Kas: filmas Benamiai šunys
Rež: Caj Minliagnas (Tsai Ming-liang),Taivanis
Kada: 20140326
http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1391707908
Vertinimai:
andegraundo menas - 10/10
avangardas: 100/100
žiūrimumas, komercija: 0
Aprašas LT žurnalistikos absolventų stiliumi: vargolių pavidolių šeima neturi namų. Brandaus amžiaus tėvas laiko plakatą ir miega vienoje lovoje su vaikais. Jie teršia visuomeninės paskirties sanitarinius mazgus, juose nusikalstamai vagiliauja ir šlapinasi draustinoje vietoje. Jie randa požemiuose grafičius, bet juos nuslepia, nepraneša apie tai policijos komisariatui. Prekybos centro vadybininkė išplauna mergaitei galvą be biotėvų sutikimo.Tėvas turi psichologinių problemų, yra emociškai pažeidžiamas/ Dėl to dažnai rauda. Greitu laiku už jį parašys lryto "žurnalistės" pagraudenką į skyrelį "bendraukime" (Psichol pagalbos tel.): ) Vaikai ne pagal paskirtį panaudoja kopūstą. Tėvas jį panaudoja pagal paskirtį, teisingai, pagal dietologo rekomendacijas,sukramsnoja. Filmo pabaigoje plauna vonią ir myli vaikus nenustatytos kilmės, jaunesnė nei vidutinio amžiaus moteris.
Recenzavimą sąmoningai atidėjau. Palaukiau, kada atslūgs pirmo neapibrėžiamo įspūdžio emocijos, kol atminty susikristalizuos kūrinio visuma. Žinoma, tai - menas.Tačiau - šaltas, kaip rudens nyki lijundra į pliką pakelės akmenį. Pavyzdys: tarkime, yra 2 pelės dvynės. Vieną pasiima tyrimams proto bokštas, smegenų vingių gigantas mokslininkas į laboratoriją. Su ja įdėmiai eksperimentuoja - kiša į rūsio tamsą, kemša jai iki apsiputojimo vienokį maistą,po to - kitokį. Komponuoja ją į įvarių fonų imitacijas- pajūrio, prekybcentrio, sankryžos, požemių .
Eksperimentuodamas, įsižaidžia, konstruoja jai vis sudėtingesnes užduotis. Pelė kapstosi, ieško išeičių iš labirintų tiek, kiek yra alkana. Žiūrovui jos visiškai negaila, nes ji laboratorinė mėsa, žaisliukas Minliango kino eksperimentuose. Kai jo herojus rauda vienatvėje apsikabinęs kopūstą ( tuščiagalvės moters simbolinę imitaciją?), benamio negaila, netgi ima smalsus, arogantiškas juokas : čia tai bent, pelė ir kopūstas - nagi išgriaušk atmata, vargoli pavydoli . Ir pelė - vyras raudodamas graužia lėlę-kopūstą.
Altenantyva: štai yra pilka graudi mažytė pelytė, kurią laiko namuose,tarkime, S.Spilbergas ar meksikietis A.G.Inaritu Jie myli, priglobia pelę, gina ją nuo kaimyno katino, su begaline meile maitina, dėl jos išgyvena, jos mažytei daliai neabejingi . Jie pultų pagrįstai bet ką, kas drįstu su pilkąja numylėtine eksperimentuoti ir ją šaltakraujiškai tyrinėti JIe išmano, jog viskas, kas gyva, turi jausmus, jaučia kančią ir laimę. O su jausmais nevalia, nehumaniška žaisti ir juos tyrinėti pro filmavino kameros mikroskopą statisto ar niekinančio žaidėjo žvilgsniu. Kas beatsitiktų jų pelei , net menkas įdrėskimas - tai sukeltų užuojautos ašaras, suminkštintų širdį. Jų menas atitiktų aukščiausią savo paskirtį - sužmoginti, pažadinti jausmus, prikelti tikėjimui ir grožiui. Pasirašau tik už aukštuosius, humanistinius meno imperatyvus.
O MInliangas tegu žaidžia. Žaidžia dėl savęs, žaidžia ir eksperimentuoja tokiems pat bejausmiams, intelektualizuotiems žmonių-pelių tyrinėtojams. JIe pritvinkę abuojumo žemiausio laiptelio vartotojui, neturinčiam galių pakilti į aukštesnį sociumo lapitelį, ištrūkti iš didmiesčio sansaros rato links svajonių.JIems nepažįstamas gailestis, tas didysis meno alibis, bilietas į žmonių širdis.
Tai pirmasis matytas Caj Minliango filmas. Pasirodo, jis galbūt vainikuoja garsaus taivaniečio kūrybą. Mat festivalių numylėtas režisierius skundžiasi pavargęs nuo kino, ketinąs jį suviskam palikti. Antrąsyk jo benamių šunų ant savęs nė už ką nekarčiau. Nepramušė, bet suintrigavo nustebino, buvo savotiškai įdomus kaip kinematografijos eksperimentas. Tarkovskio Veidrodis ir Stalkeris savo laiku sukrėtė, o Caj Minliango vaizdamenį ( video art'ą) šaltu, abejingu protu narsčiau kaip priblūdamai ( nuo - "blūdas") ir magiškai užmazgiotą, sukonstruotą , intelektualizuotą purvinoką schemą.
Vis tik aukštojo meno kūrinys, lyg šventas paveikslas, turėtų būti vientisesnės faktūros, braižo, tempo, išbaigtumo, su nepastebimais perėjimais, subalansuotomis kadruotėmis. Benamiai šunys artimesni - tapybiškam gotikiniam transformeriui, ne meno drobei
Kai ką nors kapstai patamsyje vis giliau ir prikliau su slapta mintimi rasti aukso lobį, dažniausiai prisikasi iki sliekų ar poetiškai myžančio bomžo lyriškose nendrėse už sankryžos ( scena iš filmo). Negi iš konteinerio ištraukta dvokianti šiukšlė - didžioji poezija? Jei kas įrodytų , kad Kariotiškių aromatų puokštė verta sonetų, tuomet sutinku : galbūt MInliangas - didysis požemių ir purvo poetas.
Pagarbos verta bekompromisė meninė taivaniečio KINO KALBA. JI nenuolaidžiauja kariapusrutuliniam žiūrovui, dar neišsivadavusiam iš literatūrinės, siužetinės pasaulėvokos. Filmo žodžiai - savistoviai iškalbingi vaizdai. Filmas kalba vaizdų seka-montažu, be knisančių protą (o ne vaizduotę!) dialogų. Nekinematografiškuose filmuose vaizdingumo stygius paprastai užtušuojamas dinaminiu siužetu arba su vaizdu nesusietais žodžių srautais. Minliangas kuria kiną, ne teatro skaitmeną. Radikaliai laužo šiuolaikinio kino kanonus: kryžmina jį su vaizdameniu (video artu), performansu, instaliacijomis, daile.Benamis, pagrindinis herojus, 13 minučių stambiu planu apsiseilėdamas kemša vištą. Vaikai palaikiame guolyje iš kopūsto susilipdo užgavėnių karnavalinę lėlę, sau mamą. Gyvas reklamos skydas gieda patriotinę giesmę "Visa upė tapo raudona" . Formaliai, žanro požiūriu tai - performansai.
Filosofijos požiūriu MInliangas artimas V.Pelevino kūrybos leitmotyvams. Abu teigia, jog šiuolaikinis pasaulis tampa IŠMISLU,kurį sukuria piaras, reklama, (ne)iššsipildę lūkesčiai, neiššifruoti motyvai. O tikroji realybė vis labiau tolsta nuo žmogaus. Jam vis sunkiau tampa prisikasti iki TIKRŲ jausmų, santykių, poreikių, Vis kebliau susigaudyti, kur sapnas,kur tikrovė, kur jis pats su neišskaidyta tapatybe, o kur jo miražas statistikoje . Tiek turtuoliai, tiek vargšai dirbtinės draiskalinės fiktyvios tikrovės sapne vis labiau primena benamius šunis, išvarytus iš savo namų, iš didžiojo Gamtos lopšio. Jie inkščia ir depresuoja, vienatvės iškankinti, tikrojo gyvenimo požemiuose ir paraštėse, ne jo pilnatvėje.
Filme visiškai išnykusi riba tarp tikrovės ir sapno.Ar milijonierius iš modernaus prabangaus buto aukštybių sapnuoja vargetų vegetavimą Azijos didmiesčio užribyje? Ar nuskurdęs reklamos skydininkas kartais susapnuoja pasiturimos šeimos technologinę prabangą? Taip ir lieka mįslė...Kaip profesionali vizionierė ir sapnuotoja jau seniai išaugau iš esminio klausimo, kurį savo filmais kelia Minlianas:kuri tikrovė tikresnė- ar sąmoningai matoma plačiai atmerktomis akimis, ar - dvasinė, įžvelgta aiškiaregiškuose sapnuose, kuriuose dingsta laikas, o erdvės kontūrai išplaukia, išsiskaido daugianariais, besikryžiuojančiais epizodais. Žinoma, kad ta, kurioje lytėdami girdime ir užuodžiame, skanaujame daiktiškus dalykus.
Mintys į šoną: Pirmas įspūdis iš pirmos kelionės po Aziją - jie intravertiškai refleksyvūs. Ašchabade, Turkmėnijos sostinėje, prieš 20 metų nebuvo autobusų stotelių. Jų nereikėjo, mat apšepę vyrai vienodais, mokyklinės abitūros išaugtiniais kostiumais, iš aulo ( kaimo) įpročio sutūpdavo sustojimo vietose kaip juodų, tylenių kovarnių pulkas. Traukdami žolę, valandų valandas stebeilydavosi budistiškai, gryn azijietiškai - arba į vieną tašką arba į tolius.
Lygiai taip pat rytietiškai režisierius įsispokso į savo herojų veiksmus, tarsi transe pamiršęs duoti komandą filmavimo grupei : stop! Manregis, rytiečiai Minliango filmus-sapnus priima, žiūri visiškai kitaip, nei europiečiai, aktyviai protaujantys net išvietėje. Per įšalusias ilgam scenas iš Vingio kino teatro salės vis išsprukdavo būrys Vilniaus žiūrovų. Sunku būti aktyviu Rytai-Vakarai dialogų dalyviu, kai nebyli filmo scena tęsiasi net 24 minutes.Stebėti 24 min jų nejudrius veidus - kančia, visomis prasmėmis.Minliangas čia žaidžia psichotriukais, bommbina žiūrovo sąmonę prasmės ir prikišamų provokacijų sporgmenimis - žiūrėkite, pelės, kokios jūs nykios pasyviame nežinia ko laukime.
Erzino simbolika su per giliai užslėptomis potekstėmis . Šiuolakiniame mene simbolika - it žibalinė lempa vidudienio saulės spinduliuose, rudimentinis kliuvinys.Poetinis filmo simbolis - stovintis sankryžoje karys su vėliava,jis kaunasi už šeimos išgyvenimą, kaip kadaise tikrieji kariai kovėsi už imperatoriaus garbę. Kopūsto galva - irgi daugiareikšmis teatrališkas simbolis. Kaip ir nežinia iš kur atsiradusi apgriuvusiuose požemiuose neapgadinta, švarutėlė freska, simbolizuojanti šeimos vilčių horizontus ir svajones.
Nesimbolinis vaizdinys - tai meniškai įtaigus mirksnis iš realus gyvenimo. JIs įkomponuojamas į siužetą taip, kad pagaulus žiūrovas savaime atidengia slėpiningas įvykių prasmes. Šiuolaikinis menas ir simboliai - nesuderinami dalykai . Kūrėjas, kvėpuojantis nūdienos oru, jau nešifruoja tikrovės simboliais, nes liks nesuprastas 21 a žiūrovų. Jie godžiai priima įvairiausias realybės, metaforas, bet lieka kurti perkeltinėms prasmėms, kurias neša simboliai.
Pateikiu laisvą filmo interpretaciją, kaip jauką žiūrovui, kad iškentėtų iki ilgos trukmės nebylių kadruočių vėrinio pabaigos. Tai vienos šeimos santykių istorija, perteikta pagrindinio herojaus sapno kalba. Kai esame pasiekimų viršūnėse, sapnuojame save dangoraižio menių prabangoje. Kai santykiai eižėja - sapne ir namo sienos lyg po karo apgriuvusios. Kai atitlostame no šeimos - prilygstame benamiams šunims. Kai šeimos laukai apsijungia bendruose tiksluose ir supratime - švenčiame kartu gimtadienius net sapnuose, juose ima skambėti mylimos žmonos švelnus balsas. Ir į vilties -ateities paveikslą jau žiūrime dviese.
Tiksliai pagautos didžiasalinės SKURDO NUOTAIKOS ir spalvos. Kai esi dugne,- laikas sustoja, dienos laša vienodos ir nebylios į begalybę. Laime tampa geresnis ėdalas, giedresnė diena ir sušmėžavusi iliuzijos prošvaistė, jog palaikės kiauros priebėgos kažkada pasibaigs, kad pagaliau galima bus nusiprausti savo namų vonioje su karštu vandeniu . Skurde lauki sustingęs kažko, kas atkreips dėmesį, suras lietaus naktyje, išgelbės, nupraus ir išves iš benamių šunų būrio, iš slogių apsilaupėjusių labirintų.
Rež: Caj Minliagnas (Tsai Ming-liang),Taivanis
Kada: 20140326
http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1391707908
Vertinimai:
andegraundo menas - 10/10
avangardas: 100/100
žiūrimumas, komercija: 0
Aprašas LT žurnalistikos absolventų stiliumi: vargolių pavidolių šeima neturi namų. Brandaus amžiaus tėvas laiko plakatą ir miega vienoje lovoje su vaikais. Jie teršia visuomeninės paskirties sanitarinius mazgus, juose nusikalstamai vagiliauja ir šlapinasi draustinoje vietoje. Jie randa požemiuose grafičius, bet juos nuslepia, nepraneša apie tai policijos komisariatui. Prekybos centro vadybininkė išplauna mergaitei galvą be biotėvų sutikimo.Tėvas turi psichologinių problemų, yra emociškai pažeidžiamas/ Dėl to dažnai rauda. Greitu laiku už jį parašys lryto "žurnalistės" pagraudenką į skyrelį "bendraukime" (Psichol pagalbos tel.): ) Vaikai ne pagal paskirtį panaudoja kopūstą. Tėvas jį panaudoja pagal paskirtį, teisingai, pagal dietologo rekomendacijas,sukramsnoja. Filmo pabaigoje plauna vonią ir myli vaikus nenustatytos kilmės, jaunesnė nei vidutinio amžiaus moteris.
Recenzavimą sąmoningai atidėjau. Palaukiau, kada atslūgs pirmo neapibrėžiamo įspūdžio emocijos, kol atminty susikristalizuos kūrinio visuma. Žinoma, tai - menas.Tačiau - šaltas, kaip rudens nyki lijundra į pliką pakelės akmenį. Pavyzdys: tarkime, yra 2 pelės dvynės. Vieną pasiima tyrimams proto bokštas, smegenų vingių gigantas mokslininkas į laboratoriją. Su ja įdėmiai eksperimentuoja - kiša į rūsio tamsą, kemša jai iki apsiputojimo vienokį maistą,po to - kitokį. Komponuoja ją į įvarių fonų imitacijas- pajūrio, prekybcentrio, sankryžos, požemių .
Art: Tou Yun -Fei. Memento Mori, Taiwan |
Rež.: Tsai Minliangas |
Altenantyva: štai yra pilka graudi mažytė pelytė, kurią laiko namuose,tarkime, S.Spilbergas ar meksikietis A.G.Inaritu Jie myli, priglobia pelę, gina ją nuo kaimyno katino, su begaline meile maitina, dėl jos išgyvena, jos mažytei daliai neabejingi . Jie pultų pagrįstai bet ką, kas drįstu su pilkąja numylėtine eksperimentuoti ir ją šaltakraujiškai tyrinėti JIe išmano, jog viskas, kas gyva, turi jausmus, jaučia kančią ir laimę. O su jausmais nevalia, nehumaniška žaisti ir juos tyrinėti pro filmavino kameros mikroskopą statisto ar niekinančio žaidėjo žvilgsniu. Kas beatsitiktų jų pelei , net menkas įdrėskimas - tai sukeltų užuojautos ašaras, suminkštintų širdį. Jų menas atitiktų aukščiausią savo paskirtį - sužmoginti, pažadinti jausmus, prikelti tikėjimui ir grožiui. Pasirašau tik už aukštuosius, humanistinius meno imperatyvus.
O MInliangas tegu žaidžia. Žaidžia dėl savęs, žaidžia ir eksperimentuoja tokiems pat bejausmiams, intelektualizuotiems žmonių-pelių tyrinėtojams. JIe pritvinkę abuojumo žemiausio laiptelio vartotojui, neturinčiam galių pakilti į aukštesnį sociumo lapitelį, ištrūkti iš didmiesčio sansaros rato links svajonių.JIems nepažįstamas gailestis, tas didysis meno alibis, bilietas į žmonių širdis.
Tai pirmasis matytas Caj Minliango filmas. Pasirodo, jis galbūt vainikuoja garsaus taivaniečio kūrybą. Mat festivalių numylėtas režisierius skundžiasi pavargęs nuo kino, ketinąs jį suviskam palikti. Antrąsyk jo benamių šunų ant savęs nė už ką nekarčiau. Nepramušė, bet suintrigavo nustebino, buvo savotiškai įdomus kaip kinematografijos eksperimentas. Tarkovskio Veidrodis ir Stalkeris savo laiku sukrėtė, o Caj Minliango vaizdamenį ( video art'ą) šaltu, abejingu protu narsčiau kaip priblūdamai ( nuo - "blūdas") ir magiškai užmazgiotą, sukonstruotą , intelektualizuotą purvinoką schemą.
Vis tik aukštojo meno kūrinys, lyg šventas paveikslas, turėtų būti vientisesnės faktūros, braižo, tempo, išbaigtumo, su nepastebimais perėjimais, subalansuotomis kadruotėmis. Benamiai šunys artimesni - tapybiškam gotikiniam transformeriui, ne meno drobei
Kai ką nors kapstai patamsyje vis giliau ir prikliau su slapta mintimi rasti aukso lobį, dažniausiai prisikasi iki sliekų ar poetiškai myžančio bomžo lyriškose nendrėse už sankryžos ( scena iš filmo). Negi iš konteinerio ištraukta dvokianti šiukšlė - didžioji poezija? Jei kas įrodytų , kad Kariotiškių aromatų puokštė verta sonetų, tuomet sutinku : galbūt MInliangas - didysis požemių ir purvo poetas.
Art: Chen-i Chun. Beautiful life, Taiwan |
Filosofijos požiūriu MInliangas artimas V.Pelevino kūrybos leitmotyvams. Abu teigia, jog šiuolaikinis pasaulis tampa IŠMISLU,kurį sukuria piaras, reklama, (ne)iššsipildę lūkesčiai, neiššifruoti motyvai. O tikroji realybė vis labiau tolsta nuo žmogaus. Jam vis sunkiau tampa prisikasti iki TIKRŲ jausmų, santykių, poreikių, Vis kebliau susigaudyti, kur sapnas,kur tikrovė, kur jis pats su neišskaidyta tapatybe, o kur jo miražas statistikoje . Tiek turtuoliai, tiek vargšai dirbtinės draiskalinės fiktyvios tikrovės sapne vis labiau primena benamius šunis, išvarytus iš savo namų, iš didžiojo Gamtos lopšio. Jie inkščia ir depresuoja, vienatvės iškankinti, tikrojo gyvenimo požemiuose ir paraštėse, ne jo pilnatvėje.
Filme visiškai išnykusi riba tarp tikrovės ir sapno.Ar milijonierius iš modernaus prabangaus buto aukštybių sapnuoja vargetų vegetavimą Azijos didmiesčio užribyje? Ar nuskurdęs reklamos skydininkas kartais susapnuoja pasiturimos šeimos technologinę prabangą? Taip ir lieka mįslė...Kaip profesionali vizionierė ir sapnuotoja jau seniai išaugau iš esminio klausimo, kurį savo filmais kelia Minlianas:kuri tikrovė tikresnė- ar sąmoningai matoma plačiai atmerktomis akimis, ar - dvasinė, įžvelgta aiškiaregiškuose sapnuose, kuriuose dingsta laikas, o erdvės kontūrai išplaukia, išsiskaido daugianariais, besikryžiuojančiais epizodais. Žinoma, kad ta, kurioje lytėdami girdime ir užuodžiame, skanaujame daiktiškus dalykus.
Art: Hua tatoo, Taiwan |
Mintys į šoną: Pirmas įspūdis iš pirmos kelionės po Aziją - jie intravertiškai refleksyvūs. Ašchabade, Turkmėnijos sostinėje, prieš 20 metų nebuvo autobusų stotelių. Jų nereikėjo, mat apšepę vyrai vienodais, mokyklinės abitūros išaugtiniais kostiumais, iš aulo ( kaimo) įpročio sutūpdavo sustojimo vietose kaip juodų, tylenių kovarnių pulkas. Traukdami žolę, valandų valandas stebeilydavosi budistiškai, gryn azijietiškai - arba į vieną tašką arba į tolius.
Lygiai taip pat rytietiškai režisierius įsispokso į savo herojų veiksmus, tarsi transe pamiršęs duoti komandą filmavimo grupei : stop! Manregis, rytiečiai Minliango filmus-sapnus priima, žiūri visiškai kitaip, nei europiečiai, aktyviai protaujantys net išvietėje. Per įšalusias ilgam scenas iš Vingio kino teatro salės vis išsprukdavo būrys Vilniaus žiūrovų. Sunku būti aktyviu Rytai-Vakarai dialogų dalyviu, kai nebyli filmo scena tęsiasi net 24 minutes.Stebėti 24 min jų nejudrius veidus - kančia, visomis prasmėmis.Minliangas čia žaidžia psichotriukais, bommbina žiūrovo sąmonę prasmės ir prikišamų provokacijų sporgmenimis - žiūrėkite, pelės, kokios jūs nykios pasyviame nežinia ko laukime.
Art: Saulė Jonaitytė. Purvinas žvirblis iš filmo "Benamiai šunys" |
Nesimbolinis vaizdinys - tai meniškai įtaigus mirksnis iš realus gyvenimo. JIs įkomponuojamas į siužetą taip, kad pagaulus žiūrovas savaime atidengia slėpiningas įvykių prasmes. Šiuolaikinis menas ir simboliai - nesuderinami dalykai . Kūrėjas, kvėpuojantis nūdienos oru, jau nešifruoja tikrovės simboliais, nes liks nesuprastas 21 a žiūrovų. Jie godžiai priima įvairiausias realybės, metaforas, bet lieka kurti perkeltinėms prasmėms, kurias neša simboliai.
Tiksliai pagautos didžiasalinės SKURDO NUOTAIKOS ir spalvos. Kai esi dugne,- laikas sustoja, dienos laša vienodos ir nebylios į begalybę. Laime tampa geresnis ėdalas, giedresnė diena ir sušmėžavusi iliuzijos prošvaistė, jog palaikės kiauros priebėgos kažkada pasibaigs, kad pagaliau galima bus nusiprausti savo namų vonioje su karštu vandeniu . Skurde lauki sustingęs kažko, kas atkreips dėmesį, suras lietaus naktyje, išgelbės, nupraus ir išves iš benamių šunų būrio, iš slogių apsilaupėjusių labirintų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą