Figaro 1/ Figaro 2

Kas: opera "Sevilijos kirpėjas"
Kur: VAOBT
Kas režisavo: Emilio Sagi  (Ispanija), 4 iš 10
Scenografija: Llorenc Corbella ,8/10
 Kada: 2014/05/28
http://www.opera.lt/repertuaras/operos/sevilijos-kirpejas

 Ar įmanoma užmigti klausant  Dž.Rosinio  "Sevilijos kirpėjo" gyvybingų, žaižaruojančių  garsų purslų? Pasirodo, įmanoma. Šio pavasario premjera, bendras pastatymas su San Francisko opera  gal pirmąsyk operos istorijoje  tą įrodė.

Art: Luigi Ontani: Moraloscero 

Ir kaltas čia ne žiūrovas, anot  muzikos kritikės A. Žigaitytės, o lėkšta, be išmonės,  PASTATYMINĖ, reliktinė,  net sakyčiau, primityvi,  iki žiūrėjimo  niršulio nuobodi režisūra. Žiovulio kankynę, kurią patyriau Pirmojo veiksmo Rozinos ir Bartolo  dueto scenose, su mielu noru peradresuočiau jos autoriui - Emilijui Sagi.Tegu paspokso, nepraradęs susidomėjimo , į  ilgos trukmės, tragišikai nepaslankų  Rozinos  vaizdą (Julija Stupnianek)  : sėdi-atsistoja-atsisėda . Ir taip flegminasi  mergina, besiblaškanti  užplūdusių  pirmų jausmų audrose?!   Sutinku iš dalies, jog Sevilijoje siesta - būtent tokia: ispanai  nykiai smarkso apsnūdę,  perlaukdami nepakeliamą  dienos kaitrą. Tačiau  Rosinis kūrė OPERĄ -BUFĄ, ne siestos dokumentiką. Bufos žanrinė esmė - veiksmo dinamika, greitas tempas, komiški netikėti  del arte gatvės šėpų kalambūrai. Juk  kažkas turėjo judėti  į ritmą  su gyvybinga muzika, bent jau Rozinos vaidybinė mimika?!Rosinis  šią operą parašė per 13 dienų, o Vilniaus scenoje, rodos,  neveiksnus laikas išsitęsė  formalino kilometrais.

Art. Don Brown, Yoko XI 

Vaidinimo pradžioje daug žadėjo  fundamentali scenografija ir  originalūs,  ispanų etninio kolorito  kostiumai. Operos  šampaninei šviesiai paletei  buvo artimi  daktaro Bartolo baltieji  rūmai  su firminėmis Pietų Ispanijos  kaltinėmis  geležies langinėmis.Melodijų lopšyje -  Sevilijoje - net sienų dažytojai šiandien   balsiai dainuoja  skersgatviuose pilna krūtine, iš jausmų,  dėl gero oro. Rosinio džiugesį  lyg žadėjo ir  Figaro  primasis pasirodymas scenoje. Rusų  tenoras Pavelas Jankovskis  sodriai, linksmai,  įkūnijo italų  intermedijoms būdingą  šmaikštų, apsukrų,  liaudiškai brutalų, miesto lobisto, šelmio charakterį, artimą  A Zuoko užsiėmimams . Svarbiausia -  jis kėlė džiugias emocijas,  pripildė sceną stipraus  vokalo energijomis .
 Publika atsivėre Rosinio genijaus sukurtai  vitališko džiugesio fiestai, KOMEDIJAI.  Ir stop, po to sekė  operos  salės musių marinimo seansas. BUfos lengvas žaismingumas, Rosinio  tercetų humoras , matyt, pasiliko San Franciske.    

Dirigentas. Alex Soriano

 Kad neužmigčiau,  kol Bartolas nuobodžiai slankiojo kelių metrų plote,  radau įdomų, gyvą  objektą. Iš arti ( 4 eilė) stebėjau  ispanų  dirigento Aleksio Soriano grakštų, GYVĄ, aristokratišką profilį, santūrią dirigavimo manierą, artimą  nemariam Klaudijui  Abadui..Vizualiai  priminė K.Somovo pieštą A. Bloko portretą, kurio printas kabėjo mergautinių laikų kambariuose  kaip  vyro idealas.




Antras veiksmas  buvo visiškai kita opera.  Sakyčiau, "Sevilijos kirpėjas" nr 2,  mažai  bendro su pirmuoju . Išjudino veiksmo dinamiką -  siužetinis paradoksas! - grafas Almaviva. MINDAUGAS JANKAUSKAS, Klaipėdos muzikinio solistas  gan drąsiai  į Sevilijos Kirpėją  importavo kitos ,  mokytojo Bazlijaus partijos įvaizdžio išraiškas iš MOcarto "Figaro vedybų" ir ... nepralošė, o netgi išgelbėjo  pastatymo reputaciją. Sugudravo kiečiau už patį Figarą. 

M. Jankauskas kitoje operoje, "Figaro vedybos"

  Paradoksas, nes Almaviva tradiciškai  atliekamas kaip įsimylėjęs romantikas, na toks  beviltiškai dūsaujantis Pjero. Tačiau M. Jankauskas , drąsiai  improvizavo ironišką, pašaipų, besimaivantį, klounišką, išsidirbinėjantį  grafą.

Paradoksas - jo  judrumas ir klouniškos pozos,  taiklūs pamėgdžiojimai, vokaliniai išsidirbinėjimai   nustelbė humoru  dikto stoto Figarą su neišraiškinga veido mimika.  Jaunas operos solistas ( 30 m!)  grąžino operai bufai jos  klasikinę spalvą - PARODIJĄ .M. Jankausko Almavivą galima eiti kaip į M.Galkino geriausius benefisus. Neįtikėtinas  komedijinis artistizmas. Stovėti  flegmatišku stulpu kaip Rozina  daug kas iš profesionalų sugeba. Užtat prajuokinti salę -  neginčijama ! - reikia neeilinio talento. M. Jankausko elitinį humorą dar labiau išryškino nejuokingos, medinės   Laimos Jonutytės  (Berta), blogąja prasme "operinės" pastangos "daryti juokus" .

Tenoro vokalas -  ne išskirtinis, bet meistriškas, gražaus,  ausiai malonaus, trapaus  skambesio . Jį atperka  neeilinė scenine vaidyba, subtilus  Rosinio lengvapėdės stilistinės tonacijos pajautimas   Nagi ir    J.Kaufmanas ima sales ne tiek vokalu, kiek  magišku  vyro seksapilu.

 Manregis,  M. Jankausko   natūraliai JUOKINGOS,  visomis prasmėmis ARTISTIŠKOS , KOMIŠKOS vaidybinės improvizacijos  šįsyk  ištempė  kvarteto  ansamblius  ir visą vaidinimą iš nesceniškai  nuobodžių   raportų  iki   Rosinio, iki  lengavbūdiškos, sparnuotos, polėkinės ŽAISMĖS atmoferos. "Sevilijos kirpėjo" muzika - nepaprastai šiuolaikinė: tempas, kone REPO  tercetai  ir  kosminių greičių pasažai,   globotinės kamavimasi piniginio dėdės pilyje,  atpažįstamis pirmųjų puslapių   verslių klounų charakteriai ( pvz - Ž. Grigaitis). Pastaruosius  laki jauno TALENTINGO  režsieriaus vaizduotė  būtų galėjusi nestandartiškai perfrazuoti į kažką artimesnio žiūrovų tikrovei, nei tarantelos gatvės šokių epochos  istoriniai  persirenginėjimo šou.   

    M. Jankausko Almaviva buvo  vertas  geros, o ne globaliai reprodukuotos, ne pusfabrikatinės režisūros.Jis , kaip ir E. Dauskurdžio Don Bazilijus , turėjo daugiausiai bendro su  Rosinio  nemaraus  kūrinio intonacijomis ir muzikiniu stiliumi.  Bravo!     
 Pabaigos  fanfarinis kreščendo pralinksmino kičiniais triukais - raudonu  prabangiu automobiliu
ir policijos  sveikintojų gvardija su kinų celofaninėmis balioninėmis širdutėmis.Ot, kad taip  režisierius būtų linksminęs išmoningumu  visą vaidinimą,  entuziastingai pamylėjęs  Rosinio ir operos bufos gerbėjus ....

 Mintys į šoną..Rosinio kūriniai bus vis paklausesni  lokalių karų  gąsdinamoms visuomenėms . Kai pas kaimynus šaudo ir sprogdina  ar finansinėje krizėje šokinėja pro langus senukai ir vargšai studentai ,  Sevilijos  kirpėjo džiugūs, bufonadiniai tercetai kaip stipriausi  vaistai nuima įtampas, priverčia bent trumpam užsimiršti, nusišypsoti,  atlyžti, pakikenti kaip vaikystėje, susigrąžinti gyvenimo džiugesį,  atjungti galvą,palengvina nelengvą išgyvenimo dalią. 

Vilniaus akademinė opera keistai vėluoja laike,  sukviesdama  gastroliuojantį,neatsakingą, pigų  internacionalą. Pasaulio teatruose grįžtama prie nacionalinių ištakų ir grynumo.  Tarkim ,italo Rosinio operą  , žinoma, būtų įdomiau interpretavęs italas, ne senos kartos  provincialaus mąstymo  ispanas, Šis  be didelių kūrybinių pastangų  nusikirpo kuponus - atkartojo ankstesnių   savo Figaro pastatymų idėjas, pasitiražavo. Gaila šviežio kraujo, širdžių ugnies,  jaunųjų  lietuvių solistų  ryškių talentų. JIe  priversti savo jauną karštą  vyną pilti į popsinį,  seklų   non konceptualaus, politizuoto E. Sagi  konvejerinį  vynmaišį..Apie  politines  simbolines pastatymo užuominas nutylėsiu. Visi, kas įgijo imunitetą lenininei simbolikai mene, lengvai suvirškina, nekreipia dėmesio, praleidžia pro ausis-akis-pasąmonę  naujausiuose kūriniuose   prikaišiotus niuksus tyčia  sudebilintiems  rusų karininkams  baltais mundurais  ir juodais kerziniais batais. Menas ir -  politika, politiniai užsakyti simboliai, JAV  propagandos klišės  -nesuderinami. Kažkodėl G Kėvišas to niekaip nesupranta .
       

Gegužinė Vilniaus išklotinė

Kas: 4  dailės  ir 1 parko žydėjimo parodos Vilniuje
Kada: 2014 05 02
Kur:  galerijose "Arka", "Titanikas", Juškos galerijoje


 Šeštadienio pirmaeiliuose planuose  buvo suskubti į "Arką", peržvelgti Vilniaus tapytojų kasmetinę apžvalginę, iškabintą viso labo kelioms savaitėms.Atėjome pusvalandžiu per anksti, galerija dirba  nuo 12-tos. Vienas iš daugelio kabliukų, liudija, jog ši galerija, kaip ir dauguma Lietuvoje, - iškritusi iš  šiuolaikinių gyvenimo ritmų, neorientuota į meno mylėtojų dienotvarkes. Pusvalandį laukimo prastūmėm pasivaikščiojimu  į "Dailu studiją":  reikėjo Winsoro  Davy' pilkos plytelės.

 Užsukom į Titaniką, gretimais.Waaaau...  smagu netikėtai aptikti  talentingai parengtą, nepaprastai įdomią , konceptualią  šiuolaikinio meno parodą. Pasinaudosiu jos kuratorės Danutės Gambickaitės idėja  apie  išklotinę. Tradicinio mamos  savaitgalio proga  siunčiu per blogą  išklotinę  vaikams in UK. Lai prasieina kartu su mama ir jos mintimis  šviežiais Vilniaus dailės maršrutais. Lai biškeliuką užpavydi tėvų turiningam laisvalaikiui gimtojoje padangėje. Tai nebus Saulės recenzijos formatas, o emocinių  įspūdžių išklotinė.

1 stotelė:  TitanikasVDA meno doktorantų apžvalginė paroda „Išklotinė"
 http://www.vda.lt/index.php/pageid/1720/articlepage/0/articleid/2418
 D. Gambickaitė, citata :  "Matematikoje išklotinė – geometrinio kūno paviršiaus atvaizdavimas plokštumoje, o kaip atrasti ir suprasti išklotinę dailėje ir dizaine? Ar tai meno kūrinio, dizaino objekto, meninio tyrimo paviršiaus atvaizdavimas plokštumoje? Žinoma, meno kūrinys, dizaino objektas ar meninis tyrimas kur kas labiau kompleksiški, tad ir jų išklotinės gerokai sudėtingesnės. Parodoje „Išklotinė“ pristatomos 22 meno doktorantūros studentų tyrimų ir kūrybos išklotinės. 22 meninio tyrimo mikrokosmosai su savomis taisyklėmis ir nenuspėjama vidine tvarka."


Įdomus, nebanalus, metaforiškai daugiabriaunis, polifonizuotas  konceptas. Jam rastos adekvačios ( išreiškia temą)  erdvinio išdėstymo formos Paroda -  išmąstyta, nuodugniai parengta. Todėl - patraukli, mąsli, įsiminina, stipriai mentališkai paveiki. Nors technologinių aksesuarų požiūriu ir kukli, paprasta. Kai idėja - stipri, apipavidalinimas neužkliūva. Dalyviai  originaliai, be ŠMC  firminio  paviršutiniško  atsainumo,  parengė individualių išklotinių segmentus: anie įvairiaveidėmis raiškiomis nišomis  įsikomponavo  į bendrą sumanymo visumą
Architektoniškai paroda išties primena didžiulę, per kelis aukštus išskleistą,   vienos doktorantų plejados išklotinę. JI - dar  kaip visuma, Alma Matter atžalynas,  po gimtos Akademijos stogu. Nežinia, koks talento statinys iškils reliame, posdoktorantiniame autorių gyvenime.  
.
 Sustoju prie Eglės Ušickaitės būsto ekspresyvių  drobių-studijos. Šiuosyk jos reflektyvus, dailus tekstas  turiningai papildo,  įduoda raktą įžengti  į tapytojos apgyvendintas teritorijas, pažvelgti  į būsto erdvę iš autorinio  rakurso. E. Ušickaitės  išklotnė inspiravo suskubti nufotografuoti niekaip neparsiduodantį senelio namą Vytauto gatvėje, įdaiktinti brangius prisiminimus, bent eižėjantį  fasadą su sulaukėjusiu sodu  nupaveiksluot , kol  nauji savininkai  negrįžtamai neperstatė.

Art: J. Kyzikaitė

 JOlantos Kyzikaitės   Mergaitės-kiškutės akistatas su  mačo medžiokliais buvau jau mačiusi webo įvaizdžių labirintuose. Besiformuojantį globalinį  mitą, modernios Raudonkepuraitės variaciją, autorė  išplėtojo  kaip groteskinių  komiksų  ciklą  Jos išklotinė išsiguldė ant senų, pageltusių  rusiškų techninių  inžinerinių brėžinių. Menininkė  nuspėjo nūdienos  paranojinę vaikųdarželinę  masinę  isteriją, kuomet   infantilai ir mažos  konservatorių  mergaitės ant praeities istorinių baimių kaip ant mielių augina neva gresiančio pavojaus ar menamų invazijų chimeras.

Gili kūrinio mintis: nūdienos smurtą gimdo istorinė praeitis. Sugriuvus imperijai jos  vergų palikuonys  pradžioje draskosi  taprusavyje it laukiniai žvėrys, kol juos sukultūrina (arba ne!) naujai kuriamos nepriklausmos  soc. sistemos.

Art: Gataveckai

Algirdo Gatavecko globos namų jaunuolius jau buvau mačiusi. Neišeina  jų ramiai žiūrėti, ypač į mergaitę su ružavais kroksais... Aitrina sąžinę: " O ką tu padarei, kad jie turėtų  žmonišką ateitį?". Nepriklausomos Lietuvos  jauni veidai -  pasyvūs, rimti, susikaupę, be  svajonių  nutviekstų šypsenų. Būsimieji  21 a. kapitalistų vergai, minimalkių atidirbinėtojai, gyveji dvikojai  arkliai ( jei mokesčiai nepaleis nuo TVF iskarijotų grandinės smulkaus verslo).
 Radau bendramintį  dėl balto fono. Baltas lapas - kaip lakmusas, galingiausias šviesos šaltinis,  be nuolaidų  išryškina vaizduojamo asmens ar subjekto(objekto)  vidinę  (ne) šviesą, vidinę dvasinę švarą/tyrumą/purvą/sugedimą. Uždedi purvo dėmę ant balto - ji ir vimdo, niekingas taršalas. Iškeli tyrą internato vaiką į baltumo centrą - jis ir šviečia visu savo esybės skaistumu. Sakyčiau, pagautas   itin svarbus kontrasto principas, būdingas šiuolaikinės dailės  šviesožaismės kompozicijoms. Optinių šešėlių taisyklingas klasikinis išdėliojimas  išrodo anachronizmu palyginus su  "figūra ant balto".

Mėgiamo  Žygimanto Augustino darbų pirmiausiai ieškau bendrose parodose. JIs visada nustebina. Jo įvarialypių paieškų tempai, interesų bekraštė vėduoklė , greita  stilistinė kaita užima kvapą - nagi kur dabar menininką neša  ryškaus talento sparnai?  Sau jį praminiau lietuviškuoju Eduardu Manė (Edouard Manet) . Dėl braižo,  meistriškos technikos, spalvinės gamos paralelių  Atstovauja  pereinamą mene  etapą, kai pasauliniai etalonų vektoriai  galutinai  pasisuka nuo Paryžiaus link Niujorko mekos.

Art: Ž. Augustinas. Donelaitis

Ir šįsyk provokatyvus, bet ir nuoširdus meninis geimas ilgiau, nei kiti, prikaustė dėmesį. Štai  K. Donelaičio rekonstrukcinis  portretas  ( pagal kaukolę),  dar prieš parodontozę, su neįdubusiais skruostikauliais. Čiki piki - pilnos kelnės džiaugsmo klasikams , Salono akademikams, pagal jų ilgamačių  reikalavimų kanonus.O avangaradas, šiuolaikinis menas: "Autoportretas ant K. Donealaičio rekonstrukcijų taškų."

Ž. Augustinas. Autoportretas

Geniali, šiuolaikiška mintis! Juk skaitydami knygas, gilindamiesi į tekstus, persmelkiame autoriaus asmenybe. JIs transformuoja  mūsų sielą, dvasią, taigi  - ir veidą. Pavydžiu skaitytojams, kurie geba atsiriboję  priimti tik tekstą, siužetą, neįsijaučia į knygą,  nėrą interaktyvūs dialogo su autoriumi dalyviai. Šiuolaikinis žmogus, jei atviro proto, jaučia visais syvais ne tik tekstą, bet ir autorių, jo dvasios branduolį. Pamenu, kaip  pasidygėjusi  šveičiau dovanotą A.U. apysakų  knygą su kruvinu  viršeliu šiukšliadėžėn : žemos,  godžios, geidulingos  autorės aistros net rankas nuplikė . O  A.A. JOnyno poezijos knygelę kartais ir po pagalve pakišu, savas.... tegu sergsti miegą  vietoj Angelo:))  Metamorfozinio asmeninio portreto pageidaučiau ant  Džono Faulzo rekonstrukcinių kaukolės taškų. Jis stipriausiai  iš  20 a literatų transformavo mano dvasios veidą.
 
 Pralinksmino  Renatos Tamošiūnaitės  "Kriminalizuoto seksualumo" šmaikšti išklotinė.  Kaip reikia tokių subkultūrų įprasminimo, vizualių  tyrinėjimų! Juk sulig ekonomikos krizių bangavimais jos nyksta,  dingsta  negrįžtamai materialiso Laiko žymės. Soctinklai ir mass-medijos niveliuoja  nišines, lokalizuotas seks ikonas, globalizuoja  iki Cyrus ar Pikul monopolinio  produkto. Dingsta skonių, tegu ir šiurpių,banditiškų, - įvairovė. Pasigedau kalėjimo meninių  dirbinių - apyrankių su  plastmasėje įlydytom nuogalėm, raktų pakabukų su erotiškomis širdelėmis.

2 stotelė.Juškos galerija.Jungtinė Lietuvos tapytojų paroda "Figūra, figūros, figūrai..."
 http://www.juskusgallery.com/naujienos/kvieciame-jungtin-s-zymiausi-lietuvos-tapytoj-parodos-atidarym/
 Juškaus galerija šeštadienį nedirba ( ???`!!!!). Pabučiavom spyną. Nors tempiau ten bendražygeivį ristele: 'Ten pamatysi kitokią, geresnę Moniką Furmanavičiūtę, Titanike ji - nieko ypatingo."  Gal ir gerai, kad  nepatyrėm apmaudo, persikėlę iš viršutinių, šviesiųjų  šiuolaikinio meno pristatymo aukštų į tamsų ) nes erdvės be šviesos !), skubotą,reklaminį  garsiųjų  tapytojų  turgelį. Tik taip galėčiau įvertinti parodą, kurios  triukšmingame atidaryme  neseniai buvau . Tuomet  nepagavau kuratorės prizmės bei atrankos kriterijų. Įdomiausių, mano galva, darbų ji neiškabino, neatsirinko. Nemaloniai užkliuvo ir kičinis  rinkodaros amerikonizmas,  disonavo su Vilniaus kultūrinėmis tradicijomis. Valstijose kiekvienas  provincijos skudurų  kioskas  reklamuojasi kaip žymiausias pasaulio butikas. Viso  labo šeši  vilniečiai tapytojai - ir jau žymiausi???? Žymūs, garsūs - taip. Bet  "-iausi" juos išstato  pajuokai  kitų, ne mažiau žymesnių, kolegų fone.

3stotelė. Literatų gatvė.   
http://www.literatugatve.lt/   
 Apžiūrėjome gal pirmąsyk įdėmiau  new-koklius.Užplūdo geriausios emocijos, lyg pro langelį pamojuotų S. Geda, G.Kanovičius, R.Skučaitė . Ak, koks grynų gryniausias vilnietiškas  mengatvis (art street).  Blizgus intymus, kone interjerinis   mažmožis,iš kurio iškyla didžiųjų  ŽODŽIO VALDOVŲ VISATOS. Įstrigom ilgiau, susišūkaliodami: "O Grasą matei? Pasižiūrėk, kaip pataikyta į R.Gavelį, į P. Širvį. OOO, ir J. Skablauskaitė yra, įvertinta" . Lipant gatve aukštyn šūksnius pakeitė pakelti antakiai. "O kodėl  A.M ? Juk pilkai, kokčiai šlovino tarybinę konjunktūrą... O   L-.S. Č. ir L.J.  negi jau klasikai? O kas tas V-da??"
 

Ties tūlu nežinomu Andriumi Jakučiūnu  protestas dėl neteisėto bilieto į amžinybę  persivertė į vilnietišką toleranciją: tegu kabo visi, kas tik nori, negi gaila? Na ir kas, kad neverti, kad grafomanai, kad  nepažįsta miesto asmeniškai.Tarkim,  vienas iš Sienos literatų  temato, kaip "Kristoforo mieste spįsteli saulė, kur Dievai įspriegia  ir pamiršta ."  Filologo žodynų metastazės:))))

Tegu kabo, jei lAimės autoriui daugiau įsprūsta garbėtroškos  užantin:))  Vis gi  liūdna, kad  unikalus  europinis Klasikos projektas išvirto į liaudies pageidavimų koncertą. Šimteriopai  nuvertėjo, neprilygs  ateity Per Lašezo kapinėms-muziejui  ar  Holivudo žvaigždžių alėjai. Nors ką gali  žinoti, gal po šimtmečio  čia ( ne kitur) supermamų augintiniai plūs padėti gėlių  prie Beatos kokliaus su samčiu  mengatvyje? Gal virtuvės  tretinė pop beletristika  čia taps  neužilgo elitiškiausiu  literatūros žanru? Portalai , kaip įprasta pelno tvirtovėse,  pasirūpins bliūdaraščių  pauliųandriųbeatų išdidinimu  viešoje kultūros erdvėje iki klasikų :)) 

 Vilniaus Antakalnio kapinėse  į rašytojų kalnelį  juk lipam ir lipsim  atiduoti pagarbos didiesiems. O A. Butkevičiaus A+A  įblatintas pakeliui  sūnus liks  lipantiems nežinomu.Nors galėtų sulaukti deramo  dėmesio autolenktynininkų memoriale. Matyt, tėvas dėl miglotų dioptrijų kažką supainiojo, ne ten duobę iškasė. Pasitaiko nesusipratimų. Kažkam  kvailai spįsteli, ir įspriegia antkapį  ne ten:))))))  

Pakeliui į Arką įsidiskutavome apie Jurgį Kunčiną. Eilinį sykį  pamėginau  suvilioti literatūros  ekspertą, alergišką šiuolaikinei lietuvių literatūrai. Bandžiau pareklamuoti, įskiepyti "Tulos" autorių : "Juk tau patinka G. Grasas ir R.Bolanjas?  Štai ir Jurgis ne ką prastesnis. Jo apysakose liko dalis  gyvo, sąstingio laikų  Vilniaus. Įamžino Užupio dvasią , dėl to anksti ir sudegė miesto energijos gabalą  sukeldamas į  žodinį tekstą . Čia  ne juokas - širdimi  Vilnių įamžinti ."
Pakeleivis skeptiškai kraipė galvą : "Gal man G. Graso užteks?" .  Įsižeidžiau, lyg apspjauta. Teko  perpasakoti smulkiai J.K biografiją ir improvizuoti  kelis gabalus iš Tūlos. Arką pasiekėme  aptarinėdami U. Eko  viešą laišką G.Markeso (džiazuojančio , supopsinto, sufolklorinto Folknerio) atminimui.

 4 stotelė.Arka.Metinė apžvalginė Vilniaus tapytojų parodaLAISVĖS SPALVOS
http://www.arkagalerija.lt/2014-03-laisves-spalvos.html

Ieškoti Arkoje konceptų - tuščia to. Jos išskirtinumas - vardai ir gyvas , įdomus miesto dailės pulsas.  Už šiųmetinį sausio jaunųjų "Baltą lapą" - didžiulis  pliusas ir respektas.  Ištiesė ranką  besistojantiems ant kojų talentams . Gerosios mamos. Minusas - per trumpas eksponavimo laikas. 2 savaitės - kriminalas. 2 mėnesiai - padoriau, garantija, kad nepražiopsosim įvykių sukūriuose ir kelionių makalynėje.

Art: D. Kasčiūnaitė. Kamuolio magija

Art: D. Kasčiūnaitė. Kamuolio magija

Patiko, ilga stovėjau prie G. Vitartaitės "Žalių pievų", prie J. Mielienės "Aukštaitijos pakrovos" , prie dailininko A. K " Kompozicijos" ( pavardės užrašuose neįskaitau,neatgaminu,  bukleto nebuvo parsinešimui , webe neišvardyti autoriai pasitikslinimui,  net nubėgt nėra kaip - nes paroda jau baigėsi).

Dalios Kasčiūnaitės talentas   bunda  iš laikino komercinio letargo miego. "Kamuolio magija" - dvasinis Lietuvos veidas  dailės kalba. Daugiareikšmė  runa ar mandala .Kamuolys temato žolę. Žolė -vaiskiai žalia,vienspalvė.Tokią temato Lietuvą kamuoliui besimeldžiančių kariūnų padermė. Ir kaip lengva tokią vienspalvę  lygumų žolę išdegint, vienu juodu štrichu paneigt... Aukščiausios lygos darbai - dailės, kompozicijos,  meno metaforų požiūriu.    

Art. D. Mažeikytė

 Antrame galerijos aukšte su "Kamuolio magija" polemizavo DALIOS MAŽEIKYTĖS  sakrali "Rutulio magija". Joje švytėjo aukštųjų , viršžeminių, kosminių  Kamuolio šalies  vibracijų spalviniai atvirlaiškiai. Gėda prisipažinti , bet D.Mažeikytės dailės  darbus  tik dabar atradau. Apstulbino - per silpnas žodis. Pradžiugino, nušviesino žvilgsnį į aukštesnes aplinkos erdves, įrodė TAPYBOS GYVASTINGUMĄ ir naujas kryptis , paguldė ant menčių stenančius  dėl neva tapybos mirties niujorkiečius R. Bartkų ir K. Zapkų.
Kai gyveni  ant šaknų, vietos syvai duoda mintis, tėkmę, augina ir  atveria horizontus.  Pasaulinio lygio, neišmatuojamos vertės darbai.Būčiau mecenatė - visus supirkčiau ir sėdėčiau kaip ant aukso puodo.

Dalia Mažeikytė.Runiškoji atmintis

"Runiškoji atmintis" - talentinga, modernesnė  alternatyva K. Zapkaus daiktiniams kilimams. Ekspresyvaus abstrakcionizmo  drobė -     tai ir nematomų realios erdvės informacinių  vaizdinių  gaudyklė.Atvira tapytojo vaizduotė pelenguoja tuntus pažirusių erdvėje nematomų vaizdinių nuoplaišų, iš  kurių formuojasi  gyvoji vietos energetika.
D. Mažeikytės  paveikslai nepaprastai muzikalūs, garbinga MKČiurlionio ieškojimų ir idėjų tąsa. Kiekvienas jų vertas meditavimo ir gilesnio perskaitymo - tiek jose visko iškalbėta  apie mūsų praeitį, dabartį, ateitį.

Dalia Mažeikytė. Rutulio Magija. 

JI - sakrali menininkė, neria į giliausias lietuvių pasąmonės gelmes , smalsiai ir laisvai  nardo mitų, įvairiataučių kultūrinių klodų samplaikose. JI - ir pasaulio menininkė. "Kosminės egzistencijos" (2013)  ritminėse abstrakcijose   jautri tapytojos klausa užfiksavo bendramogišką ČIA ir DABAR spalvinę-garsinę tonaciją. JOs našlaičių (gėlių)  dominuojantis  plačiamostis  violetas teikia vilčių, kad  humanizmas  įveiks fašistinių runų-svastikų juodrudžius  maršus .
  
Stipriausi j - 2008-2013 metų darbai. LIudija lietuviškos tapybos  kūrybines versmes ir galias, apie kurias nesustodama  triūbiju.  Va, štai tokia dailė turės  augančią vertę ateičiai,  o ne  formaliai abstraktūs, iš riboto, dalykinio  proto išsunkti koliažai ar ekspresyvūs pakeverzojimai pagal nuotaiką . Tokio spalvos suvaldymo ir  meditatyvaus pajautimo  išmoko ne akademijos, o  asmeninis dvasinis kelias, kai nepaliaudama  ieškai - kas Viršuje? Kas veda? KOl pagaliau išnyksta , išsitrina iš pasąmonės dirbtiniai  Kristaus-Angelų įspraudai-vaizdiniai. KOl pagaliau ateina tikroji beribio pažinimo laisvė, neatsiejama nuo stiprių gamtinių pojūčių . KOl  pagaliau užlipi  viena į neregimo Pasauli medžio viršūnę, kurioje  permainingai  skamba  beribė dieviška Visatos  polifonija , kur teptukas  paklusniai išreiškia ČIAir DABAR akimirkos išgrynintą  TRAPŲ, nepasikartosiantį skambesį. To skambesio akorduose nebėra, išnyksta  individualių veidų skirtumai , o tik  MIro piktogramų, runų bendras , kintamas piešinys.


Dalios Mažeikytės  skirtingi periodai, dabarties kūrybinis sprogimas  man asmeniškai įkūnijo LAISVĖS SPALVAS. Okupacija -   autorės juodai balta grafika, statiškos stoiškos, tarsi užšalusios lede  formos,  intravertiškas kapstymassis savyje,  uždarame asmenybės pasaulyje, atsiribojus nuo svetimo oro, jėga diegiamos kultūrinės  erdvės vaizdinių, jėga  primetamų svetimų palečių. Laisvė  išryškina ir mene spalvas,kvapus. Joje laisva  bendra mūsiška dvasia  pamažėle iškyla "Rutulio magijoje" gyvu  vaizdiniu  kaip  vos spingsintis , kol kas dar blausus šviesulys-švyturys. 

5 stotelė.  k/f/"Pusryčiai Plutone"
 Po D.Mažeikytės  atrastų pasaulių ir  viršukalnių  būtų šventvagiška klauptis ravėti daržo. Bendru susitarimu dieną  pašventėme  aukštoms materijoms. Pabaigiau žiūrėti  pradėtą  Neilo Džordano poetinę komediją inteligentams "Pusryčiai Plutone" . Įstrigau ties epizodu, kur transvestitas Patrikas, pelnaspaudžio šoumeno užhipnotizuotas, beviltiškai ieško mamos, apsipila ašaromis "mama, tave radau", transe grabalioja  atsitiktinius žiūrovus, stulpą, garsiakalbį. Naktį ši scena  stipriai sujaudino, išjungiau  filmą. Užmigau su geliančiomis mintimis - lygiai taip pat, po močiutės mirties visą gyvenimą ieškau šiltos nuoširdžios mamos, kuri  be išlygų suprastų, priimtų. apkabintų ir  gal net paglostytų. Kiek  kompensacinių  pakaitalų buvo atmesta, kiek  laiko skirta didžiausiam  psichobrendui, Vatikano produktui - Marijos maldoms. Vis vien  tikros, žemiškos mamos ilgesys - neišdildomas, nepraeina, gelia.
 6 stotelė. Belmonto sodai             
 Dailės įspūdžių kristalizavimui pasirinkome  Pūčkorių piliakalnio  žydinčius maršrutus. Sulaukėjusiame  Belmonto obelų sode kažkada  paleisdavome  vartytis kūlvirsčiais mažylius  vaikus ir patys , išvargę nuo tėvystės pareigų, ganydavom  žolėje debesis ir medituodavom. Ten ypatinga aura, Vilnelės posūkių lūžiai ties Pūčkorių atodanga, unikali  seno sodo magija. Gyvi pavasarinio žydėjimo paveikslai. Prigludau prie Motinos Gamtos. JI - materiali,tikra,   myli, ne vaizduotės abstrakcija.
7 stotelė . Maksimos konditerijos skyrius.       
 Grįžtant namo mirtinai užsimaniau saldumyno, lyg mamos pieno. 2 šokoladiniai pyragaičiai su vyšnių įdaru, dietos pradžios proga . O kaip kitaip? Vieną prarijau mašinoje, pasiskaičiavau kalorijas, gaila, bet  antrą gardėsį  teks skubiai kažkam dovanoti. Galvoje sukosi - pirmam sutiktam vaikui.

Pirmi sutikti tarpduryje - skastaveidžiai vaikinai mormonai iš Amerikos. "Mes jums papasakosim.." .... Man nereikia pasakoti , ir taip žinau, irgi misionierė, galiu link savo dievų juodu  akimoju pakreipti. Stovėjome  trise išsiviepę. Aukštesnis priminė  iš veido nepasiekiamą sūnų, kuriam negaliu  išreikšti gyvai jausmų, padaryti pusryčių, tiesiog pasigrožėti. Kažin, o kur mormonų berniukų mamos? Ėmiau klausinėti, iš kur jie, kur mokėsi, kur taip švariai pramoko lietuviškai?
"Ne, man nereikia  juodų šventraščių. Juk tikėjimas įrodomas  realiais darbais ." - "O kokie jūsų realūs darbai?"  , - prisiminė misionieriaus pareigą vyresnis . "Stengiuosi  kuo daugiau duoti kitiems. Štai imkite pyragaitį", - pasiūliau impulsyviai . Kostiumuotas berniukas susidrovėjo,  nušvito: "Ačiū!Kokia miela , netikėta dovana! Pyragas..Čia tai bent. "
Laimė vėl patirti motinystės  pasitenkinimo jausmą...ooo, kad amerikiečiai čia lankytųsi tik su biblijomis,ne su tomahaukais.

8 stotelė . Odesos Pirčiupiai.       
FB pašto dėžė užkimšta  užsienio draugų klyksmais: ką manai apie Odesos siaubą? Juk tai fašizmas - runiškosios pagonybės gaisrų aidai. Tądien buvau tik mama, ne politikos analitikė. Buvau solidari su  padegimo  aukų mamomis. Jos neturi tautybės, partinės  ar karinės orientacijos, tik -  bendrą  kraujuojančią širdį, bendrą  skausmą  dėl bendrų sūnų  kančios .Patetiška? Bet motinystė be patetikos  ir sentimentų - only Attention!Stot!Lygiuot! Klausyt!Pult!