Kas: V. Šekspyro "Karalius Lyras"
Režisierius: J Vaitkus
Kur:Vilniaus Rusų dramos teatras
Kada: 2014/09/21, premjera
Vertinimas: 2/10
Iš spektaklio pabėgau. Strimgalviais ištrūkau kaip iš partinio posėdžio ar bambekliškos paskaitos. Dezertyravau po valandos kamavimosi stebint nuobodžiausią kalbančių galvų kakarynę. Jei turėčiau bent kiek pagarbos ordinams ir kryžiams, gal iškentėčiau iki pertraukos. Vis tik režisavo mėgiamas režisierius, vaidina V. Anužis - Auksinio kryžiaus laureatas. Tačiau muistydamasi parterio kėdėje nesumąsčiau , ką įdomaus nuveikti, kol statiški vaidintojai scenoje taškėsi seilių purslais, isteriškai ir desperatiškai spygavo amžinos, neblėstančios V. Šekspyro tragedijos tekstais. Tekstai byrėjo kaip žirniai į niekieno sieną. Geso garsą sugeriančiose statulose - pasyviai stovinčių aktorių figūrose. Figūros statiškai, nuobodžiaudamos laukė savo eilės išsižviegti avanscenoje. Deja, naršyti neleido kaimynai,barė dėl šviečiančių tamsoje ekranų.
Veiksmo dinamika - nesuvaldyta, pakrikusi.Išeina į priekį vienas artistas pasideklaruoti, kiti stypso pakraščiuose tuščiai ,braido nemotyvuotais žvilgsniais po žiūrovų salę, atitraukia dėmesį nuo monologų sakytojų. Tiesa, scenos gilumoje kaip glitus gniutulas ar koks dvesiantis aštuonkojis knibždėjo-muistėsi statistų amorfinė, beveidė masė. Tarkime, daugiabriaunė metafora, artima šiuolaikinės valdižios įvaizdžiams. Puikiai žiūrėtųsi kaip atskiras performansas per Kovo 11-tą. Nagi iš gyvatynų sankibų ir lizdų ( partinių struktūrų) išsirango konkurencingiausi, pajėgiausi valdžios lyderiai, valstybių vadovai. J.Vaitkaus kūryboje kryptingai plėtojamas valdžios ir visuomenės tarpusavio santykis, vis užaštrinamas kertinis klausimas: Kas valdo? kas Bosas? kaip jis suka vairą ? Šiuosyk vadovas -skystalas, taigi visuomenės pilietiškumo lygis nusileidžia, degraduoja iki unitazinio humoro ir paprotinio seksualinio išnaudojimo, iki visuotinų orgijų?
Man regis, spektaklio didžiausia nesėkmė - V. Anužis. Be kūrybinių pastangų pernešė į naują spektaklį reikšminius, prasminius savo senų vaidmenų krūvius, dėl to buvo nuobodžiai nuspėjamas. Kaip sena užgrota plokštelė. Mintyse sužaidžiau žaidimą - "rask 3 skirtumus" . 3 skirtumus tarp V. Anužio suvaidinto Lyro ir Išgyvenimo Bunkerio ( J.Vaitkaus režisūra) gėbisto majoro, kuris lygiai taip pat bukai plėšė gerklę paraudusiu veidu. 3 skirtumus tarp Lyro ir miesto valdytojo Peterio Stokmano iš H. Ibseno "Visuomenės priešo" ( rež. J.Vaitkus , vaidina tas pats V. Anužis). Suprantama, aktoriaus išorinis panašumas į A. Kubilių prieš kelis metus turėjo stiprų antidiktatūrnį, veidrodžio efektą: žiūrėkite, koks hitleriukas užvaldė šalį.
Kai A. Kubiliaus seniai nebe flagmanas , V.Anužis tampa tiesiog eiliniu aktoriumi : imituoja emociškai diktatoriaus povyzą ,bet negeba įsikūnyti, perteikti tirono, savimylos, aplinkos liaupsių apakinto Valdovo esmės, dėl kurio ydų sugriuvo karalystė. Neranda .šviežio požiūrio kampo į Šekspyro mitinę personą.
V.Anužio kūno kalba - nebyli JIs nekalba laisvai kūnu, kaip jo jauni kolegos. Jo kūnas sukaustytas vidinių dogmatų , nes smegenys dar literatūrinės: galva pliurpia, o kūnas - medinis. Stumdosi po sceną nejudri pliauska su galva-radijumi, iš kurio trykšta emocijos. Jauni kolegos čia už jį nepalyginamai pranašesni, užpildo kompozicinius vakuumus, kuria muzikinį-dinaminį vizualumo vyksmą.
Niekaip nesitiki,kad toks minkštaskūris Karalius gali juos SUVALDYTI. Nėra nei vizualaus, nei meninio, tik - tekstinis pagrindas patikėti, jog jis - Karalius, kuriam paprastuoliai paklūsta. Jis netapo energetiniu centru, apie kurį skaičiau režisieriaus anonsiniuose interviu prieš premjerą. Asociatyviai priminė rūpužioką, šlykštuką tarną Kvaką iš A.Rou kino pasakos "Marija auksarankė". Kai žiūrint vaidinimą kyla asociacijos su kitais vaidmenimis, - tai reiškia, kad esamas vaidmuo - neišmotyvuotas, neišgrynintas, neišgyventas, neįkvėptas, o profesionaliai išpildytas.
Įspūdinga rugsėjo 21 dienos Gonerilė ( J.Krutko ar J. Karpikova?). Moteris- plėšri katė,kurios miaukime, įsiučiuose ir kūno išraitymuose - daugiau valdžios galių , nei Lyro tėviškuose užrikimuose ir meilikavimuose dėl pavaldinių pataikavimo. Net juokdarys ( akt. V. Dorondov) yra valdingesnis palyginus su minkštakūniu, iškritusiu iš aplinkybių ir konteksto Karaliumi. Aktoriuje turi būti bent krislas prigimtinio valdymo potencialo, kad juo patikėtum. V. Anužis ne karalius, o kaprizingas varlys. Karaliumi vaizduojasi. Ir tada griūna tragedijos karkasas - kaip toks suvaldė karalystę? kariuomenę? Iš kur tuomet kyla praregėjimo tragizmas? V. Anužiui labiau pritiktų Liudviko XIV prabangių lėbavimų formatas .
Drįsčiau teigti,jog pastatymo konceptas neišgrynintas iki galo. J. Vaitkus - vienas iš nedaugelio Lietuvos režisierių, kuriančių konceptualų, taigi modernų teatrą. Išgliaudžiau šįsyk pusfabrikatinės metaforas. Bendra visuma nepagavo, nors labai labai stengiausi interaktyvuotis į veiksmą. Kostiumai - kaip seks šopo life-dolls ( žmogaus dydžio lėlės). Įdomus sprendimas.Mat kautynės dėl valdžios neatsiejamos nuo seksualinės atributikos. Deja, pasigedau, neaptikau paties valdžios energetinio užtaiso, jos atpažįstamo baugaus gąsdinančio kvapo, valią paralyžiuojančių garsų scenoje ( išskyrus Gonerilę ir juokdarį). Štai V. Putino žvilgsnio poveikyje Dūma sustingsta, Merkel suskysta, o iš V. Anužio Lyro šiuolaikinės valdžios tamsiuose terariumuose liktų šlapia vieta, vien nuo krokodiliškos vienas kito ėdimo atmosferos.Mat karaliai, pozuojantys diktatoriai 21 a. valdžios koridoriuose seniai, kaip V. Žirinovskis ar L.Graužinienė, išpildo juokdarių ar marionečių vaidmenis. Gal J. Vaitkaus spektaklis apie tai - kad pasipūtėliai karaliai mirė, tegyvuoja žiaurūs Drakonai nedėkingų dukterų pavidale?
Baisingai atstumianti pasirodė Kordelija ( akt.A.Bizunovič ar E. Gončarova?). Kaip pravoslavų epileptinė klikuša, psichiškai liguisto veido išraiškų. Būtent dėl jos atgrasumo ir nusprendžiau kuo greičiau dingti, nesulaukusi pabaigos. Dingti tam, kad finalas - mylinčios dukters katarsinis duetas su aklu, bet pagaliau dvasiškai praregėjusiu tėvu - nesugriautų sąmonėje aukštojo, šviesaus Karaliaus Lyro ir Kordelijos meilės įvaizdžio. Kilo grėsmių, kad pagrindiniai vaidintojai tragedijos finale sužalos, net suniokos manyje V. Šekspyro dovanotą Lyro mitą ir nepakeis jį niekuo įspūdingesniu, spalvingesniu, neinprintins įdomesnio, šiuolaikiškesnio Lyro į vaizduotę ir pasąmonę.
Vertybine prasme pirmoji vaidinimo dalis , kurią spėjau pamatyti, buvo tradicinė "teatralščina", pataikavimas publikai lengvais sekso-valdžios-emocijų kokteiliais ir koncertiniais artistų numeriais.
Režisierius: J Vaitkus
Kur:Vilniaus Rusų dramos teatras
Kada: 2014/09/21, premjera
Iš spektaklio pabėgau. Strimgalviais ištrūkau kaip iš partinio posėdžio ar bambekliškos paskaitos. Dezertyravau po valandos kamavimosi stebint nuobodžiausią kalbančių galvų kakarynę. Jei turėčiau bent kiek pagarbos ordinams ir kryžiams, gal iškentėčiau iki pertraukos. Vis tik režisavo mėgiamas režisierius, vaidina V. Anužis - Auksinio kryžiaus laureatas. Tačiau muistydamasi parterio kėdėje nesumąsčiau , ką įdomaus nuveikti, kol statiški vaidintojai scenoje taškėsi seilių purslais, isteriškai ir desperatiškai spygavo amžinos, neblėstančios V. Šekspyro tragedijos tekstais. Tekstai byrėjo kaip žirniai į niekieno sieną. Geso garsą sugeriančiose statulose - pasyviai stovinčių aktorių figūrose. Figūros statiškai, nuobodžiaudamos laukė savo eilės išsižviegti avanscenoje. Deja, naršyti neleido kaimynai,barė dėl šviečiančių tamsoje ekranų.
Veiksmo dinamika - nesuvaldyta, pakrikusi.Išeina į priekį vienas artistas pasideklaruoti, kiti stypso pakraščiuose tuščiai ,braido nemotyvuotais žvilgsniais po žiūrovų salę, atitraukia dėmesį nuo monologų sakytojų. Tiesa, scenos gilumoje kaip glitus gniutulas ar koks dvesiantis aštuonkojis knibždėjo-muistėsi statistų amorfinė, beveidė masė. Tarkime, daugiabriaunė metafora, artima šiuolaikinės valdižios įvaizdžiams. Puikiai žiūrėtųsi kaip atskiras performansas per Kovo 11-tą. Nagi iš gyvatynų sankibų ir lizdų ( partinių struktūrų) išsirango konkurencingiausi, pajėgiausi valdžios lyderiai, valstybių vadovai. J.Vaitkaus kūryboje kryptingai plėtojamas valdžios ir visuomenės tarpusavio santykis, vis užaštrinamas kertinis klausimas: Kas valdo? kas Bosas? kaip jis suka vairą ? Šiuosyk vadovas -skystalas, taigi visuomenės pilietiškumo lygis nusileidžia, degraduoja iki unitazinio humoro ir paprotinio seksualinio išnaudojimo, iki visuotinų orgijų?
Kai A. Kubiliaus seniai nebe flagmanas , V.Anužis tampa tiesiog eiliniu aktoriumi : imituoja emociškai diktatoriaus povyzą ,bet negeba įsikūnyti, perteikti tirono, savimylos, aplinkos liaupsių apakinto Valdovo esmės, dėl kurio ydų sugriuvo karalystė. Neranda .šviežio požiūrio kampo į Šekspyro mitinę personą.
V.Anužio kūno kalba - nebyli JIs nekalba laisvai kūnu, kaip jo jauni kolegos. Jo kūnas sukaustytas vidinių dogmatų , nes smegenys dar literatūrinės: galva pliurpia, o kūnas - medinis. Stumdosi po sceną nejudri pliauska su galva-radijumi, iš kurio trykšta emocijos. Jauni kolegos čia už jį nepalyginamai pranašesni, užpildo kompozicinius vakuumus, kuria muzikinį-dinaminį vizualumo vyksmą.
Niekaip nesitiki,kad toks minkštaskūris Karalius gali juos SUVALDYTI. Nėra nei vizualaus, nei meninio, tik - tekstinis pagrindas patikėti, jog jis - Karalius, kuriam paprastuoliai paklūsta. Jis netapo energetiniu centru, apie kurį skaičiau režisieriaus anonsiniuose interviu prieš premjerą. Asociatyviai priminė rūpužioką, šlykštuką tarną Kvaką iš A.Rou kino pasakos "Marija auksarankė". Kai žiūrint vaidinimą kyla asociacijos su kitais vaidmenimis, - tai reiškia, kad esamas vaidmuo - neišmotyvuotas, neišgrynintas, neišgyventas, neįkvėptas, o profesionaliai išpildytas.
 |
| G. Miliaras Kvako vaidmeny, k/f"Marija auksarankė" |
Drįsčiau teigti,jog pastatymo konceptas neišgrynintas iki galo. J. Vaitkus - vienas iš nedaugelio Lietuvos režisierių, kuriančių konceptualų, taigi modernų teatrą. Išgliaudžiau šįsyk pusfabrikatinės metaforas. Bendra visuma nepagavo, nors labai labai stengiausi interaktyvuotis į veiksmą. Kostiumai - kaip seks šopo life-dolls ( žmogaus dydžio lėlės). Įdomus sprendimas.Mat kautynės dėl valdžios neatsiejamos nuo seksualinės atributikos. Deja, pasigedau, neaptikau paties valdžios energetinio užtaiso, jos atpažįstamo baugaus gąsdinančio kvapo, valią paralyžiuojančių garsų scenoje ( išskyrus Gonerilę ir juokdarį). Štai V. Putino žvilgsnio poveikyje Dūma sustingsta, Merkel suskysta, o iš V. Anužio Lyro šiuolaikinės valdžios tamsiuose terariumuose liktų šlapia vieta, vien nuo krokodiliškos vienas kito ėdimo atmosferos.Mat karaliai, pozuojantys diktatoriai 21 a. valdžios koridoriuose seniai, kaip V. Žirinovskis ar L.Graužinienė, išpildo juokdarių ar marionečių vaidmenis. Gal J. Vaitkaus spektaklis apie tai - kad pasipūtėliai karaliai mirė, tegyvuoja žiaurūs Drakonai nedėkingų dukterų pavidale?
Baisingai atstumianti pasirodė Kordelija ( akt.A.Bizunovič ar E. Gončarova?). Kaip pravoslavų epileptinė klikuša, psichiškai liguisto veido išraiškų. Būtent dėl jos atgrasumo ir nusprendžiau kuo greičiau dingti, nesulaukusi pabaigos. Dingti tam, kad finalas - mylinčios dukters katarsinis duetas su aklu, bet pagaliau dvasiškai praregėjusiu tėvu - nesugriautų sąmonėje aukštojo, šviesaus Karaliaus Lyro ir Kordelijos meilės įvaizdžio. Kilo grėsmių, kad pagrindiniai vaidintojai tragedijos finale sužalos, net suniokos manyje V. Šekspyro dovanotą Lyro mitą ir nepakeis jį niekuo įspūdingesniu, spalvingesniu, neinprintins įdomesnio, šiuolaikiškesnio Lyro į vaizduotę ir pasąmonę.
Vertybine prasme pirmoji vaidinimo dalis , kurią spėjau pamatyti, buvo tradicinė "teatralščina", pataikavimas publikai lengvais sekso-valdžios-emocijų kokteiliais ir koncertiniais artistų numeriais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą