Kas: opera "Sevilijos kirpėjas"
Kur: VAOBT
Kas režisavo: Emilio Sagi (Ispanija), 4 iš 10
Scenografija: Llorenc Corbella ,8/10
Kada: 2014/05/28
http://www.opera.lt/repertuaras/operos/sevilijos-kirpejas
Ar įmanoma užmigti klausant Dž.Rosinio "Sevilijos kirpėjo" gyvybingų, žaižaruojančių garsų purslų? Pasirodo, įmanoma. Šio pavasario premjera, bendras pastatymas su San Francisko opera gal pirmąsyk operos istorijoje tą įrodė.
Ir kaltas čia ne žiūrovas, anot muzikos kritikės A. Žigaitytės, o lėkšta, be išmonės, PASTATYMINĖ, reliktinė, net sakyčiau, primityvi, iki žiūrėjimo niršulio nuobodi režisūra. Žiovulio kankynę, kurią patyriau Pirmojo veiksmo Rozinos ir Bartolo dueto scenose, su mielu noru peradresuočiau jos autoriui - Emilijui Sagi.Tegu paspokso, nepraradęs susidomėjimo , į ilgos trukmės, tragišikai nepaslankų Rozinos vaizdą (Julija Stupnianek) : sėdi-atsistoja-atsisėda . Ir taip flegminasi mergina, besiblaškanti užplūdusių pirmų jausmų audrose?! Sutinku iš dalies, jog Sevilijoje siesta - būtent tokia: ispanai nykiai smarkso apsnūdę, perlaukdami nepakeliamą dienos kaitrą. Tačiau Rosinis kūrė OPERĄ -BUFĄ, ne siestos dokumentiką. Bufos žanrinė esmė - veiksmo dinamika, greitas tempas, komiški netikėti del arte gatvės šėpų kalambūrai. Juk kažkas turėjo judėti į ritmą su gyvybinga muzika, bent jau Rozinos vaidybinė mimika?!Rosinis šią operą parašė per 13 dienų, o Vilniaus scenoje, rodos, neveiksnus laikas išsitęsė formalino kilometrais.
Vaidinimo pradžioje daug žadėjo fundamentali scenografija ir originalūs, ispanų etninio kolorito kostiumai. Operos šampaninei šviesiai paletei buvo artimi daktaro Bartolo baltieji rūmai su firminėmis Pietų Ispanijos kaltinėmis geležies langinėmis.Melodijų lopšyje - Sevilijoje - net sienų dažytojai šiandien balsiai dainuoja skersgatviuose pilna krūtine, iš jausmų, dėl gero oro. Rosinio džiugesį lyg žadėjo ir Figaro primasis pasirodymas scenoje. Rusų tenoras Pavelas Jankovskis sodriai, linksmai, įkūnijo italų intermedijoms būdingą šmaikštų, apsukrų, liaudiškai brutalų, miesto lobisto, šelmio charakterį, artimą A Zuoko užsiėmimams . Svarbiausia - jis kėlė džiugias emocijas, pripildė sceną stipraus vokalo energijomis .
Publika atsivėre Rosinio genijaus sukurtai vitališko džiugesio fiestai, KOMEDIJAI. Ir stop, po to sekė operos salės musių marinimo seansas. BUfos lengvas žaismingumas, Rosinio tercetų humoras , matyt, pasiliko San Franciske.
Kad neužmigčiau, kol Bartolas nuobodžiai slankiojo kelių metrų plote, radau įdomų, gyvą objektą. Iš arti ( 4 eilė) stebėjau ispanų dirigento Aleksio Soriano grakštų, GYVĄ, aristokratišką profilį, santūrią dirigavimo manierą, artimą nemariam Klaudijui Abadui..Vizualiai priminė K.Somovo pieštą A. Bloko portretą, kurio printas kabėjo mergautinių laikų kambariuose kaip vyro idealas.
Antras veiksmas buvo visiškai kita opera. Sakyčiau, "Sevilijos kirpėjas" nr 2, mažai bendro su pirmuoju . Išjudino veiksmo dinamiką - siužetinis paradoksas! - grafas Almaviva. MINDAUGAS JANKAUSKAS, Klaipėdos muzikinio solistas gan drąsiai į Sevilijos Kirpėją importavo kitos , mokytojo Bazlijaus partijos įvaizdžio išraiškas iš MOcarto "Figaro vedybų" ir ... nepralošė, o netgi išgelbėjo pastatymo reputaciją. Sugudravo kiečiau už patį Figarą.
Paradoksas, nes Almaviva tradiciškai atliekamas kaip įsimylėjęs romantikas, na toks beviltiškai dūsaujantis Pjero. Tačiau M. Jankauskas , drąsiai improvizavo ironišką, pašaipų, besimaivantį, klounišką, išsidirbinėjantį grafą.
Paradoksas - jo judrumas ir klouniškos pozos, taiklūs pamėgdžiojimai, vokaliniai išsidirbinėjimai nustelbė humoru dikto stoto Figarą su neišraiškinga veido mimika. Jaunas operos solistas ( 30 m!) grąžino operai bufai jos klasikinę spalvą - PARODIJĄ .M. Jankausko Almavivą galima eiti kaip į M.Galkino geriausius benefisus. Neįtikėtinas komedijinis artistizmas. Stovėti flegmatišku stulpu kaip Rozina daug kas iš profesionalų sugeba. Užtat prajuokinti salę - neginčijama ! - reikia neeilinio talento. M. Jankausko elitinį humorą dar labiau išryškino nejuokingos, medinės Laimos Jonutytės (Berta), blogąja prasme "operinės" pastangos "daryti juokus" .
Tenoro vokalas - ne išskirtinis, bet meistriškas, gražaus, ausiai malonaus, trapaus skambesio . Jį atperka neeilinė scenine vaidyba, subtilus Rosinio lengvapėdės stilistinės tonacijos pajautimas Nagi ir J.Kaufmanas ima sales ne tiek vokalu, kiek magišku vyro seksapilu.
Manregis, M. Jankausko natūraliai JUOKINGOS, visomis prasmėmis ARTISTIŠKOS , KOMIŠKOS vaidybinės improvizacijos šįsyk ištempė kvarteto ansamblius ir visą vaidinimą iš nesceniškai nuobodžių raportų iki Rosinio, iki lengavbūdiškos, sparnuotos, polėkinės ŽAISMĖS atmoferos. "Sevilijos kirpėjo" muzika - nepaprastai šiuolaikinė: tempas, kone REPO tercetai ir kosminių greičių pasažai, globotinės kamavimasi piniginio dėdės pilyje, atpažįstamis pirmųjų puslapių verslių klounų charakteriai ( pvz - Ž. Grigaitis). Pastaruosius laki jauno TALENTINGO režsieriaus vaizduotė būtų galėjusi nestandartiškai perfrazuoti į kažką artimesnio žiūrovų tikrovei, nei tarantelos gatvės šokių epochos istoriniai persirenginėjimo šou.
M. Jankausko Almaviva buvo vertas geros, o ne globaliai reprodukuotos, ne pusfabrikatinės režisūros.Jis , kaip ir E. Dauskurdžio Don Bazilijus , turėjo daugiausiai bendro su Rosinio nemaraus kūrinio intonacijomis ir muzikiniu stiliumi. Bravo!
Pabaigos fanfarinis kreščendo pralinksmino kičiniais triukais - raudonu prabangiu automobiliu
ir policijos sveikintojų gvardija su kinų celofaninėmis balioninėmis širdutėmis.Ot, kad taip režisierius būtų linksminęs išmoningumu visą vaidinimą, entuziastingai pamylėjęs Rosinio ir operos bufos gerbėjus ....
Mintys į šoną..Rosinio kūriniai bus vis paklausesni lokalių karų gąsdinamoms visuomenėms . Kai pas kaimynus šaudo ir sprogdina ar finansinėje krizėje šokinėja pro langus senukai ir vargšai studentai , Sevilijos kirpėjo džiugūs, bufonadiniai tercetai kaip stipriausi vaistai nuima įtampas, priverčia bent trumpam užsimiršti, nusišypsoti, atlyžti, pakikenti kaip vaikystėje, susigrąžinti gyvenimo džiugesį, atjungti galvą,palengvina nelengvą išgyvenimo dalią.
Vilniaus akademinė opera keistai vėluoja laike, sukviesdama gastroliuojantį,neatsakingą, pigų internacionalą. Pasaulio teatruose grįžtama prie nacionalinių ištakų ir grynumo. Tarkim ,italo Rosinio operą , žinoma, būtų įdomiau interpretavęs italas, ne senos kartos provincialaus mąstymo ispanas, Šis be didelių kūrybinių pastangų nusikirpo kuponus - atkartojo ankstesnių savo Figaro pastatymų idėjas, pasitiražavo. Gaila šviežio kraujo, širdžių ugnies, jaunųjų lietuvių solistų ryškių talentų. JIe priversti savo jauną karštą vyną pilti į popsinį, seklų non konceptualaus, politizuoto E. Sagi konvejerinį vynmaišį..Apie politines simbolines pastatymo užuominas nutylėsiu. Visi, kas įgijo imunitetą lenininei simbolikai mene, lengvai suvirškina, nekreipia dėmesio, praleidžia pro ausis-akis-pasąmonę naujausiuose kūriniuose prikaišiotus niuksus tyčia sudebilintiems rusų karininkams baltais mundurais ir juodais kerziniais batais. Menas ir - politika, politiniai užsakyti simboliai, JAV propagandos klišės -nesuderinami. Kažkodėl G Kėvišas to niekaip nesupranta .
Kur: VAOBT
Kas režisavo: Emilio Sagi (Ispanija), 4 iš 10
Scenografija: Llorenc Corbella ,8/10
Kada: 2014/05/28
http://www.opera.lt/repertuaras/operos/sevilijos-kirpejas
 |
| Art: Luigi Ontani: Moraloscero |
 |
| Art. Don Brown, Yoko XI |
Vaidinimo pradžioje daug žadėjo fundamentali scenografija ir originalūs, ispanų etninio kolorito kostiumai. Operos šampaninei šviesiai paletei buvo artimi daktaro Bartolo baltieji rūmai su firminėmis Pietų Ispanijos kaltinėmis geležies langinėmis.Melodijų lopšyje - Sevilijoje - net sienų dažytojai šiandien balsiai dainuoja skersgatviuose pilna krūtine, iš jausmų, dėl gero oro. Rosinio džiugesį lyg žadėjo ir Figaro primasis pasirodymas scenoje. Rusų tenoras Pavelas Jankovskis sodriai, linksmai, įkūnijo italų intermedijoms būdingą šmaikštų, apsukrų, liaudiškai brutalų, miesto lobisto, šelmio charakterį, artimą A Zuoko užsiėmimams . Svarbiausia - jis kėlė džiugias emocijas, pripildė sceną stipraus vokalo energijomis .
Publika atsivėre Rosinio genijaus sukurtai vitališko džiugesio fiestai, KOMEDIJAI. Ir stop, po to sekė operos salės musių marinimo seansas. BUfos lengvas žaismingumas, Rosinio tercetų humoras , matyt, pasiliko San Franciske.
 |
| Dirigentas. Alex Soriano |
Kad neužmigčiau, kol Bartolas nuobodžiai slankiojo kelių metrų plote, radau įdomų, gyvą objektą. Iš arti ( 4 eilė) stebėjau ispanų dirigento Aleksio Soriano grakštų, GYVĄ, aristokratišką profilį, santūrią dirigavimo manierą, artimą nemariam Klaudijui Abadui..Vizualiai priminė K.Somovo pieštą A. Bloko portretą, kurio printas kabėjo mergautinių laikų kambariuose kaip vyro idealas.
Antras veiksmas buvo visiškai kita opera. Sakyčiau, "Sevilijos kirpėjas" nr 2, mažai bendro su pirmuoju . Išjudino veiksmo dinamiką - siužetinis paradoksas! - grafas Almaviva. MINDAUGAS JANKAUSKAS, Klaipėdos muzikinio solistas gan drąsiai į Sevilijos Kirpėją importavo kitos , mokytojo Bazlijaus partijos įvaizdžio išraiškas iš MOcarto "Figaro vedybų" ir ... nepralošė, o netgi išgelbėjo pastatymo reputaciją. Sugudravo kiečiau už patį Figarą.  |
| M. Jankauskas kitoje operoje, "Figaro vedybos" |
Paradoksas - jo judrumas ir klouniškos pozos, taiklūs pamėgdžiojimai, vokaliniai išsidirbinėjimai nustelbė humoru dikto stoto Figarą su neišraiškinga veido mimika. Jaunas operos solistas ( 30 m!) grąžino operai bufai jos klasikinę spalvą - PARODIJĄ .M. Jankausko Almavivą galima eiti kaip į M.Galkino geriausius benefisus. Neįtikėtinas komedijinis artistizmas. Stovėti flegmatišku stulpu kaip Rozina daug kas iš profesionalų sugeba. Užtat prajuokinti salę - neginčijama ! - reikia neeilinio talento. M. Jankausko elitinį humorą dar labiau išryškino nejuokingos, medinės Laimos Jonutytės (Berta), blogąja prasme "operinės" pastangos "daryti juokus" .
Tenoro vokalas - ne išskirtinis, bet meistriškas, gražaus, ausiai malonaus, trapaus skambesio . Jį atperka neeilinė scenine vaidyba, subtilus Rosinio lengvapėdės stilistinės tonacijos pajautimas Nagi ir J.Kaufmanas ima sales ne tiek vokalu, kiek magišku vyro seksapilu.
Manregis, M. Jankausko natūraliai JUOKINGOS, visomis prasmėmis ARTISTIŠKOS , KOMIŠKOS vaidybinės improvizacijos šįsyk ištempė kvarteto ansamblius ir visą vaidinimą iš nesceniškai nuobodžių raportų iki Rosinio, iki lengavbūdiškos, sparnuotos, polėkinės ŽAISMĖS atmoferos. "Sevilijos kirpėjo" muzika - nepaprastai šiuolaikinė: tempas, kone REPO tercetai ir kosminių greičių pasažai, globotinės kamavimasi piniginio dėdės pilyje, atpažįstamis pirmųjų puslapių verslių klounų charakteriai ( pvz - Ž. Grigaitis). Pastaruosius laki jauno TALENTINGO režsieriaus vaizduotė būtų galėjusi nestandartiškai perfrazuoti į kažką artimesnio žiūrovų tikrovei, nei tarantelos gatvės šokių epochos istoriniai persirenginėjimo šou.
M. Jankausko Almaviva buvo vertas geros, o ne globaliai reprodukuotos, ne pusfabrikatinės režisūros.Jis , kaip ir E. Dauskurdžio Don Bazilijus , turėjo daugiausiai bendro su Rosinio nemaraus kūrinio intonacijomis ir muzikiniu stiliumi. Bravo!
Pabaigos fanfarinis kreščendo pralinksmino kičiniais triukais - raudonu prabangiu automobiliu
ir policijos sveikintojų gvardija su kinų celofaninėmis balioninėmis širdutėmis.Ot, kad taip režisierius būtų linksminęs išmoningumu visą vaidinimą, entuziastingai pamylėjęs Rosinio ir operos bufos gerbėjus ....
Mintys į šoną..Rosinio kūriniai bus vis paklausesni lokalių karų gąsdinamoms visuomenėms . Kai pas kaimynus šaudo ir sprogdina ar finansinėje krizėje šokinėja pro langus senukai ir vargšai studentai , Sevilijos kirpėjo džiugūs, bufonadiniai tercetai kaip stipriausi vaistai nuima įtampas, priverčia bent trumpam užsimiršti, nusišypsoti, atlyžti, pakikenti kaip vaikystėje, susigrąžinti gyvenimo džiugesį, atjungti galvą,palengvina nelengvą išgyvenimo dalią.
Vilniaus akademinė opera keistai vėluoja laike, sukviesdama gastroliuojantį,neatsakingą, pigų internacionalą. Pasaulio teatruose grįžtama prie nacionalinių ištakų ir grynumo. Tarkim ,italo Rosinio operą , žinoma, būtų įdomiau interpretavęs italas, ne senos kartos provincialaus mąstymo ispanas, Šis be didelių kūrybinių pastangų nusikirpo kuponus - atkartojo ankstesnių savo Figaro pastatymų idėjas, pasitiražavo. Gaila šviežio kraujo, širdžių ugnies, jaunųjų lietuvių solistų ryškių talentų. JIe priversti savo jauną karštą vyną pilti į popsinį, seklų non konceptualaus, politizuoto E. Sagi konvejerinį vynmaišį..Apie politines simbolines pastatymo užuominas nutylėsiu. Visi, kas įgijo imunitetą lenininei simbolikai mene, lengvai suvirškina, nekreipia dėmesio, praleidžia pro ausis-akis-pasąmonę naujausiuose kūriniuose prikaišiotus niuksus tyčia sudebilintiems rusų karininkams baltais mundurais ir juodais kerziniais batais. Menas ir - politika, politiniai užsakyti simboliai, JAV propagandos klišės -nesuderinami. Kažkodėl G Kėvišas to niekaip nesupranta .
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą