Kas: tema : lėlių kokonai + ekskursija į žirgyną
Kada : 2014/10/09
Jie parengė siurprizą. Vos tik prisiparkavau, būriu kaip indėnai iššoko iš slėptuvės, su gėlių puokštėmis ir - pakibo ant kaklo. Netekau žado: kokia proga? Pasirodo - Mokytojų diena.Sustojau kaip įbesta netikėtame statuse. Mokytoja? Maniausi - draugė, meno gidė. Ką gi, vaikams geriau iš šalies matyti. Jau atskirai, po vieną, po du teikė ir širdutines dovanėles.Susijaudinau, trumpam atsijungiau nuo realybės pamačiusi piešinėlyje ant medžio 2 žydrus delfinus, mažiausios mergaitės pasirašė šypsenėlėmis. Apie didžiąją meilę delfinams niekam nepasakojau. Tačiau mažųjų draugų meilė buvo tiek stipri, kad įžvelgė mano talismanus.
MIntys į šoną 1: Gyvus delfinus pamačiau pirmąsyk Graikijoje, vienos iš inkarnacijų (antikinės) žemėje. Katerio kapitonas riktelėjo lyg Šiluvos stebuklą išvydęs: žmonės, mus lydi delfinai! Nenusakomas jausmas, transas -lyg amžini draugai palaikė, pamojo - iš amžių glūdumos, ryškiausia emocine gaida nuspalvino ir įprasmino laimę - atostogas su šeima Kasandros pusiasalio ramybėje, mėtomis iškvėpintame antikiniame Mendyje, kur gimė Peonijus, Nikės skulptūros autorius.
Krištolinę neckę su dviem delfinais gavau kaip palaiminimą iš kolegos draugo, kai atsisveikinau galutinai su žurnalistės -redaktorės karjera, nėriau į gyvenimo nežinią , praradau socialinį ramų,tvirta, sotų kasmėnesinio atlyginimo krantą.
Žiedus su delfinais laikau kūrybos dopingais ir tikrų draugų filtrais. Pažiūri į jų sidabrinius kūnus-pusmėnulius- ir dingsta dvejonės , su kuo pakeliui.
Vaikų dovanoti delfinai patvirtino - su studija man pakeliui. Pradėjome gaminti lėlės. Turint daugiau laiko, teisingiau būtų susirankioti plastmasinius butelius iš pamiškių, sudalyvauti eko-meno kūrime. Šįsyk turėjome 10 buteliukų su coca-colos skonio limonadu. Pusę išgėrė iškart, pusę atsipylė pamokos pabaigai, kaip atlygį už sunkų darbą. Naujokui Andrėjui nuo saldaus vandens sugėlė dantį. Palaukėm, kol vyresnėlis brolis jį nuves namo, sugirdys vaistų. Lėlių kūnui ir vaikų darbeliams labiausiai tiko minkštas Respublikos popierius. Lryto popierius - per kietas, per slidus, menui visiškai netinka, o katilo pakuroms sueina nebent ilgiau padrėkęs. Utilizavimui lenkų krašte eina tik lietuviakalbiai spaudiniai, rusiški - saugomi, nes yra daug skaitytojų .
Berniukai pradžioje išsiginė lėlių, pasišovė sulipdyti automobilių muliažus. Ok, lai patys ir sugalvoja - kaip prilipdyti 4 ratus? Nesumąstė, pasufleravau, kad vyriška lėlė gali būti - klounas, burtininkas, filmuko herojus, nebūtinai barbė ilgakasė. Vis vien jiems greitai trūko kantrybė lipdyti laikraštines skiautes ant butelio plastmasės. Išsilakstė, bet sugrįžo pabaigti, nes irgi norėjo su savo lėlėmis sudalyvauti Kalėdų spektaklyje. Spektaklio idėja sklandė ore. Visi rengėmės sekmadieniui į Agnės Dilytės teatrą, mažylės vis perklausdavo: tai kiek ten liko kartų pamiegoti ( kiek parų )iki vaidinimo? Bibliotekininkė Božena irgi užklausė: ką darysime Naujiems metams? Jei lėles turime, galime daryti spektaklį ir karnavalą. Sutarta ir vieningai prabalsuota.
"Saule, duok man binto, man irgi to - plataus. " Binto, binto, binto! , - perrėkinėjo vienas kitą mažieji Peonijai. Lipalo skiediniai liejosi nuo stalų, chirurginis talkas pudravo drabužius ir veidus. Bibliotekos didysis kambarys virto operacine, kuriame mažieji chirurgai lipdė galvas prie kūnų ir stipriai bintavo lėlių kūnus.
Su mažąja Dominyka išmokome garsiai kažko paprašyti. JI vis kukliai paskutinė nebyli laukė , kol Lipalas pereis per rankas, kol atkeliaus ir pas ją bintas. "Dominyka, garsiai ir tvirtai paprašyk - MAN REIKIA! JUk tu gali, turi gražų balsą." Joje gimė drąsa. Kai mergaitės pribėgo padėti jai, vėluojančiai ,prilipdyti galvą,ryžtingai jas atstūmė: AŠ PATI, tai - mano lėlė.
Kšysius pateikė iššūkį. Nesistengė, tik gadino medžiagas, kurias dozavau ir sergėjau, juk labdaros dovanas tenka branginti. Žeidė išlepinto vaiko atsainumas, kai žinai, kad vis vien gausi bet kada ko panorėjęs. Jis gavo vieną iš 10-ies buteliukų, palikęs už lėlių gamybos durų dar kelis norinčius naujokus. Kaip taip nesiskaityti su bendra gerove ir interesais !??? Griežtokai įvertinau: sugadinai lėlę,ant jos niekas nebesipieš, nuvylei, maniau, kad irgi kursi su mumis kalėdinį spektaklį.
Tai buvo pedagoginė klaida. Eda,kritiškiausia mokytojos elgesio vertintoja, pamokos gale paklausė:
- KOdėl užpykai ant Kšysiaus?
JIems pasirodė, kad užpykau? Taip priėmė griežtumą? Teko aiškintis, išbalinti sąžinę:
- JIs nuskriaudė kitus vaikus, kurie galėjo irgi su mumis kurti, pasidaryti savo lėlę.Negaliu to nepastebėti , net geriausiam žmogui toks elgesys negali patikti. Tiesiog parodžiau atvirai nepasitenkinimą, neslėpiau ,ką galvoju apie tyčinį priemonių gadinimą.
Lelių mumijas suguldėmė ant knygų lentynos laukti sekančios jų įveidinimo pamokos . Užduotis - per savaitę sukurti vaizduotėje personažo veidą ir rūbus. Tik tie, kurie pristatys aiškų eskizą (projektą), gaus tikslinius audinius ir perukus, kurių atsiuntė geradarė Inga iš Kauno.
MIntys į šoną 2: Trakų Vokės parke anadien ne juokais išgąsdino senos , išniekintos lėlės, kurias menininkas prikaišiojo vudu instaliacijose.Vežiau į parką giminaitę merginą, kad ypatingai dermingai suprojektuotame E. Andre parke susistyguotų, atstatytų dvasinę pusiausvyrą. Ir pati Bobų Vasaros rudeninį grožį kasmet švenčiu būtent Trakų Vokės rūmų kilmingose nostalgiškose promenadose. Deja, ir jas palietė piktoji lietuvių menininkų mūza Destrukcija. Natūralią , sukultūrintą parko dermę sužeidė siaubiakiniais inkliūzais Ojaro Mašidlausko vudu lėlės.
Viena - apžiūrinėti provokatyvius meno kūrinius uždarose galerijų salėse. Kas kita, jų okultinėmis asociacijomis gąsdintis meniškų kraštovaizdžių meditacijose. Beveik Kšysiaus vertas poelgis.
Ekskursija į žirgyną .Užsivėlinome,jau temo. Tačiau liko pažadas -nuvažiuoti pažiūrėti žirgų. Sakalų kaime vietoj žirgų pasitiko baltakaklių žąsų būrys. Keleiviai prapliupo juoku: jos irgi baltos, kaip apvyniotos chirurginiu bintu .
Svarstydama, ką gi rasti netoliese įdomaus, prisiminiau roko festivalį Aukštupio sodybos slėnyje. Nuo tenykščių Merkio kalvynų - gražiausi kraštovaizdžiai apylinkėse. Ieškojome ryškių vaizdų būsimiems plenerams, o aptikome pakeliui , ant tų pačių kalvų .. kitą, dar nežinomą žirgyną. Pasirodo, žirgų sporto klubas "Mustangas" Kačėnų kaime. Jo direktorius, žirgų sporto čempionas Gražvydas Dzindzileta - naujai sutiktas kaimynas, prie Jašiūnų gyvena ir dirba jau 20-us metus. Sutiko parodyti žirgyną iš vidaus.
Visi bijojome išlipti dėl didžiausių palaidų šunų. Jarekui net isterija prasidėjo, kai , atidaręs automobilio duris, bakstelėjo koja į kumeliuko dydžio šuns nosį. Prisilenkė prie salono grindų ir užsidengęs galvą klykė.- Bijau, labai bijau šunų!
Irgi paniškai bijau didelių nepažįstamų šunų. Varžo įgyta baimė po kelių įvykių, kai pikti šeimininkai siundė kovinius ant praeivių, taip pat po namų augintinio takso operacijų, kai jo nepavyko iškart išplėšti iš užpuolusių šunų nasrų.
Gražvydo kelissyk perklausiau: -ar tikrai mes galime išlipti? ar garantuojate, jog vaikams nieko neatsitiks? esu už juos atsakinga, negaliu rizikuoti.
Direktorius nuvedė didžiausią šunį į šalį .Verkiantį Jareką delfiniškai tempte ištempiau iš mašinos: nagi esu su tavimi, mums tikrai nieko neatsitiks, nebijok, šeimininkas - geras,vadinasi ir šuo - nekąs.
Tačiau žirgyne kilo naujos panikos bangos . Mergaitės šaukė, kad bijo didelių arklių. To jau buvo per daug. Sužaibavo mintyse, kad vaikai įgarsina, atliepia mano pačios baimes. Niekada, net draugės raginama Ašchabado garsiajame veislyne, nedrįsdavau prisiartinti, paglostyti žirgo. Iš močiutės autorinių pasakų įsidėmėjau ir ilgam įsibauginau, jog pasibaidęs arklys mirtinai spardosi į galvą, reikia laikytis per atstumą. Mokytojo vaikystėje pasėtos baimės persiduoda ir mokiniams. Tačiau stipriausias baimes nugali, ištirpdo meilė.
Mylėjau mokinukus, troškau, kad iš arčiau pasigėrėtų žirgo grožiu, jį paliestų. Negalėjau leisti, kad mano baimės nuskriaustų grupę, atimtų pažinimo džiaugsmą:
- Laikykimės visi būriu drauge, kaip delfinai. Ir niekas mums neatsitiks, nei šunys puls, nei arkliai suspardys. Vienybėje - jėga.
Mintys į šoną 3: Ryte svarsčiau, ar eiti į brangų atvykėlės meno terapijos profesorės seminarą, skirtą baimių klasifikacijai ir mažinimui per dailę. Abejojau, ar sužinosiu kažką daugiau, nei iš ilgametės vaikų konsultavimo patirties? Ar už savo pinigus ir vėl neįsivelsiu į karštą oponavimą sklandžioms, bet negyvenimiškoms, dirbtinoms teorijoms? Juk įgimtos baimės - tai ir savisaugos refleksai, nevalia jų slopinti. Su įgimtomis baimėmis gimstame ir mirštame. JOs apmalšinamos, suvaldomos taikos sąlygomis kai nestresuojame ir nekovojame už būvį.
Tačiau atsidūrus ekstremaliose aplinkybėse, pervargus ir paliegus - jos ir vėl virpina kinkas, raižo pilvus, eina pagaugais per nugarą, rasoja delnuose ir pakerta kojas. Tik tada , kai ištikimas draugas šalia, kai yra gretimais kažkas, kam tu rūpi, kas pasirūpins ir paglobos, tik tada, kai jauti tvirtą mylinčiojo užnugarį - baimės atsitraukia. Užtat, kai gyvų atramų ir gyvos meilės nėra -kai nelydi gerieji delfinai, belieka sugalvoti mitinį Dievą ir vaikiškai šauktis jo pagalbos - susilipdyti lėlę ir jai peradresuoti savo baimes.
Kada : 2014/10/09
 |
| Brangiausios rudens gėlės, nes dovanotos mylimų vaikų |
MIntys į šoną 1: Gyvus delfinus pamačiau pirmąsyk Graikijoje, vienos iš inkarnacijų (antikinės) žemėje. Katerio kapitonas riktelėjo lyg Šiluvos stebuklą išvydęs: žmonės, mus lydi delfinai! Nenusakomas jausmas, transas -lyg amžini draugai palaikė, pamojo - iš amžių glūdumos, ryškiausia emocine gaida nuspalvino ir įprasmino laimę - atostogas su šeima Kasandros pusiasalio ramybėje, mėtomis iškvėpintame antikiniame Mendyje, kur gimė Peonijus, Nikės skulptūros autorius.
Krištolinę neckę su dviem delfinais gavau kaip palaiminimą iš kolegos draugo, kai atsisveikinau galutinai su žurnalistės -redaktorės karjera, nėriau į gyvenimo nežinią , praradau socialinį ramų,tvirta, sotų kasmėnesinio atlyginimo krantą.
Žiedus su delfinais laikau kūrybos dopingais ir tikrų draugų filtrais. Pažiūri į jų sidabrinius kūnus-pusmėnulius- ir dingsta dvejonės , su kuo pakeliui.
 |
| Delfinai MOkytojų dienos proga |
Vaikų dovanoti delfinai patvirtino - su studija man pakeliui. Pradėjome gaminti lėlės. Turint daugiau laiko, teisingiau būtų susirankioti plastmasinius butelius iš pamiškių, sudalyvauti eko-meno kūrime. Šįsyk turėjome 10 buteliukų su coca-colos skonio limonadu. Pusę išgėrė iškart, pusę atsipylė pamokos pabaigai, kaip atlygį už sunkų darbą. Naujokui Andrėjui nuo saldaus vandens sugėlė dantį. Palaukėm, kol vyresnėlis brolis jį nuves namo, sugirdys vaistų. Lėlių kūnui ir vaikų darbeliams labiausiai tiko minkštas Respublikos popierius. Lryto popierius - per kietas, per slidus, menui visiškai netinka, o katilo pakuroms sueina nebent ilgiau padrėkęs. Utilizavimui lenkų krašte eina tik lietuviakalbiai spaudiniai, rusiški - saugomi, nes yra daug skaitytojų .
Berniukai pradžioje išsiginė lėlių, pasišovė sulipdyti automobilių muliažus. Ok, lai patys ir sugalvoja - kaip prilipdyti 4 ratus? Nesumąstė, pasufleravau, kad vyriška lėlė gali būti - klounas, burtininkas, filmuko herojus, nebūtinai barbė ilgakasė. Vis vien jiems greitai trūko kantrybė lipdyti laikraštines skiautes ant butelio plastmasės. Išsilakstė, bet sugrįžo pabaigti, nes irgi norėjo su savo lėlėmis sudalyvauti Kalėdų spektaklyje. Spektaklio idėja sklandė ore. Visi rengėmės sekmadieniui į Agnės Dilytės teatrą, mažylės vis perklausdavo: tai kiek ten liko kartų pamiegoti ( kiek parų )iki vaidinimo? Bibliotekininkė Božena irgi užklausė: ką darysime Naujiems metams? Jei lėles turime, galime daryti spektaklį ir karnavalą. Sutarta ir vieningai prabalsuota.
"Saule, duok man binto, man irgi to - plataus. " Binto, binto, binto! , - perrėkinėjo vienas kitą mažieji Peonijai. Lipalo skiediniai liejosi nuo stalų, chirurginis talkas pudravo drabužius ir veidus. Bibliotekos didysis kambarys virto operacine, kuriame mažieji chirurgai lipdė galvas prie kūnų ir stipriai bintavo lėlių kūnus.
 |
| Laikraščiai panaudojami pagal geriausią paskirtį - gimsta naujos lėlės |
Su mažąja Dominyka išmokome garsiai kažko paprašyti. JI vis kukliai paskutinė nebyli laukė , kol Lipalas pereis per rankas, kol atkeliaus ir pas ją bintas. "Dominyka, garsiai ir tvirtai paprašyk - MAN REIKIA! JUk tu gali, turi gražų balsą." Joje gimė drąsa. Kai mergaitės pribėgo padėti jai, vėluojančiai ,prilipdyti galvą,ryžtingai jas atstūmė: AŠ PATI, tai - mano lėlė.
Kšysius pateikė iššūkį. Nesistengė, tik gadino medžiagas, kurias dozavau ir sergėjau, juk labdaros dovanas tenka branginti. Žeidė išlepinto vaiko atsainumas, kai žinai, kad vis vien gausi bet kada ko panorėjęs. Jis gavo vieną iš 10-ies buteliukų, palikęs už lėlių gamybos durų dar kelis norinčius naujokus. Kaip taip nesiskaityti su bendra gerove ir interesais !??? Griežtokai įvertinau: sugadinai lėlę,ant jos niekas nebesipieš, nuvylei, maniau, kad irgi kursi su mumis kalėdinį spektaklį.
Tai buvo pedagoginė klaida. Eda,kritiškiausia mokytojos elgesio vertintoja, pamokos gale paklausė:
- KOdėl užpykai ant Kšysiaus?
JIems pasirodė, kad užpykau? Taip priėmė griežtumą? Teko aiškintis, išbalinti sąžinę:
- JIs nuskriaudė kitus vaikus, kurie galėjo irgi su mumis kurti, pasidaryti savo lėlę.Negaliu to nepastebėti , net geriausiam žmogui toks elgesys negali patikti. Tiesiog parodžiau atvirai nepasitenkinimą, neslėpiau ,ką galvoju apie tyčinį priemonių gadinimą.
Lelių mumijas suguldėmė ant knygų lentynos laukti sekančios jų įveidinimo pamokos . Užduotis - per savaitę sukurti vaizduotėje personažo veidą ir rūbus. Tik tie, kurie pristatys aiškų eskizą (projektą), gaus tikslinius audinius ir perukus, kurių atsiuntė geradarė Inga iš Kauno.
 |
| O. Mašidlausko lėlės Trakų Vokės parke |
Viena - apžiūrinėti provokatyvius meno kūrinius uždarose galerijų salėse. Kas kita, jų okultinėmis asociacijomis gąsdintis meniškų kraštovaizdžių meditacijose. Beveik Kšysiaus vertas poelgis.
 |
| Sakaluose jau šeimininkavo apibintuotos žąsys |
Svarstydama, ką gi rasti netoliese įdomaus, prisiminiau roko festivalį Aukštupio sodybos slėnyje. Nuo tenykščių Merkio kalvynų - gražiausi kraštovaizdžiai apylinkėse. Ieškojome ryškių vaizdų būsimiems plenerams, o aptikome pakeliui , ant tų pačių kalvų .. kitą, dar nežinomą žirgyną. Pasirodo, žirgų sporto klubas "Mustangas" Kačėnų kaime. Jo direktorius, žirgų sporto čempionas Gražvydas Dzindzileta - naujai sutiktas kaimynas, prie Jašiūnų gyvena ir dirba jau 20-us metus. Sutiko parodyti žirgyną iš vidaus.
Visi bijojome išlipti dėl didžiausių palaidų šunų. Jarekui net isterija prasidėjo, kai , atidaręs automobilio duris, bakstelėjo koja į kumeliuko dydžio šuns nosį. Prisilenkė prie salono grindų ir užsidengęs galvą klykė.- Bijau, labai bijau šunų!
Irgi paniškai bijau didelių nepažįstamų šunų. Varžo įgyta baimė po kelių įvykių, kai pikti šeimininkai siundė kovinius ant praeivių, taip pat po namų augintinio takso operacijų, kai jo nepavyko iškart išplėšti iš užpuolusių šunų nasrų.
 |
| Art> E. Munch. The girls on the bridge |
Gražvydo kelissyk perklausiau: -ar tikrai mes galime išlipti? ar garantuojate, jog vaikams nieko neatsitiks? esu už juos atsakinga, negaliu rizikuoti.
Direktorius nuvedė didžiausią šunį į šalį .Verkiantį Jareką delfiniškai tempte ištempiau iš mašinos: nagi esu su tavimi, mums tikrai nieko neatsitiks, nebijok, šeimininkas - geras,vadinasi ir šuo - nekąs.
 |
| Art. E. Munch. Horse team. |
 |
| Puolėm fotografuotis prie obuolmušo, prie gražiausio iš 50 ies žirgų |
Mylėjau mokinukus, troškau, kad iš arčiau pasigėrėtų žirgo grožiu, jį paliestų. Negalėjau leisti, kad mano baimės nuskriaustų grupę, atimtų pažinimo džiaugsmą:
- Laikykimės visi būriu drauge, kaip delfinai. Ir niekas mums neatsitiks, nei šunys puls, nei arkliai suspardys. Vienybėje - jėga.
 |
| Art: E. Munch . The scream. |
Tačiau atsidūrus ekstremaliose aplinkybėse, pervargus ir paliegus - jos ir vėl virpina kinkas, raižo pilvus, eina pagaugais per nugarą, rasoja delnuose ir pakerta kojas. Tik tada , kai ištikimas draugas šalia, kai yra gretimais kažkas, kam tu rūpi, kas pasirūpins ir paglobos, tik tada, kai jauti tvirtą mylinčiojo užnugarį - baimės atsitraukia. Užtat, kai gyvų atramų ir gyvos meilės nėra -kai nelydi gerieji delfinai, belieka sugalvoti mitinį Dievą ir vaikiškai šauktis jo pagalbos - susilipdyti lėlę ir jai peradresuoti savo baimes.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą