Kur: ŠMC
Vertinimai: 4 iš 10
Dar prieš 5 metus būčiau burnojusi: kokių šiukšlių primėtė? ar tai patyčia iš parodos lankytojo ir popierinis blefavimas? kur kūrybinės pastangos ar avangardo užuomazgos? Šiandien ŠMC surengtą vasarinę kariotiškių imitaciją vertinu pažangiau. Jei šiuolaikinis menas - visuomenės veidrodis, tuomet LD'12 - gera, drastiškai konceptuali, net per daug stilinga, sąžininga, gal ne iki galo skaidriai išpildyta, bet - šiuolaikinio meno paroda , šiuolaikinės Vilniaus dailės panoramos "juodoji puta", gedulo juostelė. Labai smagi ekspozicija, su sarkastiško humoro užtaisu. Joje kaip ant delno - kas inovatyvaus vyksta čia ir dabar po Vilniaus dangum. Tiksliai pagautos ir perteiktos išėjimo, nuosmukio, totalios ubagystės, marginalinių personų šmėžavimo nuotaikos. Jau įprasta kiekviename kampe "prie meno"susitikti ir girdėti kamertoną: " na va, jau išvažiuoju, o tas anas irgi išvažiiuoja, o gal girdėjai kaip tam sekasi, kur Niujorke bandė? kur jis? ... kur ji?... nežinia, bet sakė tikrai negrįš... ".Tuštėjančio buto ar apleistos dykynės atmosfera vyrauja ir parodoje : mėtosi išvykstančių ar jau seniai išvykusių šeimininkų draiskalai,daiktų nuoplaišos, kas naujieji įsikels , dar nežinia ... niekam nereikalingi dailės palaikai .
Didžiąją dalį eksponatų sudaro popierių kalnai. Įspūdis, jog patekai į raštvedybos archyvą, sukrautos šūsnys A4 formato lapų. Matyt, kuratoriai tapo priklausomi nuo konkursinio rašymo - nuo projektų teikimo finansavimui gauti. Aplankus su aprašais ant kėdžių ir grindų vertinčiau kaip LT šiuolaikinio meno ryklių, okupavusių ŠMC, print- artą "Atrajojam, ką žiaumojom."
Smulkiai, gera literatūrine kalba juose buvo pateikti tekstai, iššifruotos eksponatų autorių neva gilios, užslėptos mintys. Paaiškinta- kas ir kaip - išsamiai avansu, kad - neduok Dieve- nereikėtų po parodos aiškintis-teisintis, kaip tarkim dėl metalinio rūdvamzdžio Neryje prieš visuomenę: kodėl tai menas, ir kokie visi durni , kad jo nesupranta. Tekstų autoriui - pagarba: įdomios, vertingos mintys. Teisinga būtų palikti greta šių įtaigių mini esė tuščius baltus ekranus.Žiūrovo vaizduotė pati nupieštų meną pagal gerą tekstą, nesikankintų kergdama pusžalį non-konceptualų darbelį su profo tekstu. Tarpusavyje tekstai ir dauguma darbelių mažai turėjo bendro, pritemptai ir silpnai siejosi.
Patiko bajeris su Tado Šarūno mėgėjiškomis fotografijomis. Laiko mašina tarsi persikėliau į tarybinius laikus .Tuomet išmanūs muziejininkai apkaišiodavo disidentišką dailę tekstais apie komunizmą. Dabar išmanūs parodų kuratoriai apkaišo mėgėjiškus pateikinius palydimais tekstais apie
trauminę istorinę praeitį, apie sovietizmo žaizdas, apie kultūrinę invaziją ir bla-bla-bla, išraityta sorošine ezopo kalba. . Nuotraukose baltas kosmonautas su skafandru buvo įmontuotas LAZDYNUOSE ( invazinių kosmonautų pastatytame rajone!) , Kernavėje ir kitokiose atvirukinėse-suvenyrinėse LT zonose. Kaip futuristinė apokaliptinė mintis apie ufonautų įsiveržimą - visai būtų įdomu. Tačiau kam spekuliuoti tautos kančia? Negi negalima be "istorinių žaizdų"? Kegėbistai imperialistai buvo baisesni už baltą kryžiuotį, ar seneliai Tadukui to nepasakojo? Ar autorius orientavosi iškart į užsienio vojažus?
Viršuje, mano galva, konceptualiausia parodos skulptūra. Deja, pamečiau parsineštos makulatūros šūsnyje autorių. Galingas įvaizdis. Tarybinis aplūžęs , inventorizuotas uazikas su atlapotomis skersai durimis, į visas įmanomas šalis - UK, USA, VOKIETIJą ir tt, su klasikinių skulptūrų-muliažų nuolaužomis pardavimo bagažinėje (taip, geriausieji čia likę modernistai - kaip tos suknežintos antikinių galvos parsiduoda be vadybininkų už grašius), ir dvi nukirstų berželių krūvelės šalimais. Dėl jų susimąsčiau. Berželiai kaip potencialas - galėtų būti remonto lentos autolūženai (LT moderniai dailei), bet gali būti ir
inkvizicijos laužai, ant kurių bernardinai su Siaurusevičium priešakyje sudegins prisiminimus apie avagardinę disidentinę dailę, į kurios ataskaitines sugužėdavo pusė Lietuvos, pasisemti oro išgyvenimui po okupanto gaubtu. Gal tie berželiai - jaunieji menininkai, kuriuos nukirto postkrizinio Laiko kardas?Darbas - 100 balų.
Kardą irgi radau. Vidaus kiemelyje kabojo surūdijęs, it praėjusio amžiaus pilkapio radinys,kokio nežinomo kunigaikščio pasididžiavimas, po krepšinio stovu (neradau autoriaus pavardės) .
Įtaigi, lakoniška, daugiaprasmė, socializuota VIZIJINĖ metafora. Gyvename šalyje, kurios dvasinis centras -KREPŠINIS su surūdijusiu istoriniu kaklaraiščiu . Didinga, vainauskų@Co verslo išgremžta šalis -aikštelė,už kurios ribų yra išstumti antstatatai, - menai, ryškūs talentai, priešakinis jaunimas. Ta pati idėja buvo pakopijuota parodos pristatymo vaizdo performance "R. Ubartas" . KOdėl neįdėjo į jutūbę? Vaizdinys -mąslus, bet mintis netiksli, dėl ko ir kūrinys - beveik nesąmonė, su kašio stovu ir uaziku nesulyginsi. Klipe R. Ubartas mėto diską į ŠMC salės sieną. Betgi jis ne krepšininkas!!! ir net ne sunkumų kilnotojas R.Vyšniauskas, kuris galėtų imituoti nubukintą, vargo prispaustą Lt pilietį. Ir net ne antikos skulptūrinis tipažas Disko metikai iš meno duonos neatima, nėra bendro iždo siurbėlės, kaip kašiorai .Matau dažnai, kokiomis ankštomis sąlygomis jie aria Lengvosios atletikos manieže iš entuziazmo.R. Ubartas jiems treneriškai atidžiai patarinėja , būsimeji atletai mokosi iš jo filmuotos medžiagos analizės. Su tuo disku reikėjo vožtelt į klipo autorių smegenines, kad moderniau pradėtų mąstyti, nejuodintų lengvaatlečių, tylių herojų ir berniukų teigiamų pavyzdžių. nevalia tyčiotis iš sporto avangardo..
Vaizdo salėje buvo perliukų. Krintanti neoninė žvaigdžė. TVF (tarpt. valiutos fondo) nukalto globalaus Skurdo Kardo misija yra nukirsti iš padangių vos spėjusias pakilti įvairių tautų žvaigždes. Nesvarbu - meno, sporto ar mokslo. Svarbu priversti šąlį pasiskolinti ir lupti procentus.
"Atspindžių girios kronikose" įsižiūrėjau į aristokratišką, nuarišką miško nimfą su 70-ųjų trikotažine suknele . Pagarba, tarybinis vintažas, stipriai veža.
Estetiniu požiūriu stilingiausios pasirodė ŠMC kėdutės, prilaikančios langus nuo skersvėjų. Organiškai žiūrėjosi net be ilgo lydimojo teksto apie postsovietinį "baltą vakuumą".Smagios art-smile'inės plastmasės.
D. Mikšio "Kopija" - be konkurencijos. Fantastiškas, šmaikšus videospektaklis apie 4 rūpintojėlius, atpažįstamus depresuojančios bohemos tipažus. D.M. vaidinimas tryško modenaus meno kūryba, nepanašėjo į copy-paste'intas originalų atliekas, kurių apstu Vilniaus galerijose.Dauguma darbų, iškyrus atvirai išpažintinę D.Mikšio kopiją, transliavo vienintėlę info " kur ir nuo ko gi autorius nusižiūrėjo idėją?siužetą? ką tai turi bendro su konceptais ar bent jau absurdo žaidimais?"
Radau tądien ir 19-tą parodą (žr. foto žemiau) . Šiek tiek atokiau nuo parodų rūmų, Kalvarijų turguje .Kartono instaliacija : "Proceso Pabaiga: Išgyvenimas " . Kasdien vyksta,nemokamai, 14-15 val, su akustiniais elementais ir nuolatiniais performanso statistais bei gyvais autoriais .Ir geležies daug ,surūdijusios , santechnikos mažmožių įlankose, įskaitant I.Šimonytės kuruojamas skulptūrėles- kasos aparatus. Prekybininkai susimąstę ir tylintys vyniojasi palapines, kraunasi prekes į uazikus, išrinkinėja konstrukcijas . Vaizdinys , konceptualiai ir stilistiškai artimas LD'2a012.Trūko tik popieriukų su giliaminčiais prierašais ir kuratorių pavardėmis. Net tetulės prie kėdučių stovyniavo. Nors imk ir uždenk stikliniu gaubtu su užrašu "Gugenhaimo aukų muziejus'
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą