2014 m. spalio 25 d., šeštadienis

Kaimo studija'14: laiškai - ženklai-prisilietimai

Kas: tema:  įspūdžiai po  kelionės į spektaklį
Kada: 2014/04/23
Art: J.-F.Millet. Messages from the sea.

Dieną paženklino reikšmingi laiškai. Skaitydama pirmąjį whatsapp'e sušilau  atšiauriame spalio gruode. Tiek daug jis spinduliavo jautrumo, dvasios jėgos,  nuoširdaus  palaikymo, kurio nesuteiktų  psichotreningai ir saviįtaigos, vitaminai ir raminamieji, žaliavalgystė ir kylantys ekonomikos rodikliai. Draugė rusė  parašė  lietuvei merginai, kuri  psichologiškai palūžo pirmoje darbovietėje, patarpininkavau persiunčiant gerąją žinutę:

"Dorogaja... Milaja nasha devochka, devushka:)  ocenj chociu pozelatj terpenija i vsegda veritj v glavnuju celj, kotoruju ti uze ja uverenna imeesh. Na puti k etoj celi, vsegda bivaet slozno ( tak skazatj besplatnij sir toljko v mishelovke), no prelestj v tom ,cto tebe nikogda ne dajutsia ispitanija sloznee, nezeli ti mozesh preodoletj, znacit ti na eto sposobna, i eto fakt! Oglianuvshisj nazad i vspominaja etu situaciju ti pojmiosh cto eto vsio bilo nuzno tebe, dlia zakalki charaktera i dlia navikov kotorie tebe v buduschem prigodiatsia. Eto vsio radi tebia vse eti sloznosti, no oni vo blago tebe, poverj:) eto ja na opite svojom poniala:) poetomu nos kverhu, misli pozitivnie, ti siljnaja, profesionaljnaja, umnaja! Poverj, potom posmotrish na vsio eto s ulibkoj, i blagodarnostju:) celuju, liubliu:)"
 ( Vertimas: Brangioji... Mieloji mūsų mergaite, mergina :))) labai noriu palinkėti kantrybės ir visada tikėti  pagrindiniu tikslu, kurį tu tiriausiai jau turi. Pakeliui į šį tikslą visada būna  keblumų ( nemokamas sūris būna tik pelėkautuose), tačiau grožis tame, jog tu niekada negauni išbandymų sudėtingesnių, nei sugebėtum įveikti, vadinasi, tu  sugebi juos įveikti, ir tai - faktas! Atsigręžusi atgal ir prisimindama šią situaciją, tu suprasi, jog visa tai buvo reikalinga charakteriui užgrūdinti ir įgūdžiams, kurie tau ateityje pravers. Tai vis dėl tavęs šie sudėtingumai, tačiau jie į gera, patikėk :)) tai aš iš savo patirties supratau:0 todėl nosį- aukščiau, mintys pozityvios, tu stipri, profesionali, protinga! Patikėk, vėliau į visa tai pažvelgsi su šypsena ir padėka :)))  bučiuoju, myliu :)))"              

Kaip gaila, kad kompas neperteikia siuntėjo autentiškų rašmenų. Jie ištrintų  ciniškas abejones, jog - laiškas tėra  "copy-paste from google". Priešingai -  ranka rašytas, rašančiojo kvėpavimo sušildytas ir  intymaus  kvapo palydėtas laiškas yra kaip rankraštinė, manuskriptinė dovana,  gyvo ryšio paliudijimas. Juk kažkas  skyrė  brangų laiką tau  ir tik tau,  rado  vienetinius žodžius man ir tik man, išlukšteno ir pakylėjo kontaktą iš technologijų džiunglių iki sielų muzikinių sąskambių Kažkada visi, nepakantūs žmogaus robotizacijai, visi,  kam rūpi gyvos širdžių jungtys, grįš prie ranka rašytų  laiškų. Juos galima  bus apipiešti emociniais paveikslėliais , palydėti  škicais ir eskizais, t.y. išskirti autorystę  iš beveidžių, negyvų  copypeistinių šypsnių, palikti žmogišką, nekompiuterizuotą pėdsaką kito žmogaus širdyje . Jau  korėjiečiai Samsungo 4D ipadams  grąžino ir rašiklį ir  rašymo ranka programas.  Sunkiai mokausi jų tabletėje lyg pradinukė išvedžioti  savo vardą ranka, kuri  seniai prarado asmeninio, autorinio  šrifto įgūdžius.

  Antrą laišką Diana perskaitė garsiai  pamokos dalyviams.  Jį  išdailino smetonsku, kaligrafiniu dailyraščiu  GINTA, atsiuntusi dar  mums akvarelinio popieriaus, teptukų, Rafaelo saldainių ir nuotaikingų 2015 m kalendoriukų. JOs dukra į siuntinį įdėjo knygą su įspūdingomis iliustracijomis. Sutarėme, kad kiekvienas knygą laikys po savaitę, o po to ją padovanosime bibliotekai:
  
" Sveika, gerbiama Saule ir šaunūs vaikai, 
Gintos laiško faksimilė
Virtualiai Jus pažįstu jau ne vienerius metus. Stebiu Vaikų meno studijos veiklą , iš Jūsų  visų mokausi gyvenimo džiaugsmo, meilės ir nuoširdumo. Kadangi žinau Jūsų vardus, norėčiau trumpai prisistatyti ir aš, nenoriu  Jūsų išgąsdinti.
Esu Ginta, man labai patinka fotografija ir mados istorija. Auginu devynerių metų dukrytę, kuri mėgsta šokti ir žaisti šachmatais. 
Mieli vaikai, linkiu Jums kurti, klausytis širdies , nebijoti būti savimi. Meno paieškos kartais būna labai nelengvas darbas, bet kiek jis teikia atradimų ir džiaugsmo! Siunčiu Jums  dovanų ir geros nuotaikos  saldainių." 

Visi pasijutom ypatingi, atmintini ir dar labiau mylimi. Šią  pakylėtą sielų sąšaukų būseną  nebent  kokia bevaikė  pikčiurna filosofė N. V.  gali pravardžiuoti hipsterių neoekkleziastu. JOs nusivylimui - mums kartu buvo gera taip, kaip jai niekada nebus -  tol , kol nesiliaus kitų  piktai pravardžiuoti ir  rūšiuoti
 ---------------
Po spektaklio su režisiere Agne Dilyte ir aktoriais
 Skubėjome kuo greičiau išsakyti vaizdiniais įspūdžius iš kelionės į teatrą prieš kelias savaites. Irgi parsivežiau neišdildomų įspūdžių. Išvargau nuo įtampos tiek, kad net apsirgau. Vienam žmogui suganyti gatvėmis zyliojantį 10-ką - lyg karinė operacija. Kitomis akimis pamačiau Vilniaus viešas erdves -  jos nesaugios, mirtinai pavojingos vaikams. Įvažiavimas į požeminę aikštelę prie Swedbanko - mirtinas. Stryksi  kas pėsčiųjų zona - ir iššoka iš pragaro mersas į glėbį,  kruvinas trileris .

Trikampės geležinės skulptūros prie Kamerinio teatro - mirtinai pavojingos. Kai vaikai ant jų sulipo fotografuotis -  nesusitvardžiusi ėmiau rėkti, kad liptų žemyn, mat aštrios geležinės piramidžių briaunos tykojo prakirsti jų galvas,  netyčia suklupę jie  kristų pakaušiais iš aukštai ant betono. Didžiausią stresą įvarė dingusi Viktorija - išėjo iš teatro su minia, nepalaukė visų. Neigiamos emocijos - mamų eilėje prie tualeto. Paniekinamai ir niūriai stebeilijosi į tuteišakalbius vaikus, neatliepė jų  pasisveikinimo šypsenų. Skaudžiausia patirtis - neįsidėjau sumuštinių visiems  užkrimsti. Pasirodo,
kai kurie vaikai išvažiavo alkanais pilvais ir spektaklio metu nuolat dejavo į ausį: "Labai pilvą skauda."  Pilvai liovėsi skaudėti, kai užvažiavome pakeliui namolio l į Maksimą ir sukirtome po bandelę su pienu.

Kelias dienas po to  skausmingai krimtausi - na kaip nepagalvojau dėl maisto? Užpavydėjau nesikremtančiai Rasai Dičpetrienei, kuri triukšmingai per radiją reklamavo masinį vaikų bėgimą prieš skurdą ( virš 40 tūks dalyvių). Pagal sumanymą bėgikų tėvai turėjo pervesti litus į fondą "SOS vaikai" , už surinktas lėšas bus statoma  tolimoje Afrikoje  nepamenu - ligoninė ar mokykla. Jei  mūsų studijos vaikai prabėgtų organizatorės maratone, jų skurstančių  draugų  pilvai mažiau maustų iš bado? Kažin... Teisinga, žmogiška, šiuolaikinė  labdara - nunešk  tyliai sumuštinį ar gerus batus pusbadžiam, šąlančiam kaimynų vaikui,  paremk VIENĄ TALENTINGĄ VAIKĄ, kurį pažįsti asmeniškai,  nespekuliuok jo skurdo kančiomis dėl  tarptautinių fondų  steigėjų, nematomų finansininkų pelno. 

 Mūsų  šaunioji, linksmoji Agata galėtų  pamokyti , kaip kovoti su vaikų skurdu, jei valstybė jo aklai ir nusikalstamai  nemato. Nusipirkusi hamburgerį, suvalgė tik pusę, o likusią dalį ir bulvytes free  noriai ir draugiškai padalino bendrakeleiviams mašinoje.       

Kokie stipriausi įspūdžiai iš  Agnės Dilytės  nuotaikingo spektaklio "Negalima!" ? 

"Kampas, kampas" , - mergaitės sušoko ryškiausios personalijos - valdingos Karalienės reguliuojančių  rankų breiką. Priedainis "kampas, kampas" papildė vaikų slaptų šriftų lobyną. Pamokos gale gavau "kampo, kampo" šokį-žinutę  vos tik įsakmiu balsu  paprašiau visų atsitraukti nuo Valerijos ir leisti jai ramiai pabaigti Vilniaus jūrą su gulbėmis.
 
Planetos  danguje. O taip! Antroje vaidinimo dalyje visi vaikai subėga  į sceną ir, pavirtę astronautais keliauja per Visatą, stebi planetas ir žvaigždes  -kino filmą  ekrane. Ši kosminė kelionė įsirėžė ir Dominykos atmintin. Galbūt, jei surasime rėmėjų ar ispanų draugų, nukaksime paaugę į fantastišką nuotykių šalį -  ISLA MAGIC pažintinį ir poilsio parką Sevilijoje. Ten naujausių technologijų Planetariume su šeima   buvom užburti 3D  amerikoniško mokslinio-dokumentinio filmuko apie kelionę per Saulės sistemą..
 www.islamagica.es

Valerija: Jūra Vilniuje
 Jūra. Hm... Kur gi Vilniuje jūra? Ją su gulbėmis  ir debesimis išliejo mažylės dvynukės. Joms jūra nustelbė spektaklį. Pasirodo, jūra - tai  upė Neris. Mažylės dar nematė jūros, neskiriia vandens telkinių. O Neries platybės su siaura Merkio arterija nesulyginamos.Jei Merkys - upė, tada Neris, vaiko žvilgsniui, žinoma - jūra.


Aurelija: kelias prie Vilniaus jūros 
Swedbankas. Jį nupiešė Gintos atsiųstomis kreidelėmis Diana . Prieš spektaklį savo atvežtą žiūrovų grupę pavedžiojau po Swedbanko įmantrų  sodą su vaizdu į upę-jūrą. Viena iš gražiausių  sostinės urbanistinių erdvių. Davėmės 
mediniais laiptais  iki nusiplūkimo. Piešinyje ir užrašas atsirado " Moj Dziatr ". Spektaklis patiko vyresnio amžiaus - virš 8 vaikams, norėtų dar ir dar jį peržiūrėti,  priėmė per iškabą "moj" .









Eda.Malūnsparnis prie Neries
Malūnsparnis.  Eda kruopščiai atkūrė malūnsparnį aikštelėje. Jai teko laimė pamatyti iš arti, nuo banko apžvalgos aikštelės, kaip leidžiasi malūnsparnis, kaip įsodina  keleivius. Jarekas rėkė: "Nenoriu jokio teatro, noriu  tik skraidyti su  malūnsparniu." . Pasidalinau  karčia gyvenimo išmintimi: "tai brangus malonumas, ne visiems įkandamas. Jei užaugęs kažkaip prasimanysi pinigų, skraidysi  kiek panorėjęs, gal ir pats įsigysi savo raudoną  laumžirgį." Irgi  ne perseniausiai užsidegiau aistra išmokti pilotuoti lėktuvėlį ,  atgaivinti  žymių giminaičių aviatorių genus. Deja, lietuviškų pamokų įkainiai mirtinai  nustelbė genų šauksmą ir vaikystės svajonę.

Džipas. Kšysius nupiešė  džipą ir kelią . JIs važiavo anąkart priekyje, labdaros pagalbininko visureigyje. Kelio motyvai atsikartojo daugumos vaikų piešiniuose, Juk keliavo net 30 kiliometrų, asfalto sužymėjimai jų sąmonėje ( ir atmintyje)  susiliejo su  teatro vaidinimu. Pamokos gale gavau vaizdinį Kšysiaus laišką, nubėgo, iš namų atnešė  džiugią ryškiaspalvę Tabariškių bažnyčią: "Saule, tai dovana - tau". Šis jo piešinys buvo nepalyginamai gražesnis , nei paskubomis ką tik pamokoje  pabrūkšniuotas džipas.

- Neimsiu,  dovanok jį mokyklos mokytojai. Jai piešei, tegu  ir turisi. Mums kažkodėl nepasistengei....   

 Kšysius išėjo trumpam pamąstyti. Grįžo su pasiteisinimais:
Tabariškių legenda , dailininkė Ana Krepštul 
- Ne, čia tikrai tau, nuoširdžiai. Tabariškėse irgi gyveno garsi dailininkė Ana Krepštul. JI nevaikščiojo, bet  tapė dailius paveikslus, kaip ir tu. MOkykloje  tapiau dėl pažymio, todėl gražiau išėjo. 


 Atvirai rodžiau  vaikams įsiskaudinimą:
- Nerašau pažymių, dėl to man galima atmestinai , bet ką iškišti ant  geriausio dovanoto popieriaus? Negi tam važinėju, kad liūdintumėt  abilekokiomis  peckionėmis? 
 Kšysus  šįsyk išsisuko:
Art: Kšystof. Tabariškių bažnyčia
- Neleidi flomasteriais, o su jais geriausiai pavyksta. 

 Pasispyriojusi,  priėmiau jo įžvalgų  ryškų  laišką - kaip priesaiką  prilygti  Anos Krepštul dvasios žygdarbiui. Kaip raginimą tapti neatsiejama permanentine  kaimo dalimi, o ne labdaros  turiste , kuri  kaip anuo malūnsarniu nusileidžia  nustebinti cirkais vaikų, negarantuodama jiems bendros veiklos tęstinumo. 




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą