2014 m. liepos 9 d., trečiadienis

Spb(1) :Baltoji naktis su D.Macujevu

Kas:  fortepijono koncertas festivalyje "Baltųjų naktų žvaigždės" 
Kur: Naujoji Mariinka,t.y. teatras Mariinskij -2 S-Peterburgas
Kada: 2014/06/22
http://www.mariinsky.ru/playbill/playbill/2014/6/22/2_2200/

  Brangius bilietus į mylimą D.Macujevą gavau dovanų gimtadienio proga, iš  draugės,  rusakalbės vilnietės. Vien dėl jo vertėjo atvykti į Šiaurės Veneciją, kęsti  ugningus kasvakarinius rusų šovinistų skandalus prie bendro vakarienės stalo ." Jūs, lietuviai, šiokie anokie, išdavėte mus su amerikonais, mes jus pamokysime, be mūsų dujų pražūsite, jūs dar pasigailėsite ir mus pakviesite ", - tą putinišką  inteligentiškos  prosovietikų poros propagandą  atlaikydavau partizaniškai, tylomis. Kažkiek baiminausi , jog  tolimi giminaičiai praneš Mariinkos kontrolieriams, jog esu  arši lietuvė nacionalistė, ir nebūsiu įleista į koncertą.  Pagrįstai baiminausi, mat rusų politinėje medijoje  vis pasirodydavo zonduojantys straipsniai  apie privalomą  kultūrinę blokada  šalims, palaikančioms Ukrainą.

 Nagi  - prasiveržiau pro Leningrado blokadą,  pro rusų pasieniečių  naktį muitinėje spjaudomas saulėgrąžas į veidą ir aukštus fortepijono žvaigždės įkainius :)))  Į pasimatymą su D. Macujevu atėjau kaip  studentiškoje jaunystėje.  Prieš tai - apžvalginė para  po primirštą Peterburgą: Vasiljevo salos galerijos ir erškėtrožiais kvepiančios gatvės-linijos ( užpilti  žemėmis ,Petro 1-ojo  importuoti amsterdaminiai kanalai),  A.Sacharovo  užžėlusios aikštės  dykvietė, I.Repino  dailės akademijos  aplinkinių paminklų didybė, ledinis pasiplaukiojimas Neva ir kanalais ( oras   +11), Naujosios Olandijos kvartalo  brangios  restauracijos . Persirengiau iš pavargusios turistės į elitinio koncerto damą, išsikvėpinau  ir išsimakijažinau kinų restoranėlio tualete,  priešais teatrą. Laimė, kelioniniai batai suplyšo kitądien. Prieš D.Macujevą pirmoje eilėje  sėdėjau ir lydžiausi dar su pilnais, padoriais padais  :)))))
http://vtbrussia.ru/culture/gamt/virtual2/ 
Siena iš onikso
Pirmasis įspūdis patekus į 2013 metais pastatytą naująją muzikos erdvę - fantastinė prabanga ir imperiškos grandiozinės apimtys (22 mlrd rublių!). Vidinė architektūra nenusileidžia Petro 1-ojo  futuristinėms urbanistinėms vizijoms. Rausvojo marmuro apdaila, Svarovskio kristalai,  daug natūralios šviesos dėl stiklo sienų ir laiptų, magiškai apšviesta  vestibiulio SIENA IŠ SKAIDRAUS ONIKSO  per visą  salės balkonų  aukštį, ąžuolo parketas,  eskalatoriai, mažytės  rūbinės su pakabomis atskirose spintelėse, gigantiška scena, kurioje laisvai pražygiuotų ristūnų batalionas, amfiteatras ant stogo su tapybiškomis miesto panoramomis . Kanadiečių  Diamond Schmitt Architects firma, projektavusi teatrą,nustebino išmone. Seni  peterburgiečiai nekenčia naujojo pastato, dejuoja, kad  tragiška architektūra, sudarkė miestovaizdį. Gal čia pavydas užsienio kolegoms? Miestelėnai ilgainiui pripras ir didžiuosis  unikaliu  pasauliniu kultūros centru.  Nevietiniam žvilgsniui - jis korektiškai prisiderino prie senųjų rūmų , kaip  milžiniško  jūrų lainerio siluetas.

Lyginant Piterio ir  Lietuvos nacionalinės operos pastatą, Nijolės Bučiūtės  projektas  dar labiau žavi, skatina didžiuotis  novatorišku sumanymu, didingais tūriais  ir atviru  kultūriniu dialogu su Vilniumi. Pertraukėlių panoraminės   liūtys ir vaivorykštės, pūgos ir žvaigždėtos padangės, kurias stebime pro  fojė  vitrininius langus,  organiškai papildo muzikos kūrinius, susieja juos su vietovės Laiko dvasia.

Skirtumas į blogą pusę - AKUSTIKA. Vilniškiame teatre kaip  karinę paslaptį  saugau  strategines vietas, iš kurių akustika puiki, kur muzikos grožis pasiekia ausį. Faktas - jo akustika itin prasta. Mariinkos-2 akustika - pavyzdinė,  pagirtina, tokios nesu girdėjusi niekur . Pats Gergijevas rūpinosi  specialių gipso plokščių išdėstymu,   specialios apdailos medienos  atranka . Plokštės  tolygiai , be nuostolių ir iškraipymų,  išsklaido garsą. Taip, taip, taip, galiu patvirtinti!  Net durų  stebuklinga išilginė rankena ( prie jos sėdėjau) vibravo pustoniais, surezonuodavo į garsesnį forte.
            
Kitas stiprus įspūdis - orkestras. JO pagrindas - jaunimas,  amžiaus vidurkis apie 25 metai. Gergijevas  asmeniškai pats važinėja po Rusijos platybes ir atsirinkinėja talentingiausius muzikantus. Tačiau orkestras nėra "žalias'" ir  nežabotai hormoninis, su emocijų perversijomis,  kaip "rinkevičiukai". M.Ravelio "Bolero" Gergijevo jaunoji gvardija  atliko dramatiškai,  aistringai, su kompozitoriaus pabrėžtu laipsnišku greitėjimu, su drastiškais  intonuoto garso šuoliais nuo šnabždesio iki griausmo. Vienu ypu sugriovė per dešimtmečius nuzulintas  šio kūrinio atlikimo dogmas, kur pasikartojanti ritminė monotonija labiau priminė dantų gręžimą, nei impresionistinį, jaudinamą muzikos gabalą . Per Ravelio "Bolero" visi paprastai  atsipūtę šypsosi, it per atsibodusios tetulės pliurpalus. Gergijevo interpretacijoje Bolero taktai-klonai nuskambėjo bauginamai, kaip kylanti rusų  profašizmo dvasia, kur  tvarkingi karinės drausmės  ritmai ir vienodi  paklusnumo motyvai veda į dramatiškas aneksijas. Karinga laiko dvasia, ji pagaugais nuėjo per nugarą  



D. Macujevą gyvai klausiau ketvirtąsyk. Anksčiau jis atvykdavo koncertuoti kovo 8-tą į Vilnių. Pirmąsyk - plaikstėsi  genialiais sportiniais pasažais kaip vunderkindas virtuozas virš akivaizdžiai per siauros jo užmojams klaviatūros. Sėdėjusios šalia B Dvariono fortepijono mokytojos apstulbusios aikčiojo ir alpėjo  dėl jo technikos: juk tai  neįmanoma, nepasiekiama?! juk tai kosmosas!  Jaunas neįvykusio futbolininko  kraujas bujojo - jis nesusilaikydavo nuo papildomų improvizacijų, žaismingų uodegėlių net P. Čaikovskio koncerte.Tada dar grojo pustuštei salei. Trečiąsyk prieš kelis metus vilniškė publika nebenorėjo jo paleisti, trypė ekstazėje kojomis.Jau buvo įgavęs solidumo, nešuoliavo kaip nežabotas mustangas pirmyn, peršokdamas lėtesnes kūrinių vietas.

Šiųmetiniame Baltųjų naktų festivalyje atradau jau kitonišką, smarkiai pasikeitusį  D.Macujevą. Jame prabudo giluminis jausmingumas . Dangaus  paženklintas vaikas virto Meistru, jau išpažįstančiu savitą atlikimo stilių,  prezentavo   unikalų, macujevišką braižą.Jam būdinga -  veržli ekspresija, intensyvi dinamika, glotnus,   nepastebimas perėjimų "montažas", poetinis polėkis ir stiprus jausmingumas, virtuozinė , džiazuojančiai laisva technika ( pirštai plasnoja ,  ne daužo per klavišus)         

Nebėra atsainios  paaugliškos Apolono šypsenėlės, nerūpestingos šmaikščios žaismės. JIs jau  visiškai, vyriškai  pasišventęs menui, pasiaukojamai tarnauja Muzikai, nekreipdamas dėmesio į publiką, jai nepataikaudamas. Arba kyli su juo ten, kur -  amžini Visatos harmonijos klodai ir didžiųjų  kompozitorių  gyvasis melodinis palikimas noosferoje. Arba eik ir tenkinkis , tarkim , D. Katkaus   žemiškais amatininkiškais paviršiais. Stebėjau jo veidą iš arti, 3-4 metrų atstumu. Pagautas įkvėpimo, prakaitas žliaugia upeliais, nutviekstas jam vienam girdimų sąskambių ir kūrybos džiaugsmo. .
Tiesą sakant, jo atelikamo E.Grygo koncerto intonacijos mažai skyrėsi nuo Rachmaninovo  1-ojo koncerto. Tačiau tai ir yra naujųjų laikų  menininko, atlikėjo ypatybė - suteikti  kūriniams savos  ryškios, žvaigždinės asmenybės spalvas.
    
S. Rachmaninovas sukųrė 1-ąjį koncertą-  17-kos!
Šio koncerto įspūdžiais, didžiojo muzikos talento  dovanotomis energijomis ir kūrybinės interpretacijos drąsa   gyvensiu, kvėpuosiu dar ilgai, semsiuosi iš jo  įkvėpimų ir  meninių principų .Mene - arba dek, arba varyk  lauk,  į estradą, paskui Merūną ar Baskovą,  neteršk meno šventovės komercija , chaltūra, karjeros bonusais,konservais ar  popsu. Apgailėtina - dejuoti dėl finansavimo, Jo nepasidarai - tavęs ir nereikia muzikos vadyboje, jaunoji, baltųjų  prodiuserių karta parodys, kaip tai daroma.   

Koncertas baigėsi sprintu centro gatvėmis, kad   neužmirščiau, jog procarinė  Rusija  - tai , visų pirma, valdžios savivalė, ne vien meno deimantai. Paskutiniai Ravelio akordai nuskambėjo 23:35, o paskutinis  metro - 0:10. Miesto valdžiai nė motais, kad  festivalio proga galima pavėlinti grafiką. Ir  Gergijevo autoritetas bei miesto svečių lūkesčiai  metropolitenui  ( kaip beje,  būtų ir Vilniaus savivaldybei) - nė motais.
            
Išvakarėse netyčia perskaičiau LNF direktorės R Prusevičienės atkirtį Kultūros ministrui Š. Biručiui dėl jo mestos frazės TV laidoje, esą  kam tokia Filharmonija reikalinga, jei joje renkasi vien  bobutės. Meilės kultūrai apakinta, emocijų pagauta,  pradžioje įniršau ant ministro : "ak, barbaras, ak, technokratas, pasirengęs dėl popso sumaitoti didžiąją kultūrą."  . Tačiau po apsilankymo anšlaginėje, pakylėto puošnaus  jaunimo perpildytoje gigantiškoje salėje, visais kūno syvais pajutau  jaunimo orkestro galių ir muzikinių išraiškų pranašumą prieš garbių senukų  etatinius, hemorojinius pasisėdėjimus   Vilniaus filharmonijos orkestruose. Esmingai pakeičiau nuomonę.
Š. Birutis visiškai teisus dėl Filharmonijos sąstingio. Štai praėjusį sezoną  radau vos kelis įdomius, vertus dėmesio rudeninius  koncertus, net nuolaidų kortelė neatsipirko. Edukacinės  sekmadieninės programos  - tik ant popieriaus gražiai persiskaito. V.Gerulaitis  - idealus muzikos gidas  būtent  besijauninančioms bobutėms, ne 21 a. mąsliems, hyperaktyviems vaikams, įdėmiai  įsiklausantiems į GYVĄ MINTĮ, o ne į tuščius enciklopedinius tauškalus.  Štai vasara, grįžta emigrantų jaunimas,  atsiveria lietuvių muzikos tradicijoms miesto svečiai - o Filharmonija pliažinasi, atostogauja, uždaryta, kaip kokia ledo čiuožykla ne sezono metu.
.  
Prastai dirba Filharmonijos rinkodara, nesusieta su valstybine švietimo sistema.Nelanksti kainodara : bilietai ryškiai per brangūs jauniems muzikos mokytojams, studentams, moksleivams. Filharmonija turėtų   brėžti elitinės muzikos kultūros kursą - dabar gi ji labiau panaši į apkiautėjusį  konservatyvų muziejų. Į jį  parašiutu   retsykiais  nuleidžiamos užsienio  menamos jaunos  žvaigždės vis tom pačiom mokiom bobutėm ir prakutusiems senukams . Kai kelis sykius nueini   pasikankinti į kokį A.Masiuką, pristatytą kaip NYC'p žvaigždę, nebetiki ir kitais jaunais dėl devalvuotos, klaidinančios reklamos.

V.Gergijevas apie naują teatrą  : " noriu atkreipti dėmesį į kamerinių koncertų programą Mariinsko-2 teatre, kur pristatinėsime mūsų jaunimą - ir operinį, ir orkestrų solistus, ir meistrus. Mums ypatingai svarbu, kad kūrybinis gyvenimas virtų naujajame teatre, ir jo pagrindinėje scenoje, ir kamerinėse salėse, pritraukdamas vis naujus žiūrovus, įskaitant paauglių ir jaunimo auditorijas"  

JO  kultūriniuose ilgalaikiuose planuose  - tiesioginės transliacijos iš teatro salių renginių į Rusijos mokyklas, bibliotekas, ligonines . JO didysis  strateginis tikslas  - atvesti didžiają muziką vaikams , moksleiviams, mokytojams . Baltųjų naktų koncertas įrodė, kad nebūtina vilioti supopsintu  repertuaru, miksais su roku  ir TV vipais, neprivalus pataikaujantis repas prie dirigento pultelio. Tereikia  NUOŠIRDŽIAI MYLĖTI MUZIKĄ, jos nedergti formalinu  ir planiniais  etatiniais koncertais, reikia itin atidžiai rinkti repertuarą , ieškoti jausminių, gilių   transkripcijų ir interpretacijų, atnaujinti orkestrus   gabiausiu jaunimu  - ir jaunimas pats ateis, ir  Filharmonijos bobutės džiūgaus, kad  klasikinės muzikos  tradicijas perima nauja karta. Tereikia kito, nemuziejinio ir netarnybinio Filharmonijos  vadovų požiūrio.Reikia tokio lyderio, kaip V.Gergijevas.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą