Nekrofiliškas genijaus blyksnis

Kas: Verdžio opera "Otelas", premjera 2011/03/18
Kur: Vilniaus Operos ir  baleto teatras
Kada: 2012/05/23
Kas:
Režisūra:.Eimuntas Nekrošius,
Scenografas: Marius Nekrošius 
Kostiumai: Nadežda Gultiajeva
Aprašas: Infernalinis  grožis, sustabdantis laiką

Vertinimai: 100 iš 100

Mirties fantomas

Art: A.M. Degrain

Ar turiu teisę rašyti apie  gyvo genijaus kūrinį?Liestis prie to, kas nepaliečiama  - kaip vėjo plevenimas  neregimose  pašvaistėse, kaip  dzeniškas paukščio plunksnos brūkšelėjimas atsimerkus į vakaro žaros paskutinį  infernalinį gaisą.Tolygu -kabinti žodžių girnas prie orinio vėlės žingsnio. 

Ėjau   skeptiška.Atmintyje dar neišblėso  prabangus Franko Dzefirelio "Otelas", Milano operos ekranizacija su Plačidu Domingu ir Katia Ričiareli . Buvo smalsu , kodėl  E.Nekrošius ėmėsi Otelo temos? Manregis,  mauriškas pavydas - jau atavizmas, gėda, kaip ataugusi netikėtai beždžionžmogio rudimentinė  uodega, kurią šiuolaikinis žmogus turėtų slėpti net nuo savęs. Po Manon Lesko  nekantravau  darsyk išgirsti Vaidą Vyšniauską kitame vaidmenyje, pasitikrinti , ar ir  didžiojoje scenoje jo balsas taip pat stipriai kyla į šlovę, spindi šviesoje . Taip, jis spindi, bet ne  didžiojoje dieviškoje  šviesoje, o ...užburiančio, kone transinio  Mirties grožio fosforicuojančiame  žiburiavime.  


Pastatymas - genialus. Lakonizmas išgrynintas iki mažiausios detalės. Kiekviena scena - kaip atskiras įstabaus grožio paveikslas, nutapytas firminiu nekrošišku universalių metaforų stiliumi. Gan ilgą periodą  režisieriaus darbuose metaforų buvo per tiršta .Jos griūdavo kaip domino šaškės, goždamos viena kitos reikšmes.Jų perviršis maitindavo režisierius šakalus, nugraibančius iš LT teatro genijaus idėjas. "Giesmių giesmėje" metaforų voratinkliai supindavo užribinius  klaidžius minčių labirintus,  įdomius teatro žmonėms,  bet visiškai nesuprantamus  paprastiems, nealegorizuotiems  žiūrovams. "Otele" vėl sugrįžtama prie E.Nekrošioaus  "Pirosmanio" pirmapradžiio (ne primityvaus!) paprastumo, universalių emblemų  Valdovas Otelas .Nuolankūs vasalai (runkeliai, oj, piliečiai) . Šešėlinis įvykių režisierius, tikrasis  visų  įvykių demiurgas Jagas. Krištoliniai sąžininga žmona, tyra balandė  Dezdemona . Jaunas husariškas herojus Kasijus.  

 Vis tik pagrindinis herojus - Mirties Fantomas. Jis -  tragiškos meilės ir pavydo  istorijos tikslas ir  atomazgos prasmė . Artėjančios mirties dvelksmas atvilnija  nuo pirmos scenos: per minią, mėginančią nustumti nuo savęs, atitolinti  tai, kas neišvengiama. Per dekoracijose akcentuotą  užlenktą atvartą į juodąją  Anapus ertmę. Per Dezdemonos kumptelėjusios Mirties mergelės  klasikinį įvaizdį - su juoda kasa per petį ir balų  smaragdo suknia.  Galutinai atsiskleidžia, jog  Mirtis jau  yra šios karalystės Valdovė , kai virš  pagrindinio šviesaus lopo, primenančio Ispanijos bulių kautynių  areną, pakimba  juodas KARSTO KUTOSAS.Finita... Visi veikėjai , bevalės piktavalio Jago  marionetės, artėja link karsto. Beje,   simbolinis karstas -  viena gražiausių lietuvių liaudies meno išraiškų, kurias teko matyti pastarųjų metų scenografijoje. Lyg medinio pakelių koplyčių Angelo suglausti dideli sparnai, lyg  apverstos  sakralios valtys iš  L.Gutausko drobių. Pagal siužetą - balandės, tyro nekaltumo simbolio, sparnai.    

Tą mirties ir būsimo kraujo aurą virš Vilniaus  jaučiu  ir akivaizdžiai matau šešėlių paženklintuose praeivių veiduose jau seniai. Bet... šviesus besąlygiškas tikėjimas  žmogumi neleidžia  gąsdinti iš anksto. Žmogui neduota žinoti, kada  netikėčiausiu momentu  gali atsirasti Vienas, kuris pakreips Istorijos bėgius į priešingą, šviesesnę  pusę. Vienas, kuris padės išvengti skerdynių, apvalančių NUOPOLIO ir moralinio NUOSMUKIO  DVASIĄ. Šioji išpampo čia  ant neteisybės, ištvirkimo, vaikų paniekinimo mielių.  Negi gyvenimas nevertas švento nežinojimo palaimos iki paskutinio atodūsio? Kam mojuoti kapų batuta  prieš nosį tiems, kas nieko negali pakeist? nuo kurių valios jau niekas nepriklauso? Aukštasis meno šamanizmas , kai buriama  pilna jėga šviesa ir meilė, o ne prikišamas gniuždantis juodas veidrodis : bus taip ir ne kitaip,nes jūs jau susėdote į mirties katafalką . 
 
Sąžiningi  LT' 2012 veidrodžiai

Operos drama prasideda nuo šviečiančio TV ekrano, suprojektuoto į uždengtą užuolaidą .Jagas prieina ir jį išjungia: "Tenebūnie šviesa ir laisvas žodis" Cha, tikrovėje jau tai vyksta.  Po gegužės 17-tos Jagai jau  uždaro media-viešumo langus, pro kuriuos piliečiai turi žvelgti į savo karalystės tamsiausias kertes ir, sekdami V.Kudirkos priesaku,  sutartinai  "tamsumas  prašalinti" .

Otelo, maurų karaliaus,  valdoma žmonių minia - tip top nepriteklių iškankinti lietuviai, vergaujantys oligarchams, trilinki, papilkėję nuo vargų ,nuščiuvę, su ūbagų maišais. Iš  varguolių maišų  yra sukraunama  Otelo pakyla, arba  sukrapštomi ekonomikos rodikliai iš trilinkų vergų  skurdžios mantos ir santaupų. Palypėjęs ant maišų pakylos  mažaūgio Lenino poza , jis veda kažką į 2030 rytojų. Kol jis šlovingai pozuoja profiliu ir anfasu, dalis vasalų  patylomis, vergiškai susilenkę,  susirenka maišus ir pasišalina. Fantastiškas paskutinės lietuvių emigrantų bangos įvaizdis!

 Pilies kuorų simbolinius kontūrus ramsto... RADIATORIAI.. Irgi geniali metafora. Išreiškia,  kiek  bet kuri 21 a. karalystė yra priklausoma, pamauta naujais laikais  ant  energetinių išteklių. Prie radiatorių vyksta pirmosios Otelo pavydo scenos. Kaip ir banalioje virtuvinėje tikrovėje: vyro žmonos barnių setai startuoja gavus sąskaitas už šildymą. Ir visai nesvarbu, dėl kokios nosinės ar kieno klastos. Įvaryti į kampą,  žmonės degraduoja , juose ir vėl restauruojasi,  išsikeroja antikvariniai mauriški bruožai : paranojinis pavydas, nuolankus pamaldumas, įtūžis, pirmykštės agresijos formos.

 Sigutė Stonytė, kol įsitaisė tarp  medinių Mirties sparnų, tarp kurių bus uždusinta, daug spiegė, ypač 3 veiksme. Organiškai nepernešu  aukštų tonų spiegimo. Kaip delfinei  nuo šaižių garsų, nuo pjūklinio operinio spiegimo man  ilgam užgula,  net skauda ausis. Šįsyk spėdavau jas  žaibiškai užsikimšti, mat  veiksmo intensyvumas -  pagauli meninė  tikrovė - kaustė dėmesį. Nepriėmiau jos vaidmens. Aseksuali,medinė.Net  flirto scenoje su Kasijumi vietoj rankų-sparnų žaidimų kapojo orą  rankomis dramatiškai, kaip .Antigonė. 

Dar įdomus pastebėjimas: Atskirai S.Stonytė ir V.Vyšniauskas dainavo  geriau, nei kartu.Judviejų duetas  infernaline, stingdančia pojūčius,  jėga  suskambėjo  paskutiniame veiksme, Mirties kambaryje, t.y. Dezdemonos miegamajame. Prieš  Dezdemonos galą ir Otelo savižudybę  jie dainavo taip, lyg tai išties būtų jų paskutinė diena. Neperdedu, rimtai rimtai..Užribinė, demoniška dermė.              

Nosinė, kaip valdžios įrankis 

E. Nekrošiaus Otelas prismaugia karštai mylimą žmoną ne iš pavydo. Ne dėl pakištos  ir įtikėtos nosinės, o dėl ...  kruvino valdžios instinkto,   apsvaigintas vilkų rujos draskomų aukų kvapo. Jo pirmas žingsnis į nebūtį prasideda nuo to momento, kai  Jago intrigą  jis iškelia aukščiau meilės, aukščiau pasitikėjimo savo artimiausiu žmogumi. Tuomet, kai  priima pagarbiai, o ne atmeta  - nosinę, pirmąjį Mirties atvirlaiškį. Karalystėje, kur  blogiukų patarėjų balsas  užgožia natūralius žmogiškus jausmus, Meilė, kaip ta F.Felinio arfininkė "Orkestro repeticijoje",  yra užmušama, uždusinama  pirmoji (Premjere, nueikite ir pažiūrėkite į save iš šalies) .  Įsiutinto, įžeistų ambicijų sprogdinamo mauro karalystėje pirmosiomis aukomis tampa geriečiai,  gobiantys taikos ir  šviesiausių vilčių sparnais  vaikų juoką ir giedras jų ateities padanges. Geniali scena  su  dainuojančiais vaikais, virš kurių galvų nusklendžia  Dezdemonos  gerieji  sparnai.

Gėrio (Dezdemona) ir Blogio (Jagas)  susidūrime Otelas visada turi pasirinkimą. E. Nekrošiaus Otelas   neūžauga  narciziškas Napoelonas neturi pasirinkimo, nes iki jo nepriaugęs, tampa lengva auka Blogio įsikūniijimui Jagui . Antrojo veiksmo pabaigoje  trankydamasis įniršyje po sceną, Otelas vizualiai atkartoja NEANDARTALIEČIO  klasikines žmogbeždžionio tūpčiojančias pozas.Pavydo draskomas žmogus šiais laikais ir negali būti kitoks nei Darvino personažas, kurio meilė  yra persunkta savininkiško instinkto-  žvėriškai pribaigti tą, kuri  nepavaldi, kuri neva išdavė,  menamai sulaužė  fetišizuotus įžadus. 
   
Verdžio dangus ir Nekrošiaus pragaras     

Pirmojoje dalyje žiovavo visa  parterio eilė, vos neužmigau. Artistai nebuvo įsivažiavę,neįsijungė į veiksmą,  tvarkingai nuobodokai  dirbo atlikėjais. V.Vyšniauskas parterio gale nesigirdėjo, balsas buvo prislopintas,  kaip aidas iš tolumų . Sakytum, pristigo griežto  užkulisinio politruko, kuris solistus  įkvėptų, įgnybtų  DIDŽIAJAI  OPERAI, ne planiniam vaidinimui.  Net kilo minčių - ar verta turėti repertuarines operas, rodomas retsykiais. Tai atšaldo solistus , o konvejerinis tankus rodymas - mobilizuoja.

Antrąją dalį nė sekundei  neatplėšiau akių nuo scenos.. Neatsimenu, kada paskutinį sykį  teatre patyriau tiek  stipraus jausmo ir emocijų, lyg vaikystėje žiūrint meninį filmą ir jį išgyvenant  įtaigiau, nei tikrovės  peripetijas. E. Nekrošius -  menininkas magas, užbūrė salę, įvedė į savotišką transą. Grįždami po spektaklio  namo vos nepakliuvome į autoavariją,  dar buvome  apsvaiginti, atitraukti nuo realybės, nesiorientavome, o gal .. vaidinimo herojė Mirtis išsėlino paskui:))) ( joke...) .   
   
Verdžio opera  - apie meilės galią, sujungiančią  piktavalių išskirtus mylimuosius,  kaip 2  paukščio sparnus, po mirties. E. Nekrošiaus  konceptas, drįsčiau teigti  - apie Blogio Fatalizmą, sugriaurnantį  Baltus Meilės Rūmus, apie Tamsos Karalijos galias. Deja,  nūdienos, maurų nuvaldytoje Lietuvoje  toks juodasis  konceptas triumfuoja... "Tebūnie naktis"- kas pragarui pirmasis atvėrė Vilniuje  vartus?  Didis menininkas parodė  deimantinį,  užjuodintą, laidotuvių krepu drapiruotą  veidrodį, kuriame neliko vietos Baltai spalvai. Ten, kur įsiviešpatauja Mirtis ir Naktis , šviesa užgęsta.