Velykos Londone (5):Didysis Penktadienis su Damjeno drugiais

Kas:  britų menininko nr1. Damieno Hirsto retrospektyvinė paroda
Kur : TATE galerija, Londonas, vyks iki 2012/09/09
Kada: 2012/04/06, Didysis penktadienis
Vertinimai : 100 iš 100  



Herstas buvo pagrindinis tikslas, dėl kurio, metusi visus darbus, atsiradau didmiestyje. Didmiesčiai man -  kaip narvas paukščiui,  atsigaunu po jų gerą savaitę. Dėl  pasimatymo su Damjeno kūryba  ryžausi žengti į urbanistikos ir žmonių  kakofonijos džiungles. Drąsiai prilyginu jį Išganytojui, šiuolaikine meno kalba mazgojančiu  langus į pasaulį, kuriuos kiek beįmanydami muilina, dūmina, aprūko angažuoti (suinteresuoti ar parsidavę) filosofai, sociologai, publicistai,religijos guru .Marinuoti  statiškus gyvūnų lavonus ir klijuoti sakralias mozaikas iš plaštakių sparnelių - beprotiškai sunki golgota. Ne dėl pinigų jis tai daro, nors yra turtingesnis už tūlą  arabų šeichą. Dėl bendažmogiško  tyro žvilgsnio į  Grožio pasaulį. Atradusi Herstą, pasijutau saugi, lioviausi jaustis it šleivaprotė  marsietė tarp  "procentinių standartizuotų  naudininkų". Atradau sielos dvynį,  žmogų, kuris mąsto vienodais dažniais, mato pasaulį tapačiu  kampu, kuriam drugelių šokio trapi akimirka  svarbesnė už pilvo akordus, libidinius instinktus  ir unifikuotus standartus, kuris lygiai taip pat nepakantus  brutaliai  visagalių ryklių savivalei. .  

St Paul'o katedra

Didįjį  Penktadienį pagal tradicijas pradėjau nuo apsilankymo Šv. Pauliaus katedroje. Trys galantiški pagyvenę džentelmenai su frakais  ir baltom atlasinėm pirštinaitėmis korektiškai dalino kvietimus į Velykų mišias, linksėdami kvietė prisijungti prie Penktadienio liturgijos pamaldžių senukų  ir senučių gvardijos. Šviesus mielas nueinančių papročių muziejus, nostalgija..... Man  vis tik reikėjo ten, kur kabojo gyvasis Atpirkėjas  - pas Damjeną. 

Pakeliui į Tate sumirgėjo herstinio stiliaus street artefaktai. Užduodavau  sau klausimą, ir gaudavau išsyk atsakymą vaizdiniu:))) Kas yra uolus katalikas? Anava -  šis gatvės gyvas manekenas su juodu  dogmų fraku ir kiaura galva, kurioje  vietoj  autonominių smegenų šviečiasi   katedra, jis  prašo aplinkinių  išmaldos -  patvirtinimų  dopingo savam veidmainiškam, antgamtiniam  psichotropiniam  tikėjimui. Kiauragalvis padabino mano mėgiamą Mileniumo tiltą santūriu  groteskiniu mimansu. Beje, jei New Inkvizitorius koks P. Subačius persekios  net webe (čia jo  cenzoriškos rankos pasiekti laisvamanius - per trumpos)  dėl  strazdanotų minčių, prašysiu prieglobsčio Irane, kaip  persekiota už tikėjimą. Ten moterų dora ir  ištikimybė  - pagerbtos , o tikėk - kuo nori, laisvė :))         
 

 Tate  ilgiausioje, valandos trukmės eilėje prie bilietų  atradau  visuomenės pažangos  ir bendro civilizuotumo(išsivystymo) matą:  tai - skirtumas tarp eilių prie Mitinio Menamo  Bažnytinio Stabo ir  - prie  gyvo Kultūros artefakto.Kuo skaitlingesnė eilė prie kultinių altorių ar religinių relikvijų  - tuo visuomenė labiau atsilikusi, suvaržyta ir tamsi. Ir - atvirkščiai.

Damjenas "padovanojo" 3 nemokamus bilietus - į Kusamą ir Bonetį . Sutaupiau net 32 svarus (!), nes įsidrąsinau pirmą ir gal paskutinįsyk pasinaudoti svetimu paskolintu  LT Žurnalistų sąjungos narės  pažymėjimu. Vis nebuvo  laiko tvarkytis popierių, maniau suspėsianti   nuolaidų knygelę išsiimti, juk tiek pilotinių  spaudos projektų paleista,  naujų media formų sukurta ir mokinių palaiminta, išleista į gyvenimą. Bet.. atėjo  pavyzdinis valstybininkas D.Radzevičius ir prikūrė gyviems žurnalistams formalių sąlygų-šlagbaumų. Dėkinga jam, apdraudė nuo grieko, neprileido prie saviškių lovio. Mat būti LŽS nare po Garliavos priešrinkiminės mediašou  bakchanalijos (kai valatkų-kuznecovų-lavasčių  and Co melai  skalbė  ir tarkavo pagal kažkieno nurodymą tautines smegenis) -   būtų  nepakeliama gėda prieš pasaulio žurnalistus ir anūkus. Ne ne ne, pakaks biografijoje prievartinio komjaunimo bilieto, nenoriu priklausyti jokiam naujam šedbarjungendui ar "Tikrosios Lietuvos"  rezistencinių gėbistų štaziui .


With dead head 

Parodos apsaugos kontrolė -stipresnė, nei į LT Prezidentės rūmus. Akivaizdūs judviejų galios skirtumai. Daukantinė karalienė - simbolinis bejėgis vympelas. Aštrus menininkas -  globalus protų preparuotojas. Į jo paradoksus koks  Vln NDG  čiūrikas Dainius Liškevičius, inspiruotas barbaro Br. Maigio, gali neadekvačiai sureaguoti, suniokoti meno kūrinius.

 NIekada nesakyk niekada. D.H prisiekinėjo niekada nesieksponuosiąs Tate galerijoje, kuri priima   pripažintus, turinčius vardą menininkus.Mano kalba - jau sulavonėjusius, suprantamus, priimtinus didžiajai  daugumai, standartų  ir klišių sargybiniams.  Tačiau galerijos  pastarųjų metų demokratiniai , net revoliucingi pokyčiai,  principingas konceptualumas  ir  aktyvi meninė integracija į Londono urbanistines infoerdves nepalieka abejingų. Jų rinkodara pradžioje kelia šoką, bet, kai įsikerti, - juokinga. Bilietų paketai išanonsuoti: 1 Damienas + Bonetis. 2. Kusama +Bonetis ir pan. Įdomu, kokiais paketais galėtų mane privilioti  Vilniaus NDG ? 3 Niujorko  nežinomi  žydai nemokamai + Zimblytės retrospektyva, 100  egzodo meno valdininkių su įspūdinga CV + Čiurlionio archyvų  keli eskizai. Atbėgčiau tekina, kad ir vidury nakties. Bet be CV  ir recenzijų  papkutės ir ministerijos nurodymo iš viršaus NDG muziejininkės matyt  ne tik Hersto, bet ir  jauno Dali  per slenkstį tartis neįsileistų:)))



Pirmoje salėje tvyro  negeras kvapelis. Ten dideliame plastiko kube  pūva  negyvos karvės galva, aptūpta musių. Musės zuja per skylę į kitą  tuščią kubą. Tip top LT žiniasklaidininkai, kuriuos domina pats mirties faktas, kraujai, aukos išmėsinėjimas,  pelningas godulys atkąsti kuo greičiau ir kuo daugiau, o  ne priežastys, kas ir kodėl tą karvę nugalabijo. Siūlau socialinę provokaciją: nupjaukim kokiam Seimo nariui galvą ir padėkim prie "Lietuvos ryto" redakcijos durų. Musės pazyz savo kubuose-narveliuose, kaip  ta galva atrodė, gal palauks, kol jo giminės susimokės už reklamą ar konkurentai  dezinformaciją, tačiau nesidomės ,dėl ko tai  įvyko ir kas tai padarė.       

 
Žinoma, D. H. filosofinė mintis aprėpia  ženkliai daugiau, nei mūsų vietinių lavonmusių  redakcinės trajektorijos. Menininkas vertina, matuoja Laikmetį, kuriame puvimo  ir irimo procesas ištęsiamas iki begalybės. Gamtoje karvės galva  supūtų, o salėje baktericidinės specialios lempos ją darys stebėjimo objektu tiek, kiek kažkam bus naudinga. Bet kieno mirtis pasaulyje tampa  preke, grobiu, net kasdieniu poreikiu smalsautojams,lavonmusės pratina globalią bendruomenę prie mirties kvapo  "Nagi kiek ten šiandien vaikučių LT kaime pasikorė? Ak, tik vienas? KOdėl tiek mažai? Nagi kiek Afganistane kaimų išsprogdionta, prašom parodyti stambiu planu - su kvapu ir su liūdinčia mirusiųjų išraiška." Į tai einama. Matome mirtis kaip Hersto sūdytus gyvulėlius per stiklą - per  TV, PC , IPadų ekranus.     

Banalesnis įvaizdžioiššifravimas - ekologija. Kiek galima kankinti gyvūnus dėl musinio ėdrumo?
 Karvė su baltom blakstienom ir geruolės žvilgsniu  yra  organiška  parodos visumos dalis  Ekspozicijos centre, centrinėje salėje puikuojasi legendinis D.H ryklys formaline. Galima numanyti , jog veršiukai ir perskeltos  pusiau karvės  yra ryklio buvęs ar potencialus grobis. THE PHYSICAL IMPOSSIBILItY OF DEATH IN THE MIND OF SOMEONE LIVING'1991 . Kažkada šaipėmės iš tarybinių propagandistų štampų : АКУЛЫ ИМПЕРИАЛИЗМА. Imperializmo rykliais sovietų valdžia pravardžiavo stambius kapitalistus, mūsiškai - oligarchus, na Mockų, Barštį, Janukonį  ir Co,  niekaip nepripažįstančius viešojo karvių ir teliukų intereso. Savo kailiu per piniginę  patiriame, kad jie tokie ir yra, kad kapitalizmo esmė - dėl pelno praryti mažiau konkurencingesnį, pribaigti pasyvų, nesugebantį apsiginti nuo stipresnių. Teisiškai reglamentuotais būdais  - pridobti  lėtą, ramią , nesipriešinančią karvę, tą simbolinį vartotoją. Nabagui vartotojui rinkos rykliai palieka  vienintėlę teisę į  lėtą galavimosi būtį  - gyvai pūti prie TV ekranų ir pasyviai laukti mirties. Pasekiau D.H. vaizduotės  vingiais, pasidairiau aplink  vietinių tipinių ryklių veidų, manau jie neįsižeis. Juk neįsižeidžiu, kai jie kasdien maitoja  kažkieno pilietines teises ir žmogiškąjį orumą . Būti rykliu garbės lentoje -  ne kiekvienam ėriukui įkandama, ponai  galingieji.        

Vytautas Nekrošius, teisės ryklys

S. Šedbaras, politikos ir teisės ryklys 

P. Subačius, katalikų ryklys

Damieno Hirsto RYKLYS FORMALINE, meno kūrinys

Advokatūros ryklys p. G.Černiauskas

R. Valatka,žurnalistikos ryklys

Kino ir TV ryklys R. Skaisgiris

Pirmoje salėje, greta mirusios karvės galvos, greta ėriuko formaline ( formalizuotų VSIO ZAKONNO ryklių valdose), stenduose buvo išdėstytos negyvos, bebalsės žuvys, pagal dydį  ir rūšį, galbūt pagal socialinę hierarchiją. Greta  nepažabotų ryklių niekas neturime balso, telieka  spiestis į būrelius ir plaukti, kur saugiau, arba sutikti su  nuolankios ŽUVIES - statistinio rinkos vieneto, kapitalo grobio pozicija. Kur mes visi plaukiam ,ar esame plukdomi - tokie skirtingi ir tokie panašūs? 




Medicinos kultas

Salės atskirtos stiklinėmis lentynomis, ant jų  pedantiškai išdėliotos piliulės.Kompozicija - LULLABY, the Seasons'2092.  Šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse  Farmacijos ir Medicinos pelnai daugina ir ryklių, ir  tabletes ryjančių  avių skaičių. Vaistas jau tampa priemone, kad  mažiau skaudėtų, kad nejaustum, kaip tave,  kaip aną  ėriuką,  verslo rykliai raugia  savo  prarūgusių  teisinių filosofijų formaldehide.
Lankstinuke šis darbas menotyriškai komentuojamas: the title makes association between songs used to lull choldren to sleep and sleep-including effects of certain pharmaceuticals. It refers to the tradiotional art historical motif of the 4 seasons, which has come to represent the passing of time and the trasient of life, fundamental themes often present in Hirsts work"     

Galima ir taip interpretuoti . Kuo daugiau traktuočių, tuo menininkui pačiam įdomiau suvokti, ką suprodukavo jo pasąmonė. Meną kiekvienas suvokia ir  aprašo  individualaus mąstymo ir asociacijų rėmuose, veikiau - ribose. D. H.  smarkiai kresteli žiūrovo smegenis, jokiais teptukais jis nenutapytų tai, ką išsako galingais įvaizdžiais.

Salė su medicininėm spintom. Jose  išdėlioti  kraupiausi plieniniai ir geležiniai chirurginiai instrumentai : nuo ilgiausių adatų iki Hanibalo Lekterio grąžtų ir kirvukų,  nežinia kam skirtų  gigantiškų replių. Vaikštant tarp stelažų krūpčiojau: inkvizicija  bet kada gali nusikelti  į baltųjų chalatų, į  tūlo daktaro Mengelės nebaudžiamos savivalės   rūmus. Medicinos pradedame bijoti nuo vystyklų, nuo Cezario pjūvio ir pirmųjų  skausmingų skiepų iki Antavilių med seselės lašelinių. Medicina  pati kuria neva "mokslinę" gyvenimo sampratą, kuri tampa  nekritiškiems vartotojams kultu. Medikai diktuoja normas - kur smurtas, o kur malonumas, kur seksas , o kur iškrypimas, kur psichinio ligonio kliedesiai, o kur  garbaus monsinjoro  Kristaus apreiškimas. Jei protestuosi prieš ryklių savivalę - anava, kiek piliulių ir chirurginių instrumentų prigaminta,  jais kaipmat būsi pagydyta ir paguldyta į lentyną su bežadėmis žuvimis.

Žinoma, D. Herstas turėjo omenyje ką kitą, nei aš čia, vyr . psichiatrų dar nediagnozuota, samprotauju:))))). Tačiau meno aukščiausias tikslas -  per įvaizdžius humanizuoti, atverti  plačiau akis.D. Herstas praskaidrino mano žvilgsnį ir praplėtė akiplotį  labiau, nei tikėjausi .



Drugeliai ir Juodoji Saulė

Drugeliai - firminis Damjeno kūrybos prasminis kodas. Jais  piarina  naująją budistinio taikumo ir pakantumo  etiką - vienintėlę, kuri padėtų išlikti žmonėmis  ir nepriimti  ryklių, medikų ir žuvų rūšiuotojų  brukamų taisyklių. Dar nemačiusi jo altorių ir mandalų iš drugelių sparnų , ore gaudžiau  ir transliavau į tekstus panašias  dangaus instrukcijas. http://astrologesaule.blogspot.com/2011/07/laba-diena.html

PO negyvėlių ryklių- žuvų- ėriukų  lankytojai patenka į  prišildytą salę. Neoninių lempų šviesoje, tarp vazonų su  gyvomis žydinčiomis pelargonijomis ir begonijomis plasnoja didelės tropinės, delno dydžio  plaštakės. Jos tūpia ant veidų, šiurena per rankoves. Štai - kur tikras, gyvas  Grožis, kuriam neprilygs joks dirbtinis menas. Eikite į Gamtą  - grožėkitės tuo, ką turite, išlįskite iš savo  formalininių negyvų aukos-budelio, avies-grobuonies  dvipolių pasaulių!.
Tate galerijoje drugeliai išrodė  kaip  plasnuotieji mutantai, aptūpę  natiurmortines vazas su vaisiais. Gražu tik tai, kas  gyva savo autentiškoje aplinkoje, ne tarp betoninių  galerijų sienų. 

Ekspozicijos pabaigoje-  kambarys su drugelių altoriais ir mandalomis. Pirmas įspūdis - kad jie nutapyti dažais. Net prisikišus iš arti neįmanoma pasitvirtinti, ar tie sparnai tapyti - ar klijuoti tikri.Pasirodo,  tai - koliažas iš suklijuotų negyvų drugelių sparnų. It bažnyčios  plasnuotieji vitražai. Grožis, spaudžiantis ašarą. Tai, kas šventa  ir dieviška, sukuriama ir tikrovėje iš trapių nesmurtinės, beaistrės, švelnios  meilės akimirkų - iš drugelių skrydžių . Toje salėje buvo ženkliai šviesiau ir sakraliau, nei Šv. Pauliaus katedros šaltuose muziejiniuose mūruose.      

  Sukrečiantis darbas - Juodoji Saulė (Black Sun). Iš tolo - kaip tapyba, a lia  Malevičiaus Juodas Kvadratas. Iš arti - lipdinys, koliažas iš mirusių musių masės. Juoda saulė - okultinis simbolis, išreiškia tamsųjį Visatos griaunamąjį pradą,  antipodą  Saulei, spinduliuojančiai kuriančiąją šviesą. Juodąją Saulę, kaip  griaunamųjų Žmogaus galių idėją, uzurpavo fašistai, sukūrę savo pasaulius iš musių - zyziančių dėl kiekvienos formalios smulkmenos , kalbininko ar teisininko kablelio.  

Damjenas Herstas  revoliucingai atverčia išprotautus, proto sukonstruotus simbolius  į gyvą materiją, grąžina žodžius Žemei, grąžina žodžiams jų tikrąsias, realias reikšmes,  juos  atburia ir įžemina , bet ne niveliuoja . Štai biblijinis mitas - "nekalta avelė". Stop, liaukimės kalbėti, mąstyti  ir manipuliuoti simboliais.Nekalta avelė atrodo štai šitaip va ir va kaip - pastirusi, sulavonėjusi  už stiklo. Štai simbolis - Šventa Dvasia, balandė. Liaukitės, ponai katalikų propagandistai, kvailinti  ir meluoti vaikams. Plevenanti ir sustingusi balandė, lyg iš krikščionių ikonų  debesų, gali  REALIOJE TIKROVĖJE atrodyti  šventos dvasios pozoje tik negyva, kažkieno užmarinuota formaline.

  Nepretenduoju į išsamią intelektualią apžvalgą. Simptomatiška: pažįstami, sužinoję, kad rašysiu apie D. Herstą, ėmė siųsti įvairių  UK meno kritikų esė apie jo parodą  Man asmeniškai Herstas pernelyg brangus ir reikšmingas, kad rūpėtų kažkieno kito nuomonė ir  į ją atsižvelgčiau,  kad dalinčiausi išsamiau  ir giliau  mintimis, kurios  vis gimsta sugrįžus  pavymui iš  velykinės art-liturgijos,  iš svarbiausio 2012 metų  įvykio (kol kas) mano gyvenime.