2014 m. rugsėjo 23 d., antradienis

Lyro radijas, isterijos dažniai, šablonų laida

Kas: V. Šekspyro "Karalius Lyras"

Režisierius: J Vaitkus
Kur:Vilniaus Rusų dramos teatras
Kada: 2014/09/21, premjera  
Vertinimas: 2/10

Iš spektaklio pabėgau. Strimgalviais ištrūkau kaip iš partinio posėdžio ar bambekliškos paskaitos. Dezertyravau po valandos kamavimosi stebint nuobodžiausią kalbančių galvų kakarynę. Jei turėčiau  bent kiek  pagarbos ordinams ir kryžiams, gal iškentėčiau  iki pertraukos. Vis tik  režisavo mėgiamas režisierius, vaidina V. Anužis - Auksinio kryžiaus  laureatas. Tačiau  muistydamasi  parterio kėdėje  nesumąsčiau , ką įdomaus  nuveikti, kol statiški vaidintojai  scenoje taškėsi seilių purslais, isteriškai  ir desperatiškai spygavo amžinos, neblėstančios V. Šekspyro tragedijos  tekstais. Tekstai byrėjo  kaip žirniai į niekieno sieną. Geso  garsą sugeriančiose statulose  -   pasyviai stovinčių aktorių figūrose. Figūros  statiškai,   nuobodžiaudamos laukė savo eilės  išsižviegti avanscenoje. Deja, naršyti neleido kaimynai,barė dėl šviečiančių tamsoje ekranų.

Veiksmo dinamika  - nesuvaldyta, pakrikusi.Išeina į priekį vienas artistas pasideklaruoti, kiti stypso  pakraščiuose tuščiai ,braido nemotyvuotais žvilgsniais po žiūrovų salę, atitraukia dėmesį nuo monologų sakytojų. Tiesa, scenos gilumoje kaip glitus gniutulas ar koks  dvesiantis aštuonkojis knibždėjo-muistėsi statistų amorfinė, beveidė masė. Tarkime, daugiabriaunė metafora, artima šiuolaikinės valdižios įvaizdžiams. Puikiai žiūrėtųsi kaip atskiras performansas per Kovo 11-tą. Nagi iš gyvatynų sankibų ir lizdų ( partinių struktūrų) išsirango konkurencingiausi, pajėgiausi  valdžios lyderiai, valstybių vadovai.  J.Vaitkaus kūryboje kryptingai plėtojamas valdžios ir visuomenės  tarpusavio santykis, vis užaštrinamas kertinis klausimas: Kas valdo? kas Bosas? kaip jis suka vairą ?  Šiuosyk vadovas  -skystalas,  taigi visuomenės pilietiškumo lygis nusileidžia, degraduoja  iki unitazinio humoro ir paprotinio seksualinio išnaudojimo, iki visuotinų orgijų?   


 Man regis,  spektaklio didžiausia nesėkmė - V. Anužis. Be kūrybinių pastangų  pernešė  į naują spektaklį reikšminius, prasminius  savo  senų vaidmenų krūvius, dėl to buvo nuobodžiai nuspėjamas. Kaip sena užgrota plokštelė. Mintyse sužaidžiau žaidimą  - "rask  3 skirtumus" . 3 skirtumus tarp  V. Anužio  suvaidinto Lyro ir  Išgyvenimo Bunkerio  ( J.Vaitkaus režisūra)  gėbisto  majoro, kuris lygiai taip pat   bukai plėšė gerklę paraudusiu  veidu. 3 skirtumus tarp Lyro ir miesto valdytojo Peterio Stokmano iš H. Ibseno "Visuomenės priešo" ( rež. J.Vaitkus , vaidina tas pats V. Anužis). Suprantama, aktoriaus išorinis panašumas į A. Kubilių prieš kelis metus turėjo stiprų antidiktatūrnį, veidrodžio efektą: žiūrėkite, koks hitleriukas  užvaldė šalį.   
Kai A. Kubiliaus seniai nebe flagmanas , V.Anužis tampa tiesiog  eiliniu aktoriumi : imituoja  emociškai  diktatoriaus povyzą ,bet  negeba įsikūnyti, perteikti tirono,  savimylos, aplinkos liaupsių apakinto Valdovo  esmės, dėl kurio ydų sugriuvo karalystė. Neranda .šviežio požiūrio kampo į Šekspyro  mitinę personą.

V.Anužio kūno kalba -  nebyli JIs nekalba laisvai kūnu, kaip jo jauni kolegos. Jo kūnas sukaustytas vidinių dogmatų , nes smegenys dar  literatūrinės: galva pliurpia, o kūnas - medinis. Stumdosi po sceną nejudri pliauska  su galva-radijumi, iš kurio trykšta emocijos.  Jauni kolegos čia už jį  nepalyginamai pranašesni, užpildo kompozicinius vakuumus, kuria muzikinį-dinaminį  vizualumo  vyksmą.

Niekaip nesitiki,kad toks  minkštaskūris Karalius   gali juos SUVALDYTI. Nėra nei vizualaus, nei meninio,  tik -  tekstinis pagrindas patikėti, jog jis - Karalius, kuriam  paprastuoliai  paklūsta. Jis netapo  energetiniu centru, apie kurį skaičiau  režisieriaus  anonsiniuose interviu  prieš premjerą. Asociatyviai priminė rūpužioką, šlykštuką tarną Kvaką iš A.Rou  kino pasakos  "Marija auksarankė".  Kai žiūrint vaidinimą kyla asociacijos su  kitais vaidmenimis,  - tai reiškia, kad esamas vaidmuo - neišmotyvuotas, neišgrynintas,  neišgyventas, neįkvėptas, o profesionaliai išpildytas.
 

G. Miliaras Kvako vaidmeny, k/f"Marija auksarankė"
Įspūdinga rugsėjo 21 dienos  Gonerilė ( J.Krutko ar J. Karpikova?). Moteris- plėšri katė,kurios  miaukime, įsiučiuose  ir kūno išraitymuose - daugiau valdžios galių , nei  Lyro tėviškuose užrikimuose ir meilikavimuose dėl pavaldinių pataikavimo. Net juokdarys ( akt. V. Dorondov) yra valdingesnis palyginus su  minkštakūniu, iškritusiu iš aplinkybių ir konteksto Karaliumi. Aktoriuje turi būti  bent krislas prigimtinio valdymo  potencialo, kad juo patikėtum. V. Anužis ne karalius, o  kaprizingas  varlys. Karaliumi  vaizduojasi. Ir tada griūna  tragedijos karkasas - kaip toks suvaldė karalystę? kariuomenę? Iš kur tuomet kyla praregėjimo tragizmas?  V. Anužiui labiau pritiktų  Liudviko XIV prabangių lėbavimų formatas .          

 Drįsčiau teigti,jog pastatymo konceptas neišgrynintas iki galo. J. Vaitkus - vienas iš nedaugelio Lietuvos  režisierių, kuriančių konceptualų, taigi modernų  teatrą. Išgliaudžiau šįsyk pusfabrikatinės metaforas. Bendra visuma nepagavo, nors labai labai stengiausi interaktyvuotis į veiksmą.  Kostiumai - kaip seks šopo life-dolls ( žmogaus dydžio lėlės). Įdomus sprendimas.Mat  kautynės dėl valdžios neatsiejamos nuo seksualinės atributikos. Deja,  pasigedau, neaptikau paties valdžios energetinio užtaiso, jos atpažįstamo baugaus gąsdinančio kvapo, valią paralyžiuojančių garsų scenoje ( išskyrus Gonerilę ir juokdarį).  Štai V. Putino žvilgsnio poveikyje Dūma sustingsta, Merkel suskysta, o iš  V. Anužio Lyro  šiuolaikinės valdžios  tamsiuose terariumuose liktų šlapia vieta, vien nuo krokodiliškos vienas kito ėdimo atmosferos.Mat karaliai, pozuojantys diktatoriai  21 a. valdžios koridoriuose seniai, kaip V. Žirinovskis ar L.Graužinienė, išpildo juokdarių  ar marionečių vaidmenis. Gal J. Vaitkaus spektaklis apie tai - kad  pasipūtėliai karaliai mirė, tegyvuoja  žiaurūs Drakonai nedėkingų  dukterų pavidale?


Baisingai atstumianti pasirodė Kordelija ( akt.A.Bizunovič ar E. Gončarova?). Kaip pravoslavų  epileptinė klikuša, psichiškai liguisto veido išraiškų. Būtent dėl jos atgrasumo  ir nusprendžiau kuo greičiau dingti, nesulaukusi pabaigos.  Dingti tam, kad  finalas -  mylinčios dukters katarsinis duetas su aklu, bet pagaliau dvasiškai praregėjusiu tėvu - nesugriautų sąmonėje  aukštojo, šviesaus  Karaliaus Lyro ir Kordelijos meilės įvaizdžio.  Kilo grėsmių, kad  pagrindiniai vaidintojai tragedijos finale  sužalos, net suniokos manyje V. Šekspyro dovanotą  Lyro mitą ir nepakeis jį niekuo įspūdingesniu, spalvingesniu, neinprintins įdomesnio, šiuolaikiškesnio Lyro į vaizduotę ir pasąmonę.
Vertybine prasme pirmoji vaidinimo dalis , kurią spėjau pamatyti, buvo tradicinė "teatralščina", pataikavimas publikai lengvais sekso-valdžios-emocijų kokteiliais ir koncertiniais artistų numeriais.                
    

 




2014 m. rugsėjo 19 d., penktadienis

Kaimo studija'11: kuriame dantimenį

Kas: tema  "Kaip valomi vaikų dantukai" 
Su kuo: su Šalčininkų stomatologe Simona Žilionyte
Kada: 2014/09/18


Su Simona Žilionyte  susitikom "atstiktinai", Žalgirio klinikos vaistinėje. Nustebino, kam vaistininkė krauna  gydytojai  glėbius vienkartinių  dantų šepetukų? Pasirodo -   Šalčininkų rajono vaikų stomatologiniam švietimui.  Pabandėme apjungti maniškį meninį ir jos dentalinį švietimus, įgyvendinti ciklą  dailės pamokų , skirtų įskiepyti burnos  švaros pagrindus.

Akvarelė ypač tiko išryškinti dantų baltumą - sėkmingo ir laimingo šiuolaikinio gyvenimo privalomą  atributą. Susirinkusiems neužteko vietų, sunešėme papildomus stalus.Pirma užduotis - pasidaryti personalinį danties modelį.  Gydytoja pademonstravo, kaip nusilipdyti iš kramtomos gumos priekinių dantų muliažus. Juos vaikai pasidėjo  prieš akis, kol  liejo  kiekvienas savitą dantį- su šukuosena, akimis, karūnomis, net japoniškais ornamentais. Per vasarą  mažiukai primiršo akvarelės potėpio judesį,  teko gaivinti vandens liejimą. Jis vyresnėliams jau sunkiai gavosi, mat mokyklinis guašas įsitvirtino jų įgūdžiuose kaip tapymas.

Mintys  į šoną 1. Pastebėjimai iš jų ir asmeninės praktikos: kuo galva mąslesnė ir prikimšta žinių  bei problemų, tuo sunkiau ranka lieja vandenį. Akvarelė, kaip ir delfinų terapija - labiausiai tinka tiems, kas  net meditacijose neatsipalaiduoja nuo įkyrių minčių, kieno jausmus sužeidė  smurtas, mokytojų ar bendraamžių patyčios.
 
Simona surengė viktoriną. Kiekvienas kažką žinojo : kiek minučių valomi dantukai, kas jų turi daugiau - ryklys ar žmogus,  kiek laiko leidžiama  kramtyti kramtomą gumą. Už geriausius atsakymus buvo įteikiamas  apdovanojimas - vienkartinis dantų šepetukas, laureatai  palydimi  visuotinais aplodismentais .  Apdovanojimo ceremonijoje Jarekas dar gavo akrilinių dažų dėžutę nuo visų.  Šiandien  jo pirmasis jubiliejus -  10 metų.

Gydytoja turėjo su savimi didelį maišą. Štai kodėl į mano klausimą, kas užaugęs norėtų būti gydytoju pusė grupės aukštai  iškėlė rankas :  

 - MES norime būti stomatologais! 

Štai taip  ryškiausiai pasireiškia švietimo sistemos poveikis. Net pradinukai jau išdresiruoti veidmainiškai  pataikauti mokytojui už kažką -  už pažymį ar prizą, už tai, kad nebartų.  Dar pernai pusė  "būsimų stomatologų"  taip pat karštai troško būti dailininkais. Teko skubiai žadinti jų savigarbą:

- Jarekai, nejaugi  tu tikrai būsi  dantukų gydytojas?

  Berniukas: - Labai norėčiau gelbėti žmones, operuoti jų širdis.

Ir Eda pasitaisė: - O aš norėčiau būti chirurgė. 

 Galų gale išsiaiškinome, kad  apie stomatologiją svajoja vienintėlė  Valerija     


Sėkminga pamoka: su odontologe Simona (kairėje) ir bibliotekininke Božena.    
 GRAND PRIX  -    garbinga paveikslo vieta  Daktarės Simonos kabinete Šalčininkuose. Jai teko garbė  išsirinkti gražiausią piešinį .  Iki tol stengėmės su vaikais vertinti darbus  iš meninio taško : kokia kompozicija, kiek savitumo, kaip įdomiai suderintos spalvos, kiek įdomi forma .  Šįsyk dentalinio meno  vertinimą  perdavėme dantų  ekspertei. JI turėjo ne ką mažiau vertinimo teisių  , nei , tarkime, Valinskas TV  vokalo konkurse 

 Pamačiusi 10 spalvingų įspūdingų dantukų  Daktarė pasimetė. Tiesos akimirka -  išskirti vienintelio vaiko kūrybą  viešai, kai visi vienodai uoliai stengėsi. Smalsiai stebėjau , kokį saliamonišką sprendimą priims mūsų gerbiama viešnia .

 - Mano, mano geriausias, mano išrink!,  - sulipę ant stalų tiesė dantų auotoportretus  jaunieji akvarelistai. NAGI  TIKRA  DENTAL ART  MENO MUGĖ !Kiekvenas autorius  tarptautinėse meno mugėse lygiai taip prikišamai ir savireklamiškai (jei neturi  energingo agento),
įnirtingai peršasi  meno gavėjui-adresatui.

Simona padarė  elitinį, hyperhumanišką pasirinkimą, nežalojantį  jautrios  kuriančio vaiko  savimonės:

- Visi jūsų dantukai man  be galo gražūs. Visi patinka, ir visus pasiimsiu su savimi. Ačiū labai labai!

Kaip vaikų nuomonės mediatorė pasitikslinau:

 - Negi tikrai visus iškabinsite kabinete? 

Stomatologė:  Žinoma, vietos ten daug , visi tilps. 

 Vaikai su palengvėjimu  atsiduso ir apspito draugišką  gydytoją  glaudžiu rateliu, ėmė uoliai mokytis šveisti  dantis-sėkmingo Likimo  ir palengvinto ateities įsidarbinimo vizitines korteles. 

 Mintys į šoną 2:  98 proc. 6-mečių lietuvaičių dantų jau pažeisti karieso,. Mąsčiau , kokie jie laimingi , kad nežino, kiek kainuoja jų dantukų gydymas. Kad dar nepatyrė dantukų skausmo.  Kad dar vieni kitiems šypsosi  baltutėliais  tviskančiais. Kad dar niekas  jų nenužiūrėjo  kaip sveikų arklių moderniuose vergų  darbo  prekyvietėse ir viršelių atrankose: ar  pakankamai deimantinės jų šypsenos, ar tiks prezentacijai  kiauros ertmės  ir kreivos bangelės dantų? Juk  vaikystėje tėvai neištiesino jų ne todėl, kad nemylėjo vaikų, o todėl kad tam neturėjo lėšų ir todėl kad  valstybė nepasirūpino nemokama  pradinukų vaikų dantų profilaktika.
Žalgirio klinikos vedėjos  Aušros Šaikuvienės  sykį užklausiau, kodėl nevykdomas burnos  priežiūros švietimas mokyklose privaloma tvarka, kodėl jaunuolis priverstas susidurti su  negrįžtamomis pasekmėmis, kai šokiruojamos dantų implantų kainos užtveria jam kelius į asmeninė laimę ( kas nori bučiuotis su kiauradančiu?),  į atranką talentų konkurse? Vedėja susijaudino iki ašarų: mes stengėmės, reikalavome, mynėme ministerijos slenksčius , kad pradinukų dantys būtų nemokamai dengiami silantais, bet, dejadeja,  niekam tai nerūpi 
  
Choro skanduotėmis užsitvirtinome , jog gražiausia dantų spalva - BALTA, BALTA, BALTA. 

Kad nedera šypsenoje : geltona, ruda, juoda, chaki,

 Išmokome naują meno terminą: AB- STRAK-CI- JA   
  
Kšysius meniškai primaliavojo rudai-mėlynai juodą meninę abstrakciją  vėlyvojo Miro stilumi. Pristatė kūrnį kaip rekviem mirusiam dančiui . Bendro pažinimo dėlei priderinau prie to   atsivežtas savo dantų panoramines nuotraukas . Kaip įrodymą, kas būna, kai dantys blogai prižiūrimi. Jarekas demonstratyviai atsisakė apžiūrėti iš arčiau rengteno šešėlinius siaubiakus. Jam buvo labai baisūs tie kaukolės vaiduokliški atvaizdai.
Diana dalykiškai patikslino:"  Neturi jau 2-jų galinių? KOkie ten 2 vinys gale sukalti?"

Aurelija užjautė: - Na matai, nevalei dantų mažytė ir prisidirbai.

 Oooo, koks palaimingas ir šventas vaikų tikėjimas! Nutylėjau, nors viduje tvirtai  žinojau, kad  dantys išsiklibino ne dėl nevalyvumo,  ne dėl  per pigių dantų pastų, o dėl  per mažų pajamų ir per abuojos  komercinės stomatologijos. 

Simona Žilionytė  suteikė vilties - yra ir kitokių, vertybinių ir dvasinių  gydytojų. Jie palieka prestižines estetines  sostinių balyklas tam, kad mažuose miesteliuose gydytų žmones, kryptingai, sistemiškai ir pasišventusiai šviestų jų vaikus, bombarduojamus TV pastų reklamomis, bet apleistus valstybinės higieninės priežiūros.   
 
Priimame dovanas nuo Ingos Petrulienės iš Kauno

Bilblioteką [asiekė dar vienas ŠVIESOS SPINDULYS - atėjo siuntinys nuo Ingos Petrulienės iš Kauno. JI irgi  veda   nemokamą meno būrelį vaikams. Didžiulė dėžė su dovanomis vaikų dailės studijai. Sukišę nosis vaikai  traukė iš jos keistenybes - gipsinio binto ritinėlius, medžiagų atraižas, maistinius dažus ir audinių klijus. Iš jų gaminsimės lėles.   
-------
 Ekskursinį važiavimą atidėjome kitam kartui. Juk daktarė užėmė priekyje net  3 vaikų vietas. Dalis vaikų jau buvo sudrausminti tėvų po šeštadieninio žygio, kai nesiklausę 3 km atkulniavo į mūsų sodybą. Sodyboje tądien vyko improvizuotas Bonifacijaus savaitgalis - ieškojom miške lapių olų, tyrinėjome jų architektūrą,  mokėmės pažinti grybus, pristačiau  tapybos kampą   - iščiupinėjome dažus, medinį etiudniką, stiklo padėklus.Jų nuostabai  paplaukiojau rudeniniame prūdo vandenyje, nebijodama varlių ir povandeninių lydekų. MOkytojas, kaip ir odontologas   - pašaukimas be išeiginių.






2014 m. rugsėjo 12 d., penktadienis

Kaimo studija'10: neišsiųsti paukščių SMS'ai

Art: Yuri Matsik
Kas: tema " Ko labiausiai trūksta kaime "

Kada: 2014/09/10


Bibliotekoje -  gerosios permainos, atėjo dirbti nauja nuolatinė vedėja, vietinė mama Božena.Ji išvadavo  patalpas ir mažojo kultūrinio centriuko dvasią nuo popierinio- plakatinio Kristaus kulto, dingo kultiniai vympelai, lozungai, statulėlių gausa. Po daugiau nei pusmečio nesimatymo puolėm glėbesčiuotis su vaikais  vidury kaimo, taip stipriai  buvom vieni kitų išsiilgę.

  Siauras akvarelės ribas nutariau išplėsti kitomis formomis. Anksčiau tai buvo neįmanoma, nes rėmėsi įsvaizdavimuose į pinigus: kitos dailės  priemonės brangios, o akvarelė - pigi, įperkama. Iš mąstymo užtvarų  išvadavo  žymi vaikų dailės mokytoja Loreta Zdanavičienė . Susipažinome  kelionėje po austrų Alpes.  Pakvietė užeiti į studiją Mokytojų namuose, pasisemti patirties. Patekusi į  beribės fantazijos  erdvę,  įgavau drąsos : nebūtina laikytis  klasikinių kanonų. Juk vaikams menas - tai laisvas žaidimas visomis įmanomomis parankinėmis  priemonėmis. Iš dovanotų  L.Zdanavičienės mokomųjų  knygelių "Atgiję daiktai" ir "Gamtos spalvos"  semsimės  šį sezoną dailės išraiškos būdų ir idėjų.

Dar stipresne, tiesiog kolosalia,atomine  paskata (inspiracija)  tapo   knyga "ATVIRA PAŽINIMO ERDVĖ"  apie J. Stauskaitės Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklą, jos augimo patirtis.
 Viena vertus, atradau kūrybinę bendramintę.Pasirodo, einu jos jau prieš 30 metų pramintais takais  Kita vertus, išgąsdino jų  studijos  augimo tempai, mastai, plėtra, kiek daug  pasiekė, visi profesionalūs dailininkai ! Palyginimui - aš  su gėdingai  kukliom, netgi menkom asmeninėm pajėgom.:(((


" Sveika atvykusi į mūsų klubą", -išsklaidė nerimą ir kompleksus Austėja, Kindermusik mokytoja, ugdanti ikimokyklinukus per muziką. Išklausiusi,  kaip ji  lygiai taip pat jaudinasi prieš kiekvieną pamoką, kaip  įveikinėja panašias kūrybinės vaikų saviraiškos baimes, apsiraminau. Kiekvienam  MOkytojui skirta eiti savo keliu, atradinėti savus dviračius, netinkamus kitų erdvių keliams. "Išlaisvink fantaziją , ir vaikai patys  rodys , ką daryti,"- šį Austėjos priesaką  priėmiau kaip estafetę ir kelrodę žvaigždę.  
   
Ant rankų vaikščioti  - irgi menas 


Žingsnis į šoną 1: Rugpjūtį pasiūlė savanoriauti Vilniaus užsieniečių adaptacijos centre, rengti dailės pamokėles imigrantų vaikams. "Mes - kosmopolitės" , - prisistatė centro vadovės.  O aš - ne, esu vietinė,  nekosmopolitiška aborigenė, išpažįstanti V. Domaševičiaus  idėją, jog  bendruomenės  pirmučiausiai turi ĮSIŠAKNYTI , natūraliai  išaugt iš tos  erdvės vietinių gyventojų, aborigenų papročių ir poreikių. Tik iš šaknų  auga kultūros stiprybė. Imigrantų vaikai gyvena Vilniuje. JIe  nėra  tie, su kuriais matome tuos pačius kaimo saulėlydžius ir rūkus. Sunkiai suprastumėm vienas kitą   ne dėl kalbos skirtumų, o dėl ištakų, vietovių, padangių atskirties . ES remiamuose projektuose iki šiol klaidingai neleidžiama įšaknyti emigrantų į vietinius papročius, t..y.  pamažėle virsti iš svečių  į šios žemės bendrapiliečius ir pilnateisius šeimininkus . Kosmopolitai  neturi žemės, jie - kultūriniai feikai, troliai, siūūrai.  Savanorystės  jaukiame centre be  šaknų atsisakiau

Žingsnis į šoną 2.Pirmai rudens pamokai prireikė spalvotų vielučių lankstymui. Neradau nei Senukuose, nei MOki-Veži. Internete išniro "veriu.lt" būtent tų spalvų, kurios idealiai tiko sumąstytam vasaros įspūdžių projektui. Pardavėjas Jonas net sutiko pakilti iš ligos patalo ir jas parduoti gyvai, nes skubu.  Tūlos dailininkės studijoje, užverstoje  drobėmis su aliejiniais baltasparniais angelais, susižaibavau su juo  vertybiškai. "Bet jis turi vielučių! NOrs... kaip galiu jas pirkti iš  piktų  rankų? "  Kol blaškiausi  vidinių principų susikirtimuose,  pardavėjas apsisprendė : "Jums neparduosiu" . Palengvėjo. Labdara turi būti tyra kaip vaiko ašara, be pikčiurnų ir atsitiktinių pašalaičių  prisilietimo. Pamoka: saugotis piliečių su  demonstratyviomis tautinėmis juostelėmis po kaklu  ir tų, kurie išsitatuiruoja trispalvius Gedimino  stulpus per visą ranką. Valstybė tokiuose asmenyse  yra tik  išoriškai nupaišyta,  už jų širdies ribų, ne  gyvas aukuras.     

 Vielučių radau  legendinėje Ševčenkos kanceliarinėje. Ten yra visko,kas telpa vaiko vaizduotėje. It  Maginė kūrybos skrynia.Radau ir pigių balionų . BŪtent jie ir išlaisvino tam kartui fantaziją.  Spirališkai atkartojo ir  jaunystės išgyvenimus.


 MIntys į šoną.  MInistrų Taryboje ( Vyriausybės analogas sovietuose), pirmojoje darbovietėje, gavau profsąjungos užduotį - pašefuoti Vaikų namus. Jų išmintinga vedėja įspėjo: "Tik nevežkite tortų ir žaislų, jie persisotinę, užversti virš galvų, nuo jų jau mums bloga. Atvežkite  spalvotų balionų, drauge pripūsime ir bus didžiausia šventė. Drauge su kolege pūtėm našlaičiams  balionus ir  -  Žolyno gatvės namai skardėjo vaikų laimės juoku. Už jį gavau iš  leniniečio  partorgo griežtą papeikimą. Buvo sušauktas komjaunimo specialus posėdis, kuriame  partinis mudvi su kolege išstatė prieš visus ir rėkdamas  tarkavo, jog padarėme didžiausią  gėdą Vyriausybės aparatui, mat vietoj brangių tortų ir žaislų dovanojome pigius balionėlius. Ir kad niekada daugiau nedrįsčiau atstovauti valstybinėms organizacijoms.Ant jo atlapo  blizgėjo Lenino ženkliukas . Dabar matyt puikuotųsi trispalvė tatuiruotė  ant rankos ar tautinė juostelė:)))

  -KO jums trūksta mūsų kaime? Nupieškite  norus ant balionų . Paleisime į dangų , gal paukščiai perskaitys ir jūsų svajonės išsipildys? Juk būna stebuklų .    

Art: Yuri Matsik
 Kšysiui (8m) trūko cirko, nuspalvino balioną kaip klouną vardu KLOUNIK. JO kaimynui Andžejkai( 3 m) trūko mūsų padangėje gero Karaliaus. Kšysius  mažiaus balioną pavadino KOROLIN ( Korolj+Neznajka) . Edai trūko žvaigždžių, kad kristų  iš dangaus  ir laimę neštų. Dianai - jūros ir paplūdimio. Aurelija (6m) susigėdusi įsikniaubė į pilvą : "O man, Saule, trūko tavęs, kur tu taip ilgai buvai?".  Ji buvo įskaudinta prailgusio laukimo. Kelis sykius pasislėpdavo su ožiukais, kad pasitikrintų, ar jos ieškosiu, ar paėmusi už rankos vėl ir vėl atvesiu į būrį. " Būk rami, čia gyvensiu, ir jūsų daugiau  niekada nepaliksiu. Juk balionų svajonės pildosi, kiekvieną ketvirtadienį susitiksim, tik nesirk kaip kiti." 
Balionai nepakilo

Jarekas išterliojo balioną juodais kringeliais - kad paukščiai  viršuje išsigąstų.  Oho kokia ryški kariūno dvasia!

  Lauke nebuvo vėjo. Balionai neskrido. Kšysius pasiūlė  įsibegėti , kad pagreitis juos pakeltų  į orą. Ne,  vaikų svajonės nesuplasnojo, nes nekrenta mūsų kaimelyje  žvaigždės, ir karaliai neužsuka. Nutarėm, kad  Božena  paslėps  atvirlaiškius paukščiams bibliotekoje iki pirmojo vėjo.  Eda pasisiūlė  visus suorganizuoti .kai bus vėjas , paleisti SMS'us  būriu aukštyn.

KIta pamokos dalis - pririnkti  pievose  įdomių žolynų koliažams. Misija - neįmanoma.  10 km spinduliu   rudavo Griaznovo  suartos plikos dirbamos žemės. Pievos, kaip ir reti paukščiai  (griežlė) prisiglaudė mūsų namų valdoje, savanoriškoje Nojaus arkoje. 21 amžius - važiavome į  reliktinę pievą  kaime kaip į pažintinę ekskursiją. Išsiaiškinau, kad  vaikai visiškai nežino ir  neskiria gėlių. Jurginai, medetkos, astros, kanai, vėlyviai,  melisos, viržiai, net mėtos buvo jiems nauji, negirdėti  žodžiai. Negi gramatikos kableliai  ar matematikos formulės pradinukams svarbiau už gėlę, kurią matai  ir su ja susigyveni kasdien? Ramia sąžine galima susprogdinti  esamą švietimo sistemą, kaip tą pigų balionėlį. Mūsų kaimo vaikai jos trūkumo net nepastebėtų.
Art: Yuri Matsik

Kšysius pasiūlė pasiimti po obuolį ir iš jo pasidaryti žmogeliuką  Šiandien jis lyderiavo fantazijose, su baltu pavydu  sekiau jo sumanymams iš paskos.  Jarekas karstėsi  šimtametėmis liepomis ir  mus mokė  daryti salto, kurį išmoko prie  to vienintelio kaimo skersinio , nemokamame  "open-air sporto klube". Per vasarą ten prisipumpavo rankų raumenis  ir pilvo preso kubelius. Raumenų jėgos pakylėtas, jautėsi visagalis, gaudė varles ir mėtė mums už  apykaklių,  ardė  pagaliu skruzdėlynus. Per vasarą  pasikeitė neatpažįstamai. IŠ drovuolio jautruolio tapo įžūliu chuliganu.  Davė  man naują užduotį - sukurti tokį projektą, kad  susivoktų, jog statyti, auginti, globoti yra nesulyginamai smagiau, nei griauti

5 kregždžiukai sodybos balkone
 Prisirinkę žolių lipom žiūrėti  į  balkoną  tuščio kregždžių  lizdo. Jų  gausi šeima  su 5-iomis atžalomis  dar neišskrido, laigė aplink sodybą. Važiuojant atgal  sustojome prie  naujakurių alyvų alėjos, jas parsivežiau gegužę  iš Dobelės alyvų festivalio. Sutarėme su vaikais , kad pavasarį atvažiuosime  įamžinti  jų kreminės spalvos. Pasirodo, jie net nežinojo, kas yra kreminė, dramblio kaulo, persikinė spalva. Mergaitėms labiausiai patinka - rožinė. Man - balta ir juoda. Visi nemėgstam burokavos..

O Jarekui  labiausiai patinka - RŪKO spalva.Gėda, bet  jos nežinojau. Birželio rūko ar bobų vasaros rūko spalva? Kšysius patikslino draugo estetiką :"kad jis galėtų į lauką išbėgti. Kai tik rūkas, Jarekas išbėga ir jį bučiuoja, kaip jam gražu." Štai kodėl  be žodžių susikalbame!Jie irgi poetai, kaip ir aš . Nepopieriniai, neleidykliniai-nekomerciniai-negarbėtroškiniai-nepremijiniai ,  o interaktyvūs, grynuoliai 

- Jarekai, ar gerves matei? 
 - Ne, o kas tai?  Žuvys ar vabalai? Jos irgi slepiasi rūke? 
 
Žuvintas 2014 rugsėjį

 Atvešiu jiems japonų  filmukus  apie gervių šokius sniege. Pirmam kartui susijaudinusi atpasakojau, ką patyriau prieš savaitę Žuvinto muziejaus apžvalgos bokštelyje. Virš jo suko ratus ir  raudojo  šimtiniai gervių būriai . Ten  virš 3 tūkstančių gervių iš visos Lietuvos susiburia , kad paskutinę rugsėjo savaitę  paliktų vasaros namus. Išgiedojau  įsimintas gervių giesmes.

 Aurelija: - Tai jos verkia? 

MOkytoja:  O kaip gi! Ar  žinai, kaip skaudu palikt namus net trumpam . Rugsėjo gale būtinai žiūrėkite vakare į dangų. Kai išgirsite raudą - tai gervės išskrenda, mūsų pilkieji flamingai.
Žuvinto biosferos rezervato muziejus


JIe pagavo sparnuotą, šventą   Žuvinto dvasią, kuri  dar vis nepaleido mano minčių ir jausmų. Pasakojo paeiliui apie balandžius, kuriuos jų tėvai atnešdavo iškritusius iš lizdo, su sulaužytais sparnais . Kšysiaus tėveliai net  skambino dėl sužeisto kėkšto į eko-tarnybą. Jarekas įsijautė: mačiau, kaip kregždė nešė kiaušinį ir jį išmetė,  sudužo  vargšas kregždukas.Apsimečiau, kad patikėjau.


Eda: - JIs  visada  meluoja, netikėkite juo.

MOkytoja: Ne, tai ne melas  jo fantazija graži. Jis kuria, o tai įdomu, ne kiekvienas sugeba įdomiai nudailinti, ką matė. 

Žolynai Lenino raštuose
Bibliotekoje  Božena jau paruošė nurašytus Lenino raštus. Į juos vaikai sudėjo žoles sudžiovinimui. Į priebutį ,kur kuitėmės prie mėlynųjų raštų, užsuko paštininkė su dukra Agata. Ji neatėjo į pamoką, nes visi renka grybus. Kažin ar į sekančią ateis,  nes grybų tvanas,reikia  visus  spėti surinkti.

 Paštininkė pakraipė galvą: - Ar  ne per anksti  raštų  atsikratom? Kas žino, gal  dar prireiks? 
Jos su Božena klausiamai sužiuro į mane: gal aš žinau? Po kelionės į  bolševikinį Matvijenkos  Peterburgą praradau tikrumą,  kad Lenino  niekada neprireiks. Ir kas gins sulenkėjusį  Šalčios kraštą? Lenkai? Baltarusai?Jarekas su Kšysiu, jei spėtų  užaugti ir nespėtų emigruoti, - galiu prisiekti!-  gins mūsų kaimo vaikus, moteris, paukščius, balionus ir rūkus.