2014 m. spalio 25 d., šeštadienis

Kaimo studija'14: laiškai - ženklai-prisilietimai

Kas: tema:  įspūdžiai po  kelionės į spektaklį
Kada: 2014/04/23
Art: J.-F.Millet. Messages from the sea.

Dieną paženklino reikšmingi laiškai. Skaitydama pirmąjį whatsapp'e sušilau  atšiauriame spalio gruode. Tiek daug jis spinduliavo jautrumo, dvasios jėgos,  nuoširdaus  palaikymo, kurio nesuteiktų  psichotreningai ir saviįtaigos, vitaminai ir raminamieji, žaliavalgystė ir kylantys ekonomikos rodikliai. Draugė rusė  parašė  lietuvei merginai, kuri  psichologiškai palūžo pirmoje darbovietėje, patarpininkavau persiunčiant gerąją žinutę:

"Dorogaja... Milaja nasha devochka, devushka:)  ocenj chociu pozelatj terpenija i vsegda veritj v glavnuju celj, kotoruju ti uze ja uverenna imeesh. Na puti k etoj celi, vsegda bivaet slozno ( tak skazatj besplatnij sir toljko v mishelovke), no prelestj v tom ,cto tebe nikogda ne dajutsia ispitanija sloznee, nezeli ti mozesh preodoletj, znacit ti na eto sposobna, i eto fakt! Oglianuvshisj nazad i vspominaja etu situaciju ti pojmiosh cto eto vsio bilo nuzno tebe, dlia zakalki charaktera i dlia navikov kotorie tebe v buduschem prigodiatsia. Eto vsio radi tebia vse eti sloznosti, no oni vo blago tebe, poverj:) eto ja na opite svojom poniala:) poetomu nos kverhu, misli pozitivnie, ti siljnaja, profesionaljnaja, umnaja! Poverj, potom posmotrish na vsio eto s ulibkoj, i blagodarnostju:) celuju, liubliu:)"
 ( Vertimas: Brangioji... Mieloji mūsų mergaite, mergina :))) labai noriu palinkėti kantrybės ir visada tikėti  pagrindiniu tikslu, kurį tu tiriausiai jau turi. Pakeliui į šį tikslą visada būna  keblumų ( nemokamas sūris būna tik pelėkautuose), tačiau grožis tame, jog tu niekada negauni išbandymų sudėtingesnių, nei sugebėtum įveikti, vadinasi, tu  sugebi juos įveikti, ir tai - faktas! Atsigręžusi atgal ir prisimindama šią situaciją, tu suprasi, jog visa tai buvo reikalinga charakteriui užgrūdinti ir įgūdžiams, kurie tau ateityje pravers. Tai vis dėl tavęs šie sudėtingumai, tačiau jie į gera, patikėk :)) tai aš iš savo patirties supratau:0 todėl nosį- aukščiau, mintys pozityvios, tu stipri, profesionali, protinga! Patikėk, vėliau į visa tai pažvelgsi su šypsena ir padėka :)))  bučiuoju, myliu :)))"              

Kaip gaila, kad kompas neperteikia siuntėjo autentiškų rašmenų. Jie ištrintų  ciniškas abejones, jog - laiškas tėra  "copy-paste from google". Priešingai -  ranka rašytas, rašančiojo kvėpavimo sušildytas ir  intymaus  kvapo palydėtas laiškas yra kaip rankraštinė, manuskriptinė dovana,  gyvo ryšio paliudijimas. Juk kažkas  skyrė  brangų laiką tau  ir tik tau,  rado  vienetinius žodžius man ir tik man, išlukšteno ir pakylėjo kontaktą iš technologijų džiunglių iki sielų muzikinių sąskambių Kažkada visi, nepakantūs žmogaus robotizacijai, visi,  kam rūpi gyvos širdžių jungtys, grįš prie ranka rašytų  laiškų. Juos galima  bus apipiešti emociniais paveikslėliais , palydėti  škicais ir eskizais, t.y. išskirti autorystę  iš beveidžių, negyvų  copypeistinių šypsnių, palikti žmogišką, nekompiuterizuotą pėdsaką kito žmogaus širdyje . Jau  korėjiečiai Samsungo 4D ipadams  grąžino ir rašiklį ir  rašymo ranka programas.  Sunkiai mokausi jų tabletėje lyg pradinukė išvedžioti  savo vardą ranka, kuri  seniai prarado asmeninio, autorinio  šrifto įgūdžius.

  Antrą laišką Diana perskaitė garsiai  pamokos dalyviams.  Jį  išdailino smetonsku, kaligrafiniu dailyraščiu  GINTA, atsiuntusi dar  mums akvarelinio popieriaus, teptukų, Rafaelo saldainių ir nuotaikingų 2015 m kalendoriukų. JOs dukra į siuntinį įdėjo knygą su įspūdingomis iliustracijomis. Sutarėme, kad kiekvienas knygą laikys po savaitę, o po to ją padovanosime bibliotekai:
  
" Sveika, gerbiama Saule ir šaunūs vaikai, 
Gintos laiško faksimilė
Virtualiai Jus pažįstu jau ne vienerius metus. Stebiu Vaikų meno studijos veiklą , iš Jūsų  visų mokausi gyvenimo džiaugsmo, meilės ir nuoširdumo. Kadangi žinau Jūsų vardus, norėčiau trumpai prisistatyti ir aš, nenoriu  Jūsų išgąsdinti.
Esu Ginta, man labai patinka fotografija ir mados istorija. Auginu devynerių metų dukrytę, kuri mėgsta šokti ir žaisti šachmatais. 
Mieli vaikai, linkiu Jums kurti, klausytis širdies , nebijoti būti savimi. Meno paieškos kartais būna labai nelengvas darbas, bet kiek jis teikia atradimų ir džiaugsmo! Siunčiu Jums  dovanų ir geros nuotaikos  saldainių." 

Visi pasijutom ypatingi, atmintini ir dar labiau mylimi. Šią  pakylėtą sielų sąšaukų būseną  nebent  kokia bevaikė  pikčiurna filosofė N. V.  gali pravardžiuoti hipsterių neoekkleziastu. JOs nusivylimui - mums kartu buvo gera taip, kaip jai niekada nebus -  tol , kol nesiliaus kitų  piktai pravardžiuoti ir  rūšiuoti
 ---------------
Po spektaklio su režisiere Agne Dilyte ir aktoriais
 Skubėjome kuo greičiau išsakyti vaizdiniais įspūdžius iš kelionės į teatrą prieš kelias savaites. Irgi parsivežiau neišdildomų įspūdžių. Išvargau nuo įtampos tiek, kad net apsirgau. Vienam žmogui suganyti gatvėmis zyliojantį 10-ką - lyg karinė operacija. Kitomis akimis pamačiau Vilniaus viešas erdves -  jos nesaugios, mirtinai pavojingos vaikams. Įvažiavimas į požeminę aikštelę prie Swedbanko - mirtinas. Stryksi  kas pėsčiųjų zona - ir iššoka iš pragaro mersas į glėbį,  kruvinas trileris .

Trikampės geležinės skulptūros prie Kamerinio teatro - mirtinai pavojingos. Kai vaikai ant jų sulipo fotografuotis -  nesusitvardžiusi ėmiau rėkti, kad liptų žemyn, mat aštrios geležinės piramidžių briaunos tykojo prakirsti jų galvas,  netyčia suklupę jie  kristų pakaušiais iš aukštai ant betono. Didžiausią stresą įvarė dingusi Viktorija - išėjo iš teatro su minia, nepalaukė visų. Neigiamos emocijos - mamų eilėje prie tualeto. Paniekinamai ir niūriai stebeilijosi į tuteišakalbius vaikus, neatliepė jų  pasisveikinimo šypsenų. Skaudžiausia patirtis - neįsidėjau sumuštinių visiems  užkrimsti. Pasirodo,
kai kurie vaikai išvažiavo alkanais pilvais ir spektaklio metu nuolat dejavo į ausį: "Labai pilvą skauda."  Pilvai liovėsi skaudėti, kai užvažiavome pakeliui namolio l į Maksimą ir sukirtome po bandelę su pienu.

Kelias dienas po to  skausmingai krimtausi - na kaip nepagalvojau dėl maisto? Užpavydėjau nesikremtančiai Rasai Dičpetrienei, kuri triukšmingai per radiją reklamavo masinį vaikų bėgimą prieš skurdą ( virš 40 tūks dalyvių). Pagal sumanymą bėgikų tėvai turėjo pervesti litus į fondą "SOS vaikai" , už surinktas lėšas bus statoma  tolimoje Afrikoje  nepamenu - ligoninė ar mokykla. Jei  mūsų studijos vaikai prabėgtų organizatorės maratone, jų skurstančių  draugų  pilvai mažiau maustų iš bado? Kažin... Teisinga, žmogiška, šiuolaikinė  labdara - nunešk  tyliai sumuštinį ar gerus batus pusbadžiam, šąlančiam kaimynų vaikui,  paremk VIENĄ TALENTINGĄ VAIKĄ, kurį pažįsti asmeniškai,  nespekuliuok jo skurdo kančiomis dėl  tarptautinių fondų  steigėjų, nematomų finansininkų pelno. 

 Mūsų  šaunioji, linksmoji Agata galėtų  pamokyti , kaip kovoti su vaikų skurdu, jei valstybė jo aklai ir nusikalstamai  nemato. Nusipirkusi hamburgerį, suvalgė tik pusę, o likusią dalį ir bulvytes free  noriai ir draugiškai padalino bendrakeleiviams mašinoje.       

Kokie stipriausi įspūdžiai iš  Agnės Dilytės  nuotaikingo spektaklio "Negalima!" ? 

"Kampas, kampas" , - mergaitės sušoko ryškiausios personalijos - valdingos Karalienės reguliuojančių  rankų breiką. Priedainis "kampas, kampas" papildė vaikų slaptų šriftų lobyną. Pamokos gale gavau "kampo, kampo" šokį-žinutę  vos tik įsakmiu balsu  paprašiau visų atsitraukti nuo Valerijos ir leisti jai ramiai pabaigti Vilniaus jūrą su gulbėmis.
 
Planetos  danguje. O taip! Antroje vaidinimo dalyje visi vaikai subėga  į sceną ir, pavirtę astronautais keliauja per Visatą, stebi planetas ir žvaigždes  -kino filmą  ekrane. Ši kosminė kelionė įsirėžė ir Dominykos atmintin. Galbūt, jei surasime rėmėjų ar ispanų draugų, nukaksime paaugę į fantastišką nuotykių šalį -  ISLA MAGIC pažintinį ir poilsio parką Sevilijoje. Ten naujausių technologijų Planetariume su šeima   buvom užburti 3D  amerikoniško mokslinio-dokumentinio filmuko apie kelionę per Saulės sistemą..
 www.islamagica.es

Valerija: Jūra Vilniuje
 Jūra. Hm... Kur gi Vilniuje jūra? Ją su gulbėmis  ir debesimis išliejo mažylės dvynukės. Joms jūra nustelbė spektaklį. Pasirodo, jūra - tai  upė Neris. Mažylės dar nematė jūros, neskiriia vandens telkinių. O Neries platybės su siaura Merkio arterija nesulyginamos.Jei Merkys - upė, tada Neris, vaiko žvilgsniui, žinoma - jūra.


Aurelija: kelias prie Vilniaus jūros 
Swedbankas. Jį nupiešė Gintos atsiųstomis kreidelėmis Diana . Prieš spektaklį savo atvežtą žiūrovų grupę pavedžiojau po Swedbanko įmantrų  sodą su vaizdu į upę-jūrą. Viena iš gražiausių  sostinės urbanistinių erdvių. Davėmės 
mediniais laiptais  iki nusiplūkimo. Piešinyje ir užrašas atsirado " Moj Dziatr ". Spektaklis patiko vyresnio amžiaus - virš 8 vaikams, norėtų dar ir dar jį peržiūrėti,  priėmė per iškabą "moj" .









Eda.Malūnsparnis prie Neries
Malūnsparnis.  Eda kruopščiai atkūrė malūnsparnį aikštelėje. Jai teko laimė pamatyti iš arti, nuo banko apžvalgos aikštelės, kaip leidžiasi malūnsparnis, kaip įsodina  keleivius. Jarekas rėkė: "Nenoriu jokio teatro, noriu  tik skraidyti su  malūnsparniu." . Pasidalinau  karčia gyvenimo išmintimi: "tai brangus malonumas, ne visiems įkandamas. Jei užaugęs kažkaip prasimanysi pinigų, skraidysi  kiek panorėjęs, gal ir pats įsigysi savo raudoną  laumžirgį." Irgi  ne perseniausiai užsidegiau aistra išmokti pilotuoti lėktuvėlį ,  atgaivinti  žymių giminaičių aviatorių genus. Deja, lietuviškų pamokų įkainiai mirtinai  nustelbė genų šauksmą ir vaikystės svajonę.

Džipas. Kšysius nupiešė  džipą ir kelią . JIs važiavo anąkart priekyje, labdaros pagalbininko visureigyje. Kelio motyvai atsikartojo daugumos vaikų piešiniuose, Juk keliavo net 30 kiliometrų, asfalto sužymėjimai jų sąmonėje ( ir atmintyje)  susiliejo su  teatro vaidinimu. Pamokos gale gavau vaizdinį Kšysiaus laišką, nubėgo, iš namų atnešė  džiugią ryškiaspalvę Tabariškių bažnyčią: "Saule, tai dovana - tau". Šis jo piešinys buvo nepalyginamai gražesnis , nei paskubomis ką tik pamokoje  pabrūkšniuotas džipas.

- Neimsiu,  dovanok jį mokyklos mokytojai. Jai piešei, tegu  ir turisi. Mums kažkodėl nepasistengei....   

 Kšysius išėjo trumpam pamąstyti. Grįžo su pasiteisinimais:
Tabariškių legenda , dailininkė Ana Krepštul 
- Ne, čia tikrai tau, nuoširdžiai. Tabariškėse irgi gyveno garsi dailininkė Ana Krepštul. JI nevaikščiojo, bet  tapė dailius paveikslus, kaip ir tu. MOkykloje  tapiau dėl pažymio, todėl gražiau išėjo. 


 Atvirai rodžiau  vaikams įsiskaudinimą:
- Nerašau pažymių, dėl to man galima atmestinai , bet ką iškišti ant  geriausio dovanoto popieriaus? Negi tam važinėju, kad liūdintumėt  abilekokiomis  peckionėmis? 
 Kšysus  šįsyk išsisuko:
Art: Kšystof. Tabariškių bažnyčia
- Neleidi flomasteriais, o su jais geriausiai pavyksta. 

 Pasispyriojusi,  priėmiau jo įžvalgų  ryškų  laišką - kaip priesaiką  prilygti  Anos Krepštul dvasios žygdarbiui. Kaip raginimą tapti neatsiejama permanentine  kaimo dalimi, o ne labdaros  turiste , kuri  kaip anuo malūnsarniu nusileidžia  nustebinti cirkais vaikų, negarantuodama jiems bendros veiklos tęstinumo. 




2014 m. spalio 17 d., penktadienis

M.Šagalo meilės litografijos Liepojoje

Kas: M. Šagalo litografijų paroda "Stebuklo nuojautos"
Kur : Liepojos muziejuje
Iš kur: iš Prancūzijos privačių kolekcijų.
Kada:  2014/09/28, per uždarymą

 Įstabi  pasaulinio dailininko paroda Liepojoje veikė visą vasarą. Latvijos kurorto muziejus - jaukus, tykus, toks naminis-kiliminis-pašnabždinis, bet su  būtinu šiuolaikiniu tiesmuku dieniniu apšvietimu. Tarsi sutvertas M.Šagalo subtiliajam, punktyriniam, plunksniškai oriniam  braižui ir  miniatiūrinėms  kompozicijoms. Tarkime, NDG platybių  tūriuose jo kūrinių stebuklingas vidinis švytėjimas dingtų,kaip dingsta iš eterio drugelių pasteliniai ornamentai , vos tik jie  pritūpę suglaudžia sparnus ant betono sienos. Užtat mažytėse šiltose  trijose muziejaus  salytėse  trys skirtingi  M.Šagalo  ciklai nutūpė patogiai, įsitaisė kaip namie, intymiai, įvairiais  požiūriais :architektonikos,  temų sąšaukų, biografiniu .


M. Shagal
Pristatytos litografijos iš 3 jų ciklų, ženkliai atskirtų  ir chronologinio Laiko juostoje, ir  menininko meilės raidos bei  kūrybinės brandos Laiko tėkmėje.  


1. 12 Izraelio genčių 
12 litografijų iš ciklo"12 Izraelio genčių" (12 "Tribes of Israel")  - tai eskizai vitražams, kuriuos  70-metis dailininkas  baigė kurti 1961 metais. Vitražai buvo skirti Žydų universiteto "Chadas"  Medicinos centro sinagogai Jeruzalėje. Pradžioje jie buvo eksponuoti Paryžiuje ir Niujorke, ir tik po po kelių metų, 1962-ais  perkelti į Jeruzalės sinagogą.
 Kiekvienos genties kamienui rasta skirtinga dominuojanti spalva-tonacija.  Visi  Šagalo paveikslai -  muzikalūs. Jų  švelni muzika skiriasi nuo šaltų bejausmių  arba aistringai ekspresyvių abstarkcionistų  ideograminių akordų. Skiriasi  atpažįstamais,  žmogiškais, emocinę atmintį sušildančiais  vaizdiniais.Jų kūdikiškas, ir tuo pačiu erotizuotas  tembras - fleitos ar piemens švilpynės. 
"Protestuoju prieš terminus "fantazija" ir "simbolizmas". Mūsų vidinis gyvenimas realus, galbūt, netgi realesnis nei mus supantis pasaulis" M. Šagalas


Biblijos familijų kamienus apraizgo ne šaltos  DNR  struktūrinės spiralės, pernešančios istoriją-informaciją. M Šagalas iššifruoja-išverčia savo tautos  genetinius kodus  į juslinius, emociškai artimus žemiškus meninius vaizdinius . Štai  - avelės  skliaustais pažiro žalioje plynėje ( piemenų dinastija). Štai angelėlių vos įžiūrimi siluetai  melsvais  padebesiais sklando ( gentyje buvo paklusniųjų, romiųjų , dangaus mylimų ir sergstimų). Štai gaidžiai  raudonai gieda  ir ugnines pašvaistes saliutuoja  (kariūnų dinastija).

 M.Šagalo vaizdavimas  neprojektuoja fantazijų,o sulydo ateities atradimų įžvalgas su meniniais vaizdiniais ,turinčiais stiprų  jausminį, net naiviai  humoristinį užtaisą, artimą ankstyvojo Renesanso, Džoto amžininkų italų dailei.Juozapas - su ugnine, ryža ševeliūra, o išdavikas Judas - su trimis pirštais
 
Pabiri  figūrų, augalų ir žmonių siluetai nėra perkeltinių reikšmių simboliai, kokius  visi įpratę matyti kilmingų didikų šeiminiuose herbuose, heraldikos pavelde.  Artimesnė interpretacija :  Biblijos genčių  autentiškų, skirtingų mitologijų ženklai.  Arba - minėtų giminių meniškai interpretuotas infokanalas. Kaip amžina infogija  jis driekiasi  per visuotinę atmintį iš praeities į ateitį. Dailininkas jį išvertė į dailės kalbą. Dailės kalba - universali. Gaila, kad jos mažai kas mokosi. Šiuo  M.Šagalo ciklu , drįsčiau teigti, žydai įamžino, atskleidė  ateities  kartoms savo tautines ištakas, dvasinius kodus objektyviau nei visi jų istorijos tyrimų institutai kartu sudėjus.
 "Mūsų gyvenime,kaip ir dailininko  paletėje, tėra vienintelė spalva,suteikianti prasmę gyvenimui ir menui. Tai  - meilės spalva."
 Pirmąsyk   guašo iliustracijas Šventam raštui dailininkas sukūrė 30-ųjų pradžiioje, pagal  leidėjo A.Volaro  užsakymą. Leidėjas manė, jog menininko braižas  ypač atitinka Biblijos lakonišką paprastumą.  Vėliau  M. Šagalas prisipažino, jog  iliustracijos šventraščiui  nulėmė jo meninius principus, temas. Karinguoju laiku, kai Europa degė fašizmo-bolševizmo masinių  mirčių liepsnose, žydų dailininkas tapė Meilę ir tik Meilę. Tvirtai  įsitikinęs, jog tik ji viena pajėgi gesinti  karo židinius širdyse ir protuose, kurstomuose  pykčio ir neapykantos kitoniškiems, užribiniams. 


Beveik visi vaikiškai tyro menininko darbai -  savotiškos mišios, kurių metu aplinkiniai pakylėjami  skristi  aukštyn su  laimingais įsimylėjėliais, sklęsti laisvai ramybėje ir palaimoje  tarp gėlių, virš vestuvininkų tiltų, virš taikoje nurimusių  ar karo liepsnų laižomų miestų ir kaimų, . M.Šagalo taikius  paveikslus-manifestus  kaip baltąją prievolę reikėtų priverstinai rodyti, tarkim,  neogebelsams sadauskams-kvietkevičiams ir  kitokiems neofašistams, šiandien užlipusiems ant mediabačkos ir kraugeriškai  reikalaujantiems kitų kraujo, kiršinantiems tautas tarpusavyje . Galbūt  paveikti taikių, meilės prisodrintų meninių  vaizdinių,  jie atsivers  į taiką ir  susimąstys, jog dieviškas pasaulis sukurtas - saugoti, branginti žmones, su jais tartis,  o ne juos žudyti, kad ir kokie nepriimtini, baisūs jie atrodytų primityvaus, bet mirtinai pavojingo, pykčio dusinamiems  nacionalfašistams . 
     
 1933 metais Manheimo parodoje  Gebelso įsakymu. visi  M.Šagalo darbai buvo sunaikinti . Tačiau jis  vis vien toliau tapė Meilę  aukštybėse  virš miestų. 1937 metais po Miuncheno parodos  visos 58-ios jo drobės vėl buvo sunaikintos. Taip  stipriai karo demonus ir  pamišėlio Gebelso propagandistus įsiutino Meilės  spalvinė muzika , nustelbianti žmonių širdyse agresyvius propagandinius maršus. Inkvizicijos  laužai nebaisūs knygoms - jos nedega, nes  suskaitmenintos. ar kažkur lieka  paslėptas vienintelis egzempliorius, .Paveikslas sudega amžiams .Pakartotas - jau kito tembro , kitoniškos tonacijos kūrinys, kaip kita išaušusi diena, neturinti nieko bendro su vakarykščiais žvilgsniais ir nuotaikomis . 

2. 13 litografijų iš ciklo  arabų pasakos "Tūkstantis ir viena naktis" 
M. Šagalo mūza - BELA ROZENTAL

Didžioji  M. Šagalo Mūza, jo skrydžių įkvėpėja - Bela Rozenfeld.  JO žodžiai mylimajai Her silence is mine. Her eyes mine. I feel she has known me always, my childhood, my present life, my future. I knew this is she, my wife. Her pale colouring, her eyes. How big and round and black they are! They are my eyes, my soul. FOR MANY YEARS HER LOVE COVERED ALL THAT I HAVE DONE  WITH HER YEARS,  HER LOVE  COVERED  ALL THAT I HAVE DONE  WITH HER LIGHT."
    
Jis  išsiskyrė su Bela 1944-ųjų Niujorke, po žmonos staigios mirties nuo sepsio. Beveik metus, prislėgtas  netekties,  neėmė teptukų į rankas, palūžo depresijoje, išsikraustė  į mažą provincijos miestelį Hajfolzą ( HIgh Falls). Ten ištirpdė, nušviesino nepakeliamą gėlą iliustruotomis pasakomis rinkiniui "Tūkstantis ir viena naktis". Jis išsirinko tas arabų istorijas, kuriose buvo pasakojama apie meilę, jos netektį ir kančias, apie laimę ją vėl suradus.M. Šagalo šviesi, pozityvo ir meilės prisodrinta kūryba - it etalonas jauniems menininkams, kaip vidinį skausmą perlydyti į džiaugsmą, liūdesį - į aukštą polėkį. Be vidinių sąmoningų transformacijų menininkas tampa  smerktinu , amžinybės niekinamu purvo  ir šiukšlių skleidėju: gavo iš gyvenimo smūgį - ir tėškė nesusimąstydamas atgal purvo, juodų  skaudulių dozę   per destruktyvų meną.  
"Kai berniukas pasirodė dervišui"


Pasakos žanras, man regis, artimiausias  naiviai fantasmagoriniam,  senąsias ir autorines mitologijas sintezuojančiam  M. Šagalo  braižui. Vienoje  nedidelėje dailininko litografijoje  stebuklingu būdu sutelpa visas pasakos turinys. Visi epizodai sugula  išvien erdvėje, kurioje išnyksta  bet kokios atskirtys,laiko ribos .Pasakos fabulos branduolinė mifologema  telpa kaip ant vaiko delno. Joje - ir turinys, ir herojai, ir pradžia ir pabaiga.  Tarytum  teksto skirsniai būtų  susprausti  į vieną kosminį mirksnį. Net antraeiliai personažai sukaišomi į visus įmanomus paveikslo kampus ir užkampius, sukabinami po ir virš horizonto linijos,  suprojektuojami kompoziciškai  vienoje pasakos  bendratyje. Visi - mandagiai pakviesti į drobės erdvę,  pristatyti į švelnų sambūvį. Visiems atsirado graži vietelė  ir šansas  pasimėgauti  stebėtojo-vertintojo meile.      
       "Nepaisant visų mūsų gyvenimo sunkumų, saugau tikėjimą meile, su kuria buvau auklėjamas, ir  tikėjimą viltimi , kurią žmogus sieja su meile."    

 13-koje šio ciklo litografijų M. Šagalas atsiskleidžia ne tik kaip stiprus, subtiliai intonuotas koloristas. Jį išskiria, iškelia virš kitų - nepaprastai derminga, tobulai subalansuota  spalvinė kompozicija. Paveikslai - kaip  siužetinės mandalos,  kur visos dalys  yra  visiškoje pusiausvyroje, nepastebimoje iš pirmo žvilgsnio .Net judesys, dinamika  yra matomi, suvokiami perspektyvoje  kaip absoliutus balanso taškas, kanoninės simetrijos skerspjūvis: jame niekas nejuda  iš taško A į tašką B , o  esti išvien viename  nedalomame amžinybės  taške, kur  atstumai tarp taško A ir B tėra optinė apgaulė, logikos apnuodyto proto  paranki mistifikacija.
. 



 M.Šagalo meilės simetrijos auksinė  ašis - Bela . Arabų pasakos -  tik vienas iš išlikusių-degintų-nesunaikintų jo prisipažinimų meilėje gyvenimo  Moteriai, kuri įkvėpė jį didžiajam menui, skatino  aktyviai reikštis kūryboje .  


"Meilė teikia jėgų žmogui kurti visose veiklos srityse." M.Šagalas

 


3. Iliustracijos Longo pastoraliniam romanui "Dafnis ir Chloja". 


 

  Šį litografijų ciklą 5 ajame dešimtmetyje dailininkas skyrė antrajai žmonai Valentinai Brodskajai , arba mylimai Vavai. JI ištikimai jį lydėjo iki paskutiniojo gyvenimo skrydžio, kai širdis sustojo kylant  daugiaaukščio liftu . Iliustruodamas Longo literatūriškai perpasakotą graikų mitą, dailininkas sėmėsi įkvėpimo  iš viešnagės realioje Eladoje. Karališkos kilmės piemenaičių meilę , himną panteizmui  M.Šagalas ištraktavo savuoju, vaikiško erotizmo stiliumi, kuris tyrai  liudija  pirmų jausmų drovią  nekaltybę, priešišką  Pano orgijų  gamtiniam hormonų šėlsmui.

 Nepaprastai įdomu lyginti, kokios skirtingos Belos ir Vavos periodų paletės, kompozicijos. Vavos ciklas - -žemiškesnis, grubesnis, net kažkiek netašytas. Jai skirtame cikle prikaišiota ožių galvų ir žvėrelių, mitologiškai siejamų su žemaisiais žmonių instinktais.Joje jau nėra  skaisčiai raudonos ir dangiškai mėlynos kontrastų iš Belos periodo.  

  "Man turi reikšmę tik meilė , ir turiu reikalų tik su tais dalykais, kurie sukasi apie ją."





2014 m. spalio 10 d., penktadienis

Kaimo studija'13 :delfinai, lėlės ir žirgai - prieš vaikiškas baimes

Kas: tema : lėlių kokonai + ekskursija į žirgyną

Kada : 2014/10/09

Brangiausios rudens gėlės, nes dovanotos  mylimų vaikų
Jie parengė siurprizą. Vos tik prisiparkavau, būriu  kaip indėnai iššoko iš slėptuvės, su  gėlių puokštėmis ir - pakibo ant kaklo.  Netekau žado: kokia proga?  Pasirodo - Mokytojų diena.Sustojau kaip įbesta netikėtame statuse. Mokytoja? Maniausi -  draugė, meno gidė. Ką gi,  vaikams geriau iš šalies matyti. Jau atskirai, po vieną, po du teikė ir širdutines dovanėles.Susijaudinau, trumpam atsijungiau nuo realybės  pamačiusi piešinėlyje ant medžio 2  žydrus delfinus, mažiausios mergaitės pasirašė šypsenėlėmis.  Apie  didžiąją meilę delfinams niekam nepasakojau. Tačiau  mažųjų draugų  meilė  buvo tiek stipri, kad įžvelgė mano talismanus.

MIntys į šoną 1: Gyvus delfinus pamačiau pirmąsyk Graikijoje, vienos iš inkarnacijų (antikinės)  žemėje. Katerio kapitonas riktelėjo lyg  Šiluvos stebuklą išvydęs: žmonės, mus lydi delfinai! Nenusakomas jausmas,  transas -lyg amžini draugai   palaikė, pamojo  - iš amžių glūdumos,  ryškiausia emocine gaida nuspalvino   ir įprasmino laimę - atostogas su šeima Kasandros pusiasalio ramybėje, mėtomis iškvėpintame   antikiniame Mendyje, kur  gimė Peonijus, Nikės  skulptūros autorius. 
Krištolinę  neckę su dviem delfinais gavau kaip palaiminimą iš kolegos draugo, kai atsisveikinau galutinai su žurnalistės -redaktorės karjera, nėriau į gyvenimo nežinią , praradau socialinį  ramų,tvirta, sotų kasmėnesinio atlyginimo krantą. 
Žiedus su delfinais  laikau kūrybos dopingais ir  tikrų draugų filtrais. Pažiūri  į jų sidabrinius kūnus-pusmėnulius- ir dingsta dvejonės , su kuo pakeliui.
Delfinai MOkytojų dienos proga 

Vaikų dovanoti delfinai patvirtino - su studija man pakeliui. Pradėjome gaminti lėlės. Turint  daugiau laiko, teisingiau  būtų susirankioti plastmasinius butelius iš pamiškių, sudalyvauti eko-meno kūrime. Šįsyk  turėjome 10 buteliukų su coca-colos skonio limonadu. Pusę išgėrė iškart, pusę atsipylė pamokos pabaigai, kaip atlygį už sunkų darbą. Naujokui Andrėjui nuo saldaus vandens sugėlė dantį. Palaukėm, kol vyresnėlis brolis jį nuves namo, sugirdys vaistų. Lėlių kūnui  ir vaikų darbeliams labiausiai tiko minkštas Respublikos popierius. Lryto popierius - per kietas, per slidus,  menui visiškai netinka, o katilo pakuroms sueina nebent ilgiau padrėkęs.  Utilizavimui  lenkų krašte eina tik lietuviakalbiai spaudiniai, rusiški -  saugomi, nes yra daug skaitytojų .

Berniukai pradžioje išsiginė lėlių, pasišovė sulipdyti automobilių  muliažus. Ok,  lai patys ir sugalvoja - kaip prilipdyti 4 ratus? Nesumąstė, pasufleravau, kad vyriška lėlė gali būti - klounas, burtininkas, filmuko herojus, nebūtinai barbė ilgakasė. Vis vien jiems greitai trūko kantrybė lipdyti  laikraštines skiautes ant butelio plastmasės. Išsilakstė, bet sugrįžo pabaigti, nes irgi norėjo su savo lėlėmis sudalyvauti Kalėdų spektaklyje. Spektaklio idėja sklandė ore. Visi rengėmės  sekmadieniui į Agnės Dilytės teatrą, mažylės vis  perklausdavo: tai kiek ten liko kartų pamiegoti ( kiek parų )iki vaidinimo? Bibliotekininkė Božena irgi užklausė: ką  darysime Naujiems metams? Jei lėles turime, galime daryti spektaklį ir karnavalą. Sutarta ir vieningai prabalsuota.

"Saule, duok man binto, man irgi to - plataus. " Binto, binto, binto! , -  perrėkinėjo vienas kitą mažieji Peonijai. Lipalo skiediniai liejosi nuo stalų, chirurginis talkas pudravo drabužius ir veidus. Bibliotekos didysis kambarys virto operacine, kuriame mažieji chirurgai lipdė galvas prie kūnų ir stipriai bintavo lėlių kūnus.

Laikraščiai panaudojami pagal geriausią paskirtį - gimsta naujos lėlės 

Su mažąja Dominyka išmokome garsiai  kažko paprašyti. JI vis kukliai paskutinė nebyli  laukė , kol Lipalas pereis per rankas, kol atkeliaus ir pas ją bintas. "Dominyka, garsiai  ir tvirtai  paprašyk  - MAN REIKIA! JUk tu gali, turi gražų balsą."  Joje gimė drąsa. Kai mergaitės  pribėgo padėti  jai, vėluojančiai ,prilipdyti galvą,ryžtingai jas atstūmė: AŠ PATI, tai - mano lėlė.   

Kšysius pateikė iššūkį. Nesistengė, tik gadino medžiagas, kurias dozavau ir sergėjau, juk labdaros dovanas tenka  branginti.  Žeidė išlepinto vaiko atsainumas, kai žinai, kad vis vien gausi  bet kada ko panorėjęs. Jis gavo  vieną iš 10-ies buteliukų, palikęs už  lėlių gamybos  durų dar kelis norinčius naujokus. Kaip taip nesiskaityti su bendra gerove ir interesais !??? Griežtokai įvertinau: sugadinai lėlę,ant jos niekas nebesipieš, nuvylei,  maniau, kad  irgi kursi su mumis kalėdinį spektaklį.      

 Tai buvo pedagoginė klaida. Eda,kritiškiausia mokytojos elgesio vertintoja, pamokos gale paklausė:
KOdėl  užpykai ant Kšysiaus? 
JIems pasirodė, kad užpykau? Taip priėmė griežtumą? Teko aiškintis, išbalinti sąžinę:
- JIs nuskriaudė kitus vaikus, kurie galėjo irgi su mumis kurti, pasidaryti savo lėlę.Negaliu to nepastebėti ,  net geriausiam žmogui  toks elgesys negali patikti. Tiesiog parodžiau atvirai nepasitenkinimą,  neslėpiau ,ką galvoju apie tyčinį priemonių gadinimą.

Lelių mumijas  suguldėmė ant knygų lentynos laukti sekančios jų įveidinimo pamokos . Užduotis - per savaitę sukurti vaizduotėje personažo veidą ir  rūbus. Tik tie, kurie pristatys aiškų eskizą (projektą), gaus tikslinius audinius ir perukus, kurių atsiuntė geradarė Inga iš Kauno.

O. Mašidlausko lėlės Trakų Vokės parke
MIntys į šoną 2: Trakų Vokės parke  anadien  ne juokais išgąsdino senos , išniekintos lėlės, kurias  menininkas prikaišiojo vudu instaliacijose.Vežiau į parką giminaitę merginą, kad ypatingai dermingai suprojektuotame E. Andre parke susistyguotų, atstatytų dvasinę pusiausvyrą. Ir pati Bobų Vasaros rudeninį grožį kasmet švenčiu būtent Trakų Vokės rūmų  kilmingose nostalgiškose promenadose. Deja, ir jas palietė piktoji  lietuvių menininkų mūza Destrukcija. Natūralią , sukultūrintą parko dermę sužeidė siaubiakiniais inkliūzais Ojaro Mašidlausko vudu  lėlės. 
Viena - apžiūrinėti provokatyvius  meno kūrinius uždarose galerijų salėse. Kas kita, jų okultinėmis asociacijomis gąsdintis  meniškų kraštovaizdžių meditacijose. Beveik Kšysiaus vertas poelgis.

 
Sakaluose jau šeimininkavo apibintuotos  žąsys
Ekskursija į žirgyną .Užsivėlinome,jau temo. Tačiau liko pažadas -nuvažiuoti pažiūrėti žirgų. Sakalų kaime vietoj  žirgų pasitiko baltakaklių žąsų būrys. Keleiviai prapliupo juoku: jos irgi baltos, kaip apvyniotos chirurginiu bintu .


 Svarstydama, ką gi  rasti  netoliese įdomaus, prisiminiau roko festivalį Aukštupio sodybos slėnyje. Nuo tenykščių Merkio kalvynų - gražiausi kraštovaizdžiai apylinkėse. Ieškojome  ryškių  vaizdų būsimiems plenerams, o aptikome  pakeliui , ant tų pačių kalvų .. kitą,  dar nežinomą  žirgyną. Pasirodo,  žirgų sporto klubas "Mustangas"  Kačėnų kaime. Jo direktorius, žirgų sporto čempionas  Gražvydas Dzindzileta - naujai sutiktas  kaimynas,  prie Jašiūnų gyvena ir dirba  jau 20-us metus. Sutiko parodyti žirgyną iš vidaus.

 Visi bijojome išlipti  dėl didžiausių  palaidų šunų. Jarekui net isterija prasidėjo, kai , atidaręs automobilio duris, bakstelėjo koja į  kumeliuko dydžio  šuns nosį. Prisilenkė prie salono grindų ir užsidengęs galvą klykė.- Bijau, labai bijau šunų!   
Irgi  paniškai bijau didelių nepažįstamų šunų. Varžo įgyta baimė po kelių įvykių, kai pikti šeimininkai siundė kovinius ant  praeivių,  taip pat po namų augintinio takso operacijų, kai jo nepavyko iškart išplėšti iš užpuolusių šunų nasrų.

Art> E. Munch. The girls on  the bridge

Gražvydo kelissyk perklausiau:  -ar tikrai mes galime išlipti? ar garantuojate, jog vaikams nieko neatsitiks? esu už juos atsakinga, negaliu rizikuoti.

Direktorius nuvedė didžiausią šunį į šalį .Verkiantį Jareką  delfiniškai tempte ištempiau iš mašinos: nagi esu su tavimi, mums  tikrai nieko neatsitiks, nebijok, šeimininkas - geras,vadinasi ir šuo - nekąs. 


 
Art. E. Munch. Horse team.



Puolėm  fotografuotis prie obuolmušo, prie gražiausio  iš 50 ies žirgų
Tačiau žirgyne kilo naujos panikos bangos . Mergaitės  šaukė, kad bijo didelių arklių. To jau buvo per daug. Sužaibavo mintyse, kad vaikai įgarsina, atliepia mano pačios baimes. Niekada, net draugės raginama Ašchabado garsiajame  veislyne, nedrįsdavau prisiartinti,  paglostyti žirgo. Iš močiutės autorinių pasakų įsidėmėjau ir ilgam įsibauginau, jog  pasibaidęs  arklys  mirtinai spardosi į galvą, reikia laikytis per atstumą. Mokytojo vaikystėje pasėtos baimės persiduoda ir  mokiniams. Tačiau stipriausias baimes nugali, ištirpdo meilė.


 Mylėjau mokinukus,  troškau, kad iš arčiau pasigėrėtų žirgo grožiu, jį paliestų. Negalėjau leisti, kad mano baimės  nuskriaustų grupę, atimtų pažinimo džiaugsmą:

- Laikykimės visi būriu drauge, kaip delfinai. Ir niekas mums neatsitiks, nei šunys puls, nei arkliai suspardys. Vienybėje - jėga. 

Art: E. Munch . The scream.
Mintys  į šoną 3:  Ryte svarsčiau, ar eiti  į brangų  atvykėlės meno terapijos profesorės seminarą, skirtą baimių klasifikacijai ir mažinimui per dailę. Abejojau, ar sužinosiu kažką daugiau,  nei iš ilgametės vaikų konsultavimo patirties? Ar už savo pinigus ir vėl neįsivelsiu į karštą oponavimą  sklandžioms, bet negyvenimiškoms, dirbtinoms teorijoms? Juk įgimtos baimės - tai ir savisaugos refleksai, nevalia jų slopinti. Su įgimtomis baimėmis gimstame ir mirštame. JOs apmalšinamos, suvaldomos taikos sąlygomis kai nestresuojame ir nekovojame už būvį. 

Tačiau atsidūrus ekstremaliose aplinkybėse, pervargus ir paliegus - jos ir vėl  virpina kinkas,  raižo pilvus, eina pagaugais per nugarą, rasoja delnuose ir pakerta kojas. Tik tada , kai ištikimas draugas šalia, kai yra gretimais  kažkas, kam  tu rūpi, kas pasirūpins ir paglobos,  tik tada, kai jauti tvirtą mylinčiojo užnugarį - baimės atsitraukia.  Užtat,  kai  gyvų atramų ir gyvos meilės nėra -kai nelydi  gerieji delfinai, belieka sugalvoti  mitinį Dievą ir  vaikiškai  šauktis  jo pagalbos - susilipdyti lėlę ir jai peradresuoti savo baimes.