2012 m. gruodžio 30 d., sekmadienis

Paryžiaus etiudai'2 : Luvro platforma

Kas: pirmoji pažintis su Luvru
Kada: 2012/11/29


Luvre apsilankiau pirmąsyk. Na, ir kvaiša romantikė:))) Juk galėjau tą padaryti žymiai anksčiau. Neleido pramanų žaidimas, vienas iš daugelio, kurių prisigalvojau būdama paauglė. Po "Anželikos- angelų markizės" bestselerio atrodė, jog kitaip neįmanoma,  kad  į Paryžių pirmąsyk turi nuvežti mylimas vyras:)) Kol nenuvežė, tol mandagiai atsisakinėjau daugybės kitų pasiūlymų apsilankyti Kultūros Mekoje.

Beje, tame pačiame lėktuve skrido  ex-kultūros ministras A.Gelūnas ir... iš "Respublikos" laikų gerai įsimintas Kauno mafijos atstovas. Išgūglinti jo pavardės nesigavo, nes apie  tikrą mafiją Lt žiniasklaida  seniai neberašo, nėra šviežios informacijos ir nuotraukų... Matyt gyvenu šalyje, kurioje mafijos nebėra, cha-cha.
Orlaivio kaimynystė - prasminga. Žvelgiant iš realybės  faktų taško, nežinia- kas didesnis mafijozas: ar    valstybės veikėjas, nuvairuojantis saviems milijonus, kurie galėtų kelti bendrą išprusimo lygį, civilizuoti naciją? Ar nusenęs, jau neveiksnus kozanostras, visą kelią , net ir oro uosto autobuse, kažkokiems jaunuoliams rodęs Paryžiaus žemėlapius ir su įkvėpimu kažką  aiškinęs.   

Matuojant abstrakčiai, socialinės lygsvaros dėsningumais, kuo daugiau galių  valstybėje turi nusikaltėlių kriminalinė mafija, tuo mažiau lieka joje kultūros ir saugumo, augimo galimybių. Тaip yra visur. Bet Lietuvoje - daug kas vyksta atvirkščiai ir išvirkščiai. Deja, nežinau , kuri didesnė mafija - ar Kauno grupuotės ar Vilniaus ministerijos, įskaitant partinius nekilnotojus ir žemgrobius Žiemelio tipo?


Pirmąsyk vaikštant po Luvrą, užkilo socialinės lygybės adrenalinas. Na, prancūzai ir gobšuoliai! Jų priešakinė archeologija ir karaliai mecenatai susitempė pas save kitų kultūrų grietinėlę! Juk apvogė, nusavino graikų, egitpiečių auksinį paveldą!  Kretos Minoso rūmuose eilės rikiuojasi prie freskos mažyčio fragmento, o Luvre  senovės antikos skulptūros sukimštos kaip kojinėje, net tiršta. Pirma mintis:" kitos šalys turi reikalauti grąžinti tai, ką sukūrė jų protėviai. Menas turi atsirasti po tuo dangum, toje žemėje, kur buvo sukurtas".

Antra mintis buvo realistiškesnė: tik prancūzų muziejininkai yra ganėtinai  nepriklausomi, atsparūs finansinėms pagundoms".Jiems net minties nekils prekiauti ir parceliuoti kultūros gėrybes. Egipto  new-revoliucijų virtinėse jos pražūtų, sudegtų ar būtų išvogtos. Bankrutuojanti Graikija jas užstatytų į TVF lombardą. O Vilniaus gugenhaimai ir hierarchai pasamdytų  būrelį  vietos "menotyrininkų", kurie įrodytų, kad ,tarkim,  sukaupti  pagonių artefaktai  ar  nedingę bažnyčių šventi paveikslai yra atvežti  kadaise maskvėnų ar Vatikano vienuolių. Plačioji visuomenė net nesužinotų, į kokias meno vertybes turėjo teisę ir ką prarado. Tegu tik Luvras stovi per amžius, kaip  neįveikiamas išliekamojo grožio bastionas, kaip  tvirčiausias pasaulio  kultūros fundamentas. Tegu tik ten saugiai būna meno vertybės.
           
Luvras -tai Naujųjų Laikų piramidė,  vienas ryškiausių Žmogaus kūrinijos, koncentruotos kūrybos taškų, šviečiantis toli toli į Visatos platybes su išdidžia  žinia : štai ką gali Žmogus,  grožio kūryboje prilygstantis dievams .



 Visi reiškiniai Visatoje turi  fizikines antitezes. Materija - ir antimaterija, šviesa - tamsa, žvaigždė- juodoji skylė. Taip ir Luvro šviesos piramidė turi jau antitezę - Merkinės piramidę. Krašte, kur kultūra išvagiama gugenhaimams  ir veks'ams  (jau, pasirodo, "Ermitažams 21), kur meninis  ir mokslinis ugdymas paliktas  chaotiškai savieigai bei neįtrauktas į valstybės  strategines programas,  ten dygsta laukinių - tamsių ir nušokusių nuo civilizacijos raidos, artėjančių prie gyvūnų suvokimo lygio- statiniai.

Valstybė + kultūra = Luvras. Valstybė - kultūra = Merkinės piramidė  ar Zuokenhaimas 


Merkinėje kultūros daugiau, nei Zuoko vasiukiniame projekte. Merkinės stiklinė trobelė  nemaitoja seno miesto urbanistinių  kraštovaizdžių , tik įrodo - gausėjančiais piligrimų būriais - kaip  sparčiai krenta bendras išprusimo ir  kultūros lygis šalyje Kultūra niekada nėra agresyvi. JI auga ant konstuktyvaus darbo ir amžinų verčių kantrių pastangų .

Fu, kaip brutalu brautis į subtilias, harmoningas, daugiasluoksnes Vilniaus erdves su transnacionaliniu, kosmopolitišku  statiniu. Atimti iš jaunimo  žalią relaksinę Neries pakrantę..... Ar turi Lietuva  pasauliui įdomias modernaus meno kolekcijas, kurias rodys tame Vasiuknamyje? Modernaus pripažinto dailininko K.Žoromskio  kolekcija jo  NEAPŠILDOMAME name-muziejuje šąla, niekas jam milijonų neskiria, o turėtų. NDG rūmai  per visus 2012 metus nesugebėjo parengti bent kiek vertingesnės dailės parodos, į kurią  nebūtų gėda pakviesti meno mylėtojų iš užsienio.  ŠMC centras neatlieka savo funkcijų mieste pilnutinai, nepristato modernaus meno raidos, neatspindi procesų . Kas dirbs Vasiuknamyje?  Kas jam kurs? Kas šiuolakiškai pristatinės ekspozicijas, jei esančiose miesto erdvėse to nesugeba? 

Paryžiaus žavesys - ir jo vadų nuopelnas. Jie kaip mūras apgynė istorines erdves  nuo Zuoko tipo verslių ir besočių  nuvorišų. Paryžius  turi istoriją, vaikštai lyg kine, atpažįsti romanuose, paveiksluose, kine  įamžintas vietas, jauti ir perimi didžiąją kultūros estafetę. Sienos ir medžiai ten kalba  ir turi ką papasakoti Kas gins Vilnių nuo kultūros maitvanagių??????  Ką papasakos prastumto vogčiomis betoninio projekto "Ermitažas 21" sienos? Kad buvo tokia juodoji skylė miesto istorijoje, kai jo Angelai sargai buvo nokautuoti , miestelėnai išsilakstė po svietą  nuo bado ar  vergiškų paskolų nukultūrinti  nesusivokė, koks barbarizmas dygs panosėje,  ir tuo pasinaudojo būriai miklių benderių.          



     http://www.lzinios.lt/Rinktiniai-straipsniai/Slapta-Guggenheimo-muziejaus-reinkarnacija-Foto











2012 m. gruodžio 26 d., trečiadienis

Sergejus Krylovas & Co

Kas: "Šventiniai divertismentai"
Kur: Vilniaus filharmonija
Kada:2012/12/26
Vertinimai: 
Sergejus Krylovas (smuikas): 10 iš 10
Džeraldas Bidva  (smuikas): 2  iš 10
Sergejus Krylovas
Gunta Davidčuka-Gelgotienė  (sopranas, Latvija): 5 iš10     

Pirmosios koncerto dalies neužskaitau. Švenčių proga nesinori gadinti muzikantams gero nusiteikimo neigiamais komentarais. Na, tarkim,tai buvo pusėtinas  publikos apšildymas antrajai daliai. A.Korelio (Corelli) "Kalėdų koncertą"
orkestras be dirigento atliko valdiškai, be spalvų, nykiai, net padrikai,  lyg orkestrantams būtų iki gyvo kaulo įgrįsę tai, ką jie daro. J.S.Bacho Brandenburgo koncerto solistas, orkestro koncertmeisteris  Džeraldas Bidva buvo neparengęs. Smuikininkas techniškai grybavo lyg pirmąsyk skaitytų iš lapo. B. Dvariono muzkos mokyklos vyresnių klasių moksleiviai Brandenburgo koncertus  atlieka ne tik švariau, bet ir muzikaliau, ne kaip pataikaujanti  ceremonijos dalyviams pianissimo kapela  laidotuvių rūmuose. 

Antroje dalyje grojo jau kitas orkestras. Tas pats kamerinis, bet  dirigentas Krylovas tarytum juos būtų atgaivinęs, pakylėjęs. Kitas skambesys, ryškios spalvos ir firminis  aksominis, šiltas , preciziškas lietuvių  kamerinio skambesys. Sergejus Krylovas kaip visada - aukštumoje.Esu jo fanė, žaviuosi gracinga, plasnojančia atlikimo maniera, fenomenaliai greitu, paganinišku tempu, spindulingomis kūrinių  interpretacijomis  Charizmatiškas smuikininkas. Sulig jo išėjimu salė nušvinta, orkestras tampa vientisu gyvu organizmu, kvėpuoja vieningai pagal muziką, ne pagal  vartomą puslapiais partitūrą. Net Dž. Bidva Vivaldžio duete neslidinėjo apgraibom,  išgrojo nepaknopstinius pasažus. 
Gunta Davidčuka

Mocarto Menuete solavo Latvijos sopranas Gunta Davidčuka. Įspūdingo grožio atlikėja, grakšti lyg nendrė  fėja-coliukė. Žiūrint į ją kilo mintis, kaip svarbu  naujų laikų artistui turėti puikius sceninius duomenis, būti vizualiems ir stilingiems - scenogeniškiems. G.Davidčuk  įvaizdis - itin stilingas,  traukia ir džiugina akį. Gražu, meniška, estetika pamaloninta. To paties nepasakytum  apie  silpną, miniatiūrinį (net mizerną)  kamerinį vokalą. Skaidrus tylus kaip coliukės krištolas,  riboto diapazono,  vaikiško rytmečio spalvyčių. Be energijos, be gilesnio jausmo ir niekuo neišskirtinis, tvarkingas. Net Mocartui per blankus.
Džeraldas Bidva

Šalia sėdėjo amerikietis pensininkas, mielas baltapūkis  raudonžandis seneliukas,  atklydęs iš Virginijos valstijos.  Vienas pusmetį keliauja po pasaulį, tris dienas skyrė Vilniui, tiek pat Varšuvai. Į filharmoniją užklydo kaip į kalėdinį koncertą geros muzikos paklausyti. Ir kaip? "Ne, kažkaip nekalėdiška", - diplomatiškai pastebėjo.
Sutinku su juo . Pirmoji dalis buvo net ne filharmoniška. Antrąją  dalį nutvieskė  žaižaruojančiu talentu S. Krylovas. Su juo viename komplekte galima priimti bet ką,kad ir ženkliai žemesnio lygio.     



2012 m. gruodžio 25 d., antradienis

Menas pavogti net Kalėdas

Kas:kultūrinis viešas laisvalaikis Vilniuje'2012
Kada:2012/12/25
Vertinimai: 3 iš 10 

Vaikų  tikėjimas, svajonės ir šventiniai lūkesčiai - švenčiausias dalykas. Šventesnis už visas  suaugusiųjų Katedras kartu sudėjus. Viešinu negražų dalyką tik dėl nevilniečių vaikučių tėvų, kad nevežtų per šventes į Vilnių, negriautų mažųjų tikėjimo  balta  sostinės pasaka, nejuodintų  gražiausios šeimyninės metų šventės.


 Pasivažinėti Kalėdiniu Vilniaus baltu traukinuku pasiūlė  studentė dukra, trumpam grįžusi Kūčioms Lietuvon.Tai buvo viena iš bendrų šeimyninių atrakcijų, kurios labiausiai laukėm, radom laiko. Belaukiant prie Rotušės aikštės minia  šeimų su mažyliais vis didėjo. Visi linksmi ir geranoriški. Mūsų tėtis pasakojo ne tik mums, o ir minios kaimynams  apie poliarinius lokius, kaip juos filmuoja nuotolinėmis kameromis, kaip šiurpiai atrodo iš arti plėšrūnas lokys, vienu paglostymu nudobiantis ant lyties išnirusį ruonį.
Panaši šiurpi drama laukiniame mieste įvyko atvažiavus Kalėdiniam traukinukui. Pamačius viso labo  2 mažyčius vagonėlius , jau iš tolo tapo aišku, kad teks užleisti vietas mažyliams. Ką gi, jiems kalėdinės kelionės - pirmaeilės. Ramiai atsisakėm sentimentalios pramogos.  Tačiau per nelaimę atsidūriau  minios vidury. Drąsios šalies tėveliai buvo priversti ( bjauriukų rengėjų valia!) kautis dėl vietos nykštukų vagonėlyje. Maždaug 3 tėveliai garbingai  konkuravo dėl vienos šeimų  kėdutės. 
Viena šeima susipešė. Mama su vaiku ant rankų, spjovė kitai mamai, kuri įsiropštė vikriau pirma. . Apspjautosios vyras ir pagyvenęs tėtis puolė kumščiais ginti šeimos garbę, nusivijo rėkdami "Ar gražu spjaudytis? "  link Barboros Radvilaitės sprunkančią  mamą-spjaudytoją. Mums šventė buvo sugadinta, kaip ir 2/3 kitų nepatekusių, laimė, apsiėjo be kraujo  Gi nelauksi dar valandą šaltyje.Visada lendu  nelaukdama  atomazgos taikyti peštukus. Šįsyk man to neleido padaryti kalėdiškai nusiteikusi šeima: "Einam einam, gi  ir tu  gausi į akį , nelįsk į svetimus konfliktus". Kaip nelįsti, jei ten vaikai?! Šiaip jau  gero spjūvio į veidą  buvo verti tie, kas paleido atrakcioną , visiškai nepagalvoję apie žmones, apie jų srautų humanišką vadybą . 2 vagonėliai sostinei ir jos šventinių svečių būriams? Gerai, kad šią žiemą mažai turistų, o jei jiems tektų spjaudytuis ir muštis? Ot  būtų Fluxus'as 2012, Mekas mirtų iš pavydo  dėl performanso. Ei,lūzeriai vateliai,  pastatykite STOTELĖJE  animatorius ir kažkaip kompensuokite vaikams neišsipildymo liūdesį! Geriau nieko, nei idėja, verčianti žmones gyvuliais, niokojanti bendrabūvio kultūrą sostinėje, ne girios viduryje .

Mąstėme pozityviai  ir, ištrūkę iš mūšio zonos, kūrėme sau šventę toliau. Pasukome link patrauklaus  futuristinio statinio "Kalėdinis miestelis" priešais Rotušę.  Baltos palapinės viduje buvo paprasčiausia  lauko valgykla , užkelta ant scenos pjedestalo ir apstatyta gatvės  žibintais. Irgi išrinktiesiems, ribotas vietų skaičius. Išrinktieji sėdėjo ir žvelgė iš viršaus į plūstančias vidun  šeimų minias.Kartu su minia ir mums  buvo suteikta proga apeiti garbės ratą apie valgančius ir nieko nepešus išeiti. Jokio vaizduotės  stebuklo,jokio meno ir grožio, muzikos ir garsinių šurmulių, didelė komercinė palapinė, kurioje valgė tylomis, rimtais veidais   laimingieji, kuriems pasisekė gauti staliuką.

 Po antro blefo liko paskutinis "kultūringo laisvalaikio"vilties  taškas - Miesto Eglutė. Ji - gražuolė, nors Druskininkų eglės meniniu puošnumu jai pareikštų užuojautą kaip skurdžiai minimalistei. Nagi ir nieko, šventė svarbiau!. Žmonės patys kūrė sau nuotaiką prie eglės , fotografavosi ir linkėjo gerų metų. Mat miesto vadai, deleguoti žmonėms dovanoti šventę, pagailėjo jai vaizduotės, meilės ir rūpesčio. Matyt visas lėšas  prarijo blefinė reklama??? Gerai, kad vaikai patys rado ką veikti, krykštavo ir karstėsi  prie stilingos prakartėlės . Su ilgesiu prisiminiau olandų atrakcionus, jie ūžavo kaip uraganai, bet traukė būrius jaunimo, gavindavo miestą gyvybine energija.

    
 Kalėdų naktį,. laukdama Kalėdų senelio su dovanomis, negalėjau užmigti. Laukimo nerimą ramdžiau  filmu. Naujasis, juodas  Kim Kiduko darbas, pelnęs Venecijos liūtą . "Pjeta.". Apie  šaltakraujį skolų išlupiką,  įsiskolinusių vargšų luošintoją, kuris traiško jiems galūnes, kad jo bosai kreditoriai atgautų pinigus iš draudimo  bendrovių. Toje istorijoje netikėtai atsiranda jo mama-gegutė, slankioja  kaip uodega iš paskos ir teisinasi prieš aukas :"jis nekaltas, čia aš kalta, nes jo nemylėjau, jį palikau tik gimusį.".
Slogi, negatyvo prisodrinta juosta apie blogį, kuris išauga ir tarpsta nemeilėje.
Rašydama šį kalėdinį skundą MIESTO vaikų vardu,  randu daug bendro su Kim Ki Duko ekranine mama  Pjeta. Irgi mėginu nusižeminusiai, pavėluota meile  (už jų mamas gegutes ir alkoholikes) atgaivinti švenčių niokotojų, savivaldybės kultūros klerkų humanizmą: '"Jie nekalti, jų mamos nemylėjo. Jie nesupranta, kad šeimos nepratusios it baltos meškos  plėšriai kovoti dėl kelių vietų atrakcione, kad vaikams reikia šventinių stebuklų, o ne komercinės apgaulės, suvedant į paslaptingą baltą palapinę ir nieko neparodant, kad šeimoms su vežimais ir mazgiais sunku lapnoti per nevalytas  senamiesčio  pusnis...." Negi sunku paleisti pusdieniui  per Senamiestį kelias sniego valymo mašinas ir komandą  kalėdinių klounų??????  Juk Adventas baigėsi !!!Hierarchai leidžia linksmintis" . 

Vilniaus šventinę reputaciją atstatė Vingio kino teatras ir įkvepiantis filmas "Pi gyvenimas". Štai kur dirba komanda, galvojanti apie žmones , apie kultūringą šeimų laisvalaikį,  ne vien apie verslą. 



2012 m. gruodžio 21 d., penktadienis

Kalėdinė alchemija

 Kas: pianisto Nikolajaus LUGANSKIO (Maskva)rečitalis
Kur: Vilniaus Filharmonija
Kada:2012/12/19
Programa: LEOŠ JANÁČEK.Siuita „Migloje“
FRANZ SCHUBERT – 4 ekspromtai
NIKOLAJ MEDTNER – Trys pjesės fortepijonui:
„Danza Rustica“, op. 38 Nr. 5;
„Canzona Serenata“, op. 38 Nr. 6;
„Primavera“, op. 39 Nr. 3
SERGEJ RACHMANINOV – Sonata Nr. 2 b-moll,
Vertinimai:100 iš 100


Nieko panašaus niekada nesu girdėjusi. Rusų pianistą Nikolajų Luganskį drąsiai galima lyginti su Sviatoslavu.Richteriu. Jie abu - virš  bet kokių technologinių atlikimo  charakteristikų, taikomų tiems, kas uoliai, užpakaliu mokėsi įvaldyti grojimo technikas ir dirba prie fortepiono. Luganskis ne groja.Jam netinka net apibūdinimas "muzikos atlikėjas".

Chi. Hassam. Goldfish windows

Jis būna - lengvai ir betarpiškai - muzikos kūrinyje, nardo laike, perkelia ir klausytojus į kitą erdvę (dimensiją?) , kurioje gyvena jau amžinybės Laike proamžių kompozicijų spiečiai. Rusų kalboje yra  tikslus žodis "igratj" na pianino(skripke), reikšmiškai tapatus "žaisti su žaislais" . Žaisti laisvai, kaip tegali laisvas , džiaugsmu trykštantis vaikas , kuriam tituluoti  metodistai dar neįkalė, koks jis netobulas, dar neužscementavo jo rankų ir neuždėjo standartinių  apynasrių ant unikalios prigimties.
Maskvos filharmonijos solistui pasisekė gimti pas pažangius laisvamanius tėvus mokslininkus. Pamatę, kad jis groja (žaidžia!) penkiametis prie žaislinio pianino išsyk abiem rankom, nupirko didelį instrumentą, pamokė abėcėlės ir paliko jį vieną su natom eiti, skristi  į muziką, be muštro ir kontrolės. Jis ir skrenda , nes nebuvo priverstinai mokomas vaikščioti...
  
Lietuvių kalboje "žaisti" leistina prie pianino tik nesubrendėliams.Visi kiti turi groti arba atlikti, jei nori pelnyti pagarbą . Arba būti artistais, ką nors  patraukliai vaizduoti prie instrumento.
Luganskiui nereikia vaizduoti.Jis ramiai atsisėda  ir būna  su muzika, muzikoje.Kaip mediumas subtiliai, mistiškai  sujungia publiką su kompozitorium. Luganskis - genijus, nes daro tai, kuo neįstengi patikėti, kas yra už daugumos muzikinės patirties bei suvokimo ribų..

Paralelės: dukra renkasi tatuiruotes. Suniekinusi jos pasirinktą užrašą  "Miracles  happen" ,  anądien aiškinau, jog tik paika vaikystė žavisi naiviais romantiškais sloganais. Su amžium tikėjimas kalėdiniais stebuklais praeina. Kuo daugiau žinai, tuo mažiau kažkuo tiki . Stebuklai pasilieka pasakose ir vaikystės fantazijose. 

Art. Ch. Hassam
Luganskis atbūrė mano "antistebuklinę patirtį". Jo rečitalis tapo neįtikėtina dovana, pasaulio pabaigos didžiuoju stebuklu  melomanei-maksimalistei.
Jo klausant nejaučiamas materijos slėgis, dingsta žemės traukos pojūtis, nėra ne trupučio įtampos ar pirštų maigymo, baksnojimo (pataikys-nepataikys) į klavišus. Virtuozas nežiūri į klavišus, jis žiūri į dangų, kuriame ir yra tikrieji, nematerialūs klavišai:))))Jokių  net mizernų klaidų ir suklupimų, bliam-bliamų padrikai  ne į taktą, jokių saviraiškos išsidirbinėjimų. Kam laužyti scenos teatrą prieš emocijų vergus, kai galima atsipalaidavus mėgautis kūrinio grožiu?  Lyg grotų ne rankomis, o mintimis, be ekpresyvių saviraiškos  pasažų. Atvertas plačiai  langas į kūrinio erdvę  ir užburiantys garsai.
 Ne perkeltine, o tikrąja to žodžio prasme rusas užbūrė salę. Nepasiduodu hipnozei, o Luganskiui pavyko apsvaiginti melancholiška  Janačeko siuita. Pianistas stebukliniais garsais sukūrė tikros Miglos iliuziją, vėliau išvedė į giedrą, pakaitino kraują žaismingais Šuberto ekspromtais.
Muzika - stipriausia  priemonė  valdyti jausmų alchemiją, neskaitant natūralių gamtinių 5 pojūčių stimuliatorių: sprangaus kvapo, prieskonių skoninių mišinių . Luganskis genialiai  žaidžia, moderuoja klausytojų jausmus, šamanauja prie fortepijono.
    
 Jis groja lengvai ir oriškai, nes gimęs muzikuoti. Genijams nereikia prakaituoti kaip darbo jaučiams šlifuotėse ir aplikacijose. Kas įdomu, tą jie atlieka iškart,  be nusiplūkimų, kurie muzikavimą verčia gerbtinu darbu..Genijams dialogai su kompozitoriumi - ne darbas, o - malonumas. Juntama, jos jis mindžikuoja kūrybinėje kryžkelėje, jau išaugo iš  impresionistinio romantiko įvaizdžio. Protarpiais jam įprastą  lyrišką brizo stilistiką jau permuša aistringi ugniniai žaibuojantys pasažai, kosminė dinamika.. Įdomu stebėti, kaip eižėja jo ankstesnė manieringumo forma ir joje brėkšta šaižios, ekspresionistiškos išraiškos.

Vilniaus apytuštė salė pakilo ovacijoms.Mačiau verkiančių.Ir pati  braukiau ašarą per Rachmaninovą, iš nuostabos girdint dangišką, stebuklinį žmogų, su šypsena kuriantį naujus pasaulius vėjiniais muzikos garsais.

Pustuštė  filharmonijos salė rodo, kad sparčiai tampame gūdžiu, gėdingu kultūros užkampiu. Kad žurnalistai neanonsuoja visuomenei išskirtinio  įvykio.Galbūt jie nežino N.Luganskio? Žino, bet įpratę rašyti tik už reklamą. Nagi pripažinti genijai nesireklamuoja,jų vadybininkai redakcijų neatakuoja, Lt media verslo neremia. Gaila,jog kultūros  informatoriams jų menki reklamos procentai svarbesni už kultūros artefaktus, turinčius išliekamąja vertę, už bendrapiliečių aukščiausios prabos dvasios  peną. 



2012 m. gruodžio 16 d., sekmadienis

Paryžiaus etiudai' I: Adel Abdessemed'as

A. Abdessemed
Kas: konceptualaus meno paroda "Who is afraid of big wolf"?
Autorius: Adell Abdessemed,  gimė Alžyre, gyvena Paryžiuje  
Kur: Ž.Pompidu centras, Paryžius
Kada: 2012/12/02
Vertinimas : 10 iš 10
http://www.centrepompidou.fr/cpv/ressource.action?param.id=FR_R-adbc4741d3be13d8b9ae7b1870397f&param.idSource=FR_E-e129a69d666efa81bd716f61ba1f4bd6&param.notReturn=notReturn
 Pasišventusio  menininko laukai turi savybę paraleiliai kurti  hepeningus ne tik parodų salėse , bet ir jų  gerbėjų įvykiuose.

Kol parodų lankymo draugas  saugojo vietą ilgiausioje  eilėje  į Pompidu centrą, dairiausi  atradimų po gretimus kvartalus. Wau, štai namas, kur gimė Bokačas, Dekamerono autorius. Buvau tikra, kad  gimė Italijos Toskanoje, įaistrintas pietų  saulės. Pasirodo, jį  seksualinei revoliucijai 14 a.  Europos literatūroje pakrikštijo Paryžiaus geidulingi demonai ir Notre Damo  borchesiškos hidros :)) Tylos minute pagerbiau  gimtą  namą  žmogaus, kuris pirmasis sužadino man  lytinius hormonus . Dekameroną perskaičiau 12-kos metų, kai dar nebuvo lytinio švietimo henderlupinių programų.   Ir kabantis Nukryžiuotasis  klasėje kaltės jausmais dar nebuvo mirtinai užblokavęs gamtinių syvų. Dž.Bokačas  spėjo man, paauglei,  nurodyti  teisingą ir sveikatingą  transformacijų  kryptį:  žaismingai versti libidines energijas kūrybiniais tekstais ir  nevaržomais astraliniais skrydžiais.Išlaviravau tarp sociumo Sscilės ir Charibdės. Tarp  priklausomybės nuo sekso - ji  būtų neišvengiama, jei marinos-aušrinos  lytiniai švietėjai įdiegtų pradinukei veisimosi technologijas. Ir -iš kitos  bedugnės pusės -   tarp sadomazochistinių psichoperversijų,neišvengiamų nuo mažens apsinuodijus Katalikybės  celibatiniais dogmatais, kuriose sekso išvis nėra .Ten kraujuoja tik Kristaus žaizdos, o lyčių prakaitas, seilės  ir kraujai - sterilizuoti, kaip robotų. Meno galios nušviesina žmogų , nepaliausiu to teigti ir ginti. Salve, Bokačo:))
           
Jaukiame skvere su klasikiniu monumentu , tyrinėjau  Paryžiaus veidus.Po staigaus gruodžio atšilimo ( +12, medžiai  pavasariui susipumpuravo! )  benamiai vėdino miegmaišius, baidė paukščius. Paveikslavau, kaip įprasta, dangų ir paukščius.Netikėtai ore pasvilo paraku. Išbėgusi iš aptverto skverelio kone kaktomuša įsirėmiau į rūkstantį automobilį. Štai tą  arabą, aiškinantį praeiviui, kad tai jo automobilis pakurtas, stebėjau  ką tik, prieš pusvalandį tame pačiame skvere, kažką derinant  su kitų arabų grupe. Prieš  įvykį jie dingo. Vienintėlė  visai neparanojinė mintis : JIE ( kas jie??? kieno pinigų paliepti????) repetuoja ir tikrina, kaip veikia  miesto saugos  tarnybos. Nespėjau priartėti prie  spragsinčio automobilio,atlėkė policija (PER kelias MINUTES!) , po to gaisrinė ( per 3 minutes!).Ultraprofai policininkai - pardon madam, sorry - paprašė atsitraukti. Automobiliio kapotas pokštelėdavo vis garsiau,  6 metų  berniukas, ant seno tėvo rankų, garsiai suklikdavo iš išgąsčio. Mes jį raminome ir... repetavome Paryžiaus ateitį.. Po 15 min, kai automobilis jau buvo užgesintas, atvažiavo ir kriminalinės tarnybos  Repeticija baigėsi. 

Kad esu gimusi po laiminga žvaigžde, susivokiau vėliau. Juk ten galėjo sprogti bomba, tiesiai už mano nugaros. Kokiu sprogstamuoju gyvename laiku, ir kokie esame  priklausomi nuo apsaugos tarnybų ir angelų sargų  budrumo !Asmeniniai metalo detektoriai  praverstų kiekvienam, zulinančiam didmiesčių gatves.
------------

A. Abdessemedo instaliacijos ir performansai Pompidu centre  liepsnoja , kaip anas automobilis, priešakinėmis, prometėjiškomis mintimis. Fanatikai krikščionys  ar  musulmonai   gali liuosiai  susvilinti jo meną ant  neapykantos laužų , kaip inkvizicija kadaise knygas.Neatsitiktinai prie įėjimo į A.A. ekspoziciją - sustiprinta apsaugos patikra.  
 Menininkas  šaukte šaukia apie seno Pasaulio pabaigą, apie kritinę Laiko ribą, po kurios senoliams įprastos neapykantos ir agresijos įtampos  veda į realias katastrofas. Parodos centre -  sudegusio lainerio nuolauža.Viena iš neapykantos ašių: religijų priešpriešos.Jų įtampose vyksta didžiausios katastrofos. Maloniai atradau, jog turiu bendramintį. Nuolat mąstau, ką daryti, kad konfliktų žmonių tarpe mažėtų. Kaip paskelbti žinią, jog vienas Virtuvinis ar Seimo kivirčas padaro realybėje avarijų daugiau, nei atsitiktinės aplinkybės?????? Kad pasiutėlių-rūstuolių   pykčio energija cirkuliuoja, sklando kaip debesys per žmonių ryšius. A.Abdessemedas šią žinią perdavė įtaigiai ir ugningai .
Parodos archtektonika - trejybinė, kiekvienoje salėje -  po 3 vaizdines-prasmines  dominantes     

 Pirmoji salė
Musulmonų  video- ideograma trejybė:

1)  vaizdo performansas: grupė jaunuolių mėto baltoje Mekos marškoje Adel'į aukštyn, link lubų. Išsviestas jis rašo  ant  palubėje pritvirtinto kilimo "Šlovė Alachui". Sunkiai sekasi, raidės kreivos, keblu per  vieną išmetimą, t.y., "mišių" pakylėjimo mirksnį, nubrėžti tiesesnę raidę. Draugai jį mėto ir mėto, kol  pagaliau pavyksta iškringeliuoti pašlovinimą Alachui.
Tyras nesugadinto vaiko žvilgsnis į religines apeigas, į jų priešokinius, sekmadieninius  "pakylėjimus" .Juk Dievas visada -  čia ir dabar-  stebeilijasi skvarbiai prikišamai  į pakaušį. Kaip išdavikiška vaikščioti su Juo į aklus urminius sekmadieninius pasimatymus pagal patogų grafiką, vien į bažnytines pamaldas.
  
2) Aladino stebuklingas austas kilimas , jau su  šventu užrašu. Na, tikrai.... tradiciniai religijų produktai yra va tokie ..... materialiai netvarūs. Išsimeldi  sau patogų pažinimo kilimėlį atsiklaupt ir klūpi susirietusi, galvos nepakeldama į dangaus aukštybes. Vos spėji  gyvenimo bėgyje iškringeliuoti kitų ribotoje formoje - ant maldų kilimėlio - pagal bendrą trafaretą užrašą : "Šlovė Alachui-Budai- Kristui."


3)  didelė muliažinė balto  arabų ristūno skulptūra  - it mėtymo-pakylėjimo motyvacija ir  viliojantis jaukas . Juk musulmonai susispiečia atnašauti gražiam įvaizdžiiui - Arabų Žirgui ar Rojaus  Sodui. Koks skirtumas?Abiem atvejais - vyksta  BERIBĖS GAMTOS trolinimas,poetinis spektaklis, bažnytinė misterija- performansas.



Antroji salė
Erdvinė instaliacija-trejybė  su krikščionių atributika

1) erdvinio salės  trikampio,   tradicinės  "Dievo akies" piktogramos,  viršukampyje -APLŪŽĘS LAIVAS. Laivas, prikrautas juodų  polietileninių  šiukšlių maišų. Sukežusi senos pasakos Nojaus arka, į istorijos krantą išmesta lūžena su kenksmingų atliekų foliantais. Meninis A.A. įvaizdis - kraupiai tikslus.Didžiųjų parapijų veikėjus  ir 21a. stabmeldžius irgi matau kaip žmones-negyvėlius,juodų prozektoriumo maišų supresuotą turinį. Sukrauti it  tamsūs apakintų būtybių maišai į gaištančio tikėjimo laivą.Jie tampa humanizmo piktuoju  aklinu inkaru,  istorijos balastu.


 2) 4  METALINIAI NUKRYŽIUOTIEJI.. Neįspėjau  mįslės, kodėl keturi? Nejau ir čia A.A. prasiskverbė į sakralios geometrijos vidurius? 12-ka - krikščionybės sakralus skaičius. 4 + 8 = 12. Antrojoje  "Dievo akies" trikampio tiesėje žiojėjo i6ties 8 taisyklingi  BALTI apsikritimai. Jų ovalai - suvyti iš sidabrinių  metalinių siūlų. Ovalai - tos BALTOS AVYS - yra tvarkingai išrikiuoti baltame popieriaus lape. Gi tikėjimas jau popierinis, seniai, nors ir baltas baltas,kiek dairais .Ovalų kontūrai suraizgyti iš tų pačių  metalinių vielučių, iš kurių nupinti Nukryžiuotieji. Išties nūdienos laike iš ugninės Kristaus dvasios liko vien  žvangantis metalas.


Tobula, valstybės remiama, Monetų kalykla . Sielos joje tampa tuščiomis monadomis, baltais beveidžiais ovalais, atidavusiais Dangaus dovanotą meilės energiją tiems, kas lieja-lipdo-kala viso  labo metalines skulptūrėles. Skulptūrėles, šviečiančias stebuklais tiek, kiek į jų gamybą buvo investuota tikinčiųjų meilės ir tikėjimo energijos. Štai musulmonų kilimo piešėjo motyvacija - baltas muliažinis žirgas. Lygiai taip pat mūkelių skulptorių motyvacija - apsilaupėjusi griozdiška, netaisytina  valtis, prikrauta  biblijinių vienintėlės tiesos juodų maišų.
Gyvos dvasios ugnies Vatikano  metalo kalykloje nebelikę.Tokios kalyklos-sakyklos veiklos rezultatas tegali būti irgi blizgi  metalo krūva .

3) 3 sudeginti juodi automobiliai salės viduryje, metalo kapinės. Didžiojo  tuščio Dievybės trikampio, kurio tiesės tėra tuščios senos ašys,  galutinis tikslas ir pasekmė tegali  būti aprūkę automobiliai.Kaip tas, kurį mačiau ryte Paryžiaus gatvėje. Mačiau? O gal A..Abdulsemedo talento galios ir angelai sargai prirodė, davė raktą atrakinti menininko reikšmių pasaulį????
  


Beje, trečioji krikščioniškos Dievo akies ašies-linija  buvo sieninis  langas į Paryžių, Didįjį Meilės Miestą . Paryžius iš tiesų spinduliuoja meilę, ja ten neįmanoma neužsidegti :)))) Vadinasi, jaunasis autorius paliko šansą krikščionių tikėjimo šaltiniui vėl sutrykšti - gyvose mylinčių romantikų jungtyse.


  3. Meno šventovės trikampis.
 A.A.išryškina ir šiuolaikinio Meno totalų hedonizmą , dvasnį abejingumą- aklumą tam ,kas vyksta už apdujusių  kaifomanų durų.

1) Falokratijos performansas.

Kai neturi, kai neduota ką pasakyti, rodai antrą galą. Cunamiškai kylančią meno paklausą užtvindė panašių tuščiavidurių antragalistų autorių ordos. Įvairiausi žmogiški iškrypimai ir milijardiniai kapitalai  nūnai dažnai draugauja. Juos traukia vienas prie kito. Iškrypėlių skonis diktuoja dalį  meno pasiūlos, ištvirkina, nuprotina  ir menininkus (pvz. Kusama, ištręšta ir išmesta Niujorko cinikų galeristų į Japonijos beprotnamį). Kaip gamtoje yra visokių pobaisių  išsigimėlių , taip ir mene finansinė pasiūla gimdo produktus, kurių ne tik vaikams neparodytum. Tegu sau kergiasi sąskaitom-pozom-apdovanojimais-malonumais. Labiau stebina ŽIŪROVAI, kurie įžvelgia  žemarūšėje pornūchoje gilias prasmes ir Laiko kodus.Kaip jiems negaila savo šviesų akių, užsperminamų kažkieno ekshibicionizmu?


A.A. vaizdo instaliacijoje nufilmuotas performansas:būrys jaunų menininkų mylisi  glaudžiomis poromis kažkokiame parodų centre. Susėdę smagiu orgijos rateliu pasistimuliuoja, pasistoja ir pasidulkina. Ir vėl iš pradžios. Aidint smalsių žiūrovų plojimams. Vedžiodama seną taksą Vilniaus Krasnuchoje, neatsistebiu, kaip droviai jis tuštinasi, kaip neramiai skuba užkasti išmatą. Drovumas - pamatinė tyros gamtos savybė.Vaizduotė neišneša. kad tigrai ir drambliai išeitų į  džiunglių  atvirą aikštelę ir kergtųsi dėl pramogos, neva dėl "meninės tiesos"????.Viešai ir nepatogiai. Gi nepatogu laužt estetinę pozą, kad fotografuojant neatrodytum mėsgaliu. Pirminių instinktų tenkinimas - GYVYBĖ. Užtat priklausomybė nuo jų  ir jų estetizavimas - Liga, humanizmo nuokrypis.Kas toli nuo gamtos - tas netikra, jokių išvedžiojimų figlapiais šios sezaniškos tiesos nepridengsi.

Negyvų gyūnėlių kilimo fone meninio  mylėjimosi orgijos  dalyviai atrodo irgi kaip Mirties parankiniai, negyvi statistai.
 2) Gyvūnėlių palaikų gobelenas . Civilizacija, traiškanti gamtą.Priešais besimylinčias poreles it senovės gobelenas, per visą sieną sulipdytas, su nafta ir purvu sumaišytas, smegia į akis negyvų gyvūnėlių kilimas. In memoria - besaikiam vartojimui ir beatodairiškam  atnašavimui  malonumams, įskaitant sekso kultą. Aniems dvikojams broliams, kurie  be rūpesčių imituoja gamtą seks-performansuose, šilta ir saugu...O kas gelbės, pasirūpins jų kaimynais,keturkojais broliais, kuriuos it JUODAS TVANAS maitoja šiuolaikinė civilizacija?????????????????????????????.Prisiminiau garsiąją šiaudinę Londono lapę, paminklą naikinamai miesto priemiesčių šeimininkei.




3)Pasaulio naują, globalistinį, antgamtinį ir ANTIGAMTINĮ veidą A.A. atvaizduoja žemėlapiu. Jame visi geolopiniai padengti garsių korporacijų  logais.Anie gožia visa, kas žalia, gyva, savita ir unikalu.



 

4.Smurto anatomija 
  

 Ketvirtoje salėje giganto ūgio vyras groja rytietišku  etnopučiamuoju. Užburiančiai atlieka sakralias melodijas. Jos aidi per visas sales.Graudžiai ir ilgesingai. Priešingoje sienoje vis rodomas kadras, kaip to paties vyro-atlikėjo  koja  brutaliai traiško apelsiną. To paties žmogaus viršutinė dalis skleidžia nuostabų garsų grožį, o apatinė tuo pat metu ramiai žygiuoja-lapnoja  per realius nuostabius apelsinus, gamtos Dovanas.Dualistinis, demagoginis  seno, nenorinčio išeiti  pasaulio veidas. Jame leidžiama suokti, gražbyliauti -  viena, o daryti, elgtis - atvirkščiai . Kiek tokių patrauklių  "dvasingumo šauklių", kurie čia pat, apsisukę, smurtauja, niekina visa,, ką ką tik šlovino ir su kuo meilikavo.
 
Vis dar vyraujantis ant Naujo pasaulio slenksčio  žmonių  dvipoliškumas kelia įtampas ne tik dviveidžių humanoidų artimojoje terpėje, bet ir visoje Gamtoje.Juk esame, iš Visatos centro žiūrint, vienalytė masė: žmonės, gyvūnai, augalai, daiktai, vėjai ir ledynai.

 Menininkas tarp grojiko parodomojo grojimo  ir jo tikrojo kasdienio traiškytojo-smurtininko  vaizdinio patalpino orlaivio nuolaužą. Mes ir tik mes , piktomis mintimis, nešvariais polinkiais ir žiauriais  poelgiais gimdome katastrofines avarijas. Vidinių konfliktų energijos kelia stichijų sumaištis,sėja klimato pražūtį,  draiko Žemės ramybę. Seniai rašiau apie tai, jog kūrėjas negali dieną glostyti paukštukus, o naktį -juos dusinti.


Ten  pat, smurto anatomijos erdvėje puikavosi labiausiai šokiruojantis A.A. įvazdis. Gražuolė, žindanti paršelį .

    


Niekaip jo neiššifruoju parodos kontekste. Žiūrėjosi kaip jauki naturlich pastoralė. Pirma asociacija - paradoksaliai apnuoginama, apverčiama aukštyn kojom  per tūkstantmečius įsišaknijusi žiauri dogma, kuri supriešina vienarūšius tikinčiuosius su kiaulėmis ir jų valgytojais.

Biblijinė sakmė apie velnių išvarymą į kiaulių būrį NAUJU, POSTMAJINIU LAIKU išsiverčia kaip vientisas ryšys tarp žmogaus dorumų-ydų ir jo mažesniųjų brolių pasiutimų. Kas mūsų širdyse - tas laukinės gamtos elgesyje. Kiaulė nėra velnių formatas . Ginkime jos orumą !! Tiesiog pasaulis taip sutvertas, jog žmogaus vidiniai demonai, jo purvas verčia gyvuliais taikius, mylinčius gyvūnus, sutvertus gyventi Žemėje , Dievo Rojaus sode, o ne Žemėje -pikčiurnų neapykantos laukuose.   
Jei aplinkybės reikalautų, mielai pažindyčiau alkaną, mirštantį paršelį, kad išgyventų. Ir jokie arabų mulos ar  košerinės virtuvės kabalistiniai  prižiūrėtojai neturi teisių ( tik valdžios svertus!) to uždraust. Vienykimės su gamta , sugrįškim į ją , kaip į savo  gimtus namus. Tai vienintėlis kelias, vedantis tolyn nuo katastrofų.

A.Abdussemed'o talentas mąsliai ir meniškai užfiksavo  SENO Pasaulio pabaigą. Jei  žmonių sąmoningumas nenušviesės, neišsivaduos iš pykčio-smerkimo-vienos tiesos- religijų  ir globalizmo gniuždančių priespaudų, toliau laukia katastrofų virtinė.Žmonių priešiškumo sklidini žemės laukai  kibirkščiuos-žaibuos-šienaus-svilins  visus - kiaules ir nukryžiuotųjų garbintojus, džobsus ir Alacho kilimų audėjus. Vienodai smarkiai ir mirtinai. 




2012 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis

Technoskrydis virš lizdeikų lizdo

Kas. dailės paroda "Tapyba baigėsi"
Autorius: NYC'o viršelių iliustratorius Ray Bartkus
Kur: Vilnius, Titanikas,.lapkričio 10d.
Vertinimas: 6 iš 10


Prieš 25 metus vestuvėms senelis įteikė 200 dol su paliepimu "Nusipirkite  gerą paveikslą, kad negėda anūkams būtų parodyti". Prieš  25 metus  suma  pagal vietos perkamąją galią prilygo dabartiniams 2 tūkst.$. Nuėjom į  centrinę paveikslų galeriją prie ŠMC, ilgai rinkomės, kol įsižiūrėjome  pastelės triptichą su Vilniaus bažnyčiomis. Pakabinom virš pirmosios bendros lovos, uošvio pakrykštytos "inteliūgentų dereviaška".
Neužilgo to paties autoriaus analoginį  triptiką aptikau Kaziuko mugėje, vėliau Pilies dailės mugėje, vėliau dar kažkur. Persikraustant "originalą" nukišau kuo toliau kažkur į  rūsio gilumą, kad nei senelis, nei anūkai nepamatytų konvejerinio dailės šablono.
 
Istorija atsikartojo spirale. Per sidabrinį  vedybų jubiliejų meno troškulį  apmalšino Ray  Bartkaus  dailės  paroda. Nuostabi šeštadienio giedra, šiuolaikinio meno  ryški invazija į dailės provinciją...Ar begali būti geresnė Vilniaus dovana  mano ištikimybei? Įsijautusi džiūgavau:"Bartkus - patriotas, jis myli mūsų Žemę,  jaučia moralinę  pareigą kurti jos žmonėms. Nerealiai kilnus poelgis -  12 metų  tapyti ir atvežti kaip dovaną vilniečiams,kaip meilės išraišką savo lizdo paukščiams, apie kuriuos menininkas nepaliauja galvoti ir sielotis net už Atlanto."
Ir  parodos anonsas viliojo: "Tai dvylikos iki šiol niekur neskelbtų darbų premjera. Precedento neturinčios parodos vertę pabrėžia niekada neskelbtos kolekcijos vertė ir aktualumas",

 Maniausi , jog tipažai R. Bartkaus portretuose - tai charakteringi Lietuvos žmonės, moterys lietuviškais vardais. Kad žvelgiu į savo aplinkos  veidrodį .Kad per ekspozicijos vidurį gulintis plikas žmogėnas nutryptais  pūslėtais padais - tai pasyvaus, faraono papėdės sąstingyje supančioto, ištuštinto, dvasiškai paralyžiuoto  lietuvio įvaizdis. Vaizduotė  pradžiioje  kaip mat sudėliojo pagražintą dailininko- įžvalgaus metraštininko versiją.

Bet...  namuose, vonioje ant kojos nukrito "Intelligent Life" rudens sunkiasvoris numeris. Koją sugėlė, o skausmas šiaip sau nebūna. Ant viršelio puikavosi R.B. nuotrauka. Atsiverčiau žurnalą ir pamačiau Titanike pristatytus  paveikslus. Bet  jau kitose, užsienio  parodų salėse. Su kitoniškais rėmais -su kitoniška variacine  medžiagine apdaila,  pritaikyta skirtingam meno VARTOTOJUI.  Nagi nesu ir nepasirašau būti meno vartotoja, o -  meno mylėtoja!  Drįsčiau teigti, netgi vidutinio lygio žinovė. S.Dali kopiją nuo originalo atskirčiau.Tačiau  nėra taip paprasta surankioti  vieno dailininko  ištiražuotus  klonus informaciniuose vandenynuose.
Istorija atsikartojo, likau nusivylusi, truputuką apgauta  tiražiniais, unifikuoto  pritaikymo darbais, eksportuojamais į įvairias šalis su skirtingu  apdailos padažu. Autorius teisus: tokia, kaip jo tapyba  tikrai mirė. Bet  vis gyvesnė ir brangesnė -  originalių autorių, tapančių  senųjų meistrų technikomis autorizuotus vaizdinius, turinčių ką pareikšti pasauliui.. Jie nemėgina įtaikyti į galerijų konjunktūras, neprofanuoja dailės, net nebando dailės priemonėmis  preciziškai fotografuoti išorinius, kaukinius veidų pavidalus, juos sudaiktinti. 

R.B. tapybos technika - tobula. Spuogo molekulės IŠTAPYTOS tiksliau, nei  jas fiksuoja gyva akis ar net mikroskopas. Kiek daaaaarbo, ohohohho, skuzdėliškas pedantizmas... O jergutėliau, kokia katorga, kasdien reikėjo dėti pustonių potėpius, kojų nuospaudų šešėlius. Kiek prakaito išlieta , ir dėl ko?  Vaizdiniai -  statiški, pilki ir negyvi ,  kaip iš morgo fotografijų.  Net  ne vaizdiniai, o  FILOSOFINIŲ MINČIŲ fototapetinės  iliustracijos. 

Art: Nataša Perova
 
 Autorius mintis  apie tapomą  objektą  įdomi, techniškai ultraprofesionaliai  išpildyta. Parodą reikia žiūrėti galva, atjungus estetines pajautas, jausmus ir emocijas. Tokia hyperealistinė  tapyba - nešildo,  neįkvepia, neuždega žvilgsnio, nedžiugina spalvų ir formų žaisme, nestebina ateities vaizdiniais..Bet -  įdomi,  paviršutiniškai intelektuali, pajudina smegenis. Stiliaus ir idėjų prasme - nieko naujo bendrame modernios dailės fone. Toks kokybiškas  ūkiškas standartas. Kaip filosofas R. Bartkus patrauklus, originalus. Kaip menininkas, hnm...Reikia  to paklausti NYC'o hypsterio:)) .

Tokių  imitacinių natūralizmo stiliaus darbų pasaulio galerijose apstu. Viena aišku:  aktyvus meno procesas  unikalioje  dailininko biografijoje vyksta. Štai ir paroda įvyko : kaip atskaitos  ir karjeros ataskaitos taškas,uolus bandymas išeiti už  media iliustratoriaus įvaizdžio ribų.        


 


 Globalistinis, Lego-transformatorinis, transnacionalinis menas provokuoja mintį. Ok, pripažįstu: R. Bartkaus filosofijoje visi esame rinkodariniai statistiniai vienetai, fokus grupės banalūs atstovai  su  nežymiais vietos kolorito skirtumais .Štai Inos tipažas. Medituojanti jogė, sportiška urbano-girl, mėginanti subalansuoti  vidinę pusiausvyrą savirefleksijose, įsispraudusi į impulso- spintelių-guru- citatų rėmus. Vilniuje šiai  mokiausios fokus- grupės atstovei dailininkas suteikė garbę įsisprausti į nudrengtas metalines sporto rūbinės spintukes. O kur ji būtų įsprausta, tarkim, Šanchajuje? Tarp suvyniotų  kietai raudonų vėliavų? O Milane ? Tarp spa-oazių  versačinių rankšluosčių? Vaizduotė žaibavo,  o kaip gi   menininkas-verslininkas, tardamasis dėl parodos, iš anksto kaskart  apžiūri unifikuotiems darbams tinkamą  socioformatą ??? 


Šis stereo darbas smarkiai trenkė  didaktiniu moralizavimu, it Krylovo pasakėčia apie veidmainystės žalą ir fuckų kryptis Rojun-Pragaran. L. Da Vinčo siužetinis-kompozicinis originalas , kaip sugretinimas,   paliudijo, kiek nusistekena, nupilkėja,praranda humoro jausmą menininkai, įgrūdę save  į režimines uždarbių stakles.  Renesanso genijus  šmaikščiai, seksualiai  užšifravo gyvastingą , dionizišką  palaimos pirštą, kuris įgudusiais judesiais veda kitų kūną-dvasią į  Rojaus  gamtinę palaimą. R. Bartkaus pirštas veda į  moralite pasenusio  žanro ankštas, išprotautas   lentynėles.  
L. Da Vinčis. Jonas Krikštytojas 
   
Sužavėjo mintis Vilniaus parodoje patalpinti darbus stalviršių nematomoje pusėje. Visi art-personažai  tuščiai žvelgia iš po stalų. Meninikas tiksliai diagnozavo nūdienos Vilnių, kur vis labiau įsitvirtina žydiškas, kalkuliacinis  statuso ir pareigybių matas tarpusavio santykiuose. Sociokomunikacija vyksta iš po pareigybinių stalų. Griežtai pagal  karjeristines sociomarkiruotes: kur dirbi, kokias pareigas užimi, kokia iš tavęs taikomoji  nauda, ar nepakenksi karjerai?
 Karštligiškai įsikibę į  darbaviečių stalus net laisvi verslininkai, kuriems, rodos, nėra kuo rizikuoti. Pasaulyje taip nėra, ten bet kas jaučiasi  tiesiog  (ne) laisvas ar (ne) laimingas  žmogus. Vilniuje - karjeros laiptelio sergėtojas, už/prieš/ant  įstaigos slenksčio, tiksliau faraonų  PRIEMENĖJE  . Nepamiršiu jaunos ministerijos klerkės. Filharmonijos kavinėje ji paprašė manęs  kuo toliau atsitraukti, kad , neduokdieve,  laikinas ministras nepastebėtų jos su astrologe, po ko jai gali grėsti kokie nemalonumai. LAISVOFOBIJA užkrečiama, kaip niežai.... Klerkė jau išmesta, drauge su ministru.Tačiau vietoj jos kabariojasi  slidžiais laiptais  kiti  švonderiški personažai, baisoka, kad tokie jauni, o jau sugraduoti tarnybose  kaip menzūrėlės.  Visai kaip R. B. paveiksluose. Ne žmonės, o pareigybinės dalys: mužikiškos faraono kojos, ilga tarnybinė ranka , stverianti bet kokio kabineto rankeną.... Merginos- brylikinės-šypsenos- tuštukės  irgi  makabriškai viepėsi visu blizgjųjų leidinių  falšu iš po R. Bartkaus simbolinio stalo.



   
Kiekvienas menininkas tapo, išrašo  save. Kaip Floberas - Madam Bovari, kaip Van Gogas - vangogiškas saulėgrąžas ir laukines aguonas.  Tapo, išreiškia save per kitus, per savęs atspindį gamtoje, daiktuose... Gulintį  tuščiavidurį žmogėna suvokiau kaip paties dailininko autodiagnozę. Horizontalus beveidis milžinas,  išsitiesęs it liniuotė  visu ūgiu pagal aplinkos stalinių  žmonių užsakymus. Plika beveidė milžiniška makaulė pilkame fone, pilkų statistų apsuptyje. Gaila jo, įkalinto ir pavargusio . Nepaisant visų  įžymybinių regalijų ir nuopelnų.
Art: Annibale Caracci. Dead Christ


 
   
 Tą pačią dieną užsukau į "Artifex" galeriją pažiūrėti Vitalio Čepkausko parodos "Raštai".  Nusekiau mistinio Vilniaus  paralelėmis  Vienusyk, vieno miesto erdvėje susikryžiavo tos pačios kartos dviejų dailininkų keliai. Vienas, darbštus amatininkas, juodu kasdieniu darbu kryptingai ir racionaliai  įsipaišė į Vakarų  paklausų formatą , laikosi  tvirtai iškovoto  profesionalaus art- darbastalio, jau dirba brendui "Ray Bartkus".  Kitas, Dievo pažymėtas jautruolis Menininkas, pavergavęs kone už dyką  Vakarų kolekcionieriams, sugrįžo kurti  namolio .Metėsi link greitos šlovės į  drabužių dizainą. Ir finalas : net ne tuščiaviduris kominis visu ūgiu puslavonis,o - ažūrinės nėriniotos tuščiavidurės   Vitalio DIDŽIOJO TALENTO kaukolės , matyt,  labai patinkančios Lietuvos elito ponioms. Vitalis išeksponavo net ne jas pačias , o kaukolių- dailių- skudurėlių  fotografijas. Didžiojo  vienetinio talento virtimas  mielu skudurėliu visada liūdina.

Štai du skirtingi  lietuvių dailininkų bendraamžių keliai. Kodėl tolyn nuo meno?
Ak, piniginė... Nagi ne ją reikės pateikti  ataskaitai  prisikėlus  jau ne Titanike, o... po mirties.   
        
 




2012 m. lapkričio 17 d., šeštadienis

Binoš koma

Kas: filmas "Atvira širdim" (Prancūzija), 2012, Scanorama,2012
Režisierė:Marion Laine
Vaidina:Juliette Binoche, Edgar Ramírez
 Vertinimai: 0 iš 10 

Kiekvienas festivalis turi potvynį ir atoslūgį. Garbingai išgyventi  ciklišką atoslūgį  -  reikia kieto stuburo, nepasiduodant pigiam  masiniam popsui.  Filmo "Atvira širdim" patekimas į festivalinę programą rodo,  kad  Scanorama,  Vilniaus kultūrinis artefaktas,  it  Žiuljetos Binoš herojė artėja  valtyje  prie krioklio skardžio. Kritus žemyn nuo skardžio pradžioje gali laukti  potvynis - trumpalaikė kasinė sėkmė, bet visiškas pasitikėjimo praradimas kinomanų ir jaunų talentingų režisierių tarpe, koma pasaulio festivalių panoramoje.
 Su kuo jūs, Gražina  Arlickaite? Su kino menu ar su kino distributoriais, turgaus  pirkliais? Norit vesti -auginti ar patikti-plačiau parsiduoti? Tokio lygio  filmą  galbūt reikėtų pramušinėti LT valstybiniu lygiu per sveikatos ministeriją  kaip  naivią, banalią psichoterapiją ar socialinę reklamą  alkoholikų šeimoms ir  pradinių klasių moksleiviams. 
 Prisiekiau, kad tai paskutinis žiūrėtas prancūzų filmas. Po ilgos nežiūrėjimo pertraukos sugundė viena mėgiamiausių aktorių Juliette Binoche.Matyt pati suprato, į kokią  nykią  avantiūrą įklimpo, iš siaubo apalpo prie beždžionės narvo ir  iš gėdos  įkrito į profesinę komą.





2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Storas trolis ryto bangose

Kas: filmas "Gelmė"" , Scanorama'2012

Režisierius: Baltasar Kormákur (Islandija)
Vertinimas: 2 iš 10
Aprašas: nevykusiai ekranizuota tikra istorija, kaip , sudužus laivui, vienas žvejys išsigelbėja, praplaukia  6 val, viršydamas išgyvenimo šaltame  vandenyne   fiziologinius normatyvus

http://www.scanorama.lt/lt/filmas/gelm%C4%97


 Žiūrėti storulių šou per TV  - daugiau prasmių,  nei  vieno prasto aktoriaus murkdymąsi bangose su švarias išlygintais marškinėliais. Tokie pat švarūs ir išlyginti jie lieka jam išlipus ant akmenuoto salos kranto. PO panašių filmų supranti, kaip gerai, kad yra Holivudas. Jame blogiausiu  komerciniu atveju suteikiama pramoga žiūrovui.

 Filme "Gelmė" nebuvo scenarijaus. Neįsivaizdavau, kad  šiais laikais taip galima, kad tai pritraukia rėmėjų -  bioko  nuobodi chronologija, pritutinta štampovkių ir  copy-paste kadruočių iš kino klasikos. Be gilesnės   charakterių motyvacijos, be siužeto vingių , galų gale be gražių  Islandijos vaizdų. Nagi duokite bent   kadrelį grožio ar lašelį humoro, jei siužetas neišsigimdė!!!. Viena  flegmavintažinė scena, kur jis daužo  murziną ledą iš naujutėlaitės vonios , pabaidęs 2 dekoratyvius ponius ūkanotoje pievoje. Ot ceratinė fantazija rež-yyyyseriaus .....  Ko  žuvėdros  nenufilmavo, su kuria  XXXL'as kalbėjosi plaukdamas????? Irgi finansinė krizė kalta? jai honoraro neužteko???? Islandijoje trūksta žuvėdrų?   Gal koks Žvejybos ūkis pasamdė  režisierių  įamžinti, koks pavojingas Islandijos žvejų darbas......Žvejų ūkio akcininkų bendrijos užsakymu? Tuomet pinigai atidirbti chaltūriškai.


Pasirodo už lietuvių  kino dabartinį  bendrą lygį  būna žemesnės kokybės gaminių.... Ko nirštu, ko  tikėjausi? Bent jau Sigur Ros'ų  klipų lygio. Ar Discovery "I' shouldn't be alive"  inspiracinio dramatizmo. Gal K.Kizi (K.Kesey)  romano "Žvejo giesmė"  Šiaurės vandenų rūsčios poetikos. Bet...režisierius - lochotronas. Net prieš tėvynainį, garsųjį tapytoją islandą FRANCIS'ą DANBY nepasisarmatijo. F. Denbio paveikslą žiūrėčiau valandų  valandas, o islandų juostą pamiršiu po kelių dienų.  . 

Francis Danby. Deluge. 


Žiovaudama kino salėje be perstojo mėginau pateisinti, na kodėl toks š-das gavosi iš unikalios, didvyriškos  istorijos? Antimeniška, naftalininė  pati idėja -  mistifikuoti, romantizuoti  žmogaus poelgio stebuklą. Esą, net anglų mokslininkai nesuprato, kodėl, islandų žvejas išsikapanojo...
.
Su stebuklais visada baigiasi liūdnai.Vienoje TV pokalbių šou rengiau kaip redaktorė laidą,kuri turėjo būti rodoma per Kūčias.Tada  buvau  nuoširdi  katalikė, užsidegiau idėja pateikti  žmonėms  pasakišką istoriją  apie Kalėdinį stebuklą, raginantį žiūrovus atsiversti ir įtikėti. Radau per draugus merginą, ji  graudžiai pakabino ant intriguojančio kabliuko: "buvo prievartauta kaimyno nuo 5 metų, įklimpo į narkotikus, mylėjosi non-stop be atrankos, žudėsi, korėsi, leido gyvenimą pakalnėn, bet vieną dieną Dievas ją atvedė į bažnyčią, ir ji atsivertė, tapo dora ir gera."

Surepetavome , nugludinome jos monologą. Likus keletui dienų  iki įrašo, ji pareiškė kad yra Tikėjimo žodžio  spaudos atstovė ir į studiją ateis būrys  Saulyčio  sektos žmonių giedoti, t;.y. pasireklamuoti.  Supratusi, kad laida žlunga, mėginau derėtis, kad lai ji prisistato, kas yra, bet be būrio zombių. Stebuklo herojė kietai ėmė reikalauti, kad bus jos scenarijus, ne mudviejų sutartas. Buvo tikra, kad  neturiu pasirinkimo, sutiksiu su jos šantažu.. "Ne, to nebus, žiūrovų sektos stebuklais nemulkinsiu", -  negalėjau leisti Kūčių vakarą  suteršti fanatikų manifestacijomis. Įrašą išgelbėjo  atsarginis  TVkomandos  variantas - visada pasirengę palinksminti liliputai. Gavau gerą pamoką . Stebuklai būna , ir dar kokie, bet  tylūs, ne viešumoje ir ne TV turguje. 
Gal B.KOrmakurą irgi vedė panašūs norai? Deja, jam nepakako vyriškumo neišleisti "tuščios taros" į kino rinką. Nepavyko išplaukti  iš islandų kino provincialiausių  gelmių. 



2012 m. lapkričio 14 d., trečiadienis

Jausmų nukryžiavimas

Kas:  filmas Už kalvų, 2012,Scanorama 2012
Rež: CRISTIAN MUNGIU
Vertinimai: 10 iš 10.


Aprašas: vaikų namų našlaitės vėl susitinka po ilgo išsiskyrimo. Alina, sugrįžta į Rumuniją, pasiimti Voičitos draugės dirbti kartu į Vokietiją. Voičita nenori palikti vienuolyno, kur rado sielos ramybę. Alinos pastangos nesiskirti su mylimąja ir pritapti prie vienuolyno gyvenimo  baigasi tragiškai.  

http://www.scanorama.lt/lt/filmas/u%C5%BE-kalv%C5%B3

Šiuolaikiniai režisieriai  dažnai imasi religinių, vienuolynų temų  neišmanydami dvasinių praktikų ir joms pasišventusių žmonių esmės ir prasmės. Nuslysta  lėkštu paviršiumiIš to išplaukia , tarkim, plakatinis  antisektantiškas  "Paplūdimys"  ( the Beach) http://www.imdb.com/title/tt0163978/.  Net šiurpu pagalvoti, kaip cinikas literatas aprašytų  pasauliečiams nesuvokiamus vienuolių veiksmus. Juose didžiąją dalį sudaro kontempliacijos, sunkus nuolankus darbas bendram labui.  Ego-naudingumo koficientas  išoriniuose, pasauliečio žvilgsniu stebimuose prisėdimuose, klūpėjime ir  transiniame sustingime prie  įmelstų paveikslų - beveik nulinis. Neišgyvenusiam įtikėjimo nušvitimo, nepajutusiam nė karto potraukio  link  dvasinio gyvenimo laiptų ,vienuolynas išties gali atrodyti it kliedinčių nevispročių  sueiga, mulkinama gudraus , materialių gėrybių ištroškusio, šventiko. 

Art: Andrey Remniov
Į  atokų, uždarą moterų vienuolyną atvedu sau svarbius žmones kaip į skaistyklą. Pasitikrinu,  ar supras ir mano  sakralius pasaulius, ar jų nesužeis? Stebiu ir fiksuoju jų  elgesį ir komentarus - iš ko juokiasi, kas patinka, kas sugraudina,  ar jaučia skirtumus tarp aukštai  pažengusių ir noviciančių: tarp tų, kurios jau kalbasi ant lygiųjų su angelais, vėjais ir  mirusiaisiaisi  ir tų, kurios  vis dar ginčijasi  su savimi - žvelgia į savo asmeninių  projekcijų veidrodžius, užvardintus  mitiniu leiblu "Dievas Tėvas" . Kuo žmogus žemiškesnis - tuo labiau kreipia dėmesį į aprangą, vienuolių išorinį atrodymą ir manieras puola  gosliai  semtis jų  geraširdiškai  dalinamų gėrybių -  širdies nektaro, medaus, duonos, pieno. . Kuo dvasiškai jautresnis - tuo labiau nuščiūva, susikuklina  ir persisemia pagarba  toms, kurios  atlieka DIDĮ NEMATOMĄ DARBĄ - mintimis, maldomis ir širdies gerumu valo, skaistina Visuotiną Širdžių Meilės lauką ( pragmatikų kalba -  kolektyvinę pasąmonę, o gal sąmonę? - kaip pavadinsi, taip  ofic.profesorių nepagadinsi.).
Art: Andrey Remniov

Rumunų režisierius  giliai pažįsta abu pasaulius. Atskiria  dvasios  bitučių, moterų vienuolių, ir  pasaulietinį pasaulius nematoma RIBA. Vienoje  pusėje  - Voičita su tikėjimo seserimis, su paprasto tyro  ir rūstaus gyvenimo kalnuose sankloda, be elektros,  su naktinėmis maldomis, be greitosios pagalbos. Sesės, vedamos  gerbiamo Tėvo, subūrusio  bendriją didžiajam Apsivalymui ir  Dvasios Prisikėlimui per stoišką discipliną  Kitapus - smarkuolė, sąžininga, bekompromisė  internatinė Alina ,siekanti tikslo bet kokiomis priemonėmis, kovojanti  ir besikabinanti į gyvenimą ragais ir nagais, įpratusi imti ir gauti , nesikankindama per ilgai nežinomybės laukime ar prievartos terpėse . Kitapus -  ir psichiatrijos ligoninės gydytojai,   atvirai pripažįstantys, jog  daugumos pasiutėlių bujojimo priežasčių medicina bejėgė suprasti. 

 Ryškiausiai  pasaulių atskirtį pabrėžia scena, kur Voičita budi prie vartel, kol Alina staugia per  viduramžišką egzorcizmo (piktos dvasios išvarymo) seansą.  Prie jos stabteli , kelio klausia  žemės sklypų  džipuoti pirkliai.  Dvasinis atstumas tarp jų   ir merginos - praraja.


 Filmas be galo etiškas, ekumenininis, su didele meile kiekvienam herojui.Nesmerkiamas,nešaržuojamas  nė vienas, prisilietęs prie Alinos-Voičitos  akistatos, kuri vyksta  ANT KRYŽIAUS.
  Žemiškas simbolinio  kryžiaus skersinis :kūniška- nepasotonama- laiko išbandyta-Alinos  meilė -aistra, kuri demoniška libidine jėga purto jos kūną, neleidžia pritapti vienuolyne, įtikėti, nuramdyti GAMTOS SYVUS . 
Sakralus žemiško kryžiaus skersinis - Voičita ir Alinos brolis. Du silpnieji  graudūs Dievo avinėliai,  PALAIMINTIEJI, antidarviniški tykuoliai , pagaliau suradę prieglobstį, ramybės oazę stiprios  poros - vienuolyno Tėvo ir Motinėlės -užnugaryje.
Art: Andrey Remniov .

 Voičitos vaidmuo palieka daug neatskleistų paslapčių. Kodėl ji  neišvažiavo? Ar dėl  stipraus įtikėjimo , ar dėl  trapios sielos  savisaugos instinkto, nujaučiančio, kad nepakels darbo Vokietijos laive, sugniuš mylimosios  nepaliaujamuose maištuose , ir vėl Alinos  palikta  jau neišgyvens, nes nebus kur našlaitei prisiglausti. Draugių ikoniniai pokalbiai  žvelgiant į ekraną -  kaip išpažintys, sąžinės prokalbės  ir liūdni pasiteisinimai nematomiems rūstiems  gyvenimo Dievams.Ikoninės pl0kštumos per visą  kino ekraną.

 Baiminausi, kad lesbo tema bus suprimityvinta iki R.Zabarausko negrabių homovolionių ir juokingų žmonių-sumuštinių kadre. Ne, nešvarios patalynės  scenų nėra. Tame irgi - stiprių Alinos jausmų paliudijimas :  ji sutinka pasižaboti, per kančią  eiti  arčiau mylimosios ,  nežinia kodėl  atitolusios.Vietoj mass-jauko , vakarietiško blokbasterinio seksiuko yra -  meilės, gilių ir nepaklususių protui jausmų   DIDYSIS, NAUJŲ LAIKŲ  TRIKAMPIS, kuriame trečiasis,Alinos konkurentas - Dievas,  meilė jam  pavergė Voičitos širdį. 
      
Filmo pabaiga - šviesi ir įkvepianti. Policijos autobusiukas - visuomenės naujosios relgijos - TEISĖS metafora. Visi, į jį susėdę,  klusniai paklūsta ĮSTATYMUI,  vienodai griežtam ir dvasiniams, ir pasaulietiniams prasižengėliams.
 Autobusiuke Voičita -  kaip nusikaltimo liudininkė, jau nusimetusi vienuolės apdarus, su jaunatvišku megztiniu, išsižadėjusi vienuolyno regulos. (taisyklių)   
 Hanekės "Meilę" ir Mundžu "Už kalvų" mačiau festivalyje pagrečiui. Filmų pavadinimus reikėtų sukeisti. 
Mundžiu menine kalba prabilo apie Meilę Rumunijos 21 pradžios vargingame laike, o Hanekė šaltu kino profesionalo skalpeliu preparavo socialiai ultrasegmentuotą  porą, susiruošusią "Už kalvų". 

Rumunų režisierus atėjo iš gyvenimo, po žurnalistikos ir mokytojavimo praktikos. JO  meniniai vaizdiniai  alsuoja gyvybe, atpažįstamais realiais tipažais ir kasdienėmis sukrečiamomis istorijomia , prie kurių vis labiau esame pratinami, mokomi atsiriboti. CH.Mundžu  neatsiriboja. JIs sušventina,  su didele Menininko meile prikelia herojus iki IKONŲ spindinčių  rakursų. Kadruotės - it spalvingi, įgudusia dailininko ranka sukomponuoti  paveikslai. Spalva tampa  įspūdinga kino priemone. Neįtikėtinas scenų muzikalumas. Mizanscenos ne tik  kruopščiai, eizenšteiniškai  ištapytos, bet ir ĮGARSINTOS. Gal pirmasyk išgirdau  kino mene   auteniška  mažo vienuolyno ambientą - su maldų kuždesiais, šnarančiais šventraščio lapais, girgždančiomis šulinio rentinio grandinėmis, vienuolių atodūsiais. Švelni amžina  žmogaus dvasios ieškojimų MŪŠA.  .

Režsieriaus  estetika  susišaukia  su S.Paradžanovo  "Užmirštų protėvių šauksmu". Panašūs žmogaus jausmų ir kraštovaizdžio lūžių sugretinimai.

Filmo scenarijuje nebėra blogiukų ir geriečių, jų amžinos  poliarinės dvikovos. Visi teisūs savame  tikėjime ir meilėje.  Ir tik Alinos Mirtis nušviečia, kas iš tiesų mylėjo.