2014 m. rugsėjo 23 d., antradienis

Lyro radijas, isterijos dažniai, šablonų laida

Kas: V. Šekspyro "Karalius Lyras"

Režisierius: J Vaitkus
Kur:Vilniaus Rusų dramos teatras
Kada: 2014/09/21, premjera  
Vertinimas: 2/10

Iš spektaklio pabėgau. Strimgalviais ištrūkau kaip iš partinio posėdžio ar bambekliškos paskaitos. Dezertyravau po valandos kamavimosi stebint nuobodžiausią kalbančių galvų kakarynę. Jei turėčiau  bent kiek  pagarbos ordinams ir kryžiams, gal iškentėčiau  iki pertraukos. Vis tik  režisavo mėgiamas režisierius, vaidina V. Anužis - Auksinio kryžiaus  laureatas. Tačiau  muistydamasi  parterio kėdėje  nesumąsčiau , ką įdomaus  nuveikti, kol statiški vaidintojai  scenoje taškėsi seilių purslais, isteriškai  ir desperatiškai spygavo amžinos, neblėstančios V. Šekspyro tragedijos  tekstais. Tekstai byrėjo  kaip žirniai į niekieno sieną. Geso  garsą sugeriančiose statulose  -   pasyviai stovinčių aktorių figūrose. Figūros  statiškai,   nuobodžiaudamos laukė savo eilės  išsižviegti avanscenoje. Deja, naršyti neleido kaimynai,barė dėl šviečiančių tamsoje ekranų.

Veiksmo dinamika  - nesuvaldyta, pakrikusi.Išeina į priekį vienas artistas pasideklaruoti, kiti stypso  pakraščiuose tuščiai ,braido nemotyvuotais žvilgsniais po žiūrovų salę, atitraukia dėmesį nuo monologų sakytojų. Tiesa, scenos gilumoje kaip glitus gniutulas ar koks  dvesiantis aštuonkojis knibždėjo-muistėsi statistų amorfinė, beveidė masė. Tarkime, daugiabriaunė metafora, artima šiuolaikinės valdižios įvaizdžiams. Puikiai žiūrėtųsi kaip atskiras performansas per Kovo 11-tą. Nagi iš gyvatynų sankibų ir lizdų ( partinių struktūrų) išsirango konkurencingiausi, pajėgiausi  valdžios lyderiai, valstybių vadovai.  J.Vaitkaus kūryboje kryptingai plėtojamas valdžios ir visuomenės  tarpusavio santykis, vis užaštrinamas kertinis klausimas: Kas valdo? kas Bosas? kaip jis suka vairą ?  Šiuosyk vadovas  -skystalas,  taigi visuomenės pilietiškumo lygis nusileidžia, degraduoja  iki unitazinio humoro ir paprotinio seksualinio išnaudojimo, iki visuotinų orgijų?   


 Man regis,  spektaklio didžiausia nesėkmė - V. Anužis. Be kūrybinių pastangų  pernešė  į naują spektaklį reikšminius, prasminius  savo  senų vaidmenų krūvius, dėl to buvo nuobodžiai nuspėjamas. Kaip sena užgrota plokštelė. Mintyse sužaidžiau žaidimą  - "rask  3 skirtumus" . 3 skirtumus tarp  V. Anužio  suvaidinto Lyro ir  Išgyvenimo Bunkerio  ( J.Vaitkaus režisūra)  gėbisto  majoro, kuris lygiai taip pat   bukai plėšė gerklę paraudusiu  veidu. 3 skirtumus tarp Lyro ir miesto valdytojo Peterio Stokmano iš H. Ibseno "Visuomenės priešo" ( rež. J.Vaitkus , vaidina tas pats V. Anužis). Suprantama, aktoriaus išorinis panašumas į A. Kubilių prieš kelis metus turėjo stiprų antidiktatūrnį, veidrodžio efektą: žiūrėkite, koks hitleriukas  užvaldė šalį.   
Kai A. Kubiliaus seniai nebe flagmanas , V.Anužis tampa tiesiog  eiliniu aktoriumi : imituoja  emociškai  diktatoriaus povyzą ,bet  negeba įsikūnyti, perteikti tirono,  savimylos, aplinkos liaupsių apakinto Valdovo  esmės, dėl kurio ydų sugriuvo karalystė. Neranda .šviežio požiūrio kampo į Šekspyro  mitinę personą.

V.Anužio kūno kalba -  nebyli JIs nekalba laisvai kūnu, kaip jo jauni kolegos. Jo kūnas sukaustytas vidinių dogmatų , nes smegenys dar  literatūrinės: galva pliurpia, o kūnas - medinis. Stumdosi po sceną nejudri pliauska  su galva-radijumi, iš kurio trykšta emocijos.  Jauni kolegos čia už jį  nepalyginamai pranašesni, užpildo kompozicinius vakuumus, kuria muzikinį-dinaminį  vizualumo  vyksmą.

Niekaip nesitiki,kad toks  minkštaskūris Karalius   gali juos SUVALDYTI. Nėra nei vizualaus, nei meninio,  tik -  tekstinis pagrindas patikėti, jog jis - Karalius, kuriam  paprastuoliai  paklūsta. Jis netapo  energetiniu centru, apie kurį skaičiau  režisieriaus  anonsiniuose interviu  prieš premjerą. Asociatyviai priminė rūpužioką, šlykštuką tarną Kvaką iš A.Rou  kino pasakos  "Marija auksarankė".  Kai žiūrint vaidinimą kyla asociacijos su  kitais vaidmenimis,  - tai reiškia, kad esamas vaidmuo - neišmotyvuotas, neišgrynintas,  neišgyventas, neįkvėptas, o profesionaliai išpildytas.
 

G. Miliaras Kvako vaidmeny, k/f"Marija auksarankė"
Įspūdinga rugsėjo 21 dienos  Gonerilė ( J.Krutko ar J. Karpikova?). Moteris- plėšri katė,kurios  miaukime, įsiučiuose  ir kūno išraitymuose - daugiau valdžios galių , nei  Lyro tėviškuose užrikimuose ir meilikavimuose dėl pavaldinių pataikavimo. Net juokdarys ( akt. V. Dorondov) yra valdingesnis palyginus su  minkštakūniu, iškritusiu iš aplinkybių ir konteksto Karaliumi. Aktoriuje turi būti  bent krislas prigimtinio valdymo  potencialo, kad juo patikėtum. V. Anužis ne karalius, o  kaprizingas  varlys. Karaliumi  vaizduojasi. Ir tada griūna  tragedijos karkasas - kaip toks suvaldė karalystę? kariuomenę? Iš kur tuomet kyla praregėjimo tragizmas?  V. Anužiui labiau pritiktų  Liudviko XIV prabangių lėbavimų formatas .          

 Drįsčiau teigti,jog pastatymo konceptas neišgrynintas iki galo. J. Vaitkus - vienas iš nedaugelio Lietuvos  režisierių, kuriančių konceptualų, taigi modernų  teatrą. Išgliaudžiau šįsyk pusfabrikatinės metaforas. Bendra visuma nepagavo, nors labai labai stengiausi interaktyvuotis į veiksmą.  Kostiumai - kaip seks šopo life-dolls ( žmogaus dydžio lėlės). Įdomus sprendimas.Mat  kautynės dėl valdžios neatsiejamos nuo seksualinės atributikos. Deja,  pasigedau, neaptikau paties valdžios energetinio užtaiso, jos atpažįstamo baugaus gąsdinančio kvapo, valią paralyžiuojančių garsų scenoje ( išskyrus Gonerilę ir juokdarį).  Štai V. Putino žvilgsnio poveikyje Dūma sustingsta, Merkel suskysta, o iš  V. Anužio Lyro  šiuolaikinės valdžios  tamsiuose terariumuose liktų šlapia vieta, vien nuo krokodiliškos vienas kito ėdimo atmosferos.Mat karaliai, pozuojantys diktatoriai  21 a. valdžios koridoriuose seniai, kaip V. Žirinovskis ar L.Graužinienė, išpildo juokdarių  ar marionečių vaidmenis. Gal J. Vaitkaus spektaklis apie tai - kad  pasipūtėliai karaliai mirė, tegyvuoja  žiaurūs Drakonai nedėkingų  dukterų pavidale?


Baisingai atstumianti pasirodė Kordelija ( akt.A.Bizunovič ar E. Gončarova?). Kaip pravoslavų  epileptinė klikuša, psichiškai liguisto veido išraiškų. Būtent dėl jos atgrasumo  ir nusprendžiau kuo greičiau dingti, nesulaukusi pabaigos.  Dingti tam, kad  finalas -  mylinčios dukters katarsinis duetas su aklu, bet pagaliau dvasiškai praregėjusiu tėvu - nesugriautų sąmonėje  aukštojo, šviesaus  Karaliaus Lyro ir Kordelijos meilės įvaizdžio.  Kilo grėsmių, kad  pagrindiniai vaidintojai tragedijos finale  sužalos, net suniokos manyje V. Šekspyro dovanotą  Lyro mitą ir nepakeis jį niekuo įspūdingesniu, spalvingesniu, neinprintins įdomesnio, šiuolaikiškesnio Lyro į vaizduotę ir pasąmonę.
Vertybine prasme pirmoji vaidinimo dalis , kurią spėjau pamatyti, buvo tradicinė "teatralščina", pataikavimas publikai lengvais sekso-valdžios-emocijų kokteiliais ir koncertiniais artistų numeriais.                
    

 




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą