Apie kvantinės fizikos žalą lietuvių literatūrai

Fizikas KAZYS BIELINIS 

 Recenzijos autorius:KAZYS BIELINIS. Jis  atsiuntė šią recenziją adresu: saulytejonaityte@yahoo.com> nežinau, nei kas toks, nei kuo užsiima, bet jo nuotrauka labai patiko, publikuoju dėl jos ir  poleminį tekstą:))) 

K.Bielinio nuomonė nebūtinai sutampa su blogo autorės požiūriu. 

KAS: Ričardo GAVELIO romanas „Vilniaus pokeris“

Perskaitęs garsią R.Gavelio knygą "Vilniaus pokeris"  prisiminiau savo LIETUVIŲ KALBOS IR  LITERATŪROS mokytoją. Pavardės jau nepamenu, aitė ar ytė, senmergė inteligentė. Knygą imdavo į rankas kaip brangenybę, balso pakelto niekad nesu išgirdęs. Mokiausi pas ją 1979-1981 metais, per patį brežnevizmo piką ir R.Gavelio aktyvios kūrybos  laikotarpį. Literatūros programa buvo skurdi, bet , ačiū jai, išmokė mylėti ir gerbti rašytinį tekstą. Mokytojai nuolat man sakydavo:  „gerai rašai, eik į literatūrą.“  Jaunas buvau tada, mąsčiau- KĄ REIŠKIA  GERAI  RAŠAI? Ką daryti, jeigu gerai rašai????“  Eiti į literatūrą tuo metu reiškė eiti į filologyną, būti vienu iš nedaugelio vaikinų tarp daugybės merginų. Ne fasonas gi. Va, fizika tai čia jau kažkas tokio- kvantinės sistemos, ATOMAS. Tai ir nuėjau stoti į fiziką. 

 

Ilgam užmiršau rašymą, bet ne skaitymą ir domėjimąsi literatūra, o ir į daugelį fizikinių reiškinių iki šiol žiūriu dvejopai. Ugnis, pavyzdžiui yra ne vien termodinaminis procesas, o saulėlydis- ne vien optinis reiškinys. Gal dėl to ir išsiskyriau su fizika, nors iki šiol taikau jos dėsnius  gyvenime.

Šioje ilgokoje  įžangoje noriu pabrėžti , jog su amžiną atilsį R.Gaveliu , esam lyg  ir kolegos, fizikai. Garbė ir šlovė jam,  kad  rado drąsos pasirinkti   literatūrą. Vilniaus pokeris -  ryškus pėdsakas  lietuvių literatūroje.  Tačiau– koks  pėdsakaas?

Vienas iš pagrindinių mano mokytojos klausimų, nagrinėjant kūrinį, būdavo: ką rašytojas norėjo juo pasakyti, išreikšti?

Tada dar manydavau , na ir kvailas klausimas  - ką? Per daugelį metų daug mąsčiau apie meno paskirtį, kodėl menininkas kuria, t.y. rašo, piešia, muzikuoja?  Ar jis nori parodyti, kad jis pvz gerai rašo,  kad jo vaizdiniai, personažai  - ryškūs, žodžiai vaizdingi, palyginimai taiklūs, spalvos sodrios? Kam menininkai kentė ir kenčia nepriteklius, skurdą, nepripažinimą? Sunkiai, vis tik atsakymas atėjo.

Kodėl menininkas kuria? Art: Dino Valls

Menininko paskirtis šiame pasaulyje- skelbti amžinąsias vertybes, meilę, tikėjimą, žmogaus dvasios tvarumą. Sąlytyje su menu žmogaus dvasia išsilaisvina iš žemiškų pančių ir kyla, plevena amžinybėje, šlovindama Aukščiausiąjį kūrėją. Menininkas –kaip paukštis, jis įkūnija žmogiškąją paskirtį žemėje- nešti meilę, laisvę, amžiną gyvenimą. Jis yra belytis ir beasmenis, kaip lakštingala, kuri neša giesmę.Išgirdę ją krūmuose  nežinome, ar čia ta lakštingala, kur čiulbėjo vakar, prieš mėnesį ar kaži kada??? Kaip ir dabar mes kažin ar žinome, gal dar žinome, bet kažkada nežinosim, kas nepritekliuose ištapė ankstyvojo  Renesanso koplyčias, nepripažintas nupiešė saulėgrąžas, sudėliojo  graikų mitus?Tiems nežinomiems tai buvo visiškai nesvarbu, kad čia jie  - vardiniai, suasmeninti ir įvardinti ištapė, parašė ir jiems tas neprastai gavosi gerai išėjo.

Menas gali būti nagrinėjamas tik begaliniai nutolusių atskaitos sistemų atžvilgiu, kalbant fizikiniais terminais. Įsivaizduokite sistemas, begalybėje judančias šviesos greičiu- jų atžvilgiu esame statinis taškelis Visatoje. Taškelis, tačiau amžinas, su tvaria energija.  Menas, amžinybės atžvilgiu, taip pat yra -  tik tvarios vertybės. Klausimas, ką autorius norėjo pasakyti savo kūriniu, iš tiesų yra  - kokias tvarias vertybes jis jame išreiškė.

Bandykim šiuos klausimus adresuoti Vilniaus pokeriui.

Art: Teo Alfonso

 

Ričardas Gavelis

Pirmiausia- kodėl Vilniaus pokeris? Kodėl ne Vilniaus vežimas arba vilniaus 21? Pokeris gražiau skamba, aristokratų žaidimas. Vežimas ir 21 tai  - praščiokų erdvės . Tai vieno iš personažų, Gedimino Riaubos, matematiko, pianisto džiazmeno išsakytas terminas. Tai viena  jo pogrindyje sugrota džiazo improvizacija, spontaniškai pavadinta Vilniaus pokeriu  ir jo šuniškoje reinkarnacijoje išsakyta mintis, kad Vilnius ko gero yra atsitiktinumų įkaitas. Atsitiktinumų, sulyginamų su kortų kritimu pokeryje,  alogiškų ir nepaaiškinamų.  

Kūrinyje išreiškiama mintis, jog likimas yra dominuojantis vietos ir žmonių gyvenimuose, aukščiau už kitus dalykus (taip ir norisi pridurti nuo savęs  -  už vertybes).

  

Tai kertinė autoriaus kūrybinė konstrukcija. Jos pagrindu formuojami romano personažai, ir įvykiai. Autorius nuneigia amžinąsias vertybes, romane nėra tikėjimo, meilės. Metmenų  perkėlimas iš begaliniai nutolusių atskaitos sistemų į likimo, arba tikimybių koordinates  neišvengiamai atveda į vieną tašką. Deja,  ne amžiną ir netvarų tašką - į subinę.  Autorius sumaniai sukonstruoja kvantinę literatūrinę sistemą ir toliau pats ją nagrinėja, kelia klausimus kodėl jis taip sukonstravo. Gi todėl, kad savadarbėje atskaitos sistemoj ką nori gali sukonstruoti. Bėda ta: kai žinai, ką sukonstravai, o ne bandai priartinti skaitytoją prie amžinybės,  kitaip ir būt negali. Šredingerio lygtis visada turės tik vieną atsakymą- subinė. Gali sukonstruoti Vargalį su gigantišku peniu, bet nuo to žodis netaps kūnu. Gali vadinti subinę amžinąja Visatos subine, bet gi ne taip yra, supus subinė, kirminai sugrauž ir neprisimins jos niekas.

Pažiūrėkim ką rašo apie R.Gavelį amžininkai (tekstai.lt).

Ričardas Gavelis (1950–2002) – prozininkas, dramaturgas, eseistas. Griežčiausias totalitarizmo kritikas lietuvių literatūroje, dažnai vadinamas pagrindinės savo metaforos – Vilniaus kaip Visatos subinės – kūrėju. Tyrinėjo lietuviško mentaliteto deformacijas, demaskavo ideologijų poveikį asmenybei. Neapdovanotas jokiomis premijomis ar kitais apdovanojimais, bet sulaukęs didžiulių tiražų (vien „Vilniaus pokerio“ parduota apie 100 000 egzempliorių) ir mylimas skaitytojų. 1973 m. Vilniaus universitete baigė fiziką, dirbo Fizikos institute, vėliau - įvairiuose literatūros žurnaluose. Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Iš viso išleido 4 novelių rinkinius ir 7 romanus, parašė keletą pjesių. R. Gavelio proza – viena įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Naujus kelius tokiai kritikai atvėrė analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius. Autorius demitologizavo daugelį tautinių šventenybių, išaukštino protą ir dvasios laisvę, naudojo žaidybinį masinės kultūros elementų montažą, nevengė atviros erotikos. Kvestionuojamos tautinės, istorinės, politinės, religinės vertybės literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Vaizduojamas pasaulis primena kafkiškąjį, novelių fabula pajungta giluminiams psichologijos siūbavimams, kuriuos valdo likimo neišvengiamybė. „Sąmoningas provokatorius“, „novelės meistras“, „nešvankybių platintojas“, „degradavęs fizikas“ – taip apibūdinamas jo talentas.

Jeigu Lietuvių literatūra ir kultūra, menas nori išlikti, kažkas nedelsiant turi iš visų įmanomų vietų ištrinti  aukščiau pateiktus teiginius. Mano gi statementas būtų kitoks.

Griežčiausias totalitarizmo kritikas lietuvių literatūroje tikrai ne R.Gavelis. Griežčiausia totalitarizmo kritika yra žmogaus išaukštinimas, vertybių, net ir sunkiausiomis kūrybos suvaržymų sąlygomis, skleidimas.

Ričardas Gavelis literatūros kūrybą grindė reliatyvistiniais kvantinių sistemų modeliais, tyrinėjo žemos energijos virsmus uždarose sistemose. Lieratūroje pritaikė Heizenbergo neapibrėžtumo principą. Susiaurindamas sistemų dimensijas iki subinės jis  pasiekė palyginus  didelį meninės įtaigos  (ir kaip išdava – šlovės) impulsą. Aprašydamas  personas su padidintų matmenų peniais. R. Gavelis  meistriškai išgavo ir aprašė jų silpnų gyvenimiškų impulsų virpesius. Totalitarizmo terpę naudojo kaip priedangą savo eksperimentams teigdamas, jogi ji pastūmėjo personažus  degraduoti , prarasti  vertybes. Tuo pačiu jis  nuslėpė savo, kaip menininko, atsakomybę prieš žmoniją. R.Gavelis- lietuvių literatūros Mengelė, išniekinęs žodį, vertybes, padaręs nepamatuojamą žalą humanizmui , kūrybą nuleidęs iki šlovės siekimo lygmens 

 

Menininko, kaip kūrėjo, atsakomybė yra milžiniška. Jis ir tik jis yra atsakingas už žmonijos kaip tvarios vertybinės sistemos išlikimą. Jis neturi jokios teisės, kad ir meistriškomis priemonėmis, neigti savo dieviškąją paskirtį, nuneigti vertybes vardant stipraus emocinio impulso, galimai atnešančio jam trumpalaikę šlovę. Meninko tragizmas yra tame, jog  jis neturi kito pasirinkimo- tik mylėti žmones, nešti jiems ugnį, kiekvieną naktį kentėti erelio kirčius į kepenis, kol Aukščiausiasis jį išlaisvins iš kančių. Kitaip jis juos žudo, sukiša į subinę, palieka likimo valiai, ramiai mėtydamas pokerio kortas, stebėdamas, kas išliks.

Štai čia ir  yra atsakymas į mokytojos žodžius-" tu gerai rašai". Gerai rašyti dar nereiškia būti menininku. Gal aš blogai myliu žmones. 

Godunovo pistonas

Kas:M. Musorgskio opera "Borisas Godunovas" (premjera 2008m.)
Kur : Vilniaus akademinis (????) operos ir baleto teatras
Kada:2012/10/25

Pastatymo vertinimas: žemiau kritikos, nerandu žodžių, artimi:"paraša", "kičinė pornūcha".
Režisūra: Mariusz Trelinski   , 1 iš 10.

Mariušas Trelinskis gyvai, nupaparacintas kažkur. 

Vaizdelis. Tai - Jurodivas.

Aprašas:tipo šiuolaikiniai miestelėnai , kažkodėl su 80-ųjų metų apranga išvydę lavoną, užsimano caro, tipo  prezidento(?), Jie  butaforiškai susikala su policajais. Po to ateina elektrikų brigada , jie tiesia laidus, apsimeta  rusų vienuoliais ,o patys duodasi scenoje su prostėmis, jas spardo ir laisto alumi. Anos  kažkodėl apsirengusios  kaip prieškario kabare striptizo šokėjos ir vulgarinasi kaip transvestitai. Laukiau nesulaukiau  kada pasirodys scenoje gėjai, bet jų kažkodėl nebuvo. Atsigulė gale tik sexy berniukas su baltom kojinaitėm. Caro karūnavime visi apsirėdė baltais kapitonų drabužiais, kurie populiarūs vyrų striprtizo pasirodymuose. Caro dukra Ksenija  liūdėjo  mylimojo plika basa, be makijažo, ant  kačių dėžių smėlio,  su second-hand juodu, vienuolišku  maudymuku. Futbolo sirgaliai su firminiais "spartak - čempion"  šalikais dalyvavo šou TV laidoje, kurioje  uždaužė iki mirties carą Borisą, bet jis spėja dar padainuoti apie Tėvynę ir savo kaltę,  spausdamas pomidorų sultis iš  balto švarko viršutinės kišenės. Gale  atsigula ir apsikabina tą sexy berniuką, ir  abu lyg tai numiršta?  Pauzėse Playboy mergaitės-kiškutės  su lenkų turginių blizgalų spalvomis vizgina uodegėles ir nešioja popiergalius su užrašu "Pause" . Operos muzika - kaip fonas, skamba iš  atlikėjų lūpų ne į  veiksmo temą.       

  .....................

  Kas norėtų pamatyti spektaklį, kurio nebėra repertuare, gali  tai lengvai padaryti. Tereikia susirasti kur nors prie  Vilniaus  stoties juodžiausią vyninę ar kitokią chronių skylę,  atsivesti bomžą su caro karūną, prasigėrusį rokerį , paleistą iš psichligoninės (jis bus Jurodivas) ir paleisti  garsiai M. Musrogskio operos įrašą, įjungus Maskvos TV transliacijas su neoninėmis matrioškomis. Vyninės publika skirsis nuo operos statistų tik tuo, kad nedainuoja  O visa kita  atkartos M.Trelisnkio "meninį" konceptą.  

Art.Meredyth Sparks. Roxy.

Regis supratau, kodėl garsus rusų kompozitorius Modestas Musorgskis nusipylęs kiauliškai voliodavosi  baloje. Matyt, jis  nujautė ,kad ateityje  jo genialią muziką maitos lenkų music-santechnikų  brigada, vadovaujama  Mariušo Trelinskio. Komentuoti  pastatymą Vilniuje - per didelė garbė  niekaliukui.

Art: Tamy Ben Tor."The Dance of the Albino Rat" 

Jei ne puikus Sankt- Peterburgo bosas EDEMAS UMEROVAS  būčiau pabėgusi iš britkaus blizgutinio šou jau pirmos dalies pradžioje..Eidama į spektaklį , tikėjausi  prasmingų paralelių su artėjančiais rinkimais. Naiviai įsivaizdavau , jog Vilniaus opera ir jos žmonės  atgaivinę Borisą Godunovą, išreikš atvirą pilietinę poziciją, primins  balsuojantiems vilniečiams rusų carų nuožmią prigimtį, jų  fatališką santykį su liaudimi, nuolankiai meldžiančia  Dievo siųstų rūsčiųjų valdovų,  paskatins giliaus susimąstyti apie valdžios prigimtį apskritai.
Centrinėje ložėje sėdėjo G Kėvišas. Jam norėjau užduoti vienintėlį klausimą: už ką jis taip nekenčia lietuvių melomanų, kad  teršia sceną tokiu jovaliniu  balaganu? Nejaugi mūsų kultūrą nuo Kėvišo patvorinių išsidirbinėjimų gali  vis tik išgelbėti  borisai godunovai, aukštesnės kultūros įgaliotiniai???? 

Jei pastatymu norėta kažkam įgelti, tuomet Vilniaus opera  pati įkrito į srutų duobę, kurią kasė kitiems. Kultūra - bene stipriausias  ginklas, ginantis valstybingumą nuo  svetimų šalių invazijos, nuo kosmopolitizmo. Tačiau laimi dvikovose kūrybinė, aukštoji  kultūra, o ne chuliganiškos, šlykščios  patyčios. M. Trelinskis prikišo į "Borisą Godunovą"   masinių, vimdančių, kurortinių  štampų apie rusus: kruvinas caras, vulgarios moterys, treninguoti gezai, brutalūs futbolo sirgaliai, groteskinė auklė(niania). Gal "Šėpos" teatre smagiai pasijuokčiau kaip iš "luboko".ar kabare kavardako. Tačiau prie dieviškos muzikos prisiūti  net lakioje vaizduotėje  pigaus restorano vaizdelių, deja, man nesigavo...
 


 Pastatymo purve deimantu sublizgo EDEMAS UMEROVAS. It žvaigždė, patekusi juodos skylės magiškan laukan, jis sugebėjo šviesti, užgožti brudą - dovanojo publikai nuostabaus tembro arijas ir finalinę  mirties sceną. Jos nesugadino nei sirgaliai su šalikais nei  ružavos  striptizo pupytės. Užpavydėjau Mariinkos teatro  publikai, turinčiai  laimę klausytis jo šilkinio baritono.

. 
Apie Umerovą web'e: "Edemo Umerovo sodrus, monolitinis balsas, nuostabiai išlygintas per visą diapozoną,  be didesnių pastangų skrieja virš Mariinskio operos orkestro. Jis išsiskiria  puikiu kvėpavimu, nepriekaištinga dikcija. Pasirodė ne tik kaip nuostabus muzikas, sukūręs  išmąstytą ir giliai išjaustą charakterį. Edemui Umerovui pavyko perteikti savo herojaus asmenybės didingą mastą  - tai geba tikrieji Artistai iš didžiosios raidės."   

M.Musorgskis

 Boriso Godunovo vaidmenyje Umerovui pavyko dar daugiau - apginti operą nuo chuliganų, balso ir vaidmens stiprybe - atsverti pastatymo kūrėjų (įskaitant scenografą, kostiumų dailininkę) meninį skurdą.

Edemas Umerovas

Tikėtina, jog M.Trelinskis prisižiūrėjo daug modernių operos traktuočių Vakaruose. Išoriškai sugebėjo pamėgdžioti moderno formas, atkartoti formalų   perkėlimo principą. MOdernios operos inovatyvumo neperkando. Išspausti  bent lašą  naujų interpretacijų,  lygiaverčių dialogų su kompozitoriumi,  istorinių ir metropolių  charakterių paralelių, drįstu teigti,  ne jo gašlioms kiškutėms ir skystiems šalikėliams. .  

Ryškesnės gaidos

Kas:"Gaidos" festivalio koncertas, Lietuvos nacionalinis orkestras (10/10).
Kur: Vilniaus filharmonija
Kada: 2012/10/20
 Dirigentas;:Roland Freisitzer , Austrija (10/10)


Šiųmetinė "Gaida" dar labiau nutolo nuo pradinio sumanymo -  pristatinėti  kasmet šiuolaikinę inovatyvią, avangardo muziką. Išryškintą programoje spektralininką G.F. Haasą seniai žino tie, kas domisi muzika.. Nieko nauja. Siauram mėgėjų ratui (esu tikra, jog jis siauras, apjungia  kompozitorių profesionalų mažesniąją  dalį )  gal tiktų rengti išplėstinį G.G.H. paminėjimą kokioje nors uždaroje, rinktinėje erdvėje. Per dosnūs reveransai minimalistui Stevui Reichui  daro festivalį izoliaciniu, klaustrofobiniu,  savotišku minimalistų sektos suvažiavimu. Užmirštama, kad  į viešas erdves susirenka ne vien minimalizmo fanai. Dalyvauti uždaro rato muzikų  kultinių kompozitorių minėjimuose  ar žydų džiazo legendų sesijose - nelygu būti tapetais kompartijos suvažiavimuose  brežneviniais sąstingio laikais.  Išrankūs išmanieji klausytojai , "Gaidos " fanai, modernios muzikos mylėtojai  pageidautų  interšviežienos, ne  retro  sentimentų   

Vis tik pirmi  Gaidos'2012 atradimai nenuvylė.

1.ONDREJ  ADAMEK. Dusty Rusty Hush (vert. Dulkėta surūdijusi tyla) .

Čeko hypersugestyvus  kūrinys  sukurtas sename industriniame muziejuje. 33-metis,  jau žvaigždinis  kompzitorius,  taip pristato naujausią savo kūrinį " Ši vieta visada  visada buvo stiprus  įkvėpimo šaltinis, su galingomis istorinėmis įkrovomis  nuo pat tos akimirkos,  kai ši sena, triukšminga ir veikla alsavusi  gamykla buvo uždaryta. Sulig jos uždarymu  šiame Vokietijos regione atsirado daug bedarbystės, alkoholizmo ir depresijos problemų. Didžiuliai įrengimai  apleistame  pastate tapo monstriškomis skulptūromis, pasikeitė jų vaidmenys ir funkcijos. Nebylios skulptūromis padarė  seną gamyklą  laikmečio muziejumi".

O. Adameko  kūriniai - gyvos įgarsintos istorijos. Klausytojo vaizduotė  natūraliai,  per jausminį atgarsį ir atpažįstamas  garsines paraleles O.A foniškas istorijas  paverčia  vaizdiniais.Kaip ir priklauso šiuolaikiniam menininkui - jo muzikinės formos interaktyvios, skatina būti bendrautoriais, prisiminti, mąstyti, keisti nuostatas, išlaisvinti  fantaziją. 
.
Amžinas oponentas, kurį pakviečiau į koncertą, sujaudintas O. Adameko kūrinio, pratrūko nuostabose :
- Ar  supratai,a r išgirdai ???? Jis papasakojo  jaudinamą istoriją apie  dramatišką veiksmą.Kulminacijoje kažkas prarado kažką begaliniai svarbaus ir patiria dėl to skausmą, sielvartauja.


Kur jau nesuprasi.... O.Adameko dulkėta surūdijusi tyla  prieš nepilną dešimtmetį spengė neišverktomis ašaromis. Irgi turėjau brangią, suasmenintą iki sapnų, gamyklą .Vilniaus Savanorių žiede buvo toks "Švyturys". Jį  projektavo pirmoji VU chemikų -technologų laida, jaunieji mokslininkai, inžinieriai  ir išradėjai.  "ŠVYTURYS" - buvo pirmasis  priešvėžinių  preparatų cechas Tarybų Sąjungoje (komunistų imperijoje). Tėvas  irgi jį kūrė, pradirbo vadovu  virš 30 metų, lydėjo virsmus į lakų-dažų gamyklą. Prisimenu gyvoje atmintyje  "Švyturio" žmones,  valgyklą , net siuvyklėlę, kurioje siuvo darbuotojams baltus chalatus, cechų erdves ir ir ritmingą konvejerio ūžesį.(jį O. Adamekas atkartojo kone paraidžiui) .

Nepriklausomybėje "Švyturys" , kaip ir dauguma dotacinių gamyklų, bankrutavo: paėmė milijoninę paskolą ir neišgalėjo grąžinti, pastatus  perpirko fizikai verslininkai. Jau kitas, alaus Švyturys tapo gairėmis ne jauniems mokslininkams, o tautos jauniesiems alkoholikams, būsimiems buduliams.  

Wang Lei.Knitting toilet paper

Į jau  "privatizuotą" Švyturį patekau viešnios teisėmis. Įmitęs  ponas, bendrovės lyderės akcininkas, šventė ten  gimtadienį. Cecho vietoje  naujieji savininkai įsirengė prabangią pobūvių salę su miegamaisiais.
Tą vakarą BEPRASMYBĖS klausimai atėmė amą. Užplūdo gailestis tėvo kartos pažangiems inžinieriams, "Švyturio" darbininkams, kurie  gamyklai atidavė visą gyvenimą, jų šeimoms, kurių emocijos ir jausmai,išgyvenimai ir svajonės buvo susietos su gamyklos išlikimu.  KAM visa TAI  BUVO?  KOKIA tų žmonių, čia  praleidusių didžiąją laiko dalį, gyvenimų prasmė? Ką jie paliko savo darbais Laike????? Juk Vilniaus istoriniame laike  jų pėdų  neliko nė užuominos...  Kam skirti buvo jų projektai,nerimai ir darbinės pergalės? Kam tėvas išgyveno nemigose pavaldinių ligas ir nuopuolius, kam  be atvangos naršė komandiruotėse po imperijos platybes - dėl  įrangos ir žaliavų?   Kad apsukresni ponai turėtų  komfortiškų sofkučių atrajoti ir pasipirtinti?

O. Adameko muzika atgaivino emocijas, kurias skausmingai išgyvenau  verslininko jubiliejuje.Ir atgaivino, ir išrišo, atskleidė priimtiną "Švyturio" uždarymo  praradimų prasmę. Gamyklos istorija  kaip šviesulys, kaip teisingas, nevergiškas veiksmas, kaip siektinybė nenubaudžiavėti  pasiliks joje dirbusių, jų vaikų ir anūkų  atmintyje. Graži, neskausminga pabaiga, kai kapitonai išeina garbingai, kai jūreiviai ant jų nepyksta, nelaiko įtūžio dėl neišmokėtų algų ir patologinės priespaudos.

 Kur kas  nežmoniškesnis scenarijus įvyktų, jei  laukiniame kapitalizme gamykla mutuotų į kokius Vičiūnus.  Prakaituodavau iš pilietinės gėdos ir  teisinio bejėgiškumo, redakcijoje gavusi  "Vičiūnų" darbininkės dukters laišką, su šuniškų  darbo sąlygų aprašymu ir klausimais: KOdėl? už ką žmonės verčiami gyvuliais neteisybėje?   Tuomet lai ponai šoka ten, kur buvo gerai, kad tik nesiimtų  verslauti, plėtoti iš žmonių kraujo  naujosios  laukinės gamybos. 

Muzika - kaip sakrali priemonė harmonizuoti,atgailėti ir išverkti žmonių buveines, vietas, kurios sugėrė  tūkstančių kūrybines energijas, tegu ir prie konvejerių monotonijos . Diawaros plėtojami loftai -  nelygu urbanistinė koplyčia, kurioje  laisvas menas perlydo Visatai  kūrybinių energijų blokus ir  sanklodas. 

2.KAIJA SAARIAHO.  D'OM LE VRAI SENS , 2010 (10/10)

 Solistas:  klarnetistas KARI KRIIKU (10 iš 10) 

 Suomės K. Saarjaho  kūrinį įkvėpė  6-ši viduamžių gobelenai "Dama su vienaragiu". Meninė žaismė: 21 a. garsi dama kompozitorė kūrė kūrinį dviese - su   dūduojančiu Vienaragiu, nepaprastai  artistišku ir originaliu klarnetistu KARI KRIIKU. Šešių dalių kompozicija  specialiai parašyta jam, kaip 5 juslių  (klausa, regėjimas, uoslė, lytėjimas, skonis)  ir 6-tojo mistinio, paranormalaus  pojūčio  muzikinė projekcija.

 Karis grojo laisvai, mimanso stiliumi  judėdamas visoje Filharmonijos salės erdvėje,  pauzėse. sustingdamas išraiškingoje, pakylėtoje vienaragio pozoje. Kaip vienaragis prie damos, taip šiuolaikinis vyras, palaipsniui,  žadindamas jusles, įeina į moters jausmų pasaulį,  prasibrauna pro jos savigynos ir patirties kiautą, prabudina jos ŠEŠTĄ JAUSMĄ , nušviečia  naujomis aušromis jos miegančią sielą ir moteriškumą. .

  A mon Seul Desir -  KO geidžia mano siela?  - taip vadinasi paskutinė  kūrinio dalis. Joje klarnetistas, it pasakų fleitininkas paslaptingai  išsiveda orkestrantus lyg  vaikus iš užburto Brolių Grimų Hamelno miesto. Išrinktasis vyras  taip išvaduoja moters kūrybingumą, išveda, paleidžia  į platumas jos giluminius mitus, sielos paslėpsnius. Sulig jo išėjimu , netekusi galbūt kažkada  brangiausių dalykų, ji atranda šimteriopai daugiau -save pačią, juslingą ir gyvą. 

 Šalia sėdintis vyras išgirstą kūrinį ir neįprastą klarnetisto perfomansą interpretavo dar savaip. "Tai apie menininką šiuolaikiniame pasaulyje, jis blaškosi,  neranda savęs, visiems nepatogus, malasi tarp orkestrantų, bet  jis  vienintelis rodo idealų kryptį". Hmmm, galima ir taip išgirsti.

Nepaprastai gražus, grakščiai elegantiškas,  dialoginis kūrinys apie meilę, apie  amžiną,kaip pasaulis  Damos ir Vienaragio mitą-duetą.   

  

           

 

   

Nubridus į pievas, gražiąsias lankas

Kas: Jūratės Gedvilienės  tapybos  ant šilko paroda
Kur: galerija "Darijaus papuošalai", Vilniaus senamiestyje  http://www.darijaus.com/
Kada : atidaryta 2012 spalio 5d

SeaJūra.Aguonos . Foto: Agnė Solovjovaitė 

Ketinau Jūratės parodą pristatyti plačiau, menotyriniu kampu. Tačiau  įvykiai taip persipynė  mistiniame sinchronizme, jog  menotyrinį požiūrį nustelbė  karminis- futuristinis-ekologinis..  

Joana Mlacka. Nežinomas sodas

Rinkimų dieną, prabalsavusi,  raudojau vidury plyno išvartų lauko.Tiesiogine, ne perkeltine prasme. Stovėjau priblokšta vidury dirvono. Dar vasarą čia bujojo  reliktinė pieva, ant laukinių obelų lingavo  į saulę perintys reti girių  paukščiai, sustodavo  trumpam atokvėpiui zuikiai, lekiantys strimgalviais nuo  brakonierių ir G.Klimkevičiaus komercinių medžioklių. Lubinų- čiobrelių- sidabražolių pievoje  rinkdavau vaistažoles draugams ir vaikams, rimavau   gamtinių eilių posmus, kuriuos norėčiau palikt po savęs, kaip padėką  Žemės grožiui ir paukščiams.

Joje medituodavau ir  atgaudavau jėgas, atimtas miesto, girdavausi,kad  vaikštau arčiausiai dangaus, Lietuvos Tibete,  vis tik  Lydos plynaukštės vienas aukščiausių  taškų. Kiek klausiau aplinkinių, pieva nearta po karo, nes žemė pernelyg gūbriuota ir smėlėta, kiek iš jos tepripeši  naudos?.... Matyt, net  kolūkiuose  anuomet sėdėjo sveiko proto, normalūs, ne kapitalistai, nekirto  gražių alėjų, vedančių į vienkiemius, saugojo retesnius miškus . Iš lenkų šią pievą išnuomavo ir pavertė ES išmokų įsisavinimo aikštelėmis PAVELAS GRIAZNOVAS, fanatikas staroveras iš Šalčininkėlių..  Išaušo ta juoda diena, kai nesustabdomas fermeris priartėjo prie  mūsų sklypo ribų.

Antiekoart : "Sklypą išnuomavau, ką noriu , tą darau " 

Nino Orlandi. Wooden book.

Antiekoart: "Oj buvo žaliavo lietuvių giria" 

Priartėjo - netinkamas žodis P.Griaznovas  ateina  pas Jašiūnų - Turgelių apylinkių vietinius lenkus ir išsinuomuoja iš jų žemę ES remiamiems pasėliams. Kaip jis tą daro, nežinau, nenoriu jo matyti!. P.Griaznovas - nesustabdomas, nėra nei teisinių, nei žmogiškųjų galių jam įrodyti, kad iš kaimo turizmo , grybavimo ir uogavimo, retų paukščių fotografavimo galėtų turėti ilgesnį ir humaniškesnį, dieviškesnį  uždarbį.  Žemę jis išprievartauja, oj, suaria  griežtai pagal  sklypo planelį, nesvarbu kad joje stovėtų ar alkakmenis, ar senas ąžuolas, ar ją puoštų  retų paukščių perimvietė, dvarininkų sodinta alėja. Jo  atvarytiems traktoriams ir miškarovėms nėra  neįmanomų kliūčių.

Sielvartavau dėl prarasto miško, bene paskutinės pievos apylinkėse, teritorijoje, kur buvo  garsioji P.Bžostovkio PIRMOJI  LAISVOJI PAVLOVO  RESPUBLIKA BAUDŽIAVINĖJE EUROPOJE ,   ir ...keikiau genetiką.Velionė močiutė lituanistė MIchalina, būdama 52-jų  mirė nuo depresijos, neatlaikė  ateitininkės širdis 1953-iais rezistencijos pabaigos ir prievarta į jų namus Vilniaus Žvėryne įkeldintų gėbistų šeimos psichoteroro. Maniausi, nepasikartos, aplenks jos dalios scenarijai. Na gi, ne .Pasikartojo.... irgi depresuoju  ir dėl  lietuviškos nepriklausomybės pabaigos po rinkimų, ir dėl Griaznovo ekoteroro . Tai bent istorinės paralelės!

Eidama sekmadienį  servitutiniu suardytu keliu , nerasdama  nugremžto, išardyto šlaito, glostydama išrautus su šaknimis medžius, kuriuose dar prieš savaitę liuoksėjo voverės ir stukseno geniai   - pasitvirtinau, giminės, kaip ir tautos  istorija kartojasi spirale. Tik priemonės - ne karinės, o ekologinės, ekonominės  - niokoti  imperijos gubernijos žemę, nesaugomą  teisiškai nei miškininkų, nei savivaldos, nei teismų. P.Griaznovas  išgremžia  išnuomotus sklypus švariai,  pedantiškai,  iki menkiausios šakelės, kad kiekviena jo varpa sužaliuotų, kad neduokdie koks ąžuoliukas pakraštėje nesudygtų. Kas apgins LIETUVIŠKO MIŠKO IR PIEVŲ TEISĘ IŠLIKTI  arogantiško kapitalo puolime? Tegu tos pievos būna  bet ko privačioje nuosavybėje. Ką daryti,  kur kreiptis kad jos, godžia ūkiniko valia  nevirstų pasėliais , priklausomai nuo ES  kasmetinių  subsidijų dydžio???? 

         

Štai DARRYL HANNAH  narsioji kovotoja iš  Tarantino "KILL BILL" net laisvoje USA areštuojama už protestus prieš  reliktinio miško iškirtimą Meksikoje . KAPITALO TRANSNACIONALINIAI NASRAI nežino stabdžių ir ribų.  "Laisvoje" Lietuvoje už  eko-protestus būsiu kaip D.Kuolys nubauduota,  galbūt  dar teks  ant kelių šliaužti pas P. Griaznovą ir maldauti pusdykiai nupirkti savus  apsodintus 2 ha, kad išsipirkčiau jo malonę. Negins manęs ir valstybė, kurios rinkimai tampa juokingu  farsu,  skirtu prastumti Nato-Hitachi atominę , net nesigilinant, ar jos reikia, ar yra alternatyvų.

Apie kertamus miškus sužinau iš paukščių savižudžių. Jie žudosi, netekę lizdų su vaikais. Radusi savaitgalį  didesnius sparnuočius, atsitrenkusius į aštrų namo kraigą, žinau, kažkur ir vėl iškirto mišką...Ranka nekyla jų fotografuot, tik paverkiu , nes žinau, kad  šioje Žemėje tapo  vienu mažiau sergančio vaiko padangių angelų, jo sielos ryšininkų. Ir jokie  parduotuviniai GMO kukurūzai  ar grikiai jam nepadės liga apvalyti suaugusiųjų dvasios purvą, įskaitant ir  ekologinius kriminalus.

Saulės Jonaitytės fotonekrologas: "Lietuviški ąžuoliukai  po buldozeriu nelinksta"

NENORIU, kad LIETUVA būtų agrarinė šalis. N -E -N-OR-I-U.Štai vokiečiai jau pabuvo  planine agrarine šalimi, susizgribo,  pumpuoja milijardus į miškų atsodinimą.Žiauru matyti, kaip P. Griaznovo delno dydžio kukurūzai auginami pašarams.  Ar kas skaičiuoja, kiek duodavo  ekologijai, Žemei, etnoso dvasios energetikai liliputinių kukurūzų vietoje  žaliavusios pievos, jų vabzdžiai - paukščių lesalas????????

Sharon Ebert. Lapų kritimas.

Pirmoje piešimo pamokėlėje kaimo vaikų paklausiau: ką norite piešti, balsuojam. Berniukai choru: "medžius".Mergaitės tyliai :" kwietki, gėles"  .  Indigo vaikai piešia ne namukus su kaminais-langais  ir šeimos narius, o gamtą, bendrus mūsų visų didžuosius namus, lopšį-patalą-priebėgą.
--------------------------------------

Dailininkė Jūratė Gedvilienė

Vilnietė Jūratė GEDVILIENĖ  tapo ant šilko  lietuviškas pievas. Jos meninis vardas- SeaJūra.  Per 5 metus, atsidėjusi  vietoj mokytojavimo  tapybai,  ji akivaizdžiai ūgtelėjo  tapo tikra, menininke, kuriančia įtaigius, prasmingus  vaizdinius,  palyginus su būriais  moterų,  išreiškiančių  kūrybingumą įvairiose  egzotinių dailės technikų virtuvėse.

Pirmąsyk pamačiusi jos pievas, likau pakerėta ypatingo, grynai lietuviško, čiurlioniško kolorito, saulės spektro švelnios paletės. Suku nuolat galvą, kaip globalizmo kultūros priespaudoje išsaugoti mažųjų lietuviukų etnokodą. Kalbos nesureguliuosi, prie skurstančios valstybės nepririši . Vienintėlis tautinės tapatybės gaiviklis -  ryšys su gamta, jos ,laukiniais gyvūnais, jų atspindys 100 proc  eko ETNO MENE.
J. Gedvilienės pievos šnara ir rasoja absoliučiai lietuviškoje tonacijoje, budina tą švelnųjį ir tykųjį, subtilųjį, giluminį archainį  donelaitišką-baranauskišką  Anykščių  šilelio skambesį. Nuoširdžiuose šilko paveikslai - laisvi nuo akademinių standartų, klasikinės kompozicijos, taisyklingų šešėlių..Bet... įbridus į pievas, gi nematai smilgų faktūrų  ir žiedų kompozicijų realizmo. Gyvas, subjektyvias pajautas užburia kvapai ir autentiškas vientisas žolynų vandenynas, Žemės rūbas. Dailininkei  pavyko prašnekinti  LIETUVIŠKAS pievas, įamžinti jas originalo kalba. Galbūt todėl, kad jos nelaužė akademijų unifikuotos metodikos. Ji  išsaugojo natūralią gamtinę klausą, bet ir pati, savarankiškai perėmė, įsisavino  senovės olandų peizažo technikas.        

Parodos atidarymo metu draugė tekstilininkė Jurga bakstelėjo į šoną, kol transe meditavau į didžiają , atpažintą pievą, dar nežinodama , kad maniškį originalą tuo pat metu niekina, maitoja ūkininkas:.

- KOdėl jos pievos  lyg po vandeniu, tarsi pro akvariumo stiklą? 

- Nagi jose nėra vabzdžių, žiogų ir gyvybės. JI - Vandenė, jie mato pasaulį kosmiškiau,  nėra  paraidiniai realistai.

Jurga: - Pažvelk į tas raudonas aguonas,  kokios jos 3D,.keistai išsimuša iš bendro kolorito, kaip musmirės. .

Entuziastingai ėmiau aiškinti, koks tai novatoriškas požiūris, lyg 3D inkliūzai  dermingame fone. Kaip originalu ir netikėta.

Po pirmojo rinkimų turo matydama TV ekranuose 3D aguonas- V.Uspaskichą, A.Butkevičų ir R.Paksą ir jau atraudojusi suartą realią  pievą, Jūratės darbus pamačiau gilesniu, dvasiniu kampu .

Jei nieko nekeisime, ateityje lietuviškos pievos vien sapnuosis, pro rūką ir miglas, kaip senelių skraistės. Gyvąsias  primins dailininkų paveikslai. Reliktinės pievos  formuojasi šimtmečiais

Po pirmojo depresinio nuokryčio: "ak  nelabasis ūkininkas,  melsiuosi, kad jį pakąstų Rudnios girios vilkas, ak maskoliškos aguonos, ak globalistiniai grikiai, ak ak ak" , pasidaviau  A +A močiutės istorinėms ir genetinėms programoms: "viskas, laisvė baigėsi, pievų nebėra, mes- nugalėti, nieko nenoriu, nelaisvė - nemiela, širdis jos neatlaikys. 

Išlaisvino iš istorinių spąstų  ir emocinių spazmų  lituanistės , mokytojos žemaitės laiškas:

" Labas, Saule,

Manau, ne vienas kažko panašaus klausė, jau klausė ir galbūt kažkur daugiau mažiau kalbėsite. bet..... Gal ne detalaus kažkokio atsakymo norisi, bet net nežinau..... Niekada per daug nesižavėjau vienu ar kitu politiku ir nepykau iki mėlynumo, kai ir nesąmones krėtė. Bet šįkart - nesuprantu  - IŠSIGANDAU. Garbės žodis, gal juokingai nuskambės - man baisu net žiūrėti į Uspaschiką... Man toookio nejaukaus jausmo joks politikas nėra sukėlęs - kažkas baisaus.... Tokia valstybės galva su tokia morale ir elgesiu net TV ekranuose....

Šiandien skaitau mokinių sukurtą vaizdelį ir.... tikrai geri mokiniai rašo linksmą istoriją, o ten taip vulgaru ir neskanu. Bandau ramiai pasakyti savo nuomonę. Ilgai kalbam - kas yra juokinga, kad juokinga ir grubu - ne tas pats, kad humorą kurti nelengva, bet prajuokinti galima ir nešiurpinant. Suvokia, bando suvokti.... BET,,,, Labai sunku jau apie tai kalbėti, kai jau nebesusivokiu pati - kur juoktis, kur verkti, kai į Lietuvos situaciją žvelgiu.Niūrokai rašau, bet gal nėra taip blogai? Gal čia mano vaizduotė šėlsta? :)

Įtariu atsiribosiu, kiek įmanoma, nuo bet kokių žinių, tik.... sunkiai tai sekasi, kai aplink visur visi dalijasi nūdienos aktualijomis......

Kažkaip niūriai pradėjau jaunaties pradžią, bet.... baigiu šviesią mintele. Lieku nešti savo žibinto, kaip V. Mačernis sakė - kad ir dūžtančiose formose...

Šilto vakaro

A."

SeaJūra. Mano pieva. Foto: Agnė Solovjovaitė

Va taip vėl imsime ir išsigąsime???? Po mokytojos laiško gimė stiprus pasiryžimas irgi nešti žibintą ir aktyviai  veikti: mokytis lenkų kalbos,  praktiškai glaudinti lietuvių ir lenkų  kultūras,  dirbti su kaimo vaikais ir SODINTI. .  Močiutė pasidavė, numirė nuo depresijos. Laisvamanis P.Bžostovkis irgi nulenkė išdidžią  reformatoriaus galvą  prieš rusų imperinius karus, pardavė Pavlovo respubliką su visais bankais ir  trumpam išlaisvntais policininkais-valstiečiais kažkokiems engėjams dvarininkams. Nejaugi neįmanomas kitas scenarijus??? Teks eiti senelio - dvasinio rezistento pėdomis.  JIE KIRS, o AŠ - SODINSIU,  kaip ir jis, sodinsiu skroblus, egles, putinus, gebenes ir sedulas, kursiu lietuviškų tulpių ir vilkdalgių rūšis. Sodinsiu, kol būsiu gyva, kol  paliks vieną Žemės pėdą, kaip Herkui Mantui. Tai - vienintėlė konstruktyvi protesto forma prieš nebaudžiamus totalitarizmo  eko- barbarus.        

Art:SeaJūra. Foto: Agnė Solovjovaitė. 

Ego-išmata' vimai - "lengvi, lyg vėjo dvelksmas"

Kas: teatro  festivalio "Sirenos" piaro akcija prieš ir po  R. Castelluccio  dramos
Kur: Nacionalinis dramos teatras

Art porcelianas:Jesscia Harrison

Kada: per bobų vasarą '2012                      



Skambinu  tėvui (72m) :
-Neišmesk  analizų, kur nors kibire rink padžiovinimui. Dievo Sūnaus atvaizdą gal per kelis metus pati išmoksiu nutapyt , kaip printą ant svetainės sienos išdidinsim.

Tėvas, nustebęs: - Ką vėl TOKIO sumąstei? Juk komposto  gėlėms turi pakankamai. 

Aiškinu: -  Tai naujas krikščionių elito etiketas, privalomas slaugant karšinčius ligotus tėvukus . Gi žinai, esu neprakitška, negausiu kibiro su išmatom, kai jau ateis TA DIMENSINĖ TAVOJI VALANDA.Pasirūpink prašau,  iš anksto, o vaikus  atvesiu  iš savo  kaimo piešimo būrelio,  bus jiems smagus performansas, palaidys rudas špulkes  į mokytojos tapytą  portretą  kaip dartus. 

Tėvas dar nesupranta, mygia atsargiai : Apie ką tu čia? Išprotėjai? Taip tikėjau, kad pagaliau turėsi laiko menams, nušviesėsi. Prie ko čia tos špūlkės? 

Tikslinu scenarijų :- Paskaityk gerb, kun.J.Sasnausko, gerb.filosofės N.Vasiliauskaitės, gerb. menininko V. Šapranausko, gerb.teatrologės R.Oginskaitės ir būrio jaunų menininkų minčių apie italo spektaklį . Naujas, krikščioniškas, dieviškas movetonas : kai tu tuštinsiesi, keiksiu piktavalį Likimą ir negailestingąjį  Dievą už  senatvinės defekacijos nukrypimus, grūmosiu Kristui, o tu manęs atsiprašinėsi. Mes pakilsime iki moderniųjų krikščionių kultūros . Netinka,nedora, kaip anksčiau : kukliai droviai pampersus  ar basoną išnešt, kad niekas nematytų. Be š-do nebus dievo grūdo, neįvyks nei išrišimas nei mudviejų meilės pašlovinimas...  
  
Tėvas pratrūko  kvatotis ir šeimyniškai keiktis: Jptvmtj, eretike nepagydoma.  Sekmoką nupiešk su Kubilium vietoj Dievo kūdikio ant rankų.  Į juos abu jau šiandien galim mėtyti  "CITY Serviso" šilumos sąskaitų gniužulus. Jei dimensiškai apsidirbsiu - dėl jų durnumo. Ar žinai ką  trolis (leksika - ne mano, sorry)  vėl pridirbo su estais ?!! Vat dėl sekmoko ir kubilo gudrumo sėdėsim  visi  urmu - dimensiniai ir naujagimiai  -tokioje  energetinėje š-nos skylėj, kad  italiūkščiui nesisapnavo. Ir nedrįsk nieko mano bute mėtyti! Draudžiu, ar girdi?! kategoriškai! Remontui juk neužsidirbsi.     
 .............................................................

Cha-cha , it kokia kompartijos įgaliotinė fabriko frezuotoja žiopčiosiu pagal standartą:"spektaklio  nemačiau, bet žinau, nuomonę turiu." . 

Su  ironija stebėjau M.Budraičio vakchanališkos rinkodaros eksperimentus. Maniausi: "ot duoda, stanginasi  bičas pilnu storosios žarnos pajėgumu,  karabasiškai kovoja už savo teatro buratinus, kad  ateity ėst turėtų ką, kad žiūrovų netrūktų, kad kitąmet vėl gautų  drakonišką finansavimą. Šaunu,  VEKS'O grobuonių mokykla rado už save geresnių  pasiekėjų  ". Tokia ir turi būti naujoji rinkodara - karingai plakatinė. Metasi kariūnas  atlapota krūtine ant priešakinių katalikų-seimūnų-ateitininkų-dogmų-estetinio skonio- tikrų menininkų ambrazūrų  su riksmu : "Tai - menas. Tai - Kristus. Tai - apie krikščionis .To visuomenei reikia! Pauostykit ir - praragėkit ".   

Art: Milena Dragevich 

foto.Dm. Rod-kas

Rinkodaros projektas virto nac.skandalu, įtraukė visuomenės stulpus, privertė  ir mūsų  šeimą  bei draugus perkratyti vertybes, nusistatyti  aiškesnį santykį su "ekskrementais mene", su  " krikščionimis ir krikščionybe", su "šventenybių viešu niekinimu".

Mėšlas, purvas mene manęs nei trikdo , nei piktina, jei yra motyvuotas, jei yra  organiška, įtaigi meninio įvaizdžio dalis. Italų neorealizmas kine - lietus ir purvas.A.Tarkovskio  "A.Rubliovas" - purvas-kraujas- skausmo ašaros - ir, kaip kontrastas - akinama dangaus, menininko išsigryninimų šviesa . "Bado" valomos nuo taršalų airių kovotojų išmatos - buvo bene vienintėlis jų ginklas su sistema.
http://www.youtube.com/watch?v=K9IiUbBV4zc&feature=related

Tebūnie gamtinės išskyros, jei menininkas per jas išreiškia opią skaudamą  meninę tiesą. Glumino italo fabula. Paniškai bijau senatvės bejėgiškumo, priklausymo nuo kitų slaugos. Galbūt dėl to gyvenime godžiai tyrinėju pavyzdžius, kaip šeimos nario priežiūra atrodo kilniai, humaniškai, o kaip - atgrasiai, paniekinamai.. Štai inteligentiška  moteris: tiek britkinosi senstančia  motina , jog paskutinius alchaimerinius  senutės metus  mokėdavo giminėms už priežiūrą maisto daviniais, neaitrino "trapios" literatės vaizduotės - neužeidavo net į kambarį, kur senutė galavosi gulėdama nuoga ant ceratos, mat prižiūrėtojų patalynė nespėdavo džiūti mažyčiame balkone, pampersų nebuvo. Štai  krikščionių pora, karšino net 4 šimtamečius senukus  vienu metu. JŲ Kūčių vakarienė būdavo ypatingai iškilminga, jie į nieką niekuo nemėtė, neburnojo , tvarkingai, tyliai, TAURIAI ir švariai, kilniai ir žmogiškai  atliko  sūniškąją pareigą.  Nė žodžio apie tualetą ar senukų negalias. Santūriai lietuviškai, kaip vertybinis etalonas proanūkiams     

 Juk kai  TIKRAI, nuoširdžiai  myli, džiaugiesi  kiekviena minute gyvo laiko su brangiausiu žmogumi. Pampersų net nepastebi , su jais tvarkaisi kaip su laimės įrankiais - padėti, pagelbėti  atsidėkoti už laiką kartu . Pyktis atsiranda, kai turi daryti kažką, kas nepatinka, kas erzina, kas kertasi su ego tikslais ir norais.  Tada ieškai kaltų. Lengviausia apkaltinti   bendrą stabą dėl savo egoistinio pykčio, dėl neišgalėjimo susimokėti už gerą privačią priežiūrą, dėl priverstinio įkalinimo .   Kaip  bokso kriaušę  apšaudyti  kažką nepasiekiamo, rangu aukštesnio dėl psichinės iškrovos. Japonai taip daužo  nemielo boso iškamšą. Teatralizuotieji krikščionys , pasirodo, yra įmantresni - užmėšlina  švenčiausiąją  ikoną. Neva taip įrodo meilę Dievams,  atranda giluminę meilę tėvui. Vajetaujėzusmarija, į kokius marazmus  išvinguriuoja ego-proto labirintai!.

 Štai "Marvino kambaryje" karšinčio tėvo slauga pateikta poetiškai, šviesiai, MEILĖS, o ne EGO dimensijoje. Vietoj basonų turinio - žaismingi saulės zuikučiai,  kaip šeimos vertybes išraiškianti ŠVIESOS GALIA.Kur  jau Sirenų komanda atves į repertuarą pozityvą. Cha-cha, menka nusileisti iki  holivudo "cukrinių avinėlių", publika nuo gėrio  nepašiurps ir nevems, po to -ko gero - pasibjaurės černuchine (juodaskverne ir juodasirenine ) akademinio teatro  produkcija, pasišlykštės ir nebeis.   

Sirenų piaro skandale sujaudino keli aspektai.
1)Išmatų  įvaizdis sapnų archetipuose
2) Fekalijų vaidmuo italų ir lietuvių mitologijoje bei kultūroje, jų skirtumai
3) Kodėl vaidinimas  buvo atvežtas į Vilnių
4) Dominuojančio įvykio ir Vilniaus mistinis, dvasinis  santykis

Išmatų  įvaizdis sapnų archetipuose

Klasikinėje, tradicinėje sapnų simbolikoje  išmatos  sapnuojamos  visada prieš pinigus. Kuo didesnė krūva - tuo didesni pinigai artėja gyvenime. Dieviškoje sapnų architektonikoje parodyta  tikroji pinigų vieta žmonių gyvenime : kaip darbo rezultatas, bet š-do vertas, juk gimėme meilei, ne aukso veršio melžimui :)) Skandalo energijas irgi įsuko  dideli pinigai. Netikiu, kad kunigėliai ir davatkos ten protestavo dėl vaikų šviesių žvilgsnių ar dėl Kristaus vardo apgynimo,. Kur visi tie protestuotojai, dramaturgai ir  krikšč.meno mylėtojai  dingsta, susislepia , kai už lango kadien jų Ikonos atiminimas išniekinamas per vaikų  ir senelių badą ir šalčius????. Dėl  partinių  ar Seimo narių algos plaikstėsi muzikė Abramikienė ir "krikščionių krikščionis" LT aviatėvassūnusdievomotina viename asmenyje V. Žiemelis.


Fekalijų vaidmuo italų ir lietuvių mitologijoje bei kultūroje, jų skirtumai

Italų mentale silpnumas, artimųjų slauga  tarp keturių sienų yra kaip sakralūs šliūzai. Atskleidžia  slaugytojo ir neįgalaus artimojo pralaimėjimą, sielos katastrofą  stipriųjų, pergalių raškytojų visuomenėje. Įsivaizduoju, jog italams  spektaklis - intymo, ilgai slėptų skaudulių išviešinimas, lyg sprogęs pūlinys, parodantis juos ištižusius, net paniekinančius ikonas  akistatoje su šeimos pareiga.

  Lietuviams isteriniai suskydimai nešant artimojo kryžių - naujiena, svetimybė, virusas,  it  kultūrinis drastiškas kirtis per  papročių kamieną. Visuomenė  savigynoje pasišiaušė. Kruvinasis "aš - žudysiu" brendo verslininkas M.Budraitis su idėjiniu kirvuku, pagaląstu dar per žmonos  scenografės J.Paulėkaitės mistinę savižudybę, kirto per pamatinęs lietuvių šeimos vertybes , jas sumėšlino italų  eksportiniu svetimkūniu . Elitiniuose festivaliuose, kultūrų dialoguose tokios klaidos - neįsivaizduojamos. Lyg  į Meką atvežtum žydžių  striptizo šou. M. Budraiti, pabandyk, kad toks drąsus, į Siriją ar Gazos slėnį suvadybinti Kleizmerių stripą , ką?

Kai  fanatiškai kamuoja pelno/valdžios/pinigų troškulys, kultūrų dialogas nesvarbus. Svarbiau - pademonstruoti nebaudžiamą valdžią ir didelį didelį FUCK'ą visiems,  riebiai pridirbti ant kažkieno ilgai, su meile puoselėtų  kultūros pievų. 
 
Purvo, š-do įvaizdis italų mene siejamas su nušviesėjimu, grožiu, jis sutaiko su realybe, žadina jausmus ir stiprina tikėjimą, manau apie tai ir buvo  R.Castellucci drama. JIs mygė italams į skaudžiausią , slepiamą jų vietą. Galbūt taip subtiliai išreiškė gėjų  meilės fiziologinį rudąjį tragizmą, padėjo  ryškią plytelę į mizoginiškos kultūros žydrąjį statinį.    

Italas Piero Manzoni seniai, dar 1960-ais siūlė prokto- menininkams gražesnes  išraiškos pakuotes 

Lietuvių kultūroje nuogas užpakalis ar išmatos viešumoje  veikia kaip Če Gevaros  vympelas,. kaip sukilėlių signalas  - vienytis, burtis, už kažką kovoti ir kelti revoliucijas. Smagu skaityti, kaip skuba akistatose su itališkomis išmatomis  atsižymėti visi, kas tikisi  didesnių dividendų ir naudos iš šio skandalo . Graudu, kokie padlaižūnai  jaunieji menininkai : ir teatrą gina, ir krikščionims pataikauja: ":čia menas, nesmerkite,  jis tikraitikraitikrai apie Kristų, jo nė truputuką neįžeidžia, o taip pašlovina, nepykite". Negi kaulydami kultūros pinigų nepastebėjo, kad pavirto spardomomis nusižeminusiomis   kalėmis, vizginančiomis  ekstatiškai  uodegas dėl būsimo kaulo???? Skandale apsišvietė visi: kas, už ką ir su kuo.

Kodėl vaidinimas  buvo atvežtas į Vilnių
   
Teatras - gyvenimo veidrodis.Švelniausiieji , talentigiausieji Vilniaus  menininkai, neturintys  veks'inių  vilkiškų žabtų, meniškai mazgoja užpakalius seniems italams, vokiečiams, amerikonams. Jų socialinės (ne)savirealizacijos tragedijos vertos rimtos  lietuvių dramaturgijos. Kokias  tragedijas išgyvena jie, akistatoje su SVETIMAIS ANALIZAIS, žino tik Jėzus ir keturios jų raudų ir kančių  sienos. Kiek skaitau jų laiškus-išpažintis, jie nė trupučio neburnoja ant Švenčiausiojo , keikia vien asmeninį silpnumą,  kadaisinius klaidingus pasirinkimus ir pagrindinę jų svajonių žudikę - valdžią, nesugebančią  pakenčiamai valdyti ir sutvarkyti ekonomikos, tos bendros mūsų šeimų virtuvės

Už poros dienų  rinkimai. Ir vėl; teks šluostyti biuleteniais ir padidintais mokesčiais, vienos pusės UK  bilietais - užpakalius  karšintiems politikos seniams, sisteminių partijų lyderiams. Šluostyti ir  girdėti jų atsiprašinėjimus. Vietoj  neišvengiamų kaltinimų jiems jau kišamas  makiaveliškai,  kaip valstybinis narkotikas,  Dievo paveikslas ir  katalikų bažnyčia - kaip socialinis buferis, kaip  valstybės remiamas, populiariausias   psichoterapeutas NR 1. Sūnūs , 30-50-ečiai dar mėtys į šventus atvaizdus  tuo, kas po ranka pakliūva. Klaidinga , mistifikuota socialinių protestų forma ves į tai, jog pyktyje užraugti  jų vaikai susprogdins tą vienintėlį tėvų bėdų kaltininką, jiems jau nebešventą. Kur sprogdinamos ikonos - net Pasaulio galas nebeužsuka, jam ten nebėra ką veikti. Jei
ant  scenos kabotų   J. Racingerio ar jo pedofilų, V.Putino, B.Obamos  ar A.Kubliaus portretas - dramaturgija būtų išties moderniai aktuali, verianti širdį .Fokusuotų  teatro lazeriu visuotinį dėmesį ten, kur reikia. Bet... M. Budraitis ir jo komanda - gudručiai  patyrę paukštininkai , aukso vištų nežudo

Sėkmingos rinkodaros  rezultatas:visi ,susiskaldę  pradžioje, krikščionys susivienijo meilėje Kristui ir jo įvaizdžio dovanojamiems  beribiams pinigams. Didieji pinigai ir valdžia susivienijo diktatoriniam tautos dvasios jėgainių moderavimui.  Sekantis "Sirenų" festivalio finansavimas garantuotas. Bažnyčios frontali, nacionalinė  viešų ryšių  kampanija  pavyko!

R. Castellucci, be abejo, vienas įžvalgesnių  Vakarų teatro menininkų. Kaip chirurgas išpreparavo gaišeną, pinigų fekalijomis springstantį  juodajį Vakarų teatrą (žinau, yra ir baltasis...) Senukų  ir bejėgių slauga tampa  pagrindiniu visuomenės DVASINGUMO matu. Kai meilė tėvui tampa kančia ir protestu - išniekinamos kertinės šventenybės, suvarpomos  šeimos vertybės, ant kurių laikosi kultūra ir... DNR struktūra   PO to logiškai  seka ateinančių vaikų cinizmas ir sindikatinis fašizmas. R. Gavelis apie tai  įspėjo  "Vilniaus pokeryje".       
--------------------------------------------------------------------------------------------------------
-----------------------------------------------------------------------------
------------------------------------------------------------------------------
                                   APSIVALYMAS   

A+A  J.Paulėkaitė

Rašydama apie teatro mėšlą susiteršiau vidujai. Kaip apsivalymas atėjo sirietės SUHAIR SIBAI paveikslai. Šventos maldos, nutapytos it  išpirkimas, įprasminimas Sirijos vaikų kančių ir Žemės skausmo....

   
Emocinius laukus , prisilietusi prie naujųjų Sirenų kloakos, išsikuopiau J. Haidno MIšiomis ES- dur.
http://classic-online.ru/ru/listen/28076

O džiaugsmą sugrąžino EN -DEN -DU, nemaraus Šiaulių vaikų  ansamblio angelų balsai. Dieve, duok jiems  jėgų dainuoti tol,  kol išsimieš M. Budraičio  prišnerškti juoduliai mūsų visų bendroje  kultūros padangėje, meno eteryje ...