Kur: Vilniaus filharmonija
Kada: 2012/10/20
Dirigentas;:Roland Freisitzer , Austrija (10/10)
Šiųmetinė "Gaida" dar labiau nutolo nuo pradinio sumanymo - pristatinėti kasmet šiuolaikinę inovatyvią, avangardo muziką. Išryškintą programoje spektralininką G.F. Haasą seniai žino tie, kas domisi muzika.. Nieko nauja. Siauram mėgėjų ratui (esu tikra, jog jis siauras, apjungia kompozitorių profesionalų mažesniąją dalį ) gal tiktų rengti išplėstinį G.G.H. paminėjimą kokioje nors uždaroje, rinktinėje erdvėje. Per dosnūs reveransai minimalistui Stevui Reichui daro festivalį izoliaciniu, klaustrofobiniu, savotišku minimalistų sektos suvažiavimu. Užmirštama, kad į viešas erdves susirenka ne vien minimalizmo fanai. Dalyvauti uždaro rato muzikų kultinių kompozitorių minėjimuose ar žydų džiazo legendų sesijose - nelygu būti tapetais kompartijos suvažiavimuose brežneviniais sąstingio laikais. Išrankūs išmanieji klausytojai , "Gaidos " fanai, modernios muzikos mylėtojai pageidautų interšviežienos, ne retro sentimentų
Vis tik pirmi Gaidos'2012 atradimai nenuvylė.
1.ONDREJ ADAMEK. Dusty Rusty Hush (vert. Dulkėta surūdijusi tyla) .
Čeko hypersugestyvus kūrinys sukurtas sename industriniame muziejuje. 33-metis, jau žvaigždinis kompzitorius, taip pristato naujausią savo kūrinį " Ši vieta visada visada buvo stiprus įkvėpimo šaltinis, su galingomis istorinėmis įkrovomis nuo pat tos akimirkos, kai ši sena, triukšminga ir veikla alsavusi gamykla buvo uždaryta. Sulig jos uždarymu šiame Vokietijos regione atsirado daug bedarbystės, alkoholizmo ir depresijos problemų. Didžiuliai įrengimai apleistame pastate tapo monstriškomis skulptūromis, pasikeitė jų vaidmenys ir funkcijos. Nebylios skulptūromis padarė seną gamyklą laikmečio muziejumi".
O. Adameko kūriniai - gyvos įgarsintos istorijos. Klausytojo vaizduotė natūraliai, per jausminį atgarsį ir atpažįstamas garsines paraleles O.A foniškas istorijas paverčia vaizdiniais.Kaip ir priklauso šiuolaikiniam menininkui - jo muzikinės formos interaktyvios, skatina būti bendrautoriais, prisiminti, mąstyti, keisti nuostatas, išlaisvinti fantaziją.
.
Amžinas oponentas, kurį pakviečiau į koncertą, sujaudintas O. Adameko kūrinio, pratrūko nuostabose :
- Ar supratai,a r išgirdai ???? Jis papasakojo jaudinamą istoriją apie dramatišką veiksmą.Kulminacijoje kažkas prarado kažką begaliniai svarbaus ir patiria dėl to skausmą, sielvartauja.
Kur jau nesuprasi.... O.Adameko dulkėta surūdijusi tyla prieš nepilną dešimtmetį spengė neišverktomis ašaromis. Irgi turėjau brangią, suasmenintą iki sapnų, gamyklą .Vilniaus Savanorių žiede buvo toks "Švyturys". Jį projektavo pirmoji VU chemikų -technologų laida, jaunieji mokslininkai, inžinieriai ir išradėjai. "ŠVYTURYS" - buvo pirmasis priešvėžinių preparatų cechas Tarybų Sąjungoje (komunistų imperijoje). Tėvas irgi jį kūrė, pradirbo vadovu virš 30 metų, lydėjo virsmus į lakų-dažų gamyklą. Prisimenu gyvoje atmintyje "Švyturio" žmones, valgyklą , net siuvyklėlę, kurioje siuvo darbuotojams baltus chalatus, cechų erdves ir ir ritmingą konvejerio ūžesį.(jį O. Adamekas atkartojo kone paraidžiui) .
Nepriklausomybėje "Švyturys" , kaip ir dauguma dotacinių gamyklų, bankrutavo: paėmė milijoninę paskolą ir neišgalėjo grąžinti, pastatus perpirko fizikai verslininkai. Jau kitas, alaus Švyturys tapo gairėmis ne jauniems mokslininkams, o tautos jauniesiems alkoholikams, būsimiems buduliams.
 |
| Wang Lei.Knitting toilet paper |
Tą vakarą BEPRASMYBĖS klausimai atėmė amą. Užplūdo gailestis tėvo kartos pažangiems inžinieriams, "Švyturio" darbininkams, kurie gamyklai atidavė visą gyvenimą, jų šeimoms, kurių emocijos ir jausmai,išgyvenimai ir svajonės buvo susietos su gamyklos išlikimu. KAM visa TAI BUVO? KOKIA tų žmonių, čia praleidusių didžiąją laiko dalį, gyvenimų prasmė? Ką jie paliko savo darbais Laike????? Juk Vilniaus istoriniame laike jų pėdų neliko nė užuominos... Kam skirti buvo jų projektai,nerimai ir darbinės pergalės? Kam tėvas išgyveno nemigose pavaldinių ligas ir nuopuolius, kam be atvangos naršė komandiruotėse po imperijos platybes - dėl įrangos ir žaliavų? Kad apsukresni ponai turėtų komfortiškų sofkučių atrajoti ir pasipirtinti?
O. Adameko muzika atgaivino emocijas, kurias skausmingai išgyvenau verslininko jubiliejuje.Ir atgaivino, ir išrišo, atskleidė priimtiną "Švyturio" uždarymo praradimų prasmę. Gamyklos istorija kaip šviesulys, kaip teisingas, nevergiškas veiksmas, kaip siektinybė nenubaudžiavėti pasiliks joje dirbusių, jų vaikų ir anūkų atmintyje. Graži, neskausminga pabaiga, kai kapitonai išeina garbingai, kai jūreiviai ant jų nepyksta, nelaiko įtūžio dėl neišmokėtų algų ir patologinės priespaudos.
Kur kas nežmoniškesnis scenarijus įvyktų, jei laukiniame kapitalizme gamykla mutuotų į kokius Vičiūnus. Prakaituodavau iš pilietinės gėdos ir teisinio bejėgiškumo, redakcijoje gavusi "Vičiūnų" darbininkės dukters laišką, su šuniškų darbo sąlygų aprašymu ir klausimais: KOdėl? už ką žmonės verčiami gyvuliais neteisybėje? Tuomet lai ponai šoka ten, kur buvo gerai, kad tik nesiimtų verslauti, plėtoti iš žmonių kraujo naujosios laukinės gamybos.
Muzika - kaip sakrali priemonė harmonizuoti,atgailėti ir išverkti žmonių buveines, vietas, kurios sugėrė tūkstančių kūrybines energijas, tegu ir prie konvejerių monotonijos . Diawaros plėtojami loftai - nelygu urbanistinė koplyčia, kurioje laisvas menas perlydo Visatai kūrybinių energijų blokus ir sanklodas.
2.KAIJA SAARIAHO. D'OM LE VRAI SENS , 2010 (10/10)
Solistas: klarnetistas KARI KRIIKU (10 iš 10)
Suomės K. Saarjaho kūrinį įkvėpė 6-ši viduamžių gobelenai "Dama su vienaragiu". Meninė žaismė: 21 a. garsi dama kompozitorė kūrė kūrinį dviese - su dūduojančiu Vienaragiu, nepaprastai artistišku ir originaliu klarnetistu KARI KRIIKU. Šešių dalių kompozicija specialiai parašyta jam, kaip 5 juslių (klausa, regėjimas, uoslė, lytėjimas, skonis) ir 6-tojo mistinio, paranormalaus pojūčio muzikinė projekcija.
Karis grojo laisvai, mimanso stiliumi judėdamas visoje Filharmonijos salės erdvėje, pauzėse. sustingdamas išraiškingoje, pakylėtoje vienaragio pozoje. Kaip vienaragis prie damos, taip šiuolaikinis vyras, palaipsniui, žadindamas jusles, įeina į moters jausmų pasaulį, prasibrauna pro jos savigynos ir patirties kiautą, prabudina jos ŠEŠTĄ JAUSMĄ , nušviečia naujomis aušromis jos miegančią sielą ir moteriškumą. .
A mon Seul Desir - KO geidžia mano siela? - taip vadinasi paskutinė kūrinio dalis. Joje klarnetistas, it pasakų fleitininkas paslaptingai išsiveda orkestrantus lyg vaikus iš užburto Brolių Grimų Hamelno miesto. Išrinktasis vyras taip išvaduoja moters kūrybingumą, išveda, paleidžia į platumas jos giluminius mitus, sielos paslėpsnius. Sulig jo išėjimu , netekusi galbūt kažkada brangiausių dalykų, ji atranda šimteriopai daugiau -save pačią, juslingą ir gyvą.
Šalia sėdintis vyras išgirstą kūrinį ir neįprastą klarnetisto perfomansą interpretavo dar savaip. "Tai apie menininką šiuolaikiniame pasaulyje, jis blaškosi, neranda savęs, visiems nepatogus, malasi tarp orkestrantų, bet jis vienintelis rodo idealų kryptį". Hmmm, galima ir taip išgirsti.
Nepaprastai gražus, grakščiai elegantiškas, dialoginis kūrinys apie meilę, apie amžiną,kaip pasaulis Damos ir Vienaragio mitą-duetą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą