Kas. dailės paroda "Tapyba baigėsi"
Autorius: NYC'o viršelių iliustratorius Ray Bartkus
Kur: Vilnius, Titanikas,.lapkričio 10d.
Vertinimas: 6 iš 10
Prieš 25 metus vestuvėms senelis įteikė 200 dol su paliepimu "Nusipirkite gerą paveikslą, kad negėda anūkams būtų parodyti". Prieš 25 metus suma pagal vietos perkamąją galią prilygo dabartiniams 2 tūkst.$. Nuėjom į centrinę paveikslų galeriją prie ŠMC, ilgai rinkomės, kol įsižiūrėjome pastelės triptichą su Vilniaus bažnyčiomis. Pakabinom virš pirmosios bendros lovos, uošvio pakrykštytos "inteliūgentų dereviaška".
Neužilgo to paties autoriaus analoginį triptiką aptikau Kaziuko mugėje, vėliau Pilies dailės mugėje, vėliau dar kažkur. Persikraustant "originalą" nukišau kuo toliau kažkur į rūsio gilumą, kad nei senelis, nei anūkai nepamatytų konvejerinio dailės šablono.
Istorija atsikartojo spirale. Per sidabrinį vedybų jubiliejų meno troškulį apmalšino Ray Bartkaus dailės paroda. Nuostabi šeštadienio giedra, šiuolaikinio meno ryški invazija į dailės provinciją...Ar begali būti geresnė Vilniaus dovana mano ištikimybei? Įsijautusi džiūgavau:"Bartkus - patriotas, jis myli mūsų Žemę, jaučia moralinę pareigą kurti jos žmonėms. Nerealiai kilnus poelgis - 12 metų tapyti ir atvežti kaip dovaną vilniečiams,kaip meilės išraišką savo lizdo paukščiams, apie kuriuos menininkas nepaliauja galvoti ir sielotis net už Atlanto."
Ir parodos anonsas viliojo: "Tai dvylikos iki šiol niekur neskelbtų darbų premjera. Precedento neturinčios parodos vertę pabrėžia niekada neskelbtos kolekcijos vertė ir aktualumas",
Maniausi , jog tipažai R. Bartkaus portretuose - tai charakteringi Lietuvos žmonės, moterys lietuviškais vardais. Kad žvelgiu į savo aplinkos veidrodį .Kad per ekspozicijos vidurį gulintis plikas žmogėnas nutryptais pūslėtais padais - tai pasyvaus, faraono papėdės sąstingyje supančioto, ištuštinto, dvasiškai paralyžiuoto lietuvio įvaizdis. Vaizduotė pradžiioje kaip mat sudėliojo pagražintą dailininko- įžvalgaus metraštininko versiją.
Bet... namuose, vonioje ant kojos nukrito "Intelligent Life" rudens sunkiasvoris numeris. Koją sugėlė, o skausmas šiaip sau nebūna. Ant viršelio puikavosi R.B. nuotrauka. Atsiverčiau žurnalą ir pamačiau Titanike pristatytus paveikslus. Bet jau kitose, užsienio parodų salėse. Su kitoniškais rėmais -su kitoniška variacine medžiagine apdaila, pritaikyta skirtingam meno VARTOTOJUI. Nagi nesu ir nepasirašau būti meno vartotoja, o - meno mylėtoja! Drįsčiau teigti, netgi vidutinio lygio žinovė. S.Dali kopiją nuo originalo atskirčiau.Tačiau nėra taip paprasta surankioti vieno dailininko ištiražuotus klonus informaciniuose vandenynuose.
Istorija atsikartojo, likau nusivylusi, truputuką apgauta tiražiniais, unifikuoto pritaikymo darbais, eksportuojamais į įvairias šalis su skirtingu apdailos padažu. Autorius teisus: tokia, kaip jo tapyba tikrai mirė. Bet vis gyvesnė ir brangesnė - originalių autorių, tapančių senųjų meistrų technikomis autorizuotus vaizdinius, turinčių ką pareikšti pasauliui.. Jie nemėgina įtaikyti į galerijų konjunktūras, neprofanuoja dailės, net nebando dailės priemonėmis preciziškai fotografuoti išorinius, kaukinius veidų pavidalus, juos sudaiktinti.
R.B. tapybos technika - tobula. Spuogo molekulės IŠTAPYTOS tiksliau, nei jas fiksuoja gyva akis ar net mikroskopas. Kiek daaaaarbo, ohohohho, skuzdėliškas pedantizmas... O jergutėliau, kokia katorga, kasdien reikėjo dėti pustonių potėpius, kojų nuospaudų šešėlius. Kiek prakaito išlieta , ir dėl ko? Vaizdiniai - statiški, pilki ir negyvi , kaip iš morgo fotografijų. Net ne vaizdiniai, o FILOSOFINIŲ MINČIŲ fototapetinės iliustracijos.
Autorius mintis apie tapomą objektą įdomi, techniškai ultraprofesionaliai išpildyta. Parodą reikia žiūrėti galva, atjungus estetines pajautas, jausmus ir emocijas. Tokia hyperealistinė tapyba - nešildo, neįkvepia, neuždega žvilgsnio, nedžiugina spalvų ir formų žaisme, nestebina ateities vaizdiniais..Bet - įdomi, paviršutiniškai intelektuali, pajudina smegenis. Stiliaus ir idėjų prasme - nieko naujo bendrame modernios dailės fone. Toks kokybiškas ūkiškas standartas. Kaip filosofas R. Bartkus patrauklus, originalus. Kaip menininkas, hnm...Reikia to paklausti NYC'o hypsterio:)) .
Tokių imitacinių natūralizmo stiliaus darbų pasaulio galerijose apstu. Viena aišku: aktyvus meno procesas unikalioje dailininko biografijoje vyksta. Štai ir paroda įvyko : kaip atskaitos ir karjeros ataskaitos taškas,uolus bandymas išeiti už media iliustratoriaus įvaizdžio ribų.
Globalistinis, Lego-transformatorinis, transnacionalinis menas provokuoja mintį. Ok, pripažįstu: R. Bartkaus filosofijoje visi esame rinkodariniai statistiniai vienetai, fokus grupės banalūs atstovai su nežymiais vietos kolorito skirtumais .Štai Inos tipažas. Medituojanti jogė, sportiška urbano-girl, mėginanti subalansuoti vidinę pusiausvyrą savirefleksijose, įsispraudusi į impulso- spintelių-guru- citatų rėmus. Vilniuje šiai mokiausios fokus- grupės atstovei dailininkas suteikė garbę įsisprausti į nudrengtas metalines sporto rūbinės spintukes. O kur ji būtų įsprausta, tarkim, Šanchajuje? Tarp suvyniotų kietai raudonų vėliavų? O Milane ? Tarp spa-oazių versačinių rankšluosčių? Vaizduotė žaibavo, o kaip gi menininkas-verslininkas, tardamasis dėl parodos, iš anksto kaskart apžiūri unifikuotiems darbams tinkamą socioformatą ???
Šis stereo darbas smarkiai trenkė didaktiniu moralizavimu, it Krylovo pasakėčia apie veidmainystės žalą ir fuckų kryptis Rojun-Pragaran. L. Da Vinčo siužetinis-kompozicinis originalas , kaip sugretinimas, paliudijo, kiek nusistekena, nupilkėja,praranda humoro jausmą menininkai, įgrūdę save į režimines uždarbių stakles. Renesanso genijus šmaikščiai, seksualiai užšifravo gyvastingą , dionizišką palaimos pirštą, kuris įgudusiais judesiais veda kitų kūną-dvasią į Rojaus gamtinę palaimą. R. Bartkaus pirštas veda į moralite pasenusio žanro ankštas, išprotautas lentynėles.
Sužavėjo mintis Vilniaus parodoje patalpinti darbus stalviršių nematomoje pusėje. Visi art-personažai tuščiai žvelgia iš po stalų. Meninikas tiksliai diagnozavo nūdienos Vilnių, kur vis labiau įsitvirtina žydiškas, kalkuliacinis statuso ir pareigybių matas tarpusavio santykiuose. Sociokomunikacija vyksta iš po pareigybinių stalų. Griežtai pagal karjeristines sociomarkiruotes: kur dirbi, kokias pareigas užimi, kokia iš tavęs taikomoji nauda, ar nepakenksi karjerai?
Karštligiškai įsikibę į darbaviečių stalus net laisvi verslininkai, kuriems, rodos, nėra kuo rizikuoti. Pasaulyje taip nėra, ten bet kas jaučiasi tiesiog (ne) laisvas ar (ne) laimingas žmogus. Vilniuje - karjeros laiptelio sergėtojas, už/prieš/ant įstaigos slenksčio, tiksliau faraonų PRIEMENĖJE . Nepamiršiu jaunos ministerijos klerkės. Filharmonijos kavinėje ji paprašė manęs kuo toliau atsitraukti, kad , neduokdieve, laikinas ministras nepastebėtų jos su astrologe, po ko jai gali grėsti kokie nemalonumai. LAISVOFOBIJA užkrečiama, kaip niežai.... Klerkė jau išmesta, drauge su ministru.Tačiau vietoj jos kabariojasi slidžiais laiptais kiti švonderiški personažai, baisoka, kad tokie jauni, o jau sugraduoti tarnybose kaip menzūrėlės. Visai kaip R. B. paveiksluose. Ne žmonės, o pareigybinės dalys: mužikiškos faraono kojos, ilga tarnybinė ranka , stverianti bet kokio kabineto rankeną.... Merginos- brylikinės-šypsenos- tuštukės irgi makabriškai viepėsi visu blizgjųjų leidinių falšu iš po R. Bartkaus simbolinio stalo.
Kiekvienas menininkas tapo, išrašo save. Kaip Floberas - Madam Bovari, kaip Van Gogas - vangogiškas saulėgrąžas ir laukines aguonas. Tapo, išreiškia save per kitus, per savęs atspindį gamtoje, daiktuose... Gulintį tuščiavidurį žmogėna suvokiau kaip paties dailininko autodiagnozę. Horizontalus beveidis milžinas, išsitiesęs it liniuotė visu ūgiu pagal aplinkos stalinių žmonių užsakymus. Plika beveidė milžiniška makaulė pilkame fone, pilkų statistų apsuptyje. Gaila jo, įkalinto ir pavargusio . Nepaisant visų įžymybinių regalijų ir nuopelnų.
Tą pačią dieną užsukau į "Artifex" galeriją pažiūrėti Vitalio Čepkausko parodos "Raštai". Nusekiau mistinio Vilniaus paralelėmis Vienusyk, vieno miesto erdvėje susikryžiavo tos pačios kartos dviejų dailininkų keliai. Vienas, darbštus amatininkas, juodu kasdieniu darbu kryptingai ir racionaliai įsipaišė į Vakarų paklausų formatą , laikosi tvirtai iškovoto profesionalaus art- darbastalio, jau dirba brendui "Ray Bartkus". Kitas, Dievo pažymėtas jautruolis Menininkas, pavergavęs kone už dyką Vakarų kolekcionieriams, sugrįžo kurti namolio .Metėsi link greitos šlovės į drabužių dizainą. Ir finalas : net ne tuščiaviduris kominis visu ūgiu puslavonis,o - ažūrinės nėriniotos tuščiavidurės Vitalio DIDŽIOJO TALENTO kaukolės , matyt, labai patinkančios Lietuvos elito ponioms. Vitalis išeksponavo net ne jas pačias , o kaukolių- dailių- skudurėlių fotografijas. Didžiojo vienetinio talento virtimas mielu skudurėliu visada liūdina.
Štai du skirtingi lietuvių dailininkų bendraamžių keliai. Kodėl tolyn nuo meno?
Ak, piniginė... Nagi ne ją reikės pateikti ataskaitai prisikėlus jau ne Titanike, o... po mirties.
Autorius: NYC'o viršelių iliustratorius Ray Bartkus
Kur: Vilnius, Titanikas,.lapkričio 10d.
Vertinimas: 6 iš 10
Prieš 25 metus vestuvėms senelis įteikė 200 dol su paliepimu "Nusipirkite gerą paveikslą, kad negėda anūkams būtų parodyti". Prieš 25 metus suma pagal vietos perkamąją galią prilygo dabartiniams 2 tūkst.$. Nuėjom į centrinę paveikslų galeriją prie ŠMC, ilgai rinkomės, kol įsižiūrėjome pastelės triptichą su Vilniaus bažnyčiomis. Pakabinom virš pirmosios bendros lovos, uošvio pakrykštytos "inteliūgentų dereviaška".
Neužilgo to paties autoriaus analoginį triptiką aptikau Kaziuko mugėje, vėliau Pilies dailės mugėje, vėliau dar kažkur. Persikraustant "originalą" nukišau kuo toliau kažkur į rūsio gilumą, kad nei senelis, nei anūkai nepamatytų konvejerinio dailės šablono.
Istorija atsikartojo spirale. Per sidabrinį vedybų jubiliejų meno troškulį apmalšino Ray Bartkaus dailės paroda. Nuostabi šeštadienio giedra, šiuolaikinio meno ryški invazija į dailės provinciją...Ar begali būti geresnė Vilniaus dovana mano ištikimybei? Įsijautusi džiūgavau:"Bartkus - patriotas, jis myli mūsų Žemę, jaučia moralinę pareigą kurti jos žmonėms. Nerealiai kilnus poelgis - 12 metų tapyti ir atvežti kaip dovaną vilniečiams,kaip meilės išraišką savo lizdo paukščiams, apie kuriuos menininkas nepaliauja galvoti ir sielotis net už Atlanto."
Ir parodos anonsas viliojo: "Tai dvylikos iki šiol niekur neskelbtų darbų premjera. Precedento neturinčios parodos vertę pabrėžia niekada neskelbtos kolekcijos vertė ir aktualumas",
Maniausi , jog tipažai R. Bartkaus portretuose - tai charakteringi Lietuvos žmonės, moterys lietuviškais vardais. Kad žvelgiu į savo aplinkos veidrodį .Kad per ekspozicijos vidurį gulintis plikas žmogėnas nutryptais pūslėtais padais - tai pasyvaus, faraono papėdės sąstingyje supančioto, ištuštinto, dvasiškai paralyžiuoto lietuvio įvaizdis. Vaizduotė pradžiioje kaip mat sudėliojo pagražintą dailininko- įžvalgaus metraštininko versiją.
Bet... namuose, vonioje ant kojos nukrito "Intelligent Life" rudens sunkiasvoris numeris. Koją sugėlė, o skausmas šiaip sau nebūna. Ant viršelio puikavosi R.B. nuotrauka. Atsiverčiau žurnalą ir pamačiau Titanike pristatytus paveikslus. Bet jau kitose, užsienio parodų salėse. Su kitoniškais rėmais -su kitoniška variacine medžiagine apdaila, pritaikyta skirtingam meno VARTOTOJUI. Nagi nesu ir nepasirašau būti meno vartotoja, o - meno mylėtoja! Drįsčiau teigti, netgi vidutinio lygio žinovė. S.Dali kopiją nuo originalo atskirčiau.Tačiau nėra taip paprasta surankioti vieno dailininko ištiražuotus klonus informaciniuose vandenynuose.
Istorija atsikartojo, likau nusivylusi, truputuką apgauta tiražiniais, unifikuoto pritaikymo darbais, eksportuojamais į įvairias šalis su skirtingu apdailos padažu. Autorius teisus: tokia, kaip jo tapyba tikrai mirė. Bet vis gyvesnė ir brangesnė - originalių autorių, tapančių senųjų meistrų technikomis autorizuotus vaizdinius, turinčių ką pareikšti pasauliui.. Jie nemėgina įtaikyti į galerijų konjunktūras, neprofanuoja dailės, net nebando dailės priemonėmis preciziškai fotografuoti išorinius, kaukinius veidų pavidalus, juos sudaiktinti.
R.B. tapybos technika - tobula. Spuogo molekulės IŠTAPYTOS tiksliau, nei jas fiksuoja gyva akis ar net mikroskopas. Kiek daaaaarbo, ohohohho, skuzdėliškas pedantizmas... O jergutėliau, kokia katorga, kasdien reikėjo dėti pustonių potėpius, kojų nuospaudų šešėlius. Kiek prakaito išlieta , ir dėl ko? Vaizdiniai - statiški, pilki ir negyvi , kaip iš morgo fotografijų. Net ne vaizdiniai, o FILOSOFINIŲ MINČIŲ fototapetinės iliustracijos.
 |
| Art: Nataša Perova |
Autorius mintis apie tapomą objektą įdomi, techniškai ultraprofesionaliai išpildyta. Parodą reikia žiūrėti galva, atjungus estetines pajautas, jausmus ir emocijas. Tokia hyperealistinė tapyba - nešildo, neįkvepia, neuždega žvilgsnio, nedžiugina spalvų ir formų žaisme, nestebina ateities vaizdiniais..Bet - įdomi, paviršutiniškai intelektuali, pajudina smegenis. Stiliaus ir idėjų prasme - nieko naujo bendrame modernios dailės fone. Toks kokybiškas ūkiškas standartas. Kaip filosofas R. Bartkus patrauklus, originalus. Kaip menininkas, hnm...Reikia to paklausti NYC'o hypsterio:)) .
Tokių imitacinių natūralizmo stiliaus darbų pasaulio galerijose apstu. Viena aišku: aktyvus meno procesas unikalioje dailininko biografijoje vyksta. Štai ir paroda įvyko : kaip atskaitos ir karjeros ataskaitos taškas,uolus bandymas išeiti už media iliustratoriaus įvaizdžio ribų.
Globalistinis, Lego-transformatorinis, transnacionalinis menas provokuoja mintį. Ok, pripažįstu: R. Bartkaus filosofijoje visi esame rinkodariniai statistiniai vienetai, fokus grupės banalūs atstovai su nežymiais vietos kolorito skirtumais .Štai Inos tipažas. Medituojanti jogė, sportiška urbano-girl, mėginanti subalansuoti vidinę pusiausvyrą savirefleksijose, įsispraudusi į impulso- spintelių-guru- citatų rėmus. Vilniuje šiai mokiausios fokus- grupės atstovei dailininkas suteikė garbę įsisprausti į nudrengtas metalines sporto rūbinės spintukes. O kur ji būtų įsprausta, tarkim, Šanchajuje? Tarp suvyniotų kietai raudonų vėliavų? O Milane ? Tarp spa-oazių versačinių rankšluosčių? Vaizduotė žaibavo, o kaip gi menininkas-verslininkas, tardamasis dėl parodos, iš anksto kaskart apžiūri unifikuotiems darbams tinkamą socioformatą ???
Šis stereo darbas smarkiai trenkė didaktiniu moralizavimu, it Krylovo pasakėčia apie veidmainystės žalą ir fuckų kryptis Rojun-Pragaran. L. Da Vinčo siužetinis-kompozicinis originalas , kaip sugretinimas, paliudijo, kiek nusistekena, nupilkėja,praranda humoro jausmą menininkai, įgrūdę save į režimines uždarbių stakles. Renesanso genijus šmaikščiai, seksualiai užšifravo gyvastingą , dionizišką palaimos pirštą, kuris įgudusiais judesiais veda kitų kūną-dvasią į Rojaus gamtinę palaimą. R. Bartkaus pirštas veda į moralite pasenusio žanro ankštas, išprotautas lentynėles.
 | |||
| L. Da Vinčis. Jonas Krikštytojas |
Sužavėjo mintis Vilniaus parodoje patalpinti darbus stalviršių nematomoje pusėje. Visi art-personažai tuščiai žvelgia iš po stalų. Meninikas tiksliai diagnozavo nūdienos Vilnių, kur vis labiau įsitvirtina žydiškas, kalkuliacinis statuso ir pareigybių matas tarpusavio santykiuose. Sociokomunikacija vyksta iš po pareigybinių stalų. Griežtai pagal karjeristines sociomarkiruotes: kur dirbi, kokias pareigas užimi, kokia iš tavęs taikomoji nauda, ar nepakenksi karjerai?
Karštligiškai įsikibę į darbaviečių stalus net laisvi verslininkai, kuriems, rodos, nėra kuo rizikuoti. Pasaulyje taip nėra, ten bet kas jaučiasi tiesiog (ne) laisvas ar (ne) laimingas žmogus. Vilniuje - karjeros laiptelio sergėtojas, už/prieš/ant įstaigos slenksčio, tiksliau faraonų PRIEMENĖJE . Nepamiršiu jaunos ministerijos klerkės. Filharmonijos kavinėje ji paprašė manęs kuo toliau atsitraukti, kad , neduokdieve, laikinas ministras nepastebėtų jos su astrologe, po ko jai gali grėsti kokie nemalonumai. LAISVOFOBIJA užkrečiama, kaip niežai.... Klerkė jau išmesta, drauge su ministru.Tačiau vietoj jos kabariojasi slidžiais laiptais kiti švonderiški personažai, baisoka, kad tokie jauni, o jau sugraduoti tarnybose kaip menzūrėlės. Visai kaip R. B. paveiksluose. Ne žmonės, o pareigybinės dalys: mužikiškos faraono kojos, ilga tarnybinė ranka , stverianti bet kokio kabineto rankeną.... Merginos- brylikinės-šypsenos- tuštukės irgi makabriškai viepėsi visu blizgjųjų leidinių falšu iš po R. Bartkaus simbolinio stalo.
.jpg) |
| Art: Annibale Caracci. Dead Christ |
Tą pačią dieną užsukau į "Artifex" galeriją pažiūrėti Vitalio Čepkausko parodos "Raštai". Nusekiau mistinio Vilniaus paralelėmis Vienusyk, vieno miesto erdvėje susikryžiavo tos pačios kartos dviejų dailininkų keliai. Vienas, darbštus amatininkas, juodu kasdieniu darbu kryptingai ir racionaliai įsipaišė į Vakarų paklausų formatą , laikosi tvirtai iškovoto profesionalaus art- darbastalio, jau dirba brendui "Ray Bartkus". Kitas, Dievo pažymėtas jautruolis Menininkas, pavergavęs kone už dyką Vakarų kolekcionieriams, sugrįžo kurti namolio .Metėsi link greitos šlovės į drabužių dizainą. Ir finalas : net ne tuščiaviduris kominis visu ūgiu puslavonis,o - ažūrinės nėriniotos tuščiavidurės Vitalio DIDŽIOJO TALENTO kaukolės , matyt, labai patinkančios Lietuvos elito ponioms. Vitalis išeksponavo net ne jas pačias , o kaukolių- dailių- skudurėlių fotografijas. Didžiojo vienetinio talento virtimas mielu skudurėliu visada liūdina.
Štai du skirtingi lietuvių dailininkų bendraamžių keliai. Kodėl tolyn nuo meno?
Ak, piniginė... Nagi ne ją reikės pateikti ataskaitai prisikėlus jau ne Titanike, o... po mirties.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą