis gimtojo gėlių darželio rėmuose, laiko neužteks įgusti. Panašus  apmaudo jausmas nelygu  atradus paauglystėje A.Cvetajevą :"jei negali geriau už ją , tai kam tada menkintis papėdėse???"  Antra iliuzija irgi išsisklaidė kaip dūmas. Kjū sode kasmet vyksta pasaulinės mėgėjiškos fotografijos konkursas augalų ar kraštovaizdžio tema su priziniais fondais. Buvo išeksponuoti pretendentai. Lygis,  kuris, tarkim, S.Paukščiui nesisapnavo (jei apskritai ką nors sapnuoja politikuojantys) .Wauuu, filtrai, technika, anturažas, tobula.... Turiu uoslę atrasti dar gražesnių vietų ir boružių obels žiede, gamta man mielai  rodo savo  natūralius menus. Tačiau  gilintis į fototechnikos instrukcijas, nesupainioti mygtukų su laideliais neišeis, apsirgsiu nervų liga. Jau dabar vos susilaikau netėškusi į betoną zoomer'inio Nikono, jis užprogramuotas   atsijungti lemiamu momentu, kai po kantraus  laukimo paukštis tupia  papozuoti rankos atstumu ar surandu, po ilgų tūpinėjimų,  gėlės rakursą . De facto -  technologijos vagia iš manęs auksinius kadrus....

Kew sode grožio, malonumo akiai ir patogumo pramogai -  mažoka, beveik nėra.Užtat idėjų, prasmingų ir įkvepiančių, ekskliuzyvinių dalykų - tik ieškok, ir rasi. Informacija sodininkams: parduodamos retų rūšių  sėklos su sertifikatais:))))..