Žiemos vargai - atraišioti kepurių mazgus, kuriuos per stipriai užveržė jiems sesės broliai. Štai kur prasmingai prireikia ilgų aštrių nagų:)) Ilgiau užtrukau su kiniškos striukės užtrauktuku, naujokė tylenė mergaitė išeidama atkišo tą metalą, su kuriuo ir pati dažnai kamuojuosi viešose rūbinėse, besivilkdama žieminę striukę.Mes vienodos dėl striukių, bet skirtingos patirtyse.
Neįsileidžiu juodos spalvos paveiksluose,ji gąsdina, organiška - hieroglifų tušo grafikoje.Viktorija sukontūravo vaisius tvirtai, riebiai, smalos juodumu.Kai sužinojau po pamokos jos šeimos tragediją, smalą - pamačiau gilesniu kampu, supratau ištakas.
Nagi, teks laužyti vaikų meno terapijoje ledus. Teks sugalvoti Viktorijai temas, kad baubų spalva išeitų iš jos vidinių ir piešinio erdvių pagreitintai, iki vasaros, kol dar studija turi namus - jaukią bibliotekos erdvę.
Įsijautimas į Polį Sezaną "išlindo" vaisių maišu. Sukroviau į jį obuolių, apelsinų, mandarinų, bananų, kivių ir pomidorą.
Kita vertus, seniai kirbėjo noras vaikus pavaišinti gardėsiais . Per dideli, kad siūlyčiau saldainių. Tradiciškai saldainiai - įsiteikimo žymė. Vaisiai - kas kita, nebanalu.Išsirankiojo pagal sorošinį spalvos testą. Lengviausia užduotis - vienspalvis pomidoras- teko mažylei Valerijai.Kivių niekas neėmė, spalviškai nepatrauklūs.
Sužinojo, kad paveiksle turi būti šviesos blyksniai ir šešėliai. Mandarinai atspindi daugiausia šviesos, bananai- dulksvi, standūs, sugeria šviesą . Saulės spindulio krytis - ne prie ko. Tiesiog vaisių energetika skirtinga.
Pradinukės šešėlių išsidėstymo dar nesuprato, tačiau drąsiai brėžė horizontus net natiurmorte , nors jų dar nesimokėme, bet dar nepamiršo, kad žemė atskirta nuo dangaus.Vyresni - lengvai šešėliavo, bet horizontų jų still life'uose nebebuvo...
Viktorijos bananai nusiliejo stačiakampiai ir aštrūs liesi pagaliukai , nors natūroje buvo užsirietę platūs kringeliai . Ji matė jų kosminę - energetinę , ne materialią -daiktinę esmę , kaip Miro. Bananai ir yra energetiniai "spygliai". Ir nereikia mokyti juos "fotografuoti" realistiškai, mat kosminiu požiūriu tai būtų - melas, banano hologramos retušas. Gerai, kad mergaitės geltonų "spyglių" nematė mama, nesipiktino, kodėl mokytoja nepataisė "dailės klaidos".
Ir Dianos obuolys gavosi kaip dėžė - kampuotas. Ji nesureagavo į parodymą, kaip užapvalinti. Stačiakampį obuolį paliko nedailinusi.Hm... Obuolį net trimečiai išraito apvalų arba pailgą sraiginį ovalą. Obuolys pas visus lengvai suapvalėja... Ilgiau pamąsčiusi, supratau, ką mergaitė nesąmoningai pastebėjo. Obuolys - lenkiškas, ilgai nepūvantis, GMP rūšies , t.y. genetiškai modifikuotas. Mokslininkai - agrarininkai pakoregavo jo įcentruoto apskritimo esmę, sukvadratino:))) Vaikas gi nemeluos ir nefantazuos kaip suaugę:)))
Kitas pastebėjimas: vaikams, kurių šeimose nėra tėvo arba jis geria, niekaip nesiseka lieti akvarelės. Jie štrichuoja, ryžtingais potepiais įplaka-įkerta į lapą dažus. Per ankstyva atsakomybė ir smurto randai...
Buvo smalsu, ar suvalgys "natūras" iškart nupiešę?Ne, išsinešė namo, net lauke neužkando, juk ne saldainiai.
Pamoka sutapo su kaimo laidotuvėmis, šio mėnesio didžiausiu įvykiu. Keli vaikai dėl to neatėjo, nes "mirė krikšto mamos mama", privalu išlydėti. Bendruomenę laidotuvės laikinai suskaldė. Naujas parapijos kunigas, griežtas ir principingas ( reta tokių), laikosi kanonų be kompromisų . Jis nežinojo , kad velionė gyveno su trimis vyrais paeiliui ir nesilankė miestelio bažnyčioje. Jam giminės to neprisipažino, nes kunigas būtų atsisakęs dalyvauti apeigose.
Vieniems atrodė, kad negražu apgaudinėti kunigą, jie sielojosi, bet tylėjo. Oponentai buvo tikri , kad tai žmoniška, kunigas per laidotuves privalomas, ir visi būdai šventi jį atsikviesti, net melas.Valydama stalus po pamokos mąsčiau, kaip - teisinga, kaip pasielgčiau jo vietoje? Nebūčiau atsisakiusi, bet ir nuomonę viešai apie tuos "tris vyrus" žmonėms pareikščiau.Vis tik griežtos taisyklės visur ir visada prieštarauja žmogiškoms aplinkybėms, verčia draudimus ir sąlyginumus apeiti..
Pamoka: "Norai - Žuvys" Kada: 2013/02/22 Kur:mūsų kaime
Draugės Austėjos gimtadieniui į tuščią lapą prašyte prašėsi Žuvys, jos saulėtasis ženklas, dvasinių paslapčių archetipas. .
Turiu žuvų prifotografavusi sočiai. Atmintyje - ir Raudonosios jūros koralinio rifo žuvų vaivorykštiniai spiečiai. Kažkodėl visose fotografijose pozuojančios žuvys žiūri dešinėn, atkiša ir kitiems fotografams dešinįjį žandą. Austėjos žuvis "norėjo" žiūrėti kairėn , ir niekaip kitaip.
Įdomu, o kurion pusėn žiūrės kaimo studijos vaikų žuvys? Tai ir nulėmė šiandieninės pamokos temą.
Jau laukė šešeri, nuolatiniai, branduolys. Niekada nežinau, kiek jų susirinks. Kartą buvo 15-ka, teptukų neužteko. Kartą, kai kaimas sirgo, tapė tik 2 berniukai, neįtikėtina, iš pirmo sykio įvaldė A2 formatą ir sudėtingą meškino-žaislo formą, net su šešėliais. Galbūt todėl, kad nežiūrėjau į juos iš dailės akademijos aukštybių, mano smegenys nespinduliavo kreatyvumą stabdančiais draudimais : "kol neišmoksite štrichuoti kubų ir negyvų muliažinių galvų kompozicijos, kaip mes, vargšai diplomantai,liksite mėgėjai , fėė.."
Panašiai kaip Vytauto Ališausko recenzija A.R. Čaplinsko knygai " Vilniaus istorija, legendos ir tikrovė": "Na, jei niekas geriau neparašo, Vilniaus mylėtojas gebės pasinaudoti ir tokia knyga". Cha, gėdinga "intelektualo" autodafė. Taip ciniškai suniekinti viso gyvenimo A. R. Čaplinsko pasišventimą , atsidavimą , visapusišką Vilniaus istorijos išmanymą , 600 psl kolosalų darbą, kuriuo, esu tikra, naudojasi ir naudosis vogčiomis patys istorikai.. Diplomuotiems jis vis tiek bus - fėėė, inžinierius , ne istorikas, jam kažkodėl negalima, neleidžiama liestis ir tyrinėti tai, ką galbūt išpažįsta giliau ir išsamiau, nei valdiški profesionalai.
Jautri tema.Mane pačią gali bet kada atskirti nuo studijos vaikų tūlas paraidinis kontrolierius. Mat esu be legalių antpečių, be meno diplomų . Ir niekam nesvarbu, kad galbūt išmanau dailėtyroje daugiau, nei tie, per kurių barjerus turėčiau peršokti dėl popieriukų , kad vaikams esu reikalingesnė, nei projektiniai formalistai.
Studijos pamokose visu negražumu atsiveria valstybės priešiškumas laisvų žmonių gėrybiniams sambūviams ir kūrybinėms akcijoms. Bet kada gali įžygiuoti prokurorai su kratos orderiais "rodyk , Saule, savo popieriuką, įrodyk, kad nežaloji vaikų, kitaip nubausim už valstybės taisyklių pažeidimus."
Taip, jie turi pagrindo bausti už daug ką.Nekalbam pamokose valstybine kalba. Vaikai - maži, dar lituanisčių mokyklose neišmokyti. Kalbu lietuviškai -jie supranta, slebizavoju lenkiškai - netaiso. Mūsų kalba kita - teptukinė. Tačiau valstybės sąvaduose tokia dar neįrodyta, gali nubausti. Gali nubausti ir už tai, kad iš savo lėšų perku priemones be važtaraščių ir nesumoku mokesčių už vykdomą "ūkinę-meninę" veiklą. Kad grupė susirenka skirtingo amžiaus - nuo 5 iki 15-kos, nežymiu lankomumo,kam? Kam būtų ataskaitos - ponui Dievui? Kad nepaisome jokių metodikų, jas kuriame patys, kolektyviai, laiko nematuojame akademinėmis valandomis. Vaikai paprasčiausiai ilgiau valandos nenusėdi, jie gi vaikai...
Kai dailės mokytojo galvoje nėra mentalinio bloko: "esu išsilavinęs, su diplomu, o jūs dar žali, che-che, nieko dar jums neišeis" , tuomet ir grupė pagreitintai lavėja, randa individualias stilistikas, žaidžia teptuku, nelaukia nuorodų, kaip juo naudotis, klausia, aks neaišku. Sunkiau su tais, kurie iš gerų šeimų. Jie - drausmingi ir išauklėti, užsiblokavę vidujai paieškoms ir eksperimantams, išdresiruoti, laukia paaiškinimų, dairosi į kitus.Neprižiūrėti ir nesureguliuoti , na , pavadinkim juos iš vargingesnių šeimų - laisvi ir spontaniški kaip,motina gamta. Studijos elitas. Kaip ir tie, kuriuos augina močiutės- kaip karaliai karūnuoti beribe senelių meile, išskirtiniai, nes išmyluoti daugiau už kitus.
Privalau kaskart vis nustebinti, sugalvoti vis naują žaidimą, kitaip jie neateis ar pabėgs vidury pamokos. .Absoliuti savanorystė, savanorystės lygiava. Mano ir jų. Dėl to niekas nesijaučia verčiamas, skolingas.Neprivalau tūpčioti su saldainiais, kad tėvai nesiliautų mokėti už pamokų tęstinumą . Jiems nieko nereikia mokėti, taigi nepriklauso nuo tėvų norų, patys ateina neįpareigoti, SAVO NORU.
Smarkiai priklauso nuo draugų. Po 45 min nuo pradžios, kiemo draugai jau trypia už durų, zvangina langus, puldinėja snieguoti: " nagi greičiau, bėgam į kiemą, kiek čia gali terliotis". Danielius nepabaigė meškino fono, net teptukų neišplovė, paknopstom, neapsirengęs išlėkė dūkti su rogėmis . Laukas, laukiniai žaidimai - ir konkurentai, ir pagrindinė motyvacija, kodėl kas savaitę ten važiuoju. Savi, kaimynai, mylimi, socialinė atsakomybė ir moralinė pareiga - kad atrastų spalvotą gyvenimą bežemių ūkininkų rutinoje ir prievolėse.
Atvežiau plačių teptukų. Pasižymėjom kiekvienas atskirai, kad nesipainiotų bendroje krūvoje, Nerchau 16-ka. Atsirado daugiau azarto, ir papildomo laikas,. fonus liejo greičiau, nei su plonais. Bendras džiaugsmas - gavom dovanų , dar - kitokių dažų ir popieriaus. Taip netikėtai, siurprizas, sujaudino iki ašarų . Perdavė Stanislava iš Šiaulių, mažas gerumo stebuklas. Net neprašyta. Kaip ir geruoliai Dastikai, atsiuntė į kaimą dėžę akrilo, po Naujųjų , akrilui teko surengti atskirą pristatymą, vaikai nematė dažų tūtelėse, nežinojo, kaip su jais elgtis.
Užsimerkėm ir sugalvojom norą. Pasirodo, visi turėjo jau tą didelį norą, mokėjo mintinai. Raginau sugalvoti daugiau norų, būtų gi daugiau piešiniuose žuvų, bet paprotino : "Noras yra vienas vienintelis ". Sunkiausia buvo jį išlaikyti paslaptyje. Kas nors vis žiojosi apsiskelbti, bet išmokom pamoką, kad norą galima sakyti tik mamai arba auksinei žuvelei, kitaip neišsipildys. Jei žuvelė pati sau patiks nupiešta, noras būtinai išsipildys. Albertas tapė ir diskutavo su savimi: "Norai niekada neišsipildo, niekada, tą jau žinau." Pasitikslinau, kiek jam metų? 8-eri. O man ohohoho kiek,žymiai daugiau, taigi ir daugiau už jį žinau, žinau netgi, kad: " žuvų išgirsti norai pagreitintai pildosi, kaip stebuklas, juk neatsitiktinai Kristaus apaštalai buvo žvejai, gaudė žuvis ."
Tai Albertą įtikino, mat kaimo bibliotekoje visos sienos nukabinėtos Kristaus atvaizdais.
Vėl įsitikinau, kad klaida - leisti susėsti alkūnė prie alkūnės. Piešiniai gaunasi vienodi, kiti atkartoja tą, kuris pirmas uždėjo spalvas. Artimos piešimo kaimynystės rezultatas: 3 geltonos margos žuvys - mergaičių ir 3 raudonos - berniukų.
Žuvis jie tapė pirmąsyk, raginau paleisti fantaziją, mat gamtoje išskirtinai žuvys- kaip niekas kitas fantasmagoriškos, įvairiaspalvės. Kažkodėl vaikai nenoriai maišo spalvas, nors nesyk mokėmės, žino kaip jas sukurti, Ne, ima gatavas, nekuria savos paletės. Užduotis - kaip pripratinti naudotis įvairove? Kiekvienam nupirkti didžiuosius akvarelės rinkius dar - per brangu. Naudojam po 6-ias grynas spalvas iš rusiškų akvarelės rinkinėlių.
Tik 2 mažųjų žuvys žiūrėjo į kairę. Mažiausios Aurelijos, kuri mūsų būryje pirmąsyk pamatė dažus ir spalvas, ir užsidegė suaugusi būti dailininke. Ir Albertas, kurio vaizdiniai - originaliausi, nuplukdė raudoną karosą į kairę. Nes abu kairiarankiai? Įdomu vis tik - kodėl? Mįslė liko neįminta.Žuvys - nebylios, nepaklausi, kuo skiriasi kairiosios nuo dešiniųjų .
Jau antroji smurto situacija. Eda išsiterlino veidą juodai, pasimetė, kai visi choru pratrūko juoktis.. JIe kvatojosi vis garsiau, kaip įpratę mokykloje, jos akyse tvenkėsi ašaros, neturėjo veidrodžio,mozojosi vis juodžiau. Natūrali reakcija - paimi vaiką už rankos ir nuplauni vandens kibire, nušluostai, nejučia prisilieti prie žando, nėra kitos išeities. Pamokslavimai, kad "juoktis - negražu" -senos pedagogikos metodika, jie kurti žodinei didaktikai.. Nesiliesti ir nesikišti, namatyti vaiko sąlyčio su patyčiomis - naujojo, abejingojo, smurtinio mokytojavimo žala. Apsimazgojus, visiems tapo ramu, psichotrauma nesifiksavo. Jūros vanduo ir pas Edą nusiliejo žydras, be tamsių nuoskaudų plėmų .
Dedu vaikų nuotraukas jų atsiklausiusi ir ... baiminuosi negerų dėdžių gašlių akių. Tebūnie tai tiesiog kaimas, be pavadinimo.Kad jo nežinomi vaikai, studijiečiai, jaustųsi saugūs. Kai Deimantę prokurorai grąžins į normalią, padorią Neringos šeimą, galbūt išdrįsiu ir mūsų švento kaimelio vardą atskleisti, jausiuosi saugi ir ginama GEROS VALSTYBĖS.
Kas: Kv.Tarantino "Išsilaisvinęs Džango" ir Dagur Kari (Danija) "Juodasis arkliukas" Kur: Vilniaus Vingio kino teatras ir torentai Kada:2013/02/03
Vertinimas: abu 10/10 "Džango išlaisvintojo"aprašas: likus 2 metams iki JAV didžiojo pilietinio karo vokietis Kingas Šulcas išlaisvina juodaodį vergą Džango, kad abu medžiotų valdžios premijas sunaikindami paieškomus kriminalinius. Vokietis padeda surasti Džangui jo mylimąją, vergę Brunhildą, kankinamą pas žiauriausią vergų plantatorių Kalviną Kendį (vaid. Di Kaprijas) , pakeliui visi šaudo-gaudo-kankina-kraujas trykšta fontanais.Pabaigos neatskleisiu - nebus kaifo žiūrėti. filmo "Juodasis arkliukas" aprašas: muzikantas, menininkas, grafičių piešėjas Danielius pavojingai balansuoja ant socialumo/asocialumo ribos, jam natūraliai sekasi išsaugoti autonomiją, bet didėja kalnas įvairių baudų už pažeistas taisykles.Lygiagrečiai susikryžiuoja tvarkingo šeimyninio teisėjo Likimo tiesė (kreivė?), šis jau kietai supančiotas Sistemos grandinių ir sąlyginumų , bet ryžtasi žengti pirmuosius žingsnius į Išsilaisvinimą.
-----
Mano galva, "Džango"- geriausias Tarantino filmas. Ir menine, ir idėjine prasme. Jo kūrybos viršūnė.Žinoma, taps kultiniu, kaip Bulvarinis skaitalas. Kai manęs anūkas paklaus, kokia dvasia globaliai tvyrojo 2000 -ųjų 2-ojo dešimtmečio pradžioje žmonių nuotaikose ir pažangiose visuomenėse (ne koncernų valdomos medijos tekstuose ir TV mulkinančiuose paveikslėliuose!), parodysiu jam Tarantino kruvinąjį vesterną: nagi, anūk,pasaulis tvoskė išnaudojamų , išromytų žmonių nematomomis kančiomis ir susvetimėjimu ,o finansinių luomų grobuoniškumas pagimdė Džangą - SUPERMENĄ, kuris vieną dieną atjos ir į Laurų slėnius rauti skalpų ir vaduoti savo laisvių ir beteisių moterų.
Art:A.Kharlamov
Tarantino message: toliau taip negali tęstis. Tą pačią mintį išgirdau iš vienos tyros tikinčiosios , veždama ją nevalytasis tamsiais Šalčininkų raj keliais vakare į didžiulę bažnyčią.Ji valė pastatą veltui ,iš meilės Kristui. Tuo tarpu pastato šeimininkas vaikščiojo su Rolexu ir iš meilės Kristui nesutiko jo parduoti. Parduoti, kad išgelbėtų sielą nupirkęs kontraceptyvų kitai maldininkei, kuri dėl skurdoverčiama gimdyti non-stop, kaip paršus fermoje vargo gadynės išgyvenimui.
Mielaširdinga moteris: "juk taip ilgai netruks, kad žmonės būtų tokie susvetimėję ir vienas kitam pikti, be meilės, dar niekada nebuvo tokio žmonių pykčio ir atšiaurumo". Nenorėjau jai sekti pasakų, kad Kristus viską žino, atsiųs susirūpinęs protingą Premjerą , gabių ekonomistų veiklią komandą, jie sugeneruos projektus, kad atsirastų daugiau darbo vietų, visi vyrai dirbs ir daug uždirbs, jų moterys bus ramios , kad vaikams nieko netrūksta, visi noriai šypsosis ir dalinsis gėriu bei meile. Nedrįsau romiai avelei garsiai ištarti, kad širdį atitirpina ir sužmogina tik meilė (bet kaip ji užgims tarp nūdienos beširdžių?) arba katastrofos, kai kas nors pasvilina padus kaip Džangui, kai mentaliniame progrese žaibu pralenki filosofą Šulcą ir privalai žaibiškai apsispręsti , kieno pusėn stosi : svilintojų ar žmonių, gimusių rūpintis ir atjausti vieni kitus.
Art: Bruce Davidson
Džangas (akt.Jammie Fox) - naujų laikų herojus-mitas , kokius juos anksčiau kurdavo literatūra, o dabar gyvenimas ir kinas..Če Gevara- kilęs iš baltųjų pirštinių, aukštųjų luomų. Juodaodis Tarantino vergas yra per skausmą išsiplėšęs iš kruvinų grandinių.Kai visus seka budrioji kamerų akis,miestų Džangai negali viešintis, bet užrašyti teisybės sloganą - SOLOMON - ant sienos gimtajame mieste,sparčiai privatizuojamame lyg skėrių sulėkusių solomonų ,- dar neatimta laisvo žodžio džangų teisė.
Išlaisvintojas Simonas Bolivaras
Filmas ne apie Amerikos istoriją, o apie dabartį ir ateitį. Karingas , kaip reta, persmelktas kraugeriškų scenų. Kraujas trykšta firminiais tarantiniškais fontanais - dinamiškiau ir, sakyčiau, klipiškiau , nei ankstesniuose filmuose, su ryškiu almodovarišku tomatiniu koloritu. Šunys plėšo į gabalus vergus, kaip kadaise šventuosius kankinius Romos vietininkų -baudėjų arenose. Ant juodaodžių nugarų ugnimi deginami pasmerktųjų baudų ženklai taip realistiškai, net nosį užkutena svilinamos odos kvapas. Operatoriaus kamera nuolat aptaškoma susprogdintų ar iššaudytų žmonių krauju. Bet juk ir gyvenimas už lango - ne Biliūno gailestinga pasaka ir ne Šimonių likimo ramus epas. Jau net Peta aktyvistai(anarchistai) degina ir sprogdina gyvūnų skriaudikų vilas, nes gražiuoju, teisiškai su kraujo ištroškusiais medžiokliais susitarti neišeina. Teisė jau -kaip 2 tolimi, atskirti krantai. Viename už išpirkas išlaisvinamas verslovo brolis, kitame - grūdami į suaugusiųjų kalėjimus biedni nepilnamečiai, prasikaltę žūtbūtinėje savigynoje. Pono Verslovo broliukas žmogdžudys , pasirodo, gali mirtinai durstyti durklu į draugų širdis, o vat paaugliui vaikėzui, gynusiam motiną nuo sadisto tėvo, teks atsėdėti desėtką.. Teoriškai teisė, įstatymai -visiems lygūs. Deja, teisininkai - skirtingi. Turtuoliams - prielankūs, džangams - antihumanistiškai rūstūs.
Vergija jau tampa kasdienybe.Daugelyje valstybių jau senokai už lango,tik odos spalva jau nebesvarbu. Ir pavadinimų įmantrių jai prigalvota: "prekyba žmonėmis", "socialinė atskirtis", "seksizmo tolerantizmas".Lemtį uzurpavo sadistinės konkurencijos pirmūnų , Kalvinų Kendžių, šalių valdytojų, pamišusių dėl Calvine Kleino'o, cinizmo laipsnis: už kiek jie parduoda SKOLON skalūnų perdirbėjams ir atominių elektrinių atliekų kaupikams savo šalies juodadarbius. 21 a. lietuvis bežemis ūkininko samdinys bei jo palikuonys jau mažai kuo skiriasi nuo 19 a. Amerikos juodaodžių vergų, ant kurių plakamų nugarų iškilo demokratijos bastiono gerovė. Šiuolaikiniams USA ar Prancūzijos juodaodžiams teisininkams bei politikams norą stvertis nagano sukeltų žmonių terorizavimo vaizdai, pamatyti tūlame LT kaimo kailių perdirbimo fabrikėlyje ar A. Sakalo įsteigtuose Pikeliškių vaikų namuose . Ten vergvadžių fantazijai, kaip tyčiotis ir žeminti žmogų - atrištos rankos..
Pasišoviau, įkvėpta Džango žygdarbių, paminėti mūsų šeimos plėšikų ir skriaudikų pavardes. Labai jau jos kraujeliškai tarantiniškos, iliustratyvios. Nuspalvintų tekstą, pailiustruotų mintį, kad Tarantino herojai - nūdienos tipažai, visuomenės apdovanoti už nuopelnus pažangai, bet dar niekur nepaminėti kaip grobuoniški savininkai, nepasigailėję net mažų vaikų, išspyrę jų tėvą nuogą- basą-apiplėštą į krizės purtomą rinką ."Neminėk jų, atims iš mūsų butą už garbės įžeidimą, nes jų teisė visagalė " , - kone su ašaromis išstenėjo amžinas oponentas, kurio atmintyje dar kraujavo jo savininkų ir jų teisininkės surežisuotos mėsmalės žaizdos.Ok, neminėsiu. Palauksiu ,kol anųjų "visagalę teisę" paskalpuos ateities džangai. Nesu kerštinga, bet teisingumas turi įvykti. Vardan vaikų idealų. Kad jie matytų teisybę žemėje, nelauktų moraliai sugniuždyti pasimatymo su ja pomirtiniuose debesyse.
Nagi laisvė - brangiausia gimties dovana.Geriau labdaros žirnieną srėbti ar kiemą paryčiais šluoti, nei patirti vėl, kaip tave žemina kažkas tik todėl, kad jo sąskaita didesnė ir jam atrodo, kad jis tave gali nusipirkti, kad be jo atlygio ar įtakingų ryšių malonės nugaiši . Ne, negali. Ne, nenugaišiu, kol moku bulves pasodinti ir užauginti, kol obelys ir daržai dera. Tikroji laisvė -neįkainojama prekė, ją galima tik ASMENIŠKAI ( ne kitiems!) išsikovoti - per kraują . Jau nebėra kada laukti išlaisvintojų, atėjo metas engiamųjų pasipriešinimui. Tai - pagrindinė filmo idėja. Ji - inovatyvi ir šviežia, tačiau smarkiai suabejočiau , ar progresyvi.
Paskutinio išsilaisvinimo scenoje Džangas piršto nepajudina dėl Likimo draugų, sėdinčių narve juodaodžių vergų su grandinėmis .Palieka juos vienus galuotis, spręsti savo problemų, nujoja vaduoti mylimosios Brunhildos. KAIP TEISINGA! Jei žmogaus galvoje tūno vergas, jo niekas neišlaisvins, nei džangai, nei če gevaros, nei obamų demokratijos idėjos, nei mokslinčių šulcų-donskių-nidų filosofiniai postringavimai , kodėl be laisvės nėra prasmingo gyvenimo. Kai vargdienį ,kaip filmo pagrindinį veikėją, pasvilins žemyn galva ir kėsinsis nurėžti vyriškas regalijas, jis žaibu SUSIVOKS, kad dėl SAVO LAISVĖS reikia kovoti PAČIAM, o ne nuolankiai laukti išlaisvintojų Kingų Šulcų ar Tadų Blindų apsireiškimo. Jam jau nebereikės visu gyvenimu liudyti, jog "ir šuo kariamas pripranta". Žmogus - ne šuo, bet masės verčiamos, įteiginėjamos tą pamiršti.
Filmo tipažai parinkti - nepriekaištingi , atpažįstami. Ypač įtaigus Semiuelo Džeksono vaidinamas ponų parankinis, lojalusis tarnas Stefenas. Kiek tokių pašnabždinių "svetimo pelno karių ir patarėjų" dusina, menkina ir išdūrinėja s baudžiauninkus, ariančius dėl artimųjų skalsos
Art: Tod Lafler
Tarantino filmas galėtų tapti naująja Biblija, dvasios gaivikliu. Jis atstato vergijos užantspauduotą žmogiškąjį orumą per 3 val, kurios neprailgsta.Kaip akimirka pralekia vieno vergo pagreitintas sąmoningėjimas ir laisvėjimas .Sulig jo ekspress-branda sparčiai restauruojasi ir žiūrovo žmogiškas orumas ir visiems įgimtas (vėliau nuslopintas) , dieviškas suvokimas, kad negalima engti žmonių tik todėl, kad jie yra silpnesni ir pažeidžiami..
Kažkada Tarantino buvo mano kultinis režisierius. Kino meno stabas. Atradusi japonus, juo nusivyliau, net ėmiau niekinti , jog be skrupulų pasisavino charakterius , siužetus,stilistiką, kopino atskiras scenas. Paženklinau jį sau įžūliu amerikosu plagiatoriumi, manančiu, jog pasaulis baigiasi ties Atlanto vandenyno pakrante, ir kad niekas neatseks originalų (amerikiečiai gi nesidomi japonų kinu).Pažiūrėjus Džangą, kategoriškos smerkiamos nuostatos susvyravo.Jei plačiai naudojami kūryboje graikų mitai, sukurti Antikos autorių, gotikos ar persų laikų dekoro ornamentai(kažkada sukurti vardinių autorių) , kodėl kino genijus negali naudotis 20 a . kino meistrų šedevrais, neatrastais ir neišpopuliarintais, pasmerktais nežiniai dėl kalbos barjerų ar pernelyg aukštų meno standartų?
Kažkokia nauja meno stilistika, net ne post modernas, gal kino-lego-memas.
Na kaip fotografo T. Černiausko kompu sukonstruotas Van Gogo autoportretas.Įdomu, patrauklu , žaisminga. Tačiau sąžiningiau būtų prie skaitmeninio koliažo pridėti paaiškinimą, kas tas Van Gogas ir kad tai genijus nutapė save, o T. Čeniauskas tik pažaidė su jo kūryba. Lygiai taip būtų sąžininga Tarantino titruose išvardinti autorius filmų, kurių scenas, gamtos natūras amerikietis nemirktelėdamas kopijuoja, tegu ir naujame kontekste, su revoliucingomis reikšmėmis. Įtariu, jam atkartojimai gaunasi natūraliai, tokia svetimų vaizdų nulaižytojo prigimtis. Betgi galima pasisamdyti kino ekspertus, kurie titruose išvardys pirminius šaltinius tiems, kas nežino Antonionio ir Serdžijo Korbučio kūrybos. Kad neliktų bjaurių nuosėdų, jog anie jau mirę ir negali pareikšti autorinių teisių.
Čia - Korbučio originalas.
http://www.youtube.com/watch?v=5O7gaOLwxGY
Čia Tarantino - kas? remeikas? ar stilistinis plagijatas? ar perlydytos kino citatos? ar parafrazės?Ar kino koliažas? Jei tai spagečio- vesterno žanro kanonas, kodėl paraidžiui nukopinta titrų grafika ir atskiros Serdžio Korbučio scenos? Ar kino štampų ir stereotipų parodija? Man kyla daug kūrybos apsaugos klausimų.Dievinu Sližį. Jei pradėčiau kopijuoti jo paveikslų personažus kažkiek pakeistame fone, ar tai jau būtų mano kūryba, ar pagarba jo talentui? Šiaip jau kūrėjo padorumas bent jau reikalauja paminėti originalus. Ar nebeliko nieko švento ir reikia imti kulkosvaidį ir iššaudyti pagiatorius? Kad kitiems ranka nekiltų ,nes teisininkai autorių ir išgarsėjusių plagiatorių skiriasi:)))).
Tarantino filmus galima drąsiai pateikti kaip inetelektinį erudicijos testą būsimiems kino kritikams. Kad sugebėtų atpažinti, iš kur kas paimta ir kaip pakeista.Jis yra ir šiuolaikinio KINO GARVEŽYS. Permala, išdidina iki absurdo, juodu humoru išipipirina, sumakliavoja ir susintezuoja iki dantų skausmo įgrįsusius kino stereotipus. Genijus žaidžia ir laužo sutartines taisykles, neleidžia kinui sustabarėti, kaskart įšvirkščia šviežio kraujo ir tėškia masėms kino menininkų sukurtų vaizdinių plakatines popsines versijas.
Po Džango lygiai 2 paras kunkuliavau revoliuciniu pykčiu - kaip ištaškysiu karingu žodžiu kreminius-balinius Lt vergvaldžių įvaizdžius, kaip jiems rankos nepaduosiu (užsispyrimo parako užteko savaitei neatsakinėti į VIP verslininkų skambučius:::). Drąsinausi, kol visagalis web'as atsiuntė nuostabų, įžvalgų, hipišką dano Dagur Kario filmą "Juodasis arkliukas".
Filmas - irgi apie išsilaisvinančius, išsaugančius asmeninę vidinę ir išorinę laisvę valstybės totalioje, vis griežtėjančioje, kontrolėje. Jo herojus - grafičių piešėjas, tylintis fluxistas - gyvena paraleliniame pasaulyje, kuriame nėra mokesčių , šildymo sąskaitų, ataskaitų ir arkliško darbinio nuovargio, atidirbus kažkieno pelnams.Tiesą sąkant, mokesčiai yra , bet Danieliui , kaip visiškai vidujai laisvam , atšokusiam nuo NAUDOS SPAUDIMO TERPĖS, sekasi: vis kažkas juos sumoka, vis kažkokią dalį užgyventų IT priemonių jis praranda įsiskolinęs, vis kažkas jį priglaudžia ar pamaitina, kada reikia, jam net į galvą neateina pykti ant tų, kurie nepadeda, išduria ar verčia prievarta paklusti. Atpažinau jame daug savęs ir firminės, įgimtos laisvamanių alergijos (imuniteto!) bet kokiai prievartos ir engimo formai.
Art: Bodurov
Širdingai mėgstu D. Kario filmus. Auksiniame sąraše- jo "Geroji širdis", dabar bus ir "Juodasis arkliukas'". Gaila, lietuvių kalboje nėra šio reikalingo frazeologizmo, išreiškiančio žmogų, iš kurio nežinia, ko ir kada gali sulaukti.
. Kario parodytų "juodųjų arkliukų" visuomenėje daugės, jokia propaganda (tik karinė prievarta!) neprivers jaunų žmonių stangintis, lenkti kupras tik tam, kad sumokėtų mokesčius ir atitiktų norminį pavyzduolio M.Adomėno šeimynykščio tipažą . M. Adomėnui - nėra kitokio pasirinkimo.Laukinėje rinkoje jo išlepęs kūnas ir bažnyčios dogmatais apkerpėjusi dvasia susmegs nepritekliuose, pražus darviniškoje atrankoje.Jo žūtbūtiniai poreikiai reikalauja trimituoti apie kažkokias visiems bendras taisykles, vergiškus paklusnumus ir visuomeninį , VISUOTINĮ nuolankumą Autoritetams . Beje, padoresnis vektorius būtų - siekti lygiašalio visuomenės susitarimo, bet tuomet tektų riebiam ponui dalintis kotletais su mano vargšais dailės mokinukais kaime, be to, dalintis nekiauriais batais - su jų broliais.
Danielio laisvė - autentiška, gaivi, kaip vėjo gūsiai, kaip oro gurkšniai į laukų tyrus. Irgi seku lygiai tokios pat laisvės pėdomis ir dėkoju žmonėms, kurie maitina, leidžia negrįžti į visuomenės narvelius, sukurtus , na ,tarkim, Briuselio konstruktorių kabinetuose.Jis trumpam atsisako laisvės įsimylėjęs, sutikęs, kad gimtų jo meilės kūdikis. Be abejo, ir jis, kaip jo vyresnis laisvės Brolis antrininkas teisėjas, kažkada išeis, ištrūks į laisvę, palikęs troškų šeimos narvelį
Filmas - juodai baltas. Tik viena scena - kur Danielius apsisprendžia, jog kūdikis turi gimti, - spalvota. Vienintėlė nerūpestinga poros laimės SPALVOTA akimirka. O toliau vėl viskas juodai-balta ir pilka, mat mokesčiai, taisyklės, rikiuotės, visuomenės pilki technologizuoti narveliai, rūpesčiai dėl išgyvenimo pilku milu užtamsina akis.
Prisiminiau mediką- verslininką, M. Adomėno pamokslaujančiu stiliumi kalė į smegenis :" Žmonės net neturi laiko pažiūrėti į dangų, jie net žvaigdžių nepastebi. Mieloji, pakelk retsykiais akis į dangų."
Kaip visada sandūroje su pamokslautojais, pratylėjau. Jie - ligoniai, jie kurti, jiems neduota įžvelgti kito realybės ir akipločių. Nuo žvaigždžių akių nenuleidžiu, nes jos - spalvotos.Kaip ir saulėlydžiai, pūgos ir lietūs. Skauda matyti, kaip betoninė ir technotroninė pilkuma užlieja technologizuotas , valdžios ir valdininkų pedantiškai kontroliuojamas visuomenes.
Art: John Carsley.New life
Tikroji laisvė - apsisukus pasitraukti iš prievartinių santykių , kaip Danielis. Arba - kaip Antonionio "Zabriskie point" jaunasis pilotas. Arba - O. Joselianio perkusininkas Gija filme " Gyveno strazdas giesmininkas". Arba - Dž.Džarmušo bėglių trijulė, įskaitant Tomą Veitsą, filme " Down by Law".
Jų bėgimas nėra bėgimas nuo įsipareigojimų ar atsakomybės, nėra nerūpestingas vėjo botagėlių hipavimas būryje. Tai - instinktas,manyčiau, kažkoks dar neatrastas hormonas . Laisvės hormonas verčia bėgti iš gegučių lizdų , kad liktum dvasiškai GYVA, neįkristum į socialinę- "grok, jurgeli, koršunovą ar ivanovą" - komą, kad , nesudaržovinta masinių štampų,.dar skirtum spalvas ir jausmus, individų orumų ribas.
Danų Danielius, mano vertybėse, yra TIKRASIS BESĄLYGIŠKAI IŠSILAISVINĘS, nieko neužmušęs ir neišprievartavęs iš keršto.Gi liko Afrikoje tautelės, kurių į triumus niekas varu nevarė, jos spėjo pabėgti, nesusigundė USA pigiu darbu. Tarantinas susigundė USA soc.užsakymu.Parsidavė savo valdžiai , kaip kažkada Leni Ryzenštal Hitleriui . Jo Džangas skirtas ir kaip smegenų baliklis tautelėms, kurias užengė diktatoriai. Avatarinėms tautelėms, kurios gyvena ant žemių, turtingų gamtiniais ištekliais. Ištekliais, kuriuos įnirtingai žvalgo USA verslas, mąstantis apie išimtinai amerikietišką energetinę nepriklausomą ateitį. Šia prasme Tarantino filmas prilygsta AGITACINIAM PROPAGADINIAM ginklui, šaudančiam į primityvias Afrikos bušmenų makaules:" Ei, pavergtieji, išžudykite savo engėjus, pasiimkite savo Brunhildas, ir jokite kur nors toliau nuo demokratų akių, nesirūpinkite tuo, kokie ponai ateis vietoj sunaikintų ." Nagi, Žygaičių džangai, nepasiduokite skalūnų pelno siurbėlėms. Mums atseikėta per mažai žemės, kad ją apdergtumėm dėl mistinių 50 metų. Turim ją saugoti, kad ateities Danieliams būtų kur ekologiškai švilpaut į dangų, žiūrėti į žvaigždes ir kurti dievišką muziką.
