Vaizdamenio sapnas apie Taipėjaus benamius

Kas:  filmas Benamiai šunys
Rež:  Caj Minliagnas (Tsai Ming-liang),Taivanis
Kada:  20140326

http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1391707908
Vertinimai:
 andegraundo menas - 10/10
avangardas: 100/100
žiūrimumas, komercija: 0

Aprašas LT žurnalistikos absolventų stiliumi: vargolių  pavidolių šeima neturi namų. Brandaus  amžiaus tėvas laiko plakatą ir miega vienoje lovoje su vaikais. Jie teršia  visuomeninės  paskirties sanitarinius mazgus, juose nusikalstamai vagiliauja  ir šlapinasi draustinoje vietoje. Jie randa požemiuose grafičius, bet juos nuslepia, nepraneša apie tai policijos komisariatui. Prekybos centro vadybininkė išplauna mergaitei galvą be  biotėvų sutikimo.Tėvas turi psichologinių problemų, yra emociškai pažeidžiamas/ Dėl to dažnai rauda. Greitu laiku už jį parašys lryto "žurnalistės"  pagraudenką į skyrelį "bendraukime" (Psichol pagalbos tel.): ) Vaikai ne pagal paskirtį panaudoja kopūstą. Tėvas jį panaudoja pagal paskirtį,  teisingai, pagal dietologo rekomendacijas,sukramsnoja. Filmo pabaigoje  plauna vonią ir myli  vaikus nenustatytos kilmės, jaunesnė nei vidutinio amžiaus moteris.  

 Recenzavimą  sąmoningai atidėjau. Palaukiau, kada atslūgs pirmo  neapibrėžiamo  įspūdžio emocijos, kol  atminty susikristalizuos  kūrinio visuma. Žinoma, tai - menas.Tačiau - šaltas, kaip rudens  nyki lijundra į  pliką  pakelės akmenį.  Pavyzdys: tarkime, yra 2 pelės dvynės. Vieną pasiima tyrimams proto bokštas, smegenų  vingių gigantas mokslininkas į laboratoriją. Su ja  įdėmiai eksperimentuoja - kiša į rūsio tamsą, kemša  jai iki apsiputojimo vienokį maistą,po to - kitokį. Komponuoja ją  į įvarių fonų imitacijas- pajūrio, prekybcentrio, sankryžos, požemių .

Art: Tou Yun -Fei. Memento Mori, Taiwan

Rež.: Tsai Minliangas

Eksperimentuodamas, įsižaidžia, konstruoja jai vis sudėtingesnes užduotis. Pelė kapstosi, ieško išeičių iš labirintų  tiek, kiek yra alkana. Žiūrovui jos visiškai negaila, nes ji laboratorinė mėsa,  žaisliukas Minliango kino eksperimentuose. Kai jo herojus rauda vienatvėje apsikabinęs kopūstą ( tuščiagalvės moters simbolinę imitaciją?), benamio  negaila, netgi  ima smalsus, arogantiškas juokas : čia tai bent, pelė ir kopūstas - nagi išgriaušk atmata, vargoli pavydoli . Ir pelė - vyras raudodamas graužia lėlę-kopūstą.

Altenantyva: štai yra pilka  graudi mažytė pelytė, kurią laiko namuose,tarkime, S.Spilbergas ar meksikietis A.G.Inaritu  Jie myli, priglobia pelę, gina ją nuo kaimyno katino, su begaline meile maitina, dėl jos išgyvena, jos mažytei daliai neabejingi . Jie pultų pagrįstai  bet ką, kas drįstu su pilkąja numylėtine eksperimentuoti ir ją šaltakraujiškai tyrinėti JIe išmano, jog viskas, kas gyva, turi jausmus, jaučia kančią ir laimę. O su jausmais nevalia, nehumaniška žaisti ir juos tyrinėti pro filmavino kameros mikroskopą statisto ar  niekinančio žaidėjo žvilgsniu. Kas beatsitiktų jų pelei , net menkas įdrėskimas  - tai sukeltų užuojautos ašaras, suminkštintų širdį. Jų menas atitiktų aukščiausią savo paskirtį - sužmoginti, pažadinti jausmus, prikelti tikėjimui ir grožiui. Pasirašau  tik už aukštuosius, humanistinius  meno imperatyvus. 

O MInliangas tegu žaidžia. Žaidžia dėl savęs, žaidžia ir eksperimentuoja tokiems pat bejausmiams, intelektualizuotiems žmonių-pelių tyrinėtojams. JIe pritvinkę abuojumo žemiausio laiptelio vartotojui, neturinčiam galių pakilti į aukštesnį sociumo lapitelį, ištrūkti iš didmiesčio sansaros rato links svajonių.JIems nepažįstamas gailestis, tas didysis meno alibis, bilietas į žmonių širdis.          
 
Tai pirmasis matytas Caj Minliango filmas. Pasirodo, jis  galbūt vainikuoja  garsaus taivaniečio kūrybą. Mat  festivalių numylėtas režisierius skundžiasi pavargęs nuo kino, ketinąs jį suviskam  palikti. Antrąsyk jo benamių šunų ant savęs  nė už ką nekarčiau. Nepramušė, bet suintrigavo nustebino,  buvo savotiškai įdomus kaip kinematografijos eksperimentas. Tarkovskio Veidrodis ir Stalkeris savo laiku sukrėtė, o Caj Minliango  vaizdamenį ( video art'ą) šaltu, abejingu protu narsčiau kaip priblūdamai ( nuo - "blūdas") ir magiškai užmazgiotą, sukonstruotą , intelektualizuotą purvinoką schemą. 

Vis tik  aukštojo  meno kūrinys, lyg šventas paveikslas,  turėtų būti vientisesnės  faktūros, braižo, tempo, išbaigtumo, su nepastebimais perėjimais,  subalansuotomis kadruotėmis. Benamiai šunys  artimesni - tapybiškam gotikiniam transformeriui, ne meno drobei  

 Kai ką nors kapstai  patamsyje vis giliau ir prikliau su  slapta mintimi  rasti aukso lobį, dažniausiai prisikasi iki sliekų ar  poetiškai myžančio bomžo  lyriškose nendrėse už sankryžos ( scena iš filmo). Negi  iš konteinerio ištraukta dvokianti šiukšlė - didžioji poezija? Jei kas įrodytų , kad Kariotiškių aromatų puokštė  verta sonetų, tuomet sutinku :  galbūt MInliangas - didysis požemių ir purvo poetas.

Art: Chen-i Chun. Beautiful life, Taiwan

Pagarbos verta bekompromisė meninė  taivaniečio KINO KALBA. JI  nenuolaidžiauja  kariapusrutuliniam žiūrovui, dar neišsivadavusiam iš literatūrinės, siužetinės pasaulėvokos. Filmo žodžiai -  savistoviai iškalbingi vaizdai. Filmas kalba vaizdų seka-montažu,  be knisančių protą  (o ne vaizduotę!) dialogų. Nekinematografiškuose filmuose vaizdingumo stygius   paprastai užtušuojamas  dinaminiu siužetu arba su vaizdu nesusietais  žodžių srautais. Minliangas kuria kiną, ne teatro  skaitmeną. Radikaliai  laužo  šiuolaikinio kino kanonus: kryžmina jį su vaizdameniu (video artu), performansu, instaliacijomis, daile.Benamis, pagrindinis herojus,  13 minučių stambiu planu  apsiseilėdamas kemša vištą. Vaikai palaikiame guolyje iš kopūsto susilipdo užgavėnių karnavalinę lėlę, sau mamą. Gyvas reklamos skydas gieda patriotinę giesmę "Visa upė tapo raudona" . Formaliai, žanro požiūriu  tai - performansai.

 Filosofijos požiūriu MInliangas  artimas V.Pelevino kūrybos leitmotyvams. Abu teigia, jog šiuolaikinis pasaulis tampa IŠMISLU,kurį sukuria piaras, reklama, (ne)iššsipildę lūkesčiai, neiššifruoti motyvai. O tikroji realybė vis labiau tolsta nuo žmogaus. Jam vis sunkiau tampa prisikasti iki TIKRŲ jausmų, santykių, poreikių, Vis kebliau susigaudyti, kur sapnas,kur tikrovė,  kur jis pats su neišskaidyta tapatybe, o kur  jo miražas statistikoje . Tiek turtuoliai, tiek vargšai dirbtinės draiskalinės fiktyvios tikrovės sapne vis labiau primena benamius šunis,  išvarytus iš savo namų, iš didžiojo Gamtos lopšio. Jie inkščia ir depresuoja, vienatvės iškankinti, tikrojo gyvenimo požemiuose ir paraštėse, ne jo pilnatvėje.      

  Filme  visiškai išnykusi riba tarp tikrovės ir sapno.Ar  milijonierius  iš modernaus prabangaus buto aukštybių sapnuoja  vargetų  vegetavimą  Azijos didmiesčio užribyje? Ar nuskurdęs reklamos skydininkas kartais susapnuoja  pasiturimos šeimos technologinę prabangą?  Taip ir lieka mįslė...Kaip profesionali vizionierė ir sapnuotoja jau  seniai išaugau iš  esminio klausimo, kurį savo filmais kelia Minlianas:kuri tikrovė tikresnė- ar  sąmoningai matoma  plačiai atmerktomis akimis, ar - dvasinė, įžvelgta  aiškiaregiškuose sapnuose, kuriuose  dingsta laikas, o  erdvės kontūrai išplaukia, išsiskaido daugianariais, besikryžiuojančiais epizodais. Žinoma, kad ta, kurioje lytėdami girdime ir užuodžiame, skanaujame  daiktiškus dalykus.

Art: Hua tatoo, Taiwan

Mintys į šoną: Pirmas įspūdis iš pirmos kelionės po Aziją - jie intravertiškai refleksyvūs. Ašchabade, Turkmėnijos sostinėje, prieš 20 metų nebuvo autobusų stotelių. Jų nereikėjo, mat apšepę vyrai vienodais,  mokyklinės abitūros išaugtiniais kostiumais, iš aulo ( kaimo) įpročio sutūpdavo sustojimo vietose kaip juodų, tylenių  kovarnių pulkas. Traukdami žolę, valandų valandas stebeilydavosi  budistiškai, gryn azijietiškai -   arba į vieną tašką arba į tolius.

 Lygiai taip pat  rytietiškai režisierius įsispokso į savo herojų veiksmus, tarsi transe pamiršęs duoti komandą  filmavimo grupei : stop! Manregis, rytiečiai  Minliango filmus-sapnus priima, žiūri visiškai kitaip, nei europiečiai, aktyviai protaujantys net išvietėje. Per įšalusias ilgam scenas iš Vingio kino teatro salės vis išsprukdavo būrys Vilniaus žiūrovų. Sunku būti aktyviu  Rytai-Vakarai dialogų dalyviu, kai nebyli  filmo scena tęsiasi net 24 minutes.Stebėti 24 min jų  nejudrius veidus - kančia, visomis prasmėmis.Minliangas čia žaidžia  psichotriukais, bommbina  žiūrovo sąmonę prasmės  ir prikišamų provokacijų sporgmenimis - žiūrėkite, pelės, kokios jūs nykios  pasyviame  nežinia ko laukime.    

Art: Saulė Jonaitytė. Purvinas žvirblis iš filmo "Benamiai šunys"

Erzino simbolika su  per giliai užslėptomis potekstėmis . Šiuolakiniame mene simbolika - it žibalinė lempa  vidudienio saulės spinduliuose,   rudimentinis kliuvinys.Poetinis filmo simbolis -  stovintis sankryžoje  karys su vėliava,jis kaunasi už šeimos išgyvenimą, kaip kadaise tikrieji kariai kovėsi  už imperatoriaus garbę. Kopūsto galva - irgi daugiareikšmis  teatrališkas simbolis. Kaip ir  nežinia iš kur atsiradusi apgriuvusiuose požemiuose neapgadinta, švarutėlė freska, simbolizuojanti šeimos  vilčių  horizontus ir svajones.

Nesimbolinis vaizdinys - tai  meniškai įtaigus mirksnis iš realus gyvenimo. JIs įkomponuojamas  į siužetą taip, kad  pagaulus žiūrovas  savaime atidengia slėpiningas įvykių prasmes. Šiuolaikinis menas ir simboliai - nesuderinami dalykai . Kūrėjas, kvėpuojantis nūdienos oru, jau nešifruoja tikrovės simboliais, nes liks nesuprastas 21 a  žiūrovų. Jie  godžiai priima įvairiausias realybės, metaforas,  bet  lieka kurti perkeltinėms prasmėms, kurias neša simboliai.  

 Pateikiu laisvą filmo interpretaciją, kaip jauką žiūrovui, kad iškentėtų iki ilgos trukmės  nebylių kadruočių vėrinio pabaigos. Tai vienos šeimos santykių istorija, perteikta  pagrindinio herojaus sapno kalba. Kai esame pasiekimų viršūnėse, sapnuojame save  dangoraižio menių prabangoje. Kai santykiai eižėja - sapne ir namo sienos lyg po karo apgriuvusios. Kai atitlostame no šeimos - prilygstame benamiams šunims. Kai šeimos laukai apsijungia bendruose tiksluose ir supratime - švenčiame kartu gimtadienius net sapnuose, juose ima skambėti mylimos žmonos  švelnus balsas.  Ir  į vilties -ateities paveikslą jau žiūrime dviese.        


Tiksliai pagautos didžiasalinės SKURDO NUOTAIKOS ir spalvos. Kai esi dugne,- laikas sustoja, dienos laša vienodos ir nebylios  į begalybę.  Laime tampa geresnis ėdalas, giedresnė diena ir sušmėžavusi iliuzijos prošvaistė, jog  palaikės  kiauros priebėgos  kažkada pasibaigs, kad  pagaliau galima bus nusiprausti   savo namų vonioje su karštu vandeniu . Skurde lauki sustingęs kažko, kas atkreips dėmesį, suras lietaus naktyje, išgelbės, nupraus ir išves iš benamių šunų  būrio, iš slogių apsilaupėjusių labirintų.