2014 m. spalio 10 d., penktadienis

Kaimo studija'13 :delfinai, lėlės ir žirgai - prieš vaikiškas baimes

Kas: tema : lėlių kokonai + ekskursija į žirgyną

Kada : 2014/10/09

Brangiausios rudens gėlės, nes dovanotos  mylimų vaikų
Jie parengė siurprizą. Vos tik prisiparkavau, būriu  kaip indėnai iššoko iš slėptuvės, su  gėlių puokštėmis ir - pakibo ant kaklo.  Netekau žado: kokia proga?  Pasirodo - Mokytojų diena.Sustojau kaip įbesta netikėtame statuse. Mokytoja? Maniausi -  draugė, meno gidė. Ką gi,  vaikams geriau iš šalies matyti. Jau atskirai, po vieną, po du teikė ir širdutines dovanėles.Susijaudinau, trumpam atsijungiau nuo realybės  pamačiusi piešinėlyje ant medžio 2  žydrus delfinus, mažiausios mergaitės pasirašė šypsenėlėmis.  Apie  didžiąją meilę delfinams niekam nepasakojau. Tačiau  mažųjų draugų  meilė  buvo tiek stipri, kad įžvelgė mano talismanus.

MIntys į šoną 1: Gyvus delfinus pamačiau pirmąsyk Graikijoje, vienos iš inkarnacijų (antikinės)  žemėje. Katerio kapitonas riktelėjo lyg  Šiluvos stebuklą išvydęs: žmonės, mus lydi delfinai! Nenusakomas jausmas,  transas -lyg amžini draugai   palaikė, pamojo  - iš amžių glūdumos,  ryškiausia emocine gaida nuspalvino   ir įprasmino laimę - atostogas su šeima Kasandros pusiasalio ramybėje, mėtomis iškvėpintame   antikiniame Mendyje, kur  gimė Peonijus, Nikės  skulptūros autorius. 
Krištolinę  neckę su dviem delfinais gavau kaip palaiminimą iš kolegos draugo, kai atsisveikinau galutinai su žurnalistės -redaktorės karjera, nėriau į gyvenimo nežinią , praradau socialinį  ramų,tvirta, sotų kasmėnesinio atlyginimo krantą. 
Žiedus su delfinais  laikau kūrybos dopingais ir  tikrų draugų filtrais. Pažiūri  į jų sidabrinius kūnus-pusmėnulius- ir dingsta dvejonės , su kuo pakeliui.
Delfinai MOkytojų dienos proga 

Vaikų dovanoti delfinai patvirtino - su studija man pakeliui. Pradėjome gaminti lėlės. Turint  daugiau laiko, teisingiau  būtų susirankioti plastmasinius butelius iš pamiškių, sudalyvauti eko-meno kūrime. Šįsyk  turėjome 10 buteliukų su coca-colos skonio limonadu. Pusę išgėrė iškart, pusę atsipylė pamokos pabaigai, kaip atlygį už sunkų darbą. Naujokui Andrėjui nuo saldaus vandens sugėlė dantį. Palaukėm, kol vyresnėlis brolis jį nuves namo, sugirdys vaistų. Lėlių kūnui  ir vaikų darbeliams labiausiai tiko minkštas Respublikos popierius. Lryto popierius - per kietas, per slidus,  menui visiškai netinka, o katilo pakuroms sueina nebent ilgiau padrėkęs.  Utilizavimui  lenkų krašte eina tik lietuviakalbiai spaudiniai, rusiški -  saugomi, nes yra daug skaitytojų .

Berniukai pradžioje išsiginė lėlių, pasišovė sulipdyti automobilių  muliažus. Ok,  lai patys ir sugalvoja - kaip prilipdyti 4 ratus? Nesumąstė, pasufleravau, kad vyriška lėlė gali būti - klounas, burtininkas, filmuko herojus, nebūtinai barbė ilgakasė. Vis vien jiems greitai trūko kantrybė lipdyti  laikraštines skiautes ant butelio plastmasės. Išsilakstė, bet sugrįžo pabaigti, nes irgi norėjo su savo lėlėmis sudalyvauti Kalėdų spektaklyje. Spektaklio idėja sklandė ore. Visi rengėmės  sekmadieniui į Agnės Dilytės teatrą, mažylės vis  perklausdavo: tai kiek ten liko kartų pamiegoti ( kiek parų )iki vaidinimo? Bibliotekininkė Božena irgi užklausė: ką  darysime Naujiems metams? Jei lėles turime, galime daryti spektaklį ir karnavalą. Sutarta ir vieningai prabalsuota.

"Saule, duok man binto, man irgi to - plataus. " Binto, binto, binto! , -  perrėkinėjo vienas kitą mažieji Peonijai. Lipalo skiediniai liejosi nuo stalų, chirurginis talkas pudravo drabužius ir veidus. Bibliotekos didysis kambarys virto operacine, kuriame mažieji chirurgai lipdė galvas prie kūnų ir stipriai bintavo lėlių kūnus.

Laikraščiai panaudojami pagal geriausią paskirtį - gimsta naujos lėlės 

Su mažąja Dominyka išmokome garsiai  kažko paprašyti. JI vis kukliai paskutinė nebyli  laukė , kol Lipalas pereis per rankas, kol atkeliaus ir pas ją bintas. "Dominyka, garsiai  ir tvirtai  paprašyk  - MAN REIKIA! JUk tu gali, turi gražų balsą."  Joje gimė drąsa. Kai mergaitės  pribėgo padėti  jai, vėluojančiai ,prilipdyti galvą,ryžtingai jas atstūmė: AŠ PATI, tai - mano lėlė.   

Kšysius pateikė iššūkį. Nesistengė, tik gadino medžiagas, kurias dozavau ir sergėjau, juk labdaros dovanas tenka  branginti.  Žeidė išlepinto vaiko atsainumas, kai žinai, kad vis vien gausi  bet kada ko panorėjęs. Jis gavo  vieną iš 10-ies buteliukų, palikęs už  lėlių gamybos  durų dar kelis norinčius naujokus. Kaip taip nesiskaityti su bendra gerove ir interesais !??? Griežtokai įvertinau: sugadinai lėlę,ant jos niekas nebesipieš, nuvylei,  maniau, kad  irgi kursi su mumis kalėdinį spektaklį.      

 Tai buvo pedagoginė klaida. Eda,kritiškiausia mokytojos elgesio vertintoja, pamokos gale paklausė:
KOdėl  užpykai ant Kšysiaus? 
JIems pasirodė, kad užpykau? Taip priėmė griežtumą? Teko aiškintis, išbalinti sąžinę:
- JIs nuskriaudė kitus vaikus, kurie galėjo irgi su mumis kurti, pasidaryti savo lėlę.Negaliu to nepastebėti ,  net geriausiam žmogui  toks elgesys negali patikti. Tiesiog parodžiau atvirai nepasitenkinimą,  neslėpiau ,ką galvoju apie tyčinį priemonių gadinimą.

Lelių mumijas  suguldėmė ant knygų lentynos laukti sekančios jų įveidinimo pamokos . Užduotis - per savaitę sukurti vaizduotėje personažo veidą ir  rūbus. Tik tie, kurie pristatys aiškų eskizą (projektą), gaus tikslinius audinius ir perukus, kurių atsiuntė geradarė Inga iš Kauno.

O. Mašidlausko lėlės Trakų Vokės parke
MIntys į šoną 2: Trakų Vokės parke  anadien  ne juokais išgąsdino senos , išniekintos lėlės, kurias  menininkas prikaišiojo vudu instaliacijose.Vežiau į parką giminaitę merginą, kad ypatingai dermingai suprojektuotame E. Andre parke susistyguotų, atstatytų dvasinę pusiausvyrą. Ir pati Bobų Vasaros rudeninį grožį kasmet švenčiu būtent Trakų Vokės rūmų  kilmingose nostalgiškose promenadose. Deja, ir jas palietė piktoji  lietuvių menininkų mūza Destrukcija. Natūralią , sukultūrintą parko dermę sužeidė siaubiakiniais inkliūzais Ojaro Mašidlausko vudu  lėlės. 
Viena - apžiūrinėti provokatyvius  meno kūrinius uždarose galerijų salėse. Kas kita, jų okultinėmis asociacijomis gąsdintis  meniškų kraštovaizdžių meditacijose. Beveik Kšysiaus vertas poelgis.

 
Sakaluose jau šeimininkavo apibintuotos  žąsys
Ekskursija į žirgyną .Užsivėlinome,jau temo. Tačiau liko pažadas -nuvažiuoti pažiūrėti žirgų. Sakalų kaime vietoj  žirgų pasitiko baltakaklių žąsų būrys. Keleiviai prapliupo juoku: jos irgi baltos, kaip apvyniotos chirurginiu bintu .


 Svarstydama, ką gi  rasti  netoliese įdomaus, prisiminiau roko festivalį Aukštupio sodybos slėnyje. Nuo tenykščių Merkio kalvynų - gražiausi kraštovaizdžiai apylinkėse. Ieškojome  ryškių  vaizdų būsimiems plenerams, o aptikome  pakeliui , ant tų pačių kalvų .. kitą,  dar nežinomą  žirgyną. Pasirodo,  žirgų sporto klubas "Mustangas"  Kačėnų kaime. Jo direktorius, žirgų sporto čempionas  Gražvydas Dzindzileta - naujai sutiktas  kaimynas,  prie Jašiūnų gyvena ir dirba  jau 20-us metus. Sutiko parodyti žirgyną iš vidaus.

 Visi bijojome išlipti  dėl didžiausių  palaidų šunų. Jarekui net isterija prasidėjo, kai , atidaręs automobilio duris, bakstelėjo koja į  kumeliuko dydžio  šuns nosį. Prisilenkė prie salono grindų ir užsidengęs galvą klykė.- Bijau, labai bijau šunų!   
Irgi  paniškai bijau didelių nepažįstamų šunų. Varžo įgyta baimė po kelių įvykių, kai pikti šeimininkai siundė kovinius ant  praeivių,  taip pat po namų augintinio takso operacijų, kai jo nepavyko iškart išplėšti iš užpuolusių šunų nasrų.

Art> E. Munch. The girls on  the bridge

Gražvydo kelissyk perklausiau:  -ar tikrai mes galime išlipti? ar garantuojate, jog vaikams nieko neatsitiks? esu už juos atsakinga, negaliu rizikuoti.

Direktorius nuvedė didžiausią šunį į šalį .Verkiantį Jareką  delfiniškai tempte ištempiau iš mašinos: nagi esu su tavimi, mums  tikrai nieko neatsitiks, nebijok, šeimininkas - geras,vadinasi ir šuo - nekąs. 


 
Art. E. Munch. Horse team.



Puolėm  fotografuotis prie obuolmušo, prie gražiausio  iš 50 ies žirgų
Tačiau žirgyne kilo naujos panikos bangos . Mergaitės  šaukė, kad bijo didelių arklių. To jau buvo per daug. Sužaibavo mintyse, kad vaikai įgarsina, atliepia mano pačios baimes. Niekada, net draugės raginama Ašchabado garsiajame  veislyne, nedrįsdavau prisiartinti,  paglostyti žirgo. Iš močiutės autorinių pasakų įsidėmėjau ir ilgam įsibauginau, jog  pasibaidęs  arklys  mirtinai spardosi į galvą, reikia laikytis per atstumą. Mokytojo vaikystėje pasėtos baimės persiduoda ir  mokiniams. Tačiau stipriausias baimes nugali, ištirpdo meilė.


 Mylėjau mokinukus,  troškau, kad iš arčiau pasigėrėtų žirgo grožiu, jį paliestų. Negalėjau leisti, kad mano baimės  nuskriaustų grupę, atimtų pažinimo džiaugsmą:

- Laikykimės visi būriu drauge, kaip delfinai. Ir niekas mums neatsitiks, nei šunys puls, nei arkliai suspardys. Vienybėje - jėga. 

Art: E. Munch . The scream.
Mintys  į šoną 3:  Ryte svarsčiau, ar eiti  į brangų  atvykėlės meno terapijos profesorės seminarą, skirtą baimių klasifikacijai ir mažinimui per dailę. Abejojau, ar sužinosiu kažką daugiau,  nei iš ilgametės vaikų konsultavimo patirties? Ar už savo pinigus ir vėl neįsivelsiu į karštą oponavimą  sklandžioms, bet negyvenimiškoms, dirbtinoms teorijoms? Juk įgimtos baimės - tai ir savisaugos refleksai, nevalia jų slopinti. Su įgimtomis baimėmis gimstame ir mirštame. JOs apmalšinamos, suvaldomos taikos sąlygomis kai nestresuojame ir nekovojame už būvį. 

Tačiau atsidūrus ekstremaliose aplinkybėse, pervargus ir paliegus - jos ir vėl  virpina kinkas,  raižo pilvus, eina pagaugais per nugarą, rasoja delnuose ir pakerta kojas. Tik tada , kai ištikimas draugas šalia, kai yra gretimais  kažkas, kam  tu rūpi, kas pasirūpins ir paglobos,  tik tada, kai jauti tvirtą mylinčiojo užnugarį - baimės atsitraukia.  Užtat,  kai  gyvų atramų ir gyvos meilės nėra -kai nelydi  gerieji delfinai, belieka sugalvoti  mitinį Dievą ir  vaikiškai  šauktis  jo pagalbos - susilipdyti lėlę ir jai peradresuoti savo baimes. 

    

     





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą