2013 m. gegužės 14 d., antradienis

Simplex servus Dei


Kas: akvarelių  printinių KOPIJŲ paroda  "Vaikystės metų kraštas"
Autorius: kopijų autorius liko nežinomas,  nepasiekiamų originalų autorius  - Mečislovas JALOVECKIS (Miechyslaw Jalowiecki)
Kur: :LT nacionalinis muziejus
Kada: 2013/05/10 (veikia iki 06/02) 
http://www.lnm.lt/parodos/vaikysts-met-kratas.html?task=view

http://www.archyvai.lt/lt/lvat/tesiamas-bendradarbiavimas-tarp-jtuj.html


Į parodą nuskubėjau per Saulės užtemimą, vis ilgėjančiose Vilniaus centro spūstyse prastovėjau gal valandą. Taip magėjo pamatyti  iš arti akvareles. Užtemimas, kaip ir priklauso dramatiniams Visatos įvykiams,atvedė į negražią avantiūrą, kuriai pasirašė NACIONALINIS  (?????). muziejus. Vietoj originalių akvarelių buvo iškabintos PRINTU  atspausdintos  (išprintintos) kopijos.Kopijos buvo tvarkingai  įstiklintos, pasportuotos. Už  skaitmenines kopijas, kurias valstybei DOVANOJO  ( nekomerciniais pagrindais) Stanfordo  (JAV) universitetas, buvo imami pinigai (bilietas- 5 lt). Šias kopijas atsakingi  kultūros  asmenys turėtų įkelti į internetą , kad kiekvienas vaikas susipažintų su  istoriniu paveldu.

 Lygiai taip galėčiau , susitarusi su Nacionaline biblioteka, išsiprintinti Gojos ofortus,  iškabinti  įrėmintus kokioje galerijoje. Ar yra ribos valstybinio lygio fušeriavimui????? Ar tokios gešeftinės parodos taps  lietuvių muziejininkų norma????? Mane eilinį kartą išdūrė valstybė, ne koks godus  analfabetas privatininkas kolekcininkas. Parodos lankstinuke puikavosi  juodu ant balto  melas: "akvarelių paroda". Suprantama, kai rodomos provincijoje Mikelandželo ar Šagalo kopijos. Netikiu, jog neįmanoma buvo susitarti dėl M.Jaloveckio originalų, kurių meninė vertė nereikalauja  ypatingos  pervežimo apsaugos ir draudimų.   

Nemaloniai nustebino muziejininkų chaltūrinis, paviršinis, atsainus požiūris į kultūros paveldą. Printuose buvo pavaizduoti  Lietuvos dvarai. Tačiau nė žodžiu neužsiminta, kas jų šeimininkai, koks likimas juos ištiko nacionalizavus jų giminės lizdus,  kaip atrodo tie dvarai dabar. Nors pagal mainų sutartį  su institutu visa informacija  apie dvarus buvo perduota Lietuvai. Negi buvo sunku išversti  ir pateikti visiems svarbias, įdomias žinias? Galėjo pateikti greta nuotraukas, kaip dvaravietės atrodo dabar. Su minimalia informacija paroda įgytų visuomeninę ir šviečiamąją, ne vien kuratoriaus aferos vertę. Kuratorius vedžiojo po parodą psavo pažįstamų  porą ir šnibždėjo jiems tyliai į ausį, kokie  dvarų savininkai  dar gyvi, kur gyvena. Net prisliūkinusi prikišamai užnugaryje negirdėjau ničnieko, o informacija buvo šnibždama neeilinė. Kažkodėl nuslėpta nuo visuomenės. Galbūt tai buvo įslaptintas aukcionas, reklamuojant turčiams dvaravietes, kurias valstybė kada nors parduos už skolas kaip Graikija  salas?  Siūlė gi kažkada A. Zuokas  įrengti dvaruose kazino, kad baudžiauninkai aplink turėtų "darbo".  cha-cha 

Atradimas - titaniška , aristokratiška,nepalaužiama , unikali akvarelių autoriaus, valstybės veikėjo ir rašytojo  Mečislovo Jaloveckio asmenybė. Citata išM. J.kalbos, atidarant jo piešinių parodą Londone,1960 m:
"Gimtinė, POnai ir Ponios, tai gimtoji žemė, vaikystės  metų kraštas, ši samprata nėra abstrakcija, ji susieta su tautos dvasia, siela, klimatu, dirvožemiu, kraštovaizdžiu, tai ilga grandinė pasąmonės veiksnių, mąstymo būdo, darbo pobūdžio, dvasios apraiškų. (..) Tėvynė - tai gimtoji žemė, tai seni dvaro pastatai, kuriuose prabėgo mūsų vaikystė,  tai auksinis javų vilnijimas, tai riekė šviežiai suartos žemės, tai Viešpaties Angelo malda, sklindanti nuo kaimo bažnytėlės bokšto, tai seni mūsų miestų mūrai, tai pavėjui plaukiantys dūmai, tai viskas, kas išaugo iš šios mūsų žemės, įskaitant mus ir viską, kas ant jos stovi.
O jeigu taip yra, jeigu gimtoji žemė yra didžiausias mūsų dvasios lobynas, dėl kurio verta gyventi  ir numirti, tai ar nevertėtų, kad mes prie visų  minčių, susietų su šia žeme, prieitume ne tik su meile, bet ir su derama pagarba praeičiai. Tauta, kuri negerbia savo praeities, neverta didžiosios tautos vardo."  

 Jo kilnumas, patriotizmas - neišmatuojami. Piešti pradėjo emigracijoje, Londone. Piešė  IŠ ATMINTIES ir iš archyvinių fotografijų. "... nesu nei menininkas, nei istorikas, nei ekonomistas, bet SIMPLEX SERVUS DEI (paprastas Dievo tarnas), kuris dėl nežinomų priežasčių, lyg kieno apvaizdos vedamas, contre coeur (ne savo valia) pradėjau  šį nuobodų ir nedėkingą darbą "

Tai, ką jis atliko, yra vieno žmogaus žygdarbis. Istorinis dokumentas, galintis liudyti, kiek sekančios valdžios (okupacinė, nepriklausomybės)  rūpinosi paveldo,  Lietuvos istorinių kultūros židinių išsaugojimu, kiek ir ko nugriovė, suniokojo. Valdžia, kuri niokoja  protėvių puoselėtas vertes, yra - Taboras,  perėjūnai mongolai-totoriai, užplūdę gvieštis svetimo turto.  M. Jaloveckio printe Gedimino  PIlies kalnas -kuplus, su banguojančiom senų medžių lajom. Lietuvių žemėje visos kalvos, kalnai - užapvalinti, ne statūs ir kampuoti . 

Oginskių  Šateikių dvaro liekanos Plungės raj
Mama pasakojo, kaip jie moksleiviai tekini ryte bėgo iš Kaštonų gatvės  prie Katedros, kur gulėjo gabalai išsprogdintų skulptūrų, kaip lenkės senučiukės verkė, rinkdamos skeveldras. Skulptūras susprogdino naktį, kad miestelėnai  neužstotų krūtine, kad užsieniečių fotokameros nefiksuotų, kokie barbarai tai  padarė. Irgi anūkams pasakosiu, kaip netikėtai 2013 metais  buvo nugremžtas, nuplikintas Gedimino kalnas prie  ne raudono,bet  vis vien rubikoninio mero. Gedimino kalno istorinis, medžaisi apaugęs atvaizdas,  išliks M. Jaloveckio akvarelėse 
M. Jaloveckis. Lietuvos sodyba ,1953(okupacijos simbolis) 

Beveik visi lankytojai parodoje  su nostalgija atpažins matytus,  vaikystėje prijaukintus dvaraviečių vaizdus iš įvairiausių krašto vietovių. Jų reikšmė  lietuvių kultūrai - kaip Egipto piramidžių ar  paryžietiško Liuksemburgo sodo. Dvaravietėse ruseno krašto laisvė, glaudėsi talentai, buvo saugoma muzika ir dailė. Prieš 20 metų vietinis  Trakų Galvės ežero valtininkas išporino su nostalgija, kaip  vaikystėje vaidino grafo Tiškevičiaus  rūmų teatre. Gabiausius  valstiečių vaikus atrinkdavo į orkestrą ar į aktorių trupę, jiems  net mokėdavo  honorarus  už atliktus vaidmenis . Išskirtinius varguolių talentus siųsdavo mokytis  menų Varšuvon ar Rygon, skatindavo apylinkių gyventojus neapleisti gabuolių, vesti juos pas grafus vaidinti ir muzikuoti. Tai - didinga praeitis, kurią įamžino M.Jaloveckis, taip ir likęs nežinomu, "už geležinės uždangos". Parodoje net nuotraukos jo nėra. 
     
Šiandien dvarai atgimsta  krašto pasišventėlių, verslininkų dėka. Į juos jau  braunasi ir naujoji Nepriklausomybės laikų  viešoji kultūra:  TV herocgas Radžis ten džakūzėse aplaižo žmonas,  dvaro rūmų menėse išsirenka šarikovų kilmės  ( pagal M.Bulgakovo klasifikaciją) merginas.Kilmė nesvarbu,  ją kompensuoja nuo mažens įskiepyta didžioji kultūra          








  







2013 m. gegužės 8 d., trečiadienis

Lohengrinas ir kilnumas

Kas: R.Vagnerio opera "Lohengrinas"
Kur: VAOBT, Vilnius, R.Wagnerio savaitė
Kada: 2013/04/27
Vertinimai:  
rež.Andrejs Žagars (Latvija) - 6 iš 10
scenografija: Reinis Suhanovs - 4 iš 10

Lohengrinas: Ferdinand von Bothmer (Vokietija) , vokalas -10 iš 10,  vaidyba - 10 iš 10
Karalius : Tadas Girininkas, vokalas 10/10, vaidyba - 10/10
Elza fon Brabant: Miina-Liisa Varela (Suomija) , vokalas 10/10, vaidyba 10/10
Ortrūda: Inesa  Linaburgytė , vokalas 2 iš 10,vaidyba - minusinė 

Art: Carlos Schwabe
Atlikėjų ansamblis buvo parinktas kaip geriausiuose kino kastinguose. M.Varela ir F.von Botmeris - Elza ir Lohengrinas  derėjo ir balsais, ir išoriniais duomenimis,chrestomatiniais vokiškais  tipažais.Sėdint 4 eilėje  ašaros  nesustodamos liejosi upeliais, taip buvo gražu ir jausminga. Atliepė R.Vagnerio lyrinį, tą archainį vokišką  herojišką sentimentalumą, atpažįstamą Helderlino poezijoje ar Fasbinderio kine. Solistų vaidmenys, jų jausmų išraiškos, scenoje išgyventa tragišika  meilės istorija pavergė  Grožiu.


Personažai buvo psichologiškai motyvuoti, suprasti ir  suprantami. Už aktorinio lengvumo jautėsi didžiulis režisūrinis darbas.A.Žagarsas siekė katarsio( jo mintys apie katarsį įdomiausioje programėlėje). Tačiau pasiekė daugiau,nei tą senąjį  tradicinį emocinį pliūpsnį, aprašytą Aristotelio. Išgrynintas siužeto lakoniškumas, meninių vaizdinių stilingumas, šviesožaismė, vaidmenų įtaiga, neįtikėtinai dermingas, susidainavęs ansamblis  ir dieviška Vagnerio muzika dovanojo estetinę palaimą, nušviesino pajautas ir pasaulėjautą , atplėšė nuo slogios kasdienybės, pakylėjo link Graalio skaistumų.  




Art : Carlos Schwabe
R.Vagnerio kertinė KILNUMO, paveldėtos garbės  idėja tapo režisūrinių sprendimų pagrindu. Librete, ypač Lohenrgino arijose, pabrėžiama, kilties , garbingos giminės tąsos, pagarbos genčiai ir genams svarba. Pastatyme tai atskleista per didingų tūrių, skirtingų aukščių  ir universalių prasmių scenografiją. Besistiebiantys aukštybėsna sienojai primena naujos architektūros bažnyčią (prisiminiau Šventosios didingą baltą  šventnamio laivą ). Jos  baltutėlis altorius, nušviestas akinama dangiška šviesa, atveda išgelbėtoją Lohengriną. Ties altoriaus arka nušvinta susižiedavę jaunavedžiai. Nuo prakilnaus altoriaus, virš kurio plazda balta balandė -  videoprojekcinė Šventoji dvasia -, nužengia dingęs Elzos brolis.


 Sienojų požemiuose, tamsoje  - kaip kontrastas scenos baltosioms aukštoms  aikštelėms  - išsirango Ortrūdos klasta , grūdinasi jos vyro hercogo Frydricho fon Telramundo kilnioji garbėtroška. Išsirango - per didelis komplimentas Inesos Linaburgytės Ortrūdai. Dainininkė atstovavo tą naftalininę, spiegiančią , kampuotų pozuotojų operą , iš kurios tyčiojasi net klasikos mėgėjai. Vulgarus, pretenzingas manieringumas, atstumiantis  formos ištižimas. Operos pastatymas itin stilingas. Romantizuota, idealizuota militari gotika. Visi atlikėjai  išlaikė  vieningą stilių ir vokalinėse partijose..
Rež.A.Žagars
 Vienintelė I. Linaburgytė iš jo iškrito, žiūrėjosi ir klausėsi it rašalo dėmė ant krakmolytos bendro vaizdinio staltiesės.Vartaliojosi  negrabiai vietoj grafinių išraiškingų rakursų. Atsistodavo nuo grindų pasiramstydama kaip senučiukė, klibinkščiavo ant aukštakulnių klupdama  lyg pirmąsyk juos avėdama. Žiaurus suskydusios primadonos  fiaskas.   
Solistės  vokalas, skambėjęs R.Vagnerio jubiliejinėje savaitėje, - žemiau kritikos.Man buvo gėda, kad jai  buvo negėda kliurkintis ir zvambti , teliuskuojant balsą kažkur ties pagurkliu,  nepataikyti į toną. Finale nuo jos užsidengiau programėle ir užsikimšau ausis, kad kiču negadintų puikaus bendro įspūdžio.Jos atsainumas suardė nuostabų kvartetą. Ji prie jų net nesistengė derintis. Gaila, neturiu operos atlikėjai nė vieno gero žodžio. R. Vagnerio pastabose yra pabrėžta, kad būtent Ortrūda yra jo mistifikuoto mito pagrindinė veikėja. Būtent jos valdžios troškimas sukuria siužetą. Be jos suregztų niekšybių Brabanto našlaičiai nebūtų išskirti, baltasis riteris neatplauktų  ant gulbės  sesei į pagalbą .I.Linaburgytės padrikai  įkūnyta Ortrūda  į R.Vagnerio herojišką libretą užklydo veikiau  iš čigonų romansų ar iš Verdžio operų masuotės.

M.Varelos Elza sugrąžino į Brolių Grimų pasakas, prie vokiečių tautosakos lopšio, iš kurio keldino savo herojus ir R.Vagneris. Gulbės - vokiškos santuokos archaiškiausias archetipas.Geroji  sesė  Grytutė, ištraukusi brolį iš raganos nagų. Sentimentali blondinė Eva Braun,nuolankiai  įtikėjusi fiureriu iki paskutinės nuodų taurės.

M. Varela  ( 30 m) debiutavo Suomijos nacionalinėje operoje užpernai. Jos atlikimas, mano galva,  ypač ryškiai žymi jau naująją , meninę operą, kurioje sopranas nėra vien  apnuogintas , triūbijantis superdivos solo. M. Varela suvaidino, įkūnijo geraširdę, mylinčią Elzą ne prasčiau už  Vivjena Ly  kino hite "Vaterlo tiltas."  Jos tyras dramatinis vagneriškas  sopranas išreiškė įvairialypę jausmų skalę , kūrė R.Vagnerio numylėtos ištikimos skaistuolės  charakterį.Nė užuominos į spaudimą , balso įtampas, prakaituojantį vokalo moderavimą, sprangias pastangas iššauti iš krūtinės garsų farsų salves (nekenčiu tokios operos, svajoju, kai ji numirs.) M.Varelos sopranas - itin malonios, natūraliai gamtinės  faktūros,  lygus, giluminis, skambus, plačiakraštis, virpina pajautas kaip neformalaus kunigo laikomos mišios.Operos naujokės laukia šlovinga ateitis. Vilniaus Lohengrine jos talentas suspindo ypač ryškiai.

Lohengrinas pagal A.Žagarsą atskubėjo gelbėti vilniškę Elzę ne raitas ant gulbės, o nusileido kaip desantininkas aviatorius  su baltu parašiutu-gulbės sparnu.Pradžioje žiūrovai  iš nuostabos  kikeno, pernelyg netikėtas režisūrinis sprendimas. Prisiminiau legendinį Rieškutėnų mokyklos muziejų, kuriame saugoma parašiuto skiautė iš II-ojo pasaulinio laikų. Muziejaus siela V.Lapėnienė pasakojo, kad iš vokiečio desantininko parašiuto per karą Švenčionių nuotakos pasisiūdino batisto suknelių, muziejui liko tik skiautė :))))


Niekada nepriėmiau Lohengrino žiaurumo, paliekant mylinčią  Elzę  todėl, kad ji išdrįso juo suabejoti, sulaužyti KKK  (kinder -kuchen-kirchen) tabu, panūdo paklausti - kas jis? R. Vagneris, kaip menininkas, įžvelgė naujos epochos niekuo neįsipareigojusių  vyrų tipažą. Jie atsiranda baltučiai kaip gulbės plunksnos, prijaukina, prižada Monblano snieguotas viršukalnes, bet palieka duris atviras dezertyruoti kada panorėję, vos tik pamilusi sužadėtinė pažeis jų susigalvotas žaidimo taisykles.

.3-io veiksmo 2-oji scena, jaunavedžių miegamajame buvo surežisuota kaip šiuolaikinės poros skyrybų dramatiškas priešaušris . " Pasakyk - kas tu?", - maldauja Elzė. Taip kas minutę susijaudinusios  maldauja milijonai moterų  pasaulio miegamuosiuose ir prieškambariuose  : "Pasakyk, kada turėsi darbo? Ar mes sutiksim Kalėdas kartu?Pasakyk, kiek laukti, kol mesi gerti/čatintis su blondinėm/trintis baruose?ar padėsi išlaikyti vaikus studentus? Kas tu - kodėl tyli????? Ar nepaliksi, ar galiu pasitkėti? "    Kuo stipresni mylimųjų merginų priekaištai , tuo greičiau pas naujų laikų lohengrinus niežti padai, tuo sparčiau iriasi link jų baltosios ilgakaklės ilgakojės kelionių gulbės, tuo arogantiškiau ex-gelbėtojai beria priekaištus ir kaltina žmonas ar sugyventines, kad klausinėja to, kas jiems  nemalonu, ko jie galbūt patys nenori žinoti, nes pažliugs  jų" baltojo princo" aureolė. Sprukti reikia kuo greičiau, kol dar kažkas tiki , kad jis - Dievų pasiuntinys. 


Laikmečio sichnronizmas, atsekant pavasarinės Lohengrino premjeros Vilniaus operoje ir visuomenės aktualijas, bedė į Neringos Venckienės medžioklę su įsislaptinusiais varovais. Elzė lygiai taip pat blaškėsi scenoje su dingusio brolio nuotrauka, spraudžiama į kampą valdžios  karininkų ir nubukintos  minios. Beje, smerkiančią  minią A.Žagarsas pavaizdavo groteskiškai, į pirmas choro eiles išstatė užzombintos liaudies  bavariško stiliaus karikatūras.

Naujų laikų nuoširdus menininkas visada atspindi, įžvelgia tos vietos, kurioje kuria, laiko dvasią, vedančią į Ateities rytojų..A.Žagarso statytoje operoje įžvelgiama karinga dabartinės LT valdžios dvasia,ji  išreiškiama 2-ojo pasaulinio kontekstu, karinėmis uniformomis. Sapnuose apie ateitį prie būsimos karinės komendanto valandosVilniuje (po 2026 m.) jau ėmė šmėžuoti A.Kubilius su karinio fasono frenču. Latvių režsierius prajautė  ir  mūsų moterų  beteisę desperaciją, raudas, belaukiant ar ieškant po pasaulį pabirusių sūnų ir brolių.

Viltis, kad pakrikusioje ekonomokoje gali kažką pakeisti
"vienas šlubas vokietis su lazda ", tebūnie aviatorius su parašiutu,  palaidojo ciniškas žiaurus  A.Merkel pareiškimas , jog "multikultūrinio dialogo idėja  Europoje žlugo." Kaip po tokių fašistės pareiškimų gyventi vaikams, gimusiems mišriose šeimose? Pasistatyti dujų kameras?

Vokiečiai, pasirodo, dar gali čia atskristi su baltas  gulbių pažadais. Pasirodo, jų  energetinės korporacijos aktyviai domisi galimybe  laidoti itin kenksmingas atominių atliekas žemės ertmėse, likusiose po skalūnų dujų gavybos. Pasirodo, Vokietijoje Žalieji lipa atomininkams ant kulnų. Užtat nuolaidžių  mazuronių ir kirkilų suteneriaujamose  valstybinėse žemės valdose galima daryti bet kokį atominį kriminalą. Prižadės Elzei- Lietuvai baltą laimę ir... paliks ją nabagę. Iš Vakarų emigracijų grįžę jaunieji kunigaikštytės broliai ras tik išniekintą žemę ir apgautą lengvatikių chorą .Niūrus scenarijus? Betgi labai realistiškas, vagneriškas.

A,Žagarsas pastatė ne operą, o išskirtinį dramatinį teatrališką spektaklį. Vaidmenų psichologizmas nušlifuotas iki blakstienų virptelėjimo, mizanscenų kompozicijos išbraižytos iki žingsnelio, erdvės  net perdėm architektūriškai subalansuotos. Aktualus poreikis- sugrįžti prie klasikos versmės, restauruoti Lohengrino muzikinį kanoną be išsidiribinėjimų ir iškraipymų. Tačiau pats  režisūrinis konceptas -  vidutiniškas, be originalios ir vientisos autorinės vizijos,be meninių novacijų. Glumino daugybė įsiėdusių štampų,  susijusių su karo vaizdavimu, vokiečiais fašistais . Prie bavariškų linijinių  choro šokių  su šilkinėm palaidinėm  tetrūko Miuncheno aludės  dešrelių su alum ir kopūstais. Betgi opera apie kilnumą. Dešrelės, matyt,  buvo  paslėptos Rafailo  Karpio pilve. Jis groteskiškai vaidino vieną iš Vokietijos Karaliaus patarėjų. Ir, kaip visada, puikiai atliko savo partiją:)))).  



2013 m. gegužės 5 d., sekmadienis

Raganos tango


Kas: filmas Transas
Režisierius: Denis Boilas (Danny Boyle)
Vertinimas: 10/10
http://www.imdb.com/title/tt1924429/?ref_=sr_1


rež.D.Boyle
Dažniausiai psichologinius trilerius žiūriu iki pirmo šūvio ar pirmo lavono.Po to būna aišku, kiek jų bus ir kokiu tankiu juos scenaristas išdėlios iki finalinių titrų. Visi, ilgiau išgyvenę partizaninės orientacijos krašte, nori nenori tampa puikūs detektyvai ir įžvalgūs pėdsekiai .Čiabuviai gebam po nuodugnesnio pamąstymo atsekti, kam ir kada   per giminių ar TV fermos jubiliejų nusilenkti žemiau, kuriam slaptos grandinėlės nariui  duoti kyšį, kas tą kyšį perduos, kam reikės duoti "otkatą" natūraliu būdu, kam - iškreiptu, kam iškart, kam po sutarto poledinio periodo, kam - brendžiais, kam - kelionėmis,  o kam - akcijom.

Denio Boilo "Transą" žiūrėjau išsižiojusi, net mirktelėti nebuvo kada.Gilesnės filmo prasmės atsivėrė po laiko, po peržiūros. Jo filmai -  kaip geros knygos ar genialiai paprasta sociologo studija.  Ne kinas, o rafinuotų scenarijų ekranizacijos. Jose - potekstės, skirtos intelektualams, ir paviršinis intriguojančio siužeto draivas - likusiems, kurie tingi, neturi laiko gilintis į siužeto pogrindžius . Be to, ištyrinėjami socialinių trendų pirmieji daigai.

Žymus anglų režisierius , kaip flagmanas,  laiko aukštai kino etikos  kartelę.Išties, kinas turi būti gera pramoga , bet ne tuščia, o su stipriu mentaliniu užtaisu, skatinančiu susivokti , kokiu Laiku gyveni ir kaip jame išsaugoti žmogiškumo pavidalą bei kertines vertybes. D.B. nekuria meno šedevrų, tačiau jo filmuose yra pristatomi ryškiausi  mūsų laikų  herojai. Menine prasme ir L.Tolstojaus tekstai  - kaip reta negražūs, "neskanūs", prikliai detalizuoti ir griozdiški. Nelygu lietkoopsąjungos parduotuvės. Ten lentynose tvarkingai išdėliotos visos įmanomos, galbūt kada  ūkininkui prireiksainčios smulkmenos, nuo batų raištelių iki kinų servizų.Tačiau L. Tolstojaus sukurti herojai - liko, atpažįstami  aplink  pjerai bezuchovai, natašos rostovos, anos kareninos..


D. Boilas irgi sukuria ryškius šiuolakinius herojus, su kuriais beveik visi anksčiau ar vėliau susidursime . Ir mėginsime sandūroje neapsirikti jų esmėje, aukštuose tiksluose ar niekinguose kėsluose. Su uždaros sektos guru, valdingaja Sele , su paslaptingųjų salų ieškotoju Ričardu, kuriam tenka per kraują plėštis iš Selės dvasinių voratinklių, iš savo paties avantiūrų pinklių. Abu - iš filmo "Paplūdimys" .



"Transe"  irgi   spalvingai ir ironiškai, skvarbiai ir talentingai yra  pateikiami Mūsų laikų herojai. Ryškiausia -šiuolaikinė Ragana, manipuliuojanti kitų sąmonėmis ir poelgiais.

Raganos Elizabetės  juodąją, tamsios Visatos skylės  prigimtį pabrėžia juodaodė gražuolė pantera ,aktorė. Rozaria Davson (Rosaria Dawson). Ji - ultramoderni, klestinti, VIP klasės  psichoterapeutė, taikanti hipnozę. Ne kokia basakojė tumba-jumba, su klyksmais lakstanti per degančias žarijas.Net Salomėja Neris tą žinojo:" Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų". Sniegas, šatis ir speiguota tyla - jos ledo karalystė
 Tokia - snieguotai rami ir užtikrinta - Elizabetė. Idealiai socializuota, pavydėtina  gyduolė - tol, kol pakvimpa milijonais. Čia jos prigimtis atsiskleidžia tomis pačiomis savybėmis, kurios gąsdino žmones visais laikais.Godumas, savimyla, šaltakraujis verslumas, gebėjimas bet kokiom priemonėm ištraukti pinigus, nesugebėjimas mylėti. Viena tokia mane, eilinį sykį pavasariškai įsimylėjusią, gėdino: "meilė - tai biochemja, nesveikos hormonų audros, esi ligonė, tau reikia gydymo." Gydymo nuo žmogienos? cha-cha...Žmogienos kvapas  visais laikais sukelia raganų įniršį ir pasiutimą:)))

Jų juodadvasė  meilė - tai vulkaniškas žūtbūtinis geismas gauti, paturėti, praryti, pasisavinti tučtuojau, kažką, ko jos trūks plyšk užsigeidė. Priemonės visos tinka, kito žmogaus norai ir valia - kas tai? Tai - jų niekinamos seilės.
Filme Elizabetė tvarkosi su Saimonu (akt.James McAvoy) kaip su karosiuku ant keptuvės. Išvarto, išpreparuoja  jo sielą (psichiką) be skrupulų, užpogramuoja susinaikinimui.

Mintys į šoną: Pirmąsyk su raganų akivaizdžiais psichotriukais susidūriau "Veido" leidinių grupėje.  Oj, ten vyko Valpurgijos nakties  cirkai ir velniava . Nekalčiausias: prie debiutinio didelio teksto vietoj mano autorinės  nuotraukos puikavosi naujai iškepta raganaitė, kaip autorė. Nei  redaktorė, nei dizainerė negalėjo paaiškinti, koks proto užtemimas joms įvyko,kaip  didelio tiražo pigiame žurnaliuke "susikeitė " nuotraukos, kodėl apgavo ir mane,  ir skaitytojus. Lygiagrečiai kelių inspekcijoje gyva ragana, teismo ekspertė iš Chemijos instituto, įrodinėjo, kad tai aš sudaužiau jos automobilį  aikštelėje prie "Veido" redakcijos. Laukdama  šmeižto išrišimo  visiems laikams įsisamoninau - nuo raganų ir raganių reikia nešti kudašių kuo toliau.Veido leidinių grupę aplenkiu iš tolo, net Maksimoje ,pamačiusi jų leidinius, imu  atvirai žegnotis ir tyliai melstis.Anuokart nuo neįmanomų  autoremonto išmokų išgelbėjo baltalytis policijos pareigūnas: nepatingėjo išmatuoti  kėbulų nubrūžinimų skirtumus ir įrodyti , kad esu nekalta.. 

 O koks raganiškas proto užtemimas įvyko inteligentui, pavyzdingam Mokslų Akademijos bibliotekos skyriaus vadui Dariui Sabaliauskui, kuris už draugo nužudymą nuteistas kalėti 9 metams? Savo memuaruose jis galėtų įspėti , kaip greituoju ir lengvuoju būdu sugriauti amžiną gyvenimą. Tereikia pamilti Raganą.

Apie tai, kuo baigiasi tokia pražūtinga meilė -aštraus, dinaminio siužeto psichotrileris, puiki anglų  juodoji komedija. Joje tirštai pritrombuota naujausių žmogaus sąmonės tyrinėjimo atradimų.Pagrindinis:" kituose žmogus mato tai, ką nori matyti, o ne jų esmę, ne tai,  kas tie kiti  yra. Tačiau tą, ką jis mato, dažniausiai įteigia jam pašaliniai, manipuliuojantys sąmone tiek šaltakraujiškai ir meistriškai, kad to niekas nepastebi." 

Saimono personažas - Monmartro poeto Kristiano iš "Mulen Ružo" dvynys, Jueno Makgregoro kopija.Irgi naujų laikų tipinis herojus . Neatsitiktinai atkartotos ekstatinės Monmartro minezingero  išraiškos.Patiklus,  atlapaširdis romantikas, kurį link liepsnojančio automobilio pragaro atvedė vidiniai demonai - priklausomybės nuo lošimų ir alkoholio. Tiesi nuorodą į Mulen Ružą - panoraminiai ūkanoto  miesto vaizdai, vienodai padūmavusiai  matomi ir iš "Mulen Ružo" literato ir iš Londono meno aukciono eksperto palėpių.
Fr. Goya "Witches in the air"
Raganų šokiams būtent tokia  balta šviežiena, kaip drėgnų akių Saimonas,   ir reikalinga. Kaip  lengvai prieinama energijos ir finansų injekcija  .

Anglų klasikinėje lliteratūroje daug siužetų apie magines paveikslų galias.Prakeikto Doriano Grėjaus portreto tema filme tęsiama  Fr.Gojos paveikslu "Raganos ore" . Jis, kaip neįkanojamas lobis,  tampa centrine vinimi, sujungia modernių  Velnienės ir Velnino godulius vienoje patalynėje. V.Kaselis pagaliau ir vėl  klastingo infernalinio piktadario amplua. Ir jam,kaip Raganai, neduota įsimylėti , mat yra vedamas galingesnio jausmo -  pragariškos aistros turtams. Jų duetas su R. Davson - magiškai įspūdingas,juodoji , išradinga, maumukų  technoporelė. Šaolinio kovų menai su transo kardais ir ipadų rapiruotėmis .Finalas - tipinis,raganiškas. Pas ją -nepasiekiamas lobis, pas jos porininką - malonūs sekso prisiminimai  ir tuščios kišenės.Beje, tikrovėje išties esama firminių raganų žymių  - neišnaikinami plėmai ant veido, plaukuotas  tamsus apgamas ant kryžkaulio (žmogbeždžionės kilmės  rudimentas) ir - (nebūtinai)- žalios akys , kaip iš S.T. Kondroto Žalčio žvilgsnio.  



Kinematografinės naujovės: meistriškai parodyta išplaukusi , banguojanti žmogaus  sąmonės būsena, kai ją valdo eilinis Dž. Foulso išrašytas Magas, šiuosyk - žavi psichotereaputė Elizabetė. Užburtas sapnas-nesibaigiantis košmaras -  tampriai susilieja su realia tikrove,tapatybė suskyla mozaikiniais gabalais, užkeiktų vyrukų  pajautos kaip drugeliai nusikreipia, lekia link  pragaištingos aistros ugnies, su geidulingu slaptažodžiu "Braškė" lūposna. .