Luvre apsilankiau pirmąsyk. Na, ir kvaiša romantikė:))) Juk galėjau tą padaryti žymiai anksčiau. Neleido pramanų žaidimas, vienas iš daugelio, kurių prisigalvojau būdama paauglė. Po "Anželikos- angelų markizės" bestselerio atrodė, jog kitaip neįmanoma, kad į Paryžių pirmąsyk turi nuvežti mylimas vyras:)) Kol nenuvežė, tol mandagiai atsisakinėjau daugybės kitų pasiūlymų apsilankyti Kultūros Mekoje.
Beje, tame pačiame lėktuve skrido ex-kultūros ministras A.Gelūnas ir... iš "Respublikos" laikų gerai įsimintas Kauno mafijos atstovas. Išgūglinti jo pavardės nesigavo, nes apie tikrą mafiją Lt žiniasklaida seniai neberašo, nėra šviežios informacijos ir nuotraukų... Matyt gyvenu šalyje, kurioje mafijos nebėra, cha-cha.
Orlaivio kaimynystė - prasminga. Žvelgiant iš realybės faktų taško, nežinia- kas didesnis mafijozas: ar valstybės veikėjas, nuvairuojantis saviems milijonus, kurie galėtų kelti bendrą išprusimo lygį, civilizuoti naciją? Ar nusenęs, jau neveiksnus kozanostras, visą kelią , net ir oro uosto autobuse, kažkokiems jaunuoliams rodęs Paryžiaus žemėlapius ir su įkvėpimu kažką aiškinęs.
Matuojant abstrakčiai, socialinės lygsvaros dėsningumais, kuo daugiau galių valstybėje turi nusikaltėlių kriminalinė mafija, tuo mažiau lieka joje kultūros ir saugumo, augimo galimybių. Тaip yra visur. Bet Lietuvoje - daug kas vyksta atvirkščiai ir išvirkščiai. Deja, nežinau , kuri didesnė mafija - ar Kauno grupuotės ar Vilniaus ministerijos, įskaitant partinius nekilnotojus ir žemgrobius Žiemelio tipo?
Pirmąsyk vaikštant po Luvrą, užkilo socialinės lygybės adrenalinas. Na, prancūzai ir gobšuoliai! Jų priešakinė archeologija ir karaliai mecenatai susitempė pas save kitų kultūrų grietinėlę! Juk apvogė, nusavino graikų, egitpiečių auksinį paveldą! Kretos Minoso rūmuose eilės rikiuojasi prie freskos mažyčio fragmento, o Luvre senovės antikos skulptūros sukimštos kaip kojinėje, net tiršta. Pirma mintis:" kitos šalys turi reikalauti grąžinti tai, ką sukūrė jų protėviai. Menas turi atsirasti po tuo dangum, toje žemėje, kur buvo sukurtas".
Antra mintis buvo realistiškesnė: tik prancūzų muziejininkai yra ganėtinai nepriklausomi, atsparūs finansinėms pagundoms".Jiems net minties nekils prekiauti ir parceliuoti kultūros gėrybes. Egipto new-revoliucijų virtinėse jos pražūtų, sudegtų ar būtų išvogtos. Bankrutuojanti Graikija jas užstatytų į TVF lombardą. O Vilniaus gugenhaimai ir hierarchai pasamdytų būrelį vietos "menotyrininkų", kurie įrodytų, kad ,tarkim, sukaupti pagonių artefaktai ar nedingę bažnyčių šventi paveikslai yra atvežti kadaise maskvėnų ar Vatikano vienuolių. Plačioji visuomenė net nesužinotų, į kokias meno vertybes turėjo teisę ir ką prarado. Tegu tik Luvras stovi per amžius, kaip neįveikiamas išliekamojo grožio bastionas, kaip tvirčiausias pasaulio kultūros fundamentas. Tegu tik ten saugiai būna meno vertybės.
Luvras -tai Naujųjų Laikų piramidė, vienas ryškiausių Žmogaus kūrinijos, koncentruotos kūrybos taškų, šviečiantis toli toli į Visatos platybes su išdidžia žinia : štai ką gali Žmogus, grožio kūryboje prilygstantis dievams .
Visi reiškiniai Visatoje turi fizikines antitezes. Materija - ir antimaterija, šviesa - tamsa, žvaigždė- juodoji skylė. Taip ir Luvro šviesos piramidė turi jau antitezę - Merkinės piramidę. Krašte, kur kultūra išvagiama gugenhaimams ir veks'ams (jau, pasirodo, "Ermitažams 21), kur meninis ir mokslinis ugdymas paliktas chaotiškai savieigai bei neįtrauktas į valstybės strategines programas, ten dygsta laukinių - tamsių ir nušokusių nuo civilizacijos raidos, artėjančių prie gyvūnų suvokimo lygio- statiniai.
Valstybė + kultūra = Luvras. Valstybė - kultūra = Merkinės piramidė ar Zuokenhaimas
Merkinėje kultūros daugiau, nei Zuoko vasiukiniame projekte. Merkinės stiklinė trobelė nemaitoja seno miesto urbanistinių kraštovaizdžių , tik įrodo - gausėjančiais piligrimų būriais - kaip sparčiai krenta bendras išprusimo ir kultūros lygis šalyje Kultūra niekada nėra agresyvi. JI auga ant konstuktyvaus darbo ir amžinų verčių kantrių pastangų .
Fu, kaip brutalu brautis į subtilias, harmoningas, daugiasluoksnes Vilniaus erdves su transnacionaliniu, kosmopolitišku statiniu. Atimti iš jaunimo žalią relaksinę Neries pakrantę..... Ar turi Lietuva pasauliui įdomias modernaus meno kolekcijas, kurias rodys tame Vasiuknamyje? Modernaus pripažinto dailininko K.Žoromskio kolekcija jo NEAPŠILDOMAME name-muziejuje šąla, niekas jam milijonų neskiria, o turėtų. NDG rūmai per visus 2012 metus nesugebėjo parengti bent kiek vertingesnės dailės parodos, į kurią nebūtų gėda pakviesti meno mylėtojų iš užsienio. ŠMC centras neatlieka savo funkcijų mieste pilnutinai, nepristato modernaus meno raidos, neatspindi procesų . Kas dirbs Vasiuknamyje? Kas jam kurs? Kas šiuolakiškai pristatinės ekspozicijas, jei esančiose miesto erdvėse to nesugeba?
Paryžiaus žavesys - ir jo vadų nuopelnas. Jie kaip mūras apgynė istorines erdves nuo Zuoko tipo verslių ir besočių nuvorišų. Paryžius turi istoriją, vaikštai lyg kine, atpažįsti romanuose, paveiksluose, kine įamžintas vietas, jauti ir perimi didžiąją kultūros estafetę. Sienos ir medžiai ten kalba ir turi ką papasakoti Kas gins Vilnių nuo kultūros maitvanagių?????? Ką papasakos prastumto vogčiomis betoninio projekto "Ermitažas 21" sienos? Kad buvo tokia juodoji skylė miesto istorijoje, kai jo Angelai sargai buvo nokautuoti , miestelėnai išsilakstė po svietą nuo bado ar vergiškų paskolų nukultūrinti nesusivokė, koks barbarizmas dygs panosėje, ir tuo pasinaudojo būriai miklių benderių.
Pirmosios koncerto dalies neužskaitau. Švenčių proga nesinori gadinti muzikantams gero nusiteikimo neigiamais komentarais. Na, tarkim,tai buvo pusėtinas publikos apšildymas antrajai daliai. A.Korelio (Corelli) "Kalėdų koncertą"
orkestras be dirigento atliko valdiškai, be spalvų, nykiai, net padrikai, lyg orkestrantams būtų iki gyvo kaulo įgrįsę tai, ką jie daro. J.S.Bacho Brandenburgo koncerto solistas, orkestro koncertmeisteris Džeraldas Bidva buvo neparengęs. Smuikininkas techniškai grybavo lyg pirmąsyk skaitytų iš lapo. B. Dvariono muzkos mokyklos vyresnių klasių moksleiviai Brandenburgo koncertus atlieka ne tik švariau, bet ir muzikaliau, ne kaip pataikaujanti ceremonijos dalyviams pianissimo kapela laidotuvių rūmuose.
Antroje dalyje grojo jau kitas orkestras. Tas pats kamerinis, bet dirigentas Krylovas tarytum juos būtų atgaivinęs, pakylėjęs. Kitas skambesys, ryškios spalvos ir firminis aksominis, šiltas , preciziškas lietuvių kamerinio skambesys. Sergejus Krylovas kaip visada - aukštumoje.Esu jo fanė, žaviuosi gracinga, plasnojančia atlikimo maniera, fenomenaliai greitu, paganinišku tempu, spindulingomis kūrinių interpretacijomis Charizmatiškas smuikininkas. Sulig jo išėjimu salė nušvinta, orkestras tampa vientisu gyvu organizmu, kvėpuoja vieningai pagal muziką, ne pagal vartomą puslapiais partitūrą. Net Dž. Bidva Vivaldžio duete neslidinėjo apgraibom, išgrojo nepaknopstinius pasažus.
Gunta Davidčuka
Mocarto Menuete solavo Latvijos sopranas Gunta Davidčuka. Įspūdingo grožio atlikėja, grakšti lyg nendrė fėja-coliukė. Žiūrint į ją kilo mintis, kaip svarbu naujų laikų artistui turėti puikius sceninius duomenis, būti vizualiems ir stilingiems - scenogeniškiems. G.Davidčuk įvaizdis - itin stilingas, traukia ir džiugina akį. Gražu, meniška, estetika pamaloninta. To paties nepasakytum apie silpną, miniatiūrinį (net mizerną) kamerinį vokalą. Skaidrus tylus kaip coliukės krištolas, riboto diapazono, vaikiško rytmečio spalvyčių. Be energijos, be gilesnio jausmo ir niekuo neišskirtinis, tvarkingas. Net Mocartui per blankus.
Džeraldas Bidva
Šalia sėdėjo amerikietis pensininkas, mielas baltapūkis raudonžandis seneliukas, atklydęs iš Virginijos valstijos. Vienas pusmetį keliauja po pasaulį, tris dienas skyrė Vilniui, tiek pat Varšuvai. Į filharmoniją užklydo kaip į kalėdinį koncertą geros muzikos paklausyti. Ir kaip? "Ne, kažkaip nekalėdiška", - diplomatiškai pastebėjo.
Sutinku su juo . Pirmoji dalis buvo net ne filharmoniška. Antrąją dalį nutvieskė žaižaruojančiu talentu S. Krylovas. Su juo viename komplekte galima priimti bet ką,kad ir ženkliai žemesnio lygio.
Kas:kultūrinis viešas laisvalaikis Vilniuje'2012 Kada:2012/12/25 Vertinimai: 3 iš 10
Vaikų tikėjimas, svajonės ir šventiniai lūkesčiai - švenčiausias dalykas. Šventesnis už visas suaugusiųjų Katedras kartu sudėjus. Viešinu negražų dalyką tik dėl nevilniečių vaikučių tėvų, kad nevežtų per šventes į Vilnių, negriautų mažųjų tikėjimo balta sostinės pasaka, nejuodintų gražiausios šeimyninės metų šventės.
Pasivažinėti Kalėdiniu Vilniaus baltu traukinuku pasiūlė studentė dukra, trumpam grįžusi Kūčioms Lietuvon.Tai buvo viena iš bendrų šeimyninių atrakcijų, kurios labiausiai laukėm, radom laiko. Belaukiant prie Rotušės aikštės minia šeimų su mažyliais vis didėjo. Visi linksmi ir geranoriški. Mūsų tėtis pasakojo ne tik mums, o ir minios kaimynams apie poliarinius lokius, kaip juos filmuoja nuotolinėmis kameromis, kaip šiurpiai atrodo iš arti plėšrūnas lokys, vienu paglostymu nudobiantis ant lyties išnirusį ruonį.
Panaši šiurpi drama laukiniame mieste įvyko atvažiavus Kalėdiniam traukinukui. Pamačius viso labo 2 mažyčius vagonėlius , jau iš tolo tapo aišku, kad teks užleisti vietas mažyliams. Ką gi, jiems kalėdinės kelionės - pirmaeilės. Ramiai atsisakėm sentimentalios pramogos. Tačiau per nelaimę atsidūriau minios vidury. Drąsios šalies tėveliai buvo priversti ( bjauriukų rengėjų valia!) kautis dėl vietos nykštukų vagonėlyje. Maždaug 3 tėveliai garbingai konkuravo dėl vienos šeimų kėdutės.
Viena šeima susipešė. Mama su vaiku ant rankų, spjovė kitai mamai, kuri įsiropštė vikriau pirma. . Apspjautosios vyras ir pagyvenęs tėtis puolė kumščiais ginti šeimos garbę, nusivijo rėkdami "Ar gražu spjaudytis? " link Barboros Radvilaitės sprunkančią mamą-spjaudytoją. Mums šventė buvo sugadinta, kaip ir 2/3 kitų nepatekusių, laimė, apsiėjo be kraujo Gi nelauksi dar valandą šaltyje.Visada lendu nelaukdama atomazgos taikyti peštukus. Šįsyk man to neleido padaryti kalėdiškai nusiteikusi šeima: "Einam einam, gi ir tu gausi į akį , nelįsk į svetimus konfliktus". Kaip nelįsti, jei ten vaikai?! Šiaip jau gero spjūvio į veidą buvo verti tie, kas paleido atrakcioną , visiškai nepagalvoję apie žmones, apie jų srautų humanišką vadybą . 2 vagonėliai sostinei ir jos šventinių svečių būriams? Gerai, kad šią žiemą mažai turistų, o jei jiems tektų spjaudytuis ir muštis? Ot būtų Fluxus'as 2012, Mekas mirtų iš pavydo dėl performanso. Ei,lūzeriai vateliai, pastatykite STOTELĖJE animatorius ir kažkaip kompensuokite vaikams neišsipildymo liūdesį! Geriau nieko, nei idėja, verčianti žmones gyvuliais, niokojanti bendrabūvio kultūrą sostinėje, ne girios viduryje .
Mąstėme pozityviai ir, ištrūkę iš mūšio zonos, kūrėme sau šventę toliau. Pasukome link patrauklaus futuristinio statinio "Kalėdinis miestelis" priešais Rotušę. Baltos palapinės viduje buvo paprasčiausia lauko valgykla , užkelta ant scenos pjedestalo ir apstatyta gatvės žibintais. Irgi išrinktiesiems, ribotas vietų skaičius. Išrinktieji sėdėjo ir žvelgė iš viršaus į plūstančias vidun šeimų minias.Kartu su minia ir mums buvo suteikta proga apeiti garbės ratą apie valgančius ir nieko nepešus išeiti. Jokio vaizduotės stebuklo,jokio meno ir grožio, muzikos ir garsinių šurmulių, didelė komercinė palapinė, kurioje valgė tylomis, rimtais veidais laimingieji, kuriems pasisekė gauti staliuką.
Po antro blefo liko paskutinis "kultūringo laisvalaikio"vilties taškas - Miesto Eglutė. Ji - gražuolė, nors Druskininkų eglės meniniu puošnumu jai pareikštų užuojautą kaip skurdžiai minimalistei. Nagi ir nieko, šventė svarbiau!. Žmonės patys kūrė sau nuotaiką prie eglės , fotografavosi ir linkėjo gerų metų. Mat miesto vadai, deleguoti žmonėms dovanoti šventę, pagailėjo jai vaizduotės, meilės ir rūpesčio. Matyt visas lėšas prarijo blefinė reklama??? Gerai, kad vaikai patys rado ką veikti, krykštavo ir karstėsi prie stilingos prakartėlės . Su ilgesiu prisiminiau olandų atrakcionus, jie ūžavo kaip uraganai, bet traukė būrius jaunimo, gavindavo miestą gyvybine energija.
Kalėdų naktį,. laukdama Kalėdų senelio su dovanomis, negalėjau užmigti. Laukimo nerimą ramdžiau filmu. Naujasis, juodas Kim Kiduko darbas, pelnęs Venecijos liūtą . "Pjeta.". Apie šaltakraujį skolų išlupiką, įsiskolinusių vargšų luošintoją, kuris traiško jiems galūnes, kad jo bosai kreditoriai atgautų pinigus iš draudimo bendrovių. Toje istorijoje netikėtai atsiranda jo mama-gegutė, slankioja kaip uodega iš paskos ir teisinasi prieš aukas :"jis nekaltas, čia aš kalta, nes jo nemylėjau, jį palikau tik gimusį.".
Slogi, negatyvo prisodrinta juosta apie blogį, kuris išauga ir tarpsta nemeilėje.
Rašydama šį kalėdinį skundą MIESTO vaikų vardu, randu daug bendro su Kim Ki Duko ekranine mama Pjeta. Irgi mėginu nusižeminusiai, pavėluota meile (už jų mamas gegutes ir alkoholikes) atgaivinti švenčių niokotojų, savivaldybės kultūros klerkų humanizmą: '"Jie nekalti, jų mamos nemylėjo. Jie nesupranta, kad šeimos nepratusios it baltos meškos plėšriai kovoti dėl kelių vietų atrakcione, kad vaikams reikia šventinių stebuklų, o ne komercinės apgaulės, suvedant į paslaptingą baltą palapinę ir nieko neparodant, kad šeimoms su vežimais ir mazgiais sunku lapnoti per nevalytas senamiesčio pusnis...." Negi sunku paleisti pusdieniui per Senamiestį kelias sniego valymo mašinas ir komandą kalėdinių klounų?????? Juk Adventas baigėsi !!!Hierarchai leidžia linksmintis" .
Vilniaus šventinę reputaciją atstatė Vingio kino teatras ir įkvepiantis filmas "Pi gyvenimas". Štai kur dirba komanda, galvojanti apie žmones , apie kultūringą šeimų laisvalaikį, ne vien apie verslą.
Kas: pianisto Nikolajaus LUGANSKIO (Maskva)rečitalis Kur: Vilniaus Filharmonija Kada:2012/12/19 Programa: LEOŠ JANÁČEK.Siuita „Migloje“
FRANZ SCHUBERT – 4 ekspromtai
NIKOLAJ MEDTNER – Trys pjesės fortepijonui:
„Danza Rustica“, op. 38 Nr. 5;
„Canzona Serenata“, op. 38 Nr. 6;
„Primavera“, op. 39 Nr. 3
SERGEJ RACHMANINOV – Sonata Nr. 2 b-moll,
Vertinimai:100 iš 100
Nieko panašaus niekada nesu girdėjusi. Rusų pianistą Nikolajų Luganskį drąsiai galima lyginti su Sviatoslavu.Richteriu. Jie abu - virš bet kokių technologinių atlikimo charakteristikų, taikomų tiems, kas uoliai, užpakaliu mokėsi įvaldyti grojimo technikas ir dirba prie fortepiono. Luganskis ne groja.Jam netinka net apibūdinimas "muzikos atlikėjas".
Chi. Hassam. Goldfish windows
Jis būna - lengvai ir betarpiškai - muzikos kūrinyje, nardo laike, perkelia ir klausytojus į kitą erdvę (dimensiją?) , kurioje gyvena jau amžinybės Laike proamžių kompozicijų spiečiai. Rusų kalboje yra tikslus žodis "igratj" na pianino(skripke), reikšmiškai tapatus "žaisti su žaislais" . Žaisti laisvai, kaip tegali laisvas , džiaugsmu trykštantis vaikas , kuriam tituluoti metodistai dar neįkalė, koks jis netobulas, dar neužscementavo jo rankų ir neuždėjo standartinių apynasrių ant unikalios prigimties.
Maskvos filharmonijos solistui pasisekė gimti pas pažangius laisvamanius tėvus mokslininkus. Pamatę, kad jis groja (žaidžia!) penkiametis prie žaislinio pianino išsyk abiem rankom, nupirko didelį instrumentą, pamokė abėcėlės ir paliko jį vieną su natom eiti, skristi į muziką, be muštro ir kontrolės. Jis ir skrenda , nes nebuvo priverstinai mokomas vaikščioti...
Lietuvių kalboje "žaisti" leistina prie pianino tik nesubrendėliams.Visi kiti turi groti arba atlikti, jei nori pelnyti pagarbą . Arba būti artistais, ką nors patraukliai vaizduoti prie instrumento.
Luganskiui nereikia vaizduoti.Jis ramiai atsisėda ir būna su muzika, muzikoje.Kaip mediumas subtiliai, mistiškai sujungia publiką su kompozitorium. Luganskis - genijus, nes daro tai, kuo neįstengi patikėti, kas yra už daugumos muzikinės patirties bei suvokimo ribų..
Paralelės: dukra renkasi tatuiruotes. Suniekinusi jos pasirinktą užrašą "Miracles happen" , anądien aiškinau, jog tik paika vaikystė žavisi naiviais romantiškais sloganais. Su amžium tikėjimas kalėdiniais stebuklais praeina. Kuo daugiau žinai, tuo mažiau kažkuo tiki . Stebuklai pasilieka pasakose ir vaikystės fantazijose.
Art. Ch. Hassam
Luganskis atbūrė mano "antistebuklinę patirtį". Jo rečitalis tapo neįtikėtina dovana, pasaulio pabaigos didžiuoju stebuklu melomanei-maksimalistei.
Jo klausant nejaučiamas materijos slėgis, dingsta žemės traukos pojūtis, nėra ne trupučio įtampos ar pirštų maigymo, baksnojimo (pataikys-nepataikys) į klavišus. Virtuozas nežiūri į klavišus, jis žiūri į dangų, kuriame ir yra tikrieji, nematerialūs klavišai:))))Jokių net mizernų klaidų ir suklupimų, bliam-bliamų padrikai ne į taktą, jokių saviraiškos išsidirbinėjimų. Kam laužyti scenos teatrą prieš emocijų vergus, kai galima atsipalaidavus mėgautis kūrinio grožiu? Lyg grotų ne rankomis, o mintimis, be ekpresyvių saviraiškos pasažų. Atvertas plačiai langas į kūrinio erdvę ir užburiantys garsai.
Ne perkeltine, o tikrąja to žodžio prasme rusas užbūrė salę. Nepasiduodu hipnozei, o Luganskiui pavyko apsvaiginti melancholiška Janačeko siuita. Pianistas stebukliniais garsais sukūrė tikros Miglos iliuziją, vėliau išvedė į giedrą, pakaitino kraują žaismingais Šuberto ekspromtais. Muzika - stipriausia priemonė valdyti jausmų alchemiją, neskaitant natūralių gamtinių 5 pojūčių stimuliatorių: sprangaus kvapo, prieskonių skoninių mišinių . Luganskis genialiai žaidžia, moderuoja klausytojų jausmus, šamanauja prie fortepijono.
Jis groja lengvai ir oriškai, nes gimęs muzikuoti. Genijams nereikia prakaituoti kaip darbo jaučiams šlifuotėse ir aplikacijose. Kas įdomu, tą jie atlieka iškart, be nusiplūkimų, kurie muzikavimą verčia gerbtinu darbu..Genijams dialogai su kompozitoriumi - ne darbas, o - malonumas. Juntama, jos jis mindžikuoja kūrybinėje kryžkelėje, jau išaugo iš impresionistinio romantiko įvaizdžio. Protarpiais jam įprastą lyrišką brizo stilistiką jau permuša aistringi ugniniai žaibuojantys pasažai, kosminė dinamika.. Įdomu stebėti, kaip eižėja jo ankstesnė manieringumo forma ir joje brėkšta šaižios, ekspresionistiškos išraiškos.
Vilniaus apytuštė salė pakilo ovacijoms.Mačiau verkiančių.Ir pati braukiau ašarą per Rachmaninovą, iš nuostabos girdint dangišką, stebuklinį žmogų, su šypsena kuriantį naujus pasaulius vėjiniais muzikos garsais.
Pustuštė filharmonijos salė rodo, kad sparčiai tampame gūdžiu, gėdingu kultūros užkampiu. Kad žurnalistai neanonsuoja visuomenei išskirtinio įvykio.Galbūt jie nežino N.Luganskio? Žino, bet įpratę rašyti tik už reklamą. Nagi pripažinti genijai nesireklamuoja,jų vadybininkai redakcijų neatakuoja, Lt media verslo neremia. Gaila,jog kultūros informatoriams jų menki reklamos procentai svarbesni už kultūros artefaktus, turinčius išliekamąja vertę, už bendrapiliečių aukščiausios prabos dvasios peną.
Kol parodų lankymo draugas saugojo vietą ilgiausioje eilėje į Pompidu centrą, dairiausi atradimų po gretimus kvartalus. Wau, štai namas, kur gimė Bokačas, Dekamerono autorius. Buvau tikra, kad gimė Italijos Toskanoje, įaistrintas pietų saulės. Pasirodo, jį seksualinei revoliucijai 14 a. Europos literatūroje pakrikštijo Paryžiaus geidulingi demonai ir Notre Damo borchesiškos hidros :)) Tylos minute pagerbiau gimtą namą žmogaus, kuris pirmasis sužadino man lytinius hormonus . Dekameroną perskaičiau 12-kos metų, kai dar nebuvo lytinio švietimo henderlupinių programų. Ir kabantis Nukryžiuotasis klasėje kaltės jausmais dar nebuvo mirtinai užblokavęs gamtinių syvų. Dž.Bokačas spėjo man, paauglei, nurodyti teisingą ir sveikatingą transformacijų kryptį: žaismingai versti libidines energijas kūrybiniais tekstais ir nevaržomais astraliniais skrydžiais.Išlaviravau tarp sociumo Sscilės ir Charibdės. Tarp priklausomybės nuo sekso - ji būtų neišvengiama, jei marinos-aušrinos lytiniai švietėjai įdiegtų pradinukei veisimosi technologijas. Ir -iš kitos bedugnės pusės - tarp sadomazochistinių psichoperversijų,neišvengiamų nuo mažens apsinuodijus Katalikybės celibatiniais dogmatais, kuriose sekso išvis nėra .Ten kraujuoja tik Kristaus žaizdos, o lyčių prakaitas, seilės ir kraujai - sterilizuoti, kaip robotų. Meno galios nušviesina žmogų , nepaliausiu to teigti ir ginti. Salve, Bokačo:))
Jaukiame skvere su klasikiniu monumentu , tyrinėjau Paryžiaus veidus.Po staigaus gruodžio atšilimo ( +12, medžiai pavasariui susipumpuravo! ) benamiai vėdino miegmaišius, baidė paukščius. Paveikslavau, kaip įprasta, dangų ir paukščius.Netikėtai ore pasvilo paraku. Išbėgusi iš aptverto skverelio kone kaktomuša įsirėmiau į rūkstantį automobilį. Štai tą arabą, aiškinantį praeiviui, kad tai jo automobilis pakurtas, stebėjau ką tik, prieš pusvalandį tame pačiame skvere, kažką derinant su kitų arabų grupe. Prieš įvykį jie dingo. Vienintėlė visai neparanojinė mintis : JIE ( kas jie??? kieno pinigų paliepti????) repetuoja ir tikrina, kaip veikia miesto saugos tarnybos. Nespėjau priartėti prie spragsinčio automobilio,atlėkė policija (PER kelias MINUTES!) , po to gaisrinė ( per 3 minutes!).Ultraprofai policininkai - pardon madam, sorry - paprašė atsitraukti. Automobiliio kapotas pokštelėdavo vis garsiau, 6 metų berniukas, ant seno tėvo rankų, garsiai suklikdavo iš išgąsčio. Mes jį raminome ir... repetavome Paryžiaus ateitį.. Po 15 min, kai automobilis jau buvo užgesintas, atvažiavo ir kriminalinės tarnybos Repeticija baigėsi.
Kad esu gimusi po laiminga žvaigžde, susivokiau vėliau. Juk ten galėjo sprogti bomba, tiesiai už mano nugaros. Kokiu sprogstamuoju gyvename laiku, ir kokie esame priklausomi nuo apsaugos tarnybų ir angelų sargų budrumo !Asmeniniai metalo detektoriai praverstų kiekvienam, zulinančiam didmiesčių gatves.
------------
A. Abdessemedo instaliacijos ir performansai Pompidu centre liepsnoja , kaip anas automobilis, priešakinėmis, prometėjiškomis mintimis. Fanatikai krikščionys ar musulmonai gali liuosiai susvilinti jo meną ant neapykantos laužų , kaip inkvizicija kadaise knygas.Neatsitiktinai prie įėjimo į A.A. ekspoziciją - sustiprinta apsaugos patikra. Menininkas šaukte šaukia apie seno Pasaulio pabaigą, apie kritinę Laiko ribą, po kurios senoliams įprastos neapykantos ir agresijos įtampos veda į realias katastrofas. Parodos centre - sudegusio lainerio nuolauža.Viena iš neapykantos ašių: religijų priešpriešos.Jų įtampose vyksta didžiausios katastrofos. Maloniai atradau, jog turiu bendramintį. Nuolat mąstau, ką daryti, kad konfliktų žmonių tarpe mažėtų. Kaip paskelbti žinią, jog vienas Virtuvinis ar Seimo kivirčas padaro realybėje avarijų daugiau, nei atsitiktinės aplinkybės?????? Kad pasiutėlių-rūstuolių pykčio energija cirkuliuoja, sklando kaip debesys per žmonių ryšius. A.Abdessemedas šią žinią perdavė įtaigiai ir ugningai . Parodos archtektonika - trejybinė, kiekvienoje salėje - po 3 vaizdines-prasmines dominantes
Pirmoji salė Musulmonų video- ideograma trejybė:
1) vaizdo performansas: grupė jaunuolių mėto baltoje Mekos marškoje Adel'į aukštyn, link lubų. Išsviestas jis rašo ant palubėje pritvirtinto kilimo "Šlovė Alachui". Sunkiai sekasi, raidės kreivos, keblu per vieną išmetimą, t.y., "mišių" pakylėjimo mirksnį, nubrėžti tiesesnę raidę. Draugai jį mėto ir mėto, kol pagaliau pavyksta iškringeliuoti pašlovinimą Alachui. Tyras nesugadinto vaiko žvilgsnis į religines apeigas, į jų priešokinius, sekmadieninius "pakylėjimus" .Juk Dievas visada - čia ir dabar- stebeilijasi skvarbiai prikišamai į pakaušį. Kaip išdavikiška vaikščioti su Juo į aklus urminius sekmadieninius pasimatymus pagal patogų grafiką, vien į bažnytines pamaldas.
2) Aladino stebuklingas austas kilimas , jau su šventu užrašu. Na, tikrai.... tradiciniai religijų produktai yra va tokie ..... materialiai netvarūs. Išsimeldi sau patogų pažinimo kilimėlį atsiklaupt ir klūpi susirietusi, galvos nepakeldama į dangaus aukštybes. Vos spėji gyvenimo bėgyje iškringeliuoti kitų ribotoje formoje - ant maldų kilimėlio - pagal bendrą trafaretą užrašą : "Šlovė Alachui-Budai- Kristui."
3) didelė muliažinė balto arabų ristūno skulptūra - it mėtymo-pakylėjimo motyvacija ir viliojantis jaukas . Juk musulmonai susispiečia atnašauti gražiam įvaizdžiiui - Arabų Žirgui ar Rojaus Sodui. Koks skirtumas?Abiem atvejais - vyksta BERIBĖS GAMTOS trolinimas,poetinis spektaklis, bažnytinė misterija- performansas.
Antroji salė Erdvinė instaliacija-trejybė su krikščionių atributika
1) erdvinio salės trikampio, tradicinės "Dievo akies" piktogramos, viršukampyje -APLŪŽĘS LAIVAS. Laivas, prikrautas juodų polietileninių šiukšlių maišų. Sukežusi senos pasakos Nojaus arka, į istorijos krantą išmesta lūžena su kenksmingų atliekų foliantais. Meninis A.A. įvaizdis - kraupiai tikslus.Didžiųjų parapijų veikėjus ir 21a. stabmeldžius irgi matau kaip žmones-negyvėlius,juodų prozektoriumo maišų supresuotą turinį. Sukrauti it tamsūs apakintų būtybių maišai į gaištančio tikėjimo laivą.Jie tampa humanizmo piktuoju aklinu inkaru, istorijos balastu.
2) 4 METALINIAI NUKRYŽIUOTIEJI.. Neįspėjau mįslės, kodėl keturi? Nejau ir čia A.A. prasiskverbė į sakralios geometrijos vidurius? 12-ka - krikščionybės sakralus skaičius. 4 + 8 = 12. Antrojoje "Dievo akies" trikampio tiesėje žiojėjo i6ties 8 taisyklingi BALTI apsikritimai. Jų ovalai - suvyti iš sidabrinių metalinių siūlų. Ovalai - tos BALTOS AVYS - yra tvarkingai išrikiuoti baltame popieriaus lape. Gi tikėjimas jau popierinis, seniai, nors ir baltas baltas,kiek dairais .Ovalų kontūrai suraizgyti iš tų pačių metalinių vielučių, iš kurių nupinti Nukryžiuotieji. Išties nūdienos laike iš ugninės Kristaus dvasios liko vien žvangantis metalas.
Tobula, valstybės remiama, Monetų kalykla . Sielos joje tampa tuščiomis monadomis, baltais beveidžiais ovalais, atidavusiais Dangaus dovanotą meilės energiją tiems, kas lieja-lipdo-kala viso labo metalines skulptūrėles. Skulptūrėles, šviečiančias stebuklais tiek, kiek į jų gamybą buvo investuota tikinčiųjų meilės ir tikėjimo energijos. Štai musulmonų kilimo piešėjo motyvacija - baltas muliažinis žirgas. Lygiai taip pat mūkelių skulptorių motyvacija - apsilaupėjusi griozdiška, netaisytina valtis, prikrauta biblijinių vienintėlės tiesos juodų maišų.
Gyvos dvasios ugnies Vatikano metalo kalykloje nebelikę.Tokios kalyklos-sakyklos veiklos rezultatas tegali būti irgi blizgi metalo krūva .
3) 3 sudeginti juodi automobiliai salės viduryje, metalo kapinės. Didžiojo tuščio Dievybės trikampio, kurio tiesės tėra tuščios senos ašys, galutinis tikslas ir pasekmė tegali būti aprūkę automobiliai.Kaip tas, kurį mačiau ryte Paryžiaus gatvėje. Mačiau? O gal A..Abdulsemedo talento galios ir angelai sargai prirodė, davė raktą atrakinti menininko reikšmių pasaulį????
Beje, trečioji krikščioniškos Dievo akies ašies-linija buvo sieninis langas į Paryžių, Didįjį Meilės Miestą . Paryžius iš tiesų spinduliuoja meilę, ja ten neįmanoma neužsidegti :)))) Vadinasi, jaunasis autorius paliko šansą krikščionių tikėjimo šaltiniui vėl sutrykšti - gyvose mylinčių romantikų jungtyse.
3. Meno šventovės trikampis. A.A.išryškina ir šiuolaikinio Meno totalų hedonizmą , dvasnį abejingumą- aklumą tam ,kas vyksta už apdujusių kaifomanų durų.
1) Falokratijos performansas.
Kai neturi, kai neduota ką pasakyti, rodai antrą galą. Cunamiškai kylančią meno paklausą užtvindė panašių tuščiavidurių antragalistų autorių ordos. Įvairiausi žmogiški iškrypimai ir milijardiniai kapitalai nūnai dažnai draugauja. Juos traukia vienas prie kito. Iškrypėlių skonis diktuoja dalį meno pasiūlos, ištvirkina, nuprotina ir menininkus (pvz. Kusama, ištręšta ir išmesta Niujorko cinikų galeristų į Japonijos beprotnamį). Kaip gamtoje yra visokių pobaisių išsigimėlių , taip ir mene finansinė pasiūla gimdo produktus, kurių ne tik vaikams neparodytum. Tegu sau kergiasi sąskaitom-pozom-apdovanojimais-malonumais. Labiau stebina ŽIŪROVAI, kurie įžvelgia žemarūšėje pornūchoje gilias prasmes ir Laiko kodus.Kaip jiems negaila savo šviesų akių, užsperminamų kažkieno ekshibicionizmu?
A.A. vaizdo instaliacijoje nufilmuotas performansas:būrys jaunų menininkų mylisi glaudžiomis poromis kažkokiame parodų centre. Susėdę smagiu orgijos rateliu pasistimuliuoja, pasistoja ir pasidulkina. Ir vėl iš pradžios. Aidint smalsių žiūrovų plojimams. Vedžiodama seną taksą Vilniaus Krasnuchoje, neatsistebiu, kaip droviai jis tuštinasi, kaip neramiai skuba užkasti išmatą. Drovumas - pamatinė tyros gamtos savybė.Vaizduotė neišneša. kad tigrai ir drambliai išeitų į džiunglių atvirą aikštelę ir kergtųsi dėl pramogos, neva dėl "meninės tiesos"????.Viešai ir nepatogiai. Gi nepatogu laužt estetinę pozą, kad fotografuojant neatrodytum mėsgaliu. Pirminių instinktų tenkinimas - GYVYBĖ. Užtat priklausomybė nuo jų ir jų estetizavimas - Liga, humanizmo nuokrypis.Kas toli nuo gamtos - tas netikra, jokių išvedžiojimų figlapiais šios sezaniškos tiesos nepridengsi.
Negyvų gyūnėlių kilimo fone meninio mylėjimosi orgijos dalyviai atrodo irgi kaip Mirties parankiniai, negyvi statistai.
2) Gyvūnėlių palaikų gobelenas . Civilizacija, traiškanti gamtą.Priešais besimylinčias poreles it senovės gobelenas, per visą sieną sulipdytas, su nafta ir purvu sumaišytas, smegia į akis negyvų gyvūnėlių kilimas. In memoria - besaikiam vartojimui ir beatodairiškam atnašavimui malonumams, įskaitant sekso kultą. Aniems dvikojams broliams, kurie be rūpesčių imituoja gamtą seks-performansuose, šilta ir saugu...O kas gelbės, pasirūpins jų kaimynais,keturkojais broliais, kuriuos it JUODAS TVANAS maitoja šiuolaikinė civilizacija?????????????????????????????.Prisiminiau garsiąją šiaudinę Londono lapę, paminklą naikinamai miesto priemiesčių šeimininkei.
3)Pasaulio naują, globalistinį, antgamtinį ir ANTIGAMTINĮ veidą A.A. atvaizduoja žemėlapiu. Jame visi geolopiniai padengti garsių korporacijų logais.Anie gožiavisa, kas žalia, gyva, savita ir unikalu.
4.Smurto anatomija
Ketvirtoje salėje giganto ūgio vyras groja rytietišku etnopučiamuoju. Užburiančiai atlieka sakralias melodijas. Jos aidi per visas sales.Graudžiai ir ilgesingai. Priešingoje sienoje vis rodomas kadras, kaip to paties vyro-atlikėjo koja brutaliai traiško apelsiną. To paties žmogaus viršutinė dalis skleidžia nuostabų garsų grožį, o apatinė tuo pat metu ramiai žygiuoja-lapnoja per realius nuostabius apelsinus, gamtos Dovanas.Dualistinis, demagoginis seno, nenorinčio išeiti pasaulio veidas. Jame leidžiama suokti, gražbyliauti - viena, o daryti, elgtis - atvirkščiai . Kiek tokių patrauklių "dvasingumo šauklių", kurie čia pat, apsisukę, smurtauja, niekina visa,, ką ką tik šlovino ir su kuo meilikavo.
Vis dar vyraujantis ant Naujo pasaulio slenksčio žmonių dvipoliškumas kelia įtampas ne tik dviveidžių humanoidų artimojoje terpėje, bet ir visoje Gamtoje.Juk esame, iš Visatos centro žiūrint, vienalytė masė: žmonės, gyvūnai, augalai, daiktai, vėjai ir ledynai.
Menininkas tarp grojiko parodomojo grojimo ir jo tikrojo kasdienio traiškytojo-smurtininko vaizdinio patalpino orlaivio nuolaužą. Mes ir tik mes , piktomis mintimis, nešvariais polinkiais ir žiauriais poelgiais gimdome katastrofines avarijas. Vidinių konfliktų energijos kelia stichijų sumaištis,sėja klimato pražūtį, draiko Žemės ramybę. Seniai rašiau apie tai, jog kūrėjas negali dieną glostyti paukštukus, o naktį -juos dusinti.
Ten pat, smurto anatomijos erdvėje puikavosi labiausiai šokiruojantis A.A. įvazdis. Gražuolė, žindanti paršelį .
Niekaip jo neiššifruoju parodos kontekste. Žiūrėjosi kaip jauki naturlich pastoralė. Pirma asociacija - paradoksaliai apnuoginama, apverčiama aukštyn kojom per tūkstantmečius įsišaknijusi žiauri dogma, kuri supriešina vienarūšius tikinčiuosius su kiaulėmis ir jų valgytojais.
Biblijinė sakmė apie velnių išvarymą į kiaulių būrį NAUJU, POSTMAJINIU LAIKU išsiverčia kaip vientisas ryšys tarp žmogaus dorumų-ydų ir jo mažesniųjų brolių pasiutimų. Kas mūsų širdyse - tas laukinės gamtos elgesyje.Kiaulė nėra velnių formatas . Ginkime jos orumą !! Tiesiog pasaulis taip sutvertas, jog žmogaus vidiniai demonai, jo purvas verčia gyvuliais taikius, mylinčius gyvūnus, sutvertus gyventi Žemėje , Dievo Rojaus sode, o ne Žemėje -pikčiurnų neapykantos laukuose. Jei aplinkybės reikalautų, mielai pažindyčiau alkaną, mirštantį paršelį, kad išgyventų. Ir jokie arabų mulos ar košerinės virtuvės kabalistiniai prižiūrėtojai neturi teisių ( tik valdžios svertus!)to uždraust. Vienykimės su gamta , sugrįškim į ją , kaip į savo gimtus namus. Tai vienintėlis kelias, vedantis tolyn nuo katastrofų. A.Abdussemed'o talentas mąsliai ir meniškai užfiksavo SENO Pasaulio pabaigą. Jei žmonių sąmoningumas nenušviesės, neišsivaduos iš pykčio-smerkimo-vienos tiesos- religijų ir globalizmo gniuždančių priespaudų, toliau laukia katastrofų virtinė.Žmonių priešiškumo sklidini žemės laukai kibirkščiuos-žaibuos-šienaus-svilins visus - kiaules ir nukryžiuotųjų garbintojus, džobsus ir Alacho kilimų audėjus. Vienodai smarkiai ir mirtinai.
Kas. dailės paroda "Tapyba baigėsi" Autorius: NYC'o viršelių iliustratorius Ray Bartkus Kur: Vilnius, Titanikas,.lapkričio 10d.
Vertinimas: 6 iš 10
Prieš 25 metus vestuvėms senelis įteikė 200 dol su paliepimu "Nusipirkite gerą paveikslą, kad negėda anūkams būtų parodyti". Prieš 25 metus suma pagal vietos perkamąją galią prilygo dabartiniams 2 tūkst.$. Nuėjom į centrinę paveikslų galeriją prie ŠMC, ilgai rinkomės, kol įsižiūrėjome pastelės triptichą su Vilniaus bažnyčiomis. Pakabinom virš pirmosios bendros lovos, uošvio pakrykštytos "inteliūgentų dereviaška".
Neužilgo to paties autoriaus analoginį triptiką aptikau Kaziuko mugėje, vėliau Pilies dailės mugėje, vėliau dar kažkur. Persikraustant "originalą" nukišau kuo toliau kažkur į rūsio gilumą, kad nei senelis, nei anūkai nepamatytų konvejerinio dailės šablono.
Istorija atsikartojo spirale. Per sidabrinį vedybų jubiliejų meno troškulį apmalšino Ray Bartkaus dailės paroda. Nuostabi šeštadienio giedra, šiuolaikinio meno ryški invazija į dailės provinciją...Ar begali būti geresnė Vilniaus dovana mano ištikimybei? Įsijautusi džiūgavau:"Bartkus - patriotas, jis myli mūsų Žemę, jaučia moralinę pareigą kurti jos žmonėms. Nerealiai kilnus poelgis - 12 metų tapyti ir atvežti kaip dovaną vilniečiams,kaip meilės išraišką savo lizdo paukščiams, apie kuriuos menininkas nepaliauja galvoti ir sielotis net už Atlanto."
Ir parodos anonsas viliojo: "Tai dvylikos iki šiol niekur neskelbtų darbų premjera. Precedento
neturinčios parodos vertę pabrėžia niekada neskelbtos kolekcijos vertė
ir aktualumas",
Maniausi , jog tipažai R. Bartkaus portretuose - tai charakteringi Lietuvos žmonės, moterys lietuviškais vardais. Kad žvelgiu į savo aplinkos veidrodį .Kad per ekspozicijos vidurį gulintis plikas žmogėnas nutryptais pūslėtais padais - tai pasyvaus, faraono papėdės sąstingyje supančioto, ištuštinto, dvasiškai paralyžiuoto lietuvio įvaizdis. Vaizduotė pradžiioje kaip mat sudėliojo pagražintą dailininko- įžvalgaus metraštininko versiją.
Bet... namuose, vonioje ant kojos nukrito "Intelligent Life" rudens sunkiasvoris numeris. Koją sugėlė, o skausmas šiaip sau nebūna. Ant viršelio puikavosi R.B. nuotrauka. Atsiverčiau žurnalą ir pamačiau Titanike pristatytus paveikslus. Bet jau kitose, užsienio parodų salėse. Su kitoniškais rėmais -su kitoniška variacine medžiagine apdaila, pritaikyta skirtingam meno VARTOTOJUI. Nagi nesu ir nepasirašau būti meno vartotoja, o - meno mylėtoja! Drįsčiau teigti, netgi vidutinio lygio žinovė. S.Dali kopiją nuo originalo atskirčiau.Tačiau nėra taip paprasta surankioti vieno dailininko ištiražuotus klonus informaciniuose vandenynuose. Istorija atsikartojo, likau nusivylusi, truputuką apgauta tiražiniais, unifikuoto pritaikymo darbais, eksportuojamais į įvairias šalis su skirtingu apdailos padažu. Autorius teisus: tokia, kaip jo tapyba tikrai mirė. Bet vis gyvesnė ir brangesnė - originalių autorių, tapančių senųjų meistrų technikomis autorizuotus vaizdinius, turinčių ką pareikšti pasauliui.. Jie nemėgina įtaikyti į galerijų konjunktūras, neprofanuoja dailės, net nebando dailės priemonėmis preciziškai fotografuoti išorinius, kaukinius veidų pavidalus, juos sudaiktinti.
R.B. tapybos technika - tobula. Spuogo molekulės IŠTAPYTOS tiksliau, nei jas fiksuoja gyva akis ar net mikroskopas. Kiek daaaaarbo, ohohohho, skuzdėliškas pedantizmas... O jergutėliau, kokia katorga, kasdien reikėjo dėti pustonių potėpius, kojų nuospaudų šešėlius. Kiek prakaito išlieta , ir dėl ko? Vaizdiniai - statiški, pilki ir negyvi , kaip iš morgo fotografijų. Net ne vaizdiniai, o FILOSOFINIŲ MINČIŲ fototapetinės iliustracijos.
Art: Nataša Perova
Autorius mintis apie tapomą objektą įdomi, techniškai ultraprofesionaliai išpildyta. Parodą reikia žiūrėti galva, atjungus estetines pajautas, jausmus ir emocijas. Tokia hyperealistinė tapyba - nešildo, neįkvepia, neuždega žvilgsnio, nedžiugina spalvų ir formų žaisme, nestebina ateities vaizdiniais..Bet - įdomi, paviršutiniškai intelektuali, pajudina smegenis. Stiliaus ir idėjų prasme - nieko naujo bendrame modernios dailės fone. Toks kokybiškas ūkiškas standartas. Kaip filosofas R. Bartkus patrauklus, originalus. Kaip menininkas, hnm...Reikia to paklausti NYC'o hypsterio:)) .
Tokių imitacinių natūralizmo stiliaus darbų pasaulio galerijose apstu. Viena aišku: aktyvus meno procesas unikalioje dailininko biografijoje vyksta. Štai ir paroda įvyko : kaip atskaitos ir karjeros ataskaitos taškas,uolus bandymas išeiti už media iliustratoriaus įvaizdžio ribų.
Globalistinis, Lego-transformatorinis, transnacionalinis menas provokuoja mintį. Ok, pripažįstu: R. Bartkaus filosofijoje visi esame rinkodariniai statistiniai vienetai, fokus grupės banalūs atstovai su nežymiais vietos kolorito skirtumais .Štai Inos tipažas. Medituojanti jogė, sportiška urbano-girl, mėginanti subalansuoti vidinę pusiausvyrą savirefleksijose, įsispraudusi į impulso- spintelių-guru- citatų rėmus. Vilniuje šiai mokiausios fokus- grupės atstovei dailininkas suteikė garbę įsisprausti į nudrengtas metalines sporto rūbinės spintukes. O kur ji būtų įsprausta, tarkim, Šanchajuje? Tarp suvyniotų kietai raudonų vėliavų? O Milane ? Tarp spa-oazių versačinių rankšluosčių? Vaizduotė žaibavo, o kaip gi menininkas-verslininkas, tardamasis dėl parodos, iš anksto kaskart apžiūri unifikuotiems darbams tinkamą socioformatą ???
Šis stereo darbas smarkiai trenkė didaktiniu moralizavimu, it Krylovo pasakėčia apie veidmainystės žalą ir fuckų kryptis Rojun-Pragaran. L. Da Vinčo siužetinis-kompozicinis originalas , kaip sugretinimas, paliudijo, kiek nusistekena, nupilkėja,praranda humoro jausmą menininkai, įgrūdę save į režimines uždarbių stakles. Renesanso genijus šmaikščiai, seksualiai užšifravo gyvastingą , dionizišką palaimos pirštą, kuris įgudusiais judesiais veda kitų kūną-dvasią į Rojaus gamtinę palaimą. R. Bartkaus pirštas veda į moralite pasenusio žanro ankštas, išprotautas lentynėles.
L. Da Vinčis. Jonas Krikštytojas
Sužavėjo mintis Vilniaus parodoje patalpinti darbus stalviršių nematomoje pusėje. Visi art-personažai tuščiai žvelgia iš po stalų. Meninikas tiksliai diagnozavo nūdienos Vilnių, kur vis labiau įsitvirtina žydiškas, kalkuliacinis statuso ir pareigybių matas tarpusavio santykiuose. Sociokomunikacija vyksta iš po pareigybinių stalų. Griežtai pagal karjeristines sociomarkiruotes: kur dirbi, kokias pareigas užimi, kokia iš tavęs taikomoji nauda, ar nepakenksi karjerai?
Karštligiškai įsikibę į darbaviečių stalus net laisvi verslininkai, kuriems, rodos, nėra kuo rizikuoti. Pasaulyje taip nėra, ten bet kas jaučiasi tiesiog (ne) laisvas ar (ne) laimingas žmogus. Vilniuje - karjeros laiptelio sergėtojas, už/prieš/ant įstaigos slenksčio, tiksliau faraonų PRIEMENĖJE . Nepamiršiu jaunos ministerijos klerkės. Filharmonijos kavinėje ji paprašė manęs kuo toliau atsitraukti, kad , neduokdieve, laikinas ministras nepastebėtų jos su astrologe, po ko jai gali grėsti kokie nemalonumai. LAISVOFOBIJA užkrečiama, kaip niežai.... Klerkė jau išmesta, drauge su ministru.Tačiau vietoj jos kabariojasi slidžiais laiptais kiti švonderiški personažai, baisoka, kad tokie jauni, o jau sugraduoti tarnybose kaip menzūrėlės. Visai kaip R. B. paveiksluose. Ne žmonės, o pareigybinės dalys: mužikiškos faraono kojos, ilga tarnybinė ranka , stverianti bet kokio kabineto rankeną.... Merginos- brylikinės-šypsenos- tuštukės irgi makabriškai viepėsi visu blizgjųjų leidinių falšu iš po R. Bartkaus simbolinio stalo.
Kiekvienas menininkas tapo, išrašo save. Kaip Floberas - Madam Bovari, kaip Van Gogas - vangogiškas saulėgrąžas ir laukines aguonas. Tapo, išreiškia save per kitus, per savęs atspindį gamtoje, daiktuose... Gulintį tuščiavidurį žmogėna suvokiau kaip paties dailininko autodiagnozę. Horizontalus beveidis milžinas, išsitiesęs it liniuotė visu ūgiu pagal aplinkos stalinių žmonių užsakymus. Plika beveidė milžiniška makaulė pilkame fone, pilkų statistų apsuptyje. Gaila jo, įkalinto ir pavargusio . Nepaisant visų įžymybinių regalijų ir nuopelnų.
Art: Annibale Caracci. Dead Christ
Tą pačią dieną užsukau į "Artifex" galeriją pažiūrėti Vitalio Čepkausko parodos "Raštai". Nusekiau mistinio Vilniaus paralelėmis Vienusyk, vieno miesto erdvėje susikryžiavo tos pačios kartos dviejų dailininkų keliai. Vienas, darbštus amatininkas, juodu kasdieniu darbu kryptingai ir racionaliai įsipaišė į Vakarų paklausų formatą , laikosi tvirtai iškovoto profesionalaus art- darbastalio, jau dirba brendui "Ray Bartkus". Kitas, Dievo pažymėtas jautruolis Menininkas, pavergavęs kone už dyką Vakarų kolekcionieriams, sugrįžo kurti namolio .Metėsi link greitos šlovės į drabužių dizainą. Ir finalas : net ne tuščiaviduris kominis visu ūgiu puslavonis,o - ažūrinės nėriniotos tuščiavidurės Vitalio DIDŽIOJO TALENTO kaukolės , matyt, labai patinkančios Lietuvos elito ponioms. Vitalis išeksponavo net ne jas pačias , o kaukolių- dailių- skudurėlių fotografijas. Didžiojo vienetinio talento virtimas mielu skudurėliu visada liūdina.
Štai du skirtingi lietuvių dailininkų bendraamžių keliai. Kodėl tolyn nuo meno?
Ak, piniginė... Nagi ne ją reikės pateikti ataskaitai prisikėlus jau ne Titanike, o... po mirties.
Kiekvienas festivalis turi potvynį ir atoslūgį. Garbingai išgyventi ciklišką atoslūgį - reikia kieto stuburo, nepasiduodant pigiam masiniam popsui. Filmo "Atvira širdim" patekimas į festivalinę programą rodo, kad Scanorama, Vilniaus kultūrinis artefaktas, it Žiuljetos Binoš herojė artėja valtyje prie krioklio skardžio. Kritus žemyn nuo skardžio pradžioje gali laukti potvynis - trumpalaikė kasinė sėkmė, bet visiškas pasitikėjimo praradimas kinomanų ir jaunų talentingų režisierių tarpe, koma pasaulio festivalių panoramoje.
Su kuo jūs, Gražina Arlickaite? Su kino menu ar su kino distributoriais, turgaus pirkliais? Norit vesti -auginti ar patikti-plačiau parsiduoti? Tokio lygio filmą galbūt reikėtų pramušinėti LT valstybiniu lygiu per sveikatos ministeriją kaip naivią, banalią psichoterapiją ar socialinę reklamą alkoholikų šeimoms ir pradinių klasių moksleiviams.
Prisiekiau, kad tai paskutinis žiūrėtas prancūzų filmas. Po ilgos nežiūrėjimo pertraukos sugundė viena mėgiamiausių aktorių Juliette Binoche.Matyt pati suprato, į kokią nykią avantiūrą įklimpo, iš siaubo apalpo prie beždžionės narvo ir iš gėdos įkrito į profesinę komą.
Žiūrėti storulių šou per TV - daugiau prasmių, nei vieno prasto aktoriaus murkdymąsi bangose su švarias išlygintais marškinėliais. Tokie pat švarūs ir išlyginti jie lieka jam išlipus ant akmenuoto salos kranto. PO panašių filmų supranti, kaip gerai, kad yra Holivudas. Jame blogiausiu komerciniu atveju suteikiama pramoga žiūrovui.
Filme "Gelmė" nebuvo scenarijaus. Neįsivaizdavau, kad šiais laikais taip galima, kad tai pritraukia rėmėjų - bioko nuobodi chronologija, pritutinta štampovkių ir copy-paste kadruočių iš kino klasikos. Be gilesnės charakterių motyvacijos, be siužeto vingių , galų gale be gražių Islandijos vaizdų. Nagi duokite bent kadrelį grožio ar lašelį humoro, jei siužetas neišsigimdė!!!. Viena flegmavintažinė scena, kur jis daužo murziną ledą iš naujutėlaitės vonios , pabaidęs 2 dekoratyvius ponius ūkanotoje pievoje. Ot ceratinė fantazija rež-yyyyseriaus ..... Ko žuvėdros nenufilmavo, su kuria XXXL'as kalbėjosi plaukdamas????? Irgi finansinė krizė kalta? jai honoraro neužteko???? Islandijoje trūksta žuvėdrų? Gal koks Žvejybos ūkis pasamdė režisierių įamžinti, koks pavojingas Islandijos žvejų darbas......Žvejų ūkio akcininkų bendrijos užsakymu? Tuomet pinigai atidirbti chaltūriškai.
Pasirodo už lietuvių kino dabartinį bendrą lygį būna žemesnės kokybės gaminių.... Ko nirštu, ko tikėjausi? Bent jau Sigur Ros'ų klipų lygio. Ar Discovery "I' shouldn't be alive" inspiracinio dramatizmo. Gal K.Kizi (K.Kesey) romano "Žvejo giesmė" Šiaurės vandenų rūsčios poetikos. Bet...režisierius - lochotronas. Net prieš tėvynainį, garsųjį tapytoją islandą FRANCIS'ą DANBY nepasisarmatijo. F. Denbio paveikslą žiūrėčiau valandų valandas, o islandų juostą pamiršiu po kelių dienų. .
Francis Danby. Deluge.
Žiovaudama kino salėje be perstojo mėginau pateisinti, na kodėl toks š-das gavosi iš unikalios, didvyriškos istorijos? Antimeniška, naftalininė pati idėja - mistifikuoti, romantizuoti žmogaus poelgio stebuklą. Esą, net anglų mokslininkai nesuprato, kodėl, islandų žvejas išsikapanojo...
.
Su stebuklais visada baigiasi liūdnai.Vienoje TV pokalbių šou rengiau kaip redaktorė laidą,kuri turėjo būti rodoma per Kūčias.Tada buvau nuoširdi katalikė, užsidegiau idėja pateikti žmonėms pasakišką istoriją apie Kalėdinį stebuklą, raginantį žiūrovus atsiversti ir įtikėti. Radau per draugus merginą, ji graudžiai pakabino ant intriguojančio kabliuko: "buvo prievartauta kaimyno nuo 5 metų, įklimpo į narkotikus, mylėjosi non-stop be atrankos, žudėsi, korėsi, leido gyvenimą pakalnėn, bet vieną dieną Dievas ją atvedė į bažnyčią, ir ji atsivertė, tapo dora ir gera."
Surepetavome , nugludinome jos monologą. Likus keletui dienų iki įrašo, ji pareiškė kad yra Tikėjimo žodžio spaudos atstovė ir į studiją ateis būrys Saulyčio sektos žmonių giedoti, t;.y. pasireklamuoti. Supratusi, kad laida žlunga, mėginau derėtis, kad lai ji prisistato, kas yra, bet be būrio zombių. Stebuklo herojė kietai ėmė reikalauti, kad bus jos scenarijus, ne mudviejų sutartas. Buvo tikra, kad neturiu pasirinkimo, sutiksiu su jos šantažu.. "Ne, to nebus, žiūrovų sektos stebuklais nemulkinsiu", - negalėjau leisti Kūčių vakarą suteršti fanatikų manifestacijomis. Įrašą išgelbėjo atsarginis TVkomandos variantas - visada pasirengę palinksminti liliputai. Gavau gerą pamoką . Stebuklai būna , ir dar kokie, bet tylūs, ne viešumoje ir ne TV turguje.
Gal B.KOrmakurą irgi vedė panašūs norai? Deja, jam nepakako vyriškumo neišleisti "tuščios taros" į kino rinką. Nepavyko išplaukti iš islandų kino provincialiausių gelmių.
Kas: filmas Už kalvų, 2012,Scanorama 2012 Rež: CRISTIAN MUNGIU Vertinimai: 10 iš 10.
Aprašas: vaikų namų našlaitės vėl susitinka po ilgo išsiskyrimo. Alina, sugrįžta į Rumuniją, pasiimti Voičitos draugės dirbti kartu į Vokietiją. Voičita nenori palikti vienuolyno, kur rado sielos ramybę. Alinos pastangos nesiskirti su mylimąja ir pritapti prie vienuolyno gyvenimo baigasi tragiškai.
Šiuolaikiniai režisieriai dažnai imasi religinių, vienuolynų temų neišmanydami dvasinių praktikų ir joms pasišventusių žmonių esmės ir prasmės. Nuslysta lėkštu paviršiumiIš to išplaukia , tarkim, plakatinis antisektantiškas "Paplūdimys" ( the Beach) http://www.imdb.com/title/tt0163978/. Net šiurpu pagalvoti, kaip cinikas literatas aprašytų pasauliečiams nesuvokiamus vienuolių veiksmus. Juose didžiąją dalį sudaro kontempliacijos, sunkus nuolankus darbas bendram labui. Ego-naudingumo koficientas išoriniuose, pasauliečio žvilgsniu stebimuose prisėdimuose, klūpėjime ir transiniame sustingime prie įmelstų paveikslų - beveik nulinis. Neišgyvenusiam įtikėjimo nušvitimo, nepajutusiam nė karto potraukio link dvasinio gyvenimo laiptų ,vienuolynas išties gali atrodyti it kliedinčių nevispročių sueiga, mulkinama gudraus , materialių gėrybių ištroškusio, šventiko.
Art: Andrey Remniov
Į atokų, uždarą moterų vienuolyną atvedu sau svarbius žmones kaip į skaistyklą. Pasitikrinu, arsupras ir mano sakralius pasaulius, ar jų nesužeis? Stebiu ir fiksuoju jų elgesį ir komentarus - iš ko juokiasi, kas patinka, kas sugraudina, ar jaučia skirtumus tarp aukštai pažengusių ir noviciančių: tarp tų, kurios jau kalbasi ant lygiųjų su angelais, vėjais ir mirusiaisiaisi ir tų, kurios vis dar ginčijasi su savimi - žvelgia į savo asmeninių projekcijų veidrodžius, užvardintus mitiniu leiblu "Dievas Tėvas" . Kuo žmogus žemiškesnis - tuo labiau kreipia dėmesį į aprangą, vienuolių išorinį atrodymą ir manieras, puola gosliai semtis jų geraširdiškai dalinamų gėrybių - širdies nektaro, medaus, duonos, pieno. . Kuo dvasiškai jautresnis - tuo labiau nuščiūva, susikuklina ir persisemia pagarba toms, kurios atlieka DIDĮ NEMATOMĄ DARBĄ - mintimis, maldomis ir širdies gerumu valo, skaistina Visuotiną Širdžių Meilės lauką ( pragmatikų kalba - kolektyvinę pasąmonę, o gal sąmonę? - kaip pavadinsi, taip ofic.profesorių nepagadinsi.).
Art: Andrey Remniov
Rumunų režisierius giliai pažįsta abu pasaulius. Atskiria dvasios bitučių, moterų vienuolių, ir pasaulietinį pasaulius nematoma RIBA. Vienoje pusėje - Voičita su tikėjimo seserimis, su paprasto tyro ir rūstaus gyvenimo kalnuose sankloda, be elektros, su naktinėmis maldomis, be greitosios pagalbos. Sesės, vedamos gerbiamo Tėvo, subūrusio bendriją didžiajam Apsivalymui ir Dvasios Prisikėlimui per stoišką discipliną Kitapus - smarkuolė, sąžininga, bekompromisė internatinė Alina ,siekanti tikslo bet kokiomis priemonėmis, kovojanti ir besikabinanti į gyvenimą ragais ir nagais, įpratusi imti ir gauti , nesikankindama per ilgai nežinomybės laukime ar prievartos terpėse . Kitapus - ir psichiatrijos ligoninės gydytojai, atvirai pripažįstantys, jog daugumos pasiutėlių bujojimo priežasčių medicina bejėgė suprasti.
Ryškiausiai pasaulių atskirtį pabrėžia scena, kur Voičita budi prie vartelių, kol Alina staugia per viduramžišką egzorcizmo (piktos dvasios išvarymo) seansą. Prie jos stabteli , kelio klausia žemės sklypų džipuoti pirkliai. Dvasinis atstumas tarp jų ir merginos - praraja.
Filmas be galo etiškas,ekumenininis, su didele meile kiekvienam herojui.Nesmerkiamas,nešaržuojamas nė vienas, prisilietęs prie Alinos-Voičitos akistatos, kuri vyksta ANT KRYŽIAUS. Žemiškas simbolinio kryžiaus skersinis:kūniška- nepasotonama- laiko išbandyta-Alinos meilė -aistra, kuri demoniška libidine jėga purto jos kūną, neleidžia pritapti vienuolyne, įtikėti, nuramdyti GAMTOS SYVUS . Sakralus žemiško kryžiaus skersinis - Voičita ir Alinos brolis. Du silpnieji graudūs Dievo avinėliai, PALAIMINTIEJI, antidarviniški tykuoliai , pagaliau suradę prieglobstį, ramybės oazę stiprios poros - vienuolyno Tėvo ir Motinėlės -užnugaryje.
Art: Andrey Remniov .
Voičitos vaidmuo palieka daug neatskleistų paslapčių. Kodėl ji neišvažiavo? Ar dėl stipraus įtikėjimo , ar dėl trapios sielos savisaugos instinkto, nujaučiančio, kad nepakels darbo Vokietijos laive, sugniuš mylimosios nepaliaujamuose maištuose , ir vėl Alinos palikta jau neišgyvens, nes nebus kur našlaitei prisiglausti. Draugių ikoniniai pokalbiai žvelgiant į ekraną - kaip išpažintys, sąžinės prokalbės ir liūdni pasiteisinimai nematomiems rūstiems gyvenimo Dievams.Ikoninės pl0kštumos per visą kino ekraną.
Baiminausi, kad lesbo tema bus suprimityvinta iki R.Zabarausko negrabių homovolionių ir juokingų žmonių-sumuštinių kadre. Ne, nešvarios patalynės scenų nėra. Tame irgi - stiprių Alinos jausmų paliudijimas : ji sutinka pasižaboti, per kančią eiti arčiau mylimosios , nežinia kodėl atitolusios.Vietoj mass-jauko , vakarietiško blokbasterinio seksiuko yra - meilės, gilių ir nepaklususių protui jausmų DIDYSIS, NAUJŲ LAIKŲ TRIKAMPIS, kuriame trečiasis,Alinos konkurentas - Dievas, meilė jam pavergė Voičitos širdį. Filmo pabaiga - šviesi ir įkvepianti. Policijos autobusiukas - visuomenės naujosios relgijos - TEISĖS metafora. Visi, į jį susėdę, klusniai paklūsta ĮSTATYMUI, vienodai griežtam ir dvasiniams, ir pasaulietiniams prasižengėliams. Autobusiuke Voičita - kaip nusikaltimo liudininkė, jau nusimetusi vienuolės apdarus, su jaunatvišku megztiniu, išsižadėjusi vienuolyno regulos. (taisyklių) Hanekės "Meilę" ir Mundžu "Už kalvų" mačiau festivalyje pagrečiui. Filmų pavadinimus reikėtų sukeisti. Mundžiu menine kalba prabilo apie Meilę Rumunijos 21 pradžios vargingame laike, o Hanekė šaltu kino profesionalo skalpeliu preparavo socialiai ultrasegmentuotą porą, susiruošusią "Už kalvų".
Rumunų režisierus atėjo iš gyvenimo, po žurnalistikos ir mokytojavimo praktikos. JO meniniai vaizdiniai alsuoja gyvybe, atpažįstamais realiais tipažais ir kasdienėmis sukrečiamomis istorijomia , prie kurių vis labiau esame pratinami, mokomi atsiriboti. CH.Mundžu neatsiriboja. JIs sušventina, su didele Menininko meile prikelia herojus iki IKONŲ spindinčių rakursų. Kadruotės - it spalvingi, įgudusia dailininko ranka sukomponuoti paveikslai. Spalva tampa įspūdinga kino priemone. Neįtikėtinas scenų muzikalumas. Mizanscenos ne tik kruopščiai, eizenšteiniškai ištapytos, bet ir ĮGARSINTOS. Gal pirmasyk išgirdau kino mene auteniška mažo vienuolyno ambientą - su maldų kuždesiais, šnarančiais šventraščio lapais, girgždančiomis šulinio rentinio grandinėmis, vienuolių atodūsiais. Švelni amžina žmogaus dvasios ieškojimų MŪŠA. .
Režsieriaus estetika susišaukia su S.Paradžanovo "Užmirštų protėvių šauksmu". Panašūs žmogaus jausmų ir kraštovaizdžio lūžių sugretinimai.
Filmo scenarijuje nebėra blogiukų ir geriečių, jų amžinos poliarinės dvikovos. Visi teisūs savame tikėjime ir meilėje. Ir tik Alinos Mirtis nušviečia, kas iš tiesų mylėjo.
.jpg)
