Kada: 2013/02/22
Kur:mūsų kaime
Turiu žuvų prifotografavusi sočiai. Atmintyje - ir Raudonosios jūros koralinio rifo žuvų vaivorykštiniai spiečiai. Kažkodėl visose fotografijose pozuojančios žuvys žiūri dešinėn, atkiša ir kitiems fotografams dešinįjį žandą. Austėjos žuvis "norėjo" žiūrėti kairėn , ir niekaip kitaip.
Įdomu, o kurion pusėn žiūrės kaimo studijos vaikų žuvys? Tai ir nulėmė šiandieninės pamokos temą.
Jau laukė šešeri, nuolatiniai, branduolys. Niekada nežinau, kiek jų susirinks. Kartą buvo 15-ka, teptukų neužteko. Kartą, kai kaimas sirgo, tapė tik 2 berniukai, neįtikėtina, iš pirmo sykio įvaldė A2 formatą ir sudėtingą meškino-žaislo formą, net su šešėliais. Galbūt todėl, kad nežiūrėjau į juos iš dailės akademijos aukštybių, mano smegenys nespinduliavo kreatyvumą stabdančiais draudimais : "kol neišmoksite štrichuoti kubų ir negyvų muliažinių galvų kompozicijos, kaip mes, vargšai diplomantai,liksite mėgėjai , fėė.."
Panašiai kaip Vytauto Ališausko recenzija A.R. Čaplinsko knygai " Vilniaus istorija, legendos ir tikrovė": "Na, jei niekas geriau neparašo, Vilniaus mylėtojas gebės pasinaudoti ir tokia knyga". Cha, gėdinga "intelektualo" autodafė. Taip ciniškai suniekinti viso gyvenimo A. R. Čaplinsko pasišventimą , atsidavimą , visapusišką Vilniaus istorijos išmanymą , 600 psl kolosalų darbą, kuriuo, esu tikra, naudojasi ir naudosis vogčiomis patys istorikai.. Diplomuotiems jis vis tiek bus - fėėė, inžinierius , ne istorikas, jam kažkodėl negalima, neleidžiama liestis ir tyrinėti tai, ką galbūt išpažįsta giliau ir išsamiau, nei valdiški profesionalai.
Jautri tema.Mane pačią gali bet kada atskirti nuo studijos vaikų tūlas paraidinis kontrolierius. Mat esu be legalių antpečių, be meno diplomų . Ir niekam nesvarbu, kad galbūt išmanau dailėtyroje daugiau, nei tie, per kurių barjerus turėčiau peršokti dėl popieriukų , kad vaikams esu reikalingesnė, nei projektiniai formalistai.
Studijos pamokose visu negražumu atsiveria valstybės priešiškumas laisvų žmonių gėrybiniams sambūviams ir kūrybinėms akcijoms. Bet kada gali įžygiuoti prokurorai su kratos orderiais "rodyk , Saule, savo popieriuką, įrodyk, kad nežaloji vaikų, kitaip nubausim už valstybės taisyklių pažeidimus."
Taip, jie turi pagrindo bausti už daug ką.Nekalbam pamokose valstybine kalba. Vaikai - maži, dar lituanisčių mokyklose neišmokyti. Kalbu lietuviškai -jie supranta, slebizavoju lenkiškai - netaiso. Mūsų kalba kita - teptukinė. Tačiau valstybės sąvaduose tokia dar neįrodyta, gali nubausti. Gali nubausti ir už tai, kad iš savo lėšų perku priemones be važtaraščių ir nesumoku mokesčių už vykdomą "ūkinę-meninę" veiklą. Kad grupė susirenka skirtingo amžiaus - nuo 5 iki 15-kos, nežymiu lankomumo,kam? Kam būtų ataskaitos - ponui Dievui? Kad nepaisome jokių metodikų, jas kuriame patys, kolektyviai, laiko nematuojame akademinėmis valandomis. Vaikai paprasčiausiai ilgiau valandos nenusėdi, jie gi vaikai...
Kai dailės mokytojo galvoje nėra mentalinio bloko: "esu išsilavinęs, su diplomu, o jūs dar žali, che-che, nieko dar jums neišeis" , tuomet ir grupė pagreitintai lavėja, randa individualias stilistikas, žaidžia teptuku, nelaukia nuorodų, kaip juo naudotis, klausia, aks neaišku. Sunkiau su tais, kurie iš gerų šeimų. Jie - drausmingi ir išauklėti, užsiblokavę vidujai paieškoms ir eksperimantams, išdresiruoti, laukia paaiškinimų, dairosi į kitus.Neprižiūrėti ir nesureguliuoti , na , pavadinkim juos iš vargingesnių šeimų - laisvi ir spontaniški kaip,motina gamta. Studijos elitas. Kaip ir tie, kuriuos augina močiutės- kaip karaliai karūnuoti beribe senelių meile, išskirtiniai, nes išmyluoti daugiau už kitus.
Privalau kaskart vis nustebinti, sugalvoti vis naują žaidimą, kitaip jie neateis ar pabėgs vidury pamokos. .Absoliuti savanorystė, savanorystės lygiava. Mano ir jų. Dėl to niekas nesijaučia verčiamas, skolingas.Neprivalau tūpčioti su saldainiais, kad tėvai nesiliautų mokėti už pamokų tęstinumą . Jiems nieko nereikia mokėti, taigi nepriklauso nuo tėvų norų, patys ateina neįpareigoti, SAVO NORU.
Smarkiai priklauso nuo draugų. Po 45 min nuo pradžios, kiemo draugai jau trypia už durų, zvangina langus, puldinėja snieguoti: " nagi greičiau, bėgam į kiemą, kiek čia gali terliotis". Danielius nepabaigė meškino fono, net teptukų neišplovė, paknopstom, neapsirengęs išlėkė dūkti su rogėmis . Laukas, laukiniai žaidimai - ir konkurentai, ir pagrindinė motyvacija, kodėl kas savaitę ten važiuoju. Savi, kaimynai, mylimi, socialinė atsakomybė ir moralinė pareiga - kad atrastų spalvotą gyvenimą bežemių ūkininkų rutinoje ir prievolėse.
Atvežiau plačių teptukų. Pasižymėjom kiekvienas atskirai, kad nesipainiotų bendroje krūvoje, Nerchau 16-ka. Atsirado daugiau azarto, ir papildomo laikas,. fonus liejo greičiau, nei su plonais. Bendras džiaugsmas - gavom dovanų , dar - kitokių dažų ir popieriaus. Taip netikėtai, siurprizas, sujaudino iki ašarų . Perdavė Stanislava iš Šiaulių, mažas gerumo stebuklas. Net neprašyta. Kaip ir geruoliai Dastikai, atsiuntė į kaimą dėžę akrilo, po Naujųjų , akrilui teko surengti atskirą pristatymą, vaikai nematė dažų tūtelėse, nežinojo, kaip su jais elgtis.
Tai Albertą įtikino, mat kaimo bibliotekoje visos sienos nukabinėtos Kristaus atvaizdais.
Vėl įsitikinau, kad klaida - leisti susėsti alkūnė prie alkūnės. Piešiniai gaunasi vienodi, kiti atkartoja tą, kuris pirmas uždėjo spalvas. Artimos piešimo kaimynystės rezultatas: 3 geltonos margos žuvys - mergaičių ir 3 raudonos - berniukų.
Žuvis jie tapė pirmąsyk, raginau paleisti fantaziją, mat gamtoje išskirtinai žuvys- kaip niekas kitas fantasmagoriškos, įvairiaspalvės. Kažkodėl vaikai nenoriai maišo spalvas, nors nesyk mokėmės, žino kaip jas sukurti, Ne, ima gatavas, nekuria savos paletės. Užduotis - kaip pripratinti naudotis įvairove? Kiekvienam nupirkti didžiuosius akvarelės rinkius dar - per brangu. Naudojam po 6-ias grynas spalvas iš rusiškų akvarelės rinkinėlių.
Tik 2 mažųjų žuvys žiūrėjo į kairę. Mažiausios Aurelijos, kuri mūsų būryje pirmąsyk pamatė dažus ir spalvas, ir užsidegė suaugusi būti dailininke. Ir Albertas, kurio vaizdiniai - originaliausi, nuplukdė raudoną karosą į kairę. Nes abu kairiarankiai? Įdomu vis tik - kodėl? Mįslė liko neįminta.Žuvys - nebylios, nepaklausi, kuo skiriasi kairiosios nuo dešiniųjų .
Jau antroji smurto situacija. Eda išsiterlino veidą juodai, pasimetė, kai visi choru pratrūko juoktis.. JIe kvatojosi vis garsiau, kaip įpratę mokykloje, jos akyse tvenkėsi ašaros, neturėjo veidrodžio,mozojosi vis juodžiau. Natūrali reakcija - paimi vaiką už rankos ir nuplauni vandens kibire, nušluostai, nejučia prisilieti prie žando, nėra kitos išeities. Pamokslavimai, kad "juoktis - negražu" -senos pedagogikos metodika, jie kurti žodinei didaktikai.. Nesiliesti ir nesikišti, namatyti vaiko sąlyčio su patyčiomis - naujojo, abejingojo, smurtinio mokytojavimo žala. Apsimazgojus, visiems tapo ramu, psichotrauma nesifiksavo. Jūros vanduo ir pas Edą nusiliejo žydras, be tamsių nuoskaudų plėmų .
Dedu vaikų nuotraukas jų atsiklausiusi ir ... baiminuosi negerų dėdžių gašlių akių. Tebūnie tai tiesiog kaimas, be pavadinimo.Kad jo nežinomi vaikai, studijiečiai, jaustųsi saugūs. Kai Deimantę prokurorai grąžins į normalią, padorią Neringos šeimą, galbūt išdrįsiu ir mūsų švento kaimelio vardą atskleisti, jausiuosi saugi ir ginama GEROS VALSTYBĖS.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą