2014 m. balandžio 13 d., sekmadienis

Spalvinės K. Zapkaus minčių partitūros

Kas: Kęstučio Zapkaus ( g. 1938) tapybos  retrospektyva
Kur: NDG, Vilnius
Kada:2014 04 12
Kuratorė: Laima Kreivytė


Paroda - neeilinis įvykis Vilniaus Dailės panoramoje. Keliais požiūriais - istoriniu, menotyriniu ir edukaciniu. Atiduota pagarba įdomiam 20 a. dailės veteranui iš Niujorko. Jo kūryba pristatyta Lietuvoje,  pagaliau  figūraliai įsirašė į  mūsų šalies  kultūrinį kontekstą. Ryškiai įsikomponavo į  lietuviškos dailės  istorinį paveldą ne vien   retrospektyva , bet ir  knyga  apie K. Zapkaus kūrybą su reprodukcijomis.  Autoriaus įvadas knygoje, jo  asmeniniai kūrinių, pateiktų parodoje, komentarai galėtų tapti  pavyzdiniais lietuviškos menotyros pavyzdžiais, mokomaisiais šablonais ateities kartoms. K. Zapkaus menotyrinis, dailaus žodžio valdymo talentas -   sužavėjo. Beje, komentarai  nepalyginamai įdomesni nei patys darbai - kaip  savistoviai  intelektualūs esė. Sakyčiau, paveikslai buvo palydimieji raštai, ženkliniai kodai  prie spalvomis-ritmais- energijomis žaižaruojančių  muzikalių komentarų. Tekstai,  o ne drobės žadino, elektrizavo įvairiaspalvę  vertintojų vaizduotę 

K. Zapkaus komentaras prie "Kolizijos eiga" (1981): - tai abstrakti, epinio masto vizuali fuga iš prieštaringų krypties nuorodų ir spalvų, be jokios vietos poilsiui. Žodis "vaizdavimas" šiame etape turėtų būti  patikslintas kaip turinio sukonstravimas, naudojant abstrakčias vizualias priemones. Net ir suaktyvinti ritmai lieka abstraktūs, spalva turi emocinį užtaisą, bet lieka formali, o sumanymas - abstraktus antikarinis paveikslas.       
Ir patys paveikslai - tapyti PROTU.  Perskaitomi kaip autoriaus minčių užrašai, suguldyti į didelius, kone freskinius drobės formatus.  Spalva ir forma - tapytojo  mentalinių, intelektualizuotų sugestijų išraiška. Mintys, informaciniai laukai, tam tikru momentu gaubę autoriaus smegenis, yra išversti ne į knyginę, o į dailės kalbą. Na kaip kinai tapo paraku, amerikiečiai Brazilijos sąvartyno šiukšlėmis, išeivijos atstovas - mintimis. Ornamentinės  mąstymo proceso sugestijos.
 Parodos kuratorė teigia, jog tai -  laiko dvasios dokumentai. Visiškai nesutinku su šia teze! Tai - K. Zapkaus asmeninės biografijos  metraščiai. Daugybė  puikių menininkų yra iškritę iš laiko, jo nejaučia, nefiksuoja, tapo  ar kuria muziką nuo jo atsiriboję, lyg savame , lokaliame  pasaulėlyje, uždarame bokšte, be sąsajų su laiku "čia ir dabar".
 
Štai  "Marso violetinė". Juk tai  gryna fantazija,  be ryšio su gamta, Visata ir laiko dvasia . Marsas - bene vienintelė planeta, kurios spalviniame spektre violetinės beveik nėra. Violetinė - tai Neptūno, Urano,Jupiterio,  net Veneros spalva, bet tik ne Marso.  Menas niekada nemeluoja, jis visada pataiko, nes atspindi dalykus ir formas, kurie kažkur  būtinai yra-randami-bus rasti, o ne simuliakrus, kuriuos  dirbtinai sugalvoja  teoretizuojantis  žmogus.Net Malevičiaus kvadratas,  pirmoje parodoje pakabintas  švento paveikslo kampinėjė vietoje, įprastoje valstiečių trobose - ne šiaip sau išmislas ar fantazija, o rūstus būsimo, brėkštančio  komunistų  juodadirbio Dievo, būsimos stalinistinės laiko dvasios ATVAIZDAS. Ne išprotavimas. Deja, po V. Malevičiaus mirties nesąžiningi   muziejininkai kabino "Juodą kvadratą" , ištrauktą iš bendro kitų instaliacijos darbų konteksto, sunaikino jo  tikrąsias prasmes.  

Grožiniai K. Zapkaus komentarai turi edukacinę vertę  vietiniam ,  pradedančiajam meno mylėtojui. Su "Parodos maršrutu" rankose"  galima  drąsiai  žengti pirmus žingsnius 20 a. modernios tapybos pažinime. Lietuvių kilmės amerikiečio kompozicijos - nesudėtingos, be multikultūrinių metaforų ir užšifruotų žinučių  (messages) amžininkams , be dabarties šokiruojančių  novacijų, kurių  nepriima,  neatpažįsta neįgudusi akis. Drįsčiau teigti, - dekoratyvūs, interjeriniai, stilingi darbai, būdingi Amerikos 20a. vidurio dailei,  nuosekliai tęsia  (aria) jos  ryškių  abstrakčios dailės mokyklų  pirmtakų nubrėžtas  kryptis.  Tai jau akademinis-istorinis  modernus menas:))))) Autoriaus  ažūrinėse  mentalizuotose abstrakcijose nejusti lietuviškų šaknų, archetipinių motyvų, atpažįstamo  ekspresyvaus   saulėto, gintarinio spalvinio kolorito ( pvz.: V. Kasiulio darbai). Pasitvirtino  mano hipotezė, jos Amerikos kultūra ( su dominuojančiais rinkodaros  ir reitingų prioritetais) ištrina talentų  etnines žymes, tik stipriausieji išsaugo kilmės kodus.       

 Pirmas įspūdis peržiūrėjus retrospektyvą: tai  - ne menas, o  aukščiausios prabos plokštuminės, vienatūrės  dailės amatas. Na -  kaip dzūkių auksarankių audėjėlių  šilko siūlais austos  lovatiesės.  Jų MARGASPALVIAI SPALVŲ  RAŠTAI irgi  - kūrybiški, intonuoti. Į juos suaustos ir liaudies dainų melodikos, ir  apmąstymai apie rūstų  laiką - trėmimus, pokarį, kukurūzus, rusų kariuomenės rekrūtų-sūnaitėlių  stresus. Tik vietoj šabloninių audimo motyvų  ir šilkinių siūlų  šįsyk naudojami abstrakčios dailės  klišiniai , įsitvirtinę rašmenys ir kompoziciniai sprendimai, atsekami "Spalvinio Lauko", suprematistų  darbuose.  Mano ausiai L. Zapkaus paveikslai neskambėjo, labiau priminė intuityvius marginimus užpildant gigantiško dydžio drobę.  Na kaip namą  stato kaime lietuvis. Nieko  iš anksto nematuoja,neskaičiuoja,  iš genų ima ir surenčia tvirtą trobelę Ir stovi ji, nesvyruoja, rastai susigula kažkokiu mistiniu būdu :))) .   Štai  K.Žeromskoi suprematistinės neoninės kompozicijos  užtransina optiniais efektais, šviesos muzikiniais fraktaliniais akordais, daugiamatėmis, tobulai struktūrizuotomis erdvėmis. JO darbai - užbaigtos, GYVOS  spalvų muzikinės simfonijos, ne kiliminiai K. Zapkaus margaraščiai.

Art: Mark Tobey
Art: M. Larionov. Gypsy in Tiraspol
,1906.
Art: Mark Tobey
Art: Mark Tobey
 Antras įspūdis - kaip panašu į Marką Tobį (Mark Tobey)! O margaraščių detalės - į Kandinskio kompozicijas. Pernai teko laimė matyti rusų avangardisto  retrospektyvą Briuselyje. Jo 1915-1917 metų kompozicijos - tai meninės priešrevoliucinio laikmečio mandalos, užšifruotos abstrakčios dailės kalba. Pagal   Visatos energetinių darinių  pavidalų dėsningumus  jo paveiksluose - ir permainų vėjų cianas, ir pavasarinės vilities žaliasis laimas,  ir būsimo kraujo tamsiai raudona, ir galutinės diktatūros juodi stačiakampiai skersiniai.. Pirminę idėją apie laiko dvasią, Kandinskis  perteikia autorine originalia  ( ne bendrybine! ne kosmopolitiška!) šiuolaikinės dailės kalba .

 Tai - ir  M. Larionovo lučizmas, V..Malevičiaus abstrakcionizmas. Vėliau, iš jų išsirutuliojo pirminių idėjų variacijos, stilistinės atmainos.  Genialios M. Rotko prasminės transformacijos: jis pasirinka  spalvą  išreikšti gyvą mintį, o ne improvizuoti situatyviai į  mąstymo procesą, kaip K.Zapkaus atveju. Pastarąjį priskirčiau   prie postmodernistinio abstrakcionizmo  ryškių paskutinių ešelonų. Šie  kažkada pavojingai  priartėjo prie kritinės  taikomojo, daiktinio  meno ribos, prie "Drobės" audimo kombinato autorinių, tiražuojamų  kompozicijų lygio.

K. Zapkus. "Vaizdavimą suvokiu kaip tapybos meno bankrotą. Aš noriu kurti kompozicijas, vartodamas turtingą vizualiąją kalbą su minimalizuota vaizduojamąja funkcija,  noriu, kad tapyba tarptų     savo elementariųjų žmogiškųjų šaknų lygmenyje, paliudydama emocijas, rankos judesį, dabartinį laiką ir gilią, apgalvotą mintį.


 Taip, taip taip! Manau, ne vienas save gerbiantis 21 a. dailininkas nenori būti  veidrodinio fotoaparato lėtapėdžiu konkurentu. Jau visiems aišku: nori kuo raiškesnio realybės atvaizdo - taupyk  brangiai foto aparatūrai. Fotorealizmas dailėje - masėms, pardavimams  ir šeimos draugams. Nauji iššūkiai  tapybai -  TALENTINGO AUTORIAUS vaizduotės vaizdiniai - jo ypatingo žvilgsnio ir vienetinio potėpio  braižas, jo VIENETINĖ MITOLOGIJA, kurianti naujus  realybės vaizdinius. Vaizdinius, kurie  patys dieviškai  kuria naująją realybę, atveria  žiūrovo akis šviesesniam matymui, šviesožaismės pažinimui, sustabdo GROŽIO .akimirką, tegu ir  kaukolės akiduobėje, sugroja spalvomis muzikinį kūrinį, atveria plačiai langą  į rytdienos įvykius.  Meno kūriniams tik maišo  palydintys paaiškinimai, semantinės žodžių vinjetės.

Kad matytum  tikrovę natūraliai, abstrakcionisto akimis - reikia juo gimti ar į jį ir kūniškai transformuotis.  Tuomet protas nereikalingas,  netgi maišo. Tiesiog matai  daugybės  įvairialypių energijų virpesių sukeltus  spalvinius  daugiabriaunius geometrinius (abstrakčius) vaizdinius. Jie - specialiai  neišgalvojami, jie matomi  vidine nušvitusia rega. Matomi piktų minčių tamsžaliai šuorai, sklindantys iš valdininko kyšininko galvos. Matomi citrininiai  vaiskūs saulės trupiniai, pažirę aukštyn iš nerūpestingo kūdikio juoko. Matomos rudų kvadratų  žemėtos  plokštės, lėtai smingančios žemėn iš sergančio kaimo senuko jausmų epicentro.  Ir tai nėra chaosas,o chaosą humanizuojantys autoriniai  vaizdiniai..    
 
 Dailininkas  pilnutinai išsisako tapyboje. Kam dar save versti į žodinius tekstus ir tuo pačiu niveliuoti?
 PO parodos įskaudo galvą - nuo mentalinių  dailės skaitymo pastangų. Laimė, greta rūmų žydėjo sakuros. Iki "gėdingo" banalumo -  ružavos, nepadoriai, dieviškai ĮVAIZDINTOS:))) Akis atsigavo, pradžiugo  nuo  harmoningų, nedirbtinai komponuotų, žemiškų natūralių spalvų. Prisiminiau Van Gogo žydinčias obelis, matytas Amsterdamo retrospektyvoje. Jos - amžinos, nes  unikalios, palytėtos jo  stipraus jausmo. Gyvos, nes  pamatytos ne šaltu protu, o gaivalinga mylinčia širdimi. JIs išsiurbė jų gyvasties syvus ir juos genialiai išguldė drobėje -  vangogiškos tikrovės mirksnyje. Svarbiausia - jos  PAVAIZDUOTOS, IŠTAPYTOS. Ir joks  skaitmeninis fotoaparatas ir  užribinės raiškos ipadas neperteiks tų spalvų,  firminio vangogiško mėlynumo. Nes Van Gogas  - ne fotoaparatas.Jis tiesiog genialaus tapytojas nuo Dievo, nesupilkėjęs, nesusiskaidęs, nesudaiktėjęs  Niujorko džiazinių ritmų chaose.

Yra, ir  gims dar Van Gogų. Vaizduojamosios  tapybos gyvastis - aktyvus SANTYKIS su  išorine ar vidine tikrove, dvasiniai-jausminiai-estetiniai   saitai su viskuo, kas jaudina: - su  Monė lelijomis, su Sezano Sent-Viktuaro kalnu,  su  J.Daniliausko ožkomis zanavykų vyšniose, su   J. Mykolaitytės pasakiškais Vilniaus kuorais, su  R. Sližio sostinės barų  elitiniais  auksaspalviais pigmėjais,  Vedose išpranašauto "aukso amžiaus" dvasios neūžaugomis.




2014 m. balandžio 8 d., antradienis

Ko gi reikia klasei?

Art:L. Freud. Reflection with two children 
Kas: filmas "Klasės priešas"
Rež.: Rok Biček
Kada :2004/04/02
Vertinimai:
Menas: 0
Siužetas(scenarijus) : 4 iš 10.
Socialinė aktualija :100 iš 100
http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1389110370


 Įdomiam scenarijui reikalinga drama. Šiuolaikinėje mokykloje  aštriausios dramos vyksta kas minutę. Tragedijos - šiek tiek rečiau. Galbūt dėl to pasaulio kinematografas telkia vis didesnį dėmesį į mokyklą. Galbūt jauni  scenaristai ir režisieriai  per mokyklinės tematikos filmus gydosi, iškalba atviras  šviežias žaizdas, apmalšina  sunkiai užgyjančius sielos randus, kuriuos. paliko privalomas atsėdėjimas eižėjančioje mokyklos sistemoje.
 Po meniško, jaudinamo  "Pavaduojančio mokytojo" ( Detachment) su A Broudžiu , po įžvalgaus, išmintingo kanadiečių  "Pono Lazaro"  (Monsieur Lazhar) slovėnų mokyklos drama žiūrisi it  neišvaizdus, neįstabus,  paviršutiniškas, lokalus  seniai iškeltų temų aidas. Sakyčiau,  "Gimnazistų" laidos ( buvo tokia puiki, šiuo metu ypatingai reikalinga LRT diskusijų laida) kino versija.  Nepalyginamai  ryškesnis, revoliucingas, įsimintinas, įkvepiantis  13-mečio Martino ir autoritarinio direktoriaus mirtinas, antisisteminis  mokyklinis konfliktas  buvo įtaigiai parodytas  danų filme " Mes nugalėsime" ( "We shall overcome").
http://www.imdb.com/title/tt0425235/?ref_=nm_flmg_dr_9 

Art:Genevive Zacconni (Italia) 
 Neseniai per radiją išgirdau, kad Niujorke per mėnesį nusižudo 8 moksleiviai. Pasirodo, ir  amerikiečiai  neranda receptų, kaip reformuoti vaikus gniuždančią sistemą, kaip apginti jų trapias sielas nuo aplinkos spaudimo ir smurto. Kiek nusižudo Lietuvoje -  nežinom,  statistika aptarnauja tarybukus valdančius ( įskaitant ir tarybinių propagandistų įsikūnijimus konservatorius). Guodžia, jog čia ne  melancholiško lietuvių charakterio, ne  vien mūsų žiaurėjančios visuomenės kaltė, o globalūs procesai. Juose reikia vienyti jėgas visiems, kuriant vaikams kūrybinę augimo terpę,  įleidžiant  į mokyklas asmenybiškus, nekonvencialius, herojizuotus mokytojus.

Slovėnų papasakotoje savižudybės istorijoje paguodė iki smulkmenų  atpažįstamos realijos. Ir pas juos lygiai tas pats! Susvetimėję  bendraklasiai nenutuokia,  kur gyvena jų geriausi drauga, kuo jie domisi už mokyklos ribų. Dalykiška mokyklos direktorė gina profesinį  interesą - mokyklos prestižą ir reputaciją.  Per susirinkimus besikapojantys tarpusavyje tėvai buožiškai gina vien savo vaiko pažangumo skaistumą,  kaip stručiai atsiriboja nuo bendrų reikalų.  Teoretizuojanti psichologė  kaip aštuonkojis  dusina, užknisa visus dirbtinėmis schemomis ir  šablonais. Paaugliai  nežino ir nenori žinoti,  ko jie nori  ir ko siekia  gyvenime.

 Jų vienintelis bandymas  tragedijos akivaizdoje susivienyti  ir protestuoti prieš  fašistinės pakraipos mokytoją ir apginti  teisę  į savo jausmus, surasti  kaltus - yra  drastiškai sužlugdomas.Nagi visai kaip pas mus!  Kur jūs, gerasis direktoriau, Rimantai Remeika??!  Jūsų  kaip oro trūksta  ne supuvusioje politikoje, o švietimo sistemoje... kaip unikalaus  pozityvaus pavyzdžio. Štai tokie, kaip jūs, turi būti šiuolaikiniai direktoriai -  kad mokykloje  dingtų patyčios  ir visi vaikai, be išimčių,  skubėtų rytais į įdomius, demokratiškus  mokslo  namus.Juk jūs tai padarėte kažkada..
    
Art: Kalan (Slovenia)
 Scenaristas į filmo herojų lūpas iškaišiojo  degančias, kraujuojančias nūdienos mokyklos problemas. Sena sistema - nepajudinama, joje negera, nesikvėpuoja visiems. Tačiau  niekas nenumano, nežino, kuo ją pakeisti, kokia turi  būti  ta  naujoji geroji mokykla.  Na tikrai ne  A.Landsbergienės  susapnuotoa fantazijų   pasaka. Filmas  asmeniškai buvo įdomus tik tuo, jog  atskleidė: mokytojai priešybės vienodai nepriimtini  klasei, jie abu jos priešai. Ir  liberali, kūrybinga, išradinga,emocionali  auklėtoja Zdenka. Jos modernumo  ir pedagoginio talento nepakako atsidurti greta auklėtinių sunkiausių jų pasirinkimo momentu,  neišduoti jų pasitikėjimo. Dar labiau  nepriimtinas kietuolis kirvis, griežtos  gestapinės disciplinos šalininkas  Robertas, pagrindinis herojus.
2 priešingi poliai visose mokyklose šiandien  tampa nesutaikomais oponentais, kariauja dėl  vaikų auklėjimo pasirinkimų. Zdenkos  - kaunasi   už jų kūrybinę laisvę. Robertai - už tvirtą žinių įsisavinimą ir stuburo formavimą, kareivišką paklusnumą .

Art:Dare Birsa (Slovenia)
Mintys į šoną:  pasisekė mokytis legendinėje Vilniaus 23-ioje vidurinėje ( Ąžuolo). Direktorius ( vėliau nuimtas dėl trispalvės  iškėlimo tualete per vasario 16-tą) subūrė draugėn  spalvingiausius, talentingiausius sostinės pedagogus .  Daugumos jų pamokas prisimenu kaip  nuotaikingus, šposinius  mini spektaklius. Buvo ir nuožmūs, disciplinos manjakai. Jų spaudimo ir kontrolės dėka  iškaliau anglų kalbos pagrindus, algebrą, istoriją. Bet iki šiol smaugia kaltės jausmas, kad  negynėm savų, kad privalėjom  paklusniai tylėti, kai kirviai  viešai ūdė ir terorizavo maištingus, nepaklusniuosius. 
Buvo  psichoterorisčių, sadisčių, charakterio  laužytojų. Tip top kaip mylimos anglų romanistės Miurielės Spark romane apie mokytoją fantomasę, apie diktatorinės pedagogikos neišdildomą  žalą   " The Prime of Miss Jean Brodie". Joms  -aktyvesni ir drąsesni  -  mėginome priešintis: bėgdavome iš pamokų, rengdavome viešas nepaklusnumo akcijas, rizikavome charakteristikomis. 

Buvo ir  - familiarūs, meilūs kaip katinai, gerindavosi ir pataikaudavo neva  savi bičai, bėgdavo  už kampo kartu parūkyti, švelniai apkabindavo per juosmenį ir pakšteldavo į skruostą koridoriaus tamsoje. Tada atrodė - štai , kokie jie simpatiški, kap mus supranta ir palaiko, geresni už tėvus . Dabar  britkinuosi - ko per arti lindo ir įsiteikinėjo, o nieko neišmokė, ko atlaidžiai leido  gerti, narkotizuotis, stūmė į pagundas ? 

Su didžiausia, amžina  pagarba prisimenu  tuos, kurie fanatiškai degė  meile savo dalykui, jį išmanė labiau, nei pažangumo skaičiukus.  Prisimenu linksmą biologę Amebą.  Išmokė genetikos lygčių , nes  jai pačiai buvo jos  įdomios, žaidė ir su mumis. Biologija jai buvo kaip fantastinė lobių sala, net pamokos neužtekdavo - kiek daug su ja apkeliaudavome pažinime.   Neužmiršiu tylenės drovuolės lituanistės. Vietoj  privalomų J.Avyžiaus sovietinių opusų  ir  orfotaisyklių kalimo paskutinėje klasėje "Garla"(Garalevičiūtė)  dėstė neprograminius  ...  "Mažajį princą"  ir M.K.Čiurlionį . Atremdavo   "Žiemos simfonijos" reprodukciją prie juodos lentos  ir liepdavo rašyti rašinėlį  į tai, ką matome, kokias asociacijas  gimdo snieguotų žvakių dailės muzika . Tai buvo jos disidentinis protestas ir  nuoširdi atsakomybė už mus. Ak, mokytoja Irena, kiek daug sutikčiau atiduoti, kad  tik būtumėt gyva ir leistumėt daug daug daug  paklausti apie Mikalojų,kokį jį sau atradote,  perskaityti visą medžiagą, kurią surinkote  meno disertacijai apie jį ....     

"Klasės prieše"  neužčiuoptas mokyklos didžiųjų problemų nervas. Tuo eilinis filmas nedaro jokio didesnio įspūdžio. Per plakatinius veikėjus  yra  karingai  įgarsintos , ištėkštos, išrėktos  savižudiškos švietimo sistemos oposPaaugliams patiks, išleis gazą ir užgniaužtą protestą Užaštrinta aktuali socialinė problematika. Reikalinga istorija, žiūrimas filmas, ir tiek.    




2014 m. balandžio 6 d., sekmadienis

Vaizdamenio sapnas apie Taipėjaus benamius

Kas:  filmas Benamiai šunys
Rež:  Caj Minliagnas (Tsai Ming-liang),Taivanis
Kada:  20140326

http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1391707908
Vertinimai:
 andegraundo menas - 10/10
avangardas: 100/100
žiūrimumas, komercija: 0

Aprašas LT žurnalistikos absolventų stiliumi: vargolių  pavidolių šeima neturi namų. Brandaus  amžiaus tėvas laiko plakatą ir miega vienoje lovoje su vaikais. Jie teršia  visuomeninės  paskirties sanitarinius mazgus, juose nusikalstamai vagiliauja  ir šlapinasi draustinoje vietoje. Jie randa požemiuose grafičius, bet juos nuslepia, nepraneša apie tai policijos komisariatui. Prekybos centro vadybininkė išplauna mergaitei galvą be  biotėvų sutikimo.Tėvas turi psichologinių problemų, yra emociškai pažeidžiamas/ Dėl to dažnai rauda. Greitu laiku už jį parašys lryto "žurnalistės"  pagraudenką į skyrelį "bendraukime" (Psichol pagalbos tel.): ) Vaikai ne pagal paskirtį panaudoja kopūstą. Tėvas jį panaudoja pagal paskirtį,  teisingai, pagal dietologo rekomendacijas,sukramsnoja. Filmo pabaigoje  plauna vonią ir myli  vaikus nenustatytos kilmės, jaunesnė nei vidutinio amžiaus moteris.  

 Recenzavimą  sąmoningai atidėjau. Palaukiau, kada atslūgs pirmo  neapibrėžiamo  įspūdžio emocijos, kol  atminty susikristalizuos  kūrinio visuma. Žinoma, tai - menas.Tačiau - šaltas, kaip rudens  nyki lijundra į  pliką  pakelės akmenį.  Pavyzdys: tarkime, yra 2 pelės dvynės. Vieną pasiima tyrimams proto bokštas, smegenų  vingių gigantas mokslininkas į laboratoriją. Su ja  įdėmiai eksperimentuoja - kiša į rūsio tamsą, kemša  jai iki apsiputojimo vienokį maistą,po to - kitokį. Komponuoja ją  į įvarių fonų imitacijas- pajūrio, prekybcentrio, sankryžos, požemių .

Art: Tou Yun -Fei. Memento Mori, Taiwan
Rež.: Tsai Minliangas
Eksperimentuodamas, įsižaidžia, konstruoja jai vis sudėtingesnes užduotis. Pelė kapstosi, ieško išeičių iš labirintų  tiek, kiek yra alkana. Žiūrovui jos visiškai negaila, nes ji laboratorinė mėsa,  žaisliukas Minliango kino eksperimentuose. Kai jo herojus rauda vienatvėje apsikabinęs kopūstą ( tuščiagalvės moters simbolinę imitaciją?), benamio  negaila, netgi  ima smalsus, arogantiškas juokas : čia tai bent, pelė ir kopūstas - nagi išgriaušk atmata, vargoli pavydoli . Ir pelė - vyras raudodamas graužia lėlę-kopūstą.

Altenantyva: štai yra pilka  graudi mažytė pelytė, kurią laiko namuose,tarkime, S.Spilbergas ar meksikietis A.G.Inaritu  Jie myli, priglobia pelę, gina ją nuo kaimyno katino, su begaline meile maitina, dėl jos išgyvena, jos mažytei daliai neabejingi . Jie pultų pagrįstai  bet ką, kas drįstu su pilkąja numylėtine eksperimentuoti ir ją šaltakraujiškai tyrinėti JIe išmano, jog viskas, kas gyva, turi jausmus, jaučia kančią ir laimę. O su jausmais nevalia, nehumaniška žaisti ir juos tyrinėti pro filmavino kameros mikroskopą statisto ar  niekinančio žaidėjo žvilgsniu. Kas beatsitiktų jų pelei , net menkas įdrėskimas  - tai sukeltų užuojautos ašaras, suminkštintų širdį. Jų menas atitiktų aukščiausią savo paskirtį - sužmoginti, pažadinti jausmus, prikelti tikėjimui ir grožiui. Pasirašau  tik už aukštuosius, humanistinius  meno imperatyvus. 


O MInliangas tegu žaidžia. Žaidžia dėl savęs, žaidžia ir eksperimentuoja tokiems pat bejausmiams, intelektualizuotiems žmonių-pelių tyrinėtojams. JIe pritvinkę abuojumo žemiausio laiptelio vartotojui, neturinčiam galių pakilti į aukštesnį sociumo lapitelį, ištrūkti iš didmiesčio sansaros rato links svajonių.JIems nepažįstamas gailestis, tas didysis meno alibis, bilietas į žmonių širdis.          
 
Tai pirmasis matytas Caj Minliango filmas. Pasirodo, jis  galbūt vainikuoja  garsaus taivaniečio kūrybą. Mat  festivalių numylėtas režisierius skundžiasi pavargęs nuo kino, ketinąs jį suviskam  palikti. Antrąsyk jo benamių šunų ant savęs  nė už ką nekarčiau. Nepramušė, bet suintrigavo nustebino,  buvo savotiškai įdomus kaip kinematografijos eksperimentas. Tarkovskio Veidrodis ir Stalkeris savo laiku sukrėtė, o Caj Minliango  vaizdamenį ( video art'ą) šaltu, abejingu protu narsčiau kaip priblūdamai ( nuo - "blūdas") ir magiškai užmazgiotą, sukonstruotą , intelektualizuotą purvinoką schemą. 

Vis tik  aukštojo  meno kūrinys, lyg šventas paveikslas,  turėtų būti vientisesnės  faktūros, braižo, tempo, išbaigtumo, su nepastebimais perėjimais,  subalansuotomis kadruotėmis. Benamiai šunys  artimesni - tapybiškam gotikiniam transformeriui, ne meno drobei  

 Kai ką nors kapstai  patamsyje vis giliau ir prikliau su  slapta mintimi  rasti aukso lobį, dažniausiai prisikasi iki sliekų ar  poetiškai myžančio bomžo  lyriškose nendrėse už sankryžos ( scena iš filmo). Negi  iš konteinerio ištraukta dvokianti šiukšlė - didžioji poezija? Jei kas įrodytų , kad Kariotiškių aromatų puokštė  verta sonetų, tuomet sutinku :  galbūt MInliangas - didysis požemių ir purvo poetas.

Art: Chen-i Chun. Beautiful life, Taiwan
Pagarbos verta bekompromisė meninė  taivaniečio KINO KALBA. JI  nenuolaidžiauja  kariapusrutuliniam žiūrovui, dar neišsivadavusiam iš literatūrinės, siužetinės pasaulėvokos. Filmo žodžiai -  savistoviai iškalbingi vaizdai. Filmas kalba vaizdų seka-montažu,  be knisančių protą  (o ne vaizduotę!) dialogų. Nekinematografiškuose filmuose vaizdingumo stygius   paprastai užtušuojamas  dinaminiu siužetu arba su vaizdu nesusietais  žodžių srautais. Minliangas kuria kiną, ne teatro  skaitmeną. Radikaliai  laužo  šiuolaikinio kino kanonus: kryžmina jį su vaizdameniu (video artu), performansu, instaliacijomis, daile.Benamis, pagrindinis herojus,  13 minučių stambiu planu  apsiseilėdamas kemša vištą. Vaikai palaikiame guolyje iš kopūsto susilipdo užgavėnių karnavalinę lėlę, sau mamą. Gyvas reklamos skydas gieda patriotinę giesmę "Visa upė tapo raudona" . Formaliai, žanro požiūriu  tai - performansai.

 Filosofijos požiūriu MInliangas  artimas V.Pelevino kūrybos leitmotyvams. Abu teigia, jog šiuolaikinis pasaulis tampa IŠMISLU,kurį sukuria piaras, reklama, (ne)iššsipildę lūkesčiai, neiššifruoti motyvai. O tikroji realybė vis labiau tolsta nuo žmogaus. Jam vis sunkiau tampa prisikasti iki TIKRŲ jausmų, santykių, poreikių, Vis kebliau susigaudyti, kur sapnas,kur tikrovė,  kur jis pats su neišskaidyta tapatybe, o kur  jo miražas statistikoje . Tiek turtuoliai, tiek vargšai dirbtinės draiskalinės fiktyvios tikrovės sapne vis labiau primena benamius šunis,  išvarytus iš savo namų, iš didžiojo Gamtos lopšio. Jie inkščia ir depresuoja, vienatvės iškankinti, tikrojo gyvenimo požemiuose ir paraštėse, ne jo pilnatvėje.      

  Filme  visiškai išnykusi riba tarp tikrovės ir sapno.Ar  milijonierius  iš modernaus prabangaus buto aukštybių sapnuoja  vargetų  vegetavimą  Azijos didmiesčio užribyje? Ar nuskurdęs reklamos skydininkas kartais susapnuoja  pasiturimos šeimos technologinę prabangą?  Taip ir lieka mįslė...Kaip profesionali vizionierė ir sapnuotoja jau  seniai išaugau iš  esminio klausimo, kurį savo filmais kelia Minlianas:kuri tikrovė tikresnė- ar  sąmoningai matoma  plačiai atmerktomis akimis, ar - dvasinė, įžvelgta  aiškiaregiškuose sapnuose, kuriuose  dingsta laikas, o  erdvės kontūrai išplaukia, išsiskaido daugianariais, besikryžiuojančiais epizodais. Žinoma, kad ta, kurioje lytėdami girdime ir užuodžiame, skanaujame  daiktiškus dalykus.
Art: Hua tatoo, Taiwan


Mintys į šoną: Pirmas įspūdis iš pirmos kelionės po Aziją - jie intravertiškai refleksyvūs. Ašchabade, Turkmėnijos sostinėje, prieš 20 metų nebuvo autobusų stotelių. Jų nereikėjo, mat apšepę vyrai vienodais,  mokyklinės abitūros išaugtiniais kostiumais, iš aulo ( kaimo) įpročio sutūpdavo sustojimo vietose kaip juodų, tylenių  kovarnių pulkas. Traukdami žolę, valandų valandas stebeilydavosi  budistiškai, gryn azijietiškai -   arba į vieną tašką arba į tolius.

 Lygiai taip pat  rytietiškai režisierius įsispokso į savo herojų veiksmus, tarsi transe pamiršęs duoti komandą  filmavimo grupei : stop! Manregis, rytiečiai  Minliango filmus-sapnus priima, žiūri visiškai kitaip, nei europiečiai, aktyviai protaujantys net išvietėje. Per įšalusias ilgam scenas iš Vingio kino teatro salės vis išsprukdavo būrys Vilniaus žiūrovų. Sunku būti aktyviu  Rytai-Vakarai dialogų dalyviu, kai nebyli  filmo scena tęsiasi net 24 minutes.Stebėti 24 min jų  nejudrius veidus - kančia, visomis prasmėmis.Minliangas čia žaidžia  psichotriukais, bommbina  žiūrovo sąmonę prasmės  ir prikišamų provokacijų sporgmenimis - žiūrėkite, pelės, kokios jūs nykios  pasyviame  nežinia ko laukime.    

Art: Saulė Jonaitytė. Purvinas žvirblis iš filmo "Benamiai šunys"
Erzino simbolika su  per giliai užslėptomis potekstėmis . Šiuolakiniame mene simbolika - it žibalinė lempa  vidudienio saulės spinduliuose,   rudimentinis kliuvinys.Poetinis filmo simbolis -  stovintis sankryžoje  karys su vėliava,jis kaunasi už šeimos išgyvenimą, kaip kadaise tikrieji kariai kovėsi  už imperatoriaus garbę. Kopūsto galva - irgi daugiareikšmis  teatrališkas simbolis. Kaip ir  nežinia iš kur atsiradusi apgriuvusiuose požemiuose neapgadinta, švarutėlė freska, simbolizuojanti šeimos  vilčių  horizontus ir svajones.

Nesimbolinis vaizdinys - tai  meniškai įtaigus mirksnis iš realus gyvenimo. JIs įkomponuojamas  į siužetą taip, kad  pagaulus žiūrovas  savaime atidengia slėpiningas įvykių prasmes. Šiuolaikinis menas ir simboliai - nesuderinami dalykai . Kūrėjas, kvėpuojantis nūdienos oru, jau nešifruoja tikrovės simboliais, nes liks nesuprastas 21 a  žiūrovų. Jie  godžiai priima įvairiausias realybės, metaforas,  bet  lieka kurti perkeltinėms prasmėms, kurias neša simboliai.  

 Pateikiu laisvą filmo interpretaciją, kaip jauką žiūrovui, kad iškentėtų iki ilgos trukmės  nebylių kadruočių vėrinio pabaigos. Tai vienos šeimos santykių istorija, perteikta  pagrindinio herojaus sapno kalba. Kai esame pasiekimų viršūnėse, sapnuojame save  dangoraižio menių prabangoje. Kai santykiai eižėja - sapne ir namo sienos lyg po karo apgriuvusios. Kai atitlostame no šeimos - prilygstame benamiams šunims. Kai šeimos laukai apsijungia bendruose tiksluose ir supratime - švenčiame kartu gimtadienius net sapnuose, juose ima skambėti mylimos žmonos  švelnus balsas.  Ir  į vilties -ateities paveikslą jau žiūrime dviese.        


Tiksliai pagautos didžiasalinės SKURDO NUOTAIKOS ir spalvos. Kai esi dugne,- laikas sustoja, dienos laša vienodos ir nebylios  į begalybę.  Laime tampa geresnis ėdalas, giedresnė diena ir sušmėžavusi iliuzijos prošvaistė, jog  palaikės  kiauros priebėgos  kažkada pasibaigs, kad  pagaliau galima bus nusiprausti   savo namų vonioje su karštu vandeniu . Skurde lauki sustingęs kažko, kas atkreips dėmesį, suras lietaus naktyje, išgelbės, nupraus ir išves iš benamių šunų  būrio, iš slogių apsilaupėjusių labirintų.