Spalvinės K. Zapkaus minčių partitūros

Kas: Kęstučio Zapkaus ( g. 1938) tapybos  retrospektyva
Kur: NDG, Vilnius
Kada:2014 04 12
Kuratorė: Laima Kreivytė


Paroda - neeilinis įvykis Vilniaus Dailės panoramoje. Keliais požiūriais - istoriniu, menotyriniu ir edukaciniu. Atiduota pagarba įdomiam 20 a. dailės veteranui iš Niujorko. Jo kūryba pristatyta Lietuvoje,  pagaliau  figūraliai įsirašė į  mūsų šalies  kultūrinį kontekstą. Ryškiai įsikomponavo į  lietuviškos dailės  istorinį paveldą ne vien   retrospektyva , bet ir  knyga  apie K. Zapkaus kūrybą su reprodukcijomis.  Autoriaus įvadas knygoje, jo  asmeniniai kūrinių, pateiktų parodoje, komentarai galėtų tapti  pavyzdiniais lietuviškos menotyros pavyzdžiais, mokomaisiais šablonais ateities kartoms. K. Zapkaus menotyrinis, dailaus žodžio valdymo talentas -   sužavėjo. Beje, komentarai  nepalyginamai įdomesni nei patys darbai - kaip  savistoviai  intelektualūs esė. Sakyčiau, paveikslai buvo palydimieji raštai, ženkliniai kodai  prie spalvomis-ritmais- energijomis žaižaruojančių  muzikalių komentarų. Tekstai,  o ne drobės žadino, elektrizavo įvairiaspalvę  vertintojų vaizduotę 

K. Zapkaus komentaras prie "Kolizijos eiga" (1981): - tai abstrakti, epinio masto vizuali fuga iš prieštaringų krypties nuorodų ir spalvų, be jokios vietos poilsiui. Žodis "vaizdavimas" šiame etape turėtų būti  patikslintas kaip turinio sukonstravimas, naudojant abstrakčias vizualias priemones. Net ir suaktyvinti ritmai lieka abstraktūs, spalva turi emocinį užtaisą, bet lieka formali, o sumanymas - abstraktus antikarinis paveikslas.       

Ir patys paveikslai - tapyti PROTU.  Perskaitomi kaip autoriaus minčių užrašai, suguldyti į didelius, kone freskinius drobės formatus.  Spalva ir forma - tapytojo  mentalinių, intelektualizuotų sugestijų išraiška. Mintys, informaciniai laukai, tam tikru momentu gaubę autoriaus smegenis, yra išversti ne į knyginę, o į dailės kalbą. Na kaip kinai tapo paraku, amerikiečiai Brazilijos sąvartyno šiukšlėmis, išeivijos atstovas - mintimis. Ornamentinės  mąstymo proceso sugestijos.
 Parodos kuratorė teigia, jog tai -  laiko dvasios dokumentai. Visiškai nesutinku su šia teze! Tai - K. Zapkaus asmeninės biografijos  metraščiai. Daugybė  puikių menininkų yra iškritę iš laiko, jo nejaučia, nefiksuoja, tapo  ar kuria muziką nuo jo atsiriboję, lyg savame , lokaliame  pasaulėlyje, uždarame bokšte, be sąsajų su laiku "čia ir dabar".
 
Štai  "Marso violetinė". Juk tai  gryna fantazija,  be ryšio su gamta, Visata ir laiko dvasia . Marsas - bene vienintelė planeta, kurios spalviniame spektre violetinės beveik nėra. Violetinė - tai Neptūno, Urano,Jupiterio,  net Veneros spalva, bet tik ne Marso.  Menas niekada nemeluoja, jis visada pataiko, nes atspindi dalykus ir formas, kurie kažkur  būtinai yra-randami-bus rasti, o ne simuliakrus, kuriuos  dirbtinai sugalvoja  teoretizuojantis  žmogus.Net Malevičiaus kvadratas,  pirmoje parodoje pakabintas  švento paveikslo kampinėjė vietoje, įprastoje valstiečių trobose - ne šiaip sau išmislas ar fantazija, o rūstus būsimo, brėkštančio  komunistų  juodadirbio Dievo, būsimos stalinistinės laiko dvasios ATVAIZDAS. Ne išprotavimas. Deja, po V. Malevičiaus mirties nesąžiningi   muziejininkai kabino "Juodą kvadratą" , ištrauktą iš bendro kitų instaliacijos darbų konteksto, sunaikino jo  tikrąsias prasmes.  

Grožiniai K. Zapkaus komentarai turi edukacinę vertę  vietiniam ,  pradedančiajam meno mylėtojui. Su "Parodos maršrutu" rankose"  galima  drąsiai  žengti pirmus žingsnius 20 a. modernios tapybos pažinime. Lietuvių kilmės amerikiečio kompozicijos - nesudėtingos, be multikultūrinių metaforų ir užšifruotų žinučių  (messages) amžininkams , be dabarties šokiruojančių  novacijų, kurių  nepriima,  neatpažįsta neįgudusi akis. Drįsčiau teigti, - dekoratyvūs, interjeriniai, stilingi darbai, būdingi Amerikos 20a. vidurio dailei,  nuosekliai tęsia  (aria) jos  ryškių  abstrakčios dailės mokyklų  pirmtakų nubrėžtas  kryptis.  Tai jau akademinis-istorinis  modernus menas:))))) Autoriaus  ažūrinėse  mentalizuotose abstrakcijose nejusti lietuviškų šaknų, archetipinių motyvų, atpažįstamo  ekspresyvaus   saulėto, gintarinio spalvinio kolorito ( pvz.: V. Kasiulio darbai). Pasitvirtino  mano hipotezė, jos Amerikos kultūra ( su dominuojančiais rinkodaros  ir reitingų prioritetais) ištrina talentų  etnines žymes, tik stipriausieji išsaugo kilmės kodus.       

 Pirmas įspūdis peržiūrėjus retrospektyvą: tai  - ne menas, o  aukščiausios prabos plokštuminės, vienatūrės  dailės amatas. Na -  kaip dzūkių auksarankių audėjėlių  šilko siūlais austos  lovatiesės.  Jų MARGASPALVIAI SPALVŲ  RAŠTAI irgi  - kūrybiški, intonuoti. Į juos suaustos ir liaudies dainų melodikos, ir  apmąstymai apie rūstų  laiką - trėmimus, pokarį, kukurūzus, rusų kariuomenės rekrūtų-sūnaitėlių  stresus. Tik vietoj šabloninių audimo motyvų  ir šilkinių siūlų  šįsyk naudojami abstrakčios dailės  klišiniai , įsitvirtinę rašmenys ir kompoziciniai sprendimai, atsekami "Spalvinio Lauko", suprematistų  darbuose.  Mano ausiai L. Zapkaus paveikslai neskambėjo, labiau priminė intuityvius marginimus užpildant gigantiško dydžio drobę.  Na kaip namą  stato kaime lietuvis. Nieko  iš anksto nematuoja,neskaičiuoja,  iš genų ima ir surenčia tvirtą trobelę Ir stovi ji, nesvyruoja, rastai susigula kažkokiu mistiniu būdu :))) .   Štai  K.Žeromskoi suprematistinės neoninės kompozicijos  užtransina optiniais efektais, šviesos muzikiniais fraktaliniais akordais, daugiamatėmis, tobulai struktūrizuotomis erdvėmis. JO darbai - užbaigtos, GYVOS  spalvų muzikinės simfonijos, ne kiliminiai K. Zapkaus margaraščiai.

Art: Mark Tobey

Art: M. Larionov. Gypsy in Tiraspol
,1906.

Art: Mark Tobey

Art: Mark Tobey

 Antras įspūdis - kaip panašu į Marką Tobį (Mark Tobey)! O margaraščių detalės - į Kandinskio kompozicijas. Pernai teko laimė matyti rusų avangardisto  retrospektyvą Briuselyje. Jo 1915-1917 metų kompozicijos - tai meninės priešrevoliucinio laikmečio mandalos, užšifruotos abstrakčios dailės kalba. Pagal   Visatos energetinių darinių  pavidalų dėsningumus  jo paveiksluose - ir permainų vėjų cianas, ir pavasarinės vilities žaliasis laimas,  ir būsimo kraujo tamsiai raudona, ir galutinės diktatūros juodi stačiakampiai skersiniai.. Pirminę idėją apie laiko dvasią, Kandinskis  perteikia autorine originalia  ( ne bendrybine! ne kosmopolitiška!) šiuolaikinės dailės kalba .

 Tai - ir  M. Larionovo lučizmas, V..Malevičiaus abstrakcionizmas. Vėliau, iš jų išsirutuliojo pirminių idėjų variacijos, stilistinės atmainos.  Genialios M. Rotko prasminės transformacijos: jis pasirinka  spalvą  išreikšti gyvą mintį, o ne improvizuoti situatyviai į  mąstymo procesą, kaip K.Zapkaus atveju. Pastarąjį priskirčiau   prie postmodernistinio abstrakcionizmo  ryškių paskutinių ešelonų. Šie  kažkada pavojingai  priartėjo prie kritinės  taikomojo, daiktinio  meno ribos, prie "Drobės" audimo kombinato autorinių, tiražuojamų  kompozicijų lygio.

K. Zapkus. "Vaizdavimą suvokiu kaip tapybos meno bankrotą. Aš noriu kurti kompozicijas, vartodamas turtingą vizualiąją kalbą su minimalizuota vaizduojamąja funkcija,  noriu, kad tapyba tarptų     savo elementariųjų žmogiškųjų šaknų lygmenyje, paliudydama emocijas, rankos judesį, dabartinį laiką ir gilią, apgalvotą mintį." 


 Taip, taip taip! Manau, ne vienas save gerbiantis 21 a. dailininkas nenori būti  veidrodinio fotoaparato lėtapėdžiu konkurentu. Jau visiems aišku: nori kuo raiškesnio realybės atvaizdo - taupyk  brangiai foto aparatūrai. Fotorealizmas dailėje - masėms, pardavimams  ir šeimos draugams. Nauji iššūkiai  tapybai -  TALENTINGO AUTORIAUS vaizduotės vaizdiniai - jo ypatingo žvilgsnio ir vienetinio potėpio  braižas, jo VIENETINĖ MITOLOGIJA, kurianti naujus  realybės vaizdinius. Vaizdinius, kurie  patys dieviškai  kuria naująją realybę, atveria  žiūrovo akis šviesesniam matymui, šviesožaismės pažinimui, sustabdo GROŽIO .akimirką, tegu ir  kaukolės akiduobėje, sugroja spalvomis muzikinį kūrinį, atveria plačiai langą  į rytdienos įvykius.  Meno kūriniams tik maišo  palydintys paaiškinimai, semantinės žodžių vinjetės.

Kad matytum  tikrovę natūraliai, abstrakcionisto akimis - reikia juo gimti ar į jį ir kūniškai transformuotis.  Tuomet protas nereikalingas,  netgi maišo. Tiesiog matai  daugybės  įvairialypių energijų virpesių sukeltus  spalvinius  daugiabriaunius geometrinius (abstrakčius) vaizdinius. Jie - specialiai  neišgalvojami, jie matomi  vidine nušvitusia rega. Matomi piktų minčių tamsžaliai šuorai, sklindantys iš valdininko kyšininko galvos. Matomi citrininiai  vaiskūs saulės trupiniai, pažirę aukštyn iš nerūpestingo kūdikio juoko. Matomos rudų kvadratų  žemėtos  plokštės, lėtai smingančios žemėn iš sergančio kaimo senuko jausmų epicentro.  Ir tai nėra chaosas,o chaosą humanizuojantys autoriniai  vaizdiniai..    
 
 Dailininkas  pilnutinai išsisako tapyboje. Kam dar save versti į žodinius tekstus ir tuo pačiu niveliuoti?
 PO parodos įskaudo galvą - nuo mentalinių  dailės skaitymo pastangų. Laimė, greta rūmų žydėjo sakuros. Iki "gėdingo" banalumo -  ružavos, nepadoriai, dieviškai ĮVAIZDINTOS:))) Akis atsigavo, pradžiugo  nuo  harmoningų, nedirbtinai komponuotų, žemiškų natūralių spalvų. Prisiminiau Van Gogo žydinčias obelis, matytas Amsterdamo retrospektyvoje. Jos - amžinos, nes  unikalios, palytėtos jo  stipraus jausmo. Gyvos, nes  pamatytos ne šaltu protu, o gaivalinga mylinčia širdimi. JIs išsiurbė jų gyvasties syvus ir juos genialiai išguldė drobėje -  vangogiškos tikrovės mirksnyje. Svarbiausia - jos  PAVAIZDUOTOS, IŠTAPYTOS. Ir joks  skaitmeninis fotoaparatas ir  užribinės raiškos ipadas neperteiks tų spalvų,  firminio vangogiško mėlynumo. Nes Van Gogas  - ne fotoaparatas.Jis tiesiog genialaus tapytojas nuo Dievo, nesupilkėjęs, nesusiskaidęs, nesudaiktėjęs  Niujorko džiazinių ritmų chaose.

Yra, ir  gims dar Van Gogų. Vaizduojamosios  tapybos gyvastis - aktyvus SANTYKIS su  išorine ar vidine tikrove, dvasiniai-jausminiai-estetiniai   saitai su viskuo, kas jaudina: - su  Monė lelijomis, su Sezano Sent-Viktuaro kalnu,  su  J.Daniliausko ožkomis zanavykų vyšniose, su   J. Mykolaitytės pasakiškais Vilniaus kuorais, su  R. Sližio sostinės barų  elitiniais  auksaspalviais pigmėjais,  Vedose išpranašauto "aukso amžiaus" dvasios neūžaugomis.