2012 m. rugpjūčio 1 d., trečiadienis

Laibo's dailės mailius'2012



Kas: paroda Lietuvos dailė'2012: 18 parodų.
Kur: ŠMC

Vertinimai: 4 iš 10




Dar prieš 5 metus būčiau burnojusi: kokių šiukšlių primėtė? ar tai patyčia iš parodos lankytojo ir popierinis blefavimas? kur kūrybinės pastangos ar avangardo užuomazgos? Šiandien  ŠMC  surengtą vasarinę kariotiškių imitaciją vertinu pažangiau. Jei  šiuolaikinis menas -  visuomenės veidrodis, tuomet LD'12  -  gera, drastiškai konceptuali,  net per daug stilinga, sąžininga, gal ne iki galo skaidriai išpildyta, bet -   šiuolaikinio meno paroda , šiuolaikinės Vilniaus dailės panoramos  "juodoji puta", gedulo juostelė. Labai smagi ekspozicija, su sarkastiško humoro užtaisu. Joje  kaip ant delno - kas inovatyvaus  vyksta čia ir dabar po Vilniaus dangum. Tiksliai pagautos  ir perteiktos išėjimo, nuosmukio,  totalios ubagystės, marginalinių personų šmėžavimo  nuotaikos. Jau įprasta kiekviename kampe "prie meno"susitikti ir girdėti kamertoną: " na va, jau išvažiuoju, o tas  anas irgi išvažiiuoja, o gal girdėjai kaip tam sekasi, kur Niujorke bandė? kur jis? ... kur ji?... nežinia, bet sakė tikrai negrįš...   ".Tuštėjančio buto  ar apleistos dykynės atmosfera vyrauja ir parodoje : mėtosi išvykstančių  ar jau seniai išvykusių šeimininkų  draiskalai,daiktų nuoplaišos,  kas naujieji įsikels , dar nežinia ...  niekam nereikalingi dailės palaikai

 Didžiąją dalį eksponatų sudaro popierių kalnai. Įspūdis, jog patekai  į raštvedybos archyvą, sukrautos šūsnys A4 formato lapų. Matyt, kuratoriai tapo priklausomi nuo konkursinio  rašymo - nuo projektų teikimo finansavimui gauti. Aplankus  su aprašais ant kėdžių ir grindų  vertinčiau kaip LT  šiuolaikinio meno ryklių, okupavusių ŠMC, print- artą "Atrajojam, ką žiaumojom."   

Smulkiai, gera  literatūrine kalba juose buvo pateikti tekstai,  iššifruotos eksponatų autorių neva gilios, užslėptos mintys. Paaiškinta- kas ir kaip -  išsamiai avansu, kad  - neduok Dieve- nereikėtų po parodos aiškintis-teisintis, kaip tarkim dėl metalinio rūdvamzdžio Neryje prieš visuomenę: kodėl tai menas, ir kokie visi durni , kad   jo nesupranta. Tekstų autoriui - pagarba: įdomios, vertingos mintys. Teisinga būtų palikti greta šių  įtaigių mini esė tuščius  baltus ekranus.Žiūrovo vaizduotė pati nupieštų meną  pagal gerą tekstą, nesikankintų kergdama  pusžalį  non-konceptualų darbelį su profo tekstu. Tarpusavyje  tekstai ir  dauguma darbelių  mažai turėjo bendro,  pritemptai ir silpnai  siejosi.

Patiko bajeris  su Tado Šarūno  mėgėjiškomis fotografijomis. Laiko mašina tarsi persikėliau į tarybinius laikus .Tuomet išmanūs muziejininkai apkaišiodavo disidentišką dailę tekstais apie komunizmą. Dabar išmanūs parodų kuratoriai apkaišo  mėgėjiškus pateikinius  palydimais tekstais  apie
trauminę istorinę praeitį, apie sovietizmo žaizdas,  apie kultūrinę invaziją ir bla-bla-bla, išraityta sorošine ezopo kalba.  . Nuotraukose  baltas kosmonautas su skafandru buvo įmontuotas LAZDYNUOSE  ( invazinių kosmonautų pastatytame rajone!) , Kernavėje ir kitokiose atvirukinėse-suvenyrinėse  LT zonose. Kaip futuristinė  apokaliptinė  mintis apie ufonautų įsiveržimą - visai būtų įdomu. Tačiau  kam spekuliuoti tautos kančia? Negi negalima be "istorinių žaizdų"?   Kegėbistai  imperialistai  buvo baisesni už baltą kryžiuotį, ar seneliai Tadukui to nepasakojo?   Ar autorius orientavosi iškart į užsienio vojažus?




 
Viršuje, mano galva,  konceptualiausia  parodos skulptūra.  Deja, pamečiau parsineštos makulatūros šūsnyje  autorių. Galingas įvaizdis. Tarybinis aplūžęs , inventorizuotas uazikas su atlapotomis skersai durimis, į visas įmanomas šalis  - UK, USA, VOKIETIJą ir tt, su klasikinių  skulptūrų-muliažų nuolaužomis pardavimo bagažinėje (taip, geriausieji čia likę modernistai - kaip tos  suknežintos antikinių galvos parsiduoda be vadybininkų už grašius), ir dvi nukirstų berželių  krūvelės  šalimais. Dėl jų  susimąsčiau. Berželiai kaip potencialas -  galėtų būti remonto lentos  autolūženai (LT moderniai dailei), bet gali būti ir
inkvizicijos laužai, ant kurių   bernardinai  su Siaurusevičium priešakyje sudegins prisiminimus apie avagardinę disidentinę dailę, į kurios   ataskaitines sugužėdavo pusė Lietuvos, pasisemti oro išgyvenimui po okupanto gaubtu. Gal tie berželiai - jaunieji menininkai, kuriuos nukirto postkrizinio  Laiko kardas?Darbas - 100 balų.

Kardą irgi radau. Vidaus kiemelyje kabojo surūdijęs, it  praėjusio amžiaus pilkapio radinys,kokio nežinomo kunigaikščio pasididžiavimas,   po krepšinio stovu (neradau autoriaus pavardės) . 
Įtaigi, lakoniška, daugiaprasmė, socializuota  VIZIJINĖ metafora. Gyvename šalyje, kurios dvasinis centras -KREPŠINIS su surūdijusiu istoriniu kaklaraiščiu . Didinga, vainauskų@Co  verslo išgremžta šalis -aikštelė,už kurios ribų yra  išstumti antstatatai,  - menai, ryškūs talentai, priešakinis jaunimas. 

 Ta pati idėja buvo pakopijuota  parodos pristatymo vaizdo performance "R. Ubartas" . KOdėl neįdėjo į jutūbę? Vaizdinys -mąslus, bet mintis netiksli, dėl ko ir kūrinys - beveik nesąmonė, su kašio stovu ir uaziku nesulyginsi. Klipe  R. Ubartas mėto diską į ŠMC salės sieną. Betgi jis ne krepšininkas!!! ir net ne sunkumų kilnotojas  R.Vyšniauskas, kuris galėtų imituoti nubukintą, vargo prispaustą  Lt pilietį.  Ir net ne antikos skulptūrinis tipažas Disko metikai iš meno duonos  neatima, nėra bendro iždo siurbėlės, kaip kašiorai  .Matau dažnai,  kokiomis ankštomis sąlygomis jie aria Lengvosios atletikos manieže iš entuziazmo.R. Ubartas jiems  treneriškai atidžiai  patarinėja , būsimeji atletai mokosi iš jo filmuotos medžiagos analizės. Su tuo disku reikėjo vožtelt  į klipo autorių smegenines, kad  moderniau pradėtų mąstyti, nejuodintų  lengvaatlečių,  tylių herojų ir berniukų teigiamų pavyzdžių. nevalia tyčiotis iš sporto avangardo..


















Vaizdo salėje buvo perliukų. Krintanti neoninė žvaigdžė. TVF  (tarpt. valiutos fondo) nukalto globalaus Skurdo Kardo misija yra nukirsti iš padangių vos spėjusias pakilti  įvairių tautų žvaigždes. Nesvarbu -  meno, sporto ar mokslo. Svarbu priversti šąlį  pasiskolinti ir lupti procentus.
"Atspindžių girios kronikose" įsižiūrėjau į  aristokratišką, nuarišką miško nimfą su 70-ųjų trikotažine suknele . Pagarba, tarybinis vintažas, stipriai veža.

Estetiniu požiūriu stilingiausios pasirodė ŠMC  kėdutės, prilaikančios langus nuo skersvėjų. Organiškai žiūrėjosi net be ilgo lydimojo teksto apie postsovietinį "baltą vakuumą".Smagios art-smile'inės  plastmasės.     

 D. Mikšio "Kopija"  - be konkurencijos. Fantastiškas, šmaikšus  videospektaklis apie 4 rūpintojėlius,  atpažįstamus depresuojančios bohemos tipažus. D.M. vaidinimas tryško modenaus meno kūryba,  nepanašėjo į   copy-paste'intas  originalų atliekas, kurių apstu Vilniaus galerijose.Dauguma darbų, iškyrus atvirai išpažintinę D.Mikšio kopiją, transliavo vienintėlę info " kur ir nuo ko gi  autorius nusižiūrėjo idėją?siužetą?  ką tai turi bendro su konceptais ar bent jau absurdo žaidimais?"       

 Radau   tądien ir 19-tą parodą (žr. foto  žemiau) . Šiek tiek atokiau nuo  parodų rūmų, Kalvarijų turguje .Kartono instaliacija : "Proceso Pabaiga: Išgyvenimas " . Kasdien vyksta,nemokamai,  14-15 val, su akustiniais elementais ir nuolatiniais  performanso statistais bei gyvais autoriais  .Ir geležies daug ,surūdijusios , santechnikos mažmožių įlankose, įskaitant I.Šimonytės kuruojamas skulptūrėles- kasos aparatus. Prekybininkai susimąstę ir tylintys  vyniojasi  palapines, kraunasi prekes į uazikus, išrinkinėja konstrukcijas . Vaizdinys , konceptualiai  ir stilistiškai artimas LD'2a012.Trūko tik popieriukų su  giliaminčiais prierašais ir kuratorių pavardėmis. Net tetulės prie kėdučių  stovyniavo. Nors imk ir uždenk  stikliniu gaubtu su užrašu "Gugenhaimo aukų muziejus'